Rosana LUKAUSKAITĖ. Pleneras „Indigo Navis“ – neišsemiama akvarelės galimybių jūra

from Durys 2020 09

KELIAS

Pleneras „Indigo N neišsem iama akvar

Akvarelė tarsi gyvena nepriklausomą nuo kūrėjo gyvenimą. Pirmas menininko prisilietimas nulemia visą kompoziciją, kartu yra ir autonomiškas – dažai patenka į paviršių, prasiskverbia, bėga, pasiskirsto chaotiškai arba per greitai išdžiūsta, sudarydami įtartinas dėmeles ar lopus.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Nenuspėjamas rezultatas ir toliau nenustoja stebinti – reikli akvarelė blunka susidūrusi su saulės spinduliais, o laikui bėgant šiokie tokie pakitimai yra neišvengiama realybė. Taigi tam tikru požiūriu tai yra paslėptasis menas, saugomas uždengtas šydais arba portfeliuose ir tarp albumų puslapių, sergėjamas specialiuose muziejų ir privačių kolekcijų stalčiuose. Visi žino, kad akvarelė pamažu pakeičia spalvas. Indigo gali brandintis iki rudos ar net rausvos spalvos, o ryškiausiai žalia spalva gali nusėsti iki pilkos. Ir vis dėlto menininkai akvarelę renkasi vėl ir vėl kaip tą mediumą, per kurį galima išreikšti impresiją, įamžinti akimirką „čia ir dabar“. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl akvarelė taip gerai tinka vidiniam matymui atskleisti.

Tad nenuostabu, kad Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus organizuotas Renatės Lūšis 45-asis Klaipėdos akvarelės pleneras „Indigo Navis“, kuris vyko rugpjūčio 2–8 dienomis, draugėn surinko akvarelės meistrus. Jame dalyvavo Tatjana Simanaitienė (Klaipėda), Virginija Urbonavičienė (Klaipėda), Aurimas Anusas (Klaipėda), Bangutis Prapuolenis (Kaunas), Laima Drazdauskaitė (Kaunas), Liuda Liaudanskaitė (Kretinga),

Paskutinė plenero diena. A.Anusas, V.Visockytė, A.Visockis, R.Taurinskienė, T.Simanaitienė, J.Sidabrienė, V.Urbonavičienė, K.Šiaulytis. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

avis“ – elės galimybių jūra

A.Visockis. Pakrantėje. 20 X 29 cm.

Irina Novokreščionova (Karlskrona, Švedija), Jurga Sidabrienė (Vilnius), Kazys Kęstutis Šiaulytis (Vilnius), Vija Tarabildienė (Vilnius), Regina Taurinskienė (Klaipėda), Antanas Visockis (Šiauliai), Viktorija Visockytė (Šiauliai), Virginija Urbonavičienė (Klaipėda) ir Saulė Urbanavičiūtė (Vilnius). Plenero metu menininkai per akvarelės techniką ir indigo spalvą patyrė miesto erdvę ir bandė atskleisti Klaipėdos miesto spalvines konjunktūras. Dalyviai ne tik intensyviai kūrė ir dalijosi patirtimi tarpusavyje. Jie turėjo galimybę pramoginiu laivu plaukti Kuršių mariomis, lankytis miesto muziejuose ir profesionalių gidų ekskursijose po kultūriškai svarbiausias miesto vietas.

Greitai ir kuo tiksliau

Vieno iš aktyviausių lietuviškos akvarelės puoselėtojų prof. A.Visockio akvarelėse atsiskleidžia jo Klaipėdos pakrantės ir prieplau

kos vaizdinės interpretacijos. Akvarelininko darbuose vaizduojamas pasaulis tarytum spalvingesnis už tikrąjį – žmogaus veiklos objektai čia įgyja ryškias gėlių žiedų spalvas, trykštančias brandžiu optimizmu. Kompozicijos iš tikrųjų net atrodo sudarytos iš mažų spalvingų žiedlapių – tai subtili puantalizmo tapybos technikos įtaka. Šiuose kūriniuose nebeegzistuoja griežta atskirtis tarp materialaus ir dvasinio pasaulio – viskas tampa harmoningu vieniu, kaip ir maži taškeliai ar potėpiai, susijungiantys į vieną, nedalomą visumą.

Skaidrios ir abstrakčios J.Sidabrienės akvarelės tarsi atvaizduoja neapčiuopiamus dalykus: sroves, atspindžius, garus, dangų – miglotą, giedrą ar apsiniaukusį. Pasak pačios dailininkės, šiųmečio plenero istoriniai ir kultūriniai kontekstai pakylėjo kūrybinį procesą į naują lygmenį, kuris leido akvarelėse pavaizduoti mistiškus, vandeniu užlietus praeities sluoksnius.

Daugiasluoksnes akvareles liejanti V.Visockytė savo kūriniuose tarsi užkonser

A.Visockis lieja akvarelę Juodkrantėje.

vuoja saulės spindulių ir jūros gaivos energiją – atrodo, nedidelio formato darbuose netrūksta nei erdvės, nei šviesos. Kompozicijos, kuriose saugiai prisišvartavusios valtys, jachtos ir kurėnai maudosi saulės šviesos sraute, galime pajausti judesio, kelionės ilgesį ir, nors žmonių figūrų nematyti, galime užčiuopti amžiną uostamiesčio, kaip tranzitinio miesto, gausmą ir šurmulį.

