GINTARO LAŠAI
Nijolė DRUNGILAITĖ
Antika šiandien 1. Danaidės Už bausmę nemirusiųjų karalystėje Pildo kiauras statines kasdienybės. Atsisakiusios, kas įprasta žmonių gyvenime, savo noru Arba todėl, kad taip lemta dar joms negimus, Per padidinamąjį stiklą stebi ištekėjusias moteris, Garsiai skaičiuoja, matuoja tris kartus, Nors trečias kartas vis tiek meluoja, Lygina savo nenaudai arba naudai, Dėlioja, dėlioja, vėl sudeda, Beveik iškilmingai pareiškia, Kad šiais laikais jau visos vienodai Diena iš dienos bando Pripildyti kubilus, kurie Net neturi dugno. 2. Nuotaka, kuri rytoj pabėgs iš savo vestuvių, Prieš miegą dar derina paskutines detales. Kur ji stovės, kaip paduos ranką išrinktajam. Kaip pažadės mylėti Po bažnyčios skliautais giedant pasamdytai solistei Nežemiško grožio balsu, Kaip pažadės mylėti. Ji net neįtaria, Kad Artemidės siųstos Hemeros šiąnakt brausis į sapną, Nes nėra jokios priežasties netikėti jos meile. Balta suknelė kabo šalia veidrodžio Nėra jokios priežasties netikėti jos meile.
Nėra priežasties. Nėra priežasties. Kam tos tramdytojos ir kam Jai pavyzdžiu rodo mergaitę, Užsidėjusią meškos kaukę, Šokančią ritualinį šokį? Ji pasiruošus tekėti. Nuotaka, kuri rytoj pabėgs iš savo vestuvių.
Pokalbiai su Euridike Ne, čia ne paguodos linija, bet mielai paplepėčiau. Draugė neatsiliepia, mylimasis kažkur užtruko. Tik garsiau kalbėk – aidas atsimuša tarsi į uolą. Tikriausiai skambini iš toli. Iš Hado? Dabar neprisimenu, kur yra ta šalis. Pasaulis plečiasi, pažiūrėsiu žemėlapyje. Aksominis, švelnus tavo balsas. Turbūt ir pati kaip iš pieno plaukusi... Mylėjai Orfėją? Žadėjo sugrįžti? Visi vyrai vienodi – prižada aukso kalnus. Labai gražiai dainavo? Tokiems sekasi vilioti. Pažiūrėk, kad darosi, kai koncertuoja Koks nors dievaitis, - gerbėjos Krenta po kojomis, klykia, mėto gėles ir savo širdis, Todėl ir užtruko. Žinok, jie pareina, nes kur ras geriau, Nei pas mus (čia kaip moteris moteriai)! Jau buvo sykį atėjęs tavęs išsivesti? Tarsi knygoje. Užmiršau pavadinimą, Bet apie meilę, ne apie karą. Liepė laikytis taisyklių? Visada maniau, Kad reikia likti tėvynėje – prisigalvoja svetur suvaržymų. Tamsa tave gaubia. Ir kokia buvo sąlyga? Neleisti žvilgterėti, Net akies krašteliu pamatyti tave, Tik turėjai nuolankiai sekt iš paskos? Sakai, plevenai kaip dvasia į šviesą, Kuždėjai jo vardą, Ir tada jis atsigręžė. Viskas perniek, viltys sudužo... Nesisielok! Aš juos pažįstu, pati patyriau. Orfėjas sugrįš. Lauk, Euridike, Nemanyk, kad esi įkalinta amžiams
Kažkokioje Hado karalystėje. Mudvi – sielų sesės. Prisipažinsiu, ir aš kasdien laukiu mylimojo žingsnių. Jaučiuosi lyg būčiau mirusi. O tu? Irgi lyg būtum mirusi?.. Paskambink rytoj. Arba susitikim feisbuke.
Rafinuoti barbarai Rafinuoti barbarai švenčia pergalę mūsų mieste. Jų iškeltos šilkinės vėliavos gražiai plevena vėjyje. Spalvoti fejerverkai, konfeti, dirbtinės nevystančios gėlės, Muliažai, balionai kyla į dangų. Rafinuoti barbarai švenčia pergalę – Lyg būtų viršesni už patį aukščiausią dievą. Stalai apdengti baltom staltiesėm, Išdėliotos porcelianinės lėkštės, Sidabro šaukštai, šakutės, peiliai, auksiniai šaukšteliai, Krištolo taurės, įmantrūs valgiai. Rafinuoti barbarai elegantiškai geria vyną, Raudoną it tautos kraujas, Jie šypsosi, supratingai linkčioja, Klausydamiesi virtuozo pianisto, Arfininkės, permatomais stiklo pirštais. Eidami gatve, paglosto mūsų vaikams galvas, Numeta saldainių, padovanoja paskutinės mados žaisliukų. Minios žmonių seka jiems iš paskos, Tiesia rankas, prašo dar dovanų, Dėkodami suglaudžia delnus. Jeigu būtų sulyginę su žeme namus, Būtume surinkę iš naujo – plytą po plytos. Plytą po plytos. Iš naujo surinkę. Nebūtų sunku. Dabar turime viską pradėti iš naujo. Išsigydę žaizdas Trauklapiais, užkalbėjimais, Užhipnotizuotoms sieloms Semiame iš šaltinio vandenį. Kuždame maldas, tikėdami, Kad vieną dieną bus plačiai atmerktos akys Ir rafinuoti barbarai liks tik barbarais. ► 57
