Durys 2020 11 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 LAPKRITIS / Nr. 11(83)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 lapkritis / Nr. 11(83) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

TEATRAS Kristina KUČINSKAITĖ. T.Juočys: mano ambicija yra teatras

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Dėmesio! Baletas. Diagnozė: kūrybinis virusas

MUZIKA Žaneta SKERSYTĖ. V.Tarasovas švenčia auksinį solisto karjeros jubiliejų

Jūratė KAROSAITĖ. Sėkmingas orkestro „Trimitatis“ debiutas

ATMINIMAS Algirdas ŠUMSKIS. Didžiavyris Žemaičių Lietuvos

DAILĖ Irma STASIULIENĖ. Tapytojas R.Petrovas – apie meno muges ir sąmyšį drobėse

Ignas KAZAKEVIČIUS. Žiūrėtojas ir ieškotojas. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

ERDVĖS

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 2 psl. – Rodionas Petrovas. Iš ciklo „Sąmyšis“. 2020. Drobė, aliejus 4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

Laura KNYSTAUTAITĖ. Apie kūrybos burtus, įkvėpimo paieškas ir iššūkių alkį

ŽURNALĄ REMIA

TAUTODAILĖS METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Buityje ir mene – kartu

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Tenet“ – filmas, kuris užduoda namų darbų

GINTARO LAŠAI Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

Algis KUKLYS. Pelėdos akys. Sugyventinis

Nijolė DRUNGILAITĖ. Eilėraščiai

JAUNŲJŲ KŪRYBA Karina TYLINGO. Savęs link. Chaosas

60 3

TEATRAS

T.Juočys: mano ambicija yra teatras Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys pokalbio metu vengė žodžio „aš“, vis keičia jį į „mes“. Net kelis kartus paminėjo, kad vadovo pareigos nėra išskirtinės – darniai įstaigos veiklai svarbus kiekvienas jos narys. Šį rudenį T.Juočys buvo išrinktas vadovauti Klaipėdos dramos teatrui, vadovo pareigas eina jau antrą kadenciją iš eilės. Pradėjo 2015-aisiais, lūžio metais, kai teatras grįžo į renovuotą savo pastatą. Antrosios kadencijos pradžią taip pat žymi iššūkių laikas – šalies gyvenimą paralyžiuojanti pandemija. Su T.Juočiu kalbėjomės pustuščiame teatre, dieną prieš paskelbiant trijų savaičių karantiną. Į jį vadovas žiūrėjo stoiškai: „Tai metas atlikti darbus, kuriems iki šiol neužtekdavo laiko. Taip pat šiuo laikotarpiu svarbiausia nesustabdyti kūrybinio proceso ir neprarasti ryšio su žiūrovais.“

Kristina KUČINSKAITĖ

Ryškus sangvinikas – Esame linkę matyti žmones gana siaurai – uždarytus jų profesijos stereotipuose. Jūs esate teatro žmogus, bet ar teatras jus apibrėžia – kuo degate, jei iš gyvenimo lygties išimamas teatras? – Kalbant apie darbą – niekas neįtikins sakydamas, kad be darbo žmogus negalėtų egzistuoti. Man atrodo, galėčiau nedirbti. Taip pat nemėgstu idėjinio vyniojimo – galiu pripažinti, kad man svarbūs pinigai, patinka turėti gražius namus, gerą automobilį. Kai nori suprasti žmogų, psichologai klausia apie jo pomėgius – gal piešia, 4

žvejoja ir t. t. Žinai, mąstau, kad aš neturiu individualių pomėgių, jie kažkaip per gyvenimą išsitrynė. Nėra dalykų, be kurių negalėčiau gyventi. Esu ryškus sangvinikas – man patinka socialinis gyvenimas, patinka bendrauti, bet taip pat patinka patylėti ir nieko neveikti. Lyg ir mėgstu sportą, bet neturiu jam laiko, ir nemirštu dėl to. Dar prieš kelerius metus turėjau aktyvių pomėgių, bet mažai kas iš jų liko. Patinka „YouTube“ žiūrėti sportininkų dvikovas. Tai nesukelia agresijos, priešingai – nuramina. Žiūriu kovas įvairiais rakursais, žiūriu jų pakartojimą, stebiu, kaip kovotojai išvengia priešininkų ir t. t. Labai noriu keliauti, bet šiuo metu viskas suvaržyta. Tiesa, noriu padėti dukrai pažinti pasaulį, degu laisvės idėja. Noriu, kad ji augtų laisva. Įdomu stebėti jos augimo procesą, jai dabar aštuoneri. Sunku kalbėti apie save, esu daugiau stebėtojas nei dalyvis.

– Minite dukrą – ar turite daugiau vaikų? – Su žmona turime du vaikus. Bet sūnui jau 18. Gyvena savo gyvenimą. Jis iš pirmos žmonos santuokos, kartu gyvename nuo tada, kai jis buvo ketverių, mudviejų santykiai – tėvo ir sūnaus. Kažkada esu svarstęs, ar skirsis meilė jam ir dukrai. Be reikalo – sūnus ir tiek.

Pakeliui į laisvę – Akcentuojate, kad jums svarbu laisvė. Pats jaučiatės esąs laisvas žmogus, radęs savo vietą gyvenime? – Esu laimingas ten, kur esu. Man patinka vieta, kurioje dirbu. Ar esu laisvas? Nesijaučiu laisvas, nes, priimant bet kokį sprendimą profesiniame ir asmeniniame gyvenime, reikia atsižvelgti į daug aplinkybių.

TEATRAS

Klaipėdos dramos teatrui dar penkerius metus vadovausiantis T.Juočys įsitikinęs, kad vienas vadovas nieko negali, įstaigos sėkmę kuria daug įvairių aplinkybių ir žmonių. Kemel photography nuotr.

Kita laisvė – nuo vidinių demonų, prietarų. Ir šiuo atveju nežinau, ar esu visai laisvas. Siekiu laisvės, bet stengiuosi per daug nevertinti, kaip man tai sekasi. Nebūtina, kad viskas būtų tik sėkminga – toks požiūris nesuvaržo. Ne viskas susiveda į tai, kad žmogus, kuriam sekasi, yra tas, kuris kažko pasiekęs. Darbe stengiuosi kurti tokias sąlygas, kad aplinkiniai jaustųsi laisvai. Jei tai pavyks-

ta – tuomet ir pats jaučiuosi pakeliui į savo laisvę. – Esate kitus įgalinantis vadovas? – Sunku, kai žmonės bijo priimti sprendimus, kartais nejauku, kai manęs klausia, ką daryti. Manau, kad reikia nebijoti – reikia imti ir daryti. Nereikia baimintis klaidų, kuo daugiau dirbi – tuo daugiau ir klaidų padarai. Nesuprantu, kaip galima dirbti ir neklysti. Noriu, kad mano kolektyvas

pats spręstų, kad žmonės turėtų nuomonę, jaustųsi komfortiškai darbe. Ne aš galiu, o mes galime – nemėgstu kalbėti kaip žinovas, man lengviau klausti. Pats vadovas nieko negali. Sklando mitai apie išskirtinius vadovus, apie vieno ar kito vadovo erą, bet negalima visko suvesti į vieną asmenį. Sėkmės istoriją įstaigoje kuria daug įvairių aplinkybių ir žmonių. Svarbu, kad visi žinotų, jog prisidėjo prie sėkmės. Ji nėra vien vadovo nuopelnas. ► 5

TEATRAS

◄ Yra nemažai pavyzdžių, kai vienoje įstaigoje garsėję vadovai kitose nepasiekia tokių puikių rezultatų. Taip pat netikiu statiškomis sistemomis – žmonėms naudinga keisti darbo vietą, keliauti įstaigos struktūroje, išbandyti save įvairiuose darbuose. Ir man taip buvo – atėjau kaip pavaduotojas, vėliau buvau projektų vadovas, kurį laiką – pastatymų dalies vedėjas, teatre turėjau daug funkcijų. Einant dabartines pareigas, man labai praverčia, kad važiavau į gastroles, kad išmanau apie dekoracijų montavimą, apšvietimą, garsą, aktorių trupę.

Naujas iššūkis – Šį rudenį laimėjote konkursą antrą kadenciją eiti teatro vadovo pareigas. Gal galite trumpai pareferuoti pirmąją kadenciją? Su kokiomis idėjomis tuomet atėjote ir kaip sekėsi jas įgyvendinti? – Sunku atsitraukti į šoną ir pamatyti, kas padaryta. Man atrodo, kad per tuos penkerius metus nuėjome gana įdomų kelią. Reikia prisiminti, kad 2015 m. persikraustėme į rekonstruotą teatrą. Tai buvo ir kokybinis šuolis – nuo mažo repertuaro Žvejų rūmuose iki gyvenimo čia, atnaujintame teatre. Visada turėjome tikslą, kad Klaipėdos dramos teatras trauktų žmones iš visos Lietuvos. Ne dėl gražaus pastato, bet dėl turinio – mūsų spektaklių. Manau, kad tam tikra prasme labai pravertė ir praverčia mano profaniškumas teatre – neturiu teatrinio išsilavinimo, esu vadybininkas. Į viską žiūriu plačiai. Teatras nėra placdarmas mano ambicijai. Mano ambicija yra teatras, geri jo rezultatai. Dėl to gerai, kad nesu kūrėjas, neturiu poreikio realizuoti savęs per kūrybą, man svarbu, kad teatras būtų atpažįstamas, rastų savo vietą. Jei tai pavyksta – aš laimingas. Kartais jaučiu, kad pavyksta. Nors gal taip kalbėti yra neatsargu. – Gal galite įvardyti, kaip, jūsų nuomone, pasireiškia teatro sėkmė? – Ją jaučiu per daugelį dalykų – per mūsų spektaklius, čia dirbančius, savo profesijoje augančius žmones. Prieš penkerius metus neturėjome techninio padalinio, jo vadovo – kūrėme po truputį. Dabar mūsų padalinys yra vienas profesionaliausių visoje 6

Lietuvoje – į teatrą niekas neįeis prieš tai neatsiuntęs techninio raiderio ir mums nepasiruošus. Vadybos srityje taip pat nebuvo nė vieno žmogaus, viena po kitos prisijungė skyriaus merginos. Lygiai taip pat didėjo administracija. Į šias patalpas atėjo žmonių skaičiumi mažesnis teatras. Įdomus ir kūrybinių darbuotojų augimas, prisijungia nauji aktoriai, keičiasi jų kartos. Kažkada prisėdau ir perskaičiau prieš penkerius metus parašytą teatro veiklos programą – matau, kad maždaug 90 procentų to, ką buvau numatęs, pavyko įgyvendinti. Visi tie darbai buvo padaryti intuityviai, tiesiog nėriau į šį darbą ir tiek. Kai rengiausi antrajai kadencijai, jaučiausi taip pat, kaip ir pirmą kartą – besiimantis iššūkio. Nesijaučiu užsisėdėjęs, nejaučiu rutinos. Turiu planų ir idėjų.

Tikrasis teatro veidas – Minėjote, kad pradėjus darbus prioritetas buvo teatro atpažįstamumas. Kokiais būdais jo siekėte? – Sukis, kaip nori – visada grįšime prie repertuaro, jis svarbiausias. Yra daug sparnuotų frazių apie teatrus kaip šventoves, jų įspūdingus pastatus. Bet pasaulyje daug teatrų, kurie to neturi ir yra puikūs. Pavyzdžiui, man kartais liūdna stebint Oskaro Koršunovo teatrą, jie nepelnytai blogoje situacijoje. Mano nuomone, tai – repertuarinis teatras, pas juos ateina dirbti daug jaunimo. Taigi svarbiausia – repertuaras. Jis yra teatro veidas. Norisi, kad būtume atpažįstami ne per lengvą repertuarą, pramogas. Norisi, kad būtume žinomi kaip teatras, priver-

Į viską žiūriu plačiai. Teatras nėra placdarmas mano ambicijai. Mano ambicija yra teatras, geri jo rezultatai. čiantis jam atsiduoti, padirbėti smegenimis ir širdimi. Nėra sudėtinga kurti pramoginį turinį, bet valstybinis teatras negali sau to leisti. Savo regione turime būti tie, į kuriuos lygiuojamasi.

Pamenu, kažkada Latvijoje kalbėjomės su vienu rusų režisieriumi, tarėmės, kad jis atvyktų pas mus (galiausiai jam to nepavyko padaryti). Pokalbio pabaigoje jis paklausė, kokia būtų jo užduotis – ar komerciškai sėkmingas, ar į meną orientuotas spektaklis. Labai suglumau – juk apie tai negali būti nė kalbos. Mes turime kurti meną, pažindinti auditoriją su intelektualiu teatru. – Kaip gali būti teatras paklausus ir kartu nepriklausomas? – Norisi, kad į teatrą ateinantys žiūrovai didžiuotųsi čia ateinantys žiūrėti sudėtingų spektaklių. Jei profesionaliai atliksime savo darbą, spektaklis gal plačiajai publikai nepatiks, bet ji neišeis nusivylusi. Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ nėra lengvas spektaklis, bet jis turi būti repertuare, kad žmonės galėtų jį atrasti. Kartais tai – mūsų problema, nesugebame perteikti spektaklio gelmės. Ne žiūrovai kalti, jei jie nebuvo paruošti, jei trūko informacijos. Turiu pasakyti, kad Klaipėdos publika labai gera. Stebuklingai sutampa mūsų, kaip teatro, ir jos nuomonė. Manome, kad turime puikų spektaklį – žiūrovai jį taip pat priima puikiai. Nežinau, kaip tai įvyksta, bet įvyksta.

Su naujais režisieriais – Labai kryptingai pasisakote už atvirą teatrą. Tiek įvairioms idėjoms, tiek užsienio režisieriams. Ar nėra sunku pristatyti santykinai platesnei lietuvių publikai nežinomus vardus, sudominti jais? – Tai – vienareikšmiškai įdomiau. Pavyzdžiui, dabar teatre dirba Elmaras Senkovas iš Latvijos. Apie jį anksčiau žinojau tik tiek, kad Mara Kimelė turėjo gera studentą. Nieko jam pačiam nesakėme, tiesiog nuvažiavome pasižiūrėti jo spektaklių. Kai matai, ką jis daro, kaip su juo atsiskleidžia trupė, nekyla jokių dvejonių. Prisistatymas įvyko natūraliai: už „Mamą Drąsą“ jis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Ir dar kokiomis aplinkybėmis – konkuravo su E.Nekrošiumi ir O.Koršunovu. Dabar Lietuvos teatro lauke turbūt nėra nežinančių apie E.Senkovą. Labai džiaugiamės, kad jo debiutas Lietuvoje įvyko būtent pas mus. Tai užkrečia, motyvuoja. Lietuvoje daug puikių režisierių, bet, jei norime tobulėti, svarbu

TEATRAS

susitikti su režisieriais iš kitokios aplinkos. Tai naudinga visiems – tiek technikams, tiek aktoriams. Trupė, galinti dirbti su bet kokiu režisieriumi, bet kokia medžiaga, yra labai profesionali. Manau, esame kiek užsižaidę su sąvoka, kad Lietuva – teatro valstybė. Nematydami, kas vyksta šalia, prarasime savo pozicijas. Kaimynystėje – puikūs teatrai, Latvijoje labai daug stiprių režisierių. Turime bendrauti, kad vyktų kūrybinis augimas. Dabar taip pat tas metas, kai į teatrą ateina ukrainiečiai, baltarusiai režisieriai – tai diktuoja geopolitinės sąlygos. Vienas iš būdų vystyti teatrą – keliauti, stebėti režisierių darbus. Džiaugiuosi, kad tas stebėjimas, bendravimas jau po kelerių metų duoda labai apčiuopiamų rezultatų: E.Senkovas, Laura Groza, Agata DudaGracz.

Svarbi patirtis – Jūsų pastebėjimu, ką konkrečiai atneša svečiai iš užsienio? – Patikslinsiu, kad kol kas darbo su užsienio režisieriais patirties nėra labai daug. Buvo latviškas, dabar bus lenkiškas periodas. Atrodo, kad Latvija visai šalia, bet taip pat atrodo, jog jie visai kitos teatro mokyklos atstovai. Pažinojome M.Kimelę – ji griežta, tvirta – su ja dirbti įdomu ir sunku. Aktoriams dirbti su M.Kimele – labai naudinga ir svarbi patirtis. O E.Senkovas ir L.Groza – lengvo būdo režisieriai. Jie surenka viską, ką aktoriai gali pasiūlyti, ir tai inkorporuoja į spektaklį. Su jais dirbantys aktoriai jaučiasi kartu dalyvaujantys kūrybiniame procese. Labai svarbu, kad jie tai savyje ugdytų. Toks yra ir jau minėtas O.Koršunovas. Man patinka latvių teatro mokykla. Manau, kad jie ieško būdų, kaip nevaidinti pjesių. Klausiau E.Senkovo, ar skiriasi aktoriai namuose ir čia. Jo nuomone, lietuviai – ekspresyvesni, greičiau neria į medžiagą. Dabar jau laukiame A.Dudos-Gracz, ji atvyks kitų metų pradžioje. Ši režisierė turi individualią darbo sistemą. Bus labai įdomu, dar nesu matęs tiek režisieriaus pagarbos aktoriams. Ji susirenka savo komandą, su kuria nori dirbti, bet ji kuria tokias aplinkybes, kad kiekvienas aktorius jaučiasi atliekantis savo svajonių vaidmenį. Ji kiekvienam aktoriui asmeniškai rašo

vaidmenį, net dublerių vaidmenys būna skirtingi. Kasdien bendraujant gal ir nepastebime pokyčių, bet kai pažiūri iš didesnės laiko distancijos – akivaizdžiai matyti, kad esame pasikeitę.

