GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS

Pelėdos akys

S.Kalniui

Pabudo naktį, nes išgirdo keistoką bruzdesį prie lauko durų. Atsikėlęs iš lovos, apsivilko kailinius ir nušlepsėjo į priemenę. Ten truputį pravėrė duris ir pamatė vilkšunį, kurį įleido į vidų, paskui, sukrovęs į lėkštę duonos likučius ir mėsgalius, padėjo ant grindų netikėtam svečiui. Uždaręs priemenės duris, vėl atsigulė į lovą galvodamas apie tai, kam galėtų priklausyti šuo, nes artimiausias kaimynas tokio neturėjo. Turbūt jo šeimininkas – bjaurus žmogus, jeigu augintinis nuo jo bėga, pagalvojo Sigitas, nes globojo visokius padarus, todėl gyvenvietės vyrai šaipėsi, kad jis labiau mėgsta šunis ir žvėriukus nei moteris. Galbūt jie buvo teisūs, nes, paveldėjęs tėvų sodybą, stovėjusią prie miško, ją sutvarkė, pagražino, tačiau nuotakos iki šiolei neatsivedė, nors jau stuktelėjo trisdešimt penkeri metai. Galbūt vyriškoje širdyje buvo pasėta nuoskauda, kai viena gražuolė kažkam prasitarė, kad jis esąs durnius, nes dėl visokių padarų pametė galvą, todėl niekas jam daugiau nerūpi.

Vis dėlto Sigitui rūpesčių atrodė per akis, nes viską darė pats vienas, nieko neprašydamas pagalbos. Tačiau didžiausią malonumą patirdavo, kai, turėdamas laisvo laiko, meistraudavo iš lentų inkilus, kuriuos pavasarį įkeldavo į miško medžius. Pažįstamiems sakydavo, kad jis privalo pasirūpinti gyvenamu plotu paukšteliams. Žmonės tik šypsodavosi, bet nesišaipydavo.

Per pietus Sigito šviesias mintis supainiojo netikėtai pasirodęs Žiubrys, kuris ieškojo savo vilkšunio. Net dorai nepasisveikinęs ir nepadėkojęs, išsivedė šunį piktai bambėdamas po raudona nosimi. Gal prieš metus Žiubrys atsikraustė į jų gyvenvietę, tačiau aplinkiniams jis nepatiko, nes atrodė įtartinas, piktas ir meluojantis. Jis gyveno su prastos išvaizdos žmona Vale, kuri atlikdavo daugybę darbų, o pats drybsodavo persdamas lovoje. Kai nusibosdavo šitoks gulėjimas, čiurindavo į lauką skaldyti malkų. Tai buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas, bet vakarus visuomet leisdavo prie televizoriaus.

Ir vėl jie, gyvatės, meluoja, bambėdavo Žiubrys suraukęs kaktą, tarsi būtų sukramtęs pipirą.

Valė tylėdavo, nes gerai pažinojo tūžmingą vyro charakterį. Ne žmogus, o judošius. Svarbu, kad vyras gražesnis už velnią, todėl daugiau nieko nereikia, pagalvodavo sau ir toliau kantriai kentėdavo jo priekaištus. Atvirai pasakius, Žiubrys atsigimė į savo motinėlę, kurią keikė visi kaimynai, o kai šioji patiesė kojas, žmonėms palengvėjo.

Tos atmintinos dienos, kai Sigitas pirmą kartą išvydo Žiubrį, ilgai neužmiršo, tarsi būtų įmynęs į karvės „pyragą“. Ir iš kur tokie išperos atsiranda, svarstė stebėdamas vakaro dangų, kuris nieko gero nežadėjo, nes kilo vėjas, todėl garsiai ošė miškas, o šuo tupėjo būdoje, tarsi ką blogo nujausdamas. Sigitas seniai pastebėjo, kad visi padarai turi savo protelį, nes gyvena ne bet kaip, o nuolatos budėdami. Ir tą audringą rudens naktį įsiutusi vėtra miške prilaužė medžių ir šakų, laukuose nutraukė elektros laidus, o gyvenvietėje kai kam nuplėšė namų stogus.

