JAUNŲJŲ KŪRYBA

Karina TYLINGO

Savęs link

Beveik vidurdienis. Tokiu metu žiemą norisi nors minutei iškišti nosį į lauką ir sustabdyti besileidžiančią saulę, nes po to lauks ilga ir slegianti tamsa. Tad nušviestame akinamai balto sniego ir šviesos spindulių, kurie veržėsi pro purvinus bendrabučio laiptinės langus, koridoriuje neramiai lūkuriavo Jekaterina. Įsisukusi į smėlio spalvos dirbtinio kailio kailinius, atmetė savo ilgus tamsius plaukus į šalį ir užsirūkė dar vakar nuo tėvo nušvilptą cigaretę. Šviesūs dūmai, kurie buvo kur kas šviesesni nei merginos mintys, pasklido it slibinai po laiptinę. Jie pynėsi visur – tarp turėklų, stačių, nelygių laiptų, prie seniai dažytų sienų, stiklainio su nuorūkomis, kurį kaimynė pasipiktinusi nuolat išmesdavo, tačiau vyras iš gretimo buto atnešdavo vis kitą ir didesnį. Deja, mergina išėjo iš buto ne tam, kad pasigrožėtų žiemos peizažu ar dar labiau patenkintų naujai įgytą priklausomybę. Iš tiesų ją jau seniai kamavo įspūdis, kad priėjo akligatvį. Mąslus mėlynų akių žvilgsnis, paryškintas turkio atspalvio akių pieštuku, tai puikiai bylojo. Nereikėjo būti psichologu ar kitu specialistu, kad galėtum tai išskaityti. Tačiau to nematė artimieji arba apsimetė nematą. Gaila, bet taip būna dažnai...

Jekaterina numetė nuorūką į dar vieną kaimyno pastatytą stiklainį laiptinėje. Jau bandė kilti laiptais aukštyn į mažytį butą, iš kurio vis stengiasi pabėgti, tačiau jos vidinis balsas ją sustabdė. Akies krašteliu mergina pastebėjo į kiemą atvažiavusį pažįstamą automobilį. Suskambo telefonas, mobiliojo ekrane degė Makso numeris. – Po perkūnais! – merginos spėjimas pasitvirtino. – Dar jo čia betrūko, – piktai tarė ir bandė sugalvoti planą, kaip greičiau ištrūkti iš bendrabučio nepastebėtai.

Penktas aukštas, tiesą pasakius, ne tokia ir paguoda, kai tenka veikti greitai ir skubotai. O dar blogiau, kai neturi jokių daiktų, išskyrus mobilųjį, ir į butą grįžti negali – tėvai įkalbinės pasilikti. Iš apačios pasigirdo žingsniai. Ne, tik ne tai. Gerai, kad nors telefonas nustojo skambėjęs. Antraip jis tikrai supras, kad ji čia. Jekaterina paskubomis įėjo į bendrą virtuvę, esančią rakinamų koridorių gale. Palauks kol kas čia. Išgirdo kaip kažkas atrakina koridoriaus duris. „Na, ne, to jau per daug – pagalvoja mergina, sužinojusi, kad dabar Maksas turi net raktus nuo jų namų. Kurgi toks svečias...“

Vos vaikinui įėjus pasigirdo šūkaliojimai: – O! Mielasis, kaip tave malonu matyti. Ar Jekaterinos pakeliui nesutikai? Ji turėtų

Gabrielė Venckutė. Kelio pabaiga. Akvarelė.

būti kažkur netoliese, sakė, kad išėjo pakvėpuoti grynu oru. – Keista. Neatsiliepia į mano skambu- čius, – vaikinas ištarė tai tokiu balsu, lyg tikrai apgailestautų.

