Durys 2020 09

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 RUGSĖJIS / Nr. 9(81)

Parodoje „We can be heroes“ / „Būkime herojais“ KKKC Parodų rūmuose. L.Kreivytės, I.Galinytės ir D.Kolomyckio performansas „Fluqus vedybos.

Kentauro gimimas”.

Donato Bielkausko nuotr.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 rugsėjis / Nr. 9(81) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Danguolė VILIDAITĖ. „Muzikinis rugpjūtis pajūryje 2020“ – ne tik meilė, jūra ir kava...

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Jūratė ZIEDELYTĖ. Priimti gerą žmogų

LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 4 psl. – Vytauto Viržbicko (Geraširdys Linkėtojas) skulptūra „Replika visoms kitoms brangioms medžiagoms“ meno festivalyje „Mėlynoji juosta“. Andriaus Kasmočiaus nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

4

TEATRAS 12

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Trumpi, bet filmai

16

ERDVĖS Augustinas ŽEMRIETA. Išlankstytas horizontas

20

Vytautas TUMĖNAS. Jaunimo bendruomeniška kūryba atranda Melnragę: projektas „The Baltic Wild Walls” 27

KELIAS Irma STASIULIENĖ. KKKC kelionė laiku, arba Kaip susikalbėti su ateiviais

30

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. P.Domšaičio Afrika – nematytų pastelių paroda

40

Ignas KAZAKEVIČIUS. „Vakarų vėjai“: nuoroda – fotoreportažas. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“

46

Rosana LUKAUSKAITĖ. Pleneras „Indigo Navis“ – neišsemiama akvarelės galimybių jūra

52

GINTARO LAŠAI Diana LATVĖ. Burmistras

56

Nijolė KLIUKAITĖ. Eilėraščiai

59

Dainius SOBECKIS. Jūsų ekscelencija!

62 3

MUZIKA

„Muzikinis rugpjūt i

ne tik meilė, jū r Tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kasmetis, skambantis jau nuo 1998-ųjų, šiemet prasidėjo kaip niekad ryškiai ir efektingai. Įspūdinga pradžia su Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjera Klaipėdos senajame elinge išpildė, ko gero, net pačių reikliausių melomanų svajones. Opera parodyta, sakytume, pačiu laiku, nes iš 11-os žadėtų renginių du, turėję vykti Palangos koncertų salėje, buvo atšaukti. Tai šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ ir Gala koncertas su solistu Kristianu Benediktu, turėjęs tapti dar vienu ryškiu šio festivalio akcentu. Visiems gerai žinoma karantino situacija pakoregavo ne tik šiemečio „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ programą, bet ir geografiją. Ankstesniais metais skambėjęs įvairiuose Vakarų Lietuvos regiono miestuose ir miesteliuose – tai vienas iš pagrindinių šio festivalio tikslų – šį rugpjūtį jis apsiribojo Klaipėda ir poilsiaujančia Palanga. ►

Scenos iš Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ senajame uostamiesčio elinge.

4

MUZIKA

t is pajūryje 2020“ –

ū ra ir kava...

Martyno Aleksos / KVMT archyvo nuotr.

5

MUZIKA

Danguolė VILIDAITĖ

◄ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas festivalis ir šiemet buvo gana margas atliekamos muzikos stilių ir žanrų požiūriu, bet ne toks išbarstytas ar eklektiškas, kaip yra pasitaikę ankstesniais metais.

Tradiciškai į jį buvo įtraukti įdomesni ir sėkmingesni praėjusiųjų metų sumanymai, tokie kaip kad edukacinis pasirodymas pagal Wolfgango Amadeuso Mozarto operą „Don Žuanas“, teatralizuotas dainų koncertas „Aš – senas jūrininkas“, atkeliavęs iš Eduardui Balsiui skirtų metų, ar jau anksčiau paminėtas to paties kompozitoriaus baletas. Parodytas sceninis Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatos“ variantas – premjera, naujam gyvenimui prikelta Giovanni Battista Pergolesio komiška opera „Tarnaitė ponia“, keli koncertai paskirti vien tik instrumentinės, kamerinės ar simfoninės muzikos opusams. O chorinės muzikos koncertas „Vienybė težydi“, dedikuotas Baltijos kelio dienai (šiais metais pridėta intencija – už demokratiją Baltarusijoje) ir tampantis nauja prasminga festivalio tradicija, pasirinktas finaliniam akordui. „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ programa gerai atspindėjo dabartinę teatro politiką, deklaravo jo ateities viziją ir pretenzijas aukštojo meno link, kartu parodydama potencialą, gebėjimą tai įvykdyti. Tarkime, sugebėta ne tik pasikviesti geriausius Lietuvos ar užsienio atlikėjus, dirigentus (kuris gi festivalis to nedaro), bet ir gauti atitinkamą rezultatą, pasiekti kokybę, kurią liudijo „Skrajojantis olandas“.

Išgyvenęs lemtingą audrą „Tegul opera suskamba tame krašte, kuriame laiškas bus atrastas“ (iš įžanginio aktoriaus Dariaus Meškausko žodžio, pradedant operos spektaklį „Skrajojantis olandas“).

Apie R.Wagnerio operos premjerą, jos išskirtinumą jau nemažai parašyta. Tad pridėsiu tik kelias mintis, gal ir pasikartosiu, bet vis dėlto... „Skrajojantis olandas“ – tai pirmoji brandi R.Wagnerio opera, vis dar numerinės struktūros, patyrusi L.van Beethoveno, C.M.Weberio, gal net ir italų operos įtakas, bet jau su nusveriančiu originaliu kompo6

zitoriaus stiliumi, ryškėjančiais būsimos reformos bruožais (pradėjo naudoti leitmotyvus, atskirus numerius stengėsi jungti nuosekliai, glaudžiai tarpusavyje susiejant).

Opera vieno veiksmo, trunka šiek tiek ilgiau nei dvi valandos, sudaryta iš trijų scenų, kurios dažnai pateikiamos kaip atskiri veiksmai. Klaipėdoje buvo galimybė pamatyti šiek tiek apkarpytą ir pakeistą vienos dalies variantą (redakcija Modesto Pitrėno).

Kalbant apie šį kūrinį, gana dažnai minima istorija, kaip kompozitorius, slapstydamasis nuo kreditorių, Baltijos jūra iš Rygos per Klaipėdą ir Karaliaučių siekė patekti į Londoną. Tuo metu R.Wagneris išgyveno sudėtingą savo gyvenimo periodą, sunkiai vertėsi, daug klajojo ieškodamas vietos po saule. Nei jo kūryba, nei dirigento talentas, nei publicistinė veikla nebuvo vertinami pakankamai, o ir santykiai su žmona Mina klostėsi nelabai gerai, dviprasmiškai. Būtent šioje kelionėje, išgyvenęs lemtingą audrą, supratęs, kad yra kaip tik tose vietose, kurias mini Skrajojančio olando legenda, perskaityta H.Heine’s novelių rinkinyje „Iš pono fon Šnabelevopskio memuarų“, patyręs panašius emocinius išgyvenimus, R.Wagneris galutinai apsisprendė dėl operos.

Kompozitorių, kaip tikrą tos epochos vaiką, patraukė dramatiškas pasakojimas apie pasmerkimą ir kančią, ištikimos meilės ir amžinos ramybės troškulį, pasiaukojimą dėl jos, iškilnus pagrindinio personažo, nepasiduodančio savo lemčiai, charakteris, tikėjimas, kad meilė – tai jėga, padedanti nugalėti bet kokias, net mistines kliūtis.

Gerai parinkti solistai Almo Švilpos (bosas-baritonas) interpretacijoje Olandas ir yra būtent toks, stiprus ir aistringas, žavintis ne tik savo balso galimybėmis, bet ir asmenybės jėga. Šiurpus ir didingas šio veikėjo pirmasis pasirodymas, kai scenoje pro dūmų užsklandą išnyra tikras dokuose remontuojamas laivas „Nordwind“ su savo kapitonu priešakyje. Sudėtingas personažo charakteris, jo išgyvenami įvairiausi jausmai iškyla jau operos pradžioje, arijoje monologe „Septyneri metai jau praėjo...“ – niūriai, bet su viltimi, tikintis prakeiksmą nugalėti, herojiškos muzikos intonacijos atskleidžia

Olando ryžtą nepasiduoti. Dramatiška linija išlaikoma iki pat operos finalo, kai jis, pamatęs tariamą Zentos (sopranas Sandra Janušaitė) išdavystę, galutinai nusivilia ir su savo lemtimi beveik susitaiko, nors, anot jo, „geriau jau dešimt kartų mirti, nei taip gyventi“. Šį personažą A.Švilpai teko dainuoti įvairiuose užsienio teatrų pastatymuose, tai vienas iš mėgstamiausių jo vaidmenų.

„Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ programa gerai atspindėjo dabartinę teatro politiką, deklaravo jo ateities viziją ir pretenzijas aukštojo meno link, kartu parodydama potencialą, gebėjimą tai įvykdyti.

Zentos, mylinčios ir dėl savo mylimojo pasiaukojančios moters personažas, – viena iš dažniausių siužetinių linijų R.Wagnerio operose. S.Janušaitės interpretacijoje ši veikėja savo sudėtingumu ir jausmų stiprumu nė kiek nenusileidžia Olandui. Žymioje Baladėje legendos sužavėta ir svajodama apie meilę, mergina apdainuoja tragišką Olando likimą, pasižada būti jam ištikima žmona ir taip nuo šito prakeiksmo išvaduoti.

Svarbus momentas, be kurio pastatymas nebūtų sulaukęs tokios sėkmės, – tinkamai pagrindinėms partijoms parinkti kviestiniai solistai. Juk žinome, kad R.Wagnerio kūriniai reikalauja ypatingų balsų, stipresnių, platesnio diapazono.

Muzikoje net yra naudojamas toks terminas „Vagnerio balsas“. Tadas Girininkas (bosas) – kapitono Dalando, Zentos tėvo, kuriam už prieglobstį Olandas pažada didelius turtus, vaidmenyje, Andris Ludvigas (tenoras iš Latvijos) – beviltiškai Zentą įsimylėjęs medžiotojas Erikas, Rafailas Karpis (tenoras) – baikštusis vairininkas, Dalando padėjėjas. Iš klaipėdiečių premjeroje matėme tik Dalią Kužmarskytę (mecosopranas), vaidinančią Mari. Tad jeigu dabar bandytume spektaklį įsivaizduoti Klaipėdos muzikinio teatro scenoje su vietiniais atlikėjais, vaizdas būtų gana kuklus.

MUZIKA

Teatralizuotas koncertas „Vivat kava!“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro grupė, dirigentas D.Zlotnikas, sopranas R.Štemanetian, baritonas M.Rojus, bosas A.Kozlovskis, tenorai A.Raulinavičius ir T.Jakas.

Olesios Kasabovos / KVMT archyvo nuotr.

Sukūrė tikrovišką aplinką Geru žodžiu reikėtų paminėti ir orkestrą, jam šios operos dramaturgijoje tenka vienas pagrindinių vaidmenų. Vadovaujant M.Pitrėnui, buvo išgautas ir meistriškumas, ir audringo pasipriešinimo likimui tema, ir visos kitos reikalingos emocinės išraiškos.

Orkestras, galima sakyti, gyveno nuolatinėje muzikinėje įtampoje.

Sėkmingas ir dviejų skirtingo amplua režisierių statytojų tandemas. Dalius Abaris, operos žanro naujokas, papildė šį spektaklį įvairiais lauko efektais ir sugebėjo prasmingai panaudoti visas operai pasirinktos vietos galimybes, veiksmą pritaikyti konkrečiai erdvei. Kartu dirbo gerai minėtą žanrą pažįstantis, jo galimybes žinantis Gediminas Šeduikis. Žaibai, griaustinis, paslaptingas rūkas, plačiai užliejančios audringos jūros

bangos, įspėjantis laivo varpo garsas sukūrė tikrovišką aplinką. Prie to, žinoma, prisidėjo ir realūs klaipėdietiški vaizdai: danguje sklandančios ir klykaujančios žuvėdros, pro šalį praplaukiančios jachtos bei laivai, graži mėnesiena. Tikra statytojų sėkmė, kad tą dieną nebuvo prasto oro.

Ypač efektingas ir netikėtas finalinis operos sprendimas, kai laivas yra ne paskandinamas, kaip turėtų būti ► 7

MUZIKA

Koncertas „SMS: kur vėjams grojant, bangos dainuoja...“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro styginių instrumentų grupė, dirigentas T.Ambrozaitis. ◄ pagal siužetą, o dar labiau priartinamas prie publikos, visais įmanomais būdais išaukštinamas ir tarsi pakylėjamas dangaus link. Toks variantas bendrai operos dramaturgijai neprieštarauja, juolab kad tam momentui buvo parinktas charakteriu labiau tinkantis nedidelis operos uvertiūros fragmentas.

Moteriško apsukrumo tema Teatralizuotame koncerte „Vivat kava!“ (dirigentas Dmitrijus Zlotnikas, režisierė Rūta Bunikytė) visai kitokie personažai – komiški, šaržuoti. Šiame vakare nuspręsta sujungti, atrodo, visiškai nesuderinamus dalykus: G.B.Pergolesi operą „Tarnaitė ponia“ – vieną pirmųjų parašytų buffa žanro, ir 8

pasaulietinę J.S.Bacho kantatą. Žinant, kad žymusis religinės muzikos kūrėjas teatrui neparašė nė vieno opuso, toks pasirinkimas gali atrodyti gana netikėtas. Nors „Kavos kantatoje“ (arba „Patylėkite, neplepėkite...“), kuri yra gana teatrališka ir dėl to dažnai statoma kaip spektaklis, kartais net vadinama miniatiūrine opera, nevengiama papokštauti, ji išties nėra šio žanro kūrinys. Koncerte skambėjo sutrumpintas kantatos variantas.

Skirtingos kompozicijos, kiekviena – su savo istorija. „Tarnaitė ponia“ buvo sumanyta kaip keli trumpi intarpai, skirti publikos nuotaikai praskaidrinti, atliekami operos pertraukų metu. Jos siužetas linksmas, gyvenimiškesnis nei rimtojoje operoje, o ir pačios muzikinės temos paprastesnės. „Kavos kantata“, sukurta panašiu laiku, yra savotiškas reklaminis darbas, parašytas manomai Zimmermanno kavos namų

užsakymu. Egzotiškas gėrimas Leipcige tuo metu buvo žinomas ir mėgstamas, bet moterims, prisigalvojus įvairių nebūtų priežasčių, „blogą įprotį“ siekta uždrausti.

Savo kūrinyje kompozitorius gražiai iš šios situacijos pasišaipė. Simboliška, kad klaipėdietiškam pasirodymui pasirinktas būtent trečiadienis, ta savaitės diena, kai minėtoje kavinėje vykdavo vasariniai J.S.Bacho muzikos koncertai.

Kūrinius vienija ne tik linksmas turinys, panaši struktūra, dalyvaujantys trys personažai, bet ir analogiški moteriški charakteriai. Serpina ir Lizchen Rosanos Štemanetian (sopranas) interpretacijoje – tai dvi savimi pasitikinčios, gana aikštingos panelės, visada gaunančios, ko užsimano.

Abi sumano ištekėti, bet šio sprendimo priežastys skirtingos. Ponas Šlendrianas (baritonas Mindaugas Rojus) „Kavos kanta-

MUZIKA

toje“ nepatenkintas savo dukters nuolatiniu mėgavimusi kava ir jokiais prašymais ar gąsdinimais nesugeba merginos priversti šio pomėgio atsisakyti. Personažas gana piktas, realistiškas, o jo kategoriškuose teiginiuose, kad vaikai, nors viską gauna, visiškai nebeklauso tėvų, atneša jiems vien tik vargą, galima išgirsti ir šiuolaikinių tėvų minčių atgarsius.

Melodiniais vingiais Nors be vaikino likti negerai, bet dėl kavos, kurios skonis jai „švelnesnis už tūkstantį bučinių“, Lizchen gali daug ko atsisakyti, ir jo, ir net įvairių moteriškų smulkmenėlių. Atradusi netikėtą išeitį, kad gali pasirinkti tą vyrą, kuris ir toliau jai leis šiuo gėrimu mėgautis, mergina tarsi įvykdo tėvo valią, bet Pono Šlendriano „geri norai“ iš tikro patiria fiasko.

R.Štemanetian Lizchen nėra labai arši kovotoja, jos partijoje girdima ir daug švelnumo, moteriško subtilumo, bet solo numeriuose intonavimo precizikos tikrai pritrūko. Ne idealus buvo ir finalinis visų solistų trio „išaukštinantis kavos gėrimą“ (kartu su Pasakotoju – tenoru Aurimu Raulinavičiumi). Ne tokie jau paprasti tie J.S.Bacho melodiniai vingiai.

Kitame pasakojime viengungis daktaras Ubertas (bosas Artūras Kozlovskis) – toks šiek tiek situacijoje pasimetęs mielas bambeklis, niekaip nesugeba susitvarkyti su savo tarnaitės savivaliavimu. Kad ir ką ponas sugalvoja, viskas virsta niekais, o jo mėgstama frazė „kaip pasakiau, taip ir bus, reikalas nuspręstas“ – tuščiu skambesiu. Gudruolė kiekvieną kartą sugeba situaciją pakreipti savo naudai. Galų gale daktaras pavargsta priešintis ir nusprendžia žavingąją Serpiną vesti. Tiesą sakant, nelabai ir skubėjo kitų kandidačių ieškoti. R.Štemanetian Serpina – tikra viliokė, artima Lizchen personažui, bet moteriškesnė ir koketiškesnė, savo amplua kažkiek primena anksčiau dainininkės atliktus vaidmenis.

Juokingi personažai, daug šmaikščių mizanscenų (režisierė Rūta Bunikytė), paminėta karantino tema irgi nuskambėjo kaip niekad aktualiai. Buvo matyti, kad šiame kūrinyje atlikėjai jaučiasi daug laisviau nei anksčiau minėtame. Nemažai dinamikos veiksmui suteikė ir mimo – tarno Vesponės vaidmuo (Tadas Jakas). ►

Koncertas „Ramios, malonios vasaros naktys...“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, dirigentas R.Šervenikas, solistas – fleitininkas Ł.Długoszas.

Olesios Kasabovos / KVMT archyvo nuotr.

9

MUZIKA

◄ Nors be ypatingos scenografijos ar dekoracijų, opera „Tarnaitė ponia“ vis dėlto atrodė įdomesnė ir, suprantama, teatrališkesnė nei anksčiau minėtas opusas.

Instrumentiniai opusai Du festivalio renginiai buvo skirti vien tik instrumentiniams opusams. Tai „SMS: kur vėjams grojant, bangos dainuoja...“ ir „Ramios, malonios vasaros naktys...“. Jau pavadinimai sufleruoja apie romantinį jų turinį, nors gal ir ne visada tokį svajingą ar lyrinį, kaip paaiškėjo vėliau.

Išties pirmame iš minėtų kamerinės muzikos koncerte (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro styginių instrumentų grupė, dirigentas Tomas Ambrozaitis) nuskambėjo daug ne tik gražios ir subtilios, bet ir net labai jausmingos ar dinamiškos, žaismingos muzikos, sukurtos XIX a. gyvenusių kompozitorių. Skambėjo fragmentai iš Edvardo Griego siuitos „Holbergo laikai“ ir Piotro Čaikovskio Serenados 10

styginių orkestrui C-dur, op. 48, Edwardo Elgaro Serenada styginiams e-moll, op. 20.

Romantinės muzikos dalį vainikavo bisui atlikta Juozo Naujalio „Svajonė“ – labai jautru ir subtilu.

Nežinia, kiek laiko šių kūrinių repeticijoms galėjo skirti kamerinis ansambliukas, sudarytas iš muzikinio teatro orkestrantų ir atostogaujančio jaunimo, bet kai kurie epizodai suskambo net labai darniai, nuostabiai atliktos pianissimo vietos.

Koncerto pabaigoje pagrota žymaus XX a. anglų kompozitoriaus Benjamino Britteno „Paprastoji simfonija“ nedaug kuo skyrėsi nuo anksčiau atliktos muzikos.

Kūrinys parašytas remiantis paties autoriaus dar vaikystėje sukurtais darbeliais – iš čia ir toks pavadinimas.

Neoklasikinio stiliaus simfonija suskambėjo tarsi replikų iš skirtingų muzikinių epochų rinkinys: virtuoziškas pizzicato, charakteriu atitinkantis scherzo, dramatiškoji sarabanda, senovinis prancūzų šokis burė, melodingi epizodai, primenantys dainą, ir finalas – pagal visus klasikinio žanro kanonus greitas ir džiaugsmingas.

Simfoninės muzikos koncertas (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas) publikai pristatė vėlgi ne vieną žinomą muzikos perliuką. Ypač efektingai suskambo virtuoziškoji uvertiūra iš Gioacchino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“, keli populiarūs Johanneso Brahmso „Vengrų šokiai“. Nedidelės ir žaismingos miniatiūros iš G.Rossini–B.Britteno orkestrinės siuitos „Muzikiniai vakarai“ leido orkestrui sublizgėti įvairiomis tembrinėmis spalvomis.

Tokiais kūriniais klausytojus visada galima sužavėti, suprantama, jeigu interpretacija sėkminga. Taip šiuo atveju ir buvo. Tik ne visada koncerto vedėjo skaitomos poezijos lyrinės intencijos atitiko po to atliekamos muzikos charakterį, toks nederėjimas keistai nuteikdavo. Maironio eilių citata, paimta koncerto epigrafui, gal ir atitiko gražaus vasaros vakaro nuotaiką, bet ne patį koncertą.

Festivalio svečias lenkų fleitininkas Łukaszas Długoszas savo klaipėdietiškam pasirodymui pasirinko italų kompozitorių opusus: baroko atstovo Antonio Vivaldi koncertą fleitai Nr. 3 D-dur ir mažiau mums

MUZIKA

Koncertas „Vienybė težydi“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras, dirigentas T.Ambrozaitis, solistai – mecosopranas D.Kužmarskytė, sopranas B.Ignatavičiūtė, tenoras A.Bartkus, bosas A.Kozlovskis ir tenoras A.Raulinavičius.

Olesios Kasabovos / KVMT archyvo nuotr.

žinomo Saverio Mercadante, G.Rossini amžininko, romantišką koncertą fleitai ir orkestrui Nr. 2 e-moll. Jų interpretacija sužavėjo ne tik virtuoziškais pasažais, bet ir itin dainingu, minkštu instrumento garsu,

subtiliu ir lengvu minėtų kūrinių cantabile epizoduose, grakščiu „rusišku allegro“ S.Mercadante koncerto finalinėje dalyje. Publikai teko patirti ne tik estetinį malonumą, bet ir užburiančią, raminančią šio instru-

mento galią. Ł.Długoszas savo tėvynėje yra žinomas ne tik kaip geras įvairios muzikos atlikėjas, bet ir kaip daugiausia tarptautinių laurų nuskynęs muzikas, jo indėlis į klasikinę muziką įvertintas ICMA. 11

TEATRAS

Priimti gerą žmogų Paskutinę vasaros savaitę Klaipėdoje praūžus 8-ojo teatro festivalio „Jauno teatro dienos“ kūrybiniam vėjui, tiek teatro bendruomenės, tiek žiūrovų atmintyje išliko nemažai įspūdžių ir prisiminimų, naujų patirčių ar idėjų tolesniems darbams. Festivalis kasmet vis kitoks, ieškantis. Šiemet jame publika pamatė įdomių savo kūrybiniais sprendimais ir nuoširdumu pasirodymų.

Tad vertinga apžvelgti ilgiausiai kurtą LONG programos dviejų dalių spektaklį pagal Bertoldo Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“: kaip dvi dalyvių komandos per penkias dienas perteikė klasikinį kūrinį ir jo prasmes šiuolaikiniame kontekste?

