ERDVĖS

ERDVĖS Apie kūrybos b įkvėpimo paieš ir iššūkių alkį

Spalis uostamiesčio kultūros padangėje prasidėjo minint Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos 70 metų veiklos jubiliejų ir „pasiduodant traukai“ Klaipėdos knygų mugės renginiuose. Tai buvo aštuntoji Lietuvos uostamiestyje organizuota knygų šventė. Joje lankytojai galėjo sutikti keturias įstabias, kūryba ir požiūriu išsiskiriančias jaunąsias Lietuvos menininkes: komiksų kūrėją ir trijų knygų autorę Miglę Anušauskaitę, istorikę, tapytoją, iliustratorę ir trijų knygų autorę Liną Mumgaudytę, iliustratorę, erdvinių knygų kūrėją, trijų knygų autorę prancūzų kalba Eleną Seleną ir poetę, keturių eilėraščių rinkinių autorę Indrę Valantinaitę.

Laura KNYSTAUTAITĖ

Pasiduoti traukai

VIII Klaipėdos knygų mugės lankytojams buvo pristatyti unikalūs literatūriniaikultūriniai žymių kūrėjų ir jiems tarytum oponuojančių ryškių kultūrinės erdvės asmenybių duetai. Savo naujausias knygas pristatė Lietuvos mažųjų ir vidutinių leidėjų bei Lietuvos leidėjų asociacijų nariai. Kultūros ir švietimo sektoriaus specialistai diskutavo apie kultūros paslaugų vartotojams prieinamumą, patirtis ir iššūkius karantino laikotarpiu. Klaipėdos knygų mugėje veikė parodos, jaunimo, vaikų, muzikos, edukacinė, istorinės tematikos erdvės, vyko literatūros skaitymai bei performatyvios poezijos vakarai – tris dienas I.Simonaitytės bibliotekos erdvėse skleidėsi unikalus Lietuvoje ir užsienyje kuriančių rašytojų, muzikantų, įvairių sričių menininkų požiūris į kūrybą ir pasaulį.

Pradėjus kalbėtis apie šių metų knygų mugės kvietimą pasiduoti traukai, M.Anušauskaitė atkreipė dėmesį, kad pasirinktas šūkis yra išskirtinis, bet nėra labai konkretus: „Jis leidžia lyg pačiam pamąstyti, kokiai traukai galima pasiduoti. Iš pradžių gali pasirodyti, kad toks šūkis labiau tiktų kokiam nors su mada susijusiam renginiui. Dabar dažnai būtent taip komunikuojama: „leisk sau“, „pasilepink“ ir t. t. Tad man tikrai smagu, kad tokio tipo šūkis yra „sukabinamas“ su knygomis ir skaitymu. Yra įprasta kalbėti apie skaitymo skatinimą, sakoma – „pasistenk“, „susikaupk“, „paskaityk“, o čia tarsi knygos tampa ne tuo objektu, kurį reikia skatinti, o tuo, kuris pats savaime yra toks įdomus, kad belieka tik pasiduoti traukai.“

Vystydamos šią mintį, su Migle, Lina, Elena ir Indre kalbėjomės apie kūrybą, skaitymą ir skatinimą skaityti, literatūros trauką ir knygų mugės įspūdžius.

Kai norisi „išsprogti“

– Kaip pasirinkote kūrybos sritį?

L.Mumgaudytė: Savo kūrybinį kelią pradėjau nuo iliustracijų, vėliau perėjau prie tapybos, ir žinau, kad tai dar ne pabaiga.

Apie kūrybos burtus, aieškas

Aš tikrai keisiu meninę išraišką, nes pati keičiuosi. Nuolat atrandu daug naujų dalykų. Bėgant metams jaučiu, kad man nebeužtenka tik iliustracijų, man reikia tapybos, didesnės drobės, didesnio popieriaus. Be to, norisi kurti labiau iš vidaus. Pastebėjau, kad kai reikėdavo sukurti iliustraciją knygai arba pačią knygą, dažnai kurdavau labiau „galva“. Aš galvodavau, dėliodavau istoriją. Bet paties vidaus, tos vidinės traukos nebuvo tiek daug. Tad dabar man kaip tik norisi tiesiog „išsprogti“.

