KINAS

◄ Publikai prisistato Donato Želvio įkūnytas personažas Vangas – skurdus vandens pardavėjas, atsiskyrėlis, Sezuano gyvenimo stebėtojas, mistiškas personažas, ilgai laukęs ir sutikęs dievus, beieškančius žmogaus, galinčio priimti nakvynei. Salėje Vangas dairosi tokio geradario, bet tinkamo neatsiranda.

Tuomet nusileidžia projektoriaus ekranas, rodantis praeivius, apklausinėjamus Klaipėdos mieste, besidalijančius nuomonėmis apie gerumą ir galimybę priimti nakvynei gerą žmogų. Vėliau istorija įsisiūbuoja: Vangas (D.Želvys), Policininkė (Sigita Pikturnaitė), Jang Sunas (Denisas Kolomyckis), namo savininkė Mi Ciu (Asta Zacharovaitė), kirpėjas Šu Fu (Donatas Stakėnas) ginčijasi, teisinasi, tai piktinasi, tai giria dingusią Šen Te, kartu su trimis dievais kelia klausimus žiūrovams apie Dievo įsakymų pakeitimą.

Kirilo Glušajevo komanda sukūrė išties aplodismentų vertą reginį, į kurį buvo įdėta daug darbo. Spalvinga scenografija palaikė įtraukiančią atmosferą: elektroninė muzika, ryškus apšvietimas, šen bei ten besimėtančios žmogaus dydžio nuogos lėlės, už salės durų, iki pat laiptinės durų besidriekiantys išpurvinti kartono lakštai su lėkštelėmis – didžiulio skurdo ženklais Sezuane. Priešais ant scenos pastatytas stendas su festivalio dalyvių fotografijomis ir mintimis apie gero žmogaus savybes kaip atminimų ar laiko siena tyliai bylojo apie mus pačius dabarties sceninėje erdvėje. Atminimų siena bylojo ne tik apie festivalį, bet ir apie visas istorijas, susipynusias laiko tėkmes ir amžiną kovą už gėrį.

Daugiasluoksnis, labai dinamiškas veiksmas galbūt kiek per daug apkrauna vaizduotę savo judrumu ir įvairiaspalviu koliažu. Vis dėlto taip sumaniai nubraižytas teatrinis eskizas, įtraukiant žiūrovus, prikausto dėmesį – pasyvus spektaklio stebėjimas tampa kūrybiniu nuotykiu ir pokalbiu. Sveikintinas scenografinis sprendimas abiejose scenos pusėse susodinti aktorius ir žiūrovus vieną priešais kitą. Nors, rodos, lyg tokiu būdu dalis žmonių būtų įkurdinti teismo salėje, žiūrint iš šalies, visi kartu su stendu priešakyje sudaro vieną ratą – komuną. Žaidimas lieka žaidimu, bet šiame pasaulyje esame vienas nuo kito priklausomi. Todėl apdovanoti buvimu dalele šios egzistencijos vyksmo, kad ir kokiame siužete dalyvautume.

Apkabinti vienam kitą

Kai dosnioji Šen Te įsileidžia nakvynei tris dievus, įsileidžia ir kiekvieną žmogų, galbūt ne tokį gerą, bet vis tiek vertą priėmimo. Ir tada atsiranda griežtas, bet teisingas Šui Ta – Šen Te pusbrolis, vargšės naivios merginos alter ego. Prisiminus įžymųjį filmą „Kovos klubas“ (1999), kai taip pat jaunas herojus Džekas (akt. Edwardas Nortonas) pasąmonėje susikuria savo idealą, antrąjį „aš“ – teisybės ieškančią, griaunančią ribas asmenybę, B.Brechto mintis apie naivaus gerumo kainą įgyja platesnį kontekstą: visais laikais ir dabar ne mažiau būtina savęs paklausti, kas iš tiesų yra tas geras žmogus ir ar sėkmę tikrai parodo piniginės dydis, valdžia, šlovė, daiktų kiekis, populiarumas, ikoniška išvaizda.

