MUZIKA

MUZIKA V.Tarasovas švenčia auksinį solisto karjeros jubiliejų

Neseniai su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru atsisveikinęs solistas Viačeslavas Tarasovas šiemet švenčia garbingą sukaktį: 50 metų profesionalioje scenoje. Rekordinis ir jo sukurtų vaidmenų skaičius – gerokai daugiau nei 100. V.Tarasovas – pirmasis profesionalus solistas, atvykęs dainuoti į anuometę Klaipėdos liaudies operą. Profesoriaus Virgilijaus Noreikos mokinys nuo 1982-ųjų buvo ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros lektorius.

Žaneta SKERSYTĖ

Pakvietė į Liaudies operą

– Kodėl atvykote dainuoti į Klaipėdą?

– 1982 m. baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje pas profesorių V.Noreiką, buvau išsiųstas dirbti į Klaipėdą. Taip tapau pirmuoju Klaipėdos liaudies operos teatro solistu profesionalu, nes iki tol jame dainavo žmonės, turintys muzikos mokytojo, dirigento ir kitas, bet ne solisto vokalisto specialybes. Dar studijuodamas dainavau mažas partijas LNOBT ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Beje, būti studentu ir oficialiai dirbti choristu anuomet buvo nelegalu. Bet mano dėstytojas, tuometis LNOBT vadovas V.Noreika mane oficialiai buvo įdarbinęs mimanso artistu. 1980 m. pirmuoju mano rimtesniu vaidmeniu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre tapo Ožys armėnų kompozitoriaus Eduardo Chagagortiano komiškoje operoje vaikams „Ausinė kepurė“. Tas Ožys buvo toks frajeris baltu kostiumu. O 1982 m. jau dabartinio LMTA Klaipėdos fakulteto salėje dainavau vieną iš pagrindinių partijų Andre Gretry operoje „Du šykštuoliai“. Joje buvome tik keturi solistai: aš, Nerijus Petrokas, vėliau išgarsėjęs kaip režisierius, Judita Leitaitė ir Gražina Skinderytė. Mane pastebėjo Klaipėdos liaudies operai vadovavęs dirigentas Kazys Kšanas ir pakvietė atvažiuoti dirbti į Klaipėdą.

Skolą grąžino butu

– Jauku tapo butas?

– Buvau vedęs, turėjau mažą dukrą, o Vilniuje gyvenome šeimyniniame darbininkų bendrabutyje. Įsivaizduojate, kaip darbininkai į mane žiūrėjo? Kaip į baltą varną: kažkoks artistas, iš darbo grįžta naktį. Atmosfera buvo nekokia. Žinojau, kad gauti butą Vilniuje užtruks ilgai. Ir V.Noreika man sakė, kad partijų teatre visada galėsiu gauti, bet buto – ne. Tuometis Kauno valstybinio muzikinio teatro meno vadovas Stasys Domarkas planavo man butą skirti po šešerių metų, o Klaipėdoje butą man pažadėjo iškart.

Atvažiavau į Klaipėdą ir pirmą naktį miegojau grimo kambaryje, kuriuo vėliau daug metų dirbdamas naudojausi. KVMT senojo pastato Danės gatvėje trečiajame aukšte tuo metu buvo įsikūręs ir uostamiesčio Kultūros skyrius, kuriam vadovavo Nijolė Novogreckienė. ►

V.Tarasovas tvirtino, kad dainavimas jam – kaip narkotikas, jis dainuoja kasdien, nes balsui nėra išeiginių. Olesios Kasabovos nuotr.

Gastonas – G.Verdi „Traviatoje“, parodytoje per festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje.

Raupys – V.Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“. ◄ Išvakarėse kolektyvas mane buvo priėmęs iškilmingai, su šampanu. Rytą atsibudau, žvalgausi... Atėjo į darbą Kultūros skyriaus vadovė, jai ir prisistačiau. Ji mane iškart pasisodino ir ėmė diktuoti adresus. Rašau vieną, penktą ir stebiuosi. Maniau, kad teatras man išnuomoja butą, nes tikrąjį buvo pažadėta skirti per sezoną. Sakau, kam man tiek adresų? O ji man: „Važiuokite, pasirinkite pagal aukštą, suplanavimą.“ Iš džiaugsmo buvo sunku patikėti, kad ši laimė ištiko taip greitai. Nuvažiavau ir išsirinkau dviejų kambarių butą trečiame aukšte I.Simonaitytės gatvėje. Ir po mėnesio į jį įsikrausčiau. Fantastika! Gavau dviejų kambarių butą, o vėliau apsižiūrėta, kad turėjo skirti trijų, nes solistui priklausė ir darbo kambarys. Bet tokio tuo metu neturėjo ir būtų tekę laukti. Nenorėjau laukti, ir ši valdžios skola vėliau man labai pravertė.