Publika suprato taisykles – Ar per jūsų vadovavimo laikotarpį buvo situacijų, kurias įvardytumėte kaip krizines? Kaip sekėsi jas suvaldyti? – Labai gerai prisimenu 2015-uosius, kai laimėjau konkursą ir visi kraustėmės atgal į teatrą. Atvirai sakant, buvome techniškai nepasiruošę – nesuprantu, kaip pavyko tuomet teatrą vėl atidaryti. Statybos dar nebuvo baigtos. Dirbdavau po 14 valandų per parą. Manęs klausdavo, kaip aš, naujas vadovas, įsivaizduoju teatro perspektyvas, o mano galvoje sukdavosi mintis, kad ne perspektyvos rūpi – teatrą atidaryti reikia. Skaudžiai priėmiau meno vadovo pakeitimą, bet tas žingsnis turėjo būti žengtas. Penkerių metų programoje buvome numatę Klaipėdoje turėti tarptautinį teatro festivalį. „TheAtrium“ tebėra augantis – dar mažai parodėme jo galimybių. Matau didžiulį su juo dirbančių vadybininkių potencialą – noriu, kad jos taptų prodiuserėmis, pačios drąsiai važiuotų žiūrėti, atrinkti festivaliui spektaklių, kviestų režisierius. Jei tik norės, jos tai padarys. Bet festivalio pradžia buvo sudėtinga – pradėjome jį rizikuodami, sutarėme su teatrais ir paaiškėjo, kad negavome finansavimo. Tai jau plačiai nuskambėjusi istorija. Bet gal tai labiau padėjo, nei pakenkė – parodė, kokia puiki klaipėdiečių bendruomenė. Mus parėmė ne vienas verslininkas, pirmąjį festivalį surengėme be valstybės paramos. „TheAtrium“ pernai pradėjo rodyti savo veidą – tarptautinė jo dalis, Lietuvos teatro vitrina. Vadovą pasiekia pagyros – tikrai išgirdau daug gražių žodžių. Jei kas nors 2015 m. būtų pasakęs, kokius spektaklius rodysime festivalio tarptautinės programos dalyje, būčiau atsakęs, kad tai šūvis į koją. Bet juos rodėme – buvo, kam nepatiko, buvo, kam patiko. Žmonės suprato taisykles, kad pristatome nekomercinį teatrą, aliuziją, kur eina Europos teatras. Gal didžiausi skeptikai galvojo, kad tokio nereikia, bet, pasirodo, – atvirkščiai. Tai suteikia drąsos ir formuojant savo repertuarą.

VIZITINĖ KORTELĖ Tomas Juočys gimė 1977 m. Gargžduose, Klaipėdos rajone. 1995 m. baigė Gargždų 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Minijos“ progimnazija). 1999 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete įgijo verslo vadybos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Vėliau studijavo Lietuvos teisės universitete (dabar – Mykolo Romerio universitetas), kuriame baigė du kursus teisės ir valdymo magistro kvalifikaciniam laipsniui įgyti. 2008–2011 m. Klaipėdos dramos teatre dirbo vadovo pavaduotoju bendriesiems reikalams. 2011–2015 m. buvo teatro kultūros projektų vadovas, taip pat vadovavo Europos Sąjungos finansuojamam projektui, kurio tikslas – teatro pastatą pritaikyti kultūrinio turizmo reikmėms. 2015 m. laimėjo Kultūros ministerijos konkursą eiti Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas. 2020 m. antrą kartą laimėjo Kultūros ministerijos konkursą eiti Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas.

Svarbiausia – nesustoti – 2020-ieji ir naujos kadencijos pradžia – įtemptas laikotarpis. Kaip teatre priimate pandemijos išmėginimą? – Tai metas atlikti darbus, kuriems iki šiol neužtekdavo laiko. Taip pat šiuo laikotarpiu svarbiausia nesustabdyti kūrybinio proceso ir neprarasti ryšio su žiūrovais. Bandome rasti pozityvių dalykų – reikia sukurti teatro parduotuvės, kavinės struktūras, jas administruoti. Tai – nauji segmentai mūsų teatre. Jie atsiranda tam, kad žmonių apsilankymas teatre būtų jiems malonus. Spektaklis gali nepatikti, bet patirtis turi būti gera. Šiuo metu didžiausia grėsmė – nustoti kurti. Dar nežinome, kaip situacija keisis, ar eskaluosis, bet ieškosime būdų, kaip nesustoti. Viską reikia derinti, balansuoti, dar neturime galutinių atsakymų, kaip pavyks, bet jie atsiras – pagyvensime ir pamatysime. Pirmąją karantino bangą įveikėme labai gerai – žiūrovai greitai ir sėkmingai sugrįžo į teatrą. Nors buvome nusiteikę, kad gali tekti jų palaukti. Vasaros pradžioje viskas buvo labai neaišku, nė vieno bilieto neparduota. O rugsėjį žmonės jau pirko bilietus į spektaklius, planavo apsilankymus – pasiekėme, kad teatro salės būtų pilnos publikos. Nežinau, ar kitiems teatrams taip pat sekėsi. ► 7

TEATRAS

Viliuosi, kad mūsų žiūrovai jaučia mūsų pagarbą. Stengiamės būti sąžiningi su jais. Tikiu, kad tas sąžiningumas duos dividendų.

◄

– Teatre viešėjusi A.Duda-Gracz sakė, kad jai buvo skaudi pandemijos pamoka, jog menas nėra nei pirmoje, nei antroje vietoje žmonių gyvenime. Kaip jūs reaguojate į šį pastebėjimą? – Man labai gaila dėl to. Ir kalbama ne tik apie Lietuvą. Nesuprantantiems kultūros svarbos reikia pasižiūrėti Jungtinių Tautų skaičiavimus – kiekvienoje valstybėje kultūra sukuria tiek pat ir daugiau pajamų nei pieno pramonė. Nuolat suplakame kultūrą ir švietimą, bet iš tiesų kultūros vertės nesuprantame. Kodėl šiais metais rekordiškai blogai išlaikyti matematikos egzaminai? Todėl, kad žmones auginame kaip robotus. Mokome juos mechaninių veiksmų – sudėti, atimti, padalyti, bet nemokome pažinti meno, svajoti. Matematikoje reikia fantazijos. Porą metų mokiausi aukštosios matematikos ir galiu pasakyti, kad lengva išmokyti, kad du plius du – keturi, bet sunkiau išmokti, kodėl du bananai plius du ananasai nėra lygu keturi. Kaip lavinti vaikų fantaziją? Bet kuris muzikas ar dailininkas pasakys, kad ėmė geriau mokytis matematikos, kai pradėjo tapyti ar groti. Menas yra gyvenimo dalis. Dėl Covid-19, manau, kad gamta mums tiesiog priminė mūsų vietą – nebemylime, nebegerbiame jos.

Dėmesio! B a Diagnozė: k ū Bet kurio – ypač tokio kaip šokis, baletas – bene vizualiausio meno – žanro re(n)ginys šiuo laikmečiu itin džiugina akį, be kita ko, dar pripildydamas sielą naujų raiškos formų (pa)matymu, suteikdamas malonaus peno apmąstymams. Spalio 22-osios vakarą Žvejų rūmų scenoje įvykęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) projektas „Dėmesio! Baletas“ pasiekė žiūrovus, „atkeliavęs“ net iš balandžio 29-osios, karantino metu nepaminėtos Tarptautinės šokio dienos. Dabar, rudens viduryje, jis buvo nemažai nušviestas medijose, puikiai įvertinta tiesioginė jo transliacija. Pusiau užpildytoje salėje (atstumai – vienas koronaviruso reikalavimų) taip pat sulaukta pozityvios reakcijos su gausybe aplodismentų, kiek vėliau – teigiamų atsiliepimų spaudoje bei pelnytų pagyrų.

– Kalbate apie augantį teatrą. Jūsų nuomone, kiek laiko prireiks, kol jis užaugs? – Nemanau, kad toji ateities vizija kada nors bus išsipildžiusi – tai reikštų sustojimą. Kai įlipi į vieną viršukalnę, už jos pamatai kitą, dar aukštesnę. Nežinau, koks bus istorijos finalas, žinau, kad turiu penkerius metus, per kuriuos stengsiuosi, dirbsiu nuoširdžiai. Neturiu kokio nors pompastiško tikslo – vienokio ar kitokio teatro vizijos. Turiu siūlo galą ir jį vynioju. Noriu, kad kiekvieną kartą su pasididžiavimu pristatytume savo premjeras, kad kurtume tai, kas teikia moralinį džiaugsmą, kad dirbdami niekada neapgaudinėtume savęs ir žiūrovų.

Scenos iš Klaipėdos muzikinio teatro projekto „Dėmesio! Baletas“.

ŠOKIS

B aletas. k ūrybinis virusas Violeta MILVYDIENĖ

Koncertas ar spektaklis? Panašu, kad „Dėmesio! Baletas“ – tai LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuoto „Kūrybinio impulso“, vykstančio nuo 2012-ųjų, analogas. Pastarajame projekte irgi akcentuotas siekis įgyvendinti kūrybinius sumanymus

ir išbandyti jėgas naujame – choreografo, kolegos sukurtos kompozicijos atlikėjo, vadybininko, kostiumų dailininko etc. – amplua. Taigi esminis klaipėdietiškojo teatro projekto sprendimas nėra visiškai naujas. Kita vertus, ir ne mėgdžiotė, kopija ar visiškas plagiatas. Dar galvoje tebekirba klausimas: tai koncertas ar vis dėlto spektaklis? Mat įvardijimų matyta įvairių. Žvelgiant iš tradicinės prizmės, spektaklio sąvoka dažniausiai apima baletą su tam tikru siužetu, scenografija, kostiumais, grimu...

Gi šiuolaikė forma priklauso nuo konteksto pateikimo. Pradžioje ši atrodė aiškiai koncertinė – solo variaciją keičia duetas, dviejų ar trijų porų šokį – masinė kompozicija ir pan., o scenografijoje – niūroka, juodų ar pilkų atspalvių gama „dekoruota“, dažniausiai minimaliai apšviesta (šviesų dailininkas Andrius Stasiulis) tuščia scena, kartais – su vaizdine projekcija ant kaskart nuleidžiamo avanscenoje ekrano (vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis). Ilgainiui išryškinta specifinė, aktuali traktuotė tarsi sujungia visas sukurtas miniatiūras, prologą ir epilogą – nejučia ►

Olesios Kasabovos nuotr.

ŠOKIS

◄ koncertinės programos forma virsta spektaklio maketu, o finale jau prognozuojamai susilieja į vientisą visumą. Grimo, šukuosenų dailininkė – Aira Braždienė, projekto koordinatoriai – Viktorija Galvanauskienė ir Mykhailo Mordasovas.

Investicija į ateitį Ilgainiui išryškinta specifinė, aktuali traktuotė tarsi sujungia visas sukurtas miniatiūras, prologą ir epilogą – nejučia koncertinės programos forma virsta spektaklio maketu, o finale jau prognozuojamai susilieja į vientisą visumą. 10

Tai KVMT vyriausiojo choreografo Aurelijaus Liškausko, choreografės Aušros Krasauskaitės, baleto trupės šokėjų – Darios Verovkos, V.Galvanauskienės, Oleksandros Borodinos, Romano Semenenko, Denyso Tarasiuko bei kviestinių šokėjų Olgos Konošenko-Zariankinos, Eivos Dobilaitės ir Žilvino Beniuševičiaus sukurtos choreografinės miniatiūros. Net 15 skirtingų tiek struktūra, muzikiniu akompanimentu, dalyvių skaičiumi, tiek, žinoma, šokio stilistika ir nuotaika kompozicijų byloja apie pozityvų baleto trupės potencialą ne vien profesinėje atlikėjų srityje, bet ir apie akstiną tobulėti kitame – kūrėjo, choreografo, kartu ir

ŠOKIS

kostiumų ar net scenografijos dailininko amplua. Beje, visos miniatiūros – gana savarankiškos, t. y. kiekviena jų gali būti atlikta atskirai kokioje nors koncertinėje programoje. Gana sudėtinga detalizuoti, t. y. įnikti į kiekvienos miniatiūros filosofines peripetijas, išnarplioti visas jausmų ar judesių formuluotes, smulkiau apibūdinti panaudotą junginių frazeologiją. Kaip ir racionaliai replikuoti į publikos šūksnius „Bravo!“. Tad (pa)bandysiu išskirti tik svarbiausias – atlikimo kokybės, charakteringos stilistikos, kūrybinio potencialo – fazes. Pirma, ką tvirčiau būtų galima konstatuoti: dauguma kompozicijų grįstos modernaus ir šiuolaikinio baleto stilistika, leksikoje dominuoja organiški junginiai, derinami su „parterine“ bei duetine technika. Vyriškoje dinamikoje lengvai demonstruojami dvigubi ir net trigubi pirouettes, efektingi moderniai atliekami suktukai, gana vieningai įvaldyti tours. Antrasis – kūrybinis aspektas. Kaip žinoma, kiekvienas atlikėjas mažiau ar daugiau kuria savo vaidmenį, papildydamas jį savita energija, emocija, judesio raiška. ►

ŠOKIS

◄ Kai tampama choreografu, svarbūs faktoriai dar yra sceniniai potyriai, gyvenimiškos patirtys, dvasiniai išgyvenimai. Natūralu, įtakos turi ir emocinė būsena, ir aplinkos atmosfera, be abejo, ir vidinė pačios asmenybės kultūra, erudicija, intelektas. Visos šios savybės kūryboje daugiau ar mažiau matomos, tad nederėtų iš anksto pateikti pasirinktos idėjos esmės ir ją bandyti (nu)pasakoti – scenoje jau būtina ne tik „kalbėti“, bet ir „pasakyti“. Akivaizdus faktas – rimtas atsinaujinusios, atjaunėjusios, sustiprėjusios ir gausios trupės (joje – net 27 atlikėjai) prisistatymas. Tikras atgimimas. Proveržis, jaunatviškumas, charizmatiška energija, ryški dinamika, stipri fizinė raiška. Beje, teigiamas, beveik vienodas balansas tarp abiejų lyčių šokėjų – ypatybė, būdinga perspektyvioms baleto trupėms ar profesionalaus lygio šokio ansambliams. Regis, mūsų trupės artistai ir vėl pajėgūs susitelkti, aktyviai mobilizuoti jėgas, yra ambicingi, atviri pokyčiams, o savitos kūrybos siekis yra stimulas pasireikšti individualiai ir įvairiapusiškai. Besąlygiškai ryški investicija į ateitį.

Analizuojant miniatiūras Kone lengviausias, atrodytų, kūrybos būdas – solinė variacija, kai darbo procese, o ir galutiniame rezultate galima paties artisto improvizacija. O masinėje kompozicijoje dažniausiai privalu visiems šokti vienodai, lygiuojant ir sinchroniškai. Todėl šiuo atveju labai svarbus ne tik choreografo, bet ir repetitoriaus darbas. Kaip ir visur kitur, žinoma, yra taisyklių išimčių. Įspūdinga pradinė A.Liškausko pristatytų „Introdukcijų“ (pagal SaffronKeira’os A Pattern Didn’t Exist muziką) visos trupės scenelė sugeneravo atminties paraleles su kažkur kažkada matytu leitmotyvu, tačiau kartu jau suintrigavo ir įtraukė. Kai kurie jaunųjų trupės šokėjų kūrybiniai bandymai atrodė ne visiškai ištobulinti ir (ar) labiau panašūs į studijų kompozicijos disciplinos etiudus (teatleidžia dėl tokio vertinimo kūrybingiausi studentai, būsimieji choreografai). Būta ir „tuščių“, ir chaotiškų vietų, ir statiškų pauzių, kai pernelyg daug dėmesio skiriama sustojimui arba betiksliam bėgiojimui, beprasmiškam lakstymui į užkulisius ir vėl atgal. Kai šokis, regis, dirbtinai, butaforiškai „suklijuotas“ su vaizdu, už12

stojančiu sceninį veiksmą, tuomet išryškėja elementų jungčių deficitas, tampa nesuvokiama pačios temos prasmė. Tarkime, jeigu laikrodyje smėlis byrėtų ne žemyn, kaip įprasta, o kita kryptimi, gal būtų aiškesnė ir dueto „Remember“ (choreografija – D.Verovka, pagal Maxo Richterio muziką, atlikėjai – D.Verovka ir M.Mordasovas) atvirkščiai pasakojamos istorijos koncepcija? Monologas „Tamsa šviesoje“, sukurtas kviestinio svečio iš sostinės, buvusio LNOBT baleto trupės artisto Ž.Beniuševičiaus pagal Kamilo Staszewski’o muziką ir įkūnytas Artemo Kolbasynskyi’o, pasirodė pernelyg ilgas, ištęstas, su pasikartojančia choreografija. Be to, pernelyg dramatiškai perteikiama atlikėjo emocija „nugali“, užgožia dozuojamą judesį. Tuomet

įtampa nuslūgsta, dėmesys nuslobsta. Man būtų pakakę ir vienos dalies „išpažinties“, prilygstančios disonansiniam trimito skambesiui / „verksmui“. Savo prioritetą skirčiau (ne vien dėl moteriško solidarumo) kitai choreografo Ž.Beniuševičiaus kompozicijai pagal Mike’o Lazarevo muziką – vienos dabar jau labiausiai patyrusių trupės artisčių V.Galvanauskienės atliktam solo. Brandus, jautrus, nostalgija dvelkiantis, neoklasikinio baleto stiliumi paremtas šokis „All l’ve said“ išties daug „pasakė“ – bent akimirkai suteikė vidinę dvasios ramybę ir kažkokią šviesiai smaragdinės spalvos viziją. Įdomus ir V.Gulnickajos (ji – ir kostiumų dailininkė) sukomponuotasis „Feelings that remain in us“ pagal Olafuro Arnaldso ►

Å OKIS

ŠOKIS

◄ kūrinį – ne vien dėl kiekybės (scenoje –

20 šokėjų), bet ir dėl kokybės, ypač patrauklios „parterinės“ technikos, duetinio šokio estetikos, išryškintų muzikinių niuansų. Dar įsiminė antroji jaunosios kviestinės choreografės, salsos meistrės E.Dobilaitės pateikta kompozicija „Momento para nosotros“, suformuota pramoginio šokio stiliaus pagrindu pagal Le Que Tengo muzikos kūrinį. Radikalus sprendimas. Kodėl? Todėl, kad ji labiausiai „iškritusi“ iš bendro stilistikos konteksto, deja, čia neįtikino ir kai kurių atlikėjų kūno kalba. Tiesa, judėjimo stoką kiek atpirko nuotaikinga būsena, buvusi kaip savotiškas kontrastas dažnai slogiai, įtemptai, opiai dabartinei gyvenimo atmosferai. Vis dėlto net ir labai laki vaizduotė nenunešė į karštąją Lotynų Ameriką.

