TAUTODAILĖS METAI

TAUTODAILĖS METAI Buityje ir m

Tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai – 45 metus susituokę. Ne mažiau laiko jie yra bendradarbiai, bendraautoriai, vienas kitam – objektyviausi kritikai ir vertintojai. Būdami skirtingų temperamentų jie puikiai sutaria ir vienas kitą papildo. Didžiuodamiesi užaugintais vaikais ir besistiebiančiais anūkais, Raukčiai renka ir gausų kūrybos vaisių derlių.

Daiva JANAUSKAITĖ

Pamilo pamarį

„Apie krašto, iš kurio esu kilusi, žmones sakoma, kad per visą gyvenimą jie prausiasi tris kartus: dukart nuprausia kiti – kai gimsta ir kai miršta, trečiąjį prausiasi patys – prieš vestuves. Tai yra Suvalkija, Prienų rajonas, Veiveriai. Baigusi mokslus nenorėjau važiuoti dirbti į Alytaus medvilnės kombinatą, kur buvau gavusi paskyrimą. Pasiėmiau laisvą diplomą ir atvažiavau į Šilutės fabriką „Drobė“. Mokiausi audinių apdailos, įmonei tokio žmogaus reikėjo, bet kai atvykau, paaiškėjo, kad mano vieta jau užimta. Ėjau gatve ir prie melioracijos įmonės pamačiau skelbimą – įmonei trūko dailininko apipavidalintojo, užėjau ir likau ten dirbti. Po kelių mėnesių, Klaipėdoje baigęs gintaro meninio apdirbimo mokslus, atvažiavo Vytautas. Mieste buvo vienas kino teatras, trys parduotuvės, nenuostabu, kad susipažinome, tapome draugais. Dirbome abu tą patį, įmonės darbuotojai mus vadino teplioriais. Aplinkiniai jau seniai mus buvo suporavę, kai patys apie tai dar nė negalvojome. Vėliau atsitiko, kaip buvo lemta – pamilome vienas kitą ir susituokėme“, – apie bendrą praeitį atviravo A.Rauktienė.

Šilutėje suvalkietei buvo labai gražu. Pamario krašto mieste gyveno ir Angelės sesuo.

Po daugelio metų Angelė ir Vytautas paliko Šilutę ir įsikūrė Vainuto seniūnijoje, Balčių kaime. Dabar poros sodyba yra tapusi ir muziejumi, kur svečiai laukiami visus metus. „Užauginome tris vaikus. Šeimoje turime lietuvių kalbos filologę, taikomosios matematikos specialistą ir architektą. Vaikai gyvena Vilniuje ir Kaune. O mes – laisvi, be įsipareigojimų. Vyresniuosius anūkėlius jau išleidome į mokyklą, dar du – namie. Visi mūsų vaikai mokėsi dailės. Vyresnysis, architektas, kartais tapo. Dukra – arčiausiai menų, ima teptuką ir dažnai klausia tėčio, kaip jam atrodo jos darbai, laukia įvertinimo. Tėvas nėra dosnus pagyrų, vis sako – galėtų ir geriau, nereikia skubėti. Anūkas bando sekti mano pėdomis, pats pasiprašė pamokomas marginti margutį. Pernai dar nelabai sekėsi, o šiemet visą kiaušinį išskutinėjo vienas“, – šeimos paslaptis atskleidė A.Rauktienė.

Kviečia atstovauti kraštui

Raukčių darbai ne tik puošia parodų sales, juos noriai kviečia tarptautinius folkloro festivalius rengiantis Klaipėdos etnokultūros centras. Tokiems renginiams priderantys jomarkai kičo pardavėjų neįsileidžia. Juose Angelė ir Vytautas pristato bendrus

Abu menininkai kuria autentiškų Mažosios Lietuvos skrynių replikas.

TAUTODAILĖS METAI ene – kartu

Angelė ir Vytautas Raukčiai – ne tik sutuoktiniai, bet ir bendradarbiai, kūrybos bendrininkai ir pirmieji kritikai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

darbus – Mažajai Lietuvai būdingus sietynus, skrynias.

A.Rauktienė dažnai demonstruoja senąją margučių skutinėjimo techniką, o jos sutuoktinis pateikia ypač dailių darbų iš medžio.

Klaipėdos muziejai ir parodų salės ne kartą yra rodę miestiečiams šios unikalios kūrėjų poros darbus autorinėse jų parodose, tautodailininkai dalyvauja ir bendruose su kitais kūrėjais renginiuose.

Iki spalio vidurio Klaipėdos etnokultūros centre buvo eksponuojama jungtinė abiejų sutuoktinių paroda.

Šį kartą Etnokultūros centro lankytojai turėjo progą pamatyti ir V.Raukčio tapytus paveikslus bei jo žmonos floristikos darbus.