Saša – J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Prokadras.lt nuotr.

– Kaip pavykdavo derinti darbą skirtinguose teatruose?

– Nuo 1990 m. derinau darbą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame dirbau puse etato. Kaune, A.Mickevičiaus gatvėje, septynios minutės pėsčiomis iki teatro, iš karto gavau kambarį. Ketverius metus kasdien važinėjau iš Kauno į Klaipėdą ir atgal. Kaune spektaklyje padainuoju ir važiuoju į Klaipėdą. Ir atvirkščiai. Ir viską pavykdavo suderinti. Kol kartą ėmė ir keliai susikirto: Kauno valstybiniame muzikiniame teatre turėjo vykti operetė „Šikšnosparnis“, kurioje dainavau Alfredą, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – Gaetano Donizetti

vienaveiksmių operų „Rita“ ir „Varpelis“ premjera. Aš „Ritoje“ dainavau Pepo, kurio partijai reikalingas labai platus balso diapazonas. Kauno laikraščiuose išplatintos premjeros afišos: „Šikšnosparnis“, premjera, dainuoja V.Tarasovas. Ir tą pačią dieną, tą pačią valandą – premjera Klaipėdoje, kur garbiems svečiams išplatinti kvietimai. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atstovai skambina į Kauną ir sako: „Mums V.Tarasovas tądien reikalingas Klaipėdoje.“ O jiems atsako, kad ne, jis dainuos Kaune, nes išplatintos reklamos. Taip ir įvyko. Dainavau „Šikšnosparnį“ Kaune, o premjera Klaipėdoje buvo parodyta savaite vėliau. Po jos kitą dieną buvau iškviestas pokalbio pas tuometį Klaipėdos merą Benediktą Petrauską. Atėjau, o meras klausia, kaip miestas mane galėtų susigrąžinti į Klaipėdą. Sakau: duokite butą ir grįšiu. Butą aš jau buvau gavęs, bet, išsiskyrus su pirmąja žmona, jis liko jai. Meras ėmė vartyti mano bylą ir rado, kad anksčiau man nebuvo skirtas darbo kambarys. Skola buvo grąžinta butu Šaulių gatvėje.

Apie spektaklį be pabaigos

– Koks buvo pirmasis jūsų vaidmuo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Pradėjau nuo solinio koncerto. Mano diplominis darbas buvo Alfredas operoje „Traviata“. Vėliau tų vaidmenų ir spektaklių buvo tiek daug, kad sunku visus suminėti: Eduardas (G.Rossini „Vedybų vekselis“), Francas, Košenilis, Pitikinatis, Andrė (J.Offenbacho „Hofmano pasakos“), Kristupas (A.Žigaitytės „Mažvydas“), Lindoras (G.Rossini „Italė Alžyre“), Bepas (G.Donizetti „Rita“), Tarnas (G.Donizetti „Varpelis“), Don Martini, Bjankas (M.Novako „Opera Mafiozo“), Asilas (O.Petrovos „Mikė Pūkuotukas“), Miraklis (G.Bizet „Daktaras Miraklis“), Karolis Karutis, Klemas (B.Britteno „Mažasis kaminkrėtys“), Lenskis (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Pimprinetis (I.Kalmano „Bajaderė“), Malonas (R.Frimlo ir H.Stotharto „Rozmari“), Grafas Almaviva (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Ragūnas (G.Kuprevičiaus „Prūsai“) ir kiti.

Norit, papasakosiu apie vienintelį Muzikiniame teatre rusų kalba statytą spektaklį, kuris įėjo į istoriją kaip pastatymas be pabaigos? ►

Bazilijus – W.A.Mozarto „Figaro vedybose“.