M.Anušauskaitė: Viskas įvyko natūraliai. Aš studijų metais nemažai piešdavau, piešinius persiųsdavau bendrakursiams, jie juokdavosi – jeigu būdavo juokinga. Tada nejučiomis į tai įsitraukiau, pradėjau daugiau piešti, palaipsniui gavau pasiūlymų publikuoti darbus. Skaityti komiksus ir domėtis jais ėmiau jau po to, kai pati pradėjau piešti, o ne atvirkščiai.

E.Selena: Su erdvine knyga susidūriau atsitiktinai. Kai studijavau Paryžiuje, dažnai būdavo organizuojamos kūrybinės dirbtuvės su įvairiais menininkais. Vienos iš tokių dirbtuvių buvo su Gerardu Lo Monaco. Jų metu jis pristatė savo kurtas knygas ir sukauptą knygų kolekciją. Eksperimentavome išbandydami įvairias erdvinių knygų technikas. Tai buvo laikinas projektas, bet jis mane labai sužavėjo. Šios dirbtuvės buvo kaip pirmoji reali akistata, kuri privertė pamėgti erdvines knygas. ►

Iliustratorė, erdvinių knygų kūrėja, trijų knygų autorė prancūzų kalba E.Selena VIII Klaipėdos knygų mugėje pristatė Prancūzijoje išleistas savo knygas, mokė vaikus kurti SD atvirukus, dalyvavo „Duetų“ renginyje su iliustratore Rasa Jančiauskaite. Arūno Baltėno ir Gerdos Putnaitės nuotr.

◄ I.Valantinaitė: Manau, kad patys tikriausi dalykai vyksta tarsi savaime, neregimai, nesąmoningai ankstyvoje vaikystėje, tad sunku juos analizuoti, prisiminti ir užfiksuoti ar racionaliai paaiškinti. Dar nemokėdama rašyti jau kringeliais „parašiau“ ne vieną knygelę ir eilėraštį. Mane nuo mažumės įkvėpdavo stebuklo ilgesys, nuojauta, išsipildymo akimirkos laukimas. Taip pat pastebėjau, kad dažnai parašau eilėraštį ištikus nuostabai. Žaviuosi tuo, kaip tobulai visa, ypač žmogus, yra sukurta. Mąstant, nujaučiant, kas gi slypi už viso to, ką regi mūsų akys. Ir suvokimas, kad tai, ką matome aplink, tėra laikinas paviršius, o amžini dalykai lieka lyg paslėpti. Tarsi esmei atrasti ir suvokti reikėtų išties gražių pastangų. Ne kartą girdėjau į šį klausimą muzikantus atsakant, kad tai muzika juos pasirinko, o ne jie muziką. Manau, kad kažkas panašaus vyksta su kiekvienos srities menininkais.

Drąsiai ir atvirai

– Kaip pasirinktas kūrybos formatas jus išstumia iš komforto zonos? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kūryboje?

I.Valantinaitė: Man iššūkis – būti drąsiai ir atvirai pirmiausia pačiai sau. Šiukštu nemeluoti. Mene, ypač poezijoje svarbi tiesa.

E.Selena: Aš esu žmogus, kuris labai mėgsta iššūkius. Jei tų iššūkių trūksta, man pasidaro nuobodu. Mano supratimu, erdvinės knygos yra nuolatinis iššūkis. Nėra mokyklos, kuri tave išmokytų, kaip kurti erdvinių knygų sistemas. Žinoma, tu gali stebėti kitų kūrėjų darbus, po to bandyti savaip interpretuoti, bet iš esmės viskas priklauso nuo tavęs paties. Tu pats turi sugalvoti idėją ir galimus jos įgyvendinimo būdus. Turi sugalvoti, kaip užtikrinti, kad verčiant puslapį popierius susilenktų taip, kaip to nori tu. Tai labai ilgas procesas. Net dabar kuriant knygą pasitaiko, kad prie vieno puslapio eskizo praleidžiu dvi savaites. Popieriaus skiaučių krūva aplink tik didėja, o rezultato, atrodo, nėra. Sukurti tokią savotišką popieriaus skulptūrą yra tikras iššūkis.

