MUZIKA

MUZIKA „Muzikinis

rugpjūt ne tik meilė, jū

Tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kasmetis, skambantis jau nuo 1998-ųjų, šiemet prasidėjo kaip niekad ryškiai ir efektingai. Įspūdinga pradžia su Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjera Klaipėdos senajame elinge išpildė, ko gero, net pačių reikliausių melomanų svajones. Opera parodyta, sakytume, pačiu laiku, nes iš 11-os žadėtų renginių du, turėję vykti Palangos koncertų salėje, buvo atšaukti. Tai šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ ir Gala koncertas su solistu Kristianu Benediktu, turėjęs tapti dar vienu ryškiu šio festivalio akcentu. Visiems gerai žinoma karantino situacija pakoregavo ne tik šiemečio „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ programą, bet ir geografiją. Ankstesniais metais skambėjęs įvairiuose Vakarų Lietuvos regiono miestuose ir miesteliuose – tai vienas iš pagrindinių šio festivalio tikslų – šį rugpjūtį jis apsiribojo Klaipėda ir poilsiaujančia Palanga. ►

Scenos iš Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ senajame uostamiesčio elinge.

MUZIKA is pajūryje 2020“ –

ra ir kava...

Martyno Aleksos / KVMT archyvo nuotr.

Danguolė VILIDAITĖ

◄ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas festivalis ir šiemet buvo gana margas atliekamos muzikos stilių ir žanrų požiūriu, bet ne toks išbarstytas ar eklektiškas, kaip yra pasitaikę ankstesniais metais. Tradiciškai į jį buvo įtraukti įdomesni ir sėkmingesni praėjusiųjų metų sumanymai, tokie kaip kad edukacinis pasirodymas pagal Wolfgango Amadeuso Mozarto operą „Don Žuanas“, teatralizuotas dainų koncertas „Aš – senas jūrininkas“, atkeliavęs iš Eduardui Balsiui skirtų metų, ar jau anksčiau paminėtas to paties kompozitoriaus baletas. Parodytas sceninis Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatos“ variantas – premjera, naujam gyvenimui prikelta Giovanni Battista Pergolesio komiška opera „Tarnaitė ponia“, keli koncertai paskirti vien tik instrumentinės, kamerinės ar simfoninės muzikos opusams. O chorinės muzikos koncertas „Vienybė težydi“, dedikuotas Baltijos kelio dienai (šiais metais pridėta intencija – už demokratiją Baltarusijoje) ir tampantis nauja prasminga festivalio tradicija, pasirinktas finaliniam akordui. „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ programa gerai atspindėjo dabartinę teatro politiką, deklaravo jo ateities viziją ir pretenzijas aukštojo meno link, kartu parodydama potencialą, gebėjimą tai įvykdyti. Tarkime, sugebėta ne tik pasikviesti geriausius Lietuvos ar užsienio atlikėjus, dirigentus (kuris gi festivalis to nedaro), bet ir gauti atitinkamą rezultatą, pasiekti kokybę, kurią liudijo „Skrajojantis olandas“.

Išgyvenęs lemtingą audrą

„Tegul opera suskamba tame krašte, kuriame laiškas bus atrastas“ (iš įžanginio aktoriaus Dariaus Meškausko žodžio, pradedant operos spektaklį „Skrajojantis olandas“).

Apie R.Wagnerio operos premjerą, jos išskirtinumą jau nemažai parašyta. Tad pridėsiu tik kelias mintis, gal ir pasikartosiu, bet vis dėlto... „Skrajojantis olandas“ – tai pirmoji brandi R.Wagnerio opera, vis dar numerinės struktūros, patyrusi L.van Beethoveno, C.M.Weberio, gal net ir italų operos įtakas, bet jau su nusveriančiu originaliu kompozitoriaus stiliumi, ryškėjančiais būsimos reformos bruožais (pradėjo naudoti leitmotyvus, atskirus numerius stengėsi jungti nuosekliai, glaudžiai tarpusavyje susiejant).

Opera vieno veiksmo, trunka šiek tiek ilgiau nei dvi valandos, sudaryta iš trijų scenų, kurios dažnai pateikiamos kaip atskiri veiksmai. Klaipėdoje buvo galimybė pamatyti šiek tiek apkarpytą ir pakeistą vienos dalies variantą (redakcija Modesto Pitrėno).

