TEATRAS
◄ Publikai prisistato Donato Želvio įkūnytas personažas Vangas – skurdus vandens pardavėjas, atsiskyrėlis, Sezuano gyvenimo stebėtojas, mistiškas personažas, ilgai laukęs ir sutikęs dievus, beieškančius žmogaus, galinčio priimti nakvynei. Salėje Vangas dairosi tokio geradario, bet tinkamo neatsiranda. Tuomet nusileidžia projektoriaus ekranas, rodantis praeivius, apklausinėjamus Klaipėdos mieste, besidalijančius nuomonėmis apie gerumą ir galimybę priimti nakvynei gerą žmogų. Vėliau istorija įsisiūbuoja: Vangas (D.Želvys), Policininkė (Sigita Pikturnaitė), Jang Sunas (Denisas Kolomyckis), namo savininkė Mi Ciu (Asta Zacharovaitė), kirpėjas Šu Fu (Donatas Stakėnas) ginčijasi, teisinasi, tai piktinasi, tai giria dingusią Šen Te, kartu su trimis dievais kelia klausimus žiūrovams apie Dievo įsakymų pakeitimą. Kirilo Glušajevo komanda sukūrė išties aplodismentų vertą reginį, į kurį buvo įdėta daug darbo. Spalvinga scenografija palaikė įtraukiančią atmosferą: elektroninė muzika, ryškus apšvietimas, šen bei ten besimėtančios žmogaus dydžio nuogos lėlės, už salės durų, iki pat laiptinės durų besidriekiantys išpurvinti kartono lakštai su lėkštelėmis – didžiulio skurdo ženklais Sezuane. Priešais ant scenos pastatytas stendas su festivalio dalyvių fotografijomis ir mintimis apie gero žmogaus savybes kaip atminimų ar laiko siena tyliai bylojo apie mus pačius dabarties sceninėje erdvėje. Atminimų siena bylojo ne tik apie festivalį, bet ir apie visas istorijas, susipynusias laiko tėkmes ir amžiną kovą už gėrį. Daugiasluoksnis, labai dinamiškas veiksmas galbūt kiek per daug apkrauna vaizduotę savo judrumu ir įvairiaspalviu koliažu. Vis dėlto taip sumaniai nubraižytas teatrinis eskizas, įtraukiant žiūrovus, prikausto dėmesį – pasyvus spektaklio stebėjimas tampa kūrybiniu nuotykiu ir pokalbiu. Sveikintinas scenografinis sprendimas abiejose scenos pusėse susodinti aktorius ir žiūrovus vieną priešais kitą. Nors, rodos, lyg tokiu būdu dalis žmonių būtų įkurdinti teismo salėje, žiūrint iš šalies, visi kartu su stendu priešakyje sudaro vieną ratą – komuną. Žaidimas lieka žaidimu, bet šiame pasaulyje esame vienas nuo kito priklausomi. Todėl apdovanoti buvimu dalele šios egzistencijos vyksmo, kad ir kokiame siužete dalyvautume. 16
Apkabinti vienam kitą Kai dosnioji Šen Te įsileidžia nakvynei tris dievus, įsileidžia ir kiekvieną žmogų, galbūt ne tokį gerą, bet vis tiek vertą priėmimo. Ir tada atsiranda griežtas, bet teisingas Šui Ta – Šen Te pusbrolis, vargšės naivios merginos alter ego. Prisiminus įžymųjį filmą „Kovos klubas“ (1999), kai taip pat jaunas herojus Džekas (akt. Edwardas Nortonas) pasąmonėje susikuria savo idealą, antrąjį „aš“ – teisybės ieškančią, griaunančią ribas asmenybę, B.Brechto mintis apie naivaus gerumo kainą įgyja platesnį kontekstą: visais laikais ir dabar ne mažiau būtina savęs paklausti, kas iš tiesų yra tas geras žmogus ir ar sėkmę tikrai parodo piniginės dydis, valdžia, šlovė, daiktų kiekis, populiarumas, ikoniška išvaizda. Nors įprasta ant pjedestalo statyti stipriausiuosius, tačiau visuomenės „nurašyta“ geroji Šen Te – ta, kuri buvo teisiama už parsidavinėjimą, – sutiko dievus ir gavo iš jų dovaną. „Kovos klube“ Džekas yra pasimetęs visoje šioje vartotojiškoje ir pramogų visuomenėje, bet tikrųjų vertybių ilgesys niekada nedingsta lyg į vandenį, vienu ar kitu būdu dievai prasiskina kelią į tuos, kurie išlieka orūs tikėdami gėriu. Nors toks tikėjimas kartais nuvilia. Jautrus Šen Te (Ieva Pakštytė) monologas spektaklio pabaigoje tarsi iš amžinybės griuvėsių kreipiasi į tūkstantmečių ir šių dienų žmones: kodėl blogybė vertinama taip stipriai, o gėris – taip griežtai? Apmąstymų verta pjesės scena, kai Šen Te už paskutinį pinigą nusiperka iš Vango puoduką vandens, nors lyja. Sunku, bet gražu, kai lyja. I.Pakštytei atliekant finalinį muzikinį kūrinį, palengva pakyla D.Želvys ir pakviečia visus apkabinti vienam kitą – geruosius žmones, susitikusius šiame laike, šioje įdomioje, kartais keistoje ir painioje būties scenoje. Pagarbiai nusilenkti ir padėkoti dievams, mus sujungusiems gyvenimo kryžkelėse. Tad priimti sau viduje ir šalia gėrį – tokia spektaklio žinutė ir palinkėjimas. Galbūt tik taip ir veikia dievai šiame pasaulyje?
Trum p
Rudens kino festivalių ciklas prasidėjo ir jis jau bus kitoks nei įprastai. Atėjus Klaipėdoje į Vilniaus trumpametražių filmų festivalio seansą, buvo sunku atrasti ir atpažinti po apsaugine kauke pasislėpusią festivalio organizatorę, „Lithuanian Shorts Agency“ vadovę Rimantę Daugėlaitę-Cegelskienę. Nauja realybė sustabdė arba apsunkino daugybę tarptautinių kultūrinių projektų ir privertė prisitaikyti prie naujų taisyklių. Kino festivaliai irgi derinasi prie naujos tvarkos, ieško alternatyvių būdų pasiekti žiūrovus. Kokia trumpo metro filmų kūrėjų realybė šiandien? Plačiau apie trumpametražio kino atgimimą, kaip tampama režisieriais ir kokie lietuvių autorių pasiekimai užsienyje, atvirai, nors ir su kaukėmis, kalbėjomės su Rimante. Andrius RAMANAUSKAS
Tampa įdomesni – Per 14 Vilniaus trumpametražių filmų festivalio metų žiūrovus supažindinote su daugelio Lietuvos ir užsienio kino režisierių kūryba. ►