Nors įprasta ant pjedestalo statyti stipriausiuosius, tačiau visuomenės „nurašyta“ geroji Šen Te – ta, kuri buvo teisiama už parsidavinėjimą, – sutiko dievus ir gavo iš jų dovaną. „Kovos klube“ Džekas yra pasimetęs visoje šioje vartotojiškoje ir pramogų visuomenėje, bet tikrųjų vertybių ilgesys niekada nedingsta lyg į vandenį, vienu ar kitu būdu dievai prasiskina kelią į tuos, kurie išlieka orūs tikėdami gėriu. Nors toks tikėjimas kartais nuvilia. Jautrus Šen Te (Ieva Pakštytė) monologas spektaklio pabaigoje tarsi iš amžinybės griuvėsių kreipiasi į tūkstantmečių ir šių dienų žmones: kodėl blogybė vertinama taip stipriai, o gėris – taip griežtai? Apmąstymų verta pjesės scena, kai Šen Te už paskutinį pinigą nusiperka iš Vango puoduką vandens, nors lyja. Sunku, bet gražu, kai lyja.

I.Pakštytei atliekant finalinį muzikinį kūrinį, palengva pakyla D.Želvys ir pakviečia visus apkabinti vienam kitą – geruosius žmones, susitikusius šiame laike, šioje įdomioje, kartais keistoje ir painioje būties scenoje. Pagarbiai nusilenkti ir padėkoti dievams, mus sujungusiems gyvenimo kryžkelėse. Tad priimti sau viduje ir šalia gėrį – tokia spektaklio žinutė ir palinkėjimas. Galbūt tik taip ir veikia dievai šiame pasaulyje?

Trumpi, bet filmai

Rudens kino festivalių ciklas prasidėjo ir jis jau bus kitoks nei įprastai. Atėjus Klaipėdoje į Vilniaus trumpametražių filmų festivalio seansą, buvo sunku atrasti ir atpažinti po apsaugine kauke pasislėpusią festivalio organizatorę, „Lithuanian Shorts Agency“ vadovę Rimantę Daugėlaitę-Cegelskienę. Nauja realybė sustabdė arba apsunkino daugybę tarptautinių kultūrinių projektų ir privertė prisitaikyti prie naujų taisyklių. Kino festivaliai irgi derinasi prie naujos tvarkos, ieško alternatyvių būdų pasiekti žiūrovus. Kokia trumpo metro filmų kūrėjų realybė šiandien? Plačiau apie trumpametražio kino atgimimą, kaip tampama režisieriais ir kokie lietuvių autorių pasiekimai užsienyje, atvirai, nors ir su kaukėmis, kalbėjomės su Rimante.

Andrius RAMANAUSKAS

Tampa įdomesni

– Per 14 Vilniaus trumpametražių filmų festivalio metų žiūrovus supažindinote su daugelio Lietuvos ir užsienio kino režisie

rių kūryba. ►

Trumpi, bet filmai

Vilniaus trumpametražių filmų festivalio organizatorė R.Daugėlaitė-Cegelskienė teigė, kad susidomėjimas trumpais filmais Lietuvoje auga, jų auditorija pastaraisiais metais tapo įvairesnė ir brandesnė. Dovaldės Butėnaitės nuotr.

◄ Koks būna kūrėjų kelias jų pirmųjų

trumpametražių filmų link? Kaip jie patenka į kino festivalius? Ar tai yra absolventai, baigę mokslus Muzikos ir teatro akademijoje, ar jau kūrėjai su patirtimi kino srityje? O gal tai kitų sričių žmonės, norintys išbandyti save kino žanre? Kitaip tariant, kokia būna režisierių patirtis gyvenime prieš tampant režisieriais?

