Ignas KAZAKEVIČIUS. Žiūrėtojas ir ieškotojas. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis

10 metų aktyviai tapančio Rodiono Petrovo hiperrealistinė estetika balansuoja tarp natūralizmo ir popmeno. Konkretus objektas ir kompozicijos figūratyvas. Efektingas, tikslus, net kartais emocionalus realybės perkūrimas. Tapyba artimesnė vaizdo projekcijai nei fotografijai, labiau pasąmonės srautui nei abejingam dokumentiniam fiksavimui. R.Petrovas kūriniuose bando kurti istoriją. Pati technika dėl paveikslo arba paveikslas, kuris skirtas tik technikai įprasminti, jam nėra esminis dalykas. Tapytojo vizuali estetika nėra statiška, šalta viršrealybinės galios demonstracija. Veidrodiniai paveikslų paviršiai neatstumia vaizdo nuo žiūrovų. Pastarieji tampa aktyviais dalyviais. Žiūrovai, menininkas ir pats vaizdas tampa vieni kitų ieškotojais.

Ignas KAZAKEVIČIUS

Menininkas ieško vaizdo

Pirmasis TAS kūrinys, kuris pradėjo „kalbėti“ su menininku, užmezgė atvirą dialogą su publika ir „pasiūlė“ pasukti dabartiniu kūrybiniu keliu, buvo 2010 m. nutapytas „Oil on canvas“. Iš pažiūros nesudėtingas semantinis žaidimas. Aliejus, drobė – taip pasirašo kitoje paveikslo pusėje tapytojai, pridėdami ir kūrinio pavadinimą. Šiuo atveju tai, kas parašyta, atitinka tai, kas pavaizduota: skirtingi aliejaus pavidalai –

Žiūrėtojas ir ieškotojas Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“

R.Petrovas. Diptikas „Pertvarkymas“. 2020. Drobė, aliejus.

maistinis ir mašinų – drobės draperijų fone. Ir viskas. Daugiau nieko nereikia. „Tuomet pastebėjau puikią galimybę žaisti su pavadinimo ir vaizdo santykiu, – teigė autorius. – Pradėjau kurti objektų kodus, į kuriuos įtraukdavau sociokritinę žinutę.“ Tai savalaikis Rodiono darbas. Pataikantis tiek į tuometės „eurostandarto“ kartos, kurios vėliavnešiai buvo Jaunojo tapytojo prizo ugdytiniai, kontekstą, tiek išreiškiantis jau klasika tapusio postmodernizmo tautologiją. „Eurostandartas“, tenka pripažinti, dominuoja ir šiandien, jį galima laikyti jaunosios menininkų kartos (kuriai maždaug 25–35 metai) pasipriešinimo ilgai Lietuvoje vyravusioms ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms bruožu.

Pamenu, šis kūrinys išsiskyrė gana margoje pirmojoje rimtesnėje personalinėje autoriaus parodoje „Rebranding“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Išsiskyrė ne „perženklinimu“, o konceptualumo paieškų daugiakryptiškumu. R.Petrovo tapybos ciklas „Anima“ (2012–2013) atkreipė dėmesį į neoninių šviesų juostų ir tamsaus fono kontraste skendintį merginos motyvą. Atrodė, jog menininkas akcentuoja simbolistinį portretą, moters idealo vyro pasąmonėje išraišką. Ir kartu ieško platformos tolesnei tapybos versijai, vystymui.

