ŠOKIS

◄ Viliuosi, kad mūsų žiūrovai jaučia mūsų pagarbą. Stengiamės būti sąžiningi su jais. Tikiu, kad tas sąžiningumas duos dividendų.

– Teatre viešėjusi A.Duda-Gracz sakė, kad jai buvo skaudi pandemijos pamoka, jog menas nėra nei pirmoje, nei antroje vietoje žmonių gyvenime. Kaip jūs reaguojate į šį pastebėjimą?

– Man labai gaila dėl to. Ir kalbama ne tik apie Lietuvą. Nesuprantantiems kultūros svarbos reikia pasižiūrėti Jungtinių Tautų skaičiavimus – kiekvienoje valstybėje kultūra sukuria tiek pat ir daugiau pajamų nei pieno pramonė. Nuolat suplakame kultūrą ir švietimą, bet iš tiesų kultūros vertės nesuprantame. Kodėl šiais metais rekordiškai blogai išlaikyti matematikos egzaminai? Todėl, kad žmones auginame kaip robotus. Mokome juos mechaninių veiksmų – sudėti, atimti, padalyti, bet nemokome pažinti meno, svajoti. Matematikoje reikia fantazijos. Porą metų mokiausi aukštosios matematikos ir galiu pasakyti, kad lengva išmokyti, kad du plius du – keturi, bet sunkiau išmokti, kodėl du bananai plius du ananasai nėra lygu keturi.

Kaip lavinti vaikų fantaziją? Bet kuris muzikas ar dailininkas pasakys, kad ėmė geriau mokytis matematikos, kai pradėjo tapyti ar groti. Menas yra gyvenimo dalis.

Dėl CoVID-19, manau, kad gamta mums tiesiog priminė mūsų vietą – nebemylime, nebegerbiame jos.

– Kalbate apie augantį teatrą. Jūsų nuomone, kiek laiko prireiks, kol jis užaugs?

– Nemanau, kad toji ateities vizija kada nors bus išsipildžiusi – tai reikštų sustojimą. Kai įlipi į vieną viršukalnę, už jos pamatai kitą, dar aukštesnę.

Nežinau, koks bus istorijos finalas, žinau, kad turiu penkerius metus, per kuriuos stengsiuosi, dirbsiu nuoširdžiai. Neturiu kokio nors pompastiško tikslo – vienokio ar kitokio teatro vizijos. Turiu siūlo galą ir jį vynioju. Noriu, kad kiekvieną kartą su pasididžiavimu pristatytume savo premjeras, kad kurtume tai, kas teikia moralinį džiaugsmą, kad dirbdami niekada neapgaudinėtume savęs ir žiūrovų.

Dėmesio! Baletas. Diagnozė: kūrybinis virusas

Bet kurio – ypač tokio kaip šokis, baletas – bene vizualiausio meno – žanro re(n)ginys šiuo laikmečiu itin džiugina akį, be kita ko, dar pripildydamas sielą naujų raiškos formų (pa)matymu, suteikdamas malonaus peno apmąstymams. Spalio 22-osios vakarą Žvejų rūmų scenoje įvykęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) projektas „Dėmesio! Baletas“ pasiekė žiūrovus, „atkeliavęs“ net iš balandžio 29-osios, karantino metu nepaminėtos Tarptautinės šokio dienos. Dabar, rudens viduryje, jis buvo nemažai nušviestas medijose, puikiai įvertinta tiesioginė jo transliacija. Pusiau užpildytoje salėje (atstumai – vienas koronaviruso reikalavimų) taip pat sulaukta pozityvios reakcijos su gausybe aplodismentų, kiek vėliau – teigiamų atsiliepimų spaudoje bei pelnytų pagyrų.

Scenos iš Klaipėdos muzikinio teatro projekto „Dėmesio! Baletas“.

ŠOKIS

aletas. ūrybinis virusas

Violeta MILVYDIENĖ

Koncertas ar spektaklis?

Panašu, kad „Dėmesio! Baletas“ – tai LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuoto „Kūrybinio impulso“, vykstančio nuo 2012-ųjų, analogas. Pastarajame projekte irgi akcentuotas siekis įgyvendinti kūrybinius sumanymus ir išbandyti jėgas naujame – choreografo, kolegos sukurtos kompozicijos atlikėjo, vadybininko, kostiumų dailininko etc. – amplua.

Taigi esminis klaipėdietiškojo teatro projekto sprendimas nėra visiškai naujas. Kita vertus, ir ne mėgdžiotė, kopija ar visiškas plagiatas.