Kaip dažnai būna, parodą pristatė abu kūrėjai, bet A.Rauktienė kalbėjo už abu.

Mažakalbis Vytautas įterpė vos vieną kitą žodį.

Arkliai primena vaikystę

Pirmiausia V.Rauktys ėmėsi tapyti jūrą. Vienas pirmųjų jo darbų buvo skirtas žmonai.

Tada jie gyveno Šilutėje, o Vytautas dirbo įmonėje, kur būdavo galima pasilikti padirbėti po darbo. Vyras vis vėlindavosi grįžti, o jo žmona tuo metu namie svajojo, kaip švęs savo 30-metį.

Kartą vėlai parėjęs Vytautas ėmė prašyti Angelę eiti drauge į jo darbovietę padėti kažko parsinešti. Angelė prisipažino tada ėjusi neramia širdimi, baiminosi, ar nebus sutuoktinis sugalvojęs ką nors pavogti.

Paaiškėjo, kad jos laukė staigmena – ant drobės įamžinta jūros banga. Šis paveikslas dabar yra viena brangiausių šeimos relikvijų.

Rudens pradžioje užsukę į Etnokultūros centrą žmonės galėjo apžiūrėti V.Raukčio tapybos darbus, sukurtus nuo 1983-iųjų iki 2000-ųjų. Beveik visuose juose – žirgai. Autorius atviravo, kad mažas būdamas jų nemėgo. ►

V.Rauktys, restauravęs Šilutės muziejuje du originalius sietynus, žino, kad juos puošiančios figūrėlės turi būti pritvirtintos prie spyruoklių, kad gaminys būtų gyvas.

◄ Vaikystę Vytautas praleido Kintuose. Berniukas turėdavo padėti darbuotis tėvams, o arkliais kinkyti vežimai tada buvo dažna transporto priemonė. Dar būdamas paauglys V.Rauktys turėjo pareigą važiuoti Drevernos keliu per mišką parvežti pieno.

Ankstų rytą į kelią dažnai išbėgdavo briedis. Arklys pasibaidydavo, šokdavo į šoną, išversdavo iš vežimo jaunąjį važnyčiotoją. Prisimindamas tai, Vytautas atviravo tokiais atvejais siaubingai pykdavęs.

Tik suaugęs jis ėmėsi piešti arklius, dažniausiai tai buvo žirgai iš jo atminties.

Vienas sietynas atkartoja žvejų pasaką apie Jūratę ir Kastytį.

Maitina ir skrynios

„Mūsų gyvenimas ir kūryba galėtų būti suskirstyti į keturis etapus. Pirmojo metu auginome vaikus, aš rinkdavau visokias žolytes, prieš Velykas margindavau

margučius. Kai jų susikaupė kiek daugiau, pradėjau rengti parodas, Vytauto paveikslų prašydavo dailės salonai. Taip užauginome du sūnus ir dukrą. Vėliau, kai salonai ėmė kelti antkainius, teko išgyventi iš kitų dalykų. Ne vienerius metus džiaugėmės, kad Vytautas iš tėvų paveldėjo tekinimo stakles. Taip atėjo metas, kai mus maitino medžio tekinimo darbai. Aš tuo metu marginau maišus margučių. Mokiausi iš mamos, jos nepralenkiau iki šiol. Kaziuko mugės lankytojai džiaugėsi mano darbais ir noriai pirko. Taip pamažu atėjo tūkstantmečio riba, tuo metu ėmėmės gaminti skrynias“, – apie kūrybos etapus pasakojo menininkė.

Pagaminę pirmąją Šilutės muziejuje laikomos skrynios repliką, Raukčiai atvertė naują etapą savo kūryboje. Sutuoktiniai ėmėsi gaminti senųjų skrynių kopijas. Ne visų jų dydis yra toks pat, kaip originalų. Dažnai jos būna kur kas mažesnės, nes šiais laikais namuose nėra vietos didelėms skrynioms, o ir poreikio tokio nebeliko.

Išmargintas taip, kaip tai darydavo šio krašto meistrai, Raukčių pagamintas skry-

Kiaušinį primenantis sietynas yra pasaulio simbolis.

nias, skrynutes ir skryneles noriai perka ne tik muziejai, bet ir tautinį meną mėgstantys žmonės.

Vieną tokių replikų yra įsigijęs ir Klaipėdos etnokultūros centras.

Kiekviena Raukčių skrynia ant dugno lentų pažymima atskiru numeriu. Tautodailininkai atvirauja – kai ateis laikas kurią sukūrenti, įrašas ir autorių inicialai išduos jų kilmę.

