GINTARO LAŠAI

GINTARO LAŠAI Burmistras

Diana LATVĖ

Šių metų rugsėjo pirmąjį dešimtadienį rotušėje per patį pasitarimo įkarštį, miesto tarybos nariams svarstant balandžių padarytą žalą kultūros paminklui Šv. Baltramiejaus aikštėje, netikėtai užmigo burmistras. Gal niekas nebūtų atkreipęs dėmesio, jei ne trūkčiojantis gailus šnarpštimas paskutinėje eilėje, kur įprastai jis įsitaisydavo prie lango su vaizdu į anapus gatvės tekančios upės vandenis. Banguojančiu ritmu liejosi upės vanduo, posėdžių salėje vienas paskui kitą liejosi sakiniai, burmistrą apėmė lengvas liūliavimas, besvoris tingulys ir ta palaiminga ramybė, kurios nebeturėjo paskutiniu metu. Miesto tarybos nariai nenustebo, tik šnarp-štimui įsiplėtojus į karkiantį alsavimą – regis, dėl iškrypusios nosies pertvaros ar sinusito – pasigarsino mikrofonus. Netikėti burmistro įmygiai nebuvo naujiena išvažiuojamuosiuose posėdžiuose, seminaruose, susitikimuose su rinkėjais bei kitose įvairiausio pobūdžio ceremonijose. Kartais, ištykinusi iš kabineto, sekretorė pranešdavo laukiamajame susibūrusiems interesantams – ša, tyliau, burmistras susikaupęs mąsto, prašome netrukdyti. Įdomiausia, kad atsibudęs jis nesuvokdavo miegojęs, o gal suvokti nebuvo būtinybės – posėdžiai savaime vyko, garbingų piliečių apdovanojimai ar laidotuvių ceremonijos užtrukdavo ilgai, tad nuolatiniai trumpi išnykimai ir sugrįžimai nedrumstė burmistro įsitikinimo, kad tvirtai laiko valdžios vadžias savo rankose. Aną savaitę į vieno tarybos nario pasiūlymą sutrumpinti renginių laiką atšovė – ir kuriam galui, mielasis, spėsime, esate jauni ir nekantrūs, atlikime pareigą iki galo, nepalikime visko velniui sumauti. Trumpai tariant, burmistro keistenybė netrukdė jam dirbti, net asmeniniam gydytojui netrukdė. Pastarasis, nuodugniai ištyręs burmistro sveikatą, pareiškė neradęs nukrypimų nuo įprastos paciento amžiui normos ir viešai patikino valdžios vyrą esant sveikut sveikutėlį, mat apie burmistro ligą jau sklandė įvairiausi gandai, o pavyduoliai rotušės koridoriuose ėmė šnabždėtis dėl naujos kandidatūros.

Taigi šių metų rugsėjo pirmąjį dešimtadienį miesto tarybos pasitarimui baigiantis burmistras knarktelėjo, garsioji pypkė (Kazachstano delegacijos dovana, verta atskiro pasakojimo) iškrito ir trankiai tėškėsi į grindis. Burmistras pabudo ir suvokė miegojęs. Jei anksčiau apie tuos snūstelėjimus kas pabandydavo užsiminti – daug dirbate, gerbiamasis, išvažiuotumėte į sanatoriją Alpėse, ten švarus oras, pailsėtumėte, burmistras tuo netikėjo – negali būti, joks sveikas vyras (nors nebe jaunuolis) užmigti negalėtų darbo metu, niekai, piktų liežuvių apkalbos, kokio bieso žmonėms juodinti, nebent iš pavydo. Tačiau pastarąjį kartą prabudęs aiškiausiai prisiminė, kad per visus tuos keistus atsijungimus sapnuodavęs vieną ir tą patį sapną: grįžta namo, prieangyje nusimeta naujuosius batus – spaudžia bjaurybės – įsispiria į šlepetes, minkštas it žmonos pasturgalis (palaimingai atsidūsta), išsineria iš švarko, atsileidžia kaklaraištį, atlaisvina diržą – pora žingsnių į šalį – fotelis, TV pultelis ir žmonos šypsena. Deja, pastaruoju metu ji retai šypsosi, dažniau niurzga. Tiesa, ji turi rimtą priežastį niurzgėti. Jaunoji burmistro žmona laukiasi kūdikio, judviejų bendro vaiko. Nepamena kelinto. Vaikiščiai ūgteli, išsilaksto po mokyklas, darželius, grįžta skirtingu metu ir gula kada kuris sumanė, kas visus sužiūrės, suskaičiuos. Mažiai zuja ratais aplink fotelį, du vyresnieji jau su antromis pusėmis – nesupaisysi, draugai ar partneriai – vienas parsivedė net šešis, galiniame kambaryje surengė dūzges. Triukšmas, erzelis, košmaras. Lai žmona gano vaikus, jam ir taip rūpesčių per akis.