Įžvalgos ir paieškos Įžvalgų kulminacijai pasilikau trumpą KVMT baleto trupės „senbuvės“, choreografės ir pedagogės, kūrybingosios lyderės, t. y. „moderuojančios“ scenos vyksmą figūros, A.Krasauskaitės pateiktų trijų itin skirtingų kompozicijų analizę. Nepaisant jau užtvirtin-

tos reputacijos (laimėta ir „Padėkos kaukė“, ir Auksinis scenos kryžius už šokio spektaklio „Karmen“ choreografiją bei režisūrą), nepastebėti ar neutraliai vertinti pristatytųjų tikrai (really?) negalima. O ir analizuoti plačiau, manyčiau, nebūtina – šokis yra arba jo nėra. Ir jokiais argumentais ar terminais neapibūdinsi – reikia pamatyti realiai. Baltu kostiumu apsirėdžiusi ir aukštakulniais apsiavusi Angelina Rakova soliniame šokyje „Leisk man verkti“ (pagal Georgo Friedricho Händelio muziką) retkarčiais atrodė lyg specialiai komiškai, net karikatūriškai svyruojanti. Tos pusiausvyros ir koordinacijos stygių, kaip ir trankų nusileidimą ant nugaros, tarytum nulemia pati mintis – čia manevruojama tarp arogancijos, skausmo, ironijos ir sarkazmo. Taip pamačiau, nors populiariai komerciniu vadinamas šokis su aukštakulniais neva būna skirtas atskleisti moteriškumą, seksualumą, eleganciją. Dviejų porų kvartetui pastatytas „Pavasaris“ („Spring“, M.Richterio muzika, pagal Antonio Vivaldi „Metų laikus“) – gaivališkas, pasižymėjęs puikiu unisonu ir jaukia santykių partneryste. Scenografijos dailininkė – pati miniatiūros autorė, lengvai ir žaismingai ją sušoko O.Borodina, Iryna Suslo, M.Mordasovas ir Illia Temchenka.

„Really?“ (pagal to paties M.Richterio ir A.Vivaldi muziką) ekspresija, kaip ir masiškumas, įtraukė galingiausia jėga. Funkcionalus, lyg šachmatų lentoje atlikėjų išdėstymas – keturiose eilėse po penkis – pasitvirtino, bet pareikalavo ypatingos vienybės ir dermės. To nepristigo. Tiesa, kai kurie momentai – judėjimas įvairiomis trajektorijomis ar palaidų plaukų žaismas – priminė šou baleto skleidžiamą energetiką. Gi šią unikalią, hipnotizuojančią, tarsi į gyvą verpetą įtraukiančią muziką ir iliustruoti, ir „peržengti“ choreografiškai išties labai sudėtinga. Preciziškai surepetuota, įspūdinga, beveik idealiai subalansuota kompozicija tarsi skelbė – artėja spektaklio finalas. Epiloge – paskutinis susiporavusių, juodais kostiumais vilkinčių personažų su antveidžiais (deja, kaukės tampa kasdienybės atributu, ne tik teatrinės aprangos detale) bučinys ir efektingas kritimas į orkestro duobę. Tai – nebe naujas, irgi anksčiau matytas viražas, o ir šiame spektaklyje pasikartojantis lyg aidas iš prologo. Savo ruožtu toks momentinis skrydis į tamsą / diskomforto zoną (galima įtarti tą pojūtį nesvarumo būklėje) – ypač simboliškas, galbūt desperatiškas, bet itin prasmingas veiksmas. Įvyko! Ir pavyko. „Pasakyti“.

MUZIKA

V.Tarasovas švenčia auksinį solisto karjeros jubiliejų Neseniai su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru atsisveikinęs solistas Viačeslavas Tarasovas šiemet švenčia garbingą sukaktį: 50 metų profesionalioje scenoje. Rekordinis ir jo sukurtų vaidmenų skaičius – gerokai daugiau nei 100. V.Tarasovas – pirmasis profesionalus solistas, atvykęs dainuoti į anuometę Klaipėdos liaudies operą. Profesoriaus Virgilijaus Noreikos mokinys nuo 1982-ųjų buvo ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros lektorius.

Žaneta SKERSYTĖ

Pakvietė į Liaudies operą – Kodėl atvykote dainuoti į Klaipėdą? – 1982 m. baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje pas profesorių V.Noreiką, buvau išsiųstas dirbti į Klaipėdą. Taip tapau pirmuoju Klaipėdos liaudies operos teatro solistu profesionalu, nes iki tol jame dainavo žmonės, turintys muzikos mokytojo, dirigento ir kitas, bet ne solisto vokalisto specialybes. Dar studijuodamas 16

dainavau mažas partijas LNOBT ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Beje, būti studentu ir oficialiai dirbti choristu anuomet buvo nelegalu. Bet mano dėstytojas, tuometis LNOBT vadovas V.Noreika mane oficialiai buvo įdarbinęs mimanso artistu. 1980 m. pirmuoju mano rimtesniu vaidmeniu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre tapo Ožys armėnų kompozitoriaus Eduardo Chagagortiano komiškoje operoje vaikams „Ausinė kepurė“. Tas Ožys buvo toks frajeris baltu kostiumu. O 1982 m. jau dabartinio LMTA Klaipėdos fakulteto salėje dainavau vieną iš pagrindinių partijų Andre Gretry operoje „Du šykštuoliai“. Joje buvome tik keturi solistai: aš, Nerijus

Petrokas, vėliau išgarsėjęs kaip režisierius, Judita Leitaitė ir Gražina Skinderytė. Mane pastebėjo Klaipėdos liaudies operai vadovavęs dirigentas Kazys Kšanas ir pakvietė atvažiuoti dirbti į Klaipėdą.

Skolą grąžino butu – Jauku tapo butas? – Buvau vedęs, turėjau mažą dukrą, o Vilniuje gyvenome šeimyniniame darbininkų bendrabutyje. Įsivaizduojate, kaip darbininkai į mane žiūrėjo? Kaip į baltą varną: kažkoks artistas, iš darbo grįžta naktį. Atmosfera buvo nekokia. Žinojau, kad gauti butą Vilniuje užtruks ilgai. Ir V.Noreika man sakė, kad partijų teatre visada galėsiu gauti, bet buto – ne. Tuometis Kauno valstybinio muzikinio teatro meno vadovas Stasys Domarkas planavo man butą skirti po šešerių metų, o Klaipėdoje butą man pažadėjo iškart. Atvažiavau į Klaipėdą ir pirmą naktį miegojau grimo kambaryje, kuriuo vėliau daug metų dirbdamas naudojausi. KVMT senojo pastato Danės gatvėje trečiajame aukšte tuo metu buvo įsikūręs ir uostamiesčio Kultūros skyrius, kuriam vadovavo Nijolė Novogreckienė. ►

MUZIKA

V.Tarasovas tvirtino, kad dainavimas jam – kaip narkotikas, jis dainuoja kasdien, nes balsui nėra išeiginių.

Olesios Kasabovos nuotr.

MUZIKA

Gastonas – G.Verdi „Traviatoje“, parodytoje per festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje. ◄ Išvakarėse kolektyvas mane buvo priėmęs iškilmingai, su šampanu. Rytą atsibudau, žvalgausi... Atėjo į darbą Kultūros skyriaus vadovė, jai ir prisistačiau. Ji mane iškart pasisodino ir ėmė diktuoti adresus. Rašau vieną, penktą ir stebiuosi. Maniau, kad teatras man išnuomoja butą, nes tikrąjį buvo pažadėta skirti per sezoną. Sakau, kam man tiek adresų? O ji man: „Važiuokite, pasirinkite pagal aukštą, suplanavimą.“ Iš džiaugsmo buvo sunku patikėti, kad ši laimė ištiko taip greitai. Nuvažiavau ir išsirinkau dviejų kambarių butą trečiame aukšte I.Simonaitytės gatvėje. Ir po mėnesio į jį įsikrausčiau. Fantastika! Gavau dviejų kambarių butą, o vėliau apsižiūrėta, kad turėjo skirti trijų, nes solistui priklausė ir darbo kambarys. Bet tokio tuo metu neturėjo ir būtų tekę laukti. Nenorėjau laukti, ir ši valdžios skola vėliau man labai pravertė.

Raupys – V.Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“.

Saša – J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. 18

Prokadras.lt nuotr.

– Kaip pavykdavo derinti darbą skirtinguose teatruose? – Nuo 1990 m. derinau darbą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame dirbau puse etato. Kaune, A.Mickevičiaus gatvėje, septynios minutės pėsčiomis iki teatro, iš karto gavau kambarį. Ketverius metus kasdien važinėjau iš Kauno į Klaipėdą ir atgal. Kaune spektaklyje padainuoju ir važiuoju į Klaipėdą. Ir atvirkščiai. Ir viską pavykdavo suderinti. Kol kartą ėmė ir keliai susikirto: Kauno valstybiniame muzikiniame teatre turėjo vykti operetė „Šikšnosparnis“, kurioje dainavau Alfredą, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – Gaetano Donizetti

MUZIKA

vienaveiksmių operų „Rita“ ir „Varpelis“ premjera. Aš „Ritoje“ dainavau Pepo, kurio partijai reikalingas labai platus balso diapazonas. Kauno laikraščiuose išplatintos premjeros afišos: „Šikšnosparnis“, premjera, dainuoja V.Tarasovas. Ir tą pačią dieną, tą pačią valandą – premjera Klaipėdoje, kur garbiems svečiams išplatinti kvietimai. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atstovai skambina į Kauną ir sako: „Mums V.Tarasovas tądien reikalingas Klaipėdoje.“ O jiems atsako, kad ne, jis dainuos Kaune, nes išplatintos reklamos. Taip ir įvyko. Dainavau „Šikšnosparnį“ Kaune, o premjera Klaipėdoje buvo parodyta savaite vėliau. Po jos kitą dieną buvau iškviestas pokalbio pas tuometį Klaipėdos merą Benediktą Petrauską. Atėjau, o meras klausia, kaip miestas mane galėtų susigrąžinti į Klaipėdą. Sakau: duokite butą ir grįšiu. Butą aš jau buvau gavęs, bet, išsiskyrus su pirmąja žmona, jis liko jai. Meras ėmė vartyti mano bylą ir rado, kad anksčiau man nebuvo skirtas darbo kambarys. Skola buvo grąžinta butu Šaulių gatvėje.

Apie spektaklį be pabaigos – Koks buvo pirmasis jūsų vaidmuo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre? – Pradėjau nuo solinio koncerto. Mano diplominis darbas buvo Alfredas operoje „Traviata“. Vėliau tų vaidmenų ir spektaklių buvo tiek daug, kad sunku visus suminėti: Eduardas (G.Rossini „Vedybų vekselis“), Francas, Košenilis, Pitikinatis, Andrė (J.Offenbacho „Hofmano pasakos“), Kristupas (A.Žigaitytės „Mažvydas“), Lindoras (G.Rossini „Italė Alžyre“), Bepas (G.Donizetti „Rita“), Tarnas (G.Donizetti „Varpelis“), Don Martini, Bjankas (M.Novako „Opera Mafiozo“), Asilas (O.Petrovos „Mikė Pūkuotukas“), Miraklis (G.Bizet „Daktaras Miraklis“), Karolis Karutis, Klemas (B.Britteno „Mažasis kaminkrėtys“), Lenskis (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Pimprinetis (I.Kalmano „Bajaderė“), Malonas (R.Frimlo ir H.Stotharto „Rozmari“), Grafas Almaviva (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Ragūnas (G.Kuprevičiaus „Prūsai“) ir kiti. Norit, papasakosiu apie vienintelį Muzikiniame teatre rusų kalba statytą spektaklį, kuris įėjo į istoriją kaip pastatymas be pabaigos? ►

Bazilijus – W.A.Mozarto „Figaro vedybose“.

Vizitinė kortelė Viačeslavas Tarasovas gimė 1952 m. Spask Dalno mieste Primorės krašte Rusijoje, netoli Kinijos sienos. 1977 m. baigė Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, 1982 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1976–1982 m. dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre, 1980–1982 m. ir 1990– 1994 m. – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, 1982–1986 m. – Klaipėdos liaudies operoje, 1986–2020 m. – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Dalyvavo prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose, rengė solinius rečitalius. Koncertavo Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur. Vaidmenys: Vladekas (C.Millöckerio „Vargšas studentas“), Gaidys (V.Gokieli „Raudonkepuraitė“), Alfredas, Gastonas (G.Verdi „Traviata“), Eduardas (G.Rossini „Vedybų vekselis“), Francas, Košenilis, Pitikinatis, Andrė (J.Offenbacho „Hofmano pasakos“), Kristupas (A.Žigaitytės „Mažvydas“), Lindoras (G.Rossini „Italė Alžyre“), Bepas (G.Donizetti „Rita“), Tarnas (G.Donizetti „Varpelis“), Don Martini, Bjankas (M.Novako „Opera Mafiozo“), Asilas (O.Petrovos „Mikė Pūkuotukas“), Miraklis (G.Bizet „Daktaras Miraklis“), Karolis Karutis, Klemas (B.Britteno „Mažasis kaminkrėtys“), Lenskis (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Pimprinetis (I.Kalmano „Bajaderė“), Malonas (R.Frimlo ir H.Stotharto „Rozmari“), Grafas Almaviva, Karininkas (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Ragūnas, Tarnas (G.Kuprevičiaus „Prūsai“), Kamilis Rosiljonas (F.Leharo „Grafas Liuksemburgas“), Remendadas (G.Bizet „Karmen“), Fredis (F.Loewe „Mano puikioji ledi“), Fentonas (O.Nicolai

„Vindzoro šmaikštuolės“), Maiklas Lemonas (C.Porterio „Bučiuok mane, Keit“), Kakalas, Slunkius (A.Bražinsko „Šnekučiai“), Saša (J.Bocko „Smuikininkas ant stogo“), Dūdorius (S.Moniuszkos „Halka“), Dantė (S.Rachmaninovo „Frančeska da Rimini“), Asilas Martynas (V.Kuprevičiaus „Batuotas katinas“), Miki (I.Dunajevskio „Laisvasis vėjas”), Filčas (K.Weillio „Trijų grašių opera“), Hansas (V.Konstantinovo „Šimtas princesės pabučiavimų“), Borsa (G.Verdi „Rigoletas“), Pulkininkas (H.Streckerio „Taravos Anikė”), Ožys (Chagagortiano „Auksinė kepurė“), Direktorius (G.Kuprevičiaus „Aš siunčiu tau labų dienų), Kirpėjas (R.Rogerio „Don Kichotas iš Lamanšos“), Bazilijus (W.A.Mozarto „Figaro vedybos“), Feris (I.Kalmano „Čardašo karalienė“), Kopenolis, Teismo vykdytojas (Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“), Alfredas, Blinda (J.Strausso „Šikšnosparnis“), Trikė (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Pomerolas (P.Abrahamo „Balius Savojoje“), Dvasia I (C.Monteverdi „Orfėjas“), Astrologas (A.Kučinsko „Bulvinė pasaka“), Kraunas (pagal G.Gershwino „Porgis ir Besė“), Pinigų rinkėjas (V.Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“), Katinas, Svirplys (J.Gaižausko „Buratinas“), Scenaristas (R.Paulo „Sesuo Kerė“), Atleistinis, Senekos mokinys, Kareivis (C.Monteverdi „Popėjos karūnavimas“), Raupys (V.Ganelino „Velnio nuotaka“), Pelių karalius (A.Kučinsko „Makaronų opera“), Vomperis, Ponas Tvimblas (F.Loesserio, A.Burrowso „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Kasininkas (F.Wildhorno „Boni ir Klaidas“), Almerikas (P.Čaikovskio „Jolanta“), Kosmetikos pirklys, Alchemikas, I Inkvizitorius, Teisėjas, Sultonas Achmetas, I ponas (L.Bernsteino „Kandidas“), Balta varna (A.Kučinsko „Žvaigždžių opera“), Sielininkas (E.Balsio „Kelionė į Tilžę“) ir kt.

MUZIKA

◄ – Kaip be pabaigos? Tokių nebūna. – Buvo pastatyta operetė „Odisėjas“. Dainavom, dainavom, antras veiksmas... Odisėjas turi pradėti varžybas. Bosas Arvydas Sauspreikšaitis vietoje teksto iš antrojo veiksmo pasakė tekstą iš pirmojo veiksmo, ir visi pasimetė. Stovi, žiūri vienas į kitą. Tyla. Solistė Valerija Balsytė bėga arena ir šaukia: „Įtempkite lanką.“ Iš pradžių energingai, paskui vis gailiau. Ir užsivėrė uždanga. Buvo taip juokinga. Spektaklio nebuvo įmanoma pratęsti, nes nebūtume radę vietos, kur sustojome. Ir jis tapo vieninteliu spektakliu be pabaigos šiame teatre.

– O kaip sureagavo žiūrovai? – Normaliai. Nieko jie nesuprato (juokiasi).

mama ir paprašė paklausyti, kaip dainuoja sūnus. Pasiūliau ateiti pas mane į klasę. Iš karto supratau, kad jo talentas neeilinis. Padirbėjęs su manimi, Deivis įstojo į Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją. Juokinga, bet kai D.Norvilas uždainuodavo, kiti dėstytojai atpažindavo, kad jis mano mokinys. Mano studentė buvo ir žinoma solistė Natalija Urnikienė. Balso nustatymas jaučiamas. Žmonės iki šiol girdi, kad esu baigęs vokalo studijas pas profesorių V.Noreiką ir sako, kad dainuoju panašiai į Maestro. Ar net pavadina mane klaipėdietiškuoju V.Noreika. Būna labai malonu. – Ilgai dirbote dėstytoju?