Neseniai pagamintoji jau pažymėta 754uoju skaičiumi. Sutuoktiniai neabejoja, kad jiems pavyks pagaminti tūkstantį, o gal ir daugiau skrynių.

E.Wiecherto pamoka

Kartą A.Rauktienei į rankas pakliuvo Priekulėje taikos teisėju dirbusio Ernsto Wiecherto knygelė „Šaktarpis“, kurioje aprašomos lietuvininkų istorijos. Laikas, kai žvejai laukdavo išeinančių ledų, būdavo skiriamas drožinėjimui.

Minėtoje knygelėje aprašomas Gilijos kaimas, vieta, kur Nemunas įteka į Kuršių marias. Joje aprašomas veiksmas vyksta maždaug prieš pustrečio šimto metų.

Kūrinys yra toks, kokį tą valandą sugalvoji.

Skaitydama šiuos pasakojimus, A.Rauktienė rado itin išraiškingą aprašymą: „Grabas, įsisenėjusiu toje vietoje papročiu, turėjo būti nudažytas žydrai, briaunos – žaliai, šoninės lentos ir antvožas turėjo būti išmarginti gėlėmis: rožėm, tulpėm ir saulutėm. Našlė pažadėjo dolerį viršaus užmokėti, jei stalius šį kartą pajėgs nepaprastai gražiai tai padaryti. Už suderėtus pinigus dar turėjo būti padarytas ir paminklėlis ant kapo pastatyti. Turėjo tai būti stulpas su žalia lenta, jos viduryje balta, raudonai apvedžiota širdis. Virš – jos vardas ir mirusiojo metai, o po lenta – dvi arklio galvos su raudonomis ►

◄ rožėmis akių ir šnervių vietoje. O ant jos – du geltoni paukščiukai, tupį skersai, rausvais sparneliais ir mėlynom galvelėm. Pagaliau ant viso to stulpelio – mažiulis margas paukštelis, metaline susukta viela palaikomas.“

Aprašymas buvo toks vaizdingas, kad menininkams beliko tik atkartoti jame minimo krikšto formą ir marginimą. Taip sutuoktiniai pagamino tradicinio krikšto kopiją, kurią kartu su skryniomis eksponavo Klaipėdos etnokultūros centre.

Antkapinį paminkliuką – krikštą sutuoktiniai atkūrė radę detalų aprašymą. Asmeninio archyvo nuotr.

Sietynuose – žvejų pasaulis

Tikra laime A.Rauktienė vadina tai, kad jos sutuoktiniui teko dirbti Šilutės muziejuje.

Dvarininkas, krašto muziejaus mecenatas ir įkūrėjas Hugo Scheu buvo radęs, o muziejininkai iki šiol išsaugojo du Mažosios Lietuvos krašto žmonių senais laikais pagamintus sietynus.

V.Raukčiui teko juos restauruoti. Taip dirbdamas meistras išlavino ranką ir pripratino akis prie sietynų vaizdo. Tada savaime kilo smalsumas ir noras pačiam padaryti kažką panašaus.

Dabar Raukčiai turi visą kolekciją kituose Lietuvos kampeliuose nematytų namų puošmenų, daugelį jų rodė parodose ir mugėse.

Pradžioje V.Rauktys, kaip ir skrynių atveju, gamino tikrųjų, muziejinių sietynų kopijas. Vėliau sutuoktiniai ėmėsi kurti kitokias jų formas, kurios, tikėtina, būtų priimtinos mažlietuviams.

Vienas sietynų primena pasaulio simbolį – kiaušinį, kuriame yra ir antis, ir daug kiaušinukų. Viršuje – dangus, debesys, žvaigždės, apačioje – pirkelė.

Kitas sietynas panašus į marių dugną. V.Rauktys prisipažino daugelį žuvyčių išdrožęs mugėse, kai neturėjo ką veikti. Kai tų medinių žuvelių prisikaupė daug, sumąstė jas įkelti į sietyną.

Naujo sietyno idėja gimsta sutuoktiniams geriant rytmetinę kavą ir drauge kalbantis, todėl idėjos autoriaus nuopelno neprisiima nė vienas sutuoktinių.

Tokie sietynai Mažojoje Lietuvoje buvo šventės atributas, dažnai jie būdavo vadinami mergvakario sietynais. Matyt, buvo įprasta juos įžiebti priešvestuvinio merginų susibūrimo metu.

Angelė Rauktienė: Esu iš to krašto, kur žmonės per visą gyvenimą prausiasi tris kartus: dukart nuprausia kiti – kai gimsta ir kai miršta, trečiąjį mūsiškiai prausiasi patys – prieš vestuves.