VIZItInė Kortelė

Viačeslavas Tarasovas gimė 1952 m. Spask Dalno mieste Primorės krašte rusijoje, netoli Kinijos sienos. 1977 m. baigė Vilniaus J.tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, 1982 m. – lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1976–1982 m. dirbo lietuvos operos ir baleto teatre, 1980–1982 m. ir 1990– 1994 m. – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, 1982–1986 m. – Klaipėdos liaudies operoje, 1986–2020 m. – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Dalyvavo prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose, rengė solinius rečitalius. Koncertavo rusijoje, latvijoje, estijoje, Ukrainoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur. Vaidmenys: Vladekas (C.Millöckerio „Vargšas studentas“), Gaidys (V.Gokieli „raudonkepuraitė“), Alfredas, Gastonas (G.Verdi „traviata“), eduardas (G.rossini „Vedybų vekselis“), Francas, Košenilis, Pitikinatis, Andrė (J.offenbacho „Hofmano pasakos“), Kristupas (A.Žigaitytės „Mažvydas“), lindoras (G.rossini „Italė Alžyre“), Bepas (G.Donizetti „rita“), tarnas (G.Donizetti „Varpelis“), Don Martini, Bjankas (M.novako „opera Mafiozo“), Asilas (o.Petrovos „Mikė Pūkuotukas“), Miraklis (G.Bizet „Daktaras Miraklis“), Karolis Karutis, Klemas (B.Britteno „Mažasis kaminkrėtys“), lenskis (P.Čaikovskio „eugenijus oneginas“), Pimprinetis (I.Kalmano „Bajaderė“), Malonas (r.Frimlo ir H.Stotharto „rozmari“), Grafas Almaviva, Karininkas (G.rossini „Sevilijos kirpėjas“), ragūnas, tarnas (G.Kuprevičiaus „Prūsai“), Kamilis rosiljonas (F.leharo „Grafas liuksemburgas“), remendadas (G.Bizet „Karmen“), Fredis (F.loewe „Mano puikioji ledi“), Fentonas (o.nicolai „Vindzoro šmaikštuolės“), Maiklas lemonas (C.Porterio „Bučiuok mane, Keit“), Kakalas, Slunkius (A.Bražinsko „Šnekučiai“), Saša (J.Bocko „Smuikininkas ant stogo“), Dūdorius (S.Moniuszkos „Halka“), Dantė (S.rachmaninovo „Frančeska da rimini“), Asilas Martynas (V.Kuprevičiaus „Batuotas katinas“), Miki (I.Dunajevskio „laisvasis vėjas”), Filčas (K.Weillio „trijų grašių opera“), Hansas (V.Konstantinovo „Šimtas princesės pabučiavimų“), Borsa (G.Verdi „rigoletas“), Pulkininkas (H.Streckerio „taravos Anikė”), ožys (Chagagortiano „Auksinė kepurė“), Direktorius (G.Kuprevičiaus „Aš siunčiu tau labų dienų), Kirpėjas (r.rogerio „Don Kichotas iš lamanšos“), Bazilijus (W.A.Mozarto „Figaro vedybos“), Feris (I.Kalmano „Čardašo karalienė“), Kopenolis, teismo vykdytojas (Z.liepinio „Paryžiaus katedra“), Alfredas, Blinda (J.Strausso „Šikšnosparnis“), trikė (P.Čaikovskio „eugenijus oneginas“), Pomerolas (P.Abrahamo „Balius Savojoje“), Dvasia I (C.Monteverdi „orfėjas“), Astrologas (A.Kučinsko „Bulvinė pasaka“), Kraunas (pagal G.Gershwino „Porgis ir Besė“), Pinigų rinkėjas (V.Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“), Katinas, Svirplys (J.Gaižausko „Buratinas“), Scenaristas (r.Paulo „Sesuo Kerė“), Atleistinis, Senekos mokinys, Kareivis (C.Monteverdi „Popėjos karūnavimas“), raupys (V.Ganelino „Velnio nuotaka“), Pelių karalius (A.Kučinsko „Makaronų opera“), Vomperis, Ponas tvimblas (F.loesserio, A.Burrowso „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Kasininkas (F.Wildhorno „Boni ir Klaidas“), Almerikas (P.Čaikovskio „Jolanta“), Kosmetikos pirklys, Alchemikas, I Inkvizitorius, teisėjas, Sultonas Achmetas, I ponas (l.Bernsteino „Kandidas“), Balta varna (A.Kučinsko „Žvaigždžių opera“), Sielininkas (e.Balsio „Kelionė į tilžę“) ir kt.