Kaip tik rugsėjo pirmojo dešimtadienio pasitarime tarybos nariai svarstė miestiečių skundą dėl gatvių apšvietimo. Akla tamsa, per pusmetrį nematyti, Šv. Baltramiejaus aikštė – ne miesto pakraštys, kur visi įpratę gyventi tamsoje, netvarka baisiausia, darykite ką nors, valdžiažmogiai. Burmistras nervingai kratė miestiečių raštą po nosimi tarybos nariui, atsakingam už miesto apšvietimą – pasiaiškink, skubiai. – Žiburius išjungėme, pone, bandome apsaugoti kultūros paminklą nuo jį dergiančių balandžių. Gamtininkai patikino – paukščiai miega tamsoje, taigi miegant paminklas saugus. Bėda, praaušus nenaudėliai tupia ant galvos paminkliniam didžiavyriui ir nekaltai burkuoja. Kur tai matyta? Mūsų valytojai budi nuo šeštos ryto, vaiko juos į kairę ir dešinę. Rudeniop dienos trumpesnės, be dešimtos valandos neprašvinta, šviesas išjungėme, šalta, balandžiai tupi pakraigėse, savo kvapu šildosi. Problemą išsprendėme, ponas burmistre. Aną savaitę, kai pilnatis švietė, miestiečiams patiko, net gimstamumas padidėjo, tikra tiesa, statistika neklysta, štai, žvilgtelėkite į ligoninės ataskaitą, – atsakingasis už apšvietimą įbruko posėdžiautojams kreivėmis išmargintus lapus. – Tvarka, kolegos. – Šaunuolis, – plojo jam per petį tarybos nariai. – Dabar bus ramu.

Tik burmistras niūriai raukėsi. Nėra jis blogas, gal truputėlį griežtas, laisvalaikiu švilpauja nesudėtingas melodijas bocmano švilpuku, laivyno admirolo dovanotu po antros kadencijos rinkimų, ir daug kalba. Labai daug. Apie bet ką. „Didelis menas kalbėti, kad atėjusieji pamirštų, kokiu reikalu ar proga susirinkę. Nedaugelis šitaip moka“, – sakydavo miesto žmonės, plodami trelių komandoms, bocmano švilpuku iššvilpautoms. Jie mylėjo burmistrą, nors nelabai suprato už ką myli, sakydavo, tikriausiai, kad burmistras niekam blogo nepadarė, tačiau gerai pasvarstę susimąstydavo, gero nenuveikė irgi. Negalėdami apsispręsti dėl tokios neaiškios savo meilės priežasties, dažnai ginčydavosi, o atėjus rinkimams vėl balsuodavo už jo kandidatūrą. – Geras politikas, kaip geras chirurgas, privalo operuoti tiksliai, greitai, neskausmingai, nepakenkdamas organizmui, o svarbiausia – nepastebimai, – šypsojosi į ūsą miesto burmistras.