Mergina, stovėdama prie senų viryklių, net suprunkštė iš juoko. Taip, jis tikrai beviltiškas aktorius. Palaukusi, kol viskas nurims, ji išsinešdino lauk ir kieme vos neatsitrenkė į nelygiai pastatytą Makso pavežėjo automobilį. Dairydamasi aplinkui nuskubėjo stotelės link ir įsėdo į pirmą pasitaikiusį autobusą. Laimė, tai būtent tas, kuris važiuoja į stotį. Jekaterina atsipūtė, atsisėdusi į keleivio sėdynę, išjungė telefoną. „Temano, ką nori, – tarė sau mintyse, žiūrėdama į išbalusį savo atvaizdą.“ Jai viskas buvo per greitai, suaugusiųjų gyvenimas viliojo, bet kartu ir gąsdino. Tokia jauna ir daili paukštė išskrido į nežinomas platybes. Vienu metu džiaugėsi baigta mokykla, naujomis galimybėmis, bet kartu tai ir stingdė ją iš vidaus. Lygiai taip, kaip ledas stingdo gamtą. Be viso to, atsirasdavo ir vadinamųjų patarėjų, kurie manė žinantys, kaip gyventi „reikia“ ir kaip ne. O Jekaterina, matyt, dar nelabai subrendusi ir pasimetusi savyje ilgai vadovavosi tuo, ką sakydavo kiti.

Nusiminusi smulkaus sudėjimo, prakaulių bruožų mergina išlipo šalia geležinkelio stoties. Ryžtingai, lyg ilgą laiką čia gyvenusi, prasibrovė pro minią ir nusileido žemyn V.Šopeno gatve. Iš tolo matė baro, tiksliau, neaiškios skylės, kurioje dirba padavėja, degantį užrašą, bet nesusigundė ten užeiti. Džiugu, kad nors padoriai moka. Jekaterina manė užtiksianti savo bendradarbę namie, puikiai žinojo, kur ji gyvena. Kita vertus, tai buvo paskutinė jos viltis surasti žmogų, kuris ją suprastų. Nerangiai atidariusi medines, be kodinės spynos duris, prie kurių dažnai sėdėdavo koks nors asocialus asmuo, ji pateko į grafičiais išdažytą senovinę laiptinę. Šiurpoka vieta, kai pagalvoji. Kiek palipusi laiptais aukštyn, ji atsidūrė prie draugės komunalinio buto durų. Pabeldusi kelis kartus kumščiu, nes skambutis seniai neveikia, Jekaterina stypsojo prie durų. – O! Sveika, kaip netikėta! Kokie vėjai čia tave atnešė? – pasigirdo švelnus merginos balsas kitoje durų pusėje. – Na, tai įeik. – Ačiū, – išlemeno Jekaterina. – Aš neilgam.

Netikėtai pro merginas prasibrovė plikas, augalotas vyriškis, vilkintis baltais marškinėliais su petnešomis, kurias kai kur dar vadina ,,alkoholikėmis“. – Naujas kaimynas? – susidomėjusi paklausė Jekaterina. – Na, ne... tiksliau, nelabai. Kol kas kaip ir, – išmušta iš vėžių, visa pasimetusi pralemeno Marina ir pasitaisė savo peroksidu nubalintus plaukus.

Jekaterinos veide išdygo šelmiška šypsenėlė. Ji nesistebėjo, kad tai galimai dar vienas jos draugės gerbėjas, nes kas jau kas, bet Marina turėjo kuo pakerėti vyrus, nors ir buvo neurotiško būdo. Tai buvo galimai stereotipiškas ir nuvalkiotas moteriškumo įsikūnijimas, bet vis vien jis žavėjo. – Neprivalai man teisintis, – Jekaterina pakabino savo dirbtinio kailio paltą ir uždėjo delną draugei ant peties. – Geriau eime į kambarį. ►

◄ Kai merginos susėdo viena priešais kitą, kurį laiką tvyrojo nemaloni tyla, bet galiausiai Jekaterina prabilo pirma: – Šiandien buvo atvažiavęs Maksas, o aš kaip kokia mažvaikė pabėgau. Turbūt sulauksiu pamokslų iš tėvų, kai grįšiu. Bet man tai jau įgriso, tarsi gyvenčiau ne savo gyvenimą.