12

Jūratė ZIEDELYTĖ

Visko daug, o savęs mažai „Duok jai suprasti, kad tau reikalinga jos pagalba, nes žmogus negali ilgai išlikti geras, jeigu iš jo nereikalaujama gerumo. O mes keliausime toliau ieškoti dar žmonių, panašių į mūsų gerą žmogų iš Sezuano, kad liautųsi pagaliau šnekos, jog geriesiems nebėra vietos šioje žemėje“ (B.Brechtas. „Geras žmogus iš Sezuano“). „Geras žmogus iš Sezuano“ – tai alegorinė pjesė apie vargingą ir parsidavinėti priverstą merginą Šen Te, parašyta Antrojo pasaulinio karo metais. ►

TEATRAS

Scenos iš „Jauno teatro dienomis“ gimusio dviejų dalių spektaklio pagal B.Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. P.Pinigis ir K.Glušajevas).

Domo Rimeikos ir Gabrielės Andriuškevič nuotr.

13

TEATRAS

◄ Kai mažame miestelyje Sezuane pasirodo trys dievai, Šen Te gauna dosnią dovaną kaip padėką už priėmimą pas save nakvynei. Nepaisant likimo smūgių, savo gyvenimo pavyzdžiu ji rodo, kad įmanoma toliau dorai gyventi, tačiau miestelio bendruomenė netiki moters nuoširdumu.

O nuoširdumo tema pirmoje spektaklio dalyje perteikta labai taikliai.

Prieš daugiau nei metus „LRT plius“ pokalbių laidoje „Stambiu planu“ jaunosios kartos scenaristas ir režisierius Karolis Kaupinis dalijosi mintimis apie dabartiniu metu aktualų tiesos ir nuoširdumo teatre poreikį: „Tai, ko teatre norėčiau, – kai aktoriai vaidina ir paskui jie ateina nusilenkti, aš turiu taip tikėti tuo, kas vyksta ten scenoje, kad norėčiau išeiti su jais į tą pasaulį. Kad pajusčiau, kad ten tikriau nei ten, iš kur atėjau.“ Karolis iškėlė reikšmingą mintį, kad dabar tam tikra visuomenės dalis gali su savimi daryti ką panorėjusi, vis perkurti ir perkurti save. Tačiau nesibaigianti, nuolatinė tapatybės kaita suveikia priešingai – verčia ieškoti to, kas tikra, stabilu ir nekinta. Šis pokalbis kaip tik atliepia pirmąjį režisieriaus Pauliaus Pinigio komandos darbą, kuriame pagal B.Brechto pjesę parinkta aktorių geriausio pasirodymo konkurso tema per asmenines išpažintis, talentų demonstravimą ir „susišaudymą“ (kritiką vienas kitam, apsikeitus vietomis). Dalyviai, susėdę ant kėdžių priešais auditoriją, neramiai laukia savo „laimės valandos“. Įeina trys komisijos nariai – dievai (P.Pinigis, Rūta 14

TEATRAS

Venskutė, Andrius Jevsejevas), dėvintys šiuolaikiškus baltus marškinėlius ir džinsus, tamsintais akiniais, tarsi atkeliavę iš kažin kokios matricos – virtualios realybės, vienas jų nešasi paslaptingą lagaminą. Kiekvienas monotoniškai, bet su šypsena paeiliui paskaitęs pjesės teksto ištraukas, sėdasi prie juodojo staliuko kairėje scenos pusėje.

Suskambus telefonui, prasideda aktorės Monikos Valkūnaitės išpažintis apie vidinės laisvės poreikį, norą būti išgirstai chaotiškame teatro pasaulyje, kur visko daug, o savęs mažai.

Po tokio atviro pasisakymo Karolio Maiskio ryškus ir komiškas personažas – ekstravagantiškas rusų estrados atlikėjas, vilkintis ilgą paltą, avintis gigantiškus batus, su ryškiu makiažu ir blizgiais sidabriniais plaukais – prieš tai buvusią išpažintį sustiprina iki maksimumo: teiskite mane už tai, kas esu, tam pasiruošiau geriausiai kaip galėjau!

Laimi gyvenimas Simonas Lunevičius leido save teisti, kadangi, pasak jo, buvo mažiausiai įsitraukęs į festivalio darbus – užsiiminėjo buitiniais reikalais, tokiais kaip jėgos aitvaro pardavimas, namų remontas ar rūpinimasis lauko apšvietimu. Po tolesnių labai skirtingų pasisakymų Mindaugas Ancevičius ima ir sustabdo laiką. Jei čia

visko per daug ir savęs mažai, tai dabartinio biblinio herojaus pakilus kreipimasis dievop sugrąžina į vidinį monologą – priešais savo paties teismo veidrodį, o ne svetimų lūkesčių vergovę: „Klausau, vade, klausau, pone, mano gelmėse sprogstančių pasaulių, sproginėjančių pumpurų, burbulų ilgalaikių lietaus balose, atmesto ryšio pypsėjimo ragelyje, aparato tuksėjimo, palaikančio gyvybę, velniškai geram tavo kareiviui, Viešpatie.“

Priimti sau viduje ir šalia gėrį – tokia spektaklio žinutė ir palinkėjimas.

Tris dievus – teisėjus pakeitę trys geriausiai pasirodę aktoriai tęsė kitą konkurso etapą „Talentai“. Čia atsiskleidė tokie talentai, kaip Elenos Ozarinskaitės muzikiniai gebėjimai, K.Maiskio teatrališkumas per jo pasirinkto personažo muzikinį pasirodymą, Kristinos Švenčionytės „gimtadieniškas“ dosnumas, Vaivos Kvedaravičiūtės geras humoro jausmas ar Simono Lunevičiaus talentas dealinti – tvarkyti buitinius reikalus arba, kitaip tariant, šmaikščiai pripažinti, kad festivalio metu nebuvo taip, kaip kiti teatro profesionalai, įsitraukęs į kūrybinį procesą. Galiausiai paskutiniame etape ir laimi pats Simonas, tarsi įsimbolindamas

nuoširdumą tokį, koks jis yra, leidžiant kitiems teisti. Tačiau jokio teismo nebuvo: drąsa sakyti tiesą yra stipriau nei gražus, bet tuščias melas. Todėl laimi ne teatras ar bet kas kita, o gyvenimas – žmogus, kalbantis žmogui tiesiai priešais veidą scenoje.

Spektaklio stiprioji pusė ir buvo pats jo formatas su aiškia forma, minimalistine scenografija, leidusia susikoncentruoti į kiekvieną dalyvį atskirai, pajusti jo vidinį pasaulį. Režisierius P.Pinigis ir dramaturgas A.Jevsejevas atskleidė, kad bene paskutinę dieną teko pakeisti pačią spektaklio koncepciją, bet šiaip ar taip rezultatas nenuvylė. Atvirkščiai – pasirodymas buvo stiprus savo natūralumu ir aktualumu šiame pertekliaus visomis to žodžio prasmėmis laike.

Eskizas su žiūrovais Antrosios dalies darbas – žaismingai šiuolaikiškas, kur susilieja skirtingos, ribas tarp sceninio veiksmo ir žiūrovų stebėjimo nutrinančios erdvės: ir dievoieška, ir absurdas, ir skaudžios tiesos, ir gebėjimas į jas pažiūrėti su šypsena, ir pjesės siužetinė linija, kuri nutrūksta aktorių diskusijose, ir dabarties momentas, įtraukiant žiūrovus į teatrinį pasaulį.

O klasikinio kūrinio tekstas tai vienur, tai kitur komiškai pakrypsta į šiuolaikinę kalbą. ► 15

TEATRAS

◄ Publikai prisistato Donato Želvio įkūnytas personažas Vangas – skurdus vandens pardavėjas, atsiskyrėlis, Sezuano gyvenimo stebėtojas, mistiškas personažas, ilgai laukęs ir sutikęs dievus, beieškančius žmogaus, galinčio priimti nakvynei. Salėje Vangas dairosi tokio geradario, bet tinkamo neatsiranda.

Tuomet nusileidžia projektoriaus ekranas, rodantis praeivius, apklausinėjamus Klaipėdos mieste, besidalijančius nuomonėmis apie gerumą ir galimybę priimti nakvynei gerą žmogų. Vėliau istorija įsisiūbuoja: Vangas (D.Želvys), Policininkė (Sigita Pikturnaitė), Jang Sunas (Denisas Kolomyckis), namo savininkė Mi Ciu (Asta Zacharovaitė), kirpėjas Šu Fu (Donatas Stakėnas) ginčijasi, teisinasi, tai piktinasi, tai giria dingusią Šen Te, kartu su trimis dievais kelia klausimus žiūrovams apie Dievo įsakymų pakeitimą.

Kirilo Glušajevo komanda sukūrė išties aplodismentų vertą reginį, į kurį buvo įdėta daug darbo. Spalvinga scenografija palaikė įtraukiančią atmosferą: elektroninė muzika, ryškus apšvietimas, šen bei ten besimėtančios žmogaus dydžio nuogos lėlės, už salės durų, iki pat laiptinės durų besidriekiantys išpurvinti kartono lakštai su lėkštelėmis – didžiulio skurdo ženklais Sezuane. Priešais ant scenos pastatytas stendas su festivalio dalyvių fotografijomis ir mintimis apie gero žmogaus savybes kaip atminimų ar laiko siena tyliai bylojo apie mus pačius dabarties sceninėje erdvėje. Atminimų siena bylojo ne tik apie festivalį, bet ir apie visas istorijas, susipynusias laiko tėkmes ir amžiną kovą už gėrį.

Daugiasluoksnis, labai dinamiškas veiksmas galbūt kiek per daug apkrauna vaizduotę savo judrumu ir įvairiaspalviu koliažu. Vis dėlto taip sumaniai nubraižytas teatrinis eskizas, įtraukiant žiūrovus, prikausto dėmesį – pasyvus spektaklio stebėjimas tampa kūrybiniu nuotykiu ir pokalbiu. Sveikintinas scenografinis sprendimas abiejose scenos pusėse susodinti aktorius ir žiūrovus vieną priešais kitą. Nors, rodos, lyg tokiu būdu dalis žmonių būtų įkurdinti teismo salėje, žiūrint iš šalies, visi kartu su stendu priešakyje sudaro vieną ratą – komuną. Žaidimas lieka žaidimu, bet šiame pasaulyje esame vienas nuo kito priklausomi. Todėl apdovanoti buvimu dalele šios egzistencijos vyksmo, kad ir kokiame siužete dalyvautume.

16

Apkabinti vienam kitą Kai dosnioji Šen Te įsileidžia nakvynei tris dievus, įsileidžia ir kiekvieną žmogų, galbūt ne tokį gerą, bet vis tiek vertą priėmimo. Ir tada atsiranda griežtas, bet teisingas Šui Ta – Šen Te pusbrolis, vargšės naivios merginos alter ego. Prisiminus įžymųjį filmą „Kovos klubas“ (1999), kai taip pat jaunas herojus Džekas (akt. Edwardas Nortonas) pasąmonėje susikuria savo idealą, antrąjį „aš“ – teisybės ieškančią, griaunančią ribas asmenybę, B.Brechto mintis apie naivaus gerumo kainą įgyja platesnį kontekstą: visais laikais ir dabar ne mažiau būtina savęs paklausti, kas iš tiesų yra tas geras žmogus ir ar sėkmę tikrai parodo piniginės dydis, valdžia, šlovė, daiktų kiekis, populiarumas, ikoniška išvaizda.

Nors įprasta ant pjedestalo statyti stipriausiuosius, tačiau visuomenės „nurašyta“ geroji Šen Te – ta, kuri buvo teisiama už parsidavinėjimą, – sutiko dievus ir gavo iš jų dovaną. „Kovos klube“ Džekas yra pasimetęs visoje šioje vartotojiškoje ir pramogų visuomenėje, bet tikrųjų vertybių ilgesys niekada nedingsta lyg į vandenį, vienu ar kitu būdu dievai prasiskina kelią į tuos, kurie išlieka orūs tikėdami gėriu. Nors toks tikėjimas kartais nuvilia.

Jautrus Šen Te (Ieva Pakštytė) monologas spektaklio pabaigoje tarsi iš amžinybės griuvėsių kreipiasi į tūkstantmečių ir šių dienų žmones: kodėl blogybė vertinama taip stipriai, o gėris – taip griežtai?

Apmąstymų verta pjesės scena, kai Šen Te už paskutinį pinigą nusiperka iš Vango puoduką vandens, nors lyja. Sunku, bet gražu, kai lyja.

I.Pakštytei atliekant finalinį muzikinį kūrinį, palengva pakyla D.Želvys ir pakviečia visus apkabinti vienam kitą – geruosius žmones, susitikusius šiame laike, šioje įdomioje, kartais keistoje ir painioje būties scenoje. Pagarbiai nusilenkti ir padėkoti dievams, mus sujungusiems gyvenimo kryžkelėse. Tad priimti sau viduje ir šalia gėrį – tokia spektaklio žinutė ir palinkėjimas. Galbūt tik taip ir veikia dievai šiame pasaulyje?

Trum p

Rudens kino festivalių ciklas prasidėjo ir jis jau bus kitoks nei įprastai. Atėjus Klaipėdoje į Vilniaus trumpametražių filmų festivalio seansą, buvo sunku atrasti ir atpažinti po apsaugine kauke pasislėpusią festivalio organizatorę, „Lithuanian Shorts Agency“ vadovę Rimantę Daugėlaitę-Cegelskienę. Nauja realybė sustabdė arba apsunkino daugybę tarptautinių kultūrinių projektų ir privertė prisitaikyti prie naujų taisyklių. Kino festivaliai irgi derinasi prie naujos tvarkos, ieško alternatyvių būdų pasiekti žiūrovus. Kokia trumpo metro filmų kūrėjų realybė šiandien? Plačiau apie trumpametražio kino atgimimą, kaip tampama režisieriais ir kokie lietuvių autorių pasiekimai užsienyje, atvirai, nors ir su kaukėmis, kalbėjomės su Rimante.

Andrius RAMANAUSKAS

Tampa įdomesni – Per 14 Vilniaus trumpametražių filmų festivalio metų žiūrovus supažindinote su daugelio Lietuvos ir užsienio kino režisierių kūryba. ►

m pi, bet filmai

KINAS

Vilniaus trumpametražių filmų festivalio organizatorė R.Daugėlaitė-Cegelskienė teigė, kad susidomėjimas trumpais filmais Lietuvoje auga, jų auditorija pastaraisiais metais tapo įvairesnė ir brandesnė.

Dovaldės Butėnaitės nuotr.

17

KINAS

niems kūrėjams neapsiriboti kino mokyklos erdve, žvelgti truputį plačiau. Net jeigu neįgijo kino režisieriaus specialybės, reikėtų nebijoti eiti į šią sritį.

Daugėja auditorijos

Kadras iš S.Jakaitės filmo „Žonglierius“ (2018). ◄ Koks būna kūrėjų kelias jų pirmųjų trumpametražių filmų link? Kaip jie patenka į kino festivalius? Ar tai yra absolventai, baigę mokslus Muzikos ir teatro akademijoje, ar jau kūrėjai su patirtimi kino srityje? O gal tai kitų sričių žmonės, norintys išbandyti save kino žanre? Kitaip tariant, kokia būna režisierių patirtis gyvenime prieš tampant režisieriais?

– Per pastaruosius dvejus metus pastebėjau labai įdomią tendenciją, kad jaunieji lietuvių kūrėjai į kino sritį ateina turėdami labai skirtingas patirtis ir net profesijas. Į Muzikos ir teatro akademiją dažnai įstoja žmonės, jau baigę filosofijos, žurnalistikos, politikos mokslus. Yra tokių, kurie net nebaigę specialių studijų kuria puikius filmus. Skirtinga patirtis ir lemia įvairovę.

Ta pirminė profesija dažnai lemia kūrėjų pasirinktas temas ir braižą. Filmai tampa įdomesni tarptautiniu lygmeniu.

Kadrai iš L.Bareišos filmo „Atkūrimas“ (2020).

18

– Ką patartumėte jauniems žmonėms, norintiems tapti kino režisieriais? Kokį kūrėjo kelią jiems pasirinkti?

– Patarčiau žiūrėti daug trumpametražių filmų. Tai, aišku, tik vienas iš kelių. Manau, kad vien tik studijuoti šiuolaikiniams kūrėjams neužtenka. Vis tiek reikia domėtis kitų kūryba, keliauti po festivalius. Nebūtinai juose dalyvauti kaip režisieriams, bet stebėti, kaip sudaromos programos, kokios temos vyrauja, kokie formatai, kokie žanrai ir naujos technologijos. Manau, svarbu jau-

Kai kam trumpametražis filmas yra tik pradžia kino srityje, kitiems – tarpinė stotelė, o tretiems – viso gyvenimo darbas.

– Ne kartą minėjote, kad jūsų festivalio tikslas – parodyti, jog trumpametražis kinas nėra pirmieji mėgėjų filmai, kad tai įvairūs daugiasluoksniai kūriniai, neretai kuriami profesionalų. Jūsų festivalio šūkis – jau keleri metai yra „trumpi, bet filmai“. Kaip sekasi siekti šio tikslo? Ar žiūrovai jau suvokė jūsų skleidžiamą žinutę?

– Manau, kad mums pavyko. Vystydami veiklą su organizacija „Lithuanian Shorts Agency“ matome, kad išaugęs susidomėjimas trumpais filmais. Ko gero, iš dalies tai lemia pastarojo laikotarpio serialų kultūra, nes žmonės dabar mėgsta trumpesnį, greitesnį turinį. Tikrai neblogai sekasi populiarinti šį žanrą. Mūsų festivalio metu matome, kad daugėja auditorijos. Ji ne tik gausesnė, bet ir įvairesnė. Iki šiol ilgai vyravo įsitikinimas, kad trumpametražiai filmai – labiau į studentus orientuotas kino formatas. Dabar auditorija, kuri ateina į mūsų festivalio filmus, yra brandesnė. Tai rodo, kad ir vyresnius žmones intriguoja trumpametražis kinas, kaip profesionalus, aukštos meninės vertės kūrinys.

Paprastai trumpas kinas Lietuvoje rodomas tik didžiųjų kino festivalių metu.

Televizijos jo nerodo, išskyrus pavienius atvejus, reguliaraus ir sisteminio jų dėmesio nėra. Mūsų agentūros pagrindinis siekis, kuris atsietas nuo festivalio, – kad trumpa-

KINAS

metražių filmų programos būtų įtrauktos į kino teatrų repertuarus. Kad žiūrovai turėtų pasirinkimą ne vien iš ilgametražių filmų.

Tokia praktika labai sena Prancūzijoje.

Mūsų tikslas, kad ir Lietuvoje kino rinka trumpą kiną vertintų lygiavertiškai, kaip ir ilgametražius filmus.

Kiekybė ir kokybė – Kaip sekasi tapti didžiausiu festivaliu Baltijos šalyse?

– Sakyčiau, sekasi neblogai. Tokių, kaip mūsų, festivalių Latvijoje ir Estijoje yra po vieną. Šiaip mūsų pirmasis tikslas buvo įsitvirtinti Lietuvoje ir čia populiarinti trumpametražį kiną. O dabar norime būti matomi plačiau, turėti dar daugiau festivalio dienų, sulaukti daugiau kino industrijos svečių, daugiau filmų paraiškų. Su kiekybe siekiame didinti ir kokybę.

– Kokie pastarųjų metų lietuvių trumpametražiai filmai, jūsų nuomone, yra tokio profesionalumo, kurio siekiate, pavyzdys?

Kaip sekasi lietuvių kūrėjams užsienio festivaliuose?

– Vienareikšmiškai išskirčiau Skirmantos Jakaitės filmą „Žonglierius“ (2018), kuris praėjusiais metais dalyvavo beveik visuose animacijos festivaliuose. Apskritai jos, kaip kūrėjos, pavyzdys vienas iš mieliausių mano širdžiai. Tai daugiametę patirtį turinti animatorė. Ji vis kuria, ir man tai taip žavu, jai trumpametražis kinas vis dar savas. Ji atrado save šioje formoje ir turi savo unikalią kalbą. Kitas man labai artimas kūrinys yra

Kadras iš A.Jevdokimovo filmo „Suokalbio antologija“ (2015).

Arturo Jevdokimovo dokumentinis filmas „Suokalbio antologija“ (2015). Arturas – taip pat didžiulę patirtį sukaupęs kūrėjas ir festivalio organizatorius, vis dar kuriantis trumpametražius filmus.

Imponuoja ir naujoji karta. Man patinka, ką daro Vytautas Katkus („Kolektyviniai sodai“, 2019), didžiulį potencialą turi režisierius Laurynas Bareiša („Atkūrimas“, 2020.

Pristatytas Berlyno kino festivalyje).

Kelių būna įvairių – Kai trumpametražis filmas parodomas kino festivaliuose, koks likimas jo laukia?

Ar filmo egzistavimas baigiasi? O gal jis patenka į kokias nors kino platformas internete?

Kadras iš V.Katkaus filmo „Kolektyviniai sodai“ (2019).

– Tai, ką rodome per festivalį, yra labai nedidelė mūsų visų metų darbo dalis.

Mūsų agentūra kiekvienais metais leidžia naujausių lietuviškų trumpametražių filmų katalogą, kurio parengimas yra viena pagrindinių mūsų veiklų. Tai reiškia, kad mes nesame šių filmų platintojai, bet viešiname ir populiariname lietuvių režisierių kūrybą įvairiose kino mugėse užsienyje. Pavyzdžiui, viena pagrindinių mugių Europoje yra Klermon Ferano tarptautinis kino festivalis ir mugė Prancūzijoje.

Tad tų kelių būna įvairių. Būna, kad vienas filmas dalyvauja keliuose festivaliuose ir jo kelionė pasibaigia. Kitas filmas, dalyvavęs keliuose tarptautiniuose festivaliuose, sulaukia pardavimo agentų susidomėjimo ir jį pardavinėja užsienyje. Tų režisierių, kuriems pasiseka ir jų filmus nuperka, kūriniai parodomi užsienio televizijose arba interneto kino platformose.

– Dar įdomu, kokia dalis lietuvių trumpametražių filmų kūrėjų vėliau tampa ilgametražių juostų režisieriais?

– Didžioji dalis. Štai mano minėtas L.Bareiša ką tik baigė filmuoti ilgametražį filmą. Kita vertus, sprendžiant iš to, kiek mums teko savo festivalyje pristatyti užsienio autorių kūrybą, neretai būna, kad jau patyrę ir žinomi režisieriai grįžta prie trumpametražio kino formato, o kai kurie šioje srityje kuria net visą gyvenimą. Taigi kai kam trumpametražis filmas yra tik pradžia kino srityje, kurią skatina kino mokyklos, kitiems – tarpinė stotelė, o tretiems – viso gyvenimo darbas.

19

ERDVĖS

Išlakstytas horizontas „Didžiojo Belto plotis 16 km / Mažojo 600 metrų / Mano kairės rankos ilgis 75 centimetrai / Baltijos jūros tūris 21 000 kubinių kilometrų / Mano kūno tūris 85 litrai / Mane kelia Archimedo jėga / Lygi grimztančio kūno išstumto skysčio svoriui / Arba svoriui Baltijos jūros 85 litrų vandens, / Kurio druskingumas siekia 1,7 procento / o ašaros ‒ 0,85 procento“ ‒ tai ištrauka iš Dano Aleksos performanso „85 litrai“. Šiame tekste ir toliau susipins ištraukos iš D.Aleksos performanso ir asmeninės įžvalgos apie rugpjūčio 14-ąją Smiltynėje trečiąjį kartą vykusį meno festivalį „Mėlynoji juosta“. Festivalis atsigręžė į gamtą ir ekologiją bendrystėje su žmogumi.