◄ – Kaip be pabaigos? Tokių nebūna. – Buvo pastatyta operetė „Odisėjas“. Dainavom, dainavom, antras veiksmas... Odisėjas turi pradėti varžybas. Bosas Arvydas Sauspreikšaitis vietoje teksto iš antrojo veiksmo pasakė tekstą iš pirmojo veiksmo, ir visi pasimetė. Stovi, žiūri vienas į kitą. Tyla. Solistė Valerija Balsytė bėga arena ir šaukia: „Įtempkite lanką.“ Iš pradžių energingai, paskui vis gailiau. Ir užsivėrė uždanga. Buvo taip juokinga. Spektaklio nebuvo įmanoma pratęsti, nes nebūtume radę vietos, kur sustojome. Ir jis tapo vieninteliu spektakliu be pabaigos šiame teatre.

– O kaip sureagavo žiūrovai?

– Normaliai. Nieko jie nesuprato (juokiasi). Sutiko daug įdomių žmonių

– Kokių garsenybių sutikote Klaipėdoje?

– Daug. Dainavau su savo buvusiu dėstytoju V.Noreika operoje „Prūsai“, kurioje jis atliko Herkaus Manto partiją, o aš – Ragūno. Jis buvo Chozė, o aš – Remendadas G.Bizet operoje „Karmen“. Teko dirbti su tokiais garsiais dirigentais kaip D.Anzolini, J.Domarkas, G.Rinkevičius ir kitais. Beje, vos atidarius Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, pirmuosius spektaklius „Mažvydas“ ir „Italė Alžyre“ dirigavo tada dar jaunas G.Rinkevičius. „Mažvyde“ Kasparo partiją dainavo Mindaugas Gylys, o aš buvau Kristupas. Jis – baritonas, jam viskas aukštai, o man, tenorui, partija parašyta žemokai. Dainavau, dainavau, atsibodo ir vienoje vietoje kaip dėjau si bemol... O G.Rinkevičius sako: „Taip ir dainuokim visada.“ Ir tą si bemol įrašė į partitūrą.

– Teko sutikti daug Muzikinio teatro vadovų?

– Vadovai yra labai svarbūs. Pastebėjau vieną dalyką: ateina naujas vadovas ir viskas, kas buvo iki jo, nebetinka. Dauguma spektaklių nurašomi, kuriamas naujas repertuaras. Turi stengtis susigyventi. Esu nekonfliktinis: su visais sutariu. Vengiu nesutarimų tiek kolektyve, tiek gyvenime apskritai.

– Kas buvo jūsų studentai?

– Kartą nuėjome su kolegomis į kavinę, o ten dirbo būsimo solisto Deivido Norvilo mama ir paprašė paklausyti, kaip dainuoja sūnus. Pasiūliau ateiti pas mane į klasę. Iš karto supratau, kad jo talentas neeilinis. Padirbėjęs su manimi, Deivis įstojo į Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją. Juokinga, bet kai D.Norvilas uždainuodavo, kiti dėstytojai atpažindavo, kad jis mano mokinys. Mano studentė buvo ir žinoma solistė Natalija Urnikienė.

Balso nustatymas jaučiamas. Žmonės iki šiol girdi, kad esu baigęs vokalo studijas pas profesorių V.Noreiką ir sako, kad dainuoju panašiai į Maestro. Ar net pavadina mane klaipėdietiškuoju V.Noreika. Būna labai malonu.

– Ilgai dirbote dėstytoju?

– Nuo pat atvykimo 1982 m. buvau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros lektorius. Iš pradžių būdavo komiškų situacijų, kai tekdavo spektakliuose dainuoti kartu su savo studentais. Kartą vienas jų spektaklio metu taip baimingai išdainavo frazę „Sutikau vieną paną, kuri prašė jums įteikti šį laišką“, kad aš iš juoko vos sugebėjau atsakyti, o salė kvatodama sugulė. Šiame spektaklyje dainavo ir dabartinis Klaipėdos mero patarėjas Leonas Barišauskas. Jis taip gerai dainavo savo fantastišku bosu.