Kalbant apie šį kūrinį, gana dažnai minima istorija, kaip kompozitorius, slapstydamasis nuo kreditorių, Baltijos jūra iš Rygos per Klaipėdą ir Karaliaučių siekė patekti į Londoną. Tuo metu R.Wagneris išgyveno sudėtingą savo gyvenimo periodą, sunkiai vertėsi, daug klajojo ieškodamas vietos po saule. Nei jo kūryba, nei dirigento talentas, nei publicistinė veikla nebuvo vertinami pakankamai, o ir santykiai su žmona Mina klostėsi nelabai gerai, dviprasmiškai. Būtent šioje kelionėje, išgyvenęs lemtingą audrą, supratęs, kad yra kaip tik tose vietose, kurias mini Skrajojančio olando legenda, perskaityta H.Heine’s novelių rinkinyje „Iš pono fon Šnabelevopskio memuarų“, patyręs panašius emocinius išgyvenimus, R.Wagneris galutinai apsisprendė dėl operos.

Kompozitorių, kaip tikrą tos epochos vaiką, patraukė dramatiškas pasakojimas apie pasmerkimą ir kančią, ištikimos meilės ir amžinos ramybės troškulį, pasiaukojimą dėl jos, iškilnus pagrindinio personažo, nepasiduodančio savo lemčiai, charakteris, tikėjimas, kad meilė – tai jėga, padedanti nugalėti bet kokias, net mistines kliūtis.

Gerai parinkti solistai

Almo Švilpos (bosas-baritonas) interpretacijoje Olandas ir yra būtent toks, stiprus ir aistringas, žavintis ne tik savo balso galimybėmis, bet ir asmenybės jėga. Šiurpus ir didingas šio veikėjo pirmasis pasirodymas, kai scenoje pro dūmų užsklandą išnyra tikras dokuose remontuojamas laivas „Nordwind“ su savo kapitonu priešakyje. Sudėtingas personažo charakteris, jo išgyvenami įvairiausi jausmai iškyla jau operos pradžioje, arijoje monologe „Septyneri metai jau praėjo...“ – niūriai, bet su viltimi, tikintis prakeiksmą nugalėti, herojiškos muzikos intonacijos atskleidžia Olando ryžtą nepasiduoti. Dramatiška linija išlaikoma iki pat operos finalo, kai jis, pamatęs tariamą Zentos (sopranas Sandra Janušaitė) išdavystę, galutinai nusivilia ir su savo lemtimi beveik susitaiko, nors, anot jo, „geriau jau dešimt kartų mirti, nei taip gyventi“. Šį personažą A.Švilpai teko dainuoti įvairiuose užsienio teatrų pastatymuose, tai vienas iš mėgstamiausių jo vaidmenų.

„Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ programa gerai atspindėjo dabartinę teatro politiką, deklaravo jo ateities viziją ir pretenzijas aukštojo meno link, kartu parodydama potencialą, gebėjimą tai įvykdyti.

Zentos, mylinčios ir dėl savo mylimojo pasiaukojančios moters personažas, – viena iš dažniausių siužetinių linijų R.Wagnerio operose. S.Janušaitės interpretacijoje ši veikėja savo sudėtingumu ir jausmų stiprumu nė kiek nenusileidžia Olandui. Žymioje Baladėje legendos sužavėta ir svajodama apie meilę, mergina apdainuoja tragišką Olando likimą, pasižada būti jam ištikima žmona ir taip nuo šito prakeiksmo išvaduoti.

Svarbus momentas, be kurio pastatymas nebūtų sulaukęs tokios sėkmės, – tinkamai pagrindinėms partijoms parinkti kviestiniai solistai. Juk žinome, kad R.Wagnerio kūriniai reikalauja ypatingų balsų, stipresnių, platesnio diapazono. Muzikoje net yra naudojamas toks terminas „Vagnerio balsas“. Tadas Girininkas (bosas) – kapitono Dalando, Zentos tėvo, kuriam už prieglobstį Olandas pažada didelius turtus, vaidmenyje, Andris Ludvigas (tenoras iš Latvijos) – beviltiškai Zentą įsimylėjęs medžiotojas Erikas, Rafailas Karpis (tenoras) – baikštusis vairininkas, Dalando padėjėjas. Iš klaipėdiečių premjeroje matėme tik Dalią Kužmarskytę (mecosopranas), vaidinančią Mari. Tad jeigu dabar bandytume spektaklį įsivaizduoti Klaipėdos muzikinio teatro scenoje su vietiniais atlikėjais, vaizdas būtų gana kuklus.