Vaizdas ieško žiūrovų

Su R.Petrovu kalbėjomės apie kūrinių motyvus. Paklausiau, kada įvyko rimtesnis posūkis jo kūryboje ir menininkas vaizdu pradėjo skenuoti žiūrovus, stebėti jų reakciją, suprasti, ką pats daro ir ko ieško, kad sukurtų dar vieną placdarmą savo tapybinės ateities šuoliui.

as ir ieškotojas

raštės. Menotyrininko dienoraštis“

R.Petrovo teigimu, „dar studijuojant nedavė ramybės įsitikinimas, kad vien hiperrealistinis „kažko“ atvaizdavimas yra beprasmis. Buvo labai svarbu prisiversti atsisakyti banalaus vaizdo. Nuo pat pradžių pajutau, kad esu tarsi kempinė, kuri sugeria vaizdus, faktus ir tik po tam tikro laiko transformuoja juos į kodinius mazgus arba rebusus. 2017-aisiais ruošiantis personalinei parodai „Abejonės ir ginčai“ („Pamėnkalnio“ galerija, Vilnius), atėjo suvokimas, jog kuriami vizualiai chaotiški kūriniai paklūsta bendram koncepciniam karkasui“.

Autoriaus minėtame cikle dominavo siurrealios samplaikos, sulipdytos iš meno pasaulio citatų, pasaulinės politikos akcentų, įvykių dokumentikos ir realių miesto fragmentų, kuriems būdingas veiksmo ir būsenos jausmingumas. Galbūt tas menininko tapybos džiaugsmas, grožis, proveržio atkaklumas ir pasąmoninis noras patikti publikai – gana nuosaikus flirtas su kiču? Paveiksluose dominavo jausmų nežeidžiantis (pseudoaštriai socialinis) siužetas, sykiu per lengvai slystančius potėpius pabrėžiama pati tapyba. Šiame etape autorius ieškojo socialiai reikšmingos formos, kad vaizdas kalbėtų žiūrovams apie juos supančią realybę. Tai buvo globalaus – kolektyvinio – identiteto paieškos. Žiūrovai ieško menininko Dabartiniu R.Petrovo kūrybos periodu, panašu, jog būtent žiūrovai stengiasi įminti autoriaus braižo ir jo kūrybinių posūkių mįslę. O kas gi ten – kitoje paveikslo, parodos, objekto pusėje? Ar vis tas pats autorius? Ar instaliacijos nėra pauzė menininko kūryboje, bandant tarp spurtų atsikvėpti ir keisti braižą ar bent koncentruotis į naujus motyvus?

„Nuolat pastebiu, kad man patinka pirmieji kūrinio potėpiai, ir neretai atrodo, kad štai čia būtų galima ir sustoti. Taip pat atkreipiau dėmesį į dažų maišymą paletėje, kai purūs dažų sluoksniai tarsi savaime pradeda kurti paveikslą, dar neprisilietus prie drobės, – pasakojo R.Petrovas. – Manau, šie potyriai turėjo įtakos, todėl ėmiausi tobulinti „emocijas“. Po kelių eksperimentinių etapų supratau, kad man įdomu įvesti abstrakčių elementų, nekeičiant kūrinio esmės. Taip atsiranda instaliacijos arba objektai, tik juos kuriu, jeigu suprantu objektą būsiant daug „stipresnį“

nei tapybos variantą.“

Vieni iš pagrindinių leitmotyvų dabartiniuose

R.Petrovo darbuose – nostalgijos jausmas, prisiminimų santykis su dabartimi.

Šiemečiai R.Petrovo kūriniai kelia klausimus, kiek „pridėtiniai dalykai“ padeda jau įvaldytai tapybai. Kaip pasiskirsto krūvis tarp motyvo prasmės tapyboje ir kuriamo siužeto? Ko laukti iš netrukus būsiant nutapyto paveikslo, net (ne)žinant, kada gims jo idėja ir kada jis bus baigtas? Vieni iš pagrindinių leitmotyvų dabartiniuose autoriaus darbuose – nostalgijos jausmas, prisiminimų santykis su dabartimi. Praeities detalės užsimiršta ir išsikreipia, susilieja kaleidoskopinėje haliucinacijoje, pamėgtas miesto motyvas sluoksniuojasi ir skaidosi į dirbtinį ir tikrą, o pati architektūra koduoja įvykių sekas.

P. S. I.Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.