20

Augustinas ŽEMRIETA

Zelandija Sielos žemė Plotas 7 031 kv. kilometras Didžiausia sala Baltijos jūroje Toliau Gotlandas 2 994 kv. kilometrai Sarema 2 673 kv. kilometrai Alandų salų 6 500 Kurių bendras plotas 1 572 kv. kilometrai Elandas 1 342 kv. kilometrai 117 kv. centimetrų Plotas tirpstančios pėdos Ant smėlėto dugno

Vakar priklauso šiandienai Pirmasis meno festivalis „Mėlynoji juosta“ surengtas 2016-ųjų liepą. Jo atsiradimą, pasak organizatorių, paskatino anksčiau Smiltynėje vykę meno procesai: skulptorių simpoziumai, Smėlio žaidimai ir nuolatinės miesto identiteto paieškos. Kartu tai ir proga persvarstyti, kiek geografinė miesto padėtis vis dar aktuali, gaji kūrybinėse praktikose, koks mūsų pačių santykis su gamta, jūra, iš čia ‒ žvilgsnis į savasties apibrėžtis.

Festivalio pavadinimas „Mėlynoji juosta“ ‒ tai nuoroda į vietą, pajūrio ruožą, vandens liniją, jūrinį aspektą. Kaskart kviečiami menininkai, pasitelkę stebėjimo, pažinimo metodus, tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį ir per meno kūrinius kuria savitus gamtos patyrimus.

Po trumpos kelerių metų pertraukos grįžęs festivalis toliau tęsia tyrinėjimus gamtos, ekologijos ir bendrabūvio su žmogumi klausimais. Pastaruoju metu ypač daug kalbama apie švarios ir tvarios aplinkos kūrimą. Kaip žinoma, uostamiestį krečia taršos skandalai.

Matyt, ne skandalai, o reali ir grėsminga sveikatai oro, vandens taršos situacija yra svarbiausia. Suprantama, tokia padėtis susiklostė ne vakar ir ne šiandien, tai nuoseklus (galima drąsiai taip sakyti) savo aplinkos netausojimas ir kažkokia sisteminė įdiegtis mąstyme, atskiriama elgsena darbe ir namie: darbe darau ir vykdau nurodymus, o namais jau rūpinuosi ir piktinuosi netinkamais miesto vedlių sprendimais arba nesprendimais. Organizatoriai mano, kad pasitelkus menines formas, nesitikima revoliucingų pokyčių. Bet kaitos miestiečių savimonėje, kad tik nuo mūsų pačių priklauso miestas, kuriame gyvename ‒ viltingai norėtųsi.

Trečiajame festivalio etape susitelkta į vandenį, kaip į destruktyvią jėgą arba transformacijos veiksnį, galintį sukurti struktūras, kurios atitiktų žmonių ir jūrų būtybių poreikius bei norus. Daugiau nei 95 proc. gyvybės egzistuoja po vandeniu, bet mes labai mažai žinome apie šiuos gylius.

Jūros paviršius kviečia persvarstyti pasaulio paviršių. Tai yra ne tik santykio kaita, bet ir santykis tarp vandens ir žemės, žmogaus racionalaus proto ir pasąmonės, buvimo žmogumi ir buvimo žuvimi, tarp gyvo ir mirusio, praeities ir dabarties.

Meno kūriniai praplečia aplinkosaugos problemas į individo, bendruomenės ir žmonijos visuomenės sferas, kad ištirtų paslėptus ekosistemos randus. Festivalis taip pat skirtas tirti alternatyvius dalykus, kuriuos menas gali parodyti mūsų įsivaizduojamų jūrų kontekste. ►

ERDVĖS

D.Aleksos skulptūra-performansas „85 litrai“.

21

ERDVĖS

J.Kalniaus fotografijų paroda „Jūra už tvoros“.

◄ Vidutinis mano bridimo greitis

2 kilometrai per valandą Baltijos krantų bendras ilgis 8 000 kilometrų Brisdamas užtrukčiau 333 dienas Po vandeniu galiu išbūti 33 sekundes Menkė (lot. Gadus morhua) Visą gyvenimą Paprastasis ruonis arba jūros šuo Žinduolis, kaip ir aš 15 minučių Jo kūne daugiau kraujo Raumenyse hemoglobino Jūrų šuns kūno ilgis 1 m 75 cm

22

Svoris 130 kilogramų Kūno paviršiaus plotas 2,52 kv. metro Mano 1,89 kv. metro Baltijos jūros 386 000 kv. kilometrų

Druskos atspaudai Ant medinio pastato sienos tarsi tvoros klaipėdietis fotomenininkas Juozapas Kalnius išdžiausto fotografijų ciklą „Jūra už tvoros“. Juo autorius siekia parodyti

ERDVĖS

daugelį metų buvusią nebylią, dabar jau gerai matomą ir girdimą konfrontaciją tarp miesto ir uosto, atkreipdamas ypatingą dėmesį į ribas, sienas ir tuos vaizdinius, kuriuos šios sienos dengia. Šių objektų fiksavimui menininkas pasitelkė druskos spaudos techniką, kuriai naudoja Baltijos jūros vandenį ir sidabro nitratą. Tad uosto tvoros fotografijų atlikimo technika simbolizuoja tai, kaip jūros uostas atitvėrė miestą nuo vandens. Minėta druskos spauda dažniausiai turi rudą atspalvį, kaip KLASCO kraunamų krovinių dulkės, paskutiniu metu dažnai nusėdančios ant Vitės kvartalo gyventojų palangių ir langų, tad ir vizualiai jos veikia kaip pranešimas apie uosto taršą mieste.

Druskos spaudos techniką 1830-ųjų viduryje išrado anglų mokslininkas ir išradėjas Williamas Henry’s Foxas Talbotas.

Jis sukūrė vadinamąjį „jautrų popierių“ mirkydamas silpname valgomosios druskos tirpale, rašomojo popieriaus lakštą pavertė „fotogenetišku piešiniu“. Išdžiovinus, viena pusė tepama stipriu sidabro nitrato tirpalu. Taip pagaminta sida-

Festivalis „Mėlynoji juosta“ nedeklaruoja pompastiškų šūkių, didaktiškai nebaksnoja pirštu, bet kantriai laukia ir kaskart rituališkai veda į rytojų. bro chlorido danga ypač jautri šviesai.

Veikiamas šviesos, popierius patamsėja.

Procesui užtvirtinti naudojamas stiprus druskos tirpalas. Šį fotografinį procesą 2016-aisiais Baltijos jūros vandeniu savo kūrybinei praktikai pritaikė fotomenininkas Gintautas Trimakas. Menininkas instaliacijos-performanso „Išlankstytas horizontas“ atlikimui pasirinko Kuršių marių vandenį. Tekančio vandens viražai, primenantys abstrakčią tapybą, tarsi tyvuliuojantys ir cirkuliuojantys debesys, atsispindi plačiuose vandens telkiniuose. ►

Geraširdys Linkėtojas. Skulptūra „Replika visoms kitoms brangioms medžiagoms“.

23

ERDVĖS

G.Trimako instaliacija-performansas „Išlankstytas horizontas“. ◄ G.Trimakui svarbus ne regimas vaizdas, o materialūs, apčiuopiami gamtos pėdsakai, palikti šviesai jautriame popieriuje. „Išlankstytas horizontas“ ‒ gamtos ir mokslo jungtis, kurios pagrindiniai veiksniai – žmogus, saulė ir vanduo (jūra, marios).

Ant mano kūno 5 milijonai plaukų Jei jų vidutinis ilgis būtų 3 cm 8,6 mm Tai bendras plaukų ilgis būtų 193 km Toks vidutinis Baltijos plotis 292 kilometrai iki Elando Kur 1951-aisiais pasiprašė 24

politinio prieglobsčio 3 jūreiviai Vienas iš jų buvo 22 metų Antras 24 metų Jauniausias 19 metų Ruonio patelė išgyvena iki 35 metų Pirmą kartą jūrą pamačiau būdamas 5 metų

Monumentas monumentui Geraširdys Linkėtojas (skulptorius Vytautas Viržbickas) apie skulptūrą „Replika visoms kitoms brangioms medžiagoms“

pasakojo: „Ši skulptūra atsirado netikėtai.

Kai, vedamas intuityvaus jausmo, pjausčiau padangų protektorius ir neturėdamas kur dėti šoninių padangų nuopjovų, pradėjau jas krauti vieną ant kitos. Rezultatas buvo stebinantis. Taip sukurtas sūkurys ilgai mane džiugino.“ Menininkas kūryboje vadovaujasi estetinės pajautos paieškos vizualumo ir metaforinės kalbos santykio principu. Suprasdamas, kaip rizikinga balansuoti tarp fundamentalių vertybių, tokių kaip pastovumas, meilė, nuoširdumas ar kitos, skulptūrinėmis instaliacijomis jis bando ir vėl jas priartinti prie

ERDVĖS

skubančių žiūrovų žvilgsnio. Jo kūriniai yra savotiškos asmeninės istorijos, kurias įkūnija jautriai ir preciziškai suvaldyta forma bei atmosfera. Turbūt bene dažniausiai aptinkama tarši medžiaga ‒ automobilių padangos štai tapo estetišku, elegantišku erdviniu objektu, neformaliu iš atliekų sukurtu monumentu šiukšlėms.

Linas Kutavičius, vienas iš nuosekliausiai su šviesa Lietuvoje dirbančių menininkų, festivalyje pristatė instaliaciją „Švietimkūnis“. Kūrėjas pasitelkė šviesą kaip įrankį, kad iš gamtos ištrauktų tam tikrus dėmenis ir juos išskleistų stebėtojams. Viduryje plynės (buvusioje istorinių skulptorių simpoziumų vietoje) akmuo, transformuotas į šviečiantį objektą, traukte traukė smalsuolius. Šalia besiganantys arkliai kūrė fantasmagorišką atmosferą.

Prieš nerdamas giliai įkvepiu Giliai miegodamas Įkvepiu 12 kartų per minutę 459 metrai Giliausia vieta Baltijos jūroje Tarp Gotlando ir Stokholmo Dugne dumble gyvūnų augalų liekanos Drumzlinai žalsvame vandenyje 75 centimetrų gylyje liejasi kontūrai Žmogus panašus į gyvūną Gyvūnas į augalą

Baltijos kruizas Skulptorius D.Aleksa brūzgynuose įtaisė 85 litrų akvariumą, aplink vėjyje supasi žuvies, kojos, abstrakčių formų šviečiantys organinio stiklo objektai. D.Aleksos kūryboje svarbus individo ir visuomenės santykis, konkreti vieta ir laikas. Menininkas, atsispirdamas nuo savo kūno tūrio, gvildena savo socialinio statuso, tapatumo platesne to žodžio prasme klausimus. Panirdamas į save, jis išneria bendruose kontekstuose – geografiniame, istoriniame, matematiniame. Ir viskas taip susipina, kaip šiame konkrečiame tekste, kad nebežinai, kas esi tu, kas tavo ar mūsų. O gal ir nereikia žinoti, tiesiog plevena nematomas bendras fiziologinis jungiklis.

Baltiškos atmosferinės muzikos duetas „Tykumos“ (puikiai klaipėdiečiams

L.Kutavičiaus instaliacija „Švietimkūnis“.

pažįstami atlikėjai Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas) festivalyje atliko instrumentinės muzikos programą. Joje įpinti pamario tiltai, bokštai, švyturiai, vandenys, žolynai, akmenys, prieplaukos, laivės, burės, birbynės, kanklės ir elektronika. Muzikantai, įsitaisę voro formos medinėje konstrukcijoje, iš daubos aukštyn leido harmoningą, su aplinka susiliejančią muziką.

Festivalis „Mėlynoji juosta“ nedeklaruoja pompastiškų šūkių, didaktiškai nebaksnoja pirštu, bet kantriai laukia ir

kaskart rituališkai veda į rytojų. Rytojų, skirtą mums ir ateities kartoms. Norima tikėti, švaresnį, tvaresnį, sąmoningesnį ir harmoningą rytojų.

7 metrų gylyje Žydrai glazūruotos plytelės Nugriauto Lazdynų baseino dugne 14-os metų Pasiekiau nėrimo rekordą Baltijos kruizas Talinas Helsinkis Stokholmas Ryga 271 euras 15 centų ► 25

ERDVĖS

Baltiškos atmosferinės muzikos dueto „Tykumos“ instrumentinės muzikos koncertas meno festivalyje „Mėlynoji juosta“: atlikėjai – K.Lučinskas ir D.Bielkauskas.

Andriaus Kasmočiaus nuotr.

26

ERDVĖS

Jaunimo bendruomeniška kūryba atranda Melnragę: projektas „The Baltic Wild Walls“ „Baltų kultūra miesto sienose“ / „The Baltic Wild Walls“ – Vilniaus dailės akademijos studentų IV tarptautinė sienų tapybos kūrybinė stovykla šiemet veikė Klaipėdoje liepos 22 – rugpjūčio 2 dienomis.

Vytautas TUMĖNAS

Ištapė apleistą pastatą Sumanymo įgyvendinimui jau antrus metus pasirinkta vietovė Vėtros gatvėje, greta Melnragės molo ir „Klaipėdos naftos“ industrinių statinių. Ant privataus apleisto balto mūro pastato jaunieji menininkai kūrė bendrą sienų tapybos kūrinį. Jo intertekstualią vizualinę kalbą įkvėpė uostamiesčio heraldika, vietos tapatybės vardai, ženklai ir ornamentai bei populiaraus stilizuoto vyčio kūrėjo – Amerikos išeivijos dizainerio Gintaro Karoso plakatas baltų mitologijos tema. Ypač aktualus buvo ir socialinis šio sumanymo tikslas – įtraukti į kūrybos procesą ir subkultūrų atstovus.

Kūrybinės stovyklos organizatoriaus, projekto sumanytojo jaunojo dailininko ir kino menininko Žilvino Danio teigimu, šia veikla siekiama pagyvinti hiphopo kultūrą ir ieškoti sąlyčio tarp pogrindžio subkultūros ir visuomenei priimtinų kultūros formų. „Grafitis reiškiasi kaip kontrakultūra, kaip darymas to, kas draudžiama, o mes

siekiame ne konfliktuoti, bet leisti jaunimui kūrybiškai pasireikšti. Mes išradome naują alternatyvią kūrybos erdvę – sutvarkėme apleistą pastatą ir papuošėme Melnragės kraštovaizdį. Praeiviai dabar fotografuojasi prie ištapytų sienų, kelia savo nuotraukas į instagramą, o „Autopliuso“ skelbimuose pasirodė parduodami BMW automobiliai mūsų darbų fone. Be to, šis 2019 m. Melnragėje pradėtas grupinis kūrinys jau pateko ir į Klaipėdos sienų tapybos gidą. Mums svarbu, kad uostamiestis būtų gyvas ir atviras hiphopo kultūrai miestas“, – sakė Ž.Danys.

Puoselėja hiphopo estetiką Stovyklos ,,Baltų kultūra miesto sienose“ rengėjai puoselėja baltų tautų bendrystę bei alternatyvų požiūrį į galimas tradicijos ir subkultūrų jungtis. Pirmiausia jie sutelkė užsidegusią kūrybingą bendruomenę – Lietuvos ir Latvijos dailės akademijų studentus bei kelis savanorius – Joelį Aškinį, Vitą Baraduliną, Eveliną Bernatonytę, Oskarą Ivanovą, Matą Janušauską, Dmitrijų Jefimenką, Gintarę Konderauskaitę, Žilviną Makutį, Žilviną Gaižauską, Aleksandrą Saburovą, Gertrūdą Šuminaitę, Gretą Vainauskytę, Gustę Vaitiekutę, Davį Vaivadsą, Rūtą Žeimytę, Vytautą Juozėną.

Kūrybinėje stovykloje buvo puoselėjama įvairių hiphopo šakų estetika: grafitis, repas, breikas ir pasivažinėjimai riedlentėmis.

Sandėlio patalpoje vyko gyvi repo atlikėjų ir didžėjų pasirodymai, o dailėtyrininkas antropologas dr. Vytautas Tumėnas skaitė paskaitas uostamiesčio mitopoetikos tematika.

Jomis siekta įkvėpti jaunuosius dailininkus savitai suvokti ir permąstyti prūsų, kuršių ir klaipėdiečių tapatybės simbolius ir mitologinius įvaizdžius, jų vaizdavimo tradiciją šiuolaikinėje dailėje.

Pirminiai eskizai stovyklos metu buvo tobulinami kūrybiškai interpretuojant istorinius duomenis, derinant skirtingų autorių vaizdus tarpusavyje. Šis lauko sienų tapybos kūrinys išskirtinis tuo, kad jis buvo sukurtas kolektyviai, puoselėjant darnią grupinę, komandinę veiklą.

Jaunieji menininkai sienų tapyboje, purkšdami akrilo dažais, tapydami teptukais ir voleliu, plėtojo kuršių genties žynio, plaukiančio jūra valtimi, vaidilutės ir Lietuvos karių prie aukuro, pramoninio uostamiesčio, laivo „Meridianas“, Klaipėdos herbo ir jūros vandenų vaizdinius. Taip pat jie įsitraukė į senovės runų tekstų, liaudies audinių raštų bei šio projekto pavadinimo „Baltic Wild Walls“ ir Melnragės vietovės užrašų estetizuotą raišką. Tokiu būdu įgyvendinta paradoksali kontroversiškų sandūrų vizija: susipynė senosios baltų tradicijos ir modernybės utopijos, pajūrio gamtos ir uostamiesčio pramonės, pagoniškų rašmenų ir grafičių šriftų deriniai.

Kuria eksperimentinį filmą Į kūrybos vyksmą buvo įtraukti ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos moksleiviai – jie susipažino su grafičio šriftų stilistika ir išmėgino jų atlikimo technikos galimybes, ištapydami ant pastato savo vardus. O savanoriai stovykloje buvo mokomi filmuoti. Jie prisidėjo ir įamžindami sienų tapymo proceso akimirkas, taip talkindami medijų menininkams kuriant meninį eksperimentinį filmą.

Pasak jo režisieriaus Ž.Danio, norima nufilmuoti žmones, kuriančius hiphopo kultūrą Lietuvoje. Siekiama dalyvių akimis parodyti bendruomeninės kūrybos vyksmą ir atskleisti kūrinio gimimo eigą – tai, kaip tapymą lemia įtemptos kūrybos sąlygos lauke, kai vieną dieną ► 27

ERDVĖS

◄ neapsakomai karšta, o kitą – jūroje siaučia audra ir vėjas verčia nuo pastolių, nupūsdamas purškiamus dažus. Pasak Ž.Danio, hiphopo kultūra formuojasi kasdienybėje, siekiant atrasti bei išreikšti save, todėl įdomu įrašyti savo istoriją – tai, kokie esame dabar.

Pastatas, iš visų pusių ištapytas, dabar tapo savotišku paminklu hiphopo kultūrai.

Jaunieji meno puoselėtojai savo rankomis sutvarkė apleisto pastato aplinką, išpjovė krūmokšnius, nušienavo. O pats pastatas, iš visų pusių ištapytas, dabar tapo savotišku paminklu hiphopo kultūrai. Maištingi kontrakultūriniai jaunimo poreikiai, jų „pogrindinė“ saviraiškos laisvė sumaniai jungiama su akademinio jaunimo kūryba, čia įgyja pavidalą, priimtiną ir patrauklų viešosiosioms miesto erdvėms.

Vilniaus dailės akademijos studentų IV tarptautinės sienų tapybos kūrybinės stovyklos „Baltų kultūra miesto sienose“ / „The Baltic Wild Walls“ akimirkos.

28

ERDVĖS

Vytauto Tumėno nuotr.

29

KELIAS

KKKC kelionė la i arba Kaip susika l

Menotyrininkė L.Kreivytė.

PRAN (tarti pabrėžiant priebalsį „r“, maždaug taip: pRRRan). Šis, atrodytų, beprasmis žodelis rugsėjo pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose buvo tariamas vietoj pasisveikinimo ir tapo savotišku projekto „We can be heroes“ / „Būkime herojais“ dalyvių bei rengėjų slaptažodžiu. Kur nors salėse, gatvėje ar kavinukėje išgirsti „pran“ ir žinai – čia tikrai esama savų. Nesvarbu, iš kokios šalies atvyko ar kokia kalba bendrauja menininkai, „pran“ juos sujungė į vienį. Kaip ir paroda „We can be heroes“, skirta KKKC veiklos 15 metų sukakčiai, vienoje erdvėje sujungusi menininkus, kažkuriuo etapu tapusius KKKC herojais: padėjusius kurti centrą savo pastabomis, darbo patirtimi ar dalyvavimu jo svarbiausiuose, kertiniuose renginiuose.

30

KELIAS

a iku, a lbėti su ateiviais

KKKC direktorius I.Kazakevičius.

Irma STASIULIENĖ

Pavyzdžiui, parodos „We can be heroes“ architektui Vilniui Putramui (Latvija) tai jau trečiasis projektas KKKC Parodų rūmuose – jis kūrė ir parodų „3 FREE“ (2018) bei „Rekomendacija“ (2019) ekspozicijas. Andrus Joonas (Estija) yra tapęs gyvąja KKKC legenda – į Klaipėdą jis sugrįžo ketvirtąjį kartą. Kiekvienas jo apsilankymas pažymėtas

Nerijaus Jankausko nuotr.

skandalingais performansais. Pirmasis vyko Meno kieme 2006 m. prieš didžiąją tos erdvės rekonstrukciją. Tuomet A.Joonas ten buvusiose atvirose ratinėse, kurios dabar virto Meno kiemo dirbtuvėmis, pasistatė namelį ir, pats nusidažęs baltai, jame apsigyveno. Tai simbolizavo euroremontą ir virsmą iš praeities į ateitį. Nuo to laiko menininkas pastatė daug tokių „namų“ (parodoje esanti instaliacija „Paminklas kapitalizmo aukoms“ – jau aštuntasis „būstas“), bet jie kaskart transformuojasi, keičia formą, spalvą ir idėją.

Menininkų kūrinių idėjų kaita, pažvelgus į juos per laiko prizmę, tapo visos parodos leitmotyvu. Iš dirbtuvių ar sandėliukų ištraukti seni darbai šio laikmečio kontekste įgyja visiškai kitas prasmes. Pavyzdžiui, Anatolijaus Klemencovo instaliacija „Identitetų laikai“ (2008), kuriai panaudoti SSRS laikų milicijos darbe taikyti tautybių fotorobotai ir šalia pakabinti seni apmusiję veidrodžiai, kad galėtum „pasimatuoti“ savo tautybę. Dabar, šalia Lietuvos vykstant revoliucijoms ar pasaulio tautoms ► 31

KELIAS

Parodoje „We can be heroes“ / „Būkime herojais“.

A.Klemencovas. Identitetų laikai. 2008.

A.Griškevičius. Jos apdarai.

M.Bishofas. Dienoraščiai.

32

J.Rekevičiūtė, R.Rickevičius. Deklaracija.

KELIAS

Ž.Augustinas. Bandymas tapti karališku.

P.Gilytė. Supernova.

J.Rekevičiūtės kūriniai.

33

KELIAS

kraustantis ir maišantis, ši A.Klemencovo sukurta geležinkelio stoties laukiamojo salė su perono garsais ir čigoniškomis dainomis tautos identiteto požiūriu tampa ypač aktuali, ir kartais sunku patikėti, kad menininko įžvalgos atkeliavo iš tolimos praeities.

Arba Žygimanto Augustino studija „Bandymas tapti karališku“: menininkas taip dažnai buvo vadinamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vardu, kad meninėmis ir mokslinėmis priemonėmis leidosi į praeitį ieškoti asmeninių sąsajų su šia istorine asmenybe ir jo žmona Barbora Radvilaite. Beje, parodoje sąsajas su didikais gali pasimatuoti ir lankytojai.

