GINTARO LAŠAI
Burmistras Diana LATVĖ
Šių metų rugsėjo pirmąjį dešimtadienį rotušėje per patį pasitarimo įkarštį, miesto tarybos nariams svarstant balandžių padarytą žalą kultūros paminklui Šv. Baltramiejaus aikštėje, netikėtai užmigo burmistras. Gal niekas nebūtų atkreipęs dėmesio, jei ne trūkčiojantis gailus šnarpštimas paskutinėje eilėje, kur įprastai jis įsitaisydavo prie lango su vaizdu į anapus gatvės tekančios upės vandenis. Banguojančiu ritmu liejosi upės vanduo, posėdžių salėje vienas paskui kitą liejosi sakiniai, burmistrą apėmė lengvas liūliavimas, besvoris tingulys ir ta palaiminga ramybė, kurios nebeturėjo paskutiniu metu. Miesto tarybos nariai nenustebo, tik šnarp-štimui įsiplėtojus į karkiantį alsavimą – regis, dėl iškrypusios nosies pertvaros ar sinusito – pasigarsino mikrofonus. Netikėti burmistro įmygiai nebuvo naujiena išvažiuojamuosiuose posėdžiuose, seminaruose, susitikimuose su rinkėjais bei kitose įvairiausio pobūdžio ceremonijose. Kartais, ištykinusi iš kabineto, sekretorė pranešdavo laukiamajame susibūrusiems interesantams – ša, tyliau, burmistras susikaupęs mąsto, prašome netrukdyti. Įdomiausia, kad atsibudęs jis nesuvokdavo miegojęs, o gal suvokti nebuvo būtinybės – posėdžiai savaime vyko, garbingų piliečių apdovanojimai ar laidotuvių ceremonijos užtrukdavo ilgai, tad nuolatiniai trumpi išnykimai ir sugrįžimai nedrumstė burmistro įsitikinimo, kad tvirtai laiko valdžios vadžias savo rankose. Aną savaitę į vieno tarybos nario pasiūlymą sutrumpinti renginių laiką atšovė – ir kuriam galui, mielasis, spėsime, esate jauni ir nekantrūs, atlikime pareigą iki galo, nepalikime visko velniui sumauti. Trumpai tariant, burmistro keistenybė netrukdė jam dirbti, net asmeniniam gydytojui netrukdė. Pastarasis, nuodugniai ištyręs burmistro sveikatą, pareiškė neradęs nukrypimų nuo įprastos paciento amžiui normos ir viešai patikino valdžios vyrą esant sveikut sveikutėlį, mat apie burmistro ligą jau sklandė įvairiausi gandai, o pavyduoliai rotušės 56
koridoriuose ėmė šnabždėtis dėl naujos kandidatūros. Taigi šių metų rugsėjo pirmąjį dešimtadienį miesto tarybos pasitarimui baigiantis burmistras knarktelėjo, garsioji pypkė (Kazachstano delegacijos dovana, verta atskiro pasakojimo) iškrito ir trankiai tėškėsi į grindis. Burmistras pabudo ir suvokė miegojęs. Jei anksčiau apie tuos snūstelėjimus kas pabandydavo užsiminti – daug dirbate, gerbiamasis, išvažiuotumėte į sanatoriją Alpėse, ten švarus oras, pailsėtumėte, burmistras tuo netikėjo – negali būti, joks sveikas vyras (nors nebe jaunuolis) užmigti negalėtų darbo metu, niekai, piktų liežuvių apkalbos, kokio bieso žmonėms juodinti, nebent iš pavydo. Tačiau pastarąjį kartą prabudęs aiškiausiai prisiminė, kad per visus tuos keistus atsijungimus sapnuodavęs vieną ir tą patį sapną: grįžta namo, prieangyje nusimeta naujuosius batus – spaudžia bjaurybės – įsispiria į šlepetes, minkštas it žmonos pasturgalis (palaimingai atsidūsta), išsineria iš švarko, atsileidžia kaklaraištį, atlaisvina diržą – pora žingsnių į šalį – fotelis, TV pultelis ir žmonos šypsena. Deja, pastaruoju metu ji retai šypsosi, dažniau niurzga. Tiesa, ji turi rimtą priežastį