Dar galvoje tebekirba klausimas: tai koncertas ar vis dėlto spektaklis? Mat įvardijimų matyta įvairių. Žvelgiant iš tradicinės prizmės, spektaklio sąvoka dažniausiai apima baletą su tam tikru siužetu, scenografija, kostiumais, grimu...

Gi šiuolaikė forma priklauso nuo konteksto pateikimo. Pradžioje ši atrodė aiškiai koncertinė – solo variaciją keičia duetas, dviejų ar trijų porų šokį – masinė kompozicija ir pan., o scenografijoje – niūroka, juodų ar pilkų atspalvių gama „dekoruota“, dažniausiai minimaliai apšviesta (šviesų dailininkas Andrius Stasiulis) tuščia scena, kartais – su vaizdine projekcija ant kaskart nuleidžiamo avanscenoje ekrano (vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis).

Ilgainiui išryškinta specifinė, aktuali traktuotė tarsi sujungia visas sukurtas miniatiūras, prologą ir epilogą – nejučia ►

Olesios Kasabovos nuotr.

Ilgainiui išryškinta specifinė, aktuali traktuotė tarsi sujungia visas sukurtas miniatiūras, prologą ir epilogą – nejučia koncertinės programos forma virsta spektaklio maketu, o finale jau prognozuojamai susilieja į vientisą visumą.

◄ koncertinės programos forma virsta spektaklio maketu, o finale jau prognozuojamai susilieja į vientisą visumą.

Grimo, šukuosenų dailininkė – Aira Braždienė, projekto koordinatoriai – Viktorija Galvanauskienė ir Mykhailo Mor- dasovas.

Investicija į ateitį

Tai KVMT vyriausiojo choreografo Aurelijaus Liškausko, choreografės Aušros Krasauskaitės, baleto trupės šokėjų – Darios Verovkos, V.Galvanauskienės, Oleksandros Borodinos, Romano Semenenko, Denyso Tarasiuko bei kviestinių šokėjų Olgos Konošenko-Zariankinos, Eivos Dobilaitės ir Žilvino Beniuševičiaus sukurtos choreografinės miniatiūros.

Net 15 skirtingų tiek struktūra, muzikiniu akompanimentu, dalyvių skaičiumi, tiek, žinoma, šokio stilistika ir nuotaika kompozicijų byloja apie pozityvų baleto trupės potencialą ne vien profesinėje atlikėjų srityje, bet ir apie akstiną tobulėti kitame – kūrėjo, choreografo, kartu ir

kostiumų ar net scenografijos dailininko amplua.

Beje, visos miniatiūros – gana savarankiškos, t. y. kiekviena jų gali būti atlikta atskirai kokioje nors koncertinėje programoje.

Gana sudėtinga detalizuoti, t. y. įnikti į kiekvienos miniatiūros filosofines peripetijas, išnarplioti visas jausmų ar judesių formuluotes, smulkiau apibūdinti panaudotą junginių frazeologiją. Kaip ir racionaliai replikuoti į publikos šūksnius „Bravo!“. Tad (pa)bandysiu išskirti tik svarbiausias – atlikimo kokybės, charakteringos stilistikos, kūrybinio potencialo – fazes.

Pirma, ką tvirčiau būtų galima konstatuoti: dauguma kompozicijų grįstos modernaus ir šiuolaikinio baleto stilistika, leksikoje dominuoja organiški junginiai, derinami su „parterine“ bei duetine technika. Vyriškoje dinamikoje lengvai demonstruojami dvigubi ir net trigubi pirouettes, efektingi moderniai atliekami suktukai, gana vieningai įvaldyti tours.

Antrasis – kūrybinis aspektas. Kaip žinoma, kiekvienas atlikėjas mažiau ar daugiau kuria savo vaidmenį, papildydamas jį savita energija, emocija, judesio raiška. ►

◄ Kai tampama choreografu, svarbūs faktoriai dar yra sceniniai potyriai, gyvenimiškos patirtys, dvasiniai išgyvenimai. Natūralu, įtakos turi ir emocinė būsena, ir aplinkos atmosfera, be abejo, ir vidinė pačios asmenybės kultūra, erudicija, intelektas. Visos šios savybės kūryboje daugiau ar mažiau matomos, tad nederėtų iš anksto pateikti pasirinktos idėjos esmės ir ją bandyti (nu)pasakoti – scenoje jau būtina ne tik „kalbėti“, bet ir „pasakyti“.

