DAILĖ

P.Domšaičio Afrik nematytųpastelių

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo rugsėjo 10-osios veikiančioje parodoje „Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“ eksponuojami 46 kūriniai iš Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomo tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio kūrybos rinkinio. Tai vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, XX a. 5–7 dešimtmečiais, pastelės technika sukurti Pietų Afrikos peizažai, figūrinės kompozicijos ir portretai. Didžioji pastelių dalis rodoma pirmą kartą, vos kelios buvo eksponuotos P.Domšaičio tapybos parodoje, kuri 2016 m. vyko Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. Paroda, skirta 140-osioms dailininko gimimo metinėms, veiks iki 2021 m. sausio.

P.Domšaitis. Karvė kralyje. 1955–1956.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Vertinga kūrybos dalis

P.Domšaičio kūrybos rinkinyje, kurį Lietuvai padovanojo ir Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui saugoti perdavė JAV veikiantis Lietuvių fondas, yra 665 kūriniai. Didžiausią rinkinio dalį sudaro aliejinė tapyba (354 vnt.), taip pat jame yra net 167 pastelės, likusi rinkinio dalis – akvarelės, estampai, piešiniai ir eskizai.

Praėjusio amžiaus 2-ąjį dešimtmetį, pačioje kūrybinio kelio pradžioje, iš Mažosios Lietuvos kilęs dailininkas P.Domšaitis ėmė garsėti Berlyno meno scenoje. Meno kritikos dėmesį pirmiausia patraukė jo aliejiniai paveikslai, neliko nepastebėtos ir technikos požiūriu patrauklios, laisvai nulietos akvarelės. Iki Antrojo pasaulinio karo dailininkas akvarele nutapė nemažai gėlių natiurmortų, peizažų, kompozicijų su ekspresionistų pamėgtu moters akto gamtoje motyvu.

Su pastelės technika P.Domšaitis pirmą kartą susidūrė 1907–1910 m., studijuodamas Karaliaučiaus dailės akademijoje. Pastelę itin mėgo ir savo studentus ragino ja kurti jo mokytojas profesorius Ludwigas Dettmannas. Rimčiau pastelės techniką P.Domšaitis išbandė tik XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje, keliaudamas po Balkanų pusiasalį, ir iš karto įvertino greitą darbo procesą, tinkantį gamtoje, etiudams iš natūros, portretų studijoms. Jį patraukė galimybė derinti piešinį ir tapybą, linijas ir spalvines dėmes, trinant pirštais sujungti jas ir išgauti naujus atspalvius. Subtilūs ir sodrūs tonai, viena kitą dengiančios spalvos, matinis vaizdo

frika –pasteliųparoda

paviršius, efemeriška trupančių, byrančių kreidelių materija ir vaizdo lengvumas buvo labai patrauklūs.

Nuo to laiko kelioniniame dailininko krepšyje akvarelę pakeitė pastelė. Šia technika atlikti darbai yra vertinga jo kūrybos dalis. Daugiausia pastelių P.Domšaitis sukūrė gyvendamas Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), į kurią iš Europos persikėlė 1949 m. Keliaudamas po šalies provincijas, dailininkas plenere tapydavo aliejiniais dažais, dar dažniau piešė pastele. Dauguma P.Domšaičio pastelinių kompozicijų nenusileidžia aliejinės tapybos paveikslams, o pastele piešti portretai net lenkia juos įtaigumu.

Peizažas su Trijų Seserų kalvomis. 1953–1955.

Apie modernizmą PAR

Po Antrojo pasaulinio karo PAR sparčiai vyko dailės modernizavimo procesai. Menininkų būrį papildė imigrantai, tarp jų ir P.Domšaitis, patyrę Europos moderniosios dailės įtaką. Daugelio dailininkų – ir ten gimusių, ir atvykusių – kūryboje ryškėjo prieškario Europos mene populiarios primityvizmo tendencijos, idėjos grįžti prie natūros ir „primityvaus“ žmogaus – kaip svarbių meninio įkvėpimo šaltinių. Autentiškas Pietų Afrikos tautų menas suteikė jų kūrybai naujų impulsų, nors apartheido sąlygomis oficialus požiūris į primityviąją dailę buvo kontroversiškas. 1949 m. gruodį P.Domšaitis, įsikūręs ramiame Keiptauno priemiestyje, iš karto pateko į aktyvią meno aplinką ir, svarbiausia, pats turėjo ką pasiūlyti, kuo praturtinti šalies dailę. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis, nepatyręs stipraus kultūrinio šoko, taip greitai ir sklandžiai įsitraukė į meno gyvenimą. PAR spauda, meno kritika ir visuomenė niekada nevadino P.Domšaičio

Afrikietė. 1951–1952.

atvykėliu, ne vietiniu ar imigrantu. Svarbu prisiminti, kad įkūrus šią šalį joje sugyveno daugybė skirtingų tautų ir kultūrų. Gal todėl jo kitoniškumas buvo laikomas pranašumu, kaip ir gebėjimas kūriniuose susieti nuo Baltijos pakrančių atsineštą valstietiškosios pasaulėjautos lyrizmą, Europos modernizmo įvairiapusiškumą, Pietų Afrikos gamtos ir tautų įvairovės paskatintus meninius ieškojimus.