Tikrą keliaujančio akvarelininko dvasią įkūnijančio K.K.Šiaulyčio akvarelėse – ne tik susidūrimas su Klaipėdos gamta ir architektūra, bet ir susitikimai su miesto žmonėmis, vietiniais, kurie to net nesuvokdami prisitaiko prie savo aplinkos, susitapatina su savojo miesto koloritu, ritmu ir detalėmis. Dailininko gebėjimas keliais štrichais išgauti neabejotiną konkretaus žmogaus atpažįstamumą ir charakterio bruožų faksimilinę kopiją atspindi pačios akvarelės šaknis – greitai ir kuo tiksliau pagauti trumpalaikius momentus, iš kurių ir susideda amžinybė. ►

K.K.Šiaulytis. Vidurdienis virš Dangės. 29,7 X 42 cm.

S.Urbanavičiūtė. Prie Vilnelės. 30 X 28 cm.

V.Urbonavičienė. Be pavadinimo. 21 X 30 cm.

Vanduo tampa vedliu

◄ „Klaipėda – mano pasaulio centras, – tvirtino A.Anusas. Didžioji jo darbų dalis ir tematiškai, ir konceptualiai susijusi su Klaipėdos miestu, Klaipėdos kraštu ir Mažąja Lietuva. Uostas yra miesto (kartu ir visos šalies) maitintojas, kurio plėtros planai paskutiniais metais sukelia daug diskusijų ir pasipriešinimo, bet estetiškai tiksliose ir meninės plastikos laisvumo nestokojančiose dailininko akvarelėse uosto vaizdai šiuokart užfiksuoti kaip pasididžiavimas dėl mylimo miesto proveržio ir marinistinės kultūros tąsos.

Ryškaus kolorito ir linijinio polėkio gausios B.Prapuolenio akvarelės – tai liejimas iš drąsaus jausmo, kai pats vanduo tampa vedliu, kuriuo turi pasitikėti. Čia nerasi

V.Visockytė. Laivas. 65 X 50 cm.

me nei puošybos elementų, nei užslėptų simbolių, o įžiūrėtas veidas bus jau tik pačių žiūrovų indėlis į kūrinio legendą. Vandens laisvė pagauti jausmą ir tekėti laisvai čia yra svarbiausia kūrybinė strategija.

Plenero kuratorė T.Simanaitienė savo abstrakčiose akvarelėse nebijo eksperimentuoti su mėlynių, kaštonų, sodo uogų ir kitais dažikliais. Domėdamasi akvarelės dažų subtilybėmis, ji ieško natūralių, primirštų senųjų technikų, galinčių padėti atskleisti unikalius krašto spalvinius ir prasminius kodus.

Dinamiškose R.Taurinskienės akvarelėse meistriškai išgauti kateriai atrodo veik pasiruošę skrydžiui. Visada unikalių formų ir sprendimų ieškančios L.Liaudanskaitės kūriniuose atrodo, kad popieriaus faktūra sukuria savo pasaulį, sui generis, kuris nėra nei faktas, nei fikcija. Dažnai liejant akvarelę taip susikoncentruojama į techniką, kad estetika tampa svarbesnė už idėjas, bet būtent techninių įgūdžių derinimas su vizija Liudos darbuose atneša pačius įstabiausius rezultatus.

Dalyvavo nuotoliniu būdu

Džiugu, kad menininkai sugebėjo prisitaikyti prie laiko iššūkių ir išmaniųjų technologijų padedami dalyvauti plenero veiklose. Atnešdama į plenerą švediško ežero pakrantės motyvą, nuotoliniu būdu dalyvavusi dailininkė I.Novokreščionova perdavė žinią apie meno tiltais ir kanalais sujungiamų menininkų bendruomenės susitelkimą net pandeminių baimių siautimo laikais. Visos upės suteka į jūrą, tad ir kitos

Ši tradicija meno gerbėjams suteikia prasmingos vizualinės patirties, įrodančios, kad gležnos ir tarytum laikinos akvarelės gebėjimas įamžinti nepraeinančius dalykus yra neišsemiamas kaip Baltijos jūra.

nuotoliniu būdu dalyvavusios menininkės – S.Urbanavičiūtė ir V.Tarabildienė – kartu liedamos viena kitos portretus šalia Vilnelės, patyrė išskirtinio laiko nulemtą plenerą ir sveikino kolegas prie jūros. Taip pat per atstumą dirbusios kaunietės L.Drazdauskaitės „Raibuliavimai“ – subtilus mėlynų atspalvių, dangaus ir vandens juostų kvėpavimas, trapus kontūras prieš blyškią liniją – beveik niekas arba viskas vienu metu, ne miražas, o sapnas, kurį regi po vandeniu. Sąžiningai po kelionės karantine kūrusios V.Urbonavičienės santūrių akvarelių peizažai beveik abstraktūs, savo potėpio lengvumu primenantys minimalistinę japonišką liejimo manierą.

Akvarelės materia poetica ir gebėjimas fiksuoti spalvinius santykius tarp žmonių buria menininkus Klaipėdoje jau beveik pusšimtį metų – tai yra unikali ir verta puoselėjimo tradicija, kurią 1974 m. pradėjo šviesaus atminimo dailininkė, pedagogė R.Lūšis (1942–2014). LDS Klaipėdos skyriaus akvarelininkai, pagerbdami kolegės dailininkės ir organizatorės atminimą, išlaikė šią kūrybinę bei organizacinę dvasią ir tęsia akvarelės parodų, projektų ir renginių tradiciją. Ji meno gerbėjams suteikia prasmingos vizualinės patirties, įrodančios, kad gležnos ir tarytum laikinos akvarelės gebėjimas įamžinti nepraeinančius dalykus yra neišsemiamas kaip Baltijos jūra.

Plenero paroda LDS Klaipėdos skyriaus „Klaipėdos galerijoje“ veikė nuo rugpjūčio 20 d. iki rugsėjo 13 d. Taip pat šio plenero kūrinių paroda tapo vienu iš šiemetės Kauno akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ renginių.

B.Prapuolenis. Sutemų ramybė. 80 X 45 cm.