Tiktai Žiubrys džiaugėsi, kad vėtra aplenkė jo nedidelę sodybą ir dabar suko galvą, kaip iš miško parsigabenti prilaužytų medžių kurui. Prisiminė, kad spintos kampe išsaugojo degtinės butelį. Juk prieš jį niekas neatsilaikys – nei rusas, nei velnias, nei lietuvis. Ir Žiubrys neapsiriko: tą pačią dieną didžiulė kupeta medžių riogsojo netoli malkinės, nes pirmiausia reikėjo viską supjauti, o paskui sukapoti. Taigi darbo užteko ilgam. Valė džiaugėsi, kad vyras užsiėmęs, todėl paruošdavo sočius pietus su raugintų kopūstų sriuba, šonine ir bulvėmis. Tuomet gaspadorius būdavo užganėdintas, bet, gerai pavalgęs, krisdavo į lovą keliom valandom pailsėti.

Toks darbas Žiubrio nežavėjo, nes turėjo svajonę atrasti nors saują auksinių monetų, todėl su metaliniu strypu dažnai sukinėdavosi apie apleistą malūną. Juk malūnininkas saugojo pinigus, tai tikriausiai prasidėjus karui kur nors čia paslėpė. Jis net sapnuodavo auksines monetas, bet nuo to nebūdavo laimingesnis. Tai atrodė kaip nepaaiškinama liga, kurios nepagydytų jokie vaistai. Net Valė nesuprato, koks kirminas graužia vyrą. Žinojo, kad senstančio žmogaus skrandis kitoks nei jauno. Tačiau netrukus ji pati susirgo keista „liga“, todėl neturėjo džiaugsmo.

O viskas prasidėjo tuomet, kai kartą gyvenvietės parduotuvėje pamatė Sigitą. Jos veidą tarsi paglostė švelnus pavasario vėjas, todėl kasdien atmintyje regėdavo šio vyrioko plaukus ir net girdėdavo balsą. Nejaugi tokiai bobai kaip aš dar gali atsitikti toks dalykas, stebėjosi ji, nes jokiam vyrui negaliu patikti... Ir Žiubrys kažkada ją pasigavo netikėtai, nes užuodė nelabasis, kad tėvas turi pinigų. Tą naktį niurkė, cypino ilgai, kol galutinai priveikė. Taip ir nepajutau, kaip pralėkė visas gyvenimas, tarytumei skersvėjis... Ji taip susigraudino, kad tylomis apsiverkė, o paskui greitai nusišluostė ašaras, kad jų nepastebėtų Žiubrys, snaudžiantis prie televizoriaus.

X

Sigitas – ne žioplys, nes labai daug ko išmoko iš savo tėvo, kuris nesiskyrė su savo mažuoju lagaminu, o jame buvo svarbiausi įrankiai: plaktukas, replikės, kaltas ir daugybė vinių bei varžtelių. Todėl nuo mažens regėdavo, kaip tėvas meistrauja. Tik jis ne itin sutarė su Sigito motina, vienas iš kito pasišaipydavo. Ką padarysi, laimingų porų nedaug pamatysi. Tačiau Sigitas viską dėjosi į galvą, į savo „archyvą“. Žinojo, kad tėvas pasidarė karstą ir jį užnešė ant aukšto. Praslinks dešimtmečiai, ir šito karsto labai prireiks. Motinai ir Sigitui tėvo netektis buvo didelė nelaimė, nes onkologinė liga per pusmetį jį pribaigė, tarsi jų šeimą kas nors būtų prakeikęs. O netrukus palaidojo ir motiną, kuri žvarbų rudenį peršalo, susirgo ir užmerkė mėlynas akis. Kaimynai kalbėjo, kad ją į anapilį pasikvietė velionis vyras. Ir ką ten suprasi visas gyvenimo paslaptis.

Tuomet Sigitui prasidėjo sunkios dienos, tarsi būtų ne dienos, bet akmenys, kuriuos nešiojo ant kupros, nešiojo kantriai, kaip pridera vyrui. Gali būti, kad pavargęs nubraukdavo sūrią ašarą. O vieną vasaros naktį jį pažadino kraupūs pelėdos klyksmai, tarsi paukštis šauktųsi pagalbos. Tada susimąstė, kad žmonės miškuose siautėja su kirviais, peiliais ir šautuvais, kad jie galvoja tik apie save. Rytą atsikėlęs ėmė pjaustyti lentas ir iš jų budavoti įvairaus dydžio inkilus. Dirbo tol, kol ėmė skaudėti rankas, kol pajuto troškulį ir alkį. Nuo to karto jis surasdavo laisvo laiko, kad į rankas paimtų instrumentus ir darytų tai, ką puikiai išmoko.