– Kaip per pusę amžiaus trukusią jūsų

solisto karjerą keitėsi teatro žiūrovai?

Remendadas – G.Bizet operoje „Karmen“.

– Gerbėjai po spektaklių Klaipėdoje manęs niekada nelaukdavo. Taip būdavo tik Rusijoje. Su Vakarų laivų remonto įmonės moterų choru „Deimena“ į gastroles Rusijoje vykome trys solistai – J.Grikšienė, M.Gylys ir aš. Tada pajutome populiarumo skonį: buvome nustebinti, kad pasibaigus koncertui gerbėjai laukia lauke, pribėga ir prašo dar atvažiuoti, dėkoja.

O Klaipėdoje spektaklis pabaigos link, ir matai, kaip žiūrovai jau bėga rūbinės link. Išeini ir gėlėmis nešinas ramiai trauki namo. Kita vertus, kai kasdien vaikštai Klaipėdos gatvėmis, prieina nepažįstami žmonės ir sako, kad patiko, kaip dainavau, dėkoja. Tai labai malonu. Eini vis sustabdomas. Mano žmona juokiasi, kai grįžtu namo: „Ar visiems praeiviams davei interviu?“ Žinomumas man galvos nesusuko: koks buvau, toks ir būsiu. Kartais kolegos sakydavo, kad turėčiau labiau pabrėžti savo vertę. Sakydavo, kad šneku su visais, lyg koks prasčiokas.

Pagal pasą – gimęs Kinijoje

– Iš kur jūs kilęs?

– Štai, skaitykite: mano pase parašyta – Kinija. Kai tekdavo kirsti sieną, kolegos juokdavosi, jog mano pasas vėl sudomins pasieniečius.

– Čia turbūt labai įdomi istorija?

– Mano tėvas buvo kariškis, iš pradžių dalyvavo kare su japonais, o paskui su amerikonais Korėjoje. Mes, jo šeima, penkiolika metų gyvenome Kinijoje, Dzin Džou mieste prie Geltonosios jūros. Tėvas kaip lakūnas skraidė visur. Aš buvau dar mažas, o brolis Kinijoje net į mokyklą ėjo. Vėliau gyvenome Rusijoje, Volžskio mieste. Į Lietuvą atvažiavau po karinės tarnybos Vokietijoje.

– O kada jūsų gyvenime atsirado daina- vimas?

– Nuo 18 metų. Buvau vos sulaukęs pilnametystės, kai mane pašaukė tarnauti kariuomenėje. Mane naktį paėmė ir ešelonu išvežė į karinę tarnybą Vokietijoje. ►

Solistas V.Tarasovas sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. G.Rossini komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas“ V.Tarasovas atliko Grafo Almavivos ir Karininko vaidmenis.

Tarnas – G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Balta varna – A.Kučinsko „Žvaigždžių operoje“ vaikams.

V.Tarasovas surengė daug solinių koncertų ir proginių pasirodymų, nuolat dalyvauja įvairiose koncertinėse programose.

◄ Niekas neklausė mano nuomonės. Taip atsidūriau Veimare, kariniame dainų ir šokių ansamblyje. Beje, ten tarnavo ir garsus Rusijos atlikėjas Levas Leščenka. Tarsi tarnavau, bet iš tiesų dainavau profesionaliame ansamblyje. Ir mano karinis bilietas unikalus: jame įrašyta specialybė – seržantas-solistas, I kategorija. Aukščiau – tik nusipelnę liaudies artistai. Dar buvau chorinio padalinio vadovas. Kodėl mane paėmė į šį padalinį? Nuo šešerių mokiausi groti pianinu ir galėjau choristams akompanuoti, juos mokyti dainuoti.

Žmona ir mano vaikai žino, kad jei kokią dieną nepadainuosiu, būsiu ligonis. Jei kur išvažiuojame, šeima mato, kaip aš kenčiu, nes noriu dainuoti.