Sietynais namai būdavo puošiami vestuvių ir kitų didžiųjų šeimos švenčių metu. Smagiomis laikytos tokios vestuvės, kurių metu šokantys svečiai sugebėdavo ir sietyno paukštelius sujudinti. Paukšteliai ir kitos figūrėlės būdavo pritvirtinami prie siety-

V.Raukčio „Jūros banga“ – vienas pirmųjų, žmonai dedikuotas paveikslas. Paveldėtomis tekinimo staklėmis V.Rauktys gamina medinius indus.

no ant metalinių spyruoklių, todėl galėjo atrodyti, kad ir jie drauge su besilinksminančiais šoka.

Paukščius ir žuvis V.Rauktys stengiasi drožti atpažįstamus, panašius į tikrus, tik jų proporcijos neatitinka – ir kuosa, ir mažas žvirblelis gali būti tokio pat dydžio. Ir tai nenuostabu, juk negali sietyno puošti skirtingų dydžių figūrėlės.

Raukčių gaminiai – pastelinių spalvų, primenančių pajūrio smėlį, vandenų mėlį ir augalų margumą. „Kūrinys yra toks, kokį tą valandą sugalvoji, – apie sietynus puošiančias figūrėles pasakojo A.Rauktienė. – Pastaruoju metu darome skrynias ir sietynus. Juos kurti yra ne tik didelis malonumas, bet ir pragyvenimo būdas.“

Žiedlapiai kuria siužetą

Retas kūrėjas yra vienpusis. Pagarsėjusi visoje Lietuvoje margučių meistrė A.Rauktienė stebina fantazija ir kruopštumu. Šių savybių viršūnė – žolynų paveikslai, kuriuos moteris vadina tapyba žiedlapiais.

Autorė pasakojo ne vienerius metus gaminusi floristinius atvirukus, ir tik gerokai vėliau ryžosi kurti ištisus paveikslus.

Iš didelių žiedlapių, mažų žiedelių, sunkiai dėl smulkumo sučiupinėjamų miško žolynų moteris kuria ištisas kompozicijas, kuriose puošnios damos sukasi šokio sūkuryje, pievoje žoliauja moterys, angelai iš dausų siunčia į žemę linkėjimus ir tarpusavyje liežuvauja. ►

V.Raukčio tapyboje dominuoja peizažai ir žirgų tema.

◄ „Naujausiame paveiksle norėjau parodyti žmogaus kelionę. Marios, laivelis, žmogų kažkas pašaukia ir jis išplaukia, ties horizontu matyti kiti panašiai iškeliaujantys“, – subtilių darbų prasmę aiškino autorė.

Bene didžiausias jos darbas pavadintas „Joninių naktis“. Elfus primenančios mergaičių figūros, galbūt likimo deivės moiros, stebi trumpiausią naktį žemėje.

Dar viename A.Rauktienės paveiksle panaudoti ne tik augalai, bet ir pasibaigus vasarai namo palėpėje gyvenimą baigusio drugio sparneliai.

Apžiūrinėdama iš anksto sudžiovintus augalus, menininkė leidžia fantazijai kurti siužetus. Žiedlapius senoje knygoje ji slegia tik nukritusius, tyčia neskina, todėl jie nebūtinai yra idealios formos.

Jei supiltume į saują visus augalus, iš kurių gimė paveikslai, delnuose liktų tik žiupsnis gyvybę praradusių žiedų.

Kai jie sudžiūsta, formos pačios ima diktuoti siužetus neįprastiems paveikslams.

Namuose kūrėja susideda porą dešimčių knygų su jose prislėgtais augalais, nusiramina, kad netyčia nenupūstų lengvutėlės darbo medžiagos nuo savo darbo stalo ir tik tada imasi kūrybos.

Sunku net įsivaizduoti, kaip menininkė sugeba priklijuoti prie popieriaus dūlėjančių lapų skeletus. Augalo ažūras, lyg kruopštus tušo plunksnos piešinys, paveiksle atgimsta miško ir jo atspindžio vandenyje vaizdu.

Subtilūs, japonų tapybą primenantys paveikslai stebina formų grakštumu ir lengvumu.

Jei supiltume į saują visus augalus, iš kurių gimė paveikslai, delnuose liktų tik žiupsnis gyvybę praradusių žiedų.

Menininkės sutuoktinis vienam floristiniam paveikslui pritaikė senosios tėvų sodybos statinio nedidelio lango rėmą.

Kūryba, virtusi darbu ir pragyvenimo šaltiniu, sutuoktiniams Angelei ir Vytautui Raukčiams suteikia pilnatvę, o žiūrovus verčia stebėtis ir mėgautis jų kūriniais.

A.Rauktienės floristikos darbai stebina fantazija.

Visa, iš ko pagamintas paveikslas, tilptų į vieną saują. Sudžiūvę augalai autorei diktuoja siužetus.