Specialiame terminale su veidų palyginimo programa, pritaikyta koronaviruso situacijai ir lyginančia veidus tik su apsauginėmis kaukėmis, išsitirti savo išorinį panašumą gali kiekvienas.

Praeities susipynimas su dabartimi ir ateitimi raudona gija veda per visą parodos „We can be heroes“ ekspoziciją – tarsi tas vokiečių menininko Christiano Helwingo kūrinys „Don’t follow me (stripes and stars)“ / „Nesek paskui mane (dryžiai ir žvaigždės)“, sukurtas specialiai KKKC Parodų rūmams ir subtiliai pašiepiantis „glamūriniams“ renginiams privalomą raudonąjį kilimą. Pristatant parodą juo žengė ir dar vieno kūrinio – performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ atlikėjai. Žiūrovus subtilia estetika pakerėjęs Laimos Kreivytės, Ingos Galinytės ir Deniso Kolomyckio performansas vertė permąstyti ne tik lyčių tapatybės klausimus, bet ir nykstančių ribų tarp šiandienos žmogaus bei gyvūnijos pasaulio priežastis.

KKKC Meno kieme tą patį vakarą vyko ir tapybos akcija-hepeningas „Laisvė“. Trys menininkai – Audrius Gražys, Rodionas Petrovas ir turėjusią dalyvauti Irmą Leščinskaitę pakeitusi jos mokinė Daiva Dašenkovienė – skambant muzikai ir stebint būriui smalsuolių, ant didelio formato drobių interpretavo Niujorko Laisvės statulos tema.

Tai tik keli fragmentai, kaip buvo pristatyta paroda ir kas joje eksponuojama.

KKKC išankstinį parodinį planą sujaukus koronavirusui, „We can be heroes“ ekspoziciją galima pamatyti iki lapkričio 8 d. Be to, greta parodos vyko ar tebevyksta ciklo „Supernova“, dedikuoto centro jubiliejui, renginiai.

Pagrindinė projekto idėja – kelionė laiku ir erdve – padiktavo ir pokalbio su KKKC

◄

R.Treigys. Autoportretas.

G.P.Janonis. Remix.

A.Joonas. Paminklas kapitalizmo aukoms. Instaliacija.

34

KELIAS

M.Fišerio kūriniai.

M.Fišeris. Kalbos pamoka.

L.Bond. Sezonai.

direktoriumi, menotyrininku Ignu Kazakevičiumi temą. Nors įstaigai vadovauja nuo jos ištakų, paprašytas papasakoti apie 15 veiklos metų, jis svarstė, kad panorama geriau atsiskleidžia žvelgiant iš toliau, ir pasiūlė prisijungti menotyrininkei, parodų kuratorei, KKKC Meno tarybos narei Laimai Kreivytei, iš Vilniaus nuolat stebinčiai centro veiklą. Reikia prisipažinti, kad dviejų menotyrininkų pokalbis pakrypo į platesnius kultūros laukus ir pavyko užgriebti tik kelis KKKC veiklos fragmentus. Nes, norint apžvelgti vien kasmečius centro rengiamus didžiuosius projektus, reikalaujančius daugybės kuratorinių ir kūrybinių pastangų, turbūt neužtektų ir kelių dienų.

Ak, tiesa, nepaaiškinau, ką reiškia pradžioje minėtas žodis PRAN. Turbūt nieko.

O gal kažką ir reiškia, bet menininkas Mikelis Fišeris iš Latvijos negalėjo atvykti į parodos atidarymą, todėl paklausti nebuvo ko. Atkeliavo tik jo kūrinys – instaliacija „Kalbos pamoka“. Dviejose planšetėse

lindintys ateivis ir žmogus komunikuoja: didysis brolis kantriai moko mažą žmogelį, jau dėvintį privalomuosius ateivių atributus, savos kalbos. „K’pran?“ – klausia žmogelis. „Pran“, – pataiso didysis brolis.

Klaipėdos fenomenas – Pasikalbėkime apie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų veiklą: kokia ji buvo, yra ir bus?

Ignas: Esame Klaipėdos kultūros ir meno lauko dalis. Gal reikėtų kalbėti apie Klaipėdos fenomeną, kurio nėra? Aš esu per arti visų tų reikalų ir negaliu pažvelgti iš šalies.

Galiu kalbėti tik apie tai, kas konkrečiai vyko anuomet, bet tai nebus labai įdomu. O Laima mato iš šono, iš paukščio skrydžio.

– Ir koks tas vaizdas iš paukščio skrydžio?

Laima: Aš galvoju, kad yra Klaipėdos fenomenas. Stengiuosi matyti, kas vyksta ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Klaipėda išsiskiria tuo, kad neina pramintais keliais, neieško madingų vardų, pati sugalvoja ir daro ambicingus projektus. Kartu dirba ir su meno pasaulyje labai žinomais žmonėmis.

Pavyzdžiui, Nicolas Bourriaud pirmiausia Klaipėdoje prisidėjo prie parodos parengimo, tik paskui kuravo Kauno bienalę.

Centras gaudosi tarptautiniuose procesuose, bet turi savo viziją. Kitas svarbus bruožas – Klaipėda labai orientuojasi į žmones.

Vilniuje kartais nuo renginių pertekliaus atsitinka taip, kad vienu metu atidaroma daug parodų, žmonės nespėja į jas nueiti, o nuėję nespėja aptarti, nespėja pabūti kartu, ir to pabuvimo su menu ir menininkais trūksta. O Klaipėdoje menas nesibaigia Parodų rūmais ar kita parodų sale, galerija, jis tęsiasi, vyniojasi. Ir šioje parodoje yra daug autorių, su kuriais glaudesni ryšiai užsimezgė per tuos metus. ► 35

KELIAS

Meno kieme vyko tapybos akcija-hepeningas „Laisvė“. ◄ – O kaip atrandami tie ryšiai? Pavyz-

džiui, N.Bourriaud. Kaip jį atradote ir prisikvietėte?

Ignas: Buvau susidūręs su reiškiniu, kad lietuviai, studijuojantys menus užsienyje, neišmano Lietuvos meno istorijos, maždaug – kas tas Kempinas? Diskutavome apie tai su menotyrininku Vidu Poškumi, kalbėjomės apie regionalizmą, kaip suvokiamas tas pats reiškinys kad ir Prancūzijoje, įtraukėme ir toje šalyje kuriančią lietuvaitę Juliją Čistiakovą. 2012 m. KKKC rengėme parodą „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Pasirinkome N.Bourriaud, kuris savo knygose nagrinėjo reliacinę estetiką, decentralizaciją. Autoriaus idėjos Lietuvoje buvo vis dar populiarios, pagal jas buvo ruošiami nauji kuratoriniai ir 36

menotyros kadrai. Reikėtų pažymėti, kad N.Bourriaud knygos ir dabar svarbios. Kad ir kaip keistųsi pasaulis, panašu, jog keičiasi tik kartos, o esmė – santykis tarp periferijos ir centrų, visada aktualus ir įdomus nagrinėti.

Laima: Kitas dalykas, kartais mes pasimetame tarp tų menininkų, kurie, pavyzdžiui, gyvena ne Lietuvoje. Atrodo, taip, jie yra mūsų menininkai, pavyzdžiui, Žilvinas Kempinas, išsivežame į Venecijos bienalę, apdovanojame Nacionaline premija. Bet ne tiek daug kuratorių nori, kad menininko darbai būtų, jo kūryba su auditorija kalbėtųsi čia, Lietuvoje. O turint galvoje, kad jis kilęs iš Klaipėdos, buvo graži intencija toje „Fantasmagorijos“ parodoje parodyti Ž.Kempino darbą. Taip buvo sujungta tai,

kas tarsi yra labai lokalu, kas atsirado čia, paskui įgavo tarptautinį rezonansą, ir vėl sugrįžo į išeities tašką, į šią erdvę.

Uždarumo efektas – O ar būtų įmanoma N.Bourriaud meno teoriją įgyvendinti praktiškai, pavyzdžiui, Klaipėdoje?

Ignas: Jeigu tas regionalizmas ar altermodernizmas, apie kurį rašė Bourriaud, realiai būtų įmanomas Klaipėdoje, būtų labai žavu! Tai ne regiono kultūra, bet kažkas ypatingo regione – tai, kas jį išskiria iš kitų, kas galėtų būti vadinama tam tikra mokykla, meno kryptimi.

KELIAS

Ji nebūtinai turi būti ypač profesionali, galėtų išsiskirti marginalumu, tam tikru nuokrypiu nuo normos. Tokia estetika labiausiai čia tiktų, jai vystytis būtų palanki terpė, nes Klaipėdoje niekada nebuvo vienos kultūros – tai subombarduoja kas nors, tai okupuoja...

Laima: Man irgi atrodo, kad Klaipėdos kultūrinis daugiasluoksniškumas yra labai palankus, nes galima gilintis, pavyzdžiui, į vokišką dalį, į lietuvišką dalį, galima galvoti apie miestą sovietmečio periodu ar šiaip kaip apie uostamiestį. Uostas bet kur jau yra katilas: laivai išvyksta, parvyksta – mobilumas, kaita. Todėl, kad Klaipėda yra dinamiška, ji ir asocijuojasi su laisve, polėkiu, ir kartu nėra to slėgio, kaip Vilniuje, kur viskas sukoncentruota ir turi tarsi kažką reprezentuoti. Manau, geresnis jausmas, kai neturi reprezentuoti šalies ir gali daryti taip, kaip tau ar miestui įdomu.

Ignas: Bet kūrėjai nori daryti taip, kaip priimta centruose. Ir kad parodinė estetika būtų tokia pati, ir patys nori tokius kūrinius kurti. Todėl regionalizmas kaip reiškinys yra neįmanomas, nors jis būtų unikalus. Turiu omenyje, kad gal sąmoningas uždarumas duotų tam tikrą efektą? Kad čia atvažiavęs patektum į keistą pasaulį: ir teatras, pavyzdžiui, čia galėtų būti kitoks, ir koncertų salė grotų kažkaip keistai, dominuotų fantasmagoriška neoetnokultūra, o pastatų fasadai būtų dryžuoti pagal vyraujančias vėjų kryptis (juokiasi).

– Bet gal galima tai pritaikyti, pavyzdžiui, KKKC veikloje?

Ignas: Manau, kad KKKC svarbesnės parodos tuo ir remiasi, nes pas mus meno vartotojų grupė – labai segmentuota. Tiek amžiaus, tiek pomėgių ar subkultūrų atžvilgiu. Aiškiai matome – jei organizuojame renginį, nukreiptą į vieną vartotojų grupę, tik iš jų ir sulaukiame grąžos. O norisi aprėpti visus. Todėl įtraukiame ir paralelinius renginius, pavyzdžiui, šios centrinės parodos metu bandome sužaisti su daug mažesnių renginių, tiek „apšildančių“, tiek svarbių, kad parodą papildytų ekskursijos, diskusijos tomis temomis, kurias keliame.

Sakykime, vyko animacijos ir videožaidimų festivalio BLON virtualios realybės paroda, Ž.Augustino albumo pristatymas.

Planuojame ir savo archyvinę parodą, bet jau virtualią – erdvėje tarp esamų kūrinių pasklis taškai, kuriuose kas nors ypatingo įvyko. Pavyzdžiui, L.Kreivytė čia pirmą kartą padarė kažkokį veiksmą. O štai čia buvo Kristinos Inčiūraitės labai didelis ekranas, ir

mes dėl jo labai vargome. Arba jau 10 metų užkulisiuose „eksponuojami“ gigantiško svorio S&P Stanikų kūriniai... (juokiasi).

Dažniausiai išlieka atsiminimai apie tai, kaip tave priėmė kokioje nors konferencijoje, ką sugalvojai jos metu, nors pamiršti net konferencijos temą. Bet nuotykį prisiminsi visada!

Standartų kaita – Nuotykių per 15 metų turbūt būta nemažai. O kaip kito parodinė veikla? Iki tol Parodų rūmuose juk daugiausia buvo eksponuojamos vietinių menininkų parodos?

Ignas: Santykinai daugiausia vietinių menininkų. Tik kūrinių kokybės ir jų pateikimo standartai pasikeitė, pačios ekspozicijos tapo informacijos nešėjomis.

Laima: Atsirado ir parodinė politika, vietos identitetas, ateities vizija. Nes net ir geros galerijos kartais užstringa dėl to, kad pačios aiškiai neįsivaizduoja, ko siekia, ką reprezentuoja. Man atrodo, jūsų laisvumas yra įkvepiantis. Aišku, kadangi esate didžiausias šio regiono centras, visi nori čia patekti.

Laima Kreivytė: Klaipėda išsiskiria tuo, kad neina pramintais keliais, neieško madingų vardų, pati sugalvoja ir daro ambicingus projektus.

Nors sakiau, kad nėra jokio spaudimo, vis dėlto kažkoks spaudimas yra. Visi galvoja, kad jie yra verti eksponuoti savo kūrinius, visiems reikia ploto, bet, kita vertus, jei žmonės atidžiai pasižiūrėtų, kas yra rodoma ir kaip, tuomet, norėdami patekti, jie turėtų pasitempti, pagalvoti: ar tikrai aš atitinku šio Kultūrų komunikacijų centro standartus.

Beje, labai geras pavadinimas – Kultūrų komunikacijų centras! Daugiskaita! Apie tai ir galvokime – ar mes turime tą daugiasluoksnį, raibuliuojantį pasiūlymą? Ar suprantame, kaip tai padaryti?

Ignas: Nuo tada, kai pradėjome, mūsų misija iš esmės nepakito. Buvo menininko kūrybos ir jo kūrybinės virtuvės pristatymas: kodėl jis taip kuria? Kodėl jis daro

būtent taip? Iš kur ateina tos intencijos?

Koks jo ratas, į ką jis orientuojasi? Ką jis gali papasakoti žmonėms? Šis principas išliko, tik perėjo į kitas formas: ekskursijas, integruotą edukaciją, jaunosios kartos ugdymą ir pan. Nes tokiai veiklai daugiau galimybių, kai Parodų rūmai šalia. Patekę į KKKC erdves žmonės arba skaito tekstą, arba mato vaizdą, arba girdi garsą, ir jiems gimsta vienokios ar kitokios asociacijos. Žiūrovai tampa menininkų kūrybos konteksto dalimi, o komunikacija – meno kūriniu.

Šoko dozės – Ar manote, kad jau užsiauginote suprantančią publiką? Nes kažkada buvo ir šokiravimo periodas...

Ignas: Buvo toks periodas, jo reikėjo – kad atkreiptume dėmesį. Pavyzdžiui, viešos tapybos akcijos. Atidarę šią parodą, po ilgos pertraukos vėl bandėme atviroje erdvėje kurti meno atmosferą – trys menininkai tapė Niujorko Laisvės statulos tema. Kažkada tai buvo naujas dalykas čia, Klaipėdoje, visiems labai patiko ir buvo įdomu pamatyti menininkus, kuriančius gyvai. Rinkomės įvairius motyvus, patys vadinamieji pastatymai buvo įdomūs, aktualios temos: aukso veršio pagarbinimas – globalinė tema! Kai atsibodo žaisti su tapyba, nusprendėme – pabandykime nulieti akvarelę. Pastatymui pasiėmėme siužetą iš japoniškos graviūros.

Tik dėl gervių buvo problemų, nes graviūroje buvo gervės lietuje. Vietoj jų gandrus pasiskolinome iš zoologijos sodo (juokiasi).

– O skerdiena kodėl buvo tapoma?

Ignas: Chaimo Sutino skerdiena – vienas žymiausių menininko darbų. Beje, tapytojas – su lietuviškomis šaknimis, litvakas. O rinkomės šį kūrinį todėl, kad viename Sutino paveiksle tarsi tilpo visa ekspresionizmo istorija. Labai ryškus motyvas – raudona mėsa raudoname fone. Tam tikra sveiko šoko dozė. Beje, autoriai akcijos metu labai įdomiai interpretavo. Ir dar Sutiną pasirinkome dėl to, kad Lietuvos tapyba savo esme – ekspresionistinė, o ekspresionistai remiasi tais visais brutalumais, greitais potėpiais, pasirinkto motyvo suabstraktinimu. Ch.Sutinas galėjo būti vienas iš sektinų pavyzdžių, tik nemanau, kad lietuvių tapytojams juo buvo. ► 37

KELIAS

◄ Laima: Mūsų dailės istorija tik pastaraisiais metais suvokiama ne vien kaip lietuvių menininkų istorija. Specialistai, menotyrininkai, be abejo, tyrinėjo ir žydų, ir kitų tautybių menininkų kūrybą. Laima Laučkaitė parašė puikią knygą „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“, kurioje apžvelgė ir lenkų, ir kitų tautybių dailininkus, tuo metu kūrusius Vilniuje. Bet publika turi tokį etnocentrišką požiūrį, atrodo, kad Lietuvos menas yra tik lietuvių menas... Žinoma, kad taip susiaurinamas akiratis. Ir kaip tu seksi Sutinu? Paaiškėja, kad Klaipėda, kaip kultūrų komunikacijų katilas, gali priminti: palaukite, tai irgi yra įdomi tradicija, gal patyrinėkime?

Pakliūti į Parodų rūmus – KKKC daug dėmesio skyrė ir tebeskiria jauniesiems menininkams. Kodėl pasirinkta tokia veiklos kryptis?

Laima: Kažkuriuo momentu Lietuvoje buvo susidariusi pauzė tarp jaunųjų menininkų, trūko jiems rodomo dėmesio. Nes anksčiau su jaunesne karta labai daug dirbo Šiuolaikinio meno centras, paskui jis nusibrėžė kitas kryptis. Ir kaip tik tada KKKC pradėjo rengti jaunesnių menininkų parodas, išleisdavo jų katalogus.

Manau, tai buvo labai labai gera kryptis.

Ignas: Tai buvo kuratoriniai ir menininkų debiutai.

Laima: Tai buvo gerai ir kuratoriams, ir menininkams, nes erdvės čia didžiulės.

Tarkime, kai rengėme parodą „Moterys mėnulyje“, dalyvės, atvažiavusios iš užsienio, nesitikėjo tokių erdvių. Sakė: „Kaip čia gerai, ir ploto daug, ir architektūra čia banguoja!“ Jauniems menininkams tai buvo puiku. Ši veiklos kryptis labai progresyvi.

– Tačiau vyresniųjų šiandienos menininkų parodos rengiamos gana retai. Laima, esate KKKC meno tarybos narė, gal galėtumėte įvardyti priežastis?

Laima: Atsakymai gali būti keli. Meno taryba veikia tarsi savotiškas filtras, padedantis atrinkti projektus pagal tam tikrus kokybės, šiuolaikiškumo kriterijus. Žinoma, taryba galėtų tapti patariamuoju balsu ir pasiūlyti tam tikrų dalykų, savotiškai formuoti strategiją. Tačiau pati institucija turi būti nusibrėžusi viziją, kryptis ir prioritetus, o tada pagal tą jų dėlionę, pagal tai, kaip įsivaizduojama, galima konkrečiau kalbėti ir siūlyti.

Antai modernioji tapyba dažniau rodoma galerijose. Tai yra būtent galerijos rūpinasi, bendrauja su tokiais menininkais, propaguoja jų kūrybą. Ir tas galerinis menas turi savo specifiką. Tiesą sakant, galeriniam menui, ypač tapybai, jei ji nėra labai didelio formato, kamerinė erdvė net geriau tinka.

O Kultūrų komunikacijų centras vis dėlto yra tokia vieta, kur bandoma suspėti su laiku, su dabartimi, kad tai, kas čia rodoma, rezonuotų su pasauliniais procesais. Kad meno kūriniais deklaruojamos idėjos būtų svarbios, kad juose atsiskleistų konceptualumas, socialinis, politinis angažuotumas ar dar kažkas – ne tik tapybinės problemos.

Tačiau aš nenoriu daryti skirties tarp šiuolaikinio ir moderniojo meno ir sakyti, kad šiuolaikinis – gerai, o modernus – blogai.

Visiškai ne! Yra puikių modernių menininkų, kurie labai įdomiai ir gerai tapo, bet jie savo paveikslais nekelia aktualių problemų. Paklausus, ką norėjo pavaizduoti, jie pasakys: darbas kalba pats už save. Ir tai yra tiesa! Nes jiems rūpi linijos, spalvos, potėpiai. Viskas gerai, toks menas yra reikalingas, jis perkamas į kolekcijas ir turi savo vietą. Bet nebūtinai jam geriausia vieta yra čia. Gal, pavyzdžiui, kokia nors gera kokybiška galerija net labiau tiktų. Nors vis

Paroda „We can be heroes“ / „Būkime herojais“ Dalyviai: Žygimantas Augustinas (LT), Maris Bishofas (LV), Li Bond (LV), Mikelis Fišeris (LV), Inga Galinytė (LT), Patricija Gilytė (LT, DE), Algis Griškevičius (LT), Christianas Helwingas (DE), Jörgas Paulas Janka (DE), Gintaras Palemonas Janonis (LT), Andrus Joonas (EE), Michaelis Jonas (DE), Anatolijus Klemencovas (LT), Denisas Kolomyckis (LT), Laima Kreivytė (LT), Stefanas Linbergas (DE), meno grupė „Neznyje baby” (RU), Jūratė Rekevičiūtė (LT, in memoriam), Ričardas Rickevičius (LT), Remigijus Treigys (LT), Vygandas Šimbelis aka Das Vegas (LT, SE). Parodos architektas Vilnis Putramas (LV).

Paroda veikia nuo rugsėjo 4 d. iki lapkričio 8 d. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2), kur ją galima apžiūrėti trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis Parodų rūmai nedirba).

38

dar gajus įsivaizdavimas, kad reikia pakliūti į Parodų rūmus. Nemanau, kad taip turėtų būti. Reikėtų išsilaisvinti ir ieškoti geriausio konteksto savo menui.

Užtvenkta upė – Rugpjūtį Meno kieme vyko grafikos savaitė, edukacinius užsiėmimus vedė daug skirtingos kartos menininkų. Kaip pavyksta surinkti tokią stiprią komandą?

Ignas: Paprasčiausiai – seku informaciją, kas ką daro, kaip daro, plius padeda pačių autorių rekomendacijos. Visada pradedu nuo klasikų, su kuriais jau esame dirbę, jie rekomenduoja ką nors iš jaunesnių savo mokinių, tada bendrauju su mokiniais, jie irgi kažką rekomenduoja. Tuomet susitinki, pabendrauji ar į parodą nuvažiuoji. Tokiu būdu kaupiasi informacinė bazė. Tada jau žinai, kaip menininkas komunikuoja, koks jo charakteris, ar jis kantrus. Nes vadovavimas kūrybinėms dirbtuvėms – tai pedagoginis darbas, reikia tam tikros ištvermės. Dirbtuvių dalyvis ateina dažnai nieko nežinodamas, klausinėja autoriui jau turbūt atsibodusių dalykų. O kadangi dalyvių kaita didelė, nuolat tenka aiškinti tą patį per tą patį ir kartoti veiksmą. Bet patys menininkai sakė, kad ir jie kažką naujo ir naudingo sau atrado. Turiu daug vizijų, ką dar panašaus galima surengti. Bet dabar mus visus išmušė iš vėžių koronavirusas – visuomenėje daug baimės ir nebėra malonumo sėdėti visiems kartu prie vieno popieriaus lapo. O ir komunikuoti su kaukėmis ne itin patogu. Šiaip mechanizmas, kaip viską padaryti, yra, bet teks palaukti ramesnių laikų.