Lyg atsibudus po košmariško sapno, pamažu dilo iš atminties praėjusių metų šmėklos – „išsigimusio“ meno karštligė,

Motina su vaiku. 1952–1953.

karas, pabėgėliai, kilnojimasis iš vienos vietos į kitą. Buitis, kurį laiką gožusi būtį, traukėsi į antrąjį planą. Dabar P.Domšaitis galėjo lengviau atsikvėpti, pasimėgauti pastovaus gyvenimo pranašumais. Bet aplink buvo tiek naujų, nepažintų dalykų, kad, sulaukęs solidaus 70 metų amžiaus, dailininkas tarsi jauniklis stačia galva nėrė į naują piligrimystę – tyrinėti ir atrasti savąją Afriką. Jis gerte gėrė jos vaizdus, stebėjo aplinką akylai, nė menkiausios smulkmenos nepraleidžiančiomis rūpestingo „ūkininko“ akimis. ►

Peizažas su trobele. Maždaug 1955.

dienis gyvenimas, žmonės ir jų darbai, buvimo būdas. Kelionės ir kasdienybė P.Domšaitis lankėsi Oranės provincijoje, kurioje iki šiol gyvena basutų tautos dauguma. Dailininkas pabuvojo Transvalyje (provincijos pavadinimas nurodo geografinę padėtį už Vaalio upės, šalies šiaurės rytų dalyje), Transkėjaus provincijoje, kurios pavadinimas taip pat nurodo geografinę padėtį už Kei upės. P.Domšaitis tapė aliejumi ir piešė pastele natūroje, pleneruose. 1948 m. įgyvendinant apartheido politiką, buvusios juodaodžių gyventojų rezervacijos buvo pavadintos bantustanais (bantų tėviškės), jie turėjo pusiau nepriklausomą savivaldą. Bantustanuose vienoje teritorijoje telkėsi vienos tautybės gyventojai. Transkėjaus ir Siskėjaus bantustanuose vyravo kosai, KvaZulu – zulai. Taip bekeliaudamas P.Domšaitis išmoko atskirti kosus nuo zulų, pastaruosius – nuo basutų, pastebėti jiems būdingas aprangos detales. Bet greitai tai pamiršo, nes tai buvo tik išoriniai pavidalai, ne esmė.

Nuo plačių erdvių, žemės ir augmenijos spalvų, atrodė, apsisuks galva. Visa tai dailininkas skubėjo fiksuoti eskizuose, pastelėse, perkelti į paveikslus. Spalvingos natūros vaizdai keleriems metams įsivyravo P.Domšaičio kūriniuose. Iki tol jis tarėsi pažinęs egzotišką pasaulį, prie kurio taip linko nuo mažens. Dabar pamatė, kad tame pasaulyje viskas kitaip ir kartu iš vieno – grakštus vandens nešėjų su pilvotais ąsočiais ant galvų lingavimas, kukurūzus grūdančių moterų ir vaikų judesių, baslių bumpsėjimo ritmai, nenusileidžiantys šokėjų ekstazei, saulės atspindžiai ant iš tamsumo net blizgančios vietinių odos, ryškūs figūrų ir daiktų kontūrai bei karšto oro virpėjimas, kai žvelgi į neaprėpiamas Karu pusdykumių platybes.

Afrikos laikotarpio pastelės pasižymi lengvomis, skaidriomis spalvomis, jose nebeliko aštroko štrichavimo, kaip buvo ankstesniuose dailininko darbuose. 1952 m. Keiptaune vykusioje personalinėje parodoje P.Domšaitis eksponavo tik naujausius – Afrikoje sukurtus darbus. „Mane sužavėjo Karu ir Transkėjaus kraštovaizdžiai ir ten gyvenančios vietinės tautos. Aš pasijutau tarsi namuose“, – atviravo dailininkas per

Kentanis (Transkėjus). 1955 01 13.

◄ Kaip visada, jam buvo įdomus kas

parodos atidarymą.