Marina patrynė delnus į džinsus ir, nervingai žiūrėdama savo vilkiškomis akimis, tarė: – Na, tu jau ne vaikas, turi teisę pati spręsti. Niekas tau nepasakys, kaip gyventi tau pridera, nes niekas nejaučia, kas dedasi tavo viduje. Suprantu, kad nenori nuvilti tėvų, bet tai ne jų gyvenimas. Turėtum su jais pasikalbėti.

Jekaterina atsiduso ir delne suspaudė pledą, kuris buvo tvarkingai užklotas ant sofos. Jos galvoje kirbėjo šimtai įvairių minčių. Ateina laikas, kai tenka pasipriešinti savo Parudavę lapai, pilkas dangus ir melancholiškas miestas tikrai nepriminė rudens atvaizdų iš paveikslų ar nuotraukų internete. Jis buvo labiau atgrasus, viską ryjantis aplink ir nieko nesuteikiantis mainais. Toks globalus urbanistinis vaizdas mane erzino. Nesupratau savo jausmų. Prisiminiau daug ką – ,,baltųjų chalatų laikus“, kai sutikau Jį, skausmą, nepaaiškinamą savęs baimę, nesugebėjimą susitaikyti su situacija, netinkamą studijų pasirinkimą. Viskas, atrodo, buvo ne taip, kaip norėjau. Tos nematomos gijos jungė praeitį ir ateitį, bet aš niekaip negalėjau išmokti gyventi dabartimi. Tad tik tingiai drybsojau ant suolelio Lukiškių aikštėje, žiūrėjau į purvinus debesis arba bent jau bandžiau apsimesti tai daranti. Iš tiesų chaosas mano galvoje man nedavė ramybės. Sukišau rankas į striukės kišenes ir supratau, kad vieną jau perplėšiau iš pykčio. Smagu. Kažkokia skrybėlėta bobelė, lesindama savo balandžius, žiūrėjo į mane su pasišlykštėjimu. Man, tiesa, nelabai rūpėjo, bet nepraleidau progos įsivelti į dar vieną konfliktą, todėl paleidau ne itin padorią dainą iš savo telefono. Moteriškė, apakinta mano akiplėšiškumo, nusisuko pačios prigimčiai ir atsispirti norui remtis kitų sprendimais. – Suprantu, kad jis gero tėvo draugo sūnus, tai būtų puiki proga pagerinti mūsų finansinę padėtį, bet aš žinau, kad jis nėra tas, kuriuo nori atrodyti...

Marina pritariamai linktelėjo. Šis jos gestas vargu ar rodė pritarimą, ji tiesiog nebuvo ta, kuri be reikalo aušina burną. Ji mokėjo patylėti, ir toji tyla dažnai kažkuo būdavo maloni Jekaterinai. Po kurio laiko ji atsistojo, padėkojo draugei ir paliko jos butą. Jautė, kad turi apsispręsti vienumoje. Išėjusi į lauką, apglėbė save rankomis, saugodamasi nuo šalto vėjo. Po to mąsliai nutipeno Kauno gatvės link.

Kaip gaila, kad dažnai mes pernelyg vėlai suprantame, kad tiesą kuriame patys ir ji visų skirtinga. Ir visai nesvarbu, kokia situacija – turime išmokti gyventi savo

Chaosas

gyvenimą. ir nuėjo į kitą pusę. Na, šįkart tikrai rami reakcija. Net gaila.