Akivaizdus faktas – rimtas atsinaujinusios, atjaunėjusios, sustiprėjusios ir gausios trupės (joje – net 27 atlikėjai) prisistatymas. Tikras atgimimas. Proveržis, jaunatviškumas, charizmatiška energija, ryški dinamika, stipri fizinė raiška. Beje, teigiamas, beveik vienodas balansas tarp abiejų lyčių šokėjų – ypatybė, būdinga perspektyvioms baleto trupėms ar profesionalaus lygio šokio ansambliams. Regis, mūsų trupės artistai ir vėl pajėgūs susitelkti, aktyviai mobilizuoti jėgas, yra ambicingi, atviri pokyčiams, o savitos kūrybos siekis yra stimulas pasireikšti individualiai ir įvairiapusiškai. Besąlygiškai ryški investicija į ateitį. Analizuojant miniatiūras Kone lengviausias, atrodytų, kūrybos būdas – solinė variacija, kai darbo procese, o ir galutiniame rezultate galima paties artisto improvizacija. O masinėje kompozicijoje dažniausiai privalu visiems šokti vienodai, lygiuojant ir sinchroniškai. Todėl šiuo atveju labai svarbus ne tik choreografo, bet ir repetitoriaus darbas. Kaip ir visur kitur, žinoma, yra taisyklių išimčių.

Įspūdinga pradinė A.Liškausko pristatytų „Introdukcijų“ (pagal SaffronKeira’os A Pattern Didn’t Exist muziką) visos trupės scenelė sugeneravo atminties paraleles su kažkur kažkada matytu leitmotyvu, tačiau kartu jau suintrigavo ir įtraukė.

Kai kurie jaunųjų trupės šokėjų kūrybiniai bandymai atrodė ne visiškai ištobulinti ir (ar) labiau panašūs į studijų kompozicijos disciplinos etiudus (teatleidžia dėl tokio vertinimo kūrybingiausi studentai, būsimieji choreografai). Būta ir „tuščių“, ir chaotiškų vietų, ir statiškų pauzių, kai pernelyg daug dėmesio skiriama sustojimui arba betiksliam bėgiojimui, beprasmiškam lakstymui į užkulisius ir vėl atgal. Kai šokis, regis, dirbtinai, butaforiškai „suklijuotas“ su vaizdu, užstojančiu sceninį veiksmą, tuomet išryškėja elementų jungčių deficitas, tampa nesuvokiama pačios temos prasmė. Tarkime, jeigu laikrodyje smėlis byrėtų ne žemyn, kaip įprasta, o kita kryptimi, gal būtų aiškesnė ir dueto „Remember“ (choreografija – D.Verovka, pagal Maxo Richterio muziką, atlikėjai – D.Verovka ir M.Mordasovas) atvirkščiai pasakojamos istorijos koncepcija?

Monologas „Tamsa šviesoje“, sukurtas kviestinio svečio iš sostinės, buvusio LNOBT baleto trupės artisto Ž.Beniuševičiaus pagal Kamilo Staszewski’o muziką ir įkūnytas Artemo Kolbasynskyi’o, pasirodė pernelyg ilgas, ištęstas, su pasikartojančia choreografija. Be to, pernelyg dramatiškai perteikiama atlikėjo emocija „nugali“, užgožia dozuojamą judesį. Tuomet įtampa nuslūgsta, dėmesys nuslobsta. Man būtų pakakę ir vienos dalies „išpažinties“, prilygstančios disonansiniam trimito skambesiui / „verksmui“.

Savo prioritetą skirčiau (ne vien dėl moteriško solidarumo) kitai choreografo Ž.Beniuševičiaus kompozicijai pagal Mike’o Lazarevo muziką – vienos dabar jau labiausiai patyrusių trupės artisčių V.Galvanauskienės atliktam solo. Brandus, jautrus, nostalgija dvelkiantis, neoklasikinio baleto stiliumi paremtas šokis „All l’ve said“ išties daug „pasakė“ – bent akimirkai suteikė vidinę dvasios ramybę ir kažkokią šviesiai smaragdinės spalvos viziją.

Įdomus ir V.Gulnickajos (ji – ir kostiumų dailininkė) sukomponuotasis „Feelings that

remain in us“ pagal Olafuro Arnaldso ►

◄ kūrinį – ne vien dėl kiekybės (scenoje – 20 šokėjų), bet ir dėl kokybės, ypač patrauklios „parterinės“ technikos, duetinio šokio estetikos, išryškintų muzikinių niuansų.