– KKKC veikla ir prasidėjo nuo Meno kiemo, ten nuolat virė gyvenimas, atvažiuodavo menininkai, vyko kūrybinės dirbtuvės, kurias daug kas prisimena su nostalgija. Vėliau ta veikla aprimo. Ar planuojate ją atgaivinti?

Ignas: Aprimo todėl, kad susikoncentravome į tarptautinius europinius projektus, į edukacijas Parodų rūmų salėse, kuriose jau yra menai ir lengviau apie tai kalbėti. O jūsų minimu laikotarpiu dirbtuvėse vykdavo reziduojančių užsienio autorių veikla – jie rengė parodas, pristatinėjo savo meną, dirbo su bendruomene. Kalbėdami apie kūrybines dirbtuves, nepamirškime, kad tai buvo pati „workshopų“ pradžia apskritai

KELIAS

Lietuvoje – mes pirmieji pradėjome juos rengti Klaipėdoje serijomis. Kiekvieną savaitę kas nors naujo įvykdavo.

Be abejo, šiandien ieškome jungiamųjų grandžių tarp skirtingų kaimyninių kultūros įstaigų, juk reziduojame jaukiame kultūros kvartalėlyje, kur kiekvienas to kultūrinio korio „gyventojas“ gali prisidėti labai įvairiai: dalytis patirtimi, konsultuoti, rekomenduoti kolegas ir partnerius. Meno kiemas yra puiki eksperimentinės kūrybos bazė ir bendravimo su bendruomene platforma. Čia turėtų vykti kūrėjų susitikimai su bendruomene, bendros kūrybos dienos, kultūros klubas galėtų labai puikiai veikti. O jau po to žmonės keliautų į parodų sales ir pamatytų galutinę viziją. Jau esame pramynę tuos kelius, kai Meno kieme kartu su bendruomene buvo kuriama, po to tie kūriniai persikėlė į Parodų rūmus.

Tapybos akcija-hepeningas „Laisvė“, menininkas A.Gražys.

Ignas Kazakevičius: Vienos įstaigos labiau reprezentuoja esamą kultūrą, o kitos ją labiau interpretuoja. Mes šiuo atveju esame interpretatoriai.

Tačiau tam reikia viso kvartalo suinteresuotumo kurti bendrą produktą. Reikia lygiaverčiai keistis funkcijomis. Nes vienos įstaigos labiau reprezentuoja esamą kultūrą, o kitos ją labiau interpretuoja. Mes šiuo atveju esame interpretatoriai. Meno kiemą reikėtų suformuoti kaip salą, kuri gyvena autonominį gyvenimą ir natūraliai vystosi.

Neužtenka, kad darbuotojai, meistrai ir menininkai tik darbo valandomis įgyvendintų kultūrinę misiją. Siūlyčiau orientuotis į iniciatorių daugiasektoriškumą, įtraukiant ir verslininkus, ir renginių organizatorius, aplink kuriuos burtųsi kiti kūrėjai bei socialiai iniciatyvūs žmonės. Architektas Marius Ščerbinskas gerai pastebėjo, kad šiame kvartale daug kultūros įstaigų pastatų, daug vidinių kiemelių, bet jie visi suskaidyti sienomis, tarsi užtvenkta upė. Prakirtus tas sienas tiesiogine ar perkeltine tų žodžių prasme, būtų galima padaryti maršrutą, kuriuo eidamas atrastum kažkokią kultūrinės gyvybės formą – jaukią kavinę su kultūros žurnalais, knygų mainų dėžutę, meilės paštą, kilnojamą miesto sodą ir pan. Mūsų laukia nauji iššūkiai ir atradimų metai.

Tapybos akcija-hepeningas „Laisvė“, menininkė D.Dašenkovienė.

Tapybos akcija-hepeningas „Laisvė“, menininkas R.Petrovas.

Donato Bielkausko nuotr.

39

DAILĖ

P.Domšaičio Afrik a nematytų pastelių p Kristina JOKUBAVIČIENĖ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo rugsėjo 10-osios veikiančioje parodoje „Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“ eksponuojami 46 kūriniai iš Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomo tapytojo Vertinga kūrybos dalis ekspresionisto P.Domšaičio kūrybos rinkinio. Tai vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, XX a. 5–7 dešimtmečiais, pastelės techP.Domšaičio kūrybos rinkinyje, kurį nika sukurti Pietų Afrikos peizažai, figūrinės kompozicijos Lietuvai padovanojo ir Lietuvos nacionaliir portretai. Didžioji pastelių dalis rodoma pirmą kartą, vos niam dailės muziejui saugoti perdavė JAV kelios buvo eksponuotos P.Domšaičio tapybos parodoje, kuri veikiantis Lietuvių fondas, yra 665 kūriniai.

Didžiausią rinkinio dalį sudaro aliejinė 2016 m. vyko Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. Pa- tapyba (354 vnt.), taip pat jame yra net 167 pastelės, likusi rinkinio dalis – akvarelės, roda, skirta 140-osioms dailininko gimimo metinėms, veiks estampai, piešiniai ir eskizai. iki 2021 m. sausio.

Praėjusio amžiaus 2-ąjį dešimtmetį,

P.Domšaitis. Karvė kralyje. 1955–1956.

40

pačioje kūrybinio kelio pradžioje, iš Mažosios Lietuvos kilęs dailininkas P.Domšaitis ėmė garsėti Berlyno meno scenoje. Meno kritikos dėmesį pirmiausia patraukė jo aliejiniai paveikslai, neliko nepastebėtos ir technikos požiūriu patrauklios, laisvai nulietos akvarelės. Iki Antrojo pasaulinio karo dailininkas akvarele nutapė nemažai gėlių natiurmortų, peizažų, kompozicijų su ekspresionistų pamėgtu moters akto gamtoje motyvu.

Su pastelės technika P.Domšaitis pirmą kartą susidūrė 1907–1910 m., studijuodamas Karaliaučiaus dailės akademijoje. Pastelę itin mėgo ir savo studentus ragino ja kurti jo mokytojas profesorius Ludwigas Dettmannas. Rimčiau pastelės techniką P.Domšaitis išbandė tik XX a.

3-iojo dešimtmečio viduryje, keliaudamas po Balkanų pusiasalį, ir iš karto įvertino greitą darbo procesą, tinkantį gamtoje, etiudams iš natūros, portretų studijoms.

Jį patraukė galimybė derinti piešinį ir tapybą, linijas ir spalvines dėmes, trinant pirštais sujungti jas ir išgauti naujus atspalvius. Subtilūs ir sodrūs tonai, viena kitą dengiančios spalvos, matinis vaizdo

DAILĖ

ka – ų paroda paviršius, efemeriška trupančių, byrančių kreidelių materija ir vaizdo lengvumas buvo labai patrauklūs.

Nuo to laiko kelioniniame dailininko krepšyje akvarelę pakeitė pastelė. Šia technika atlikti darbai yra vertinga jo kūrybos dalis. Daugiausia pastelių P.Domšaitis sukūrė gyvendamas Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), į kurią iš Europos persikėlė 1949 m. Keliaudamas po šalies provincijas, dailininkas plenere tapydavo aliejiniais dažais, dar dažniau piešė pastele. Dauguma P.Domšaičio pastelinių kompozicijų nenusileidžia aliejinės tapybos paveikslams, o pastele piešti portretai net lenkia juos įtaigumu.

Peizažas su Trijų Seserų kalvomis. 1953–1955.

Apie modernizmą PAR Po Antrojo pasaulinio karo PAR sparčiai vyko dailės modernizavimo procesai. Menininkų būrį papildė imigrantai, tarp jų ir P.Domšaitis, patyrę Europos moderniosios dailės įtaką. Daugelio dailininkų – ir ten gimusių, ir atvykusių – kūryboje ryškėjo prieškario Europos mene populiarios primityvizmo tendencijos, idėjos grįžti prie natūros ir „primityvaus“ žmogaus – kaip svarbių meninio įkvėpimo šaltinių. Autentiškas Pietų Afrikos tautų menas suteikė jų kūrybai naujų impulsų, nors apartheido sąlygomis oficialus požiūris į primityviąją dailę buvo kontroversiškas.

1949 m. gruodį P.Domšaitis, įsikūręs ramiame Keiptauno priemiestyje, iš karto pateko į aktyvią meno aplinką ir, svarbiausia, pats turėjo ką pasiūlyti, kuo praturtinti šalies dailę. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis, nepatyręs stipraus kultūrinio šoko, taip greitai ir sklandžiai įsitraukė į meno gyvenimą. PAR spauda, meno kritika ir visuomenė niekada nevadino P.Domšaičio

Afrikietė. 1951–1952.

Motina su vaiku. 1952–1953.

atvykėliu, ne vietiniu ar imigrantu. Svarbu prisiminti, kad įkūrus šią šalį joje sugyveno daugybė skirtingų tautų ir kultūrų. Gal todėl jo kitoniškumas buvo laikomas pranašumu, kaip ir gebėjimas kūriniuose susieti nuo Baltijos pakrančių atsineštą valstietiškosios pasaulėjautos lyrizmą, Europos modernizmo įvairiapusiškumą, Pietų Afrikos gamtos ir tautų įvairovės paskatintus meninius ieškojimus.

Lyg atsibudus po košmariško sapno, pamažu dilo iš atminties praėjusių metų šmėklos – „išsigimusio“ meno karštligė,

karas, pabėgėliai, kilnojimasis iš vienos vietos į kitą. Buitis, kurį laiką gožusi būtį, traukėsi į antrąjį planą. Dabar P.Domšaitis galėjo lengviau atsikvėpti, pasimėgauti pastovaus gyvenimo pranašumais. Bet aplink buvo tiek naujų, nepažintų dalykų, kad, sulaukęs solidaus 70 metų amžiaus, dailininkas tarsi jauniklis stačia galva nėrė į naują piligrimystę – tyrinėti ir atrasti savąją Afriką. Jis gerte gėrė jos vaizdus, stebėjo aplinką akylai, nė menkiausios smulkmenos nepraleidžiančiomis rūpestingo „ūkininko“ akimis. ► 41

DAILĖ

telkėsi vienos tautybės gyventojai. Transkėjaus ir Siskėjaus bantustanuose vyravo kosai, KvaZulu – zulai. Taip bekeliaudamas P.Domšaitis išmoko atskirti kosus nuo zulų, pastaruosius – nuo basutų, pastebėti jiems būdingas aprangos detales. Bet greitai tai pamiršo, nes tai buvo tik išoriniai pavidalai, ne esmė.

Nuo plačių erdvių, žemės ir augmenijos spalvų, atrodė, apsisuks galva. Visa tai dailininkas skubėjo fiksuoti eskizuose, pastelėse, perkelti į paveikslus. Spalvingos natūros vaizdai keleriems metams įsivyravo P.Domšaičio kūriniuose. Iki tol jis tarėsi pažinęs egzotišką pasaulį, prie kurio taip linko nuo mažens. Dabar pamatė, kad tame pasaulyje viskas kitaip ir kartu iš vieno – grakštus vandens nešėjų su pilvotais ąsočiais ant galvų lingavimas, kukurūzus grūdančių moterų ir vaikų judesių, baslių bumpsėjimo ritmai, nenusileidžiantys šokėjų ekstazei, saulės atspindžiai ant iš tamsumo net blizgančios vietinių odos, ryškūs figūrų ir daiktų kontūrai bei karšto oro virpėjimas, kai žvelgi į neaprėpiamas Karu pusdykumių platybes.

Afrikos laikotarpio pastelės pasižymi lengvomis, skaidriomis spalvomis, jose nebeliko aštroko štrichavimo, kaip buvo ankstesniuose dailininko darbuose. 1952 m.

Keiptaune vykusioje personalinėje parodoje P.Domšaitis eksponavo tik naujausius – Afrikoje sukurtus darbus. „Mane sužavėjo Karu ir Transkėjaus kraštovaizdžiai ir ten gyvenančios vietinės tautos. Aš pasijutau tarsi namuose“, – atviravo dailininkas per parodos atidarymą.

Peizažas su trobele. Maždaug 1955.

Apie gyvenimą kralyje Kentanis (Transkėjus). 1955 01 13.

Kaip visada, jam buvo įdomus kasdienis gyvenimas, žmonės ir jų darbai, buvimo būdas.

◄

Kelionės ir kasdienybė P.Domšaitis lankėsi Oranės provincijoje, kurioje iki šiol gyvena basutų tautos dauguma. Dailininkas pabuvojo Transvalyje 42

(provincijos pavadinimas nurodo geografinę padėtį už Vaalio upės, šalies šiaurės rytų dalyje), Transkėjaus provincijoje, kurios pavadinimas taip pat nurodo geografinę padėtį už Kei upės. P.Domšaitis tapė aliejumi ir piešė pastele natūroje, pleneruose.

1948 m. įgyvendinant apartheido politiką, buvusios juodaodžių gyventojų rezervacijos buvo pavadintos bantustanais (bantų tėviškės), jie turėjo pusiau nepriklausomą savivaldą. Bantustanuose vienoje teritorijoje

Su užsidegimu dailininkas vaikštinėjo po gyvenvietes, vadinamas kraliais. Kralis (afrikano, olandų kalbomis craal, kraul) turi kelias reikšmes – sodyba, aptvaras, apeigų vieta, įtvirtinimas. Šiandien „kralis“ vartojamas kaip bendrinis Pietų Afrikos vietinių tautų tipiškos gyvenvietės, apjuostos tvora, pavadinimas.

Zulų žemėse (KvaZulu bantustanas) apvalaus plano gyvenvietės – kraliai buvo visada įkuriami ant kalvelės ar kalvos šlaito, o pagrindinis įėjimas į kralį buvo įrengiamas apačioje. Kralis susidėjo iš kelių koncentriškų aptvarų. Pirmiausia jis buvo apjuosiamas medinių statinių tvora

DAILĖ

Sėdinti mergina. 1952–1953.

(tokios tvoros fragmentai matyti pastelėse „Karvė kralyje“ ir „Moterys kralyje“, abi sukurtos 1955–1956), pagal kurią ratu buvo išdėstytos avilio formos apvalios trobelės. Pačiame kralio centre buvo įrengiamas antras, vidinis, aptvaras iš dygliuotų šakų, apdrėbtų moliu. Jame gyventojai laikė nuo plėšrūnų itin saugomus galvijus.

Didesnis kralis galėjo turėti kelis stebėjimo bokštus. Tvoras ir trobeles iš šakų, apglaistytų žemėmis ir moliu, statydavo moterys.

P.Domšaitis nupiešė krūvas pastelių su KvaZulu bantustano, Transkėjaus bantustanui priklausančių Kentanio, Butervorto gyvenviečių, kurias skiria maždaug 30 kilometrų, ir kitų vietovių kraštovaizdžiais.

Kartais ant pastelių užrašydavo pozavusių vaikų ir moterų vardus (todėl žinome, kad viename iš Kentanio kralių jis susipažino su Nanana, Nonandit ir Nobosa), paskirus zulų kalbos žodžius. Tai patvirtina, kad dailininkas išties rimtai gilinosi į afrikietiško gyvenimo kasdienybę, nuoširdžiai aiškinosi ir stengėsi įsiminti daiktų, objektų pavadinimus ir afrikiečių vardus, ištartus keista, lyg paukščių klaksėjimas, kalba. Apie apsilan-

Dvi moterys ir vyras su vaikais. 1950–1953.

kymą Kentanyje 1955 m. mums pasakoja net 21 pastelė, visos jos susidėsto į savotišką seriją, iš kurios parodoje eksponuojami trys darbai. Ant kai kurių sukūrimo data užrašyta net dienos tikslumu. Pavyzdžiui, pastelė „Trobelės ir karvės Kentanyje“ buvo sukurta 1955 m. sausio 12 d., o „Kentanis (Transkėjus)“ – 1955 m. sausio 13 d.

Apie atvirą žvilgsnį Pietų Afrikoje P.Domšaitis pastele nupiešė daug moterų ir vyrų portretų. Mergaičių ar vyresnių moterų portretuose apdarai neturi didesnės reikšmės, atidžiau pažvelgę pamatysime, kad jie net kartojasi. Tai leidžia manyti, kad naudotos dirbtuvėje ar tiesiog po ranka turėtos medžiagos, šaliai, kiti galvos apdangalai ir papuošalai. Kaip visada ištikimas savo empatiškai natūrai, portretuose dailininkas visų pirma išryškino pozuojančiųjų būsenas – jaudulį, nuoširdumą, kuklumą, gebėjo jų žvilgsniuose perteikti tokį atvirumą, kad kartais nedrąsu žvelgti į žmonių akis – čia veriasi

slaptingiausios sielos gelmės. Nenuostabu, kad Pietų Afrikos meno visuomenė iš karto atkreipė dėmesį į P.Domšaičio kuriamus vietinių žmonių atvaizdus, gyrė autorių ne tik už pastabumą ir objektyvumą, bet ir už gebėjimą išryškinti orumo jausmą paprastų žmonių veiduose. O ir pats dailininkas toks buvo – romus, geraširdis, visada pasirengęs padėti kitiems.

Pamatę P.Domšaitį parodų atidarymuose, gerbėjai negalėdavo atsistebėti kontrastu tarp paprastos, net visai eilinės išvaizdos senyvo žmogaus, nededančio jokių pastangų atrodyti reikšmingai, ir jo kūrybos, galingos, paveikios, spalvomis ir vaizdais kalbančios apie gamtos ir žmogaus sielos paslaptis. Kartą be išankstinio susitarimo dėl interviu 1963 m. į dirbtuvę atėjęs žurnalistas dailininko buvo pasitiktas nelabai draugiškai: „Dirbtuvės duryse pasirodė žmogus senu rudu, dažais ištepliotu darbiniu chalatu, priekyje nerūpestingai susegtu didžiuliu žiogeliu, rankose laikantis tarsi gynybai atstatytą teptuką. Mano netikėtas pasirodymas buvo priimtas kaip įsibrovimas, dailininko veide šmėkštelėjo susierzinimas. ► 43

DAILĖ

◄ Įsikalbėjus jis pasirodė esąs labai malonus, tačiau visiškai į savo kūrybą pasinėręs pašnekovas.“ Daugeliui jį pažinojusių žmonių ilgai įsiminė šviesus ir atviras, tiesiog kiaurai veriantis dailininko žvilgsnis.

Apie einančiuosius Žanriniu požiūriu P.Domšaičio Europos ir Afrikos laikotarpių kūryba yra iden-

tiška. Kaip ir anksčiau, jis tapė peizažus, natiurmortus, portretus, religines kompozicijas. Jei atmesime geografinius ir etninius skirtumus, motyvai ir temos taip pat panašūs: kaimiškas kraštovaizdis ir kaimo gyvenimas, laukai, kalnai, vandens telkinių pakrantės. Tik vaizdai tapo labiau apibendrinti, formos mažiau detalizuotos.

Dabar dailininkui rūpėjo ne tiek visiems matomos gamtos, trobesių parodymas, kiek noras pažvelgti į pasaulį per savo apmąstymų, išgyvenimų prizmę, atskleisti

universalesnį žmogaus būties lygmenį.

Todėl etnografijos pastelėse yra tik tiek, kiek neišvengiama.

Afrikoje susiformavo svarbiausi P.Domšaičio vėlyvosios peizažinės tapybos kompoziciniai principai: aukštas žiūros taškas, plačios panoramos, keli horizontalūs planai ir paprastai viduriniame plane komponuojami smulkūs objektai – figūra, figūrų grupė, keli medžiai, keli statiniai.

Fiziniu požiūriu peizažuose vaizduojamos konkrečios Karu plynaukštės vietos, dvasiniu – tai labiau apibendrintos visų jo aplankytų, būtų vietų vizijos; platūs, atviri kraštovaizdžiai su į gilumą nuvingiuojančiais keliais primena ir Afriką, ir lietuviškas lygumas ar kalveles. Ir tos vienišos, lyg pasimetusios, kažkur einančios ir einančios figūros, vis po dvi, po tris...

Dauguma P.Domšaičio pastelinių kompozicijų nenusileidžia aliejinės tapybos paveikslams, o pastele piešti portretai net lenkia juos įtaigumu.

Kaimelis. 1955.

Nanana, Nonandit ir Nobosa. 1955.

44

Peizažuose skleidžiasi tokios bauginančios egzistencinės vienatvės ir atgailos gelmės, tokiu mistiniu spalvos džiaugsmu nušvinta atpirkimo ir prisikėlimo viltys, kad būsenų ir prasmių universalumu jie ne tik prilygsta, bet neretai ir pranoksta dailininko religinės tematikos darbus. Žvelgdamas į P.Domšaičio kūrinius, be išlygų patiki jo žodžiais: „Mano paveikslai byloja ne apie realybės atsisakymą, bet apie labai konkrečias, iš tapymo proceso (kuris taip pat yra realybė) džiaugsmo kylančias formas, kurios nėra tikroviškų vaizdų projekcijos.

Stebuklingas realybės perkeitimas paveiksluose yra savybė, paveldėta iš Baltijos, mano tėvynės rytuose.“ Labiau koncentruotas ir platesnio spektro yra vėlyvųjų peizažų spalvinis sprendimas. Keiptauno laikų kolega tapytojas Carlas Büchneris tiksliai apibūdino P.Domšaičio paletės ypatumus: „Jis mėgo juodą spalvą, bet jo juoda veikiau yra mėlynai juoda, žaliai juoda, raudonai juoda – labai gyvybinga ir įvairi. Net šalta pilka, kurią jis vadino amžinybės spalva, nėra tik šešėlių ar šešėliavimo pilkumas.

DAILĖ

Dailininkas išgaudavo subtiliausius geltonai pilkos, purpuro pilkos atspalvius, o kai reikėjo, kūriniai galėjo spindėti degančiu raudoniu ar kitomis sodriomis, ryškiomis spalvomis.“

Pasikartojantys motyvai Nepaisant keliaujant po Kentanį sukurtų tiksliai datuotų pastelių (tai išimtis), tenka su apgailestavimu konstatuoti, kad P.Domšaitis nemėgo datuoti savo darbų, juos tik pasirašydavo monograma arba pavarde (Afrikos laikotarpiu – Domsaitis).

Negana to, jis labai retai (ir vėl išimtis – Kentanio serija) įvardydavo portretuose vaizduojamus asmenis ar peizažuose užfiksuotas vietoves, nerašydavo pavadinimų nei ant darbų antrųjų pusių, nei ant porėmių.

Todėl tiksliai pasakyti, kuriais metais buvo sukurti, beveik neįmanoma.

Be to, nuo pirmųjų kūrybos metų išryškėjo specifinis P.Domšaičio polinkis į pamėgtų ar jo akimis pavykusių motyvų kartojimą ir neužbaigtų darbų dažną atidėjimą į šalį, kol „teisingas“ sprendimas pats ateis. Motyvo kartotiniai labai nedaug skiriasi vienas nuo kito, kartais tokių pakartotų kūrinių lyginimas įtraukia į azartišką žaidimą „Surask dešimt skirtumų“.

Tos pačios kompozicijos brandinimo procesas galėdavo užtrukti kelerius metus, kartais keliasdešimt metų. Todėl, nesant autorinio datavimo, sunku pasakyti, kuris panašių kūrinių variantas buvo pirmesnis, koks laiko tarpas juos skiria, kada jie buvo užbaigti. Tokių pavyzdžių dailininko kūrybos palikime yra nemažai.

Post scriptum Tačiau šie „priekaištai“ kūrėjui yra tik smulkmenos, niekaip negalinčios paveikti mūsų vertinimų ir žavėjimosi išskirtine P.Domšaičio kūryba, kurios neįveikė nei buities sąlygos, nei dailininko amžius ar negalavimai.

Priminsiu kelis momentus, patvirtinančius, kad jo kūryba yra didelė paslaptis.