Teatralizuotas koncertas „Vivat kava!“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro grupė, dirigentas D.Zlotnikas, sopranas R.Štemanetian, baritonas M.Rojus, bosas A.Kozlovskis, tenorai A.Raulinavičius ir T.Jakas. Olesios Kasabovos / KVMT archyvo nuotr.

Sukūrė tikrovišką aplinką

Geru žodžiu reikėtų paminėti ir orkestrą, jam šios operos dramaturgijoje tenka vienas pagrindinių vaidmenų. Vadovaujant M.Pitrėnui, buvo išgautas ir meistriškumas, ir audringo pasipriešinimo likimui tema, ir visos kitos reikalingos emocinės išraiškos. Orkestras, galima sakyti, gyveno nuolatinėje muzikinėje įtampoje.

Sėkmingas ir dviejų skirtingo amplua režisierių statytojų tandemas. Dalius Abaris, operos žanro naujokas, papildė šį spektaklį įvairiais lauko efektais ir sugebėjo prasmingai panaudoti visas operai pasirinktos vietos galimybes, veiksmą pritaikyti konkrečiai erdvei. Kartu dirbo gerai minėtą žanrą pažįstantis, jo galimybes žinantis Gediminas Šeduikis.

Žaibai, griaustinis, paslaptingas rūkas, plačiai užliejančios audringos jūros bangos, įspėjantis laivo varpo garsas sukūrė tikrovišką aplinką. Prie to, žinoma, prisidėjo ir realūs klaipėdietiški vaizdai: danguje sklandančios ir klykaujančios žuvėdros, pro šalį praplaukiančios jachtos bei laivai, graži mėnesiena. Tikra statytojų sėkmė, kad tą dieną nebuvo prasto oro.

Ypač efektingas ir netikėtas finalinis operos sprendimas, kai laivas yra ne paskandinamas, kaip turėtų būti ►

Koncertas „SMS: kur vėjams grojant, bangos dainuoja...“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro styginių instrumentų grupė, dirigentas T.Ambrozaitis.

◄ pagal siužetą, o dar labiau priartinamas prie publikos, visais įmanomais būdais išaukštinamas ir tarsi pakylėjamas dangaus link. Toks variantas bendrai operos dramaturgijai neprieštarauja, juolab kad tam momentui buvo parinktas charakteriu labiau tinkantis nedidelis operos uvertiūros fragmentas.

Moteriško apsukrumo tema

Teatralizuotame koncerte „Vivat kava!“ (dirigentas Dmitrijus Zlotnikas, režisierė Rūta Bunikytė) visai kitokie personažai – komiški, šaržuoti. Šiame vakare nuspręsta sujungti, atrodo, visiškai nesuderinamus dalykus: G.B.Pergolesi operą „Tarnaitė ponia“ – vieną pirmųjų parašytų buffa žanro, ir pasaulietinę J.S.Bacho kantatą. Žinant, kad žymusis religinės muzikos kūrėjas teatrui neparašė nė vieno opuso, toks pasirinkimas gali atrodyti gana netikėtas. Nors „Kavos kantatoje“ (arba „Patylėkite, neplepėkite...“), kuri yra gana teatrališka ir dėl to dažnai statoma kaip spektaklis, kartais net vadinama miniatiūrine opera, nevengiama papokštauti, ji išties nėra šio žanro kūrinys. Koncerte skambėjo sutrumpintas kantatos variantas.

Skirtingos kompozicijos, kiekviena – su savo istorija. „Tarnaitė ponia“ buvo sumanyta kaip keli trumpi intarpai, skirti publikos nuotaikai praskaidrinti, atliekami operos pertraukų metu. Jos siužetas linksmas, gyvenimiškesnis nei rimtojoje operoje, o ir pačios muzikinės temos paprastesnės. „Kavos kantata“, sukurta panašiu laiku, yra savotiškas reklaminis darbas, parašytas manomai Zimmermanno kavos namų užsakymu. Egzotiškas gėrimas Leipcige tuo metu buvo žinomas ir mėgstamas, bet moterims, prisigalvojus įvairių nebūtų priežasčių, „blogą įprotį“ siekta uždrausti. Savo kūrinyje kompozitorius gražiai iš šios situacijos pasišaipė. Simboliška, kad klaipėdietiškam pasirodymui pasirinktas būtent trečiadienis, ta savaitės diena, kai minėtoje kavinėje vykdavo vasariniai J.S.Bacho muzikos koncertai.