Laisvu nuo tarnybos metu jis blizgino bocmano švilpuką. Paskutiniu laiku blizgindamas pavargdavo. Dar toji keista liga prisimetė, nors pats neigė turįs sveikatos problemų, nenorėjo pripažinti (nepripažino net asmeninis gydytojas), tačiau kažkur giliai kirbėjo nuojauta, kad tie netikėti ir pasikartojantys įmygiai gražiuoju nesibaigs. Kartais, užsižiūrėjęs į tekančios upės vandenis, užsimiršdavo ir nejučia švilptelėdavo. Tarybos nariai nuduodavo negirdį, tačiau, šiandie

ną pypkei nukritus, garsas buvo netikėtai skardus. Jis tolydžio aidėjo, tarsi sklistų ne rotušės salės skliautais, o tuščia behorizonte lyguma. Burmistras sunerimo. Pro atvirą langą įsisukęs vėjas kedeno lapus su diagramomis, grindimis ritinėjo rašiklius, mobilieji telefonai mirgėjo švieselėmis ir įnoringai pypsėjo. „Šunsnukiai, kiek kartų liepiau išjungti“, – burmistras susinervinęs apsižvalgė. Salėje daugiau nė gyvos dvasios nebuvo. Še tau, gražiausia! Posėdis baigėsi! Nepamena savo baigiamosios kalbos? Nejau negalia progresavo, kad bekalbėdamas užmigo? Delnu perbraukė per plikę, šiaip ne taip išsiraitė tarp stalo ir kėdės (trukdė nemažas gerovės pilvukas), velnias, nutirpo kojos, nušleivojo prie lango. Anapus stiklo upė kaip visuomet tekėjo savo vaga, kiek kairiau fontane turškėsi kirai, vandenyje suposi porelė ančių, du kastuvai ir šluota, palikti fontaną valiusių darbininkų, ramstė skvero medžius – žvilgtelėjo į laikrodį telefone: iki penktos dar buvo likę dešimt minučių. Nesėdės čia vienas lyg kvailys. Kur tie nenaudėliai? Paprastai neduoda ramybės, laksto kaip šunys paskui, vizgina uodegas ir loja. Sukčiai visi iki vieno, stengiasi apmauti vienas kitą, net patys save, jei nesuturėtų, susirietų tarpusavyje it pasiutę. Burmistras nemėgo miesto tarybos narių, išskyrus juodaakę naujokę, krūpčiojančią nuo garsesnio žodžio, stipresnio skersvėjo, tūnančią it pelytę prie durų tylutėliai, kaip pridera. Jos gležnų pečių krūpčiojimai buvo savotiškai mieli. Vien nuo minties burmistrui užkaisdavo krūtinėje, užplūsdavo stiprybė, kaip anuomet, kai naktį išmiegodavęs vienu atsikvėpimu it kūdikis. Pastaruoju metu sutriko miegas, blaškydavosi, vartydavosi lovoje, vargino kojų traukuliai, naktiniai košmarai, prabusdavo ir gulėdavo lovoje, išpiltas prakaito klausydamasis ramaus nėščios žmonos šnopavimo iki akyse iškildavo siauri gležni pečiai, iki sugrįždavo dvasios ramybė, tuomet nusiraminęs užmigdavo. Vakar pabudo pajutęs šaltą mažą šešėlį šiūruojant siena, krūpčiojantį sulig kiekvienu jo kojų timptelėjimu. Eik sau, suinkštė it mušamas, eik, juodaake, nepersekiok manęs greta gulint žmonai, apsunkusiai nuo vaisiaus, duok man ramybę. Bet išaušdavo nauja diena, ir rotušėje burmistras vėl ieškojo gležnų pečių krūpčiojimo, nuo kurio jam kaito širdis.

