Nijolė DRUNGILAITĖ. Eilėraščiai

Nijolė DRUNGILAITĖ

Antika šiandien

Danaidės Už bausmę nemirusiųjų karalystėje Pildo kiauras statines kasdienybės. Atsisakiusios, kas įprasta žmonių gyvenime, savo noru Arba todėl, kad taip lemta dar joms negimus, Per padidinamąjį stiklą stebi ištekėjusias moteris, Garsiai skaičiuoja, matuoja tris kartus, Nors trečias kartas vis tiek meluoja, Lygina savo nenaudai arba naudai, Dėlioja, dėlioja, vėl sudeda, Beveik iškilmingai pareiškia, Kad šiais laikais jau visos vienodai Diena iš dienos bando Pripildyti kubilus, kurie Net neturi dugno.

Nuotaka, kuri rytoj pabėgs iš savo vestuvių, Prieš miegą dar derina paskutines detales. Kur ji stovės, kaip paduos ranką išrinktajam. Kaip pažadės mylėti Po bažnyčios skliautais giedant pasamdytai solistei Nežemiško grožio balsu, Kaip pažadės mylėti. Ji net neįtaria, Kad Artemidės siųstos Hemeros šiąnakt brausis į sapną, Nes nėra jokios priežasties netikėti jos meile. Balta suknelė kabo šalia veidrodžio Nėra jokios priežasties netikėti jos meile. Nėra priežasties. Nėra priežasties. Kam tos tramdytojos ir kam Jai pavyzdžiu rodo mergaitę, Užsidėjusią meškos kaukę, Šokančią ritualinį šokį? Ji pasiruošus tekėti. Nuotaka, kuri rytoj pabėgs iš savo vestuvių.

Pokalbiai su Euridike

Ne, čia ne paguodos linija, bet mielai paplepėčiau. Draugė neatsiliepia, mylimasis kažkur užtruko. Tik garsiau kalbėk – aidas atsimuša tarsi į uolą. Tikriausiai skambini iš toli. Iš Hado? Dabar neprisimenu, kur yra ta šalis. Pasaulis plečiasi, pažiūrėsiu žemėlapyje. Aksominis, švelnus tavo balsas. Turbūt ir pati kaip iš pieno plaukusi... Mylėjai Orfėją? Žadėjo sugrįžti? Visi vyrai vienodi – prižada aukso kalnus. Labai gražiai dainavo? Tokiems sekasi vilioti. Pažiūrėk, kad darosi, kai koncertuoja Koks nors dievaitis, - gerbėjos Krenta po kojomis, klykia, mėto gėles ir savo širdis, Todėl ir užtruko. Žinok, jie pareina, nes kur ras geriau, Nei pas mus (čia kaip moteris moteriai)! Jau buvo sykį atėjęs tavęs išsivesti? Tarsi knygoje. Užmiršau pavadinimą, Bet apie meilę, ne apie karą. Liepė laikytis taisyklių? Visada maniau, Kad reikia likti tėvynėje – prisigalvoja svetur suvaržymų. Tamsa tave gaubia. Ir kokia buvo sąlyga? Neleisti žvilgterėti, Net akies krašteliu pamatyti tave, Tik turėjai nuolankiai sekt iš paskos? Sakai, plevenai kaip dvasia į šviesą, Kuždėjai jo vardą, Ir tada jis atsigręžė. Viskas perniek, viltys sudužo... Nesisielok! Aš juos pažįstu, pati patyriau. Orfėjas sugrįš. Lauk, Euridike, Nemanyk, kad esi įkalinta amžiams Kažkokioje Hado karalystėje. Mudvi – sielų sesės. Prisipažinsiu, ir aš kasdien laukiu mylimojo žingsnių. Jaučiuosi lyg būčiau mirusi. O tu? Irgi lyg būtum mirusi?.. Paskambink rytoj. Arba susitikim feisbuke.

Rafinuoti barbarai

Rafinuoti barbarai švenčia pergalę mūsų mieste. Jų iškeltos šilkinės vėliavos gražiai plevena vėjyje. Spalvoti fejerverkai, konfeti, dirbtinės nevystančios gėlės, Muliažai, balionai kyla į dangų. Rafinuoti barbarai švenčia pergalę – Lyg būtų viršesni už patį aukščiausią dievą. Stalai apdengti baltom staltiesėm, Išdėliotos porcelianinės lėkštės, Sidabro šaukštai, šakutės, peiliai, auksiniai šaukšteliai, Krištolo taurės, įmantrūs valgiai. Rafinuoti barbarai elegantiškai geria vyną, Raudoną it tautos kraujas, Jie šypsosi, supratingai linkčioja, Klausydamiesi virtuozo pianisto, Arfininkės, permatomais stiklo pirštais. Eidami gatve, paglosto mūsų vaikams galvas, Numeta saldainių, padovanoja paskutinės mados žaisliukų. Minios žmonių seka jiems iš paskos, Tiesia rankas, prašo dar dovanų, Dėkodami suglaudžia delnus. Jeigu būtų sulyginę su žeme namus, Būtume surinkę iš naujo – plytą po plytos. Plytą po plytos. Iš naujo surinkę. Nebūtų sunku. Dabar turime viską pradėti iš naujo. Išsigydę žaizdas Trauklapiais, užkalbėjimais, Užhipnotizuotoms sieloms Semiame iš šaltinio vandenį. Kuždame maldas, tikėdami, Kad vieną dieną bus plačiai atmerktos akys Ir rafinuoti barbarai liks tik barbarais. ►