Apie gyvenimą kralyje

Su užsidegimu dailininkas vaikštinėjo po gyvenvietes, vadinamas kraliais. Kralis (afrikano, olandų kalbomis craal, kraul) turi kelias reikšmes – sodyba, aptvaras, apeigų vieta, įtvirtinimas. Šiandien „kralis“ vartojamas kaip bendrinis Pietų Afrikos vietinių tautų tipiškos gyvenvietės, apjuostos tvora, pavadinimas.

Zulų žemėse (KvaZulu bantustanas) apvalaus plano gyvenvietės – kraliai buvo visada įkuriami ant kalvelės ar kalvos šlaito, o pagrindinis įėjimas į kralį buvo įrengiamas apačioje. Kralis susidėjo iš kelių koncentriškų aptvarų. Pirmiausia jis buvo apjuosiamas medinių statinių tvora

Sėdinti mergina. 1952–1953.

(tokios tvoros fragmentai matyti pastelėse „Karvė kralyje“ ir „Moterys kralyje“, abi sukurtos 1955–1956), pagal kurią ratu buvo išdėstytos avilio formos apvalios trobelės. Pačiame kralio centre buvo įrengiamas antras, vidinis, aptvaras iš dygliuotų šakų, apdrėbtų moliu. Jame gyventojai laikė nuo plėšrūnų itin saugomus galvijus. Didesnis kralis galėjo turėti kelis stebėjimo bokštus. Tvoras ir trobeles iš šakų, apglaistytų žemėmis ir moliu, statydavo moterys.

P.Domšaitis nupiešė krūvas pastelių su KvaZulu bantustano, Transkėjaus bantustanui priklausančių Kentanio, Butervorto gyvenviečių, kurias skiria maždaug 30 kilometrų, ir kitų vietovių kraštovaizdžiais. Kartais ant pastelių užrašydavo pozavusių vaikų ir moterų vardus (todėl žinome, kad viename iš Kentanio kralių jis susipažino su Nanana, Nonandit ir Nobosa), paskirus zulų kalbos žodžius. Tai patvirtina, kad dailininkas išties rimtai gilinosi į afrikietiško gyvenimo kasdienybę, nuoširdžiai aiškinosi ir stengėsi įsiminti daiktų, objektų pavadinimus ir afrikiečių vardus, ištartus keista, lyg paukščių klaksėjimas, kalba. Apie apsilan

Dvi moterys ir vyras su vaikais. 1950–1953.

kymą Kentanyje 1955 m. mums pasakoja net 21 pastelė, visos jos susidėsto į savotišką seriją, iš kurios parodoje eksponuojami trys darbai. Ant kai kurių sukūrimo data užrašyta net dienos tikslumu. Pavyzdžiui, pastelė „Trobelės ir karvės Kentanyje“ buvo sukurta 1955 m. sausio 12 d., o „Kentanis (Transkėjus)“ – 1955 m. sausio 13 d.

Apie atvirą žvilgsnį

Pietų Afrikoje P.Domšaitis pastele nupiešė daug moterų ir vyrų portretų. Mergaičių ar vyresnių moterų portretuose apdarai neturi didesnės reikšmės, atidžiau pažvelgę pamatysime, kad jie net kartojasi. Tai leidžia manyti, kad naudotos dirbtuvėje ar tiesiog po ranka turėtos medžiagos, šaliai, kiti galvos apdangalai ir papuošalai. Kaip visada ištikimas savo empatiškai natūrai, portretuose dailininkas visų pirma išryškino pozuojančiųjų būsenas – jaudulį, nuoširdumą, kuklumą, gebėjo jų žvilgsniuose perteikti tokį atvirumą, kad kartais nedrąsu žvelgti į žmonių akis – čia veriasi slaptingiausios sielos gelmės. Nenuostabu, kad Pietų Afrikos meno visuomenė iš karto atkreipė dėmesį į P.Domšaičio kuriamus vietinių žmonių atvaizdus, gyrė autorių ne tik už pastabumą ir objektyvumą, bet ir už gebėjimą išryškinti orumo jausmą paprastų žmonių veiduose. O ir pats dailininkas toks buvo – romus, geraširdis, visada pasirengęs padėti kitiems.