Kai mažas po kiemą bėgiojo nubrozdintais keliais, atslinkus nakčiai, sustingęs klausydavo baugaus pelėdos ūbavimo, o jos didelės akys šviesdavo iš tolo. Atrodė, kad tai ne paukštis, o kita būtybė, kurios būtina

saugotis. Vėliau ta baimė dingo, tačiau atsirado kita – vandens baimė, nes vasarą vos neprigėrė tvenkinyje: tada jį ištraukė tėvas, kai būdamas netoli išgirdo šauksmą. Vėliau viena surukusi ekstrasensė perspėjo, kad saugotųsi vandens. Todėl, anksčiau svajojęs būti jūrininku, šito noro dėl šventos ramybės atsisakė. Sigito prietaringa mama nuo mažens sūnui įkalė įvairių papročių ir taisyklių. Ir pašarvota ji buvo su šventuoju kryželiu ant kaklo ir su tautine juosta per liemenį.

X

Žiubrys nervinosi, kad nepavyksta surasti lobio, todėl atidžiai apšniukštinėjo savo namų palėpę ir patikrino pamatus, nes šitas namas statytas prieškario laikais. Deja, nieko nerado, o vakarais Valei girdavosi, kad anksčiau buvęs geras statybininkas ir turėjęs daug pagyrimo raštų. Ji tas litanijas žinojo atmintinai, o pagyrimo raštų niekada neregėjo. Tačiau koks nelabasis Žiubrį sugundė, kai vieną šeštadienį po pietų atlingavo iki parduotuvės, šalia kurios riogsojo alaus barelis, vadinamas snargline. Turbūt norėjo vyrams pasigirti, koks anksčiau buvęs šaunus statybininkas.

Apspangę vyrai abejingai klausėsi, o paskui kažkas pasiūlė, kad reikia išgerti už tokį šaunuolį, ir tuomet Žiubriui nori nenori teko juos vaišinti ir, žinoma, pačiam paragauti alučio. Bet jo neužteko, todėl gėrė ir degtinytę.

Jau sutemus Žiubrys svirduliuodamas ir piktai bambėdamas, nes vis dėlto suvokė, kad išbarstė vėjais visus pinigus, patraukė namų link. Ši kelionė jam atrodė ilga ir labai nepatogi, nes kojos, lyg nesavos, neklausė šeimininko. Tik rytą, kai Valė išėjo išsigandusi ieškoti vyro, netoli namų rado jį sušalusį tarp retų krūmokšnių. Todėl užgriuvo didelis rūpestis velionį pašarvoti, o paskui palaidoti.

Pasirodžiusi Sigito sodyboje, paraudusi ir sutrikusi prašė, beveik maldavo, kad šis greitai padarytų karstą Žiubriui. Jis norėjo išJi niekaip nesuprato jaunesnės sesers Astos noro gyventi su tuo nemaloniu vyru, kurį vadino musulmonu, nes normalus vyras taip nesielgdavo. Visų pirma, net po dešimtmečio sesers sugyventinis neišsiskyrė su pirmąja siginti, nes niekada neteko imtis tokio darbo, ir tai buvo tiesa, tačiau pagailo našlės, todėl nedelsdamas griebė įrankius. Kas bus, tas bus, svarstė Sigitas, palėpėje suradęs geresnių lentų. Jeigu būtų daugiau laiko, tai karstą būtų ir nudažęs, bet kitą dieną jį pristatė našlei, kuri dėkojo ir sumokėjo visus pinigėlius, kiek dar turėjo sutaupiusi juodai dienai.

Vakare netoli jo namų kažkodėl ilgokai klykavo pelėda, tarsi norėtų ką svarbaus pasakyti. Sigitas iš įpročio skubiai persižegnojo ir, sustiręs nuo žvarbaus vėjo, smuko pro duris į virtuvę. Ten išsivirė arbatos, o galvoje sukosi keisčiausios mintys apie žmogaus

Sugyventinis

likimą. žmona, o Asta su tokia situacija susitaikė, tarsi taip ir turėtų būti. Bet iš pradžių, kai su juo susipažino maisto prekių parduotuvėje, tas psichas, vengdamas jos giminių, iki gyvenvietės kelio atvažiuodavo ►

eFoto nuotr.

◄ automobiliu, bet iš jo neišlipdavo, kad nereikėtų sveikintis ir bendrauti. Tik sutemus automobilis lėtai prisiartindavo prie sodybos, o jis patyliukais atidarydavo langą, pro kurį įlipdavo į kambarį, kur gyveno su Asta. Kitaip sakant, suaugęs vyras elgėsi lyg būtų baukštus paauglys. Ir tik gerokai vėliau sugyventinis įsidrąsino, tačiau nė karto nepasisveikino su Astos motina, tarsi ji būtų katė. Senutę tai labai žeidė, todėl dukros klausdavo: ką aš jam blogo padariau, kodėl jis toks nemandagus? Tuomet aš ramiai pasakydavau, kad jis yra psichas, todėl neverta dėl to sielotis.

O šiaip jis buvo tvarkingas tarsi vokietis. Kieme surinkdavo visokias šiukšles, nupjaudavo žolę, pašerdavo triušius, o šuniui atnešdavo maisto likučių, be to, kartais ruošdavo pietus, todėl Asta jį pagirdavo – esi geras virėjas. Išgerti, žinoma, sugyventinis neatsisakydavo, tačiau dažniausiai gerdavo vienas, kai nebūdavo Astos. Tai atsitikdavo savaitgaliais, nes pirmadienio rytą išlėkdavo su bendrovės mašina: kiaurą dieną vežiodavo prekes gyvenviečių parduotuvėms. O kai tėvų sodyboje nešmirinėjo sugyventinis, ji dažnai aplankydavo motiną ir Astą, nes čia užaugo, lankė pradinę mokyklą. Dabar, tik išvydusi psichą, jausdavo pasibjaurėjimą. Tikriausiai ir jis, Ričardas, šitai pastebėjo.

O senolė kasmet silpo, menko ir atslinko toks laikas, kai net neiškeldavo kojų iš senos trobos ir neatsisėsdavo ant suoliuko, stovėjusio prie namo sienos. Todėl ji su Asta nenoromis laukė juodos dienos, kai teks stovėti prie karsto. Ir ji tuomet pagalvos, kad prarado savo gimtinę, nes joje šeimininkaus Ričardėlis, kuriam nežinia kas šaus į makaulę... O sesuo Asta jos priekaištų nesuprato, jai sugyventinis geras, rūpestingas vyras. Tą akimirką vos nešūktelėjo, kad esanti durnė, o kai atsikvošės, bus per vėlu. Paskui nurimusi susimąstė, kad ir jos gyvenimas – ne saldainis, nes pedagoginis darbas – ne pyragai, be to, ir vyras mažai uždirba, o į užsienį gudruolis nevažiuoja, neva esąs per senas. Bet, jeigu norėtų, tai iškeliautų ir galbūt neblogai uždirbtų. Taigi, atsiduso ji žvelgdama į motinos sodybos medžius, darbštūs vyrai nesimėto. Ji žiūrėjo taip, tarsi regėtų paskutinį kartą, paskui į kuprinę įdėjo nuotraukas ir kitokias smulkmenas, kurias rado namo palėpėje, čia kažkada buvo tiek svajota ir dainuota, o pro jos langą tolumoje buvo matyti tamsi miško siena.

Kai atsisėdo prie automobilio vairo, pažadėjo Astai paskambinti, po to lėtai išvažiavo į gyvenvietę, o iš jos – į vieškelį.

Artėjant motinos laidotuvių metinėms, galvojo apie gimines, kuriuos derėtų pakviesti, nes Asta nežinojo nei jų telefonų numerių, nei adresų. Tuomet ji apie daug ką liūdnai svarstė, net apie tai, ar pavyks sulaukti pensijos, nes darbas ją pribaigs. Juk praėjusiais metais vieną pagyvenusią mokytoją išvežė į Švėkšną, nes jai pakriko nervai. Bet ir šiaip mokytoja neturėjo sveikatos, saujomis gėrė visokius vaistus.

Sekmadienį, sėdėdama priešais televizorių, stebėjo laidą apie Iraką, o ten rodė, kaip barzdotas musulmonas keista kepure čiureno gatve, o jam iš paskos sekė trys žmonos. Na, Astos gerutis Ričardėlis nelabai skiriasi nuo ano irakiečio, ironiškai pagalvojo, tačiau irakietis sugeba išlaikyti savo žmonas. Štai kas įdomiausia...

Kai iš Astos išgirdo, kad vasarą jų gyvenvietėje naktį liepsnojo trys gaisrai, ji tuojau pagalvojo, ar tai nebus Ričardėlio „visuomeninė“ veikla, bet seseriai nieko nesakė, nes toji būtų labai supykusi. Vėliau niekas neįrodė, kad naktimis siautėjo Astos sugyventinis. Turbūt galvojo, kad tai – vaikėzų darbeliai. Tačiau kitą vasarą gaisrai pasikartojo, tik šį sykį – gretimoje gyvenvietėje. Išaiškėjo, kad išdykę paaugliai atliko tuos velniškus darbelius.

X

Artėjo motinos mirties metinės, todėl ji žinojo, kad važiuos į tėviškę, kur susirinks artimi giminaičiai, tačiau slegiančia širdimi suvokė, kad reikės sėdėti prie vieno stalo su išsiviepusiu Ričardėliu. Tokias bjaurias mimikas darydavo, kai norėdavo patikti kitiems. Tai buvo dar vienas požymis, kad yra psichas. Bet sesuo Asta į tai nekreipė net menkiausio dėmesio. Negana to: Ričardėlis jai pripūtė miglų, girdi, turinti savo algą jam atiduoti, nes už ją yra taupesnis. Va taip.

Tuomet ji neišlaikė ir ėmė šaukti į mobilųjį telefoną...

Asta, kada pagaliau tu įgysi proto? Gal jis tave narkotikais maitina?

Nusiramink, sesute. Viskas bus gerai, dūsavo Asta, mes gerai sutariame...

Jeigu būčiau vyras, žinočiau, kaip jį pamokyti, sunkiai alsuodama kalbėjo, o paskui gėrė raminamuosius vaistus, nes be jų tiesiog negalėjo gyventi: juk į mokyklą eidavo virpančia širdimi ir įtemptais nervais. Dieve mano, kada pasibaigs šita koronė, kada ateis atostogos?

Tačiau atostogos atslinkdavo ir išnykdavo, o ji neišmanė, kaip toliau gyventi. Gerai, kad turėjo puikią draugę Ramunę, kuri visada ją išklausydavo ir paguosdavo lyg motina. Ji stebėjosi, kad Ramunė turi stebuklingas rankas, nes draugei viskas pavykdavo. Būdama ramaus charakterio, neįsiveldavo į konfliktines situacijas. Draugė niekada neparodė pikto veido. Va, kur tikra mokytoja, todėl džiaugėsi, kad draugauja su Ramune, nes sesuo Asta buvo ne to medžio birbynė.

Kai vieną vakarą ji išklojo sesers gyvenimą su Ričardėliu, draugė susimąsčiusi ilgai tylėjo, tarsi ieškodama tinkamo atsakymo. Ilga pauzė rodė, kad situacija sudėtinga, nes žmonės – ne triušiukai.

Manau, kad seseriai tu nepadėsi, nes ji kol kas pasitiki sugyventiniu, o apie tave galvoja, kad jai pavydi, pagaliau prabilo Ramunė.

Dabar ji nežinojo, ką atsakyti, nes suprato, kad Ramunė teisi. Tiesiog viskas paaiškės ateityje, o jai pačiai verta susirūpinti savo sveikata. Tačiau pirkdama vaistus, deja, sveikatos nenupirksi.

X

Medicinos tyrimai ją pribloškė, nes tokio neigiamo rezultato nesitikėjo. Jais nenorėjo patikėti ir vyras, kuris neįsivaizdavo gyvenimo be žmonos. Jam visa tai atrodė kaip tragedija, tačiau dar vylėsi, kad ligoninėje ją vis dėlto pagydys, todėl skolinosi pinigų, pirko brangius vaistus, konsultavosi su gydytojais.

Nė vienas iš mūsų neapsaugotas nuo nelaimės, pasakė Ramunė sujaudintu balsu, kai ją aplankė ligoninėje.

Tačiau kokiais žodžiais ji galėjo paguosti savo draugę? Net ir Asta, kai netikėtai pasirodė palatoje, paėmė sesers ranką ir tuojau pravirko lyg mergaitė. Tąsyk žodžių nereikėjo, nes čia jų niekas nepasigedo, o ligonė neklausinėjo nei kaip Asta gyvena su Ričardu, nei kaip praleido šventes. Absoliučiai viskas pasikeitė jos akyse, nes regėjosi, kad prasidėjo ilgas ir liūdnas sapnas, kurio nepavadinsi gyvenimu. Ji manė, kad pavirto į kažkokią daržovę, kuriai jau niekas neįdomu, nes viskas tapo beprasmiška. Kelis kartus norėjo paklausti Ramunės, kas dedasi mokykloje, bet nepaklausė, nes visi atsakymai būtų beprasmiai. Kaip kažkada teigė romėnai: omninihilum est, nes viskas yra niekai, tačiau žmonės susikuria visokiausių iliuzijų, kad būtų įdomiau gyventi, o paskui kankinasi su tomis iliuzijomis arba griežia dantimis.

Jeigu pasveiksiu, į mokyklą niekada nesugrįšiu, prisipažino Ramunei, kuri ant jos spintelės padėjo kvepiančius apelsinus.

Po pusmečio taip ir atsitiko: ji nesugrįžo nei į mokyklą, nei į savo namus.

Vėliau Ramunė ištekėjo už jos vyro.