P.Domšaičio vardas jam atvykus į Afriką buvo nuolat minimas PAR periodinėje spaudoje, apie jį rašė autoritetingi meno kritikai ir laikraščių meno skilčių apžval-

Peizažas su trimis figūromis. 1954–1955.

gininkai. Dažnas jų laikė savo pareiga išreikšti nuostabą ne tik dėl paveikslų kokybės ir kiekybės, bet ir dėl kūrėjo amžiaus. „Gyvybingi veterano paveikslai kupini brandaus subtilumo“, „80-mečio žmogaus paroda“, „82 metų Domšaitis vis dar išlaiko modernios tapybos dvasią“, „82 m. dailininkas yra tik karjeros pusiaukelėje“ – tai tik kelių straipsnių PAR spaudoje pavadinimai. Dar didesnį rezonansą sukėlė 1964 m. už religinės temos paveikslus P.Domšaičiui paskirtas apdovanojimas „Garsūs ir teikiantys vilčių dailininkai“. Tai buvo rimtas, prestižinis visos šalies mastu apdovanojimas, kurio laimėtojus iš kelių šimtų pateiktų darbų anonimiškai rinkdavo trys garsūs Pietų Afrikos dailininkai.

P.Domšaitis nesustojo kurti net tada, kai 1962 m. jam buvo diagnozuota nepagydoma liga, kuri lėtai, bet progresavo.

Priešingai, tuo metu dailininkas tapė dar energingiau, tarsi jausdamas pareigą iki galo įgyvendinti jam šiame pasaulyje skirtą misiją – atskleisti tiek daiktų esmę, tiek dieviškosios tvarkos sąryšį – Absoliutą, tarsi taip atsidėkojant Kūrėjui už gebėjimo vaizdais reikšti vidinius dalykus dovaną.

Dar 1952 m. Keiptauno dienraštyje paskelbtame straipsnyje „Patyręs dailininkas tapo „Afrikos tapytoju“ apie P.Domšaitį, pragyvenusį PAR tik trejus metus, buvo

Mergaitės portretas. 1952–1953.

rašoma: „Tapytojai Afrikoje nebūtinai yra Afrikos tapytojai. Daugybė puikių meistrų kūrė Afrikoje, neleisdami aplinkai paveikti jų individualaus stiliaus arba net derindami ją prie savo įprastos manieros, net nenujausdami, kokių netikėtų dovanų ši aplinka gali teikti jų meninei vaizduotei. Per kelerius naujoje aplinkoje praleistus metus dailininkas sugebėjo perimti menininkui europiečiui neįprastus ir tokius egzotiškus motyvus.“ Ar gali būti geresnis įvertinimas kūrėjui?

45

DAILĖ

„Vakarų vėjai“: nuor o

Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. M Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose liepos 24 – rugpjūčio 23 dienomis veikė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus menininkų darbų paroda „Vakarų vėjai – 2020: (Ne)priklausomi“, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Tai buvo ir savotiška dailininkų kūrybinė ataskaita visuomenei, ir apžvalginė ekspozicija, bylojanti apie šiandienės dailės procesus, Vakarų Lietuvos regiono vizualinio meno situaciją.

Ignas KAZAKEVIČIUS

Rašant apie parodą, prieš akis matyti fotoreportažą labai naudinga, nes jis gali nukreipti mintis kita linkme, kitaip nei po pirmojo, antrojo, net trečiojo karto apsilankius parodoje. Be parodos atidarymo, buvau joje lygiai tris kartus. Po to mane wetransferiu pasiekė pagrindinės parodos kuratorės Neringos Poškutės-Jukumienės siųstos fotografijos.

Dalis jų tikriausiai aprašys šį tekstą, o aš bandysiu jas pakalbinti ar bent jau pasikalbėti su jomis. Kodėl ne su kūriniais ar jų autoriais?

Viena vertus, reportažas leidžia susikoncentruoti ties atskirais kūriniais, netrikdo ekspozicinės panoramos (tai mačiau jau ne vieną kartą). Sustabdytas laikas su kokiu nors fone šmėkštelėjusiu žiūrovu ar kūrinio autoriumi nutiesia paralelę artimesniam santykiui nei tiesiog vertinimas – paroda yra štai tokia ir anokia, ir taškas. Skaldyti fotovaizdai leidžia prisiminti tiek dalyvių kūrybinį, tiek pačių „Vakarų vėjų“ kelią. Ir vėl grįžti prie ekspozicinių sugretinimų parodoje. Kitą vertus, fotoreportažas tampa kuratoriaus nuoroda – kaip jis mato parodą, kas jam svarbiausia, kas akcentuojama, primenama ir pan. Taigi kuratoriaus reportažas kaip SEO paslaugos man, galimybė stebėti online kuriamą parodos katalogą. Čia gali rinktis vaizdą arba žodį, kuris nukreips ten, kur reikia. Tikėkime, kad nuves į laimingą pabaigą, nes pats „Vakarų vėjų“ projektas, prasidėjęs 2006 m., nuo pat pradžių buvo tarsi pasmerktas „epitafiniam žanrui“.

46

Apžvalga ir datos Tuomet LDS Klaipėdos skyrius atgaivino apžvalginių parodų tradiciją ir surengė pirmąją vaizduojamosios dailės parodą „Vakarų vėjai“, pristačiusią skyriui priklausančių sąjungos narių kūrybą. Ji transformavo kas dveji metai rengiamą taikomosios dailės parodą „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas“ (dėl siūlų tada ilgai spėliojau – kodėl ne tekstilės?), ekspoziciją papildydama tapyba, skulptūra bei grafika, ir tapo savotiška Vakarų regiono bienale. Metalo plastikos, emalės projektai, kuruojami Sau-

liaus Bertulio ir jo kolegų, buvo sėkmingai pristatomi tiek poriniais metais (bienalės), tiek neporiniais, tai praplėtė skyriaus reprezentacinę įvairovę.

Reikia pažymėti, kad sostinės LDS iniciatyva Vilniuje 2005 m. startavo pirmoji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė – kaip bandymas vienu šūviu konsoliduoti pajėgas, įrodyti LDS egzistavimo svarbą, įtaką meno procesams, atstoti vėl atgimusias, bet jau kitu formatu, Rygos skulptūros kvadrienalę ir Talino grafikos trienalę, kuriose tradicinių žanrų ir temų kūrinių nuolat mažėjo, jų ekspozicijas papildė objektai, videomenas, fotografija, tai, kas „poetiška“, keitė tai, kas

Parodos „Vakarų vėjai – 2020: (Ne)priklausomi“ ekspozicija.

DAILĖ

r oda – fotoreportažas

. Menotyrininko dienoraštis“ „politiška“, o tai kirtosi su tuomete LDS pozicija ir daugumos narių kūrybine samprata. Kuratoriaus iš užsienio K.Stanislawskio (Lenkija) pakvietimas buvo susijęs su LDS noru parodyti, jog organizacija neatsilieka nuo dabarties meno procesų, kad vien tik pas kaimynus (ŠMC) kuriamas šiuolaikinis menas nėra pagrindinė dominantė, kad dailė taip pat gali būti šiuolaikinė, ir pan.

Reikia pripažinti, kad atranka buvo gana liberali – kuratorius lankėsi bent jau Kaune ir Klaipėdoje, aplankė kai kurių menininkų dirbtuves, vartė portfolio. Vėliau tradiciškai viską perėmė LDS kuratoriai ir parodos komitetas, t. y. įvaizdis, struktūra ir kryptis patikėta saviems.

2008 m. po antrosios „Vakarų vėjų“ parodos buvau pakviestas moderuoti diskusiją apie tokių parodų tikslingumą, tendencijas, perspektyvas. Po pirmųjų mano sakinių apie tai, kad jei organizuojama diskusija, turbūt yra problema, ir mes susirinkome šią problemą panagrinėti, tuometis LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas griežtai tarė: „Problemos nėra!“

Parodos pristatymo akimirka.

Gūžtelėjau pečiais pasakęs – tai ko gi mes čia susirinkome? Ir eilinį kartą supratau, kad dalyvauju tam tikrame lyriškame farse. Iš esmės visi norėtų, kad renovuotas procesas būtų tęsiamas tradiciniu formatu, kažkokiu būdu visiems susitariant dėl dalyvavimo ir nieko neaukojant. Nei formos, nei spalvos, nei kolegos, nei savo įsitikinimų, nei minties plastikos.

Nuo 2010 m. projekto įgyvendinimo procesas stabilizavosi. O nuo 2012 m. atvirai įvardijo epitafinį pagrindą, nuo kurio atsispyrus ir buvo sukurta jo strategija 2006 m. – apžvalga ir datos.

2012 m. paroda dedikuota Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejui, 2014 m. skirta Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui. Anot parodos rengėjų, „deramas K.Donelaičio, vieno iš savičiausių Švietimo epochos rašytojų, gyvenusio ir kūrusio XVIII a. viduryje, jubiliejaus paminėjimas mūsų krašto dailininkams yra garbės reikalas, o šio autoriaus kūrybos vaizdingumas, dinamiškumas, archaizmas – tautos istorijos žinių bei plačių galimybių šaltinis ne tik

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

literatūrinėms, bet ir vizualiosioms interpretacijoms“. 2016 m. paroda buvo skirta ilgamečio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko (1969–1990), Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo signataro, Klaipėdos miesto garbės piliečio Alfonso Žalio (1929–2006) atminimui, 2018 m. – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šiemet – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Dedikacija pati savaime nėra blogai, tačiau šio daugiamečio projekto kontekste ji regisi kaip tema, po kurios stogu yra menininkų sambūris. Vieni jų stengiasi interpretuoti temą, kiti tiesiog dalyvauja.

Naratyvai ir receptai Rašant apie šią parodą, prašyte prašosi apžvalginis variantas, nes pats projektas nuo pat jo įkūrimo buvo pozicionuojamas kaip apžvalginis ir nepretendavo į koncepcines aukštumas. Paprasčiausiai negalėjo pretenduoti, nes struktūra niekada neturėjo koncepcinės ašies dėl parodos užduoties – pristatyti LDS Klaipėdos skyriaus autorių kūrybą. Tokio pasirinkimo negali nei peikti, nei girti, jis toks yra. Vadinkime tai Klaipėdos skyriaus misija. Ji yra sunkiai įgyvendinama. Juk mūsų žvilgsnis, kur jį benukreiptume, aprėpia gana nedaug, ir išskiria, fiksuoja subjektyvius dalykus, kurie mums dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra svarbūs. Kitą vertus, parodoje dalyvaujantys dailininkai patys nori būti nepriklausomi kaip salos atviruose vandenyse, nepriklausomos nuo šalia esančio kontinento, šiuo atveju – visuomeninės sandraugos, kuri juos formaliai vienija. Šias bendrumo ir noro iš jo išsiskirti paieškas patvirtina ir Rosana Lukauskaitė „7md“. Straipsnyje „Persmelkiantys“, apžvelgdama šią parodą, ji teigia, kad „tai didžiausia šio krašto menininkų apžvalginė paroda, kuri jau kelerius metus keičia kryptį ir iš suneštinės stengiasi tapti konceptualesne“. ► 47

DAILĖ

A.Anusas. Improvizacija graždankos tema. 2020.

Medžio plokštė, akriliniai dažai, 100 X 80 cm.

A.Anusas. Sarancha food unlimited. 2020. Nerūdijantis plienas, juodas laivų ąžuolas, L-80 cm.

P.Gintalas. Audroje. 2019. Bronza, 35 X 33 X 16 cm.

D.Drulys. Aguonos. Priklausomybė. 2020. Instaliacija, medis, dažai, metalas, plastikas, medicininis bintas, h-1,35 m, mažiausias – 14 cm.

48

R.Inčirauskas. Chirurginiai I-II-III-IV. 2020.

Plastikas, aliuminis, plienas, skaitmeninė spauda, kaklo papuošalai (3 vnt.) – 18 X 13 cm, 18 X 13 cm, 17 X 14 cm, karūna (corona) – 28 X 31 cm, auskaras – 16 X 13 cm, apyrankė – 8,5 X 8 cm.

Parodos fragmentas su D.Kirkutienės kūriniu „Pradžia. Vanduo“ (2020. Drobė, aliejus, bronza, 150 X 100 cm).

DAILĖ

N.Poškutė-Jukumienė prie savo instaliacijos „Regalijos iš ciklo „Ribos“. Kvietimas „Būk meru“.

2020.

R.Klimavičius. Troškulys. 2019. Aliuminis, geležis, 3 X 4 m.

D.Čistovaitė. Pasiskraidymas virš rojaus. Laisvas kritimas. 2020. Drobė, aliejus, 100 X 120 cm (fragmentas).

A.Bosas. Rugilė. 2020. Raudonmedis, metalas, h-60 X 35 cm.

◄ Tai akivaizdu, nes parodos reprezentacine medžiaga ir ekspozicine ašimi tapo grafikės Gražinos Eimanavičiūtės-Kaščionienės meteorologinių duomenų vizualizavimo ciklas „Nepriklausomi vėjai“, kuriame vaizduojami vėjo greičio duomenys nuo 1990 m. kovo 11osios iki 2020 m. kovo 11-osios. Autorei galėtų būti skirtas prizas už geriausią idėją, kuri buvo palanki plėtotei. Gaila, kad parodos plakate ji netenka galios dėl suplokštinimo ir susmulkėjimo, parodoje taip pat pranyksta, tik išdidžiau.

Nors dominuoja formatu, nors išeksponuota erdvėje, bet prašyte prašosi ne tokios materialios foninės medžiagos, taip pat „nepalaikoma“ kaimyninių kūrinių. Tačiau galima parodą pradėti apžvelgti ir nuo šio kūrinio.

paveikslo ir objekto derinys skyla į dvi atskiras dalis, du nepriklausomus pasaulius ir puikiai gali būti suvokiamas atskirai.

Estetiškiausiu pretenduoja būti Anatolijaus Klemencovo „Celė“. Kūrinys galėtų būti traktuojamas kaip vienišo vilko staugsmas meno celėje – dirbtuvėse – butaforijos sandėlyje. Atskiroje erdvėje, ritualinėje foninių choralų apsuptyje eksponuojamos kaukės, autoriaus rankomis nulipdytos vizijos, anot menininko, lankančios jį vakarais.

Nepaisant Anatolijui būdingo estetinio perkrovimo (daug naratyvinių, asociatyviųjų sluoksnių), autoriaus pozicija gana aiški. Mano kūryba – nepriklausoma, o aš priklausau jai. ►

Konceptualiausias pretenduoja būti Aurimas Anusas. Vėl pacituosiu aktyviausiai šiuo metu rašančią apie Klaipėdos meno reiškinius R.Lukauskaitę: „Aštrios socialinės kritikos niekada nestokojančio A.Anuso kūriniai „Sarancha food unlimited“ (liet. „Neribotas skėrių maistas“) ir „Improvizacija graždankos tema“ sarkastiška Ezopo kalba pasakoja apie patirtas istorines skriaudas. Šalia kaip auka ant altoriaus padėtas skėrių šašlykas simbolizuoja primestą patogiai skurdžių ir bukų malonumų gyvenimo būdo iešmą, kurį dar naiviai, nieko blogo neįtardami atsinešame iš SSRS epochos kaip savo pačių tradiciją.“ Nepaisant bendro kūrinio aprašymo lydinio, šis plakatiško

49

DAILĖ

A.Eidukaitis. Vandens pardavėjas. 2019. Drobė, aliejus, 110 X 180 cm.

L.Liaudanskaitė. Požiūris. 2020. Akvarelė, kėdės, 38 X 43 X 48 cm.

R.Petrovas. Griovys. 2019. Drobė, aliejus, 120 X 130 cm.

50

D.Ložytė prie savo kūrinio „Geltonas“ (2020. Šamotas, glazūra, auksas, 33 X 17 X 12 cm).

T.Šlimaitė. Be pavadinimo. 2020. Dažytas popierius, ofortiniai dažai, 59 X 82 cm (fragmentas).

Parodos fragmentas. A.Adomavičienės „1990-ųjų pavasaris“ (2020. Šilko batika, 90 X 120 cm).

DAILĖ

◄ Vertinant parodą, galima pasakyti kelis komentarus. Pirmasis – viskas iš esmės gerai. Antrasis – parodoje per daug pauzių. Įprastai pauzės ekspozicijoje (formaliuoju aspektu) daromos turint tikslą konkrečiam ar kuo nors išskirtiniam kūriniui suteikti erdvės ar siekiant subalansuoti pačią ekspoziciją. Tenka pripažinti, kad šioje

Šioje parodoje pauzės žymi neapsisprendimo etapą. Neapsisprendimas šiuo atveju turėtų būti suprastas su pliuso ženklu. parodoje pauzės žymi neapsisprendimo etapą. Neapsisprendimas šiuo atveju turėtų būti suprastas su pliuso ženklu. Evoliucija niekada nebūna lengva. Nes ji nepriklauso nuo vieno žmogaus, kad ir kas tai būtų, – ar LDS pirmininkas, ar kuratorius, ar menininkų grupė. Evoliucija yra užprogramuota ne visada nuo organizatorių priklausančių priežasčių ir gali tapti neprognozuojamų pasekmių virtine.

montažo variantą. Iki šiol, įskaitant 2020 m. parodą, buvo derinami veiksmai tariantis – kaip, kas, kur bus eksponuojama, pateikiama. Gal vertėtų surinkti autorių „baseiną“, netaikant jokio, net minimalaus atrankos praeinamumo kriterijaus, ir iš jo leisti kuratoriams pristatyti savo parodos vystymo scenarijus, juos derinti tarpusavyje.

4. Pateisinti neišvengiamą apžvalginės parodos žanrinę ir stilistinę eklektiką, paverčiant ją parodos taktika ir akcentuoti kaip neišvengiamą meninio gyvenimo, tolerancijos, politkorektiškumo dalį. Suteikti kai kuriems autoriams daugiau erdvės ir improvizacijos laisvės, eksponuoti daugiau jų kūrinių, net leisti susikurti erdves parodinėse erdvėse.

5. Parodos kuratoriai pasiūlo po vieną kūrinį, atitinkantį, jų nuomone, parodos „parametrus“. Atsispiriant nuo šių darbų, pradėti vystyti parodos koncepciją, tada

skelbti konkursą arba jo neskelbti ir jau vėliau pradėti kurti ekspoziciją. Neretai subjektyvus vizualinis sprendimas gali padiktuoti tolesnę konceptualią seką.

Vietoje epilogo Vietoje epilogo siūlau frazę iš parodos pranešimo spaudai: „Ar šiais laikais, kai manomės esantys patys laisviausi ir nesuvaržyti, dar reikėtų kalbėtis apie priklausymą kam nors, kad ir kas tai būtų: organizacija, socialinis sluoksnis, profesionalų sambūris ar net etninė grupė?..“ Ir pabandyti dar kartą.

P. S. I.Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

Variantai ir jų variantai 1. Regionalizmo akcentavimas. Neblogas variantas. Galima pabandyti švelniai sužaisti „vartant“ Bourriaud estetiką, kuri dar tiktų „išsiskaidžiusio“, decentralizuoto pasaulio versijai (įvertinant tai, kad Lietuvoje nei politinė, nei kultūrinė decentralizacija per 30 metų neįvyko). Reikėtų bent 5–10 įdomių rakursų, 5–10 unikalių autorių, aplink kuriuos norėtų burtis kolegos. Tomet būtų galima kalbėti apie Klaipėdos meno reiškinį.

2. Neberengti parodų, dedikuotų svarbioms datoms ar vietinėms asmenybėms, kadangi tai prašosi pirmojo varianto traktuotės. Jei būtinai reikalinga deklaracija, tuomet reikėtų veikti ryžtingai ir skirti parodą ne, pvz., karalienei Luizei, bet Napoleonui, kurio dėka ji atvyko į savo valdų provinciją. Taip būtų paminėtas ir vietinis aspektas, ir palikta galimybė išsisakyti plačiau.

3. Kuratorinį procesą suvokti ne kaip atranką ar prievolę (nes kiti taip daro), o kaip

A.Klemencovas. Celė. 2020. Instaliacija.

51

DAILĖ

Pleneras „Indigo N a neišsemiama akvar e Akvarelė tarsi gyvena nepriklausomą nuo kūrėjo gyvenimą. Pirmas menininko prisilietimas nulemia visą kompoziciją, kartu yra ir autonomiškas – dažai patenka į paviršių, prasiskverbia, bėga, pasiskirsto chaotiškai arba per greitai išdžiūsta, sudarydami įtartinas dėmeles ar lopus.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Nenuspėjamas rezultatas ir toliau nenustoja stebinti – reikli akvarelė blunka susidūrusi su saulės spinduliais, o laikui bėgant šiokie tokie pakitimai yra neišvengiama realybė.

Taigi tam tikru požiūriu tai yra paslėptasis menas, saugomas uždengtas šydais arba portfeliuose ir tarp albumų puslapių, sergėjamas specialiuose muziejų ir privačių kolekcijų stalčiuose. Visi žino, kad akvarelė pamažu pakeičia spalvas. Indigo gali brandintis iki rudos ar net rausvos spalvos, o ryškiausiai žalia spalva gali nusėsti iki pil-

kos. Ir vis dėlto menininkai akvarelę renkasi vėl ir vėl kaip tą mediumą, per kurį galima išreikšti impresiją, įamžinti akimirką „čia ir dabar“. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl akvarelė taip gerai tinka vidiniam matymui atskleisti.

Tad nenuostabu, kad Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus organizuotas Renatės Lūšis 45-asis Klaipėdos akvarelės pleneras „Indigo Navis“, kuris vyko rugpjūčio 2–8 dienomis, draugėn surinko akvarelės meistrus. Jame dalyvavo Tatjana Simanaitienė (Klaipėda), Virginija Urbonavičienė (Klaipėda), Aurimas Anusas (Klaipėda), Bangutis Prapuolenis (Kaunas), Laima Drazdauskaitė (Kaunas), Liuda Liaudanskaitė (Kretinga),

Paskutinė plenero diena. A.Anusas, V.Visockytė, A.Visockis, R.Taurinskienė, T.Simanaitienė, J.Sidabrienė, V.Urbonavičienė, K.Šiaulytis.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

52

DAILĖ

N avis“ – r elės galimybių jūra

A.Visockis. Pakrantėje. 20 X 29 cm.

Irina Novokreščionova (Karlskrona, Švedija), Jurga Sidabrienė (Vilnius), Kazys Kęstutis Šiaulytis (Vilnius), Vija Tarabildienė (Vilnius), Regina Taurinskienė (Klaipėda), Antanas Visockis (Šiauliai), Viktorija Visockytė (Šiauliai), Virginija Urbonavičienė (Klaipėda) ir Saulė Urbanavičiūtė (Vilnius). Plenero metu menininkai per akvarelės techniką ir indigo spalvą patyrė miesto erdvę ir bandė atskleisti Klaipėdos miesto spalvines konjunktūras. Dalyviai ne tik intensyviai kūrė ir dalijosi patirtimi tarpusavyje. Jie turėjo galimybę pramoginiu laivu plaukti Kuršių mariomis, lankytis miesto muziejuose ir profesionalių gidų ekskursijose po kultūriškai svarbiausias miesto vietas.

Greitai ir kuo tiksliau Vieno iš aktyviausių lietuviškos akvarelės puoselėtojų prof. A.Visockio akvarelėse atsiskleidžia jo Klaipėdos pakrantės ir prieplau-

A.Visockis lieja akvarelę Juodkrantėje.

kos vaizdinės interpretacijos. Akvarelininko darbuose vaizduojamas pasaulis tarytum spalvingesnis už tikrąjį – žmogaus veiklos objektai čia įgyja ryškias gėlių žiedų spalvas, trykštančias brandžiu optimizmu. Kompozicijos iš tikrųjų net atrodo sudarytos iš mažų spalvingų žiedlapių – tai subtili puantalizmo tapybos technikos įtaka. Šiuose kūriniuose nebeegzistuoja griežta atskirtis tarp materialaus ir dvasinio pasaulio – viskas tampa harmoningu vieniu, kaip ir maži taškeliai ar potėpiai, susijungiantys į vieną, nedalomą visumą.