– Per pastaruosius dvejus metus pastebėjau labai įdomią tendenciją, kad jaunieji lietuvių kūrėjai į kino sritį ateina turėdami labai skirtingas patirtis ir net profesijas. Į Muzikos ir teatro akademiją dažnai įstoja žmonės, jau baigę filosofijos, žurnalistikos, politikos mokslus. Yra tokių, kurie net nebaigę specialių studijų kuria puikius filmus. Skirtinga patirtis ir lemia įvairovę. Ta pirminė profesija dažnai lemia kūrėjų pasirinktas temas ir braižą. Filmai tampa įdomesni tarptautiniu lygmeniu.

– Ką patartumėte jauniems žmonėms, norintiems tapti kino režisieriais? Kokį kūrėjo kelią jiems pasirinkti?

– Patarčiau žiūrėti daug trumpametražių filmų. Tai, aišku, tik vienas iš kelių. Manau, kad vien tik studijuoti šiuolaikiniams kūrėjams neužtenka. Vis tiek reikia domėtis kitų kūryba, keliauti po festivalius. Nebūtinai juose dalyvauti kaip režisieriams, bet stebėti, kaip sudaromos programos, kokios temos vyrauja, kokie formatai, kokie žanrai ir naujos technologijos. Manau, svarbu jau- niems kūrėjams neapsiriboti kino mokyklos erdve, žvelgti truputį plačiau. Net jeigu neįgijo kino režisieriaus specialybės, reikėtų nebijoti eiti į šią sritį.

Kadras iš S.Jakaitės filmo „Žonglierius“ (2018).

Daugėja auditorijos

Kai kam trumpametražis filmas yra tik pradžia kino srityje, kitiems – tarpinė stotelė, o tretiems – viso gyvenimo darbas.

– Ne kartą minėjote, kad jūsų festivalio tikslas – parodyti, jog trumpametražis kinas nėra pirmieji mėgėjų filmai, kad tai įvairūs daugiasluoksniai kūriniai, neretai kuriami profesionalų. Jūsų festivalio šūkis – jau keleri metai yra „trumpi, bet filmai“. Kaip sekasi siekti šio tikslo? Ar žiūrovai jau suvokė jūsų skleidžiamą žinutę?

– Manau, kad mums pavyko. Vystydami veiklą su organizacija „Lithuanian Shorts Agency“ matome, kad išaugęs susidomėjimas trumpais filmais. Ko gero, iš dalies tai lemia pastarojo laikotarpio serialų kultūra, nes žmonės dabar mėgsta trumpesnį, greitesnį turinį. Tikrai neblogai sekasi populiarinti šį žanrą. Mūsų festivalio metu matome, kad daugėja auditorijos. Ji ne tik gausesnė, bet ir įvairesnė. Iki šiol ilgai vyravo įsitikinimas, kad trumpametražiai filmai – labiau į studentus orientuotas kino formatas. Dabar auditorija, kuri ateina į mūsų festivalio filmus, yra brandesnė. Tai rodo, kad ir vyresnius žmones intriguoja trumpametražis kinas, kaip profesionalus, aukštos meninės vertės kūrinys.

Paprastai trumpas kinas Lietuvoje rodomas tik didžiųjų kino festivalių metu. Televizijos jo nerodo, išskyrus pavienius atvejus, reguliaraus ir sisteminio jų dėmesio nėra. Mūsų agentūros pagrindinis siekis, kuris atsietas nuo festivalio, – kad trumpa-

Kadrai iš L.Bareišos filmo „Atkūrimas“ (2020).

metražių filmų programos būtų įtrauktos į kino teatrų repertuarus. Kad žiūrovai turėtų pasirinkimą ne vien iš ilgametražių filmų. Tokia praktika labai sena Prancūzijoje. Mūsų tikslas, kad ir Lietuvoje kino rinka trumpą kiną vertintų lygiavertiškai, kaip ir ilgametražius filmus.

Kiekybė ir kokybė

– Kaip sekasi tapti didžiausiu festivaliu Baltijos šalyse?

