GINTARO LAŠAI
Algis KUKLYS
Pelėdos akys S.Kalniui Pabudo naktį, nes išgirdo keistoką bruzdesį prie lauko durų. Atsikėlęs iš lovos, apsivilko kailinius ir nušlepsėjo į priemenę. Ten truputį pravėrė duris ir pamatė vilkšunį, kurį įleido į vidų, paskui, sukrovęs į lėkštę duonos likučius ir mėsgalius, padėjo ant grindų netikėtam svečiui. Uždaręs priemenės duris, vėl atsigulė į lovą galvodamas apie tai, kam galėtų priklausyti šuo, nes artimiausias kaimynas tokio neturėjo. Turbūt jo šeimininkas – bjaurus žmogus, jeigu augintinis nuo jo bėga, pagalvojo Sigitas, nes globojo visokius padarus, todėl gyvenvietės vyrai šaipėsi, kad jis labiau mėgsta šunis ir žvėriukus nei moteris. Galbūt jie buvo teisūs, nes, paveldėjęs tėvų sodybą, stovėjusią prie miško, ją sutvarkė, pagražino, tačiau nuotakos iki šiolei neatsivedė, nors jau stuktelėjo trisdešimt penkeri metai. Galbūt vyriškoje širdyje buvo pasėta nuoskauda, kai viena gražuolė kažkam prasitarė, kad jis esąs durnius, nes dėl visokių padarų pametė galvą, todėl niekas jam daugiau nerūpi. Vis dėlto Sigitui rūpesčių atrodė per akis, nes viską darė pats vienas, nieko neprašydamas pagalbos. Tačiau didžiausią malonumą patirdavo, kai, turėdamas laisvo laiko, meistraudavo iš lentų inkilus, kuriuos pavasarį įkeldavo į miško medžius. Pažįstamiems sakydavo, kad jis privalo pasirūpinti gyvenamu plotu paukšteliams. Žmonės tik šypsodavosi, bet nesišaipydavo. Per pietus Sigito šviesias mintis supainiojo netikėtai pasirodęs Žiubrys, kuris ieškojo savo vilkšunio. Net dorai nepasisveikinęs ir nepadėkojęs, išsivedė šunį piktai bambėdamas po raudona nosimi. Gal prieš metus Žiubrys atsikraustė į jų gyvenvietę, tačiau aplinkiniams jis nepatiko, nes atrodė įtartinas, piktas ir meluojantis. Jis gyveno su prastos išvaizdos žmona Vale, kuri atlikdavo daugybę darbų, o pats drybsodavo persdamas lovoje. Kai nusibosdavo šitoks gulėjimas, čiurindavo į lauką skaldyti malkų. Tai buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas, bet vakarus visuomet leisdavo prie televizoriaus. Ir vėl jie, gyvatės, meluoja, bambėdavo Žiubrys suraukęs kaktą, tarsi būtų sukramtęs pipirą. 54
Valė tylėdavo, nes gerai pažinojo tūžmingą vyro charakterį. Ne žmogus, o judošius. Svarbu, kad vyras gražesnis už velnią, todėl daugiau nieko nereikia, pagalvodavo sau ir toliau kantriai kentėdavo jo priekaištus. Atvirai pasakius, Žiubrys atsigimė į savo motinėlę, kurią keikė visi kaimynai, o kai šioji patiesė kojas, žmonėms palengvėjo. Tos atmintinos dienos, kai Sigitas pirmą kartą išvydo Žiubrį, ilgai neužmiršo, tarsi būtų įmynęs į karvės „pyragą“. Ir iš kur tokie išperos atsiranda, svarstė stebėdamas vakaro dangų, kuris nieko gero nežadėjo, nes kilo vėjas, todėl garsiai ošė miškas, o šuo tupėjo būdoje, tarsi ką blogo nujausdamas. Sigitas seniai pastebėjo, kad visi padarai turi savo protelį, nes gyvena ne bet kaip, o nuolatos budėdami. Ir tą audringą rudens naktį įsiutusi vėtra miške prilaužė medžių ir šakų, laukuose nutraukė elektros laidus, o gyvenvietėje kai kam nuplėšė namų stogus. Tiktai Žiubrys džiaugėsi, kad vėtra aplenkė jo nedidelę sodybą ir dabar suko galvą, kaip iš miško parsigabenti prilaužytų medžių kurui. Prisiminė, kad spintos kampe išsaugojo degtinės butelį. Juk prieš jį niekas neatsilaikys – nei rusas, nei velnias, nei lietuvis. Ir Žiubrys neapsiriko: tą pačią dieną didžiulė kupeta medžių riogsojo netoli malkinės, nes pirmiausia reikėjo viską supjauti, o paskui sukapoti. Taigi darbo užteko ilgam. Valė džiaugėsi, kad vyras užsiėmęs, todėl paruošdavo sočius pietus su raugintų kopūstų sriuba, šonine ir bulvėmis. Tuomet gaspadorius būdavo užganėdintas, bet, gerai pavalgęs, krisdavo į lovą keliom valandom pailsėti. Toks darbas Žiubrio nežavėjo, nes turėjo svajonę atrasti nors saują auksinių monetų, todėl su metaliniu strypu dažnai sukinėdavosi apie apleistą malūną. Juk malūnininkas saugojo pinigus, tai tikriausiai prasidėjus karui kur nors čia paslėpė. Jis net sapnuodavo auksines monetas, bet nuo to nebūdavo laimingesnis. Tai atrodė kaip nepaaiškinama liga, kurios nepagydytų jokie vaistai. Net Valė nesuprato, koks kirminas graužia vyrą. Žinojo, kad senstančio žmogaus skrandis kitoks nei jauno. Tačiau netrukus ji pati susirgo keista „liga“, todėl neturėjo džiaugsmo.