Skaidrios ir abstrakčios J.Sidabrienės akvarelės tarsi atvaizduoja neapčiuopiamus dalykus: sroves, atspindžius, garus, dangų – miglotą, giedrą ar apsiniaukusį. Pasak pačios dailininkės, šiųmečio plenero istoriniai ir kultūriniai kontekstai pakylėjo kūrybinį procesą į naują lygmenį, kuris leido akvarelėse pavaizduoti mistiškus, vandeniu užlietus praeities sluoksnius.

Daugiasluoksnes akvareles liejanti V.Visockytė savo kūriniuose tarsi užkonser-

vuoja saulės spindulių ir jūros gaivos energiją – atrodo, nedidelio formato darbuose netrūksta nei erdvės, nei šviesos. Kompozicijos, kuriose saugiai prisišvartavusios valtys, jachtos ir kurėnai maudosi saulės šviesos sraute, galime pajausti judesio, kelionės ilgesį ir, nors žmonių figūrų nematyti, galime užčiuopti amžiną uostamiesčio, kaip tranzitinio miesto, gausmą ir šurmulį.

Tikrą keliaujančio akvarelininko dvasią įkūnijančio K.K.Šiaulyčio akvarelėse – ne tik susidūrimas su Klaipėdos gamta ir architektūra, bet ir susitikimai su miesto žmonėmis, vietiniais, kurie to net nesuvokdami prisitaiko prie savo aplinkos, susitapatina su savojo miesto koloritu, ritmu ir detalėmis. Dailininko gebėjimas keliais štrichais išgauti neabejotiną konkretaus žmogaus atpažįstamumą ir charakterio bruožų faksimilinę kopiją atspindi pačios akvarelės šaknis – greitai ir kuo tiksliau pagauti trumpalaikius momentus, iš kurių ir susideda amžinybė. ► 53

DAILĖ

K.K.Šiaulytis. Vidurdienis virš Dangės. 29,7 X 42 cm.

V.Urbonavičienė. Be pavadinimo. 21 X 30 cm.

Vanduo tampa vedliu ◄ „Klaipėda – mano pasaulio centras, – tvirtino A.Anusas. Didžioji jo darbų dalis ir tematiškai, ir konceptualiai susijusi su Klaipėdos miestu, Klaipėdos kraštu ir Mažąja Lietuva. Uostas yra miesto (kartu ir visos šalies) maitintojas, kurio plėtros planai paskutiniais metais sukelia daug diskusijų ir pasipriešinimo, bet estetiškai tiksliose ir meninės plastikos laisvumo nestokojančiose dailininko akvarelėse uosto vaizdai šiuokart užfiksuoti kaip pasididžiavimas dėl mylimo miesto proveržio ir marinistinės kultūros tąsos.

Ryškaus kolorito ir linijinio polėkio gausios B.Prapuolenio akvarelės – tai liejimas iš drąsaus jausmo, kai pats vanduo tampa vedliu, kuriuo turi pasitikėti. Čia nerasi54

S.Urbanavičiūtė. Prie Vilnelės. 30 X 28 cm.

V.Visockytė. Laivas. 65 X 50 cm.

me nei puošybos elementų, nei užslėptų simbolių, o įžiūrėtas veidas bus jau tik pačių žiūrovų indėlis į kūrinio legendą. Vandens laisvė pagauti jausmą ir tekėti laisvai čia yra svarbiausia kūrybinė strategija.

Plenero kuratorė T.Simanaitienė savo abstrakčiose akvarelėse nebijo eksperimentuoti su mėlynių, kaštonų, sodo uogų ir kitais dažikliais. Domėdamasi akvarelės dažų subtilybėmis, ji ieško natūralių, primirštų senųjų technikų, galinčių padėti atskleisti unikalius krašto spalvinius ir prasminius kodus.

Dinamiškose R.Taurinskienės akvarelėse meistriškai išgauti kateriai atrodo veik pasiruošę skrydžiui. Visada unikalių formų ir sprendimų ieškančios L.Liaudanskaitės kūriniuose atrodo, kad popieriaus faktūra sukuria savo pasaulį, sui generis, kuris nėra nei faktas, nei fikcija. Dažnai liejant akvarelę taip susi-

koncentruojama į techniką, kad estetika tampa svarbesnė už idėjas, bet būtent techninių įgūdžių derinimas su vizija Liudos darbuose atneša pačius įstabiausius rezultatus.

Dalyvavo nuotoliniu būdu Džiugu, kad menininkai sugebėjo prisitaikyti prie laiko iššūkių ir išmaniųjų technologijų padedami dalyvauti plenero veiklose. Atnešdama į plenerą švediško ežero pakrantės motyvą, nuotoliniu būdu dalyvavusi dailininkė I.Novokreščionova perdavė žinią apie meno tiltais ir kanalais sujungiamų menininkų bendruomenės susitelkimą net pandeminių baimių siautimo laikais. Visos upės suteka į jūrą, tad ir kitos

DAILĖ

nuotoliniu būdu dalyvavusios menininkės – S.Urbanavičiūtė ir V.Tarabildienė – kartu liedamos viena kitos portretus šalia Vilnelės, patyrė išskirtinio laiko nulemtą

plenerą ir sveikino kolegas prie jūros.

Taip pat per atstumą dirbusios kaunietės L.Drazdauskaitės „Raibuliavimai“ – subtilus mėlynų atspalvių, dangaus ir vandens juostų kvėpavimas, trapus kontūras prieš blyškią liniją – beveik niekas arba viskas vienu metu, ne miražas, o sapnas, kurį regi po vandeniu. Sąžiningai po kelionės karantine kūrusios V.Urbonavičienės santūrių akvarelių peizažai beveik abstraktūs, savo potėpio lengvumu primenantys minimalistinę japonišką liejimo manierą.

Akvarelės materia poetica ir gebėjimas fiksuoti spalvinius santykius tarp žmonių buria menininkus Klaipėdoje jau beveik pusšimtį metų – tai yra unikali ir verta puoselėjimo tradicija, kurią 1974 m. pradėjo

šviesaus atminimo dailininkė, pedagogė R.Lūšis (1942–2014). LDS Klaipėdos skyriaus akvarelininkai, pagerbdami kolegės dailininkės ir organizatorės atminimą, išlaikė šią kūrybinę bei organizacinę dvasią ir tęsia akvarelės parodų, projektų ir renginių tradiciją. Ji meno gerbėjams suteikia prasmingos vizualinės patirties, įrodančios, kad gležnos ir tarytum laikinos akvarelės gebėjimas įamžinti nepraeinančius dalykus yra neišsemiamas kaip Baltijos jūra.

Plenero paroda LDS Klaipėdos skyriaus „Klaipėdos galerijoje“ veikė nuo rugpjūčio 20 d. iki rugsėjo 13 d. Taip pat šio plenero kūrinių paroda tapo vienu iš šiemetės Kauno akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ renginių.

B.Prapuolenis. Sutemų ramybė. 80 X 45 cm.

K.K.Šiaulytis. Sąjūdininkas D.Varkalis. 32 X 24 cm.

L.Drazdauskaitė. Raibuliuojantis indigo II. 32 X 25 cm.

Ši tradicija meno gerbėjams suteikia prasmingos vizualinės patirties, įrodančios, kad gležnos ir tarytum laikinos akvarelės gebėjimas įamžinti nepraeinančius dalykus yra neišsemiamas kaip Baltijos jūra.

T.Simanaitienė. Audra kopose. 56 X 76 cm.

A.Anusas. Raudonas ir mėlynas. 56 X 76 cm.

55

GINTARO LAŠAI

Burmistras Diana LATVĖ

Šių metų rugsėjo pirmąjį dešimtadienį rotušėje per patį pasitarimo įkarštį, miesto tarybos nariams svarstant balandžių padarytą žalą kultūros paminklui Šv. Baltramiejaus aikštėje, netikėtai užmigo burmistras.

Gal niekas nebūtų atkreipęs dėmesio, jei ne trūkčiojantis gailus šnarpštimas paskutinėje eilėje, kur įprastai jis įsitaisydavo prie lango su vaizdu į anapus gatvės tekančios upės vandenis. Banguojančiu ritmu liejosi upės vanduo, posėdžių salėje vienas paskui kitą liejosi sakiniai, burmistrą apėmė lengvas liūliavimas, besvoris tingulys ir ta palaiminga ramybė, kurios nebeturėjo paskutiniu metu. Miesto tarybos nariai nenustebo, tik šnarp-štimui įsiplėtojus į karkiantį alsavimą – regis, dėl iškrypusios nosies pertvaros ar sinusito – pasigarsino mikrofonus.

Netikėti burmistro įmygiai nebuvo naujiena išvažiuojamuosiuose posėdžiuose, seminaruose, susitikimuose su rinkėjais bei kitose įvairiausio pobūdžio ceremonijose. Kartais, ištykinusi iš kabineto, sekretorė pranešdavo laukiamajame susibūrusiems interesantams – ša, tyliau, burmistras susikaupęs mąsto, prašome netrukdyti. Įdomiausia, kad atsibudęs jis nesuvokdavo miegojęs, o gal suvokti nebuvo būtinybės – posėdžiai savaime vyko, garbingų piliečių apdovanojimai ar laidotuvių ceremonijos užtrukdavo ilgai, tad nuolatiniai trumpi išnykimai ir sugrįžimai nedrumstė burmistro įsitikinimo, kad tvirtai laiko valdžios vadžias savo rankose. Aną savaitę į vieno tarybos nario pasiūlymą sutrumpinti renginių laiką atšovė – ir kuriam galui, mielasis, spėsime, esate jauni ir nekantrūs, atlikime pareigą iki galo, nepalikime visko velniui sumauti. Trumpai tariant, burmistro keistenybė netrukdė jam dirbti, net asmeniniam gydytojui netrukdė.

Pastarasis, nuodugniai ištyręs burmistro sveikatą, pareiškė neradęs nukrypimų nuo įprastos paciento amžiui normos ir viešai patikino valdžios vyrą esant sveikut sveikutėlį, mat apie burmistro ligą jau sklandė įvairiausi gandai, o pavyduoliai rotušės 56

koridoriuose ėmė šnabždėtis dėl naujos kandidatūros.

Taigi šių metų rugsėjo pirmąjį dešimtadienį miesto tarybos pasitarimui baigiantis burmistras knarktelėjo, garsioji pypkė (Kazachstano delegacijos dovana, verta atskiro pasakojimo) iškrito ir trankiai tėškėsi į grindis. Burmistras pabudo ir suvokė miegojęs. Jei anksčiau apie tuos snūstelėjimus kas pabandydavo užsiminti – daug dirbate, gerbiamasis, išvažiuotumėte į sanatoriją Alpėse, ten švarus oras, pailsėtumėte, burmistras tuo netikėjo – negali būti, joks sveikas vyras (nors nebe jaunuolis) užmigti negalėtų darbo metu, niekai, piktų liežuvių apkalbos, kokio bieso žmonėms juodinti, nebent iš pavydo. Tačiau pastarąjį kartą prabudęs aiškiausiai prisiminė, kad per visus tuos keistus atsijungimus sapnuodavęs vieną ir tą patį sapną: grįžta namo, prieangyje nusimeta naujuosius batus – spaudžia bjaurybės – įsispiria į šlepetes, minkštas it žmonos pasturgalis (palaimingai atsidūsta), išsineria iš švarko, atsileidžia kaklaraištį, atlaisvina diržą – pora žingsnių į šalį – fotelis, TV pultelis ir žmonos šypsena. Deja, pastaruoju metu ji retai šypsosi, dažniau niurzga. Tiesa, ji turi rimtą priežastį niurzgėti. Jaunoji burmistro žmona laukiasi kūdikio, judviejų bendro vaiko. Nepamena kelinto. Vaikiščiai ūgteli, išsilaksto po mokyklas, darželius, grįžta skirtingu metu ir gula kada kuris sumanė, kas visus sužiūrės, suskaičiuos. Mažiai zuja ratais aplink fotelį, du vyresnieji jau su antromis pusėmis – nesupaisysi, draugai ar partneriai – vienas parsivedė net šešis, galiniame kambaryje surengė dūzges. Triukšmas, erzelis, košmaras. Lai žmona gano vaikus, jam ir taip rūpesčių per akis.

Kaip tik rugsėjo pirmojo dešimtadienio pasitarime tarybos nariai svarstė miestiečių skundą dėl gatvių apšvietimo. Akla tamsa, per pusmetrį nematyti, Šv. Baltramiejaus aikštė – ne miesto pakraštys, kur visi įpratę gyventi tamsoje, netvarka baisiausia, darykite ką nors, valdžiažmogiai. Burmistras nervingai kratė miestiečių raštą po nosimi tarybos nariui, atsakingam už miesto apšvietimą – pasiaiškink, skubiai.

– Žiburius išjungėme, pone, bandome apsaugoti kultūros paminklą nuo jį dergiančių balandžių. Gamtininkai patikino – paukščiai

miega tamsoje, taigi miegant paminklas saugus. Bėda, praaušus nenaudėliai tupia ant galvos paminkliniam didžiavyriui ir nekaltai burkuoja. Kur tai matyta? Mūsų valytojai budi nuo šeštos ryto, vaiko juos į kairę ir dešinę. Rudeniop dienos trumpesnės, be dešimtos valandos neprašvinta, šviesas išjungėme, šalta, balandžiai tupi pakraigėse, savo kvapu šildosi. Problemą išsprendėme, ponas burmistre. Aną savaitę, kai pilnatis švietė, miestiečiams patiko, net gimstamumas padidėjo, tikra tiesa, statistika neklysta, štai, žvilgtelėkite į ligoninės ataskaitą, – atsakingasis už apšvietimą įbruko posėdžiautojams kreivėmis išmargintus lapus. – Tvarka, kolegos.

– Šaunuolis, – plojo jam per petį tarybos nariai. – Dabar bus ramu.

Tik burmistras niūriai raukėsi. Nėra jis blogas, gal truputėlį griežtas, laisvalaikiu švilpauja nesudėtingas melodijas bocmano švilpuku, laivyno admirolo dovanotu po antros kadencijos rinkimų, ir daug kalba.

Labai daug. Apie bet ką. „Didelis menas kalbėti, kad atėjusieji pamirštų, kokiu reikalu ar proga susirinkę. Nedaugelis šitaip moka“, – sakydavo miesto žmonės, plodami trelių komandoms, bocmano švilpuku iššvilpautoms.

Jie mylėjo burmistrą, nors nelabai suprato už ką myli, sakydavo, tikriausiai, kad burmistras niekam blogo nepadarė, tačiau gerai pasvarstę susimąstydavo, gero nenuveikė irgi.

Negalėdami apsispręsti dėl tokios neaiškios savo meilės priežasties, dažnai ginčydavosi, o atėjus rinkimams vėl balsuodavo už jo kandidatūrą.

– Geras politikas, kaip geras chirurgas, privalo operuoti tiksliai, greitai, neskausmingai, nepakenkdamas organizmui, o svarbiausia – nepastebimai, – šypsojosi į ūsą miesto burmistras.

Laisvu nuo tarnybos metu jis blizgino bocmano švilpuką. Paskutiniu laiku blizgindamas pavargdavo. Dar toji keista liga prisimetė, nors pats neigė turįs sveikatos problemų, nenorėjo pripažinti (nepripažino net asmeninis gydytojas), tačiau kažkur giliai kirbėjo nuojauta, kad tie netikėti ir pasikartojantys įmygiai gražiuoju nesibaigs. Kartais, užsižiūrėjęs į tekančios upės vandenis, užsimiršdavo ir nejučia švilptelėdavo. Tarybos nariai nuduodavo negirdį, tačiau, šiandie-

GINTARO LAŠAI

ną pypkei nukritus, garsas buvo netikėtai skardus. Jis tolydžio aidėjo, tarsi sklistų ne rotušės salės skliautais, o tuščia behorizonte lyguma. Burmistras sunerimo. Pro atvirą langą įsisukęs vėjas kedeno lapus su diagramomis, grindimis ritinėjo rašiklius, mobilieji telefonai mirgėjo švieselėmis ir įnoringai pypsėjo. „Šunsnukiai, kiek kartų liepiau išjungti“, – burmistras susinervinęs apsižvalgė.

Salėje daugiau nė gyvos dvasios nebuvo. Še tau, gražiausia! Posėdis baigėsi! Nepamena savo baigiamosios kalbos? Nejau negalia progresavo, kad bekalbėdamas užmigo? Delnu perbraukė per plikę, šiaip ne taip išsiraitė tarp stalo ir kėdės (trukdė nemažas gerovės pilvukas), velnias, nutirpo kojos, nušleivojo prie lango. Anapus stiklo upė kaip visuomet tekėjo savo vaga, kiek kairiau fontane turškėsi kirai, vandenyje suposi porelė ančių, du kastuvai ir šluota, palikti fontaną valiusių darbininkų, ramstė skvero medžius – žvilgtelėjo į laikrodį telefone: iki penktos dar buvo likę dešimt minučių. Nesėdės čia vienas lyg kvailys. Kur tie nenaudėliai? Paprastai neduoda ramybės, laksto kaip šunys paskui, vizgina uodegas ir loja. Sukčiai visi iki vieno, stengiasi apmauti vienas kitą, net patys save, jei nesuturėtų, susirietų tarpusavyje it pasiutę. Burmistras nemėgo miesto tarybos

narių, išskyrus juodaakę naujokę, krūpčiojančią nuo garsesnio žodžio, stipresnio skersvėjo, tūnančią it pelytę prie durų tylutėliai, kaip pridera. Jos gležnų pečių krūpčiojimai buvo savotiškai mieli. Vien nuo minties burmistrui užkaisdavo krūtinėje, užplūsdavo stiprybė, kaip anuomet, kai naktį išmiegodavęs vienu atsikvėpimu it kūdikis. Pastaruoju metu sutriko miegas, blaškydavosi, vartydavosi lovoje, vargino kojų traukuliai, naktiniai košmarai, prabusdavo ir gulėdavo lovoje, išpiltas prakaito klausydamasis ramaus nėščios žmonos šnopavimo iki akyse iškildavo siauri gležni pečiai, iki sugrįždavo dvasios ramybė, tuomet nusiraminęs užmigdavo. Vakar pabudo pajutęs šaltą mažą šešėlį šiūruojant siena, krūpčiojantį sulig kiekvienu jo kojų timptelėjimu. Eik sau, suinkštė it mušamas, eik, juodaake, nepersekiok manęs greta gulint žmonai, apsunkusiai nuo vaisiaus, duok man ramybę. Bet išaušdavo nauja diena, ir rotušėje burmistras vėl ieškojo gležnų pečių krūpčiojimo, nuo kurio jam kaito širdis.

Kurgi tie kvailiai prašapo, išsilakstė jo neinformavę? Burmistras paskubomis sumetė popierius į portfelį, spragt, rūpestingai užsegė, nusileido laiptais žemyn į holą, kaip visuomet linktelėjo – gero vakaro – durininkui ir, nelaukdamas atsakymo kaip visuomet, atidarė

duris į gatvę. Tarpduryje sustojo it nematomos jėgos sulaikytas, kyštelėjo galvą atgal – hole durininko nebuvo. Tiek to, pagalvojo, maža jo, instinktyviai pasuko požeminio garažo link ir jau visai netoli prisiminė vairuotoją išleidęs atostogų. Velnias, net galvą suskaudo. Teks pačiam vairuoti? Paskutiniu metu jautė baimę – kas bus, jei užmigs prie vairo – nusipurtė, vijo šalin mintį – negali taip blogai būti, šeima juo pasitiki, nors žmona tebevaikšto pikta it kalakutė. Burmistras stabtelėjo, pakratė galvą, lyg šuo kratytų nuo kailio vandenį – apniko mintys – ramybės neduoda, dilgina. Nutarta, važiuos viešuoju transportu, artimiau su rinkėjais pabendraus – nušoviau du zuikius, sakys žmonai, sutikęs priekaištingą žvilgsnį. Ši sumurmės kažką apie nevykusį medžioklį ir nusisuks. Apmaudu.

Pakeliui į stotelę burmistras pasijuto keistai. Jausmas nebuvo įprastas. Seniai važiavo tramvajumi. Jaudulys buvo ne tas, kuris apimdavo burmistrą susidūrus su paprastais žmonėmis viešoje vietoje (pavyzdžiui, prekybos centre) – šie čiupdavo už rankų: kokia laimė sutikti jus, ponas burmistre. Jausmas nebuvo toks, kuris pakylėdavo naujoms idėjoms, žvalgantis pro tamsintus automobilio langus į vėjo košiamose stotelėse susigūžusius miestiečius, į prekiautojus ►

Ričardo Šileikos nuotr.

57

GINTARO LAŠAI

◄ daržovėmis, skaičiuojančius pinigus pirštais, kurie kyšojo tarsi plikytos dešrelės iš bepirščių pirštinių, į vaikų atsivežtus į miestą nukaršti senukus, kurie mintimis tebegyveno tolimuose savo jaunystės kaimuose ir vaikščiodavo kur panorėję kaip jaunystėje. Po galais, keikėsi vairuotojas, mygė stabdžius, o burmistras tik juokėsi, ramiau, ramiau, vyruti: štai, žiūrėk, stoteles uždengsiu stoginėmis, kad nelytų ant galvų, linksmomis spalvomis nudažysime daržovių kioskus, o senukai – ką senukai, visų neužrakinsi – įrengsime jiems dienos centrus. Gudriai sugalvojau, a? Ir patenkintas kikendavo. Šiandieną stotelių stogai žybčiojo saulėje, daržovių kioskai iš tolo degė saulėgrąžų geltoniu. Gražus miestas. Paprastai prieš šešias į gatves pasipila minios, plūsta šaligatviais, stumdosi perėjose, signalizuoja automobiliai – traukis iš kelio, ožy, – vaikigaliai su riedlentėmis šokinėja šaligatvio atbrailomis, gąsdindami senutes, tos žegnojasi ir grūmoja jiems pavymui. Burmistras stabtelėjo. Vakaras buvo keistai ramus it ankstyvas šeštadienio rytas.

Anapus gatvės lėtai pėdino vienišas praeivis.

Tarpuvarčio prieblandoje sustingo katė, įtariai apsižvalgė, šmurkštelėjo į karpytų gyvatvorių tankumyną, net žvirbliai liovėsi čirškę. Mieste nebuvo žmonių, tiksliau, jų buvo daug mažiau, nei įprastai tokiu metu būdavo.

– Ei, – šūktelėjo burmistras susigūžusiam po gobtuvu vaikiui, sliūkinančiam pro šalį. Šis atšoko ir spruko už kampo. Burmistras numojo ranka – tie paaugliai, šlaistosi gatvėmis su cigaretėmis, manydami esą vienetiniai, nepakartojami, manydami, kad niekas be jų paaugliais nebuvo ir niekada nebus. Kvaila kokono stadija ir tiek. Išsiritę virs pilkais molio guvuoliais, kuriuos gyvenimas ritins, volios iki nulipdys keisčiausias formas. Burmistras nusipjovė. Aukštai medyje karktelėjo varna, alyvų krūme sukniaukė kačiukas. To betrūko, dar nuneš, susirūpino burmistras, ryt pasidomės, ką apie tai mano miesto gyvūnų gerovės tarnyba. Atsargiai praskyrė šakas. Miauksėjimas sklido iš vaikiško vežimėlio, stovinčio prie suoliuko.

Regis, motina – netoliese, greičiausiai užsiplepėjo. Jau tos moterys....