niurzgėti. Jaunoji burmistro žmona laukiasi kūdikio, judviejų bendro vaiko. Nepamena kelinto. Vaikiščiai ūgteli, išsilaksto po mokyklas, darželius, grįžta skirtingu metu ir gula kada kuris sumanė, kas visus sužiūrės, suskaičiuos. Mažiai zuja ratais aplink fotelį, du vyresnieji jau su antromis pusėmis – nesupaisysi, draugai ar partneriai – vienas parsivedė net šešis, galiniame kambaryje surengė dūzges. Triukšmas, erzelis, košmaras. Lai žmona gano vaikus, jam ir taip rūpesčių per akis. Kaip tik rugsėjo pirmojo dešimtadienio pasitarime tarybos nariai svarstė miestiečių skundą dėl gatvių apšvietimo. Akla tamsa, per pusmetrį nematyti, Šv. Baltramiejaus aikštė – ne miesto pakraštys, kur visi įpratę gyventi tamsoje, netvarka baisiausia, darykite ką nors, valdžiažmogiai. Burmistras nervingai kratė miestiečių raštą po nosimi tarybos nariui, atsakingam už miesto apšvietimą – pasiaiškink, skubiai. – Žiburius išjungėme, pone, bandome apsaugoti kultūros paminklą nuo jį dergiančių balandžių. Gamtininkai patikino – paukščiai
miega tamsoje, taigi miegant paminklas saugus. Bėda, praaušus nenaudėliai tupia ant galvos paminkliniam didžiavyriui ir nekaltai burkuoja. Kur tai matyta? Mūsų valytojai budi nuo šeštos ryto, vaiko juos į kairę ir dešinę. Rudeniop dienos trumpesnės, be dešimtos valandos neprašvinta, šviesas išjungėme, šalta, balandžiai tupi pakraigėse, savo kvapu šildosi. Problemą išsprendėme, ponas burmistre. Aną savaitę, kai pilnatis švietė, miestiečiams patiko, net gimstamumas padidėjo, tikra tiesa, statistika neklysta, štai, žvilgtelėkite į ligoninės ataskaitą, – atsakingasis už apšvietimą įbruko posėdžiautojams kreivėmis išmargintus lapus. – Tvarka, kolegos. – Šaunuolis, – plojo jam per petį tarybos nariai. – Dabar bus ramu. Tik burmistras niūriai raukėsi. Nėra jis blogas, gal truputėlį griežtas, laisvalaikiu švilpauja nesudėtingas melodijas bocmano švilpuku, laivyno admirolo dovanotu po antros kadencijos rinkimų, ir daug kalba. Labai daug. Apie bet ką. „Didelis menas kalbėti, kad atėjusieji pamirštų, kokiu reikalu ar proga susirinkę. Nedaugelis šitaip moka“, – sakydavo miesto žmonės, plodami trelių komandoms, bocmano švilpuku iššvilpautoms. Jie mylėjo burmistrą, nors nelabai suprato už ką myli, sakydavo, tikriausiai, kad burmistras niekam blogo nepadarė, tačiau gerai pasvarstę susimąstydavo, gero nenuveikė irgi. Negalėdami apsispręsti dėl tokios neaiškios savo meilės priežasties, dažnai ginčydavosi, o atėjus rinkimams vėl balsuodavo už jo kandidatūrą. – Geras politikas, kaip geras chirurgas, privalo operuoti tiksliai, greitai, neskausmingai, nepakenkdamas organizmui, o svarbiausia – nepastebimai, – šypsojosi į ūsą miesto burmistras. Laisvu nuo tarnybos metu jis blizgino bocmano švilpuką. Paskutiniu laiku blizgindamas pavargdavo. Dar toji keista liga prisimetė, nors pats neigė turįs sveikatos problemų, nenorėjo pripažinti (nepripažino net asmeninis gydytojas), tačiau kažkur giliai kirbėjo nuojauta, kad tie netikėti ir pasikartojantys įmygiai gražiuoju nesibaigs. Kartais, užsižiūrėjęs į tekančios upės vandenis, užsimiršdavo ir nejučia švilptelėdavo. Tarybos nariai nuduodavo negirdį, tačiau, šiandie-