O viskas prasidėjo tuomet, kai kartą gyvenvietės parduotuvėje pamatė Sigitą. Jos veidą tarsi paglostė švelnus pavasario vėjas, todėl kasdien atmintyje regėdavo šio vyrioko plaukus ir net girdėdavo balsą. Nejaugi tokiai bobai kaip aš dar gali atsitikti toks dalykas, stebėjosi ji, nes jokiam vyrui negaliu patikti... Ir Žiubrys kažkada ją pasigavo netikėtai, nes užuodė nelabasis, kad tėvas turi pinigų. Tą naktį niurkė, cypino ilgai, kol galutinai priveikė. Taip ir nepajutau, kaip pralėkė visas gyvenimas, tarytumei skersvėjis... Ji taip susigraudino, kad tylomis apsiverkė, o paskui greitai nusišluostė ašaras, kad jų nepastebėtų Žiubrys, snaudžiantis prie televizoriaus. X Sigitas – ne žioplys, nes labai daug ko išmoko iš savo tėvo, kuris nesiskyrė su savo mažuoju lagaminu, o jame buvo svarbiausi įrankiai: plaktukas, replikės, kaltas ir daugybė vinių bei varžtelių. Todėl nuo mažens regėdavo, kaip tėvas meistrauja. Tik jis ne itin sutarė su Sigito motina, vienas iš kito pasišaipydavo. Ką padarysi, laimingų porų nedaug pamatysi. Tačiau Sigitas viską dėjosi į galvą, į savo „archyvą“. Žinojo, kad tėvas pasidarė karstą ir jį užnešė ant aukšto. Praslinks dešimtmečiai, ir šito karsto labai prireiks. Motinai ir Sigitui tėvo netektis buvo didelė nelaimė, nes onkologinė liga per pusmetį jį pribaigė, tarsi jų šeimą kas nors būtų prakeikęs. O netrukus palaidojo ir motiną, kuri žvarbų rudenį peršalo, susirgo ir užmerkė mėlynas akis. Kaimynai kalbėjo, kad ją į anapilį pasikvietė velionis vyras. Ir ką ten suprasi visas gyvenimo paslaptis. Tuomet Sigitui prasidėjo sunkios dienos, tarsi būtų ne dienos, bet akmenys, kuriuos nešiojo ant kupros, nešiojo kantriai, kaip pridera vyrui. Gali būti, kad pavargęs nubraukdavo sūrią ašarą. O vieną vasaros naktį jį pažadino kraupūs pelėdos klyksmai, tarsi paukštis šauktųsi pagalbos. Tada susimąstė, kad žmonės miškuose siautėja su kirviais, peiliais ir šautuvais, kad jie galvoja tik apie save. Rytą atsikėlęs ėmė pjaustyti lentas ir iš jų budavoti įvairaus dydžio inkilus. Dirbo tol, kol ėmė skaudėti rankas, kol pajuto troškulį ir alkį. Nuo to karto jis surasdavo laisvo laiko, kad į rankas paimtų instrumentus ir darytų tai, ką puikiai išmoko. Kai mažas po kiemą bėgiojo nubrozdintais keliais, atslinkus nakčiai, sustingęs klausydavo baugaus pelėdos ūbavimo, o jos didelės akys šviesdavo iš tolo. Atrodė, kad tai ne paukštis, o kita būtybė, kurios būtina