Sutiko daug įdomių žmonių – Kokių garsenybių sutikote Klaipėdoje? – Daug. Dainavau su savo buvusiu dėstytoju V.Noreika operoje „Prūsai“, kurioje jis atliko Herkaus Manto partiją, o aš – Ragūno. Jis buvo Chozė, o aš – Remendadas G.Bizet operoje „Karmen“. Teko dirbti su tokiais garsiais dirigentais kaip D.Anzolini, J.Domarkas, G.Rinkevičius ir kitais. Beje, vos atidarius Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, pirmuosius spektaklius „Mažvydas“ ir „Italė Alžyre“ dirigavo tada dar jaunas G.Rinkevičius. „Mažvyde“ Kasparo partiją dainavo Mindaugas Gylys, o aš buvau Kristupas. Jis – baritonas, jam viskas aukštai, o man, tenorui, partija parašyta žemokai. Dainavau, dainavau, atsibodo ir vienoje vietoje kaip dėjau si bemol... O G.Rinkevičius sako: „Taip ir dainuokim visada.“ Ir tą si bemol įrašė į partitūrą. – Teko sutikti daug Muzikinio teatro vadovų? – Vadovai yra labai svarbūs. Pastebėjau vieną dalyką: ateina naujas vadovas ir viskas, kas buvo iki jo, nebetinka. Dauguma spektaklių nurašomi, kuriamas naujas repertuaras. Turi stengtis susigyventi. Esu nekonfliktinis: su visais sutariu. Vengiu nesutarimų tiek kolektyve, tiek gyvenime apskritai. – Kas buvo jūsų studentai? – Kartą nuėjome su kolegomis į kavinę, o ten dirbo būsimo solisto Deivido Norvilo 20

Remendadas – G.Bizet operoje „Karmen“.

– Nuo pat atvykimo 1982 m. buvau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros lektorius. Iš pradžių būdavo komiškų situacijų, kai tekdavo spektakliuose dainuoti kartu su savo studentais. Kartą vienas jų spektaklio metu taip baimingai išdainavo frazę „Sutikau vieną paną, kuri prašė jums įteikti šį laišką“, kad aš iš juoko vos sugebėjau atsakyti, o salė kvatodama sugulė. Šiame spektaklyje dainavo ir dabartinis Klaipėdos mero patarėjas Leonas Barišauskas. Jis taip gerai dainavo savo fantastišku bosu. – Kaip per pusę amžiaus trukusią jūsų solisto karjerą keitėsi teatro žiūrovai?

MUZIKA

– Čia turbūt labai įdomi istorija? – Mano tėvas buvo kariškis, iš pradžių dalyvavo kare su japonais, o paskui su amerikonais Korėjoje. Mes, jo šeima, penkiolika metų gyvenome Kinijoje, Dzin Džou mieste prie Geltonosios jūros. Tėvas kaip lakūnas skraidė visur. Aš buvau dar mažas, o brolis Kinijoje net į mokyklą ėjo. Vėliau gyvenome Rusijoje, Volžskio mieste. Į Lietuvą atvažiavau po karinės tarnybos Vokietijoje.

– Gerbėjai po spektaklių Klaipėdoje manęs niekada nelaukdavo. Taip būdavo tik Rusijoje. Su Vakarų laivų remonto įmonės moterų choru „Deimena“ į gastroles Rusijoje vykome trys solistai – J.Grikšienė, M.Gylys ir aš. Tada pajutome populiarumo skonį: buvome nustebinti, kad pasibaigus koncertui gerbėjai laukia lauke, pribėga ir prašo dar atvažiuoti, dėkoja. O Klaipėdoje spektaklis pabaigos link, ir matai, kaip žiūrovai jau bėga rūbinės link. Išeini ir gėlėmis nešinas ramiai trauki namo. Kita vertus, kai kasdien vaikštai Klaipėdos gatvėmis, prieina nepažįstami žmonės ir sako, kad patiko, kaip dainavau, dėkoja. Tai labai malonu. Eini vis sustabdomas. Mano žmona juokiasi, kai grįžtu

namo: „Ar visiems praeiviams davei interviu?“ Žinomumas man galvos nesusuko: koks buvau, toks ir būsiu. Kartais kolegos sakydavo, kad turėčiau labiau pabrėžti savo vertę. Sakydavo, kad šneku su visais, lyg koks prasčiokas.

Solistas V.Tarasovas sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose.

G.Rossini komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas“ V.Tarasovas atliko Grafo Almavivos ir Karininko vaidmenis.

Tarnas – G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“.

Balta varna – A.Kučinsko „Žvaigždžių operoje“ vaikams.

Pagal pasą – gimęs Kinijoje – Iš kur jūs kilęs? – Štai, skaitykite: mano pase parašyta – Kinija. Kai tekdavo kirsti sieną, kolegos juokdavosi, jog mano pasas vėl sudomins pasieniečius.

– O kada jūsų gyvenime atsirado dainavimas? – Nuo 18 metų. Buvau vos sulaukęs pilnametystės, kai mane pašaukė tarnauti kariuomenėje. Mane naktį paėmė ir ešelonu išvežė į karinę tarnybą Vokietijoje. ►

MUZIKA

V.Tarasovas surengė daug solinių koncertų ir proginių pasirodymų, nuolat dalyvauja įvairiose koncertinėse programose.

MUZIKA

◄ Niekas neklausė mano nuomonės.

Taip atsidūriau Veimare, kariniame dainų ir šokių ansamblyje. Beje, ten tarnavo ir garsus Rusijos atlikėjas Levas Leščenka. Tarsi tarnavau, bet iš tiesų dainavau profesionaliame ansamblyje. Ir mano karinis bilietas unikalus: jame įrašyta specialybė – seržantas-solistas, I kategorija. Aukščiau – tik nusipelnę liaudies artistai. Dar buvau chorinio padalinio vadovas. Kodėl mane paėmė į šį padalinį? Nuo šešerių mokiausi groti pianinu ir galėjau choristams akompanuoti, juos mokyti dainuoti.

Žmona ir mano vaikai žino, kad jei kokią dieną nepadainuosiu, būsiu ligonis. Jei kur išvažiuojame, šeima mato, kaip aš kenčiu, nes noriu dainuoti. Bet dainuoti nebuvo mano svajonė. Atvirai sakau. Mane kvietė Rostovo sporto klubas, nes buvau laimėjęs antrąją vietą Sovietų Sąjungoje ir buvau aštuonis kartus Volgogrado srities absoliutus kanojų irklavimo čempionas. Buvo toks širdį spaudžiantis epizodas mano gyvenime, man dar tarnaujant kariuomenėje Vokietijoje. Atvažiavome su ansambliu koncertuoti į miestą prie Cvikau ežero. Einu pakrante, žiūriu – baidarininkai ir kanojininkai iš Rusijos rinktinės treniruojasi. Neiškenčiau dvejus metus kanojų nematęs, pribėgau ir prašau: „Gal galima pairkluoti?“ Šokau į kanoją nepersirengęs, kaip buvau su uniforma... Visi nustebo, nes neįgudę irkluotojai iš kanojos išvirsta į vandenį – norint ją suvaldyti, reikia įgūdžių. Treneris paklausė, kas aš toks. Apie mano sportinius pasiekimus jis buvo girdėjęs, po to atvažiavo į karinį ansamblį ir prašė išleisti mane irkluoti. Pats atsisakiau, nes bebuvo likęs pusmetis iki karinės tarnybos pabaigos.

– Mano antroji žmona Jana Osipova studijavo vokalą Klaipėdos universiteto Menų fakultete pas profesorę Oną Glinskaitę. Ji ne tik puikiai dainuoja, bet yra ir puiki pianistė, tad, norėdama užsidirbti, studijuodama buvo mano, kaip vokalo dėstytojo, koncertmeisterė. Turiu geležinę taisyklę, kad darbe jokių meilių negali būti, nors ji man krito į širdį vos išvydus pirmą kartą. Bet jokių romanų nebuvo. Praėjo daug laiko, Jana baigė studijas Klaipėdos universitete. Ir kartą mes susitikome Liepų gatvėje, prie centrinio pašto, pradėjome kalbėtis ir supratome, kad nenorime išsiskirti. Ji jau nebebuvo nei studentė, nei mano koncertmeisterė. Kartu esame jau maždaug du dešimtmečius, kurie prabėgo kaip viena diena. Kai būdamas studentas dainavau LNOBT, labai draugiškai sutardavome visi jauni solistai, baleto šokėjai ir choristai. Sužinojęs, kad mano profesorius V.Noreika veda 23 metais jaunesnę baleriną Loretą, su kuria kartu juokaudavome laukdami repeticijų, šaipiausi, kaip visi to negalintys suprasti jaunuoliai. Bet... Mano žmona Jana taip pat jaunesnė už mane 23 metais. Man buvo 51-eri, kai mums gimė sūnus Vladimiras, o po trejų metų į pasaulį pasibeldė ir dukra Antanina. Buvo tokių, kurie

juokėsi ar net priekaištavo sakydami, kad esu per senas tapti tėvu. Dabar mano sūnui – 17, dukrai – 13. Abu lanko Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją ir yra talentingi muzikai: Vladimiras – puikus pianistas, groja vargonais ir laimi įvairius konkursus, Antanina – virtuoziška smuikininkė. Beje, ji ilgai vaidino jaunąją Jurgą Muzikinio teatro miuzikle „Velnio nuotaka“, tačiau dabar taip išaugo, kad solistai Virginijus Pupšys ir Šarūnas Juškevičius, dainuojantys Baltaragio partiją, jos nebepakelia. Su abiem vaikais atsidavusi dirba jų talentinga mama Jana. Aš labai laimingas. Muzikos kelią pasirinko ir mano dukra Anželika iš pirmos santuokos. Ji baigė vokalo studijas, dainuoja Berlyne ir dirba vokalo mokytoja. – Reziumuokime: jūs patenkintas savuoju dainininko likimu? – Nesiekiau dainuoti, bet likimas taip sutvarkė. Ir dabar galiu užtikrinti, kad dainavimas – mano gyvenimas. Kasdien dainuoju nuo ryto iki vakaro be išeiginių ir švenčių. Žmona ir mano vaikai žino, kad jei kokią dieną nepadainuosiu, būsiu ligonis. Jei kur išvažiuojame, šeima mato, kaip aš kenčiu, nes noriu dainuoti. Dainavimas man kaip narkotikas.

Darbe – jokių meilių – Ir apie meilę būtina pakalbėti: juk čia vėl galime rasti sąsajų su jūsų garsiojo dėstytojo V.Noreikos likimu?

Profesinė veikla V.Tarasovą suvedė su žmona Jana.

KVMT ir asmeninio archyvo nuotr.

MUZIKA

Sėkmingas orkestro „ Koncertu „Skambėkime Lietuvai“, skirtu Lietuvos valstybės atkūrimo 30-mečiui, rugsėjo 20-ąją Klaipėdos koncertų salėje prisistatė naujai susikūręs kolektyvas – tautinių instrumentų orkestras „Trimitatis“. Šį koncertą Klaipėdos publika turėjo išgirsti dar kovo mėnesį, tačiau dėl karantino jis buvo atidėtas rudeniui.

Jūratė KAROSAITĖ

Atkurtas po pusės amžiaus Tautinių instrumentų orkestras „Trimitatis“ susikūrė 2019-ųjų pavasarį. Kolektyvą įkūrė ir jam vadovauja Algytė Merkelienė. Orkestro vyriausiasis dirigentas – Vytautas Tetenskas. Nors orkestras skaičiuoja tik antruosius kūrybinės veiklos metus, šio kolektyvo užuomazga galima laikyti prieš beveik penkis dešimtmečius tuomečiuo-

se Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose profesoriaus Algirdo Vyžinto įkurtos Liaudies muzikos katedros pagrindu suburtą liaudies instrumentų orkestrą. Naujai atkurtame tautinių instrumentų orkestre „Trimitatis“ groja Klaipėdos krašto pedagogai – buvę Liaudies muzikos katedros absolventai ir gabiausi jų mokiniai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto studentai, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos bei Vakarų Lietuvos miestų meno ir muzikos mokyklų moksleiviai. Koncerto pradžioje įspūdingai nuskambėjo Alvido Remesos kūrinys „Kuršiai“, kurį aranžavo ir orkestrui dirigavo V.Tetenskas. Šiame orkestro prisistatymo kūrinyje publika išgirdo Klaipėdos kraštui būdingas etnines muzikines intonacijas bei originalią instrumentinę sudėtį. Muzikavimo natūralumas, garso kultūra, įvairių instrumentų registrų bei spalvų skambesio įvairovė atsiskleidė ir orkestro koncerte atliktuose kituose kūriniuose – Valentino Bagdono „Šokyje“, Jūratės Pivoriūnienės aranžuotose Algimanto Bražinsko „Piemenėlių dienose“ bei Anatolijaus Lapinsko „Čiuželoje“.

Lyg mažytė simfonija Koncerto programoje, be kūrinių tautinių instrumentų orkestrui, skambėjo ir vienarūšių instrumentinių ansamblių atliekami

Tautinių instrumentų orkestro „Trimitatis“ koncerto „Skambėkime Lietuvai“ akimirkos.

kūriniai. Birbynininkų kvintetas (vadovas – Anatolijus Tumanovas) smagiai pagrojo Vyganto Telksnio „Pavasarėlį“, skudutininkų ansamblis (vadovė – Milda Damalienė) – instrumentinę sutartinę „Ridikas arba Intakas“, orkestro kanklininkių ansamblis (vadovė – Loreta Tumanovienė) atliko Leono Povilaičio „Subatos vakarėly“. Solistė Airida Mockutė-Burkauskienė ir tradicinių bei koncertinių kanklių grupė atliko naujausią tradicinių instrumentų grupės vadovės Jurgitos Petkutės-Marcinkienės aranžuotą lietuvių liaudies dainą „Šaly kelio jovaras stovėjo“. Koncerto pabaigai buvo pasirinktas liaudies instrumentinės muzikos aukso fondui priklausantis kūrinys – Jono Švedo rapsodija „Klonių aidai“. Tai vienas pirmųjų kūrinių liaudies instrumentų orkestrui, sukurtas dar seniesiems instrumentams ir tik vėliau pritaikytas tobulintiems instrumentams. Diriguojant V.Tetenskui, šis kūrinys skambėjo lyg mažytė liaudies instrumentų simfonija, jaudinanti ir didinga, ypatingai atspindinti liaudišką dvasią. Orkestro „Trimitatis“ koncertas sutraukė nemažą būrį liaudies muzikos gerbėjų ir praėjo su dideliu pasisekimu. Jaukią atmosferą padėjo sukurti puikūs koncertą vedusio Roko Spalinsko komentarai.

Nykstantis žanras Kadangi tautinių instrumentų orkestrai šiuo metu yra nykstantis žanras, džiugu,

MUZIKA

o „Trimitatis“ debiutas

kad Klaipėdoje ir visos Lietuvos kultūrinėje erdvėje gimė unikalus kolektyvas. Jo pagrindinė misija – išsaugoti charakteringas tautinių instrumentų orkestro žanro savybes, išlaikyti, skleisti ir populiarinti šį žanrą. Tautinių instrumentų orkestrui „Trimitatis“ reikšmingą dėmesį parodė ir Klaipėdos miesto savivaldybė, šio kolektyvo veiklai

Klaipėdoje ir visos Lietuvos kultūrinėje erdvėje gimė unikalus kolektyvas. skirdama dalinį finansavimą. Orkestro vadovų patirtis, profesionalumas, meis-

triškumas ir kūrybiškumas bei orkestre grojančio jaunimo entuziazmas nuteikia optimistiškai. Tikimės, kad tautinių instrumentų orkestras „Trimitatis“ sėkmingai gyvuos ir džiugins klausytojus naujomis programomis, propaguodamas kūrinius, kuriems būdingas nacionalinis originalumas, pagrįstas etnine muzika.

Domo Rimeikos nuotr.

ATMINIMAS

Didžiavyris Žemaičių Lietuvos Negailestingai laikas užpusto praeities takus, išblunkančius prisiminimus, tačiau iškilūs ir prasmingi darbai išlieka, liudydami apie žmogų, paaukojusį save Lietuvai. Tų darbų pagrindu atveriami nauji horizontai, o jungianti riba tarp praeities ir dabarties tampa pagrindine mūsų kultūros vyksmo ir tęstinumo sąlyga, nauju jos virsmu ir proveržiu. Turtinga bei įprasminta patirtis laiko tėkmėje virsta vertybe, branginamu turtu ar net tradicijos paveldu. Vienas iš tokių žmonių buvo ir ilgam išliks maestro Robertas Varnas (1930–2015). Šiemet spalį jam būtų sukakę 90 metų.