Dar įsiminė antroji jaunosios kviestinės choreografės, salsos meistrės E.Dobilaitės pateikta kompozicija „Momento para nosotros“, suformuota pramoginio šokio stiliaus pagrindu pagal Le Que Tengo muzikos kūrinį. Radikalus sprendimas. Kodėl? Todėl, kad ji labiausiai „iškritusi“ iš bendro stilistikos konteksto, deja, čia neįtikino ir kai kurių atlikėjų kūno kalba. Tiesa, judėjimo stoką kiek atpirko nuotaikinga būsena, buvusi kaip savotiškas kontrastas dažnai slogiai, įtemptai, opiai dabartinei gyvenimo atmosferai. Vis dėlto net ir labai laki vaizduotė nenunešė į karštąją Lotynų Ameriką.

Įžvalgos ir paieškos

Įžvalgų kulminacijai pasilikau trumpą KVMT baleto trupės „senbuvės“, choreografės ir pedagogės, kūrybingosios lyderės, t. y. „moderuojančios“ scenos vyksmą figūros, A.Krasauskaitės pateiktų trijų itin skirtingų kompozicijų analizę. Nepaisant jau užtvirtintos reputacijos (laimėta ir „Padėkos kaukė“, ir Auksinis scenos kryžius už šokio spektaklio „Karmen“ choreografiją bei režisūrą), nepastebėti ar neutraliai vertinti pristatytųjų tikrai (really?) negalima. O ir analizuoti plačiau, manyčiau, nebūtina – šokis yra arba jo nėra. Ir jokiais argumentais ar terminais neapibūdinsi – reikia pamatyti realiai.

Baltu kostiumu apsirėdžiusi ir aukštakulniais apsiavusi Angelina Rakova soliniame šokyje „Leisk man verkti“ (pagal Georgo Friedricho Händelio muziką) retkarčiais atrodė lyg specialiai komiškai, net karikatūriškai svyruojanti. Tos pusiausvyros ir koordinacijos stygių, kaip ir trankų nusileidimą ant nugaros, tarytum nulemia pati mintis – čia manevruojama tarp arogancijos, skausmo, ironijos ir sarkazmo. Taip pamačiau, nors populiariai komerciniu vadinamas šokis su aukštakulniais neva būna skirtas atskleisti moteriškumą, seksualumą, eleganciją.

Dviejų porų kvartetui pastatytas „Pavasaris“ („Spring“, M.Richterio muzika, pagal Antonio Vivaldi „Metų laikus“) – gaivališkas, pasižymėjęs puikiu unisonu ir jaukia santykių partneryste. Scenografijos dailininkė – pati miniatiūros autorė, lengvai ir žaismingai ją sušoko O.Borodina, Iryna Suslo, M.Mordasovas ir Illia Temchenka.

„Really?“ (pagal to paties M.Richterio ir A.Vivaldi muziką) ekspresija, kaip ir masiškumas, įtraukė galingiausia jėga. Funkcionalus, lyg šachmatų lentoje atlikėjų išdėsty- mas – keturiose eilėse po penkis – pasitvirtino, bet pareikalavo ypatingos vienybės ir dermės. To nepristigo. Tiesa, kai kurie momentai – judėjimas įvairiomis trajektorijomis ar palaidų plaukų žaismas – priminė šou baleto skleidžiamą energetiką. Gi šią unikalią, hipnotizuojančią, tarsi į gyvą verpetą įtraukiančią muziką ir iliustruoti, ir „peržengti“ choreografiškai išties labai sudėtinga. Preciziškai surepetuota, įspūdinga, beveik idealiai subalansuota kompozicija tarsi skelbė – artėja spektaklio finalas.

Epiloge – paskutinis susiporavusių, juodais kostiumais vilkinčių personažų su antveidžiais (deja, kaukės tampa kasdienybės atributu, ne tik teatrinės aprangos detale) bučinys ir efektingas kritimas į orkestro duobę. Tai – nebe naujas, irgi anksčiau matytas viražas, o ir šiame spektaklyje pasikartojantis lyg aidas iš prologo. Savo ruožtu toks momentinis skrydis į tamsą / diskomforto zoną (galima įtarti tą pojūtį nesvarumo būklėje) – ypač simboliškas, galbūt desperatiškas, bet itin prasmingas veiksmas.

Įvyko! Ir pavyko. „Pasakyti“.