Pamatę P.Domšaitį parodų atidarymuose, gerbėjai negalėdavo atsistebėti kontrastu tarp paprastos, net visai eilinės išvaizdos senyvo žmogaus, nededančio jokių pastangų atrodyti reikšmingai, ir jo kūrybos, galingos, paveikios, spalvomis ir vaizdais kalbančios apie gamtos ir žmogaus sielos paslaptis. Kartą be išankstinio susitarimo dėl interviu 1963 m. į dirbtuvę atėjęs žurnalistas dailininko buvo pasitiktas nelabai draugiškai: „Dirbtuvės duryse pasirodė žmogus senu rudu, dažais ištepliotu darbiniu chalatu, priekyje nerūpestingai susegtu didžiuliu žiogeliu, rankose laikantis tarsi gynybai atstatytą teptuką. Mano netikėtas pasirodymas buvo priimtas kaip įsibrovimas, dailininko veide šmėkštelėjo susierzinimas. ►

◄ Įsikalbėjus jis pasirodė esąs labai malonus, tačiau visiškai į savo kūrybą pasinėręs pašnekovas.“ Daugeliui jį pažinojusių žmonių ilgai įsiminė šviesus ir atviras, tiesiog kiaurai veriantis dailininko žvilgsnis.

Apie einančiuosius

Žanriniu požiūriu P.Domšaičio Europos ir Afrikos laikotarpių kūryba yra iden

Kaimelis. 1955.

Nanana, Nonandit ir Nobosa. 1955. tiška. Kaip ir anksčiau, jis tapė peizažus, natiurmortus, portretus, religines kompozicijas. Jei atmesime geografinius ir etninius skirtumus, motyvai ir temos taip pat panašūs: kaimiškas kraštovaizdis ir kaimo gyvenimas, laukai, kalnai, vandens telkinių pakrantės. Tik vaizdai tapo labiau apibendrinti, formos mažiau detalizuotos. Dabar dailininkui rūpėjo ne tiek visiems matomos gamtos, trobesių parodymas, kiek noras pažvelgti į pasaulį per savo apmąstymų, išgyvenimų prizmę, atskleisti

universalesnį žmogaus būties lygmenį. Todėl etnografijos pastelėse yra tik tiek, kiek neišvengiama.

Afrikoje susiformavo svarbiausi P.Domšaičio vėlyvosios peizažinės tapybos kompoziciniai principai: aukštas žiūros taškas, plačios panoramos, keli horizontalūs planai ir paprastai viduriniame plane komponuojami smulkūs objektai – figūra, figūrų grupė, keli medžiai, keli statiniai.

Fiziniu požiūriu peizažuose vaizduojamos konkrečios Karu plynaukštės vietos, dvasiniu – tai labiau apibendrintos visų jo aplankytų, būtų vietų vizijos; platūs, atviri kraštovaizdžiai su į gilumą nuvingiuojančiais keliais primena ir Afriką, ir lietuviškas lygumas ar kalveles. Ir tos vienišos, lyg pasimetusios, kažkur einančios ir einančios figūros, vis po dvi, po tris...

Dauguma P.Domšaičio pastelinių kompozicijų nenusileidžia aliejinės tapybos paveikslams, o pastele piešti portretai net lenkia juos įtaigumu.

Peizažuose skleidžiasi tokios bauginančios egzistencinės vienatvės ir atgailos gelmės, tokiu mistiniu spalvos džiaugsmu nušvinta atpirkimo ir prisikėlimo viltys, kad būsenų ir prasmių universalumu jie ne tik prilygsta, bet neretai ir pranoksta dailininko religinės tematikos darbus. Žvelgdamas į P.Domšaičio kūrinius, be išlygų patiki jo žodžiais: „Mano paveikslai byloja ne apie realybės atsisakymą, bet apie labai konkrečias, iš tapymo proceso (kuris taip pat yra realybė) džiaugsmo kylančias formas, kurios nėra tikroviškų vaizdų projekcijos. Stebuklingas realybės perkeitimas paveiksluose yra savybė, paveldėta iš Baltijos, mano tėvynės rytuose.“

Labiau koncentruotas ir platesnio spektro yra vėlyvųjų peizažų spalvinis sprendimas. Keiptauno laikų kolega tapytojas Carlas Büchneris tiksliai apibūdino P.Domšaičio paletės ypatumus: „Jis mėgo juodą spalvą, bet jo juoda veikiau yra mėlynai juoda, žaliai juoda, raudonai juoda – labai gyvybinga ir įvairi. Net šalta pilka, kurią jis vadino amžinybės spalva, nėra tik šešėlių ar šešėliavimo pilkumas.