Kol narpliojausi savo patrakusių minčių labirinte, mano žvilgsnį patraukė raudonplaukė, sėdinti ant tolimesnio suolelio iš kairės. Jos ryškios garbanos, primenančios užpilamus makaronus, dailiai krito ant veido ir pečių. Smulkios strazdanos puošė mažytę nosį ir skruostus. Apdriskęs vilnonis paltas ir didelis megztas šalikas dengė jos liesą kūną ir teikė šilumą, tačiau ji vis vien atrodė sušalusi, įsitempusi. Ji kažko įnirtingai ieškojo tarp storų knygų ir daiktų, kuriuos buvo iškračiusi iš kuprinės. Nieko ypatinga, sakyčiau. Tačiau užteko merginai pakelti akis ir pažiūrėti į mane, kad aš jose pastebėčiau gilų nerimą ir bejėgiškumą. Ji greitai nusuko žvilgsnį ir ištiesė ranką popierinio kavos puodelio link. Dabar aš jau tikrai nieko nesuprantu. Kodėl man jos pagailo? Juk iš pirmo žvilgsnio mergina ieško pamesto daikto, kam nepasitaiko. Betgi manyje dabar veikė iracionalumas, jaučiau gelmę ten, kur jos nėra. Et, empatai keisti žmonės.

Akimirksniu mergina susikrovė daiktus ir pakilo. Greitu žingsniu nuskubėjo perėjos link. Nepaaiškinama jėga stumtelėjo mane sekti jai iš paskos. Išsiblaškiusi mergina kirto gatvę degant geltonam šviesoforo signalui. Nematoma jėgą sustabdė mane šalia stotelės ir aš stebėjau visą veiksmą lyg pro stiklą iš oro. Girdėjau riksmus ir padangų cypimą. Iš raudonplaukės rankų išlėkė kvadratinės formos daiktas (tik po to supratau, kad tai buvo jos ilgai ieškota piniginė) ir įkrito pro kanalizacijos dangčio groteles. Juodas, kvadratinės formos milžinas sustojo vidury perėjos. Nuo jo kapoto tekėjo kavos likučiai. Raudonplaukė išsigandusi bandė keltis. Norėjau pribėgti ir padėti, bet net mano balsas užstrigo kažkur gerklėje ir aš neišleidau nė garselio. Mane nuramino tik tai, kad mergina neatrodė nukentėjusi. – Tu kvaiša! – girdėjau, kaip rėkia automobilio vairuotojas, pats dar visai jaunutis. – Tau ką, gyventi nusibodo? Pažiūrėk, ką padarei, – parodė ranka į automobilio pusę. – Tu nors nutuoki, kiek jis kainuoja? – Aš labai atsiprašau! – kuklinosi nelaimėlė. – Aš viską kompensuosiu. Tuoj tik... – Nerangiai bandė surasti piniginę, tačiau, kai jos nerado, ją ištiko dar didesnis šokas. – Nejuokink! – suprunkštė vaikinas. – Tau visų pinigų neužteks.

Stovintys stotelėje žmonės tik stebėjo abejingai viską iš šalies, apsimesdami, kad nieko nevyksta. Mergina akmeniniu, baimės apimtu veidu dar bandė kažką išlementi, bet jaunuolis skėsčiojo rankomis ir net nebandė rasti kompromiso.

Aš užsimerkiau. Tyla. Nebegirdėjau jokių riksmų. Galvojau, kaip norėčiau tapti angelu, saugančiu Vilniaus miestą, globojančiu nelaiminguosius, bet mano žmogiškasis pradas pernelyg menkas... Pro užmerktus akių vokus jaučiau, kaip pro debesų pluoštus išlenda saulė. Kaupėsi ašaros, kurios nuplauna mėlyną blakstienų tušą. Atsimerkiau. Nemačiau jokių nuskriaustų merginų ir turtingų jaunų žmonių. Aplink mane toliau šurmuliavo automobiliai, miestas gyveno savo ritmu. Sėdėjau ant to paties suolelio. Gal man viskas tik pasivaideno ir viso to nebuvo? Lygiai taip pat, kaip gyvenime. Vienaip atrodo, kitaip yra. Mes tik apsimetame, kad daug žinome apie pasaulį. Kas geras, o kas ne. Kam reikia pagalbos, kam ne. Kas kaltas ir kas ne...

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8