Kurgi tie kvailiai prašapo, išsilakstė jo neinformavę? Burmistras paskubomis sumetė popierius į portfelį, spragt, rūpestingai užsegė, nusileido laiptais žemyn į holą, kaip visuomet linktelėjo – gero vakaro – durininkui ir, nelaukdamas atsakymo kaip visuomet, atidarė duris į gatvę. Tarpduryje sustojo it nematomos jėgos sulaikytas, kyštelėjo galvą atgal – hole durininko nebuvo. Tiek to, pagalvojo, maža jo, instinktyviai pasuko požeminio garažo link ir jau visai netoli prisiminė vairuotoją išleidęs atostogų. Velnias, net galvą suskaudo. Teks pačiam vairuoti? Paskutiniu metu jautė baimę – kas bus, jei užmigs prie vairo – nusipurtė, vijo šalin mintį – negali taip blogai būti, šeima juo pasitiki, nors žmona tebevaikšto pikta it kalakutė. Burmistras stabtelėjo, pakratė galvą, lyg šuo kratytų nuo kailio vandenį – apniko mintys – ramybės neduoda, dilgina. Nutarta, važiuos viešuoju transportu, artimiau su rinkėjais pabendraus – nušoviau du zuikius, sakys žmonai, sutikęs priekaištingą žvilgsnį. Ši sumurmės kažką apie nevykusį medžioklį ir nusisuks. Apmaudu.

Pakeliui į stotelę burmistras pasijuto keistai. Jausmas nebuvo įprastas. Seniai važiavo tramvajumi. Jaudulys buvo ne tas, kuris apimdavo burmistrą susidūrus su paprastais žmonėmis viešoje vietoje (pavyzdžiui, prekybos centre) – šie čiupdavo už rankų: kokia laimė sutikti jus, ponas burmistre. Jausmas nebuvo toks, kuris pakylėdavo naujoms idėjoms, žvalgantis pro tamsintus automobilio langus į vėjo košiamose stotelėse susigūžusius miestiečius, į prekiautojus ►

Ričardo Šileikos nuotr.

◄ daržovėmis, skaičiuojančius pinigus pirštais, kurie kyšojo tarsi plikytos dešrelės iš bepirščių pirštinių, į vaikų atsivežtus į miestą nukaršti senukus, kurie mintimis tebegyveno tolimuose savo jaunystės kaimuose ir vaikščiodavo kur panorėję kaip jaunystėje. Po galais, keikėsi vairuotojas, mygė stabdžius, o burmistras tik juokėsi, ramiau, ramiau, vyruti: štai, žiūrėk, stoteles uždengsiu stoginėmis, kad nelytų ant galvų, linksmomis spalvomis nudažysime daržovių kioskus, o senukai – ką senukai, visų neužrakinsi – įrengsime jiems dienos centrus. Gudriai sugalvojau, a? Ir patenkintas kikendavo.

Šiandieną stotelių stogai žybčiojo saulėje, daržovių kioskai iš tolo degė saulėgrąžų geltoniu. Gražus miestas. Paprastai prieš šešias į gatves pasipila minios, plūsta šaligatviais, stumdosi perėjose, signalizuoja automobiliai – traukis iš kelio, ožy, – vaikigaliai su riedlentėmis šokinėja šaligatvio atbrailomis, gąsdindami senutes, tos žegnojasi ir grūmoja jiems pavymui. Burmistras stabtelėjo. Vakaras buvo keistai ramus it ankstyvas šeštadienio rytas. Anapus gatvės lėtai pėdino vienišas praeivis. Tarpuvarčio prieblandoje sustingo katė, įtariai apsižvalgė, šmurkštelėjo į karpytų gyvatvorių tankumyną, net žvirbliai liovėsi čirškę. Mieste nebuvo žmonių, tiksliau, jų buvo daug mažiau, nei įprastai tokiu metu būdavo. – Ei, – šūktelėjo burmistras susigūžusiam po gobtuvu vaikiui, sliūkinančiam pro šalį.