Dailininkas išgaudavo subtiliausius geltonai pilkos, purpuro pilkos atspalvius, o kai reikėjo, kūriniai galėjo spindėti degančiu raudoniu ar kitomis sodriomis, ryškiomis spalvomis.“

Pasikartojantys motyvai

Nepaisant keliaujant po Kentanį sukurtų tiksliai datuotų pastelių (tai išimtis), tenka su apgailestavimu konstatuoti, kad P.Domšaitis nemėgo datuoti savo darbų, juos tik pasirašydavo monograma arba pavarde (Afrikos laikotarpiu – Domsaitis). Negana to, jis labai retai (ir vėl išimtis – Kentanio serija) įvardydavo portretuose vaizduojamus asmenis ar peizažuose užfiksuotas vietoves, nerašydavo pavadinimų nei ant darbų antrųjų pusių, nei ant porėmių. Todėl tiksliai pasakyti, kuriais metais buvo sukurti, beveik neįmanoma.

Be to, nuo pirmųjų kūrybos metų išryškėjo specifinis P.Domšaičio polinkis į pamėgtų ar jo akimis pavykusių motyvų kartojimą ir neužbaigtų darbų dažną atidėjimą į šalį, kol „teisingas“ sprendimas pats ateis. Motyvo kartotiniai labai nedaug skiriasi vienas nuo kito, kartais tokių pakartotų kūrinių lyginimas įtraukia į azartišką žaidimą „Surask dešimt skirtumų“.

Tos pačios kompozicijos brandinimo procesas galėdavo užtrukti kelerius metus, kartais keliasdešimt metų. Todėl, nesant autorinio datavimo, sunku pasakyti, kuris panašių kūrinių variantas buvo pirmesnis, koks laiko tarpas juos skiria, kada jie buvo užbaigti. Tokių pavyzdžių dailininko kūrybos palikime yra nemažai.

Post scriptum

Tačiau šie „priekaištai“ kūrėjui yra tik smulkmenos, niekaip negalinčios paveikti mūsų vertinimų ir žavėjimosi išskirtine P.Domšaičio kūryba, kurios neįveikė nei buities sąlygos, nei dailininko amžius ar negalavimai.

Priminsiu kelis momentus, patvirtinančius, kad jo kūryba yra didelė paslaptis. P.Domšaičio vardas jam atvykus į Afriką buvo nuolat minimas PAR periodinėje spaudoje, apie jį rašė autoritetingi meno kritikai ir laikraščių meno skilčių apžval

Peizažas su trimis figūromis. 1954–1955.

gininkai. Dažnas jų laikė savo pareiga išreikšti nuostabą ne tik dėl paveikslų kokybės ir kiekybės, bet ir dėl kūrėjo amžiaus. „Gyvybingi veterano paveikslai kupini brandaus subtilumo“, „80-mečio žmogaus paroda“, „82 metų Domšaitis vis dar išlaiko modernios tapybos dvasią“, „82 m. dailininkas yra tik karjeros pusiaukelėje“ – tai tik kelių straipsnių PAR spaudoje pavadinimai. Dar didesnį rezonansą sukėlė 1964 m. už religinės temos paveikslus P.Domšaičiui paskirtas apdovanojimas „Garsūs ir teikiantys vilčių dailininkai“. Tai buvo rimtas, prestižinis visos šalies mastu apdovanojimas, kurio laimėtojus iš kelių šimtų pateiktų darbų anonimiškai rinkdavo trys garsūs Pietų Afrikos dailininkai.

P.Domšaitis nesustojo kurti net tada, kai 1962 m. jam buvo diagnozuota nepagydoma liga, kuri lėtai, bet progresavo. Priešingai, tuo metu dailininkas tapė dar energingiau, tarsi jausdamas pareigą iki galo įgyvendinti jam šiame pasaulyje skirtą misiją – atskleisti tiek daiktų esmę, tiek dieviškosios tvarkos sąryšį – Absoliutą, tarsi taip atsidėkojant Kūrėjui už gebėjimo vaizdais reikšti vidinius dalykus dovaną.

Dar 1952 m. Keiptauno dienraštyje paskelbtame straipsnyje „Patyręs dailininkas tapo „Afrikos tapytoju“ apie P.Domšaitį, pragyvenusį PAR tik trejus metus, buvo

Mergaitės portretas. 1952–1953.

rašoma: „Tapytojai Afrikoje nebūtinai yra Afrikos tapytojai. Daugybė puikių meistrų kūrė Afrikoje, neleisdami aplinkai paveikti jų individualaus stiliaus arba net derindami ją prie savo įprastos manieros, net nenujausdami, kokių netikėtų dovanų ši aplinka gali teikti jų meninei vaizduotei. Per kelerius naujoje aplinkoje praleistus metus dailininkas sugebėjo perimti menininkui europiečiui neįprastus ir tokius egzotiškus motyvus.“ Ar gali būti geresnis įvertinimas kūrėjui?