Algirdas ŠUMSKIS

Kilęs iš Mažeikių Tai vienas žymiausių Lietuvos chorvedžių, garsėjęs įspūdingais jo vadovaujamų chorų, ypač legendinio choro „Jaunystė“ pasiekimais, buvęs Klaipėdos operos meno vadovas, Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų Chorvedybos katedros vedėjas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pirmasis dekanas, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrėjas ir jos ilgametis vadovas, išeivijos archyvo iniciato26

rius ir įkūrėjas, dainų švenčių ir konkursų organizatorius, publicistas, kompozitorius. Vienu žodžiu sunku būtų apibūdinti maestro R.Varną. Dar daug sferų galėtume rasti, kur įspausti jo veiklos pėdsakai. Neatsitiktinai maestro suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas (1975 m.), kaip Lietuvos chorų maestro įvertintas LLKC „Aukso paukšte“ (2000 m.), apdovanotas garbingo valstybinio ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2006 m.), išrinktas Klaipėdos kultūros magistru (2012 m.). Kiek prisimenu Robertą, jis visada labai pagarbiai ir ypač jautriai kalbėdavo apie savo vaikystę, kuri prabėgo gimtuosiuose Mažeikiuose. Jo tėvai – Mažeikių miesto gyventojai, o seneliai, tėčio tėvai, turėjo nedidelį medinį namelį Birutės gatvėje, netoli

Birutės ir Laižuvos gatvių kampo. Tame namelyje jie įsirengė arbatinę, kurioje kepė riestainius ir jais prekiavo. Susituokę Roberto tėvai po kurio laiko, maždaug 1930–1931 m., arčiau gatvės pasistatė mūrinį dviejų aukštų namą (sovietmečiu toje vietoje buvo autoinspekcija). Naujasis namas buvo pažymėtas Birutės gatvės 8-uoju numeriu, ir toks pat adresas yra išlikęs iki šiol. Šiame name ir augo Robertas su seserimis Liuda ir Sofija. Jauniausioji sesuo Sofija baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą, o vėliau ir Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklą, dirbo choro vadove. Sesuo Liuda pasekė mamos pėdomis ir, baigusi Kauno farmacijos mokyklą, dirbo vaistinėje. Tėtis Juozas Varnas buvo šviesus žmogus. Jis mokėjo rusų, latvių ir vokiečių kalbas. Nors turėjo savo verslą, dar buvo ir Mažeikių miesto burmistro pavaduotojas. Mama Morta Varnienė tarpukariu buvo baigusi farmacijos mokslus Kaune ir dirbo Mažeikių vaistinėje. Be to, ji buvo didelė meno mėgėja, visuomenininkė. Užėjus sovietams Varnų šeimos turtas buvo nacionalizuotas, o 1941-ųjų birželį per pirmuosius vežimus J.Varnas buvo ištremtas į Vorkutą. Tada visi šeimos vargai užgriuvo Roberto mamą. Nelengvi tai buvo metai, nelengva, kaip ir visų Lietuvos tremtinių vaikų, lemtis teko ir Robertui su seserimis, tik niekada jis tuo nesiskundė ir niekada neverkšleno, o tiesiog gyveno... vardan tos Lietuvos. Sunku būtų dabar aprašyti, kaip visa tai paveikė jaunojo menininko Roberto pa-

ATMINIMAS

mą pas vieną ryškiausių tuometės Klaipėdos muzikos autoritetų Klemensą Griauzdę. Robertas mokykloje pasižymėjo įvairiapuse muzikine veikla – dainavo chore, griežė simfoniniame orkestre ir styginių kvartete. Turtinga tuometės Klaipėdos muzikinė aplinka stipriai paveikė jaunąjį muziką, formavo jo muzikinį pasaulėvaizdį. 1953–1958 m. R.Varnas išvyko studijuoti choro dirigavimo į Vilnių, Lietuvos valstybinę konservatoriją (dėst. Jono Motiekaičio klasė). Smalsus ir aktyvus Robertas, būdamas Vilniuje, garsėjančiame savo ne tik muzikine kultūra, troško paimti kuo daugiau ir vien muzikos studijomis neapsiribojo. Jis uoliai ėmėsi muziko darbo – buvo Vilniaus miesto medicinos darbuotojų choro chormeisteris, dainavo Vilniaus jaunimo chore (vadovas Adolfas Krogertas), buvo Lietuvos radijo muzikos laidų redaktorius. Ši profesinė patirtis ir ypač darbas muzikos laidų redakcijoje suformavo platų muzikinės kultūros akiratį, davė naujų impulsų jo – ir kaip muziko profesionalo, ir kaip visuomenės veikėjo bei kultūrininko – tolesnei veiklai.

Intensyvūs metai Klaipėdoje

R.Varnas buvo vienas žymiausių Lietuvos chorvedžių, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrėjas, dainų švenčių ir konkursų organizatorius, inteligentiškas ir kuklus, dėmesingas kitiems ir atsidavęs tautos kultūrai žmogus. Chorinės bendrijos „Aukuras“ archyvo nuotr.

saulėjautos formavimąsi, tačiau aišku, kad paliko gilų pėdsaką tolesniame jo gyvenime.

Kelias į muzikos pasaulį Varnų šeimos būta labai dainingos. Čia ir buvo įskiepyta meilė dainai bei savo krašto kultūrai. Būdamas dar visai mažas, Robertas jau išsiskyrė muzikiniais gabumais. Pastebėjęs tai, tėtis vaikui nupirko rojalį. O pirmasis Roberto muzikos mokytojas buvo geras šeimos draugas, Mažeikių vargonininkas, Juozo Naujalio mokinys Karolis Pukevičius. Jis pramokė Robertą muzikos pradmenų ir įvedė į nuostabų muzikos pasaulį.

Iš vaikystės suaugęs su liaudies daina, maestro nesiskyrė su ja visą savo gyvenimą. O žemaitiška liaudies daina „Lek gervele...“ tapo it savotišku Roberto gyvenimo leitmotyvu. Gabų mokinį pastebėjo Mažeikių gimnazijos, kurioje mokėsi Robertas, muzikos mokytojas Albinas Jasenauskas. Jis noriai mokė Robertą smuikuoti, skambinti pianinu, muzikos teorijos bei istorijos pagrindų ir, žinoma, liaudies dainų. Tai ir nulėmė tolesnį jaunojo Roberto gyvenimą. 1949 m. muzikos studijų keliai atvedė jį į Klaipėdą. Čia, Klaipėdos muzikos mokykloje, kelerius metus mokėsi griežti altu pas žymų muziką Juozą Matutį, o 1951 m. pradėjo studijuoti chorinį dirigavi-

Baigęs aukštuosius mokslus, jaunasis menininkas buvo kalbinamas likti ir darbuotis Vilniuje. Tačiau jo apsisprendimą tikriausiai lėmė meilė savam kraštui. Taigi 1958–1967 m. yra pažymėti kaip R.Varno intensyvaus darbo ir kūrybos metai Klaipėdoje. Čia, po studijų parvykęs, jis dirbo choro dirigavimo ir teorinių disciplinų dėstytoju tuomečiame Klaipėdos muzikos technikume (dabar Stasio Šimkaus konservatorija). Paraleliai dirbo Klaipėdos liaudies operoje: nuo 1958 m. – chormeisteriu, o 1960–1964 m. – meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Nelengvas tada buvo Klaipėdos liaudies operos gyvenimas. Ji dar tik kūrėsi ir stiprėjo, reikėjo vienu metu būti ir meno vadovu – menininku, ir administratoriumi, prižiūrėti teatro ūkio dalį. Roberto vadovavimo laikotarpiu buvo suformuotos pagrindinės Liaudies operos gairės bei nuostatos, kuriomis vadovavosi ir vėlesni jos vadovai. R.Varnas stengėsi išlaikyti senas lietuviško Klaipėdos operos teatro tradicijas, siekiančias dar prieškario laikus, kai tuometės „Aukuro“ draugijos bei miesto menininkų dėka jos buvo kuriamos. Šias tradicijas puoselėjo ir pokariu K.Griauzdės vadovaujamame Klaipėdos muzikinės ► 27

ATMINIMAS

◄ komedijos teatre. Vienas jaunojo vadovo

ryškių darbų – žymių operos meistrų spektaklių pastatymai. Taip buvo atnaujinta G.Verdi „Traviata“, pastatyta P.Mascagni „Kaimo garbė“. Kita veiklos sfera – operos kolektyvo (choro ir orkestro) koncertinė veikla. Buvo surengti reikšmingi L.van Beethoveno ir W.A.Mozarto kūrinių koncertai, su operos kolektyvu koncertuota Klaipėdoje, Šiauliuose, Palangoje, Šilutėje ir Liepojoje (Latvija). Išskirtini R.Varno veikloje tapo 1964– 1967 m., kai jis su dideliu užsidegimu ir energija ėmėsi vadovauti Kretingos mišriam chorui „Gintaras“. Jaunasis meno vadovas ir dirigentas subūrė per 100 dainininkų chorą. Jo repertuare buvo vertingų, sudėtingų kūrinių. Choras dažnai koncertuodavo dalyvaujant žinomiems solistams – Antanui Kučingiui, Elenai Saulevičiūtei, K.Elertui. Roberto vadovaujamas choras „Gintaras“ tapo vienu ryškiausių regiono mėgėjų chorų, pelnė prizines vietas respublikiniuose konkursuose. 1965 m. respublikinės dainų šventės konkursui R.Varnas su „Gintaro“ choru pirmą kartą Lietuvoje parengė C.Orffo kantatos „Carmina Burana“ pirmąją dalį. Vėliau, 1966 m., su Valstybiniu filharmonijos simfoniniu orkestru, diriguojant Juozui Domarkui, šis kūrinys skambėjo Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje. 1967 m. įspūdingu koncertu Kretingoje choras paminėjo savo gyvavimo dešimtmetį.

Atsivėrė nauji horizontai Dabar tikriausiai ne taip svarbu, kokių vėjų genamas Roberto gyvenimas pasuko į Kauną, galima drąsiai teigti, kad tai buvo vienas ryškiausių ir produktyviausių jo kūrybinio gyvenimo periodų. Nuo 1967 m. rudens R.Varnas tapo Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytoju. Ne vienas jo mokinys prisimena maestro kaip reiklų ir principingą pedagogą, kartu ir nuoširdų vyresnį draugą bei patarėją. 1968–1982 m. ypatingi Roberto kūrybinėje veikloje, aukso raidėmis pažymėti darbu su tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) akademiniu choru „Jaunystė“. Reiklus sau ir kitiems jis tvirtai stojo prie choro vairo. Daugiau kaip dešimtmetį jo vadovaujamas studentų mišrusis choras „Jaunystė“ tapo vienu geriausių Lietuvos 28

choriniu kolektyvu, o garsas apie chorą plačiai nuskambėjo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Choras aktyviai dalyvavo Baltijos respublikų studentų dainų šventėse „Gaudeamus 1968“ Vilniuje, „Gaudeamus 1971“ Rygoje, „Gaudeamus 1974“ Tartu, „Gaudeamus 1978“ Vilniuje ir „Gaudeamus 1981“ Rygoje. 1970 m. respublikinės dainų šventės konkurse „Jaunystė“ pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos mėgėjų mišriojo choro vardą. Geriausiojo choro vardas patvirtintas 1975 m. konkurse, puikų meninį lygį choras pademonstravo ir 1980 m. konkurse.

Kuklios natūros maestro garsėjo kaip didelis eruditas, puikus savo dalyko žinovas, dažnai vadintas „vaikščiojančia enciklopedija“, kėlė tiek studentų, tiek kolegų pagarbą. Su šio choro koncertine veikla Kaune gimė ir nauja tradicija, kuri R.Varno iniciatyva išaugo į tarptautinius studentų mišriųjų chorų konkursus „Juventus“. Šis konkursas plačiai išgarsino ir Kauno miestą, ir visos Lietuvos chorinės kultūros pasiekimus. Tai buvo pirmasis Lietuvoje rengiamas tarptautinis studentų chorų konkursas, kurio aidai girdėti dar ir šiandien. Septyniuose tarptautiniuose „Juventus“ konkursuose 1968, 1970, 1972, 1975, 1977, 1979 ir 1983 m. „Jaunystė“ laimėjo visų laipsnių prizines vietas. Svarbūs „Jaunystei“ buvo 1975 m., kai choras šiame konkurse pelnė pirmąją vietą. Šis konkursas R.Varno iniciatyva buvo skirtas M.K.Čiurlionio gimimo 100-mečiui. O 1977 m. konkurse ,,Juventus“ choras „Jaunystė“ pelnė prizą už geriausią koncertinės programos kūrinio atlikimą, jo interpretaciją ir dramaturgiją. Gausia ir turininga koncertine veikla garsėjo choras „Jaunystė“. Dainuoti šiame chore buvo ne tik didelė garbė ir prestižas, bet ir didelė muzikinio koncertinio gyvenimo mokykla. „Jaunystė“ surengė daug koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, gastroliavo Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje ir Vokietijoje, plačiai išpopuliarino lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius. Atsirado kompozitorių, kurie rašė chorinius kūri-

nius specialiai „Jaunystei“ ir ji pirmą kartą juos atlikdavo. Tai buvo savotiška naujosios chorinės muzikos laboratorija, kuri davė naujų impulsų chorinės muzikos kūrėjams, aktyviai populiarino chorinį žanrą. „Jaunystės“ choro jubiliejiniai koncertai tapo ne tik gražia tradicija bei kūrybinės veiklos ataskaita visuomenei, bet ir tikru muzikiniu įvykiu Kaune. „Jaunystės“ pavyzdžiu sekė ir kiti chorai. Su garsiais atlikėjais „Jaunystė“ atlikdavo sudėtingas programas, kurios reprezentavo Kauno miesto chorinę kultūrą, koncertavo su profesionaliais kolektyvais – su Lietuvos kameriniu orkestru atliko Josepho Haydno 9 chorų ciklą, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su Tėvyne“, su Nacionaliniu simfoniniu orkestru pirmą kartą atliko Giedriaus Kuprevičiaus kantatą „Pagonių giesmės“ ir daugelį kitų kūrinių. Pedagoginis darbas ir choras „Jaunystė“ – tai dar nebuvo R.Varno veiklos riba Kaune. Lygia greta jis darbavosi vadovaudamas Kauno žemės ūkio statybos projektavimo instituto šokių ansamblio „Rasa“ vokalinei grupei, buvo Kauno valstybinio choro chormeisteris, talkino miesto mėgėjų chorams, organizavo dainų šventes, koncertus, konkursus ir kitus renginius.

„Lek gervele...“ Gal jūros ošimas, gal gervės klyksmas, o gal ir savas kraštas, jo trauka tikriausiai turėjo lemiamos įtakos, kad Robertas vėl atsidūrė Klaipėdoje. Kaip tik tuo metu ėmė stiprėti Klaipėdoje palyginti jauna muzikos ir meno institucija – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai. 1982 m. joje dirbti ir atvyko R.Varnas. Jis aktyviai įsijungė į šios institucijos darbą Choro dirigavimo katedroje (1983–1986 m. ir 1988–1991 m. – katedros vedėjas) bei Klaipėdos universitete (1996– 1998 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pirmasis dekanas, 1995–2001 m. – Klaipėdos universiteto senato narys). Kuklios natūros maestro garsėjo kaip didelis eruditas, puikus savo dalyko žinovas, dažnai vadintas „vaikščiojančia enciklopedija“, kėlė tiek studentų, tiek kolegų pagarbą. Pedagogas išugdė nemažą būrį choro dirigentų. Originalios dirigavimo, stilistikos ir interpretacijos paskaitos, kuriose jis sudėjo savo asmeninę patirtį, buvo labai populiarios. Jų pagrindu parengtos ir išleistos meto-

ATMINIMAS

R.Varnui 2012 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro titulas.

dinės priemonės „Apie dirigavimo techniką“ (1985 m.), „Stilistika ir interpretacija. Choro muzika“ ir „Apie religinę muziką“ (2007 m.). R.Varno plunksnai priklauso daugybė straipsnių, išleistų jo knygų. 2007 m. Mažosios Lietuvos pirmosios lietuvių šventės 80-mečiui surengtai jubiliejinei dainų šventei R.Varnas parengė platų istorinio-informacinio pobūdžio leidinį, tais pačiais metais KU leidykla išleido jo monografinio pobūdžio apybraižą „Nomen nescio“, skirtą žymiam lietuvių muzikui išeivijoje, kunigui Bruno Markaičiui S J. R. 2008 m. leidykla „Druka“ išleido R.Varno ir bendraautorių (V.Blūšius, A.Šumskis) parengtą stambų iliustruotą leidinį „Aukuras“. Be intensyvaus pedagoginio darbo, R.Varnas daug dirbo su įvairiais chorais. 1985 m. respublikinei dainų šventei jis parengė Klaipėdos medicinos darbuotojų klubo mišrųjį chorą. Šis choras VI S.Šimkaus chorų konkurse savo kategorijoje pelnė pirmąją vietą. Įvairiais laikotarpiais maestro vadovavo Choro dirigavimo katedros Neakivaizdinio skyriaus choro studijai, šios katedros dėstytojų ir studentų kameriniam chorui (su juo parengė Klaipėdos šiuolaikinių kompozitorių Z.Virkšo, A.Remesos, R.Šileikos, J.Domarko autorinių koncertų ciklą, vėliau vadovavo savo suburtam Klaipėdos universiteto mišriam chorui – jį parengė Tarptautiniam bažnytinės muzikos festivaliui Alūksnėje (Latvija), 1994 m. Lietuvoje vykusiai pirmajai Pasaulio lietuvių dainų šventei, Lietuvos aukštųjų mokyklų tradiciniams choriniams festivaliams.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Naują savo kūrybinės veiklos puslapį maestro atvertė 2006 m., kai KU leidykloje išleido Žemaičių ir Pamario krašto dainų išdailų rinkinį chorams „Aš išdainavau...“. Tiesą pasakius, Robertas visais savo kūrybinės veiklos periodais vienaip ar kitaip prisiliesdavo prie muzikos kūrybos, tačiau šis leidinys atvėrė naują maestro, kaip kompozicijos meistro, veiklos puslapį, davė naujų kūrybinių impulsų. Jo liaudies dainų išdailose nestokojama muzikinės raiškos originalumo, jautriai susipynusio su žemaitiškomis liaudies dainomis. Giliai, turtingai ir labai jautriai pateikta liaudies melodika, dermė, o naujai sukomponuotas skambesio koloritas, jautrios melodikos interpretacijos sukūrė originalią išdailų leksiką ir stilistiką. „...Prie šios dainos yra prisilietę daug puikių mūsų meistrų, bet tokios, iš pirmo žvilgsnio paprastos, nuoširdžios, tačiau taip meistriškai ir įtaigiai subalsuotos lietuvių liaudies dainos nesu girdėjęs, – sakė profesorius, kompozitorius Rimvydas Žigaitis, išgirdęs R.Varno išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Lek gervele...“. Ši daina apskriejo visą Lietuvą, nepalikdama abejingo nė vieno klausytojo.

Įkūrė „Aukuro“ bendriją Vienas didžiausių įspaudų Lietuvos uostamiesčio kultūroje – Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrimas.