Šis atšoko ir spruko už kampo. Burmistras numojo ranka – tie paaugliai, šlaistosi gatvėmis su cigaretėmis, manydami esą vienetiniai, nepakartojami, manydami, kad niekas be jų paaugliais nebuvo ir niekada nebus. Kvaila kokono stadija ir tiek. Išsiritę virs pilkais molio guvuoliais, kuriuos gyvenimas ritins, volios iki nulipdys keisčiausias formas. Burmistras nusipjovė. Aukštai medyje karktelėjo varna, alyvų krūme sukniaukė kačiukas. To betrūko, dar nuneš, susirūpino burmistras, ryt pasidomės, ką apie tai mano miesto gyvūnų gerovės tarnyba. Atsargiai praskyrė šakas. Miauksėjimas sklido iš vaikiško vežimėlio, stovinčio prie suoliuko. Regis, motina – netoliese, greičiausiai užsiplepėjo. Jau tos moterys.... – Ei, – šūktelėjo, – palikote kūdikį.

Medžiai tyliai šiureno šakas, barstė lapus, ir burmistrui nudiegė širdį, prisiminus geltoną bylą, akiniuotą auklėtoją siauromis kietai suspaustomis lūpomis, porą raukšlių surauktoje kaktoje. – Dėk parašą ir sudie. Dar, kol nepamiršau, išeidamas užsuk į buhalteriją, – pasakė vaikų namų antspaudu užtvirtinusi suraitytą jo negrabią keverzonę. – Paskaičiuos išmoką, pradžiai pakaks, gyvensi.

Paskui keistai persisukusi įbedė akis į apmūsijusį langą. Jis tylutėliai išėjo. Pačiuose tamsiausiuose užkaboriuose užkasė aną gyvenimo laikotarpį, šiukštu nejudino, tačiau tas, it trukteltas už negrabiai susiūtos žaizdos, vis išnirdavo ir nieko nepaisydamas vėl priversdavo kraujuoti. Burmistras patrypsėjo, pašūkavo, kūdikio mama nesirodė. Vežimėlyje plonai sučirškė. – Mergytė, tikriausiai, alkana – įspraudė čiulptuką, paėmė ant rankų, patenkintas pasūpavo – jis moka tvarkytis su vaikais. – Surasiu tavo mamytę, pažadu.

Su kūdikiu glėbyje burmistras ėjo gatve žvalgydamasis praeivių. Netoli stotelės sutiko Žmogų Su Gitara, kurį anksčiau pažinojo iš matymo. Šis viešose vietose gitara brazdendavo painias melodijas ir dar painiau aiškindavo vizijas, regėtas naktimis sapnuose. – Stok, sakydavo burmistras vairuotojui, – pasiklausykime, kaip žmogus su savimi kalbasi. – Vieniši žmonės – staigmenos, pakalbink, pasipils mintys, keisčiausios idėjos, pamokymai. Jie laukia atradėjų, savo robinzonų, lyg negyvenamos salos. Kadaise galvojau, įdarbinsiu panašų vienišių savo patarėju, – atsiduso. – Neįmanoma, kaipmat socializuosis, išsisunks it kempinė, pliurps niekus, užvers nesąmonėmis arba dar blogiau – nutils amžiams.

Vairuotojas įbrukdavo banknotą Žmogui Su Gitara ir skubiai užverdavo langą. Už tamsinto stiklo tūnojo įsisvajojęs burmistras. – Parduotuvėje regėjau moterį, kuri aistringai kalbėjosi su prekių lentynomis, įdomu, kad turėjo ką joms pasakyti. Aš nesugebėčiau.

