GINTARO LAŠAI
Nijolė KLIUKAITĖ
2.
Žodis – mintis – žodis
Jie iškeliauja sutemus mingančio miesto gatvelėm... Tik vienas žodis, išbarstytom raidelėm, apaugęs sidabro dulkelėm, lūpas tavas nubučiavęs, apsunkęs nuo tavo sapnų, vienas keliauja į sutemas miesto, kuriame nebe – gyvenu
1. Minties debesis pavėjui pavėjui... Ir tylintys žodžių sodai sidabro adatai pavymui... Mirties debesis padygsniui padygsniui... Saujoj laikai savo veidą, nerodai. Tik kaukę. Gerai atrodai Minties debesis pavėjui ir prieš vėją Į bundantį žodžių sodą artėja
3. Jis įskristų tiesiog į mintį, tas žodis, išalkęs kūno, atsikratęs prasmės ir svorio, jis įkristų tiesiog į mintį, kur Šiaurine Pašvaiste švyti klaida,
užrašyta, išbraukus mirtį... Įsigautų į bendrą atmintį, naivus žodis iš vaikystės albumo
Meilė 1. Meilė ištinka, kai laikas sustoja, išnyksta trauka, kyla kūnai ir sklendžia lyg rudenio lapai geltoni... Meilė ištinka, bet laikas sustoja. Kas buvo žmogus, tas ir lieka, su kaulais, svajonėm į šviesų rytojų... meilė ištinka, o laikas nestoja, – žemyn per slenksčius teka kūnai.... ►
Algirdo Darongausko nuotr.
59