– Ei, – šūktelėjo, – palikote kūdikį.

Medžiai tyliai šiureno šakas, barstė lapus, ir burmistrui nudiegė širdį, prisiminus geltoną bylą, akiniuotą auklėtoją siauromis kietai suspaustomis lūpomis, porą raukšlių surauktoje kaktoje.

– Dėk parašą ir sudie. Dar, kol nepamiršau, išeidamas užsuk į buhalteriją, – pasakė 58

vaikų namų antspaudu užtvirtinusi suraitytą jo negrabią keverzonę. – Paskaičiuos išmoką, pradžiai pakaks, gyvensi.

Paskui keistai persisukusi įbedė akis į apmūsijusį langą. Jis tylutėliai išėjo. Pačiuose tamsiausiuose užkaboriuose užkasė aną gyvenimo laikotarpį, šiukštu nejudino, tačiau tas, it trukteltas už negrabiai susiūtos žaizdos, vis išnirdavo ir nieko nepaisydamas vėl priversdavo kraujuoti. Burmistras patrypsėjo, pašūkavo, kūdikio mama nesirodė.

Vežimėlyje plonai sučirškė.

– Mergytė, tikriausiai, alkana – įspraudė čiulptuką, paėmė ant rankų, patenkintas pasūpavo – jis moka tvarkytis su vaikais. – Surasiu tavo mamytę, pažadu.

Su kūdikiu glėbyje burmistras ėjo gatve žvalgydamasis praeivių. Netoli stotelės sutiko Žmogų Su Gitara, kurį anksčiau pažinojo iš matymo. Šis viešose vietose gitara brazdendavo painias melodijas ir dar painiau aiškindavo vizijas, regėtas naktimis sapnuose.

– Stok, sakydavo burmistras vairuotojui, – pasiklausykime, kaip žmogus su savimi kalbasi. – Vieniši žmonės – staigmenos, pakalbink, pasipils mintys, keisčiausios idėjos, pamokymai. Jie laukia atradėjų, savo robinzonų, lyg negyvenamos salos. Kadaise galvojau, įdarbinsiu panašų vienišių savo patarėju, – atsiduso. – Neįmanoma, kaipmat socializuosis, išsisunks it kempinė, pliurps niekus, užvers nesąmonėmis arba dar blogiau – nutils amžiams.

Vairuotojas įbrukdavo banknotą Žmogui Su Gitara ir skubiai užverdavo langą. Už tamsinto stiklo tūnojo įsisvajojęs burmistras.

– Parduotuvėje regėjau moterį, kuri aistringai kalbėjosi su prekių lentynomis, įdomu, kad turėjo ką joms pasakyti. Aš nesugebėčiau.

Tuščiomis gatvėmis vinguriavo gitaros melodija, ir burmistras panūdo sužinoti, kas atsitiko mieste jam bemiegant. Žmogus Su Gitara atsainiai brūkštelėjo minorinį akordą – vargas mums, ponas burmistre, nūnai atėjo galas – brūkšt – pasakysiu pranašystę, kurią, nori tikėk ar ne, lygiai prieš metus miesto dulos perskaitė gimdyvės pieno puodelyje, sakiau, jos – raganos, tik niekas netikėjo, juokėsi, – brūkšt, brūkšt per stygas. Ir Žmogus Su Gitara išklostė visą teisybę, girdi, anksčiau niekas neišdrįso pasakyti, ponas burmistre, – brūkšt – visus, kurie šiandien nemiegojo, dangun paėmė – brūkšt, brūkšt... „Neblogai, – pamanė sau burmistras, – visai neblogai, net jei viskas, ką jis pasakė, būtų tiesa, net jei galvotum, kad kažkas turi

įvykti, įvykio tikimybė iš tiesų padidėtų.“ Burmistras atsikrenkštė.

– Nurimk, žmogau, jei tokia Viešpaties valia, ateis laikas, visus paims, kol esame čia, kūdikiu laikinai pasirūpins mano žmona.

Koks skirtumas vienu daugiau ar mažiau, namie vaikų mes neskaičiuojame. Pažvelkite, šis kūdikis gimė mūsų mieste ir likimas jam nulėmė gyventi drauge, todėl turime... – ir burmistras įsijautė, žodžiais piešė žaidimų aikšteles naujuose mikrorajonuose, darželius, erdvias mokyklas, kurias jis pastatysiąs.

Kalbėdamas jis matė Žmogaus Su Gitara veidą, šmėkštelint kitus veidus, išnirusius prietemoje, tik sunku buvo suprasti, ar juose atsispindi nepatiklumas, ar gailestis, ar džiaugsmas, ar viskas drauge sudėjus.

Viską išsakė burmistras, išdėjo, kas tuo kartu gulėjo ant širdies, kalba užtruko, ir ilgainiui pasijuto tarsi kalbėtų su savimi, balsas drebėjo, skruostais plūdo ašaros. Dažnai užsimerkdavo, pasikapstydavo mintyse, iš tiesų tame kratinyje atrasdavo vis spalvingesnių vaizdinių, vis sąmojingesnių palyginimų, kurie liete liejosi iš burnos į žodžių jūrą, sruvo tolyn prie smėlingų krantų, kur mėnuo juokais gaudo į sterblę žvaigždes ir dalija kiekvienam panorėjusiam. Gatvėje ir visoje aikštėje aplink burmistrą susirinko minia. Žmonės nuščiuvę klausėsi, nedrįso pertraukti plojimais, nes anksčiau negirdėjo ne nuo pakylos, ne iš tribūnos, o kaip lygaus su lygiais burmistro šitaip nuoširdžiai jiems kalbant, niekada nematė ašaromis apsipylusio valdžios vyro. Jie nepastebėjo, kaip iš minios išniro nedidukė miesto tarybos narė, kurį laiką juodomis akimis atidžiai stebėjusi burmistrą, ir pagarbiai prisiartino, kai šis nutilo trumpam atokvėpiui.

– Leiskite man, ponas burmistre.

Tarybos narė atsargiai ištraukė portfelį, suspaustą prie krūtinės, paėmė burmistrą už rankos ir nusivedė per jo minčių raizganas.

Minia prasiskyrė, padarydama siaurą takelį.

Burmistras klusniai sekė jai įkandin. Šitaip jis galėtų sekti visą gyvenimą paskui tą mažą mielą figūrėlę, į kurią žiūrint kaito širdis, o į sielą grįždavo ramybė.

– Vargšelis, prieš dvejus metus žmona mirė gimdydama, nuo to laiko vaikšto gatvėmis su portfeliu glėbyje, įsikalęs į galvą, kad tai jo vaikas, – šnarėjo minioje.

Miestas pamažu siautėsi vakaro šešėliais.

Jie spaudė žemę juodais debesimis. Dangus buvo neįprastai arti. Regėjosi, šią naktį tikrai viskas įmanoma, jei iš tiesų manysi, kad kažkas turi įvykti.

GINTARO LAŠAI

Nijolė KLIUKAITĖ

2.

Žodis – mintis – žodis

Jie iškeliauja sutemus mingančio miesto gatvelėm...

Tik vienas žodis, išbarstytom raidelėm, apaugęs sidabro dulkelėm, lūpas tavas nubučiavęs, apsunkęs nuo tavo sapnų, vienas keliauja į sutemas miesto, kuriame nebe – gyvenu

1.

Minties debesis pavėjui pavėjui...

Ir tylintys žodžių sodai sidabro adatai pavymui...

Mirties debesis padygsniui padygsniui...

Saujoj laikai savo veidą, nerodai.

Tik kaukę. Gerai atrodai Minties debesis pavėjui ir prieš vėją Į bundantį žodžių sodą artėja

3.

Jis įskristų tiesiog į mintį, tas žodis, išalkęs kūno, atsikratęs prasmės ir svorio, jis įkristų tiesiog į mintį, kur Šiaurine Pašvaiste švyti klaida,

užrašyta, išbraukus mirtį... Įsigautų į bendrą atmintį, naivus žodis iš vaikystės albumo

Meilė 1.

Meilė ištinka, kai laikas sustoja, išnyksta trauka, kyla kūnai ir sklendžia lyg rudenio lapai geltoni...

Meilė ištinka, bet laikas sustoja.

Kas buvo žmogus, tas ir lieka, su kaulais, svajonėm į šviesų rytojų... meilė ištinka, o laikas nestoja, – žemyn per slenksčius teka kūnai.... ►

Algirdo Darongausko nuotr.

59

GINTARO LAŠAI

◄

2.

Gėlė nupjauta pražydo ir rėkia balsu – tai meilė...

Ir tikis žmogus stebuklo – gėlė nupjauta pražydo...

Ir skleidžias alcheminės jungtys, atverdamos įvykių dermę...

Gėlė nupjauta pražydo...

Ir verkia balsu – tai meilė...

3.

Aš meilę užrašysiu ant vandens, – tik tau skirta akimirka – žuvele mano, ir raibuliuos tie žodžiai lig rudens...

Aš meilę išrašysiu ant vandens... Žaltvykslės ges ir sutemos rusens, ir visa bus taip amžina, ir niekad nepasens, jei meilę surašysim ant vandens...

Tik tau tie atspindžiai – žuvele mano.

Pandemija

3.

4.

Tu padaryk daugiau nei vakar padarei, pamilk mane išties ir atsitrauki. Ėjai – rijai – ėjai – rijai...

Tu padaryk daugiau nei vakar padarei ir pasakyk: aš meilė, imk mane.

Nuglostyki žvilgsniu ir leiski skristi...

Tu padaryk daugiau nei vakar padarei: kvėpuok su manimi ir... atsitrauki.

mano skrandžio pliuralistinių vertybių neatlaiko kepenų koštuvai neatlaiko prieširdžio skilveliai mano kūno pliuralizmo ypatumai nakties klaikos pagirių sunkumai tulžies laisvę apriboję atsargumai trupa kaulai, pliuralistines vertybes ryja akys ir kiti mechaniniai dirglumai

Juodoji sielų metalurgija 1. juodoji sielų metalurgija ir optinis taikiklis tamsoje kasdieniškų darbų liturgija juodoji sielų metalurgija taikinys slepias viduje po oda kaulų tankmėje juodoji sielos metalurgija ir taikinys ir optinis taikiklis tavyje

1.

2.

Manau – tai filmas, sugavęs mus į kadrą.

Renkiesi: dokumentika, vaidyba...

Manau – tai filmas, su šniokščiančia banga garsų takely – STOP! Žinau – tai filmas, Sugavęs mus

aš poligrafiškai tvarkinga suderinta spalvom ir šriftais mintis ir atmintis vieninga aš metafiziškai tvarkinga pailgos formos įrišimas ir drapiruotė ir reljefas aš poligrafiškai tvarkinga tik turiniui neliko vietos

2.

3.

Manai – tai meilė?

Sugavus mus...

Uždarius į dėžutę...

Manai – tai meilė?

Na, egoistiška, žinia, Bet argi tu myli ne taip mane?

Juokiuos – tai meilė, Sugavus arba ne.

akis į akį su Dievu akis už akį audimo staklės aš ir Tu akis į akį su Dievu partitūra ar atlikimas? gintis? privalomas irimas? akis į akį su savim akis už akį?

60

5. susikūrėme namus iš žodžių žodžiais sienas dažėme lubas iš šaknų priaudėme paklodžių išsibūrėme namus iš žodžių apsodinom priesagų rožynais ir naujadarais įstiklinom menes pasistatėme namus iš žodžių ir prasmėm ištapėm langines 6. mano minčių geležinkelis lėtas, anglim dar kūrenamas, rieda link ežero balto mano minčių geležinkelis veržias prie žodžio nukelto užmiršto gal ištylėto mano minčių geležinkelis rieda link laiko turėto 7. mes žaidėme kalbos kauliukais išardėm skiemenis ir sukeitėm garsus pamiršom viską gimines namus užspringome kalbos kauliukais tuomet lazda pražydo o namus pastatė senis glostęs aukso veršį mes rašėme kalbos kauliukais sunarstėm skiemenis tylėjome garsus 8. aš gyvybės siūlė peltakiuota jau tūkstančius metų iš patarlių margiausių citatų aš gyvybės siūlė iš fantazijų giedančių kaulų mirtinų rubajatų

GINTARO LAŠAI

aš gyvybės siūlė atkartojanti dievišką dygsnį jau tūkstančius metų

Paskui Miunhauzeną 1. save iš pelkės išrauti už trupančių rankoj plaukų nekrūpčioti neatgailauti save iš pelkės išrauti į sceną ūmai įsibrauti žiūrovus užkrėsti juoku save aš iš pelkės išrausiu už žylančių saujoj plaukų 2. aš išauklėjau taburetę pritūpt ant dviejų kojelių dabar režisieriai ją kviečias aš išauklėjau taburetę kartoja ji tango žingsnelį „copy“ „paste“ mimiką kelia aš išauklėjau taburetę bet nėr kur prisėst – mat jai gelia 3. argi žiogas nemąsto kai skrenda nuo akmens prie gėlės ar žvaigždė savęs gęstančios rauda argi žiogas nemąsto kai čirpia argi paukštis ne esmę mums gieda argi tu mano žvilgsny neieškai esmės kas plaštakė kai plakasi vėjo pirštuos ko ji ieško ir kas tai atspės 4. kai liečiu liepos žievę girdžiu tūkstantį žodžių kurie skleidžias tarp saldžių pumpurų kai liečiu liepos žievę susilieja ugnis ir vanduo lietaus karštį aš pirštais jaučiu kai liečiu liepos žievę medaus kalbą girdžiu

5. kai žiūri į mane išgirsti laiko kalbą ir matai kaip aš gerve virstu kai žiūri į mane supranti ko suprasti negali mostą yrį akmenį ir jo svarbą kai žiūri per mane išgirsti vaiko kalbą 6. aš sukūriau save iš spalvų mano akys geltonos tarsi upė raudona teku aš sukūriau tave iš spalvų tu bangavimas sūkuriai tarp uolų aš sukūriau tave iš spalvų tik apakus – nežinau ar gražu

Jūros 1.

Credo in unum Deum Gruma į molą banga Tyli gelmė save Credo in unum Deum Tokia ir žuvies malda Ir paukščio giesmė tokia Credo in unum Deum Gruma į laiką banga 2.

Ambo tamen currunt, hospes simul et domus una Bet abu plaukia, kartu ir namas, ir šeimininkas Ir sapnas, ir sapnininkas...

Ambo tamen currunt, hospes simul et domus una Plaukia laikas ir laikrodis Ledas ir jo tirpimas Ambo tamen currunt Plaukia abu – šeimininkas ir jo likimas

Medžioklės 1.

Esu antimedžiotoja Antidiana su antilanku ir antistrėle.

Renku kilpas, kilpinius laužau – esu antimedžiotoja.

Rezgu kilpas iš žodžių.

Tikiuosi sugaut akimirką, nes esu antimedžiotoja, Diana su antilaiku ir pašauta dvejone.

2.

Tave pamatau, ir baimė audringa supančioja mano žingsnius, Liežuvis medėja ir velia žodžius...

Tave pamatau ir laimė bekraštė, neturinti ištakų nei žiočių, – vis srūva tarp mudviejų – nevertų?

Tave pamatau, ir toji akimirka nudildo visus slenksčius.

3.

Ant palangės šermuonėlio iškamša su žalio stiklo akutėm man abejingom.

Ant palangės šermuonėlio iškamša.

Stiklo žvilgsny tiek beprasmio džiugesio, kiek nėra jokio gyvo šermuonėlio aky.

Ant palangės šermuonėlio iškamša Ir džiaugsmas apvogtoje mirty.

4.

Kai gerai pagalvoji, jokios akimirkos nė nėra ir būti negali.

Kai gerai pagalvoji – tai tik stebuklas, neturintis laiko.

Kai gerai pagalvoji, esi sumedžiotas gyvybės kulka.

61

GINTARO LAŠAI

Jūsų ekscelencija!

Dainius SOBECKIS

Ne vieną kartą gyvenime esame girdėję įvairiausių kreipinių, kurie nurodo svarbią asmens vietą visuomenėje. Tai gali būti įvairių profesijų atstovai, politikai, tarnautojai, dvasininkai ir pan. Į kokį nors savivaldybės merą kreipiamasi ne vardu ir pavarde, o pagarbiai – „gerbiamas mere“; į vicemerą – „gerbiamas vicemere“, į kokios nors įstaigos direktorių – „gerbiamas direktoriau“ ir panašiai.

Oficialiuose sluoksniuose taip yra priimta, tokios nusistovėjusios visuomenės normos.

Aišku, galima jas laužyti ir nesielgti etiškai, taip, kaip sutarta visuomenės narių tarpe.

Tačiau tokiu atveju ir patys pagarbos nesusilauksime.

Bandau prisiminti, kokį kreipinį dažniausiai gyvenime vartojau. Iškratau savo atmintį, kuri dar leidžia prasibrauti į kai kuriuos smegenų užkulisius, ir, o siaube, beveik nevartojau ir nevartoju oficialiųjų kreipinių... Bet, palaukite, tikriausiai noriu apgauti ne tik jus, gerbiamieji skaitytojai, bet ir save (beje, ką tik pavartojau kreipinį „gerbiamieji skaitytojai“). Kelis kartus gyvenime teko pagarbiai kreiptis (nepagarbiai nė karto nesikreipiau) į policijos pareigūnus. Kai tik jie kada kelyje sustabdydavo mano vairuojamą automobilį, sustodavau, įjungdavau avarinį apšvietimą ir atidarydavau vairuotojo langą (kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių reglamentas) ir kreipdavausi: „Laba diena (labas vakaras), gerbiamas pareigūne!“ Taip tikėdavausi sumažinti įtampą tarp policijos pareigūno ir vairuotojo, t. y. savęs. Dažniausiai tai policijos pareigūnus nuteikdavo teigiamai. Visai nesiruošiu atlikti išpažintį, kokių baudų esu gavęs už Kelių eismo taisyklių nesilaikymą, tačiau paminėsiu, kad gavau vieną baudą už techninės apžiūros neturėjimą. Kaip dažniausiai policijos pareigūnus teigiamai nuteikia pagarbus kreipimasis į juos, taip ir kitus visuomenės veikėjus teigiamai nuteikia pagarba jų atžvilgiu.

62

Tikriausiai kelis kartus gyvenime esu pagarbiai kreipęsis ir į dvasininkus, tačiau pastaruoju metu to nebedarau, suvokdamas juos esant tokius pat mirtingus, kaip ir aš pats. Keisčiausia būna tuomet, kai tituluotas dvasininkas tik ir laukia, kol į jį kreipsiesi jo titulu, bet neišgirdęs nustemba, kaip toks žemės kirminas, kaip aš, drįsta į jį kreiptis žemiškai – tiesiog vardu. Labiausiai atsimenu Jėzaus pamokymą, kad nereikėtų savęs vadinti „rabi“ (t. y. mokytoju), o broliu, nes vienintelis Mokytojas yra Jėzus. Taip rašo evangelistas Matas. Ne kažkoks nekanoninės evangelijos autorius, o Jėzaus apaštalas Matas... Taip taip, tas pats muitininkas Matas. Tačiau istorijoje pasirodė maža dvasininkams vadintis mokytojais, todėl jie prisikūrė įvairiausių titulų, nurodančių jų išskirtinumą kitų visuomenės narių atžvilgiu. Jau apaštalas Paulius savo laiškuose nurodo dvi krikščioniškos bendruomenės pareigybes – diakonus ir vyskupus. Apaštalas laikosi Jėzaus nurodymo nesivadinti mokytoju, tačiau pamiršta jo paliepimą vadintis tik broliu. Šiuo metu bažnyčioje yra prikurta žymiai daugiau dvasinių titulų: arkidiakonas, arkivyskupas, kapelionas, vikaras, dekanas, metropolitas, klebonas, monsinjoras, kanauninkas, prelatas, kardinolas, popiežius ir t. t. Gal čia ir ne pati didžiausia bėda, tačiau visi šie paminėtieji ir nepaminėtieji labai mėgsta iškilmingus ir pagarbius kreipinius į juos.

Neduok tu Dieve, jei sutikęs prelatą, nesikreipsi į jį „gerbiamas prelate“; tai bus viena iš nuodėmių (gal ne pati baisiausia), kurią reikės išpažinti kunigui bažnyčioje. Jėzus sakė, kad nieko nevadintume mokytojais ir patys jais nesivadintume, tačiau dvasininkai ne tik užsinorėjo būti mokytojais, o mokytojais su išskirtiniais titulais, kad jų paprasti mirtingieji nesumaišytų su kitais. Na ką gi padarysi – mes esame paprasti mirtingieji, o dvasininkai – tituluotieji mirtingieji.

Dabar įsivaizduokime situaciją pasaulio pabaigoje paskutinio teismo metu. Dievas savo soste kviečia prieiti prie savęs kiekvieną žemėje gyvenusį asmenį ir kreipiasi į jį žemiškuoju vardu ir titulu. Prie Dievo prieina vyskupas Jonas Boruta ir Dievas

pagarbiai kreipiasi į jį: „Jūsų ekscelencija vyskupe Jonai Boruta!“ Vėliau prieina monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir Dievas taria: „Gerbiamas monsinjore Alfonsai Svarinskai!“ Tuomet prieina kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Dievas sako: „Jūsų eminencija kardinole Audry Juozai Bački!“ Negana dar to, paskiausiai prieina popiežius Benediktas XVI (gaila, kad negalima kaip pavyzdžio paimti lietuvio, nes joks lietuvis nebuvo popiežiumi ir turbūt nebus). Priėjus jam, Dievas žemai nusilenkia, bučiuoja ranką ir kreipiasi: „Jūsų Šventenybe! Šventasis Tėve! Popiežiau Josephai Ratzingeri... Tfu, Benediktai XVI!“ Kokia nuostaba tuomet turėtų švytėti popiežiaus veide, tariant tokius žodžius Dievui. Juos gi tars ne šiaip koks mirtingasis, o pats visatos Kūrėjas, be kurio nebūtų ir paties popiežiaus. Nejaugi popiežius visatoje yra svarbesnis už patį Dievą?! Tačiau tuomet Dievas, kaip koks perkūno trenksmas iš dangaus, paklaus visų tituluotųjų: „Argi Jėzus liepė jums, savo pasekėjams, vadintis „rabi“, mokytojais, ar dar tais kietesniais titulais, kuriuos jūs taip labai mėgote ir vertinote net labiau nei mane?..“ Juk prie tų titulų pirmiausia prisidėjo apaštalas Paulius, o po jo jau sekė visa kita plejada dvasininkų, kurie užsimanė dar išraiškingesnių ir aukštesnę padėtį atspindinčių kreipinių...

Ar sunku įsivaizduoti tokį ar panašų pasaulio pabaigos paskutinio teismo scenarijų? Kai Dievas į visus dvasininkus kreipiasi jų titulais? Įdomu, kaip tuomet jaustųsi dvasininkai, kai į juos Dievas kreiptųsi „Jūsų eminencija“, „ekscelencija“, „monsinjore“, „kardinole“, „Šventybe“ arba „Tėve“?

Tėve?!. Ar tik ne taip turėtų būti vadinamas tik vienas Dievas? Ar mes, tardami maldą „Tėve mūsų“, visada meldžiamės popiežiui, kuris toks pat mirtingas, kaip ir mes, ir turės stoti prieš Dievo teismą? Kai Dievas popiežiui ištars „Jūsų Šventenybe, Šventasis Tėve...“, ką tuomet popiežius turės atsakyti Dievui? Ar jis irgi tars „Tėve mūsų“, kaip Jėzus išmokė melstis savo mokinius? Galbūt tuomet reikėtų Jėzaus perduotą maldą pakoreguoti ir nuo šiol tarti: „Tėve mūsų, kuris esi Vatikane...“

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8