– Sakyčiau, sekasi neblogai. Tokių, kaip mūsų, festivalių Latvijoje ir Estijoje yra po vieną. Šiaip mūsų pirmasis tikslas buvo įsitvirtinti Lietuvoje ir čia populiarinti trumpametražį kiną. O dabar norime būti matomi plačiau, turėti dar daugiau festivalio dienų, sulaukti daugiau kino industrijos svečių, daugiau filmų paraiškų. Su kiekybe siekiame didinti ir kokybę.

– Kokie pastarųjų metų lietuvių trumpametražiai filmai, jūsų nuomone, yra tokio profesionalumo, kurio siekiate, pavyzdys? Kaip sekasi lietuvių kūrėjams užsienio festivaliuose?

– Vienareikšmiškai išskirčiau Skirmantos Jakaitės filmą „Žonglierius“ (2018), kuris praėjusiais metais dalyvavo beveik visuose animacijos festivaliuose. Apskritai jos, kaip kūrėjos, pavyzdys vienas iš mieliausių mano širdžiai. Tai daugiametę patirtį turinti animatorė. Ji vis kuria, ir man tai taip žavu, jai trumpametražis kinas vis dar savas. Ji atrado save šioje formoje ir turi savo unikalią kalbą. Kitas man labai artimas kūrinys yra

Kadras iš A.Jevdokimovo filmo „Suokalbio antologija“ (2015).

Arturo Jevdokimovo dokumentinis filmas „Suokalbio antologija“ (2015). Arturas – taip pat didžiulę patirtį sukaupęs kūrėjas ir festivalio organizatorius, vis dar kuriantis trumpametražius filmus.

Imponuoja ir naujoji karta. Man patinka, ką daro Vytautas Katkus („Kolektyviniai sodai“, 2019), didžiulį potencialą turi režisierius Laurynas Bareiša („Atkūrimas“, 2020. Pristatytas Berlyno kino festivalyje).

Kelių būna įvairių

– Kai trumpametražis filmas parodomas kino festivaliuose, koks likimas jo laukia? Ar filmo egzistavimas baigiasi? O gal jis patenka į kokias nors kino platformas internete?

– Tai, ką rodome per festivalį, yra labai nedidelė mūsų visų metų darbo dalis. Mūsų agentūra kiekvienais metais leidžia naujausių lietuviškų trumpametražių filmų katalogą, kurio parengimas yra viena pagrindinių mūsų veiklų. Tai reiškia, kad mes nesame šių filmų platintojai, bet viešiname ir populiariname lietuvių režisierių kūrybą įvairiose kino mugėse užsienyje. Pavyzdžiui, viena pagrindinių mugių Europoje yra Klermon Ferano tarptautinis kino festivalis ir mugė Prancūzijoje.

Tad tų kelių būna įvairių. Būna, kad vienas filmas dalyvauja keliuose festivaliuose ir jo kelionė pasibaigia. Kitas filmas, dalyvavęs keliuose tarptautiniuose festivaliuose, sulaukia pardavimo agentų susidomėjimo ir jį pardavinėja užsienyje. Tų režisierių, kuriems pasiseka ir jų filmus nuperka, kūriniai parodomi užsienio televizijose arba interneto kino platformose.

Kadras iš V.Katkaus filmo „Kolektyviniai sodai“ (2019).

– Dar įdomu, kokia dalis lietuvių trumpametražių filmų kūrėjų vėliau tampa ilgametražių juostų režisieriais?

– Didžioji dalis. Štai mano minėtas L.Bareiša ką tik baigė filmuoti ilgametražį filmą. Kita vertus, sprendžiant iš to, kiek mums teko savo festivalyje pristatyti užsienio autorių kūrybą, neretai būna, kad jau patyrę ir žinomi režisieriai grįžta prie trumpametražio kino formato, o kai kurie šioje srityje kuria net visą gyvenimą. Taigi kai kam trumpametražis filmas yra tik pradžia kino srityje, kurią skatina kino mokyklos, kitiems – tarpinė stotelė, o tretiems – viso gyvenimo darbas.