Prisiminimai apie tave

Ar būna dienų, kai tavęs neprisimenu? Vakar juokiausi iš kažkokio mažmožio, Visi irgi kvatojo - toks keistas lengvumas. Net suskaudo nuo juoko paširdžius. Ir tada aš prisiminiau tavo juoką –Tylų, nedrąsų. Kai verkiu, prisimenu, kaip paslapčia verkdavai, Kad niekas nepamatytų, bet mes, vaikai, Vis tiek pastebėdavome ašaras, Retai klausdavome, kas yra, Nes žinojome, kad nepargriuvai, nesusižeidei, Skusdama bulves, neįsipjovei peiliuku, Kad yra kažkas daugiau, Ko nesuvokiame, bet patirsime metams bėgant. Ir buvome teisūs. Valydama dulkes nuo skulptūrėlių, Kurias parsivežiau iš tavo jau nesančių namų, Prisimenu jų istorijas: Užsukęs rusų kareivis paliko gintarinį šuniuką, Matyt, pasiėmė iš trobos, Kuri po šeimininkų trėmimo į Sibirą liko tuščia, nuniokota. O kitas – medinis, tik akys stiklo, dabar saugantis mano kambarį, Rastas karo metais patvoryje. Ilgai nedrįsai jo paliesti, įtarei, Kad iš miestelio žydų krautuvės, Nes žydai sugulė šalia Kvecių miškelio. Bijojai, kad bars mama, kam parsinešei ne savo.

Ričardo Šileikos nuotr.

Bet, prasidėjus darganoms, pagailo medinio šuns, Priglaudei, sušildei, prisijaukinai. Dabar jis įsitaisė mano svetainėje, Tikiuosi, jam čia gera. Gali žiūrėti pro langą, budėti. Kažkas turėjo būti šalia jo – medžiotojas ar pieštukinė –Visokių variantų prisigalvodavome, Nes šuo ilsisi pievoje, kuri jam šiek tiek per didelė. Mįslė taip ir liko neįminta. Prisimenu tave, Prisimenu tave kasdien, Kai kažkas šmėkšteli minioje, Kokia nors tavo rūbų spalva, Paltas, pabrėžiantis siluetą, šilkinis šalikėlis... Metų laikai yra padaliję valandas su tavimi, Šventės, sekmadieniai yra su tavimi. Tiems, kurie sako, kad reikia eiti pirmyn, Linksiu galva, pritariu, žinau, kad jie teisūs, Nes ateitis irgi yra prisiminimas.

Į priebalsius sudyla sakinys – Preliudija rudens, kurį alsuojam. Šermukšnių byra vėrinys –Jį rūpestingai gatvėje sušluoja.

Ir lieka ta pati anų dienų jungtis Su gęstančių klevų rugsėju. Nebesakai – tokia lemtis, Nes jau per daug atspėji.

Nutolsta paukščiai danguje. Neatsisveikinęs išeina svečias. Ir niekas jo nelydi kelyje, Tad vėjas kitą knygos lapą verčia

Ir likusius skubėdamas skaičiuoja, Ir skruostą įkyriai bučiuoja.

Veidrodis yra tik Alisos, Kuri jau paseno, atspindys. Ji dar bando kilnoti šachmatų figūras, Bet karalius ir karalienė slepias už bokšto, Nes kam malonu būti paliestam Senų, kaulėtų pirštų, Kam malonu klausytis Įkyraus vapėjimo apie tai, Kaip ji kažkada puikiai leido laiką?! Argi nebėra mažų mergaičių, kurios Patinka Keroliui, ar nebėra berniukų, Kurie tiktų Piterio Peno kompanijai? – Tu per daug skaitei, – sako jai senutės, Pasirinkusios mirtį skurdžiuose senjorų namuose, Prižiūrimos moteriškių su stuburo išvaržomis Nuo skeletų kilnojimo. Ji užrašo kelis žodžius Prieš sidabrinį stiklą, Kad raidės įgytų kitą prasmę, Gal tą, kurios ieškojo visą gyvenimą – Beveik nuo pirmųjų žingsnių, Kai pradėjo eiti į mamos glėbį iš tėvo glėbio. Tie keli žingsniai prilygo Visai jos kelionei iki dabar. Kažkas minėjo, kad ji ėmė vaikėti, –Alisa pinanti žilų plaukų kasytes! Ji patenkinta tokia metamorfoze, Nes žaidimas vėl prasidės iš naujo. Reikia tik vėl pakliūti į veidrodžio karalystę.

Liumpenai džiaugsmingai ploja Masiniam kultūros išpardavimui. Politikų nuoširdžiai nenuoširdūs sveikinimai, Reportažai visuose televizijos kanaluose, Šėlsmas miesto aikštėje iki ryto.

Smuikininko niekas neperka –Frakas, balti marškiniai dirgina spalvotą pasaulį. Arfininkės porcelianiniais pirštais neperka, Teatro su vienišu režisieriumi ir aktoriais neperka –Neprisitaikė prie rinkos dėsnių. O tave, sakė, nupirks. Įstiklintame balkonėlyje yra vietos –Balerinai, kuri sukasi ant vienos kojos.

Dieviška diena

Per mišką iki jūros Palydėjo baltas debesis. Smėlynuose dar žydinčios tamsiai raudonos erškėtrožės nuklojo taką. Bangų armonikėlės sugrojo vos girdimą sonatą. Horizontas pamojo paukščių sparnais.