Būdamas šios bendrijos įkūrėjas ir vadovas, maestro aktyviai darbavosi chorinės kultūros puoselėjimo baruose. R.Varnui rūpėjo visi su chorine kultūra sietini dalykai ir ne tik tai. Jis aktyviai dirbo visuomeninį darbą, savo autoritetu telkė vienminčių būrį, kuris rūpinosi chorinės kultūros paveldu, jo vieta ir padėtimi visuomenėje, ypač tarp jaunimo. Jo iniciatyva bendrija į savo rankas perėmė S.Šimkaus chorų konkursą ir išaugino iki tarptautinio renginio, inicijavo trijų respublikinių mokslinių konferencijų ciklą „Mažosios Lietuvos ir lietuvių išeivių muzikinė kultūra“ (1989, 1992 ir 1994 m.), įkūrė ir kuravo „Išeivijos muzikos archyvą“, (2000 m. jo fondai perduoti KU muzikologijos institutui), rengė dainų šventes, festivalius, koncertus, autorinius vakarus-susitikimus, leido knygas ir kt. Sunku kalbėti apie tokio didumo asmenybę, juolab kai norisi atskleisti visą spektrą jo darbų. Dažnai net pasimeti, dėliodamas juos pagal reikšmingumą, svarbą miestui, Lietuvai. Bet visada jauti, kad už tos veiklos, už tos gausybės nuveiktų darbų buvo kilni asmenybė, slypėjo jautrus ir labai kuklus žmogus, o juk tai yra svarbiausia. Išskirtinas maestro bruožas – pagarba ir dėmesys kitiems. Jis visada rasdavo laiko kitiems, visada nuoširdžiai džiaugėsi kitų darbais ir laimėjimais, visada negailėjo gero, paskatinančio žodžio, o jei ir ką pakritikuodavo, tai pasakydavo taikliai, korektiškai ir tvirtai, su dideliu noru padėti, padrąsinti, kad būtų geriau. Po tokių pastabų norėdavosi darbuotis iš peties. Jo gili, įgimta inteligencija ir erudicija, jo mokėjimas išklausyti, suprasti, pagelbėti, patarti visada mus žavėjo. Šis taurus jo asmenybės bruožas lydėjo maestro per visą jo gyvenimą, būrė apie jį bendraminčius ir darbų tęsėjus. Nuoširdžiu dėmesiu kitiems jis visada praturtindavo, pripildydavo savo dvasios šviesos ir atsidavimo. Ir šiuo požiūriu jis buvo ir liko didis mokytojas. Kitas ne mažiau svarbus maestro bruožas buvo savęs aukojimas kitiems. Gal simboliška, kad jo įkurtas „Aukuras“ – tai it savęs aukojimo mokykla. Dėl tų idėjų, kurios atneša gėrį, grožį, išsaugo patį brangiausią, pamatinį mūsų tautos turtą – dvasinę jos kultūrą, kurios ant rankų neatneši, neparodysi, bet be kurios Lietuva praranda savastį, kuri gyvuoja laike ir erdvėje, tautos sąmonėje ir darbuose. 29

DAILĖ

Tapytojas R.Petro v apie meno muges ir sąmyšį drobėse Susitikti su klaipėdiečiu tapytoju Rodionu Petrovu buvo kelios priežastys. Baroti galerija menininko kūrybą kartu su kitais autoriais pristatė dviejose tarptautinėse meno mugėse: rugsėjį – Berlyno „Positions“, spalio pradžioje – „ArtVilnius“. Pastaroji mugė Baroti galerijai buvo ypač sėkminga – ji pateko tarp septynių geriausių mugės galerijų, o Baroti atstovaujamas fotomenininkas Remigijus Treigys išrinktas geriausiu „ArtVilnius“ menininku. Irma STASIULIENĖ

R.Petrovas į šias meno muges ne tik siuntė kūrinių, bet ir pats jose dalyvavo, maža to – Berlyne jis kartu su žmona Žana pavadavo Baroti galerininkus ir pristatė ne tik savo, bet ir kitų autorių kūrinius. Taigi matė ir nefasadinę mugių pusę. Dar viena priežastis pasikalbėti su menininku – rugsėjo pradžioje Meno kieme 30

vykusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) organizuota tapybos akcijahepeningas „Laisvė“, kurios metu menininkai Audrius Gražys, Daiva Dašenkovienė ir R.Petrovas interpretavo Niujorko Laisvės statulos temą. Rodionas šioje akcijoje nustebino netikėtu siužeto posūkiu – užuot tapęs pozuotoją, jis drobėje hiperrealistiniu stiliumi perteikė aprašinėtą sovietinio daugiabučio laiptinės sieną su išraižyta Laisvės statula. Knietėjo pasikalbėti ir apie naują posūkį hiperrealistiniais darbais daugeliui į atmintį įsirėžusio tapytojo kūrybiniame kelyje. Nors naujose menininko drobėse hiperrealizmas išlieka, darbų stilistika kinta, atsiranda viršutinis sluoksnis, fragmentuotomis dažų struktūromis tarsi patina pridengiantis paveikslų siužetus, kuriuose – architektūrinė įvairių Europos miestų sumaištis. Ciklą autorius taip ir pavadino – „Sąmyšis“. Susitikus menininko dirbtuvėje, idėjos užuomazgą Rodionas parodė vizualiai – ant stiklinės paletės mentele pažarstė nugremžtus sudžiūvusius įvairių spalvų dažus ir paaiškino: „Jau seniai stebėjau dažų struktūrą, maišymosi procesą, savo neužbaigtus darbus, kur hiperrealistiškumas susimaišo su tuščiais fragmentais, ir išėjo tai, ką dabar kuriu. Iš tikrųjų tuo keliu galėjau pasukti prieš penkerius metus, bet kažkodėl suabejojau. Gal reikėjo subręsti.“

Vis pastebimesnė – Šį rudenį kartu su Baroti galerija dalyvavote dviejose meno mugėse – Berlyno

„Positions“ ir „ArtVilnius 2020“. Kokie autoriai buvo pristatyti Berlyne? Kiek kūrinių jūs eksponavote? – Berlyno mugėje, be manęs, dar buvo pristatyti Dainius Liškevičius ir Petras Lincevičius. Aš į „Positions“ vežiau keturis savo kūrinius – du iš ciklo „Sąmyšis“ ir diptiką „Pertvarkymas“. Mugėje „ArtVilnius“ buvo trys mano darbai su miestais – kad būtų vientisa ekspozicija. – Ar buvote vienintelė galerija iš Lietuvos? – Ne, dar dalyvavo „Meno parkas“ iš Kauno, jie pristatė ir klaipėdietį fotomenininką R.Treigį, AV17 galerija ir „Meno niša“ iš Vilniaus. – Kaip sekėsi Baroti galerijai Berlyne? – Puikiai, galerija gavo „SECCO Pontanova“ fondo dalinį rėmimą. Tai Vokietijos fondas, kuris padeda Rytų šalių menininkams ir galerijoms. Ir pačioje mugėje sulaukėme daug dėmesio. Mūsų stendas buvo vienas iš labiausiai minimalistinių, daug kas sakė, kad jis gaivus, neperkrautas ir patogus žiūrėti meno kūrinius. Buvo jaučiamas lankytojų susidomėjimas, teko daug bendrauti. Palyginti su „ArtVilnius“, abiejose mugėse labai panaši situacija, žmonės taip pat domisi, bet vis dėlto bendrauti labiau nori Vokietijoje. Vilniuje lankytojai eina ir praeina, gal nenori trukdyti, o gal patys susidaro savo nuomonę. Tik iš žiūrovų atsiliepimų ir galima įspūdį susidaryti, nes Berlyne nebuvo nei komisijų, nei recenzijų. – Ar koronavirusas nesumažino dalyvių skaičiaus? Turbūt ne iš visų šalių menininkai galėjo atvykti? ►

o vas – s e

DAILĖ

Tapytojo R.Petrovo teigimu, karantine uždarytam menininkui kūryba tikrai padeda išgyventi, nes jis turi daug veiklos, niekas netrukdo, nėra jokių dirgiklių, nebent neapmokėtos sąskaitos. Adomo Tirkšliūno nuotr.

DAILĖ

◄ – Taip, geografiškai dalyvių atvyko

iš mažiau šalių. Pats mugės dydis panašus į „ArtVilnius“. Lietuva su keturiomis galerijomis buvo antra šalis pagal dalyvių skaičių po Vokietijos. Keli žiūrovai sakė, kad Lietuva vis pastebimesnė, ypač po Venecijos bienalės. Jiems susidarė įspūdis, kad Lietuvos menas yra stiprus ir gana aukšto lygio.

– Norėčiau paprovokuoti: o gal kitų šalių meno lygis buvo labai žemas? – Reikia suprasti, kad meno mugė yra tarsi kokteilis, ten galima atrasti visko. Buvo maždaug 10 proc. darbų, kuriuos pamatęs pagalvoji: kaip jie čia pateko? Bet, man atrodo, taip būna visose mugėse.

R.Petrovas. Iš ciklo „Sąmyšis“. 2020. Drobė, aliejus.

Praturtinti vaizduotę – Kokias ryškiausias meno tendencijas pastebėjote Berlyne? – Buvo nemažai figūratyvinių darbų, tapyba – nuo ekspresionistinės iki pusiau realistinės, buvo ir abstrakcijų. Man pasirodė,

DAILĖ

kad eksponuota gana daug geometrinio, optinio meno – tokias tendencijas pastebėjau. – Kalbant apie komercinę pusę, ar kuo nors domėjosi Berlyne? Ką nors nupirko? – Domėjosi, nupirko daug P.Lincevičiaus darbų, kelis mano kūrinius. O „ArtVilniuje“ buvo parduoti du R.Treigio darbai. – Ar žinote, kad Vilniuje buvo parduota ir Klaipėdos galerijos pristatyta Anatolijaus Klemencovo instaliacija „Identitetų laikai“? – Labai smagu! Man šis A.Klemencovo darbas labai patiko – jis buvo vienas iš stipriausių mugės kontekste. Tai plačiaformatis, aukščiausio lygio darbas. Žmonės po truputį jau supranta, kad menas yra įdomus. Gyvenime nieko nėra įdomesnio nei menas. Bet reikia prie jo įprasti, jį pajausti. Kalbu ne apie materialinę meno vertę, o apie tai, kad menininkai, perleidę per savo mintis, tarsi iš nieko ar iš gana paprastų dalykų sukuria kažką naujo. Tik menininkai gali surišti tokius mazgus ir praturtinti mūsų vaizduotę. Kalbant apie A.Klemencovo instaliaciją – paėmė menininkas kagėbistinius fotorobotus, visus sudėjo kartu, šalia pritvirtino veidrodžius ir paprašė žmonių atpažinti save. Tai ir žaidimas, įtraukiantis į kūrinį ir žiūrovus, ir daug visokių kitokių kontekstų – viskas viename. Super! Būtent menas tai ir sugeba padaryti.

Gyvenime nieko nėra įdomesnio nei menas. Bet reikia prie jo įprasti, jį pajausti. – Kelios galerijos dabar pristato jūsų kūrybą? – Antverpeno, Malmės, Stokholmo ir Klaipėdos Baroti galerija. Prieš tai dar bendradarbiavau su Frankfurto ir Oslo galerijomis. – Kodėl dabar nebedirbate su jomis? – Dirbant su galerijomis taip būna. Jos įtraukia į savo autorių sąrašus, tačiau iš pradžių testuoja, žiūri, ar jiems tinki, ir po to paima arba ne. Tai yra normalu. Šiaip patekti į galeriją, kad tave pradėtų testuoti, be galo sunku. Nes menininkų yra toks storas sluoksnis, kad pro jį prasimušti svetimoje šalyje tikrai labai sudėtinga. ►

Tapybos akcijoje-hepeninge „Laisvė“ KKKC Meno kieme.

Donato Bielkausko nuotr.

DAILĖ

◄ Be to, galerijai tu turi būti ne tik įdomus, bet ir komerciškai naudingas, nes ji negali amžinai į tave investuoti. Užsienio galerijoms kultūros taryba nepadeda. Ten viskas šiek tiek kitaip.

Tiesiai į obuolį – Daug kas pastebi, kad menininkai yra savotiški pranašai, jie iš anksto tarsi numato ateitį. Ir jūsų pastarųjų metų kūryba yra šiek tiek apokaliptinė, ypač ciklas „Sąmyšis“. Nebaisu išpranašauti ką nors blogo? – Aš nenorėčiau būti pranašautoju. Manau, kad veikiau taip sueina keliai, kai darbas pradeda atrodyti pranašiškas. Tiesiog taip viskas susidėlioja, susijungia kažkokie atspirties taškai. Pavyzdžiui, Laisvydės Šalčiūtės darbas, kur pora su kaukėmis bučiuojasi, sukurtas gal prieš penkerius metus. Bet realiai paėmus, niekas gi nepranašauja. Tiesiog kūrinys tapo panašus į šių dienų realybę. Tai gal būtų tiksliausia interpretacija. Gal kiekvienas menininkas norėtų būti Vanga, bet nemanau, kad taip yra (juokiasi). Nors kai pernai prieš Naujuosius metus po

VIZITINĖ KORTELĖ Rodionas Petrovas gimė 1985 m. Klaipėdoje. 2005–2011 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje (KVDF), įgijo dailės magistro kvalifikacinį laipsnį. 2011 m. – JCE bienalės laureatas. Nuo 2006 m. dalyvauja parodose. Surengė 12 personalinių parodų: „Peržymėjimas” – KKKC Parodų rūmuose (2012), „Interferencija” – Rusijoje, Sankt Peterburge (2013), „Abejonės ir ginčai“ – Brösarps galerijoje Švedijoje, Baroti galerijoje Klaipėdoje, „Archetipinė projekcija“ – Švedijoje, Malmėje (2015), „Šviesos suvokimas“ – Vokietijoje, Frankfurte (2016), „Praeities beieškant“ – Švedijoje, Malmėje, „Abejonės ir ginčai“ – Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje (2017), „Triukšmas“ – KKKC Parodų rūmuose ir Švedijoje, Stokholme (2018), Arkos“ galerijoje Vilniuje ir su Klaipėdos Baroti galerija meno mugėje „ArtVilnius 2019“ (2019). Dalyvavo daugiau nei 40 jungtinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, Belgijoje, Kinijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Slovakijoje. Nuo 2013 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

savo hiperrealistinių miestų tapiau pirmąjį ciklo „Sąmyšis“ darbą – miestą su sudraskytos architektūros fragmentais, – man buvo kilę visokių nejaukių minčių, galvojau, kas bus su tuo pasauliu. Apėmė jausmas, kad kažkas bus... Ir kai prasidėjo korona, pagalvojau: taip, čia pataikiau į obuolį. Nes nebegalėjome keliauti, tarsi kaleidoskope sukosi nostalgiški prisiminimai. Pradėjome suprasti, kad gal neblogai gyvenome. – Kartu su naujuoju ciklu keičiasi ir jūsų kūrybinė stilistika. Tolstate nuo hiperrealizmo? Kaip įvardytumėte šį stilių? – Atsirado šiek tiek daugiau ekspresijos. Bet tai natūralus eksperimentavimas. Naujojo ciklo idėja – susilieję prisiminimai, kažkas panašaus į tai, kaip tarpusavyje susimaišo dažai. Tai, kas susilieja, tampa abstrakčiu. Jau seniai stebėjau dažų struktūrą, maišymosi procesą, savo neužbaigtus darbus, kai hiperrealistiškumas susipina su tuščiais fragmentais, ir išėjo tai, ką dabar kuriu. Iš tikrųjų tuo keliu galėjau pasukti prieš penkerius metus, bet kažkodėl suabejojau. Gal reikėjo subręsti. Nes hiperrealistinė tapyba turi rėmus, o man norėjosi daugiau laisvės, galimybės savaip interpretuoti. Tačiau hiperrealizmo mano darbuose vis tiek lieka, nors ir su abstrakčiomis detalėmis. – Užkoduojate labai daug urbanistinių, architektūrinių simbolių. Kuo jie jums svarbūs? – Manau, kad, jei pastatai galėtų kalbėti, jie mums papasakotų daugiau nei žmonės. Miestų pastatai yra tarsi praeities kodas. Ir būtent seni pastatai. Nes kai atvažiuojame į naują miestą, dažniausiai einame prie kokio nors bokšto, į senamiestį. Kažkaip jaučiame, kad ten miestas su mumis galėtų pasišnekėti, ar mes su juo pabendrauti. Ir pradedame pažintį su miestu būtent nuo senosios jo dalies. Juk nevažiuojame pasižiūrėti į naujai pastatytą verslo centrą. Kuriant šią seriją, man buvo svarbu nevirsti miesto peizažo, gražių turistinių vietų tapytoju. Kadangi dirbu tik iš savo nufotografuotos medžiagos, išskyrus kelis darbus, kuriuos specialiai tapiau pagal svetimas fotografijas, man sunkiausia naujame mieste atrasti tokius kampus ir tokias pastatų detales, fragmentus, kurie lyg ir būtų panašūs į tas centrines ir lengvai atpažįstamas vietas, bet kartu tiktų mano kūrybai. – Kokius miestus savo cikle jungiate į vieną kūrinį?

– Dažniausiai tai sostinės arba antri, treti pagal dydį miestai: Londonas, Briuselis, kažkiek Paryžius, Stokholmas, Dresdenas. Miestai, kuriuose galima rasti daug baroko, masyvios architektūros. Ji turi būti su daug detalių, bet ne puošni. Tokią aš iš karto atmetu, niekada nefotografuoju. Man imponuoja masyvi, su daug detalių, apvadų, portikų, reljefinė architektūra, geriausia be skulptūrų.

Laisvės kodas – Ankstesni jūsų darbai turėjo pavadinimus, o ciklo „Sąmyšis“ kūriniai įvardijami tik skaičiais. Kodėl? – Anksčiau buvau įsitikinęs, kad darbų negalima numeruoti, kiekvienas turi turėti pavadinimą, kuris kartu būtų ir kūrinio raktas. Bet būtent ši serija turės vien numeraciją, nes paveiksluose viskas susilieja, nėra naratyvo, nėra žinutės per pavadinimą. Žinutė yra pati serija. Nenoriu fantazuoti ir kurti neegzistuojančių miestų vardų – kokio nors Londbriulio ar dar ko nors (juokiasi). – Kad jau prabilote apie paveikslų kodus ir žinutes, prisiminkime tapybos akciją „Laisvė“. Trys menininkai gyvai improvizavo Laisvės statulos tema, bet tik jūs vienas pasirinkote visai kitą kelią – tapėte ne statulą, bet daugiabučio laiptinės sieną. Kaip kilo tokia mintis? – Kai pasiūlė dalyvauti akcijoje ir pasakė temą, turėjau nemažai laiko pagalvoti. Geriausios idėjos ateina, kai pamiršti apie užduotį, ir tuomet mintis netikėtai laisvai iš kažkur parskrenda. Turiu susikūręs tam tikrą savo idėjų generavimo principą – raktinių simbolių kodavimą. Pavyzdžiui, aš pradėjau galvoti apie Laisvės statulą: ką ji man reiškia? Man tai reiškia aštuntąjį dešimtmetį. Kas tuomet buvo? Buvo paauglystė, atsirado hiphopas, grafičių kultūra ir kt. Iš kur tai? Iš Amerikos. Ir man prieš akis iškilo žalia mentolio spalva, kuria tada buvo išdažytos visų laiptinių sienos, mano mokykla irgi buvo tokios spalvos. Atėjo asociacija – siena, ant kurios mes piešdavome savo mėgstamų grupių pavadinimus. Tuomet tai buvo vandalizmas, bet dabar prisimename su nostalgija. Taip ir sugalvojau tapyti laiptinės sienos fragmentą. O pamačiau tą sieną per spalvą – darbą ir pavadinau „Mentolis“.