Kūrinius vienija ne tik linksmas turinys, panaši struktūra, dalyvaujantys trys personažai, bet ir analogiški moteriški charakteriai. Serpina ir Lizchen Rosanos Štemanetian (sopranas) interpretacijoje – tai dvi savimi pasitikinčios, gana aikštingos panelės, visada gaunančios, ko užsimano. Abi sumano ištekėti, bet šio sprendimo priežastys skirtingos. Ponas Šlendrianas (baritonas Mindaugas Rojus) „Kavos kanta

toje“ nepatenkintas savo dukters nuolatiniu mėgavimusi kava ir jokiais prašymais ar gąsdinimais nesugeba merginos priversti šio pomėgio atsisakyti. Personažas gana piktas, realistiškas, o jo kategoriškuose teiginiuose, kad vaikai, nors viską gauna, visiškai nebeklauso tėvų, atneša jiems vien tik vargą, galima išgirsti ir šiuolaikinių tėvų minčių atgarsius.

Melodiniais vingiais

Nors be vaikino likti negerai, bet dėl kavos, kurios skonis jai „švelnesnis už tūkstantį bučinių“, Lizchen gali daug ko atsisakyti, ir jo, ir net įvairių moteriškų smulkmenėlių. Atradusi netikėtą išeitį, kad gali pasirinkti tą vyrą, kuris ir toliau jai leis šiuo gėrimu mėgautis, mergina tarsi įvykdo tėvo valią, bet Pono Šlendriano „geri norai“ iš tikro patiria fiasko. R.Štemanetian Lizchen nėra labai arši kovotoja, jos partijoje girdima ir daug švelnumo, moteriško subtilumo, bet solo numeriuose intonavimo precizikos tikrai pritrūko. Ne idealus buvo ir finalinis visų solistų trio „išaukštinantis kavos gėrimą“ (kartu su Pasakotoju – tenoru Aurimu Raulinavičiumi). Ne tokie jau paprasti tie J.S.Bacho melodiniai vingiai.

Kitame pasakojime viengungis daktaras Ubertas (bosas Artūras Kozlovskis) – toks šiek tiek situacijoje pasimetęs mielas bambeklis, niekaip nesugeba susitvarkyti su savo tarnaitės savivaliavimu. Kad ir ką ponas sugalvoja, viskas virsta niekais, o jo mėgstama frazė „kaip pasakiau, taip ir bus, reikalas nuspręstas“ – tuščiu skambesiu. Gudruolė kiekvieną kartą sugeba situaciją pakreipti savo naudai. Galų gale daktaras pavargsta priešintis ir nusprendžia žavingąją Serpiną vesti. Tiesą sakant, nelabai ir skubėjo kitų kandidačių ieškoti. R.Štemanetian Serpina – tikra viliokė, artima Lizchen personažui, bet moteriškesnė ir koketiškesnė, savo amplua kažkiek primena anksčiau dainininkės atliktus vaidmenis.

Juokingi personažai, daug šmaikščių mizanscenų (režisierė Rūta Bunikytė), paminėta karantino tema irgi nuskambėjo kaip niekad aktualiai. Buvo matyti, kad šiame kūrinyje atlikėjai jaučiasi daug laisviau nei anksčiau minėtame. Nemažai dinamikos veiksmui suteikė ir mimo – tarno Vesponės vaidmuo (Tadas Jakas). ►

Koncertas „Ramios, malonios vasaros naktys...“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, dirigentas R.Šervenikas, solistas – fleitininkas Ł.Długoszas. Olesios Kasabovos / KVMT archyvo nuotr.

◄ Nors be ypatingos scenografijos ar dekoracijų, opera „Tarnaitė ponia“ vis dėlto atrodė įdomesnė ir, suprantama, teatrališkesnė nei anksčiau minėtas opusas.

Instrumentiniai opusai

Du festivalio renginiai buvo skirti vien tik instrumentiniams opusams. Tai „SMS: kur vėjams grojant, bangos dainuoja...“ ir „Ramios, malonios vasaros naktys...“. Jau pavadinimai sufleruoja apie romantinį jų turinį, nors gal ir ne visada tokį svajingą ar lyrinį, kaip paaiškėjo vėliau.

Išties pirmame iš minėtų kamerinės muzikos koncerte (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro styginių instrumentų grupė, dirigentas Tomas Ambrozaitis) nuskambėjo daug ne tik gražios ir subtilios, bet ir net labai jausmingos ar dinamiškos, žaismingos muzikos, sukurtos XIX a. gyvenusių kompozitorių. Skambėjo fragmentai iš Edvardo Griego siuitos „Holbergo laikai“ ir Piotro Čaikovskio Serenados

styginių orkestrui C-dur, op. 48, Edwardo Elgaro Serenada styginiams e-moll, op. 20. Romantinės muzikos dalį vainikavo bisui atlikta Juozo Naujalio „Svajonė“ – labai jautru ir subtilu.

Nežinia, kiek laiko šių kūrinių repeticijoms galėjo skirti kamerinis ansambliukas, sudarytas iš muzikinio teatro orkestrantų ir atostogaujančio jaunimo, bet kai kurie epizodai suskambo net labai darniai, nuostabiai atliktos pianissimo vietos.

Koncerto pabaigoje pagrota žymaus XX a. anglų kompozitoriaus Benjamino Britteno „Paprastoji simfonija“ nedaug kuo skyrėsi nuo anksčiau atliktos muzikos. Kūrinys parašytas remiantis paties autoriaus dar vaikystėje sukurtais darbeliais – iš čia ir toks pavadinimas.

Neoklasikinio stiliaus simfonija suskambėjo tarsi replikų iš skirtingų muzikinių epochų rinkinys: virtuoziškas pizzicato, charakteriu atitinkantis scherzo, dramatiškoji sarabanda, senovinis prancūzų šokis burė, melodingi epizodai, primenantys dainą, ir finalas – pagal visus klasikinio žanro kanonus greitas ir džiaugsmingas.

Simfoninės muzikos koncertas (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas) publikai pristatė vėlgi ne vieną žinomą muzikos perliuką. Ypač efektingai suskambo virtuoziškoji uvertiūra iš Gioacchino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“, keli populiarūs Johanneso Brahmso „Vengrų šokiai“. Nedidelės ir žaismingos miniatiūros iš G.Rossini–B.Britteno orkestrinės siuitos „Muzikiniai vakarai“ leido orkestrui sublizgėti įvairiomis tembrinėmis spalvomis. Tokiais kūriniais klausytojus visada galima sužavėti, suprantama, jeigu interpretacija sėkminga. Taip šiuo atveju ir buvo. Tik ne visada koncerto vedėjo skaitomos poezijos lyrinės intencijos atitiko po to atliekamos muzikos charakterį, toks nederėjimas keistai nuteikdavo. Maironio eilių citata, paimta koncerto epigrafui, gal ir atitiko gražaus vasaros vakaro nuotaiką, bet ne patį koncertą.

Festivalio svečias lenkų fleitininkas Łukaszas Długoszas savo klaipėdietiškam pasirodymui pasirinko italų kompozitorių opusus: baroko atstovo Antonio Vivaldi koncertą fleitai Nr. 3 D-dur ir mažiau mums

Koncertas „Vienybė težydi“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras, dirigentas T.Ambrozaitis, solistai – mecosopranas D.Kužmarskytė, sopranas B.Ignatavičiūtė, tenoras A.Bartkus, bosas A.Kozlovskis ir tenoras A.Raulinavičius. Olesios Kasabovos / KVMT archyvo nuotr.

žinomo Saverio Mercadante, G.Rossini amžininko, romantišką koncertą fleitai ir orkestrui Nr. 2 e-moll. Jų interpretacija sužavėjo ne tik virtuoziškais pasažais, bet ir itin dainingu, minkštu instrumento garsu, subtiliu ir lengvu minėtų kūrinių cantabile epizoduose, grakščiu „rusišku allegro“ S.Mercadante koncerto finalinėje dalyje. Publikai teko patirti ne tik estetinį malonumą, bet ir užburiančią, raminančią šio instrumento galią. Ł.Długoszas savo tėvynėje yra žinomas ne tik kaip geras įvairios muzikos atlikėjas, bet ir kaip daugiausia tarptautinių laurų nuskynęs muzikas, jo indėlis į klasikinę muziką įvertintas ICMA.