Bet dainuoti nebuvo mano svajonė. Atvirai sakau. Mane kvietė Rostovo sporto klubas, nes buvau laimėjęs antrąją vietą Sovietų Sąjungoje ir buvau aštuonis kartus Volgogrado srities absoliutus kanojų irklavimo čempionas. Buvo toks širdį spaudžiantis epizodas mano gyvenime, man dar tarnaujant kariuomenėje Vokietijoje. Atvažiavome su ansambliu koncertuoti į miestą prie Cvikau ežero. Einu pakrante, žiūriu – baidarininkai ir kanojininkai iš Rusijos rinktinės treniruojasi. Neiškenčiau dvejus metus kanojų nematęs, pribėgau ir prašau: „Gal galima pairkluoti?“ Šokau į kanoją nepersirengęs, kaip buvau su uniforma... Visi nustebo, nes neįgudę irkluotojai iš kanojos išvirsta į vandenį – norint ją suvaldyti, reikia įgūdžių. Treneris paklausė, kas aš toks. Apie mano sportinius pasiekimus jis buvo girdėjęs, po to atvažiavo į karinį ansamblį ir prašė išleisti mane irkluoti. Pats atsisakiau, nes bebuvo likęs pusmetis iki karinės tarnybos pabaigos. Darbe – jokių meilių

– Ir apie meilę būtina pakalbėti: juk čia vėl galime rasti sąsajų su jūsų garsiojo dėstytojo V.Noreikos likimu?

– Mano antroji žmona Jana Osipova studijavo vokalą Klaipėdos universiteto Menų fakultete pas profesorę Oną Glinskaitę. Ji ne tik puikiai dainuoja, bet yra ir puiki pianistė, tad, norėdama užsidirbti, studijuodama buvo mano, kaip vokalo dėstytojo, koncertmeisterė. Turiu geležinę taisyklę, kad darbe jokių meilių negali būti, nors ji man krito į širdį vos išvydus pirmą kartą. Bet jokių romanų nebuvo.

Praėjo daug laiko, Jana baigė studijas Klaipėdos universitete. Ir kartą mes susitikome Liepų gatvėje, prie centrinio pašto, pradėjome kalbėtis ir supratome, kad nenorime išsiskirti. Ji jau nebebuvo nei studentė, nei mano koncertmeisterė. Kartu esame jau maždaug du dešimtmečius, kurie prabėgo kaip viena diena.

Kai būdamas studentas dainavau LNOBT, labai draugiškai sutardavome visi jauni solistai, baleto šokėjai ir choristai. Sužinojęs, kad mano profesorius V.Noreika veda 23 metais jaunesnę baleriną Loretą, su kuria kartu juokaudavome laukdami repeticijų, šaipiausi, kaip visi to negalintys suprasti jaunuoliai. Bet... Mano žmona Jana taip pat jaunesnė už mane 23 metais.

Man buvo 51-eri, kai mums gimė sūnus Vladimiras, o po trejų metų į pasaulį pasibeldė ir dukra Antanina. Buvo tokių, kurie juokėsi ar net priekaištavo sakydami, kad esu per senas tapti tėvu. Dabar mano sūnui – 17, dukrai – 13. Abu lanko Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją ir yra talentingi muzikai: Vladimiras – puikus pianistas, groja vargonais ir laimi įvairius konkursus, Antanina – virtuoziška smuikininkė. Beje, ji ilgai vaidino jaunąją Jurgą Muzikinio teatro miuzikle „Velnio nuotaka“, tačiau dabar taip išaugo, kad solistai Virginijus Pupšys ir Šarūnas Juškevičius, dainuojantys Baltaragio partiją, jos nebepakelia. Su abiem vaikais atsidavusi dirba jų talentinga mama Jana. Aš labai laimingas.

Muzikos kelią pasirinko ir mano dukra Anželika iš pirmos santuokos. Ji baigė vokalo studijas, dainuoja Berlyne ir dirba vokalo mokytoja.

– Reziumuokime: jūs patenkintas savuoju dainininko likimu?

– Nesiekiau dainuoti, bet likimas taip sutvarkė. Ir dabar galiu užtikrinti, kad dainavimas – mano gyvenimas. Kasdien dainuoju nuo ryto iki vakaro be išeiginių ir švenčių. Žmona ir mano vaikai žino, kad jei kokią dieną nepadainuosiu, būsiu ligonis. Jei kur išvažiuojame, šeima mato, kaip aš kenčiu, nes noriu dainuoti. Dainavimas man kaip

narkotikas.

Profesinė veikla V.Tarasovą suvedė su žmona Jana. KVMT ir asmeninio archyvo nuotr.