Tuščiomis gatvėmis vinguriavo gitaros melodija, ir burmistras panūdo sužinoti, kas atsitiko mieste jam bemiegant. Žmogus Su Gitara atsainiai brūkštelėjo minorinį akordą – vargas mums, ponas burmistre, nūnai atėjo galas – brūkšt – pasakysiu pranašystę, kurią, nori tikėk ar ne, lygiai prieš metus miesto dulos perskaitė gimdyvės pieno puodelyje, sakiau, jos – raganos, tik niekas netikėjo, juokėsi, – brūkšt, brūkšt per stygas. Ir Žmogus Su Gitara išklostė visą teisybę, girdi, anksčiau niekas neišdrįso pasakyti, ponas burmistre, – brūkšt – visus, kurie šiandien nemiegojo, dangun paėmė – brūkšt, brūkšt... „Neblogai, – pamanė sau burmistras, – visai neblogai, net jei viskas, ką jis pasakė, būtų tiesa, net jei galvotum, kad kažkas turi įvykti, įvykio tikimybė iš tiesų padidėtų.“ Burmistras atsikrenkštė. – Nurimk, žmogau, jei tokia Viešpaties valia, ateis laikas, visus paims, kol esame čia, kūdikiu laikinai pasirūpins mano žmona. Koks skirtumas vienu daugiau ar mažiau, namie vaikų mes neskaičiuojame. Pažvelkite, šis kūdikis gimė mūsų mieste ir likimas jam nulėmė gyventi drauge, todėl turime... – ir burmistras įsijautė, žodžiais piešė žaidimų aikšteles naujuose mikrorajonuose, darželius, erdvias mokyklas, kurias jis pastatysiąs.

Kalbėdamas jis matė Žmogaus Su Gitara veidą, šmėkštelint kitus veidus, išnirusius prietemoje, tik sunku buvo suprasti, ar juose atsispindi nepatiklumas, ar gailestis, ar džiaugsmas, ar viskas drauge sudėjus. Viską išsakė burmistras, išdėjo, kas tuo kartu gulėjo ant širdies, kalba užtruko, ir ilgainiui pasijuto tarsi kalbėtų su savimi, balsas drebėjo, skruostais plūdo ašaros. Dažnai užsimerkdavo, pasikapstydavo mintyse, iš tiesų tame kratinyje atrasdavo vis spalvingesnių vaizdinių, vis sąmojingesnių palyginimų, kurie liete liejosi iš burnos į žodžių jūrą, sruvo tolyn prie smėlingų krantų, kur mėnuo juokais gaudo į sterblę žvaigždes ir dalija kiekvienam panorėjusiam. Gatvėje ir visoje aikštėje aplink burmistrą susirinko minia. Žmonės nuščiuvę klausėsi, nedrįso pertraukti plojimais, nes anksčiau negirdėjo ne nuo pakylos, ne iš tribūnos, o kaip lygaus su lygiais burmistro šitaip nuoširdžiai jiems kalbant, niekada nematė ašaromis apsipylusio valdžios vyro. Jie nepastebėjo, kaip iš minios išniro nedidukė miesto tarybos narė, kurį laiką juodomis akimis atidžiai stebėjusi burmistrą, ir pagarbiai prisiartino, kai šis nutilo trumpam atokvėpiui. – Leiskite man, ponas burmistre.

Tarybos narė atsargiai ištraukė portfelį, suspaustą prie krūtinės, paėmė burmistrą už rankos ir nusivedė per jo minčių raizganas. Minia prasiskyrė, padarydama siaurą takelį. Burmistras klusniai sekė jai įkandin. Šitaip jis galėtų sekti visą gyvenimą paskui tą mažą mielą figūrėlę, į kurią žiūrint kaito širdis, o į sielą grįždavo ramybė. – Vargšelis, prieš dvejus metus žmona mirė gimdydama, nuo to laiko vaikšto gatvėmis su portfeliu glėbyje, įsikalęs į galvą, kad tai jo vaikas, – šnarėjo minioje.

Miestas pamažu siautėsi vakaro šešėliais. Jie spaudė žemę juodais debesimis. Dangus buvo neįprastai arti. Regėjosi, šią naktį tikrai viskas įmanoma, jei iš tiesų manysi, kad kažkas turi įvykti.