DAILĖ

Angaras, kuriame vyko Berlyno meno mugė „Positions“.

Baroti galerijos stendas Berlyno meno mugėje.

– Šiemet joks interviu turbūt neįmanomas be klausimo apie COVID-19. Kokią pamoką gavote iš to laikotarpio? – Paaiškėjo, kad mes gyvenime turime labai daug visko nereikalingo. Tuomet supratome, kad gyvename be to, be ano, ir daugelio dalykų net nereikia – nei tiek daug prekių ar maisto, nei tiek žaislų. Kai sėdi ramiai ir esi susifokusavęs tarp šeimos ir veiklos, pradedi suprasti, kad gal kažko jau nebebus, ir kai kurios profesijos tapo visai nereikalingos. Gal tai leido suprasti, kad mes sukūrėme sistemą, kuri reikalauja kurti nereikalingus dalykus.

Lyg keli dailininkai

– Ką priskirtumėte tiems nereikalingiems dalykams? Tikiuosi, ne meną? – Meno nenorėčiau priskirti. Nors menas irgi turbūt tapo nereikalingas. Bet aš tikiu, kad meną reikia matyti tik gyvai. Bandžiau žiūrėti virtualias parodas, bet tai neįmanoma. Čia kaip plastikinį maistą valgyti. – Kita vertus, gal uždarytiems namie meno vartotojams lengviau išgyventi su menu nei be jo? – Norėtųsi tikėti, kad yra nemažai žmonių, kuriems vertingi daiktai sukuria jausmą, padeda išbūti. Uždarytam menininkui kūryba tikrai padeda išgyventi. Nes tu turi daug veiklos, niekas netrukdo, nėra jokių dirgiklių, nebent neapmokėtos sąskaitos. Aš smarkiai nepajutau pirmosios karantino bangos, nes važiuodavau į dirbtuves. Galėjau daugiau laiko skirti šeimai, kartu kurti – darėme kaukes, lėlių teatrą, rodėme spektakliukus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime apie jūsų parodas. Kokių planų turite? – Spalį mano darbai dalyvavo jungtinėje parodoje Paryžiuje. Ji turėjo prasidėti balandį, bet dėl pandemijos buvo atidėta. Paryžiaus menininkų asociacija „Le 4 Paris Art“, bendradarbiaujanti su galerija „Arka“, pernai Vilniuje surengė prancūzų meno parodą ir pagal mainų programą pakvietė menininkus iš Lietuvos. Man pasisekė – komisija atrinko du mano darbus. – O kada tikėtis parodos Klaipėdoje? – Planuoju surengti kitais metais. Naujoje mano parodoje bus tikras darbų sąmyšis – atrodys, kad kūrė keli skirtingi menininkai. Todėl ją pavadinsiu „Grupine paroda“. – Pažvelgus į jūsų kūrybinį kelią, akivaizdu, kad jį galima suskirstyti ciklais. Atrodytų, išsemiate temą iki dugno ir sukate prie kitos stilistikos, lyg kurtų visai kitas menininkas. Buvo hiperrealizmas, po to serija, kurioje naudojote plaukus, ciklas „Archetipinės projekcijos“. Vis dar ieškote savo kelio? – Ciklai – kaip medis: pirmiausiai užauga kamienas, po to atsiranda šaka, iš jos – dar viena. Kalbant apie skirtingus stilius, iš pradžių, po pirmos parodos 2012 m. KKKC Parodų rūmuose, man pasidarė baisu, galvojau, kad gal neturiu stuburo, išsyk atpažįstamo

Berlyno meno mugėje „Positions“. R.Petrovas su žmona Žana atstovavo Baroti galerijai.

braižo. Nes atrodė, lyg darbus būtų sukūrę keli skirtingi menininkai. Raminau save, kad gal ateityje nusistovėsiu. Tačiau kai 2017 m. Pamėnkalnio galerijoje paroda ir vėl atrodė lyg kelių menininkų, suvokiau, kad taip ir turi būti. Aš neskubu kurti, tarp sugalvoto darbo ir sukurto darbo kartais praeina tikrai daug laiko. Idėjas generuoju intuityviai ir nebandau darbų atrinkti pagal dirbtinę liniją, kad jie būtų tarpusavyje panašūs. Todėl nusprendžiau būsimą parodą sąmoningai komponuoti taip, kad jaustųsi, jog darbai skirtingi. Tą mintį jau seniai turėjau, bet dabar pagaliau subrendau Rodiono Petrovo „Grupinei parodai“. 35

DAILĖ

10 metų aktyviai tapančio Rodiono Petrovo hiperrealistinė estetika balansuoja tarp natūralizmo ir popmeno. Konkretus objektas ir kompozicijos figūratyvas. Efektingas, tikslus, net kartais emocionalus realybės perkūrimas. Tapyba artimesnė vaizdo projekcijai nei fotografijai, labiau pasąmonės srautui nei abejingam dokumentiniam fiksavimui. R.Petrovas kūriniuose bando kurti istoriją. Pati technika dėl paveikslo arba paveikslas, kuris skirtas tik technikai įprasminti, jam nėra esminis dalykas. Tapytojo vizuali estetika nėra statiška, šalta viršrealybinės galios demonstracija. Veidrodiniai paveikslų paviršiai neatstumia vaizdo nuo žiūrovų. Pastarieji tampa aktyviais dalyviais. Žiūrovai, menininkas ir pats vaizdas tampa vieni kitų ieškotojais. Ignas KAZAKEVIČIUS

Menininkas ieško vaizdo Pirmasis TAS kūrinys, kuris pradėjo „kalbėti“ su menininku, užmezgė atvirą dialogą su publika ir „pasiūlė“ pasukti dabartiniu kūrybiniu keliu, buvo 2010 m. nutapytas „Oil on canvas“. Iš pažiūros nesudėtingas semantinis žaidimas. Aliejus, drobė – taip pasirašo kitoje paveikslo pusėje tapytojai, pridėdami ir kūrinio pavadinimą. Šiuo atveju tai, kas parašyta, atitinka tai, kas pavaizduota: skirtingi aliejaus pavidalai – 36

Žiūrėtojas i r

Iš ciklo „Pastabos ir para š

R.Petrovas. Diptikas „Pertvarkymas“. 2020. Drobė, aliejus.

maistinis ir mašinų – drobės draperijų fone. Ir viskas. Daugiau nieko nereikia. „Tuomet pastebėjau puikią galimybę žaisti su pavadinimo ir vaizdo santykiu, – teigė autorius. – Pradėjau kurti objektų kodus, į kuriuos įtraukdavau sociokritinę žinutę.“ Tai savalaikis Rodiono darbas. Pataikantis tiek į tuometės „eurostandarto“ kartos, kurios vėliavnešiai buvo Jaunojo tapytojo prizo ugdytiniai, kontekstą, tiek išreiškiantis jau klasika tapusio postmodernizmo tautologiją. „Eurostandartas“, tenka pripažinti, dominuoja ir šiandien, jį galima laikyti jaunosios menininkų kartos (kuriai maždaug 25–35 metai) pasipriešinimo ilgai Lietuvoje vyravusioms ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms bruožu. Pamenu, šis kūrinys išsiskyrė gana margoje pirmojoje rimtesnėje personalinėje autoriaus parodoje „Rebranding“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rū-

muose. Išsiskyrė ne „perženklinimu“, o konceptualumo paieškų daugiakryptiškumu. R.Petrovo tapybos ciklas „Anima“ (2012– 2013) atkreipė dėmesį į neoninių šviesų juostų ir tamsaus fono kontraste skendintį merginos motyvą. Atrodė, jog menininkas akcentuoja simbolistinį portretą, moters idealo vyro pasąmonėje išraišką. Ir kartu ieško platformos tolesnei tapybos versijai, vystymui.

Vaizdas ieško žiūrovų Su R.Petrovu kalbėjomės apie kūrinių motyvus. Paklausiau, kada įvyko rimtesnis posūkis jo kūryboje ir menininkas vaizdu pradėjo skenuoti žiūrovus, stebėti jų reakciją, suprasti, ką pats daro ir ko ieško, kad sukurtų dar vieną placdarmą savo tapybinės ateities šuoliui.

DAILĖ

i r ieškotojas

a štės. Menotyrininko dienoraštis“ „Nuolat pastebiu, kad man patinka pirmieji kūrinio potėpiai, ir neretai atrodo, kad štai čia būtų galima ir sustoti. Taip pat atkreipiau dėmesį į dažų maišymą paletėje, kai purūs dažų sluoksniai tarsi savaime pradeda kurti paveikslą, dar neprisilietus prie drobės, – pasakojo R.Petrovas. – Manau, šie potyriai turėjo įtakos, todėl ėmiausi tobulinti „emocijas“. Po kelių eksperimentinių etapų supratau, kad man įdomu įvesti abstrakčių elementų, nekeičiant kūrinio esmės. Taip atsiranda instaliacijos arba objektai, tik juos kuriu, jeigu suprantu objektą būsiant daug „stipresnį“ nei tapybos variantą.“

Vieni iš pagrindinių leitmotyvų dabartiniuose R.Petrovo darbuose – nostalgijos jausmas, prisiminimų santykis su dabartimi. R.Petrovo teigimu, „dar studijuojant nedavė ramybės įsitikinimas, kad vien hiperrealistinis „kažko“ atvaizdavimas yra beprasmis. Buvo labai svarbu prisiversti atsisakyti banalaus vaizdo. Nuo pat pradžių pajutau, kad esu tarsi kempinė, kuri sugeria vaizdus, faktus ir tik po tam tikro laiko transformuoja juos į kodinius mazgus arba rebusus. 2017-aisiais ruošiantis personalinei parodai „Abejonės ir ginčai“ („Pamėnkalnio“ galerija, Vilnius), atėjo suvokimas, jog kuriami vizualiai chaotiški kūriniai paklūsta bendram koncepciniam karkasui“. Autoriaus minėtame cikle dominavo siurrealios samplaikos, sulipdytos iš meno pasaulio citatų, pasaulinės politikos akcentų, įvykių dokumentikos ir realių miesto fragmentų, kuriems būdingas veiksmo ir būsenos jausmingumas. Galbūt tas menininko tapybos džiaugsmas, grožis, proveržio atkaklumas ir pasąmoninis noras patikti publikai – gana

nuosaikus flirtas su kiču? Paveiksluose dominavo jausmų nežeidžiantis (pseudoaštriai socialinis) siužetas, sykiu per lengvai slystančius potėpius pabrėžiama pati tapyba. Šiame etape autorius ieškojo socialiai reikšmingos formos, kad vaizdas kalbėtų žiūrovams apie juos supančią realybę. Tai buvo globalaus – kolektyvinio – identiteto paieškos.

Žiūrovai ieško menininko Dabartiniu R.Petrovo kūrybos periodu, panašu, jog būtent žiūrovai stengiasi įminti autoriaus braižo ir jo kūrybinių posūkių mįslę. O kas gi ten – kitoje paveikslo, parodos, objekto pusėje? Ar vis tas pats autorius? Ar instaliacijos nėra pauzė menininko kūryboje, bandant tarp spurtų atsikvėpti ir keisti braižą ar bent koncentruotis į naujus motyvus?

Šiemečiai R.Petrovo kūriniai kelia klausimus, kiek „pridėtiniai dalykai“ padeda jau įvaldytai tapybai. Kaip pasiskirsto krūvis tarp motyvo prasmės tapyboje ir kuriamo siužeto? Ko laukti iš netrukus būsiant nutapyto paveikslo, net (ne)žinant, kada gims jo idėja ir kada jis bus baigtas? Vieni iš pagrindinių leitmotyvų dabartiniuose autoriaus darbuose – nostalgijos jausmas, prisiminimų santykis su dabartimi. Praeities detalės užsimiršta ir išsikreipia, susilieja kaleidoskopinėje haliucinacijoje, pamėgtas miesto motyvas sluoksniuojasi ir skaidosi į dirbtinį ir tikrą, o pati architektūra koduoja įvykių sekas. P. S. I.Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams. 37

ERDVĖS

Apie kūrybos b u įkvėpimo paieš k ir iššūkių alkį Spalis uostamiesčio kultūros padangėje prasidėjo minint Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos 70 metų veiklos jubiliejų ir „pasiduodant traukai“ Klaipėdos knygų mugės renginiuose. Tai buvo aštuntoji Lietuvos uostamiestyje organizuota knygų šventė. Joje lankytojai galėjo sutikti keturias įstabias, kūryba ir požiūriu išsiskiriančias jaunąsias Lietuvos menininkes: komiksų kūrėją ir trijų knygų autorę Miglę Anušauskaitę, istorikę, tapytoją, iliustratorę ir trijų knygų autorę Liną Mumgaudytę, iliustratorę, erdvinių knygų kūrėją, trijų knygų autorę prancūzų kalba Eleną Seleną ir poetę, keturių eilėraščių rinkinių autorę Indrę Valantinaitę.

Laura KNYSTAUTAITĖ

Pasiduoti traukai VIII Klaipėdos knygų mugės lankytojams buvo pristatyti unikalūs literatūriniaikultūriniai žymių kūrėjų ir jiems tarytum oponuojančių ryškių kultūrinės erdvės asmenybių duetai. Savo naujausias knygas pristatė Lietuvos mažųjų ir vidutinių leidėjų bei Lietuvos leidėjų asociacijų nariai. Kultūros ir švietimo sektoriaus specialistai diskutavo apie kultūros paslaugų vartotojams prieinamumą, patirtis ir iššūkius karantino laikotarpiu. Klaipėdos knygų mugėje veikė parodos, jaunimo, vaikų, muzikos, edukacinė, istorinės tematikos 38

erdvės, vyko literatūros skaitymai bei performatyvios poezijos vakarai – tris dienas I.Simonaitytės bibliotekos erdvėse skleidėsi unikalus Lietuvoje ir užsienyje kuriančių rašytojų, muzikantų, įvairių sričių menininkų požiūris į kūrybą ir pasaulį. Pradėjus kalbėtis apie šių metų knygų mugės kvietimą pasiduoti traukai, M.Anušauskaitė atkreipė dėmesį, kad pasirinktas šūkis yra išskirtinis, bet nėra labai konkretus: „Jis leidžia lyg pačiam pamąstyti, kokiai traukai galima pasiduoti. Iš pradžių gali pasirodyti, kad toks šūkis labiau tiktų kokiam nors su mada susijusiam renginiui. Dabar dažnai būtent taip komunikuojama: „leisk sau“, „pasilepink“ ir t. t. Tad man tikrai smagu, kad tokio tipo šūkis yra „sukabinamas“ su knygomis ir skaitymu. Yra įprasta kalbėti

apie skaitymo skatinimą, sakoma – „pasistenk“, „susikaupk“, „paskaityk“, o čia tarsi knygos tampa ne tuo objektu, kurį reikia skatinti, o tuo, kuris pats savaime yra toks įdomus, kad belieka tik pasiduoti traukai.“ Vystydamos šią mintį, su Migle, Lina, Elena ir Indre kalbėjomės apie kūrybą, skaitymą ir skatinimą skaityti, literatūros trauką ir knygų mugės įspūdžius.

Kai norisi „išsprogti“ – Kaip pasirinkote kūrybos sritį? L.Mumgaudytė: Savo kūrybinį kelią pradėjau nuo iliustracijų, vėliau perėjau prie tapybos, ir žinau, kad tai dar ne pabaiga.

b urtus, š kas Aš tikrai keisiu meninę išraišką, nes pati keičiuosi. Nuolat atrandu daug naujų dalykų. Bėgant metams jaučiu, kad man nebeužtenka tik iliustracijų, man reikia tapybos, didesnės drobės, didesnio popieriaus. Be to, norisi kurti labiau iš vidaus. Pastebėjau, kad kai reikėdavo sukurti iliustraciją knygai arba pačią knygą, dažnai kurdavau labiau „galva“. Aš galvodavau, dėliodavau istoriją. Bet paties vidaus, tos vidinės traukos nebuvo tiek daug. Tad dabar man kaip tik norisi tiesiog „išsprogti“. M.Anušauskaitė: Viskas įvyko natūraliai. Aš studijų metais nemažai piešdavau, piešinius persiųsdavau bendrakursiams, jie juokdavosi – jeigu būdavo juokinga. Tada nejučiomis į tai įsitraukiau, pradėjau daugiau piešti, palaipsniui gavau pasiūlymų publikuoti darbus. Skaityti komiksus ir domėtis jais ėmiau jau po to, kai pati pradėjau piešti, o ne atvirkščiai. E.Selena: Su erdvine knyga susidūriau atsitiktinai. Kai studijavau Paryžiuje, dažnai būdavo organizuojamos kūrybinės dirbtuvės su įvairiais menininkais. Vienos iš tokių dirbtuvių buvo su Gerardu Lo Monaco. Jų metu jis pristatė savo kurtas knygas ir sukauptą knygų kolekciją. Eksperimentavome išbandydami įvairias erdvinių knygų technikas. Tai buvo laikinas projektas, bet jis mane labai sužavėjo. Šios dirbtuvės buvo kaip pirmoji reali akistata, kuri privertė pamėgti erdvines knygas. ►

ERDVĖS

Iliustratorė, erdvinių knygų kūrėja, trijų knygų autorė prancūzų kalba E.Selena VIII Klaipėdos knygų mugėje pristatė Prancūzijoje išleistas savo knygas, mokė vaikus kurti SD atvirukus, dalyvavo „Duetų“ renginyje su iliustratore Rasa Jančiauskaite. Arūno Baltėno ir Gerdos Putnaitės nuotr.