L.Mumgaudytė: Didžiausias iššūkis man – nepamesti savęs ir nesusigadinti. Kaip jau minėjau mugės renginio metu, esu baigusi meno mokyklą. Tai buvo nuostabi patirtis, išmokau labai daug taisyklių ir kanonų. Tačiau, norėdama grįžti į tikrąjį menininkės pradą, aš turiu po truputį atsisakyti tų taisyklių. Privalau pasiduoti traukai, vidinei intuicijai ir pamiršti tai, ką išmokau. Žinoma, žinios yra labai naudingos, bet tai šiek tiek suvaržo menininko judesius ir mąstyseną. Pradedi galvoti: „Čia bus negražu, čia negerai, nes koja bus per ilga ar nosis per trumpa.“ Būtina nepamiršti, kad nereikia bijoti „negražumo“.

Istorikė, tapytoja, iliustratorė ir trijų knygų autorė L.Mumgaudytė VIII Klaipėdos knygų mugėje surengė savo knygos vaikams „Paskutinė žuvis“ iliustracijų – tapybos darbų parodą „Paskutinės žuvies sugrįžimas“. Gerdos Putnaitės nuotr.

M.Anušauskaitė: Galima sakyti, kad išėjimas iš komforto zonos yra mano kasdienybė. Kodėl? Nes aš nemoku piešti, niekada nesimokiau piešti. Man ir dabar atrodo, kad žmogaus ranką nupiešti yra tiesiog neįmanoma (juokiasi). Veidą mokiausi piešti, medžius galiu nupiešti, bet jei reikia pavaizduoti kalnus, tai galiausiai yra tiesiog akmenys. Vis dėlto neatsisakau to vaizduoti, kažkaip vis tiek išeina. Kažkada atrodė, kad pati sava eiga visai netobulėju, kad darau tą patį, bet, kai pažiūriu į savo prieš septynerius metus kurtus komiksus, tai tikrai matyti, kad darau pažangą.

Be piešimo iššūkio, man patinka ir konceptualus iššūkis – rasti būdą ne tik pasakoti istoriją, bet komiksu pristatyti kažkokį konceptą ar idėją. Turint problemą man svarbu ją išardyti, išlukštenti į dalis ir pagalvoti, kaip tos dalys gali būti susijusios, kaip jas atskirai paaiškinti, kaip išversti į vaizdų kalbą. Tai yra bene pats įdomiausias dalykas kuriant komiksus.

Šviesos kryptimi

– Kaip manote, kokį poveikį daro jūsų kūryba? Kokios reakcijos tikitės? Kokias mintis, veiksmus norėtumėte inspiruoti?

M.Anušauskaitė: Stengiuosi negalvoti apie tai. Neturiu mesianistinių ambicijų ir nelabai jas mėgstu. Jei neklystu, Stepheno Kingo knygoje apie rašymą skaičiau, kad svarbu nemeluoti. Tu gali išgalvoti, bet svarbu nemeluoti. Juntama, kada žmogus meluoja, kada jis daro tai, kas jo paties „nekabina“. Aš noriu būti sąžininga su skaitytojais. Noriu daryti tai, kas man įdomu, kuo noriu pasidalyti su draugais. Juk neprisikabinsi prie žmogaus bare ir nepradėsi jam pasakoti apie semiotiką. Gali, bet... (juokiasi). O komiksais gali tai pavaizduoti ir parodyti didesnei žmonių auditorijai. Ji gal susidomės, o gal ir ne. Ir su tuo viskas „okay“. Aš nenoriu nieko priversti. Nenoriu daryti kažkokios komiksų revoliucijos. Jei žmonėms neįdomu, tai neįdomu – ką padarysi.

I.Valantinaitė: Jeigu nors vieno mano eilėraščių skaitytojo ar klausytojo širdį bent akimirksnį užlies ramybė, džiaugsmas ar bet kokie kiti su šviesiomis patirtimis susiję

Poetė, keturių eilėraščių rinkinių autorė I.Valantinaitė VIII Klaipėdos knygų mugėje pristatė savo naują poezijos knygą „Apsisiautusios saule“. Gerdos Putnaitės nuotr.

jausmai, būsiu labai dėkinga ir laiminga. Turbūt įvardyčiau tai kaip bandymą paliesti, prabudinti, pakviesti žmones prisiminti, jausti, mąstyti apie vienus ar kitus dalykus, laikantis šviesos krypties.

E.Selena: Norėčiau, kad mano knygos būtų pastūmėjimas, padrąsinimas svajoti, nebijoti įsivaizduoti ir kurti. Suaugusieji dažnai varto mano darbus ir pagiria, kad gražu. O vaikai įsitraukia, jie tampa ne šiaip stebėtojais iš šalies. Aš kartais stengiuosi sukurti sistemas, kurios išsilankstytų į aukštį ar kitaip, kad mažas vaikas galėtų dar labiau pasinerti į knygą ir tapti jos dalimi. Mažesnieji mane itin žavi tuo, kad, nepaisant to, jog knygoje yra pateikta istorija, jie prikuria savų veikėjų – gal kažkas tupi už krūmo ir pan. Mano knygos vaikams yra lyg pastūmėjimas pradėti kurti. Labai Neįmanoma sugalvoti idėjos tiesiog sėdint tyliai namie, žiūrint į sieną ir galvojant apie save. Privalu būti kultūros vartotoju, kad turėtum ką sumalti, permalti ir atiduoti pasauliui.

norėčiau, kad jos taptų pagrindu kūrybiniam dialogui – ar tarp vaiko ir tėvų, ar tarp vaiko ir knygos.

L.Mumgaudytė: Vienas iš mano kūrybinio kelio paradoksų: aš jaučiuosi vienaip, tačiau mano kūryba to neatspindi. ►

◄ Žmonėms atrodo, kad esu drąsi, kad žinau, kur einu ir ko noriu, tačiau pažiūrėjus į mano darbus, į mano iliustracijas, tapybą, – vargu ar susidaro toks pat įspūdis. Šiandien mano kūrybos tikslas yra toks: kad žmonės suprastų, kokia aš esu iš tikrųjų. Aš vis ieškau savęs. Ieškau, kaip išreikšti save. Ieškau, kas aš esu. Ant drobės.

Įveikti kliūtį

– Kas, nepaisant sunkumų, jus įkvepia kurti? Kas labiausiai pakursto vidinę motyvacijos ugnelę?

M.Anušauskaitė: Įsikvepiu, kai žiūriu į kitų darbus. Nebūtinai komiksus. Gali būti knyga, kuri labai „užkabina“. Gali būti koks netikėtas koliažas paveikslų galerijoje. Manau, kad neįmanoma sugalvoti idėjos tiesiog sėdint tyliai namie, žiūrint į sieną ir galvojant apie save. Privalu būti kultūros vartotoju, kad turėtum ką sumalti, permalti ir atiduoti pasauliui.

L.Mumgaudytė: Kuriant man svarbu prieš save turėti objektą, kuris mane skatintų maištauti. Esu skaičiusi, kad, norėdamas būti menininku, žmogus visą laiką turi „eiti prieš kažką“. Aš visuomet susikuriu kliūtį, ir tai keičia tiek mano kūrybą, tiek mąstymą. Norėdamas pašalinti kliūtį, esi priverstas pasiduoti savo vidinei traukai. Mane vilioja kliūties įveikimas, nes taip aš galbūt atrasiu save. Atrasiu save kaip menininkę, savo išraišką.

I.Valantinaitė: Kai darai tai, ką ir turi daryti, sunkumai patys traukiasi iš kelio. Ramybės jausmas man tampa atsakymu, kad elgiuosi teisingai.

E.Selena: Įkvepia skaitytojų reakcijos. Aš tikrai nemažai keliauju – į įvairias knygų muges, renginius, festivalius, dažnai susitinku su skaitytojais. Man labiausiai širdį glosto, kai vaikas atsiverčia knygą ir jam akys sužiba arba kai klasėje triukšmas ir, rodos, vaikai negali susikaupti, o staiga atvertus knygą, įsivyrauja tyla, lyg vaikus knyga užburtų. Vaikas tikrai nemeluos ir jei jam bus negražu, jis pasakys, kad jam negražu. Mane labiausiai motyvuoja tas momentas, kai suvokiu, kad mano kūryba vaikams yra svarbi ir ji jiems kažką sako. Tai iš tiesų įkvepia kurti toliau.

Komiksų kūrėja ir trijų knygų autorė M.Anušauskaitė VIII Klaipėdos knygų mugėje surengė komiksų dirbtuves.

Išmokti ir pamiršti

– Įsivaizduokime, kad prieš jus – pradedantis kūrėjas. Dar visai žalias. Žengęs vos kelis nedrąsius žingsnius. Ką jam patartumėte?

I.Valantinaitė: Prieš viešinant rankraščius, kviečiant skaitytojus skirti laiko gilintis į tavo kūrybą, siūlyčiau pirmiausia nuoširdžiai atsakyti į klausimą sau pačiam, kodėl tai darau ir ką trokšti savo kūryba suteikti skaitytojams, ką jiems leisi patirti mainais į jų skiriamą laiką.

M.Anušauskaitė: Siūlyčiau nusiteikti, kad ir kaip pesimistiškai tai skambėtų, jog bus atmetimų. Tikriausiai ne vieną ir ne du kartus. Kuo greičiau su tuo susitaikysi, tuo bus lengviau kurti. Nenoriu pasakyti, kad kūrėjas turi mokėti save parduoti. Vis dėlto būtina neleisti pirmosioms nesėkmėms ar atmetimams tavęs sužlugdyti. Atmetimas yra visiškai normalu. For the record, mano kūryba taip pat daug kartų buvo atmesta. Tai yra toks dalykas, kur tu tikrai daug savęs įdedi, ir tau atrodo, kad ji tave reprezentuo-

ja, tad, kai atmeta tavo kūrinį, tai lyg atmeta ir tave kaip asmenybę. Bet taip tikrai nėra. Siūlau visada į tokias situacijas pažiūrėti kaip į progą išbandyti kitą žanrą, o gal tiesiog paieškoti kito leidėjo ir pan. Kad ir kaip tai gali pasirodyti skaudu, aš manau, kad tai yra labai sveika. Nors, aišku, normalu ir „užsiparinti“.

L.Mumgaudytė: Pasiduok traukai! O jei kiek plačiau, tai patarčiau nebijoti išmokti ir vėl viską pamiršti. Menininko kelias, manau, būtent apie tai ir yra: apie nuolatinį išmokimą ir pamiršimą. Paradoksalu, ar ne? Na, pavyzdžiui, jei studijuoji medicinos krypties mokslus, vis pildai ir pildai savas žinias, kaupi žinių bagažą. Menas, man atrodo, yra ta sritis, kurioje tu gali sau leisti pamiršti. Ne tik gali, bet retkarčiais ir privalai pamiršti, kad kartkartėmis vėl grįžtum į savo pradinę itin tyrą būseną. Palinkėčiau nebijoti šio „išmokimo ir pamiršimo“ kelio ir tiesiog pasiduoti intuicijai ir traukai.

E.Selena: Manau, kad svarbiausia yra smalsumas. Būtina kuo daugiau domėtis, dalyvauti, stebėti kas vyksta, neužsidaryti ir jokiu būdu negalvoti, kad, jei esi studentas, tai esi niekas. Tai tikrai

Gerdos Putnaitės ir Tado Kazakevičiaus nuotr.

netiesa. Visai nesvarbu, ar tu jaunas, ar jau gyvenimo matęs, jeigu jauti, kad tai, ką tu padarei, tau yra brangu, turi eiti ir rodyti. Jokiu būdu negalima slėpti savo kūrybos stalčiuje. Reikia eiti ir ieškoti kontakto. Palinkėčiau drąsos, nes yra tekę pastebėti, kad dažnas pradeda graužtis: „aš dar nepakankamai kažkoks“, „kas aš čia toks, vis tiek nepavyks“. Dažnai būna, kad ne pasaulis uždaro mums duris, o mes patys sau jas uždarome. Palinkėčiau drąsos neuždaryti durų ir ieškoti būdų, kaip atidaryti naujas – ieškoti kontaktų ir domėtis, kas vyksta aplinkui.