ERDVĖS

◄ I.Valantinaitė: Manau, kad patys tikriausi dalykai vyksta tarsi savaime, neregimai, nesąmoningai ankstyvoje vaikystėje, tad sunku juos analizuoti, prisiminti ir užfiksuoti ar racionaliai paaiškinti. Dar nemokėdama rašyti jau kringeliais „parašiau“ ne vieną knygelę ir eilėraštį. Mane nuo mažumės įkvėpdavo stebuklo ilgesys, nuojauta, išsipildymo akimirkos laukimas. Taip pat pastebėjau, kad dažnai parašau eilėraštį ištikus nuostabai. Žaviuosi tuo, kaip tobulai visa, ypač žmogus, yra sukurta. Mąstant, nujaučiant, kas gi slypi už viso to, ką regi mūsų akys. Ir suvokimas, kad tai, ką matome aplink, tėra laikinas paviršius, o amžini dalykai lieka lyg paslėpti. Tarsi esmei atrasti ir suvokti reikėtų išties gražių pastangų. Ne kartą girdėjau į šį klausimą muzikantus atsakant, kad tai muzika juos pasirinko, o ne jie muziką. Manau, kad kažkas panašaus vyksta su kiekvienos srities menininkais.

Drąsiai ir atvirai – Kaip pasirinktas kūrybos formatas jus išstumia iš komforto zonos? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kūryboje? I.Valantinaitė: Man iššūkis – būti drąsiai ir atvirai pirmiausia pačiai sau. Šiukštu nemeluoti. Mene, ypač poezijoje svarbi tiesa. E.Selena: Aš esu žmogus, kuris labai mėgsta iššūkius. Jei tų iššūkių trūksta, man pasidaro nuobodu. Mano supratimu, erdvinės knygos yra nuolatinis iššūkis. Nėra mokyklos, kuri tave išmokytų, kaip kurti erdvinių knygų sistemas. Žinoma, tu gali stebėti kitų kūrėjų darbus, po to bandyti savaip interpretuoti, bet iš esmės viskas priklauso nuo tavęs paties. Tu pats turi sugalvoti idėją ir galimus jos įgyvendinimo būdus. Turi sugalvoti, kaip užtikrinti, kad verčiant puslapį popierius susilenktų taip,

kaip to nori tu. Tai labai ilgas procesas. Net dabar kuriant knygą pasitaiko, kad prie vieno puslapio eskizo praleidžiu dvi savaites. Popieriaus skiaučių krūva aplink tik didėja, o rezultato, atrodo, nėra. Sukurti tokią savotišką popieriaus skulptūrą yra tikras iššūkis. L.Mumgaudytė: Didžiausias iššūkis man – nepamesti savęs ir nesusigadinti. Kaip jau minėjau mugės renginio metu, esu baigusi meno mokyklą. Tai buvo nuostabi patirtis, išmokau labai daug taisyklių ir kanonų. Tačiau, norėdama grįžti į tikrąjį menininkės pradą, aš turiu po truputį atsisakyti tų taisyklių. Privalau pasiduoti traukai, vidinei intuicijai ir pamiršti tai, ką išmokau. Žinoma, žinios yra labai naudingos, bet tai šiek tiek suvaržo menininko judesius ir mąstyseną. Pradedi galvoti: „Čia bus negražu, čia negerai, nes koja bus per ilga ar nosis per trumpa.“ Būtina nepamiršti, kad nereikia bijoti „negražumo“.

Istorikė, tapytoja, iliustratorė ir trijų knygų autorė L.Mumgaudytė VIII Klaipėdos knygų mugėje surengė savo knygos vaikams „Paskutinė žuvis“ iliustracijų – tapybos darbų parodą „Paskutinės žuvies sugrįžimas“. Gerdos Putnaitės nuotr.

ERDVĖS

M.Anušauskaitė: Galima sakyti, kad išėjimas iš komforto zonos yra mano kasdienybė. Kodėl? Nes aš nemoku piešti, niekada nesimokiau piešti. Man ir dabar atrodo, kad žmogaus ranką nupiešti yra tiesiog neįmanoma (juokiasi). Veidą mokiausi piešti, medžius galiu nupiešti, bet jei reikia pavaizduoti kalnus, tai galiausiai yra tiesiog akmenys. Vis dėlto neatsisakau to vaizduoti, kažkaip vis tiek išeina. Kažkada atrodė, kad pati sava eiga visai netobulėju, kad darau tą patį, bet, kai pažiūriu į savo prieš septynerius metus kurtus komiksus, tai tikrai matyti, kad darau pažangą. Be piešimo iššūkio, man patinka ir konceptualus iššūkis – rasti būdą ne tik pasakoti istoriją, bet komiksu pristatyti kažkokį konceptą ar idėją. Turint problemą man svarbu ją išardyti, išlukštenti į dalis ir pagalvoti, kaip tos dalys gali būti susijusios, kaip jas atskirai paaiškinti, kaip išversti į vaizdų kalbą. Tai yra bene pats įdomiausias dalykas kuriant komiksus.

Šviesos kryptimi – Kaip manote, kokį poveikį daro jūsų kūryba? Kokios reakcijos tikitės? Kokias mintis, veiksmus norėtumėte inspiruoti? M.Anušauskaitė: Stengiuosi negalvoti apie tai. Neturiu mesianistinių ambicijų ir nelabai jas mėgstu. Jei neklystu, Stepheno Kingo knygoje apie rašymą skaičiau, kad svarbu nemeluoti. Tu gali išgalvoti, bet svarbu nemeluoti. Juntama, kada žmogus meluoja, kada jis daro tai, kas jo paties „nekabina“. Aš noriu būti sąžininga su skaitytojais. Noriu daryti tai, kas man įdomu, kuo noriu pasidalyti su draugais. Juk neprisikabinsi prie žmogaus bare ir nepradėsi jam pasakoti apie semiotiką. Gali, bet... (juokiasi). O komiksais gali tai pavaizduoti ir parodyti didesnei žmonių auditorijai. Ji gal susidomės, o gal ir ne. Ir su tuo viskas „okay“. Aš nenoriu nieko priversti. Nenoriu daryti kažkokios komiksų revoliucijos. Jei žmonėms neįdomu, tai neįdomu – ką padarysi. I.Valantinaitė: Jeigu nors vieno mano eilėraščių skaitytojo ar klausytojo širdį bent akimirksnį užlies ramybė, džiaugsmas ar bet kokie kiti su šviesiomis patirtimis susiję

Poetė, keturių eilėraščių rinkinių autorė I.Valantinaitė VIII Klaipėdos knygų mugėje pristatė savo naują poezijos knygą „Apsisiautusios saule“. Gerdos Putnaitės nuotr.

jausmai, būsiu labai dėkinga ir laiminga. Turbūt įvardyčiau tai kaip bandymą paliesti, prabudinti, pakviesti žmones prisiminti, jausti, mąstyti apie vienus ar kitus dalykus, laikantis šviesos krypties. E.Selena: Norėčiau, kad mano knygos būtų pastūmėjimas, padrąsinimas svajoti, nebijoti įsivaizduoti ir kurti. Suaugusieji dažnai varto mano darbus ir pagiria, kad gražu. O vaikai įsitraukia, jie tampa ne šiaip stebėtojais iš šalies. Aš kartais stengiuosi sukurti sistemas, kurios išsilankstytų į aukštį ar kitaip, kad mažas vaikas galėtų dar labiau pasinerti į knygą ir tapti jos dalimi. Mažesnieji mane itin žavi tuo, kad, nepaisant to, jog knygoje yra pateikta istorija, jie prikuria savų veikėjų – gal kažkas tupi už krūmo ir pan. Mano knygos vaikams yra lyg pastūmėjimas pradėti kurti. Labai

Neįmanoma sugalvoti idėjos tiesiog sėdint tyliai namie, žiūrint į sieną ir galvojant apie save. Privalu būti kultūros vartotoju, kad turėtum ką sumalti, permalti ir atiduoti pasauliui. norėčiau, kad jos taptų pagrindu kūrybiniam dialogui – ar tarp vaiko ir tėvų, ar tarp vaiko ir knygos. L.Mumgaudytė: Vienas iš mano kūrybinio kelio paradoksų: aš jaučiuosi vienaip, tačiau mano kūryba to neatspindi. ► 41

ERDVĖS

Žmonėms atrodo, kad esu drąsi, kad žinau, kur einu ir ko noriu, tačiau pažiūrėjus į mano darbus, į mano iliustracijas, tapybą, – vargu ar susidaro toks pat įspūdis. Šiandien mano kūrybos tikslas yra toks: kad žmonės suprastų, kokia aš esu iš tikrųjų. Aš vis ieškau savęs. Ieškau, kaip išreikšti save. Ieškau, kas aš esu. Ant drobės.

◄

Įveikti kliūtį – Kas, nepaisant sunkumų, jus įkvepia kurti? Kas labiausiai pakursto vidinę motyvacijos ugnelę? M.Anušauskaitė: Įsikvepiu, kai žiūriu į kitų darbus. Nebūtinai komiksus. Gali būti knyga, kuri labai „užkabina“. Gali būti koks netikėtas koliažas paveikslų galerijoje. Manau, kad neįmanoma sugalvoti idėjos tiesiog sėdint tyliai namie, žiūrint į sieną ir galvojant apie save. Privalu būti kultūros vartotoju, kad turėtum ką sumalti, permalti ir atiduoti pasauliui. L.Mumgaudytė: Kuriant man svarbu prieš save turėti objektą, kuris mane skatintų maištauti. Esu skaičiusi, kad, norėdamas būti menininku, žmogus visą laiką turi „eiti prieš kažką“. Aš visuomet susikuriu kliūtį, ir tai keičia tiek mano kūrybą, tiek mąstymą. Norėdamas pašalinti kliūtį, esi priverstas pasiduoti savo vidinei traukai. Mane vilioja kliūties įveikimas, nes taip aš galbūt atrasiu save. Atrasiu save kaip menininkę, savo išraišką. I.Valantinaitė: Kai darai tai, ką ir turi daryti, sunkumai patys traukiasi iš kelio. Ramybės jausmas man tampa atsakymu, kad elgiuosi teisingai. E.Selena: Įkvepia skaitytojų reakcijos. Aš tikrai nemažai keliauju – į įvairias knygų muges, renginius, festivalius, dažnai susitinku su skaitytojais. Man labiausiai širdį glosto, kai vaikas atsiverčia knygą ir jam akys sužiba arba kai klasėje triukšmas ir, rodos, vaikai negali susikaupti, o staiga atvertus knygą, įsivyrauja tyla, lyg vaikus knyga užburtų. Vaikas tikrai nemeluos ir jei jam bus negražu, jis pasakys, kad jam negražu. Mane labiausiai motyvuoja tas momentas, kai suvokiu, kad mano kūryba vaikams yra svarbi ir ji jiems kažką sako. Tai iš tiesų įkvepia kurti toliau. 42

Komiksų kūrėja ir trijų knygų autorė M.Anušauskaitė VIII Klaipėdos knygų mugėje surengė komiksų dirbtuves.

Išmokti ir pamiršti – Įsivaizduokime, kad prieš jus – pradedantis kūrėjas. Dar visai žalias. Žengęs vos kelis nedrąsius žingsnius. Ką jam patartumėte? I.Valantinaitė: Prieš viešinant rankraščius, kviečiant skaitytojus skirti laiko gilintis į tavo kūrybą, siūlyčiau pirmiausia nuoširdžiai atsakyti į klausimą sau pačiam, kodėl tai darau ir ką trokšti savo kūryba suteikti skaityto-

jams, ką jiems leisi patirti mainais į jų skiriamą laiką. M.Anušauskaitė: Siūlyčiau nusiteikti, kad ir kaip pesimistiškai tai skambėtų, jog bus atmetimų. Tikriausiai ne vieną ir ne du kartus. Kuo greičiau su tuo susitaikysi, tuo bus lengviau kurti. Nenoriu pasakyti, kad kūrėjas turi mokėti save parduoti. Vis dėlto būtina neleisti pirmosioms nesėkmėms ar atmetimams tavęs sužlugdyti. Atmetimas yra visiškai normalu. For the record, mano kūryba taip pat daug kartų buvo atmesta. Tai yra toks dalykas, kur tu tikrai daug savęs įdedi, ir tau atrodo, kad ji tave reprezentuo-

ERDVĖS

es.

Gerdos Putnaitės ir Tado Kazakevičiaus nuotr.

ja, tad, kai atmeta tavo kūrinį, tai lyg atmeta ir tave kaip asmenybę. Bet taip tikrai nėra. Siūlau visada į tokias situacijas pažiūrėti kaip į progą išbandyti kitą žanrą, o gal tiesiog paieškoti kito leidėjo ir pan. Kad ir kaip tai gali pasirodyti skaudu, aš manau, kad tai yra labai sveika. Nors, aišku, normalu ir „užsiparinti“. L.Mumgaudytė: Pasiduok traukai! O jei kiek plačiau, tai patarčiau nebijoti išmokti ir vėl viską pamiršti. Menininko kelias, manau, būtent apie tai ir yra: apie nuolatinį išmokimą ir pamiršimą. Paradoksalu, ar ne? Na, pavyzdžiui, jei studijuoji

medicinos krypties mokslus, vis pildai ir pildai savas žinias, kaupi žinių bagažą. Menas, man atrodo, yra ta sritis, kurioje tu gali sau leisti pamiršti. Ne tik gali, bet retkarčiais ir privalai pamiršti, kad kartkartėmis vėl grįžtum į savo pradinę itin tyrą būseną. Palinkėčiau nebijoti šio „išmokimo ir pamiršimo“ kelio ir tiesiog pasiduoti intuicijai ir traukai. E.Selena: Manau, kad svarbiausia yra smalsumas. Būtina kuo daugiau domėtis, dalyvauti, stebėti kas vyksta, neužsidaryti ir jokiu būdu negalvoti, kad, jei esi studentas, tai esi niekas. Tai tikrai

netiesa. Visai nesvarbu, ar tu jaunas, ar jau gyvenimo matęs, jeigu jauti, kad tai, ką tu padarei, tau yra brangu, turi eiti ir rodyti. Jokiu būdu negalima slėpti savo kūrybos stalčiuje. Reikia eiti ir ieškoti kontakto. Palinkėčiau drąsos, nes yra tekę pastebėti, kad dažnas pradeda graužtis: „aš dar nepakankamai kažkoks“, „kas aš čia toks, vis tiek nepavyks“. Dažnai būna, kad ne pasaulis uždaro mums duris, o mes patys sau jas uždarome. Palinkėčiau drąsos neuždaryti durų ir ieškoti būdų, kaip atidaryti naujas – ieškoti kontaktų ir domėtis, kas vyksta aplinkui. 43

Buityje ir m e TAUTODAILĖS METAI

Tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai – 45 metus susituokę. Ne mažiau laiko jie yra bendradarbiai, bendraautoriai, vienas kitam – objektyviausi kritikai ir vertintojai. Būdami skirtingų temperamentų jie puikiai sutaria ir vienas kitą papildo. Didžiuodamiesi užaugintais vaikais ir besistiebiančiais anūkais, Raukčiai renka ir gausų kūrybos vaisių derlių. Daiva JANAUSKAITĖ

Pamilo pamarį „Apie krašto, iš kurio esu kilusi, žmones sakoma, kad per visą gyvenimą jie prausiasi

tris kartus: dukart nuprausia kiti – kai gimsta ir kai miršta, trečiąjį prausiasi patys – prieš vestuves. Tai yra Suvalkija, Prienų rajonas, Veiveriai. Baigusi mokslus nenorėjau važiuoti dirbti į Alytaus medvilnės kombinatą, kur buvau gavusi paskyrimą. Pasiėmiau laisvą diplomą ir atvažiavau į Šilutės fabriką „Drobė“. Mokiausi audinių apdailos, įmonei tokio žmogaus reikėjo, bet kai atvykau, paaiškėjo, kad mano vieta jau užimta. Ėjau gatve ir prie melioracijos įmonės pamačiau skelbimą – įmonei trūko dailininko apipavidalintojo, užėjau ir likau ten dirbti. Po kelių mėnesių, Klaipėdoje baigęs gintaro meninio apdirbimo mokslus, atvažiavo Vytautas. Mieste buvo vienas kino teatras, trys parduotuvės, nenuostabu, kad susipažinome, tapome draugais. Dirbome abu tą patį, įmonės darbuotojai mus vadino teplioriais. Aplinkiniai jau seniai mus buvo suporavę, kai patys apie tai dar nė negalvojome. Vėliau atsitiko, kaip buvo lemta – pamilome vienas kitą ir susituokėme“, – apie bendrą praeitį atviravo A.Rauktienė. Šilutėje suvalkietei buvo labai gražu. Pamario krašto mieste gyveno ir Angelės sesuo. Po daugelio metų Angelė ir Vytautas paliko Šilutę ir įsikūrė Vainuto seniūnijoje, Balčių kaime. Dabar poros sodyba yra

Abu menininkai kuria autentiškų Mažosios Lietuvos skrynių replikas.

tapusi ir muziejumi, kur svečiai laukiami visus metus. „Užauginome tris vaikus. Šeimoje turime lietuvių kalbos filologę, taikomosios matematikos specialistą ir architektą. Vaikai gyvena Vilniuje ir Kaune. O mes – laisvi, be įsipareigojimų. Vyresniuosius anūkėlius jau išleidome į mokyklą, dar du – namie. Visi mūsų vaikai mokėsi dailės. Vyresnysis, architektas, kartais tapo. Dukra – arčiausiai menų, ima teptuką ir dažnai klausia tėčio, kaip jam atrodo jos darbai, laukia įvertinimo. Tėvas nėra dosnus pagyrų, vis sako – galėtų ir geriau, nereikia skubėti. Anūkas bando sekti mano pėdomis, pats pasiprašė pamokomas marginti margutį. Pernai dar nelabai sekėsi, o šiemet visą kiaušinį išskutinėjo vienas“, – šeimos paslaptis atskleidė A.Rauktienė.

Kviečia atstovauti kraštui Raukčių darbai ne tik puošia parodų sales, juos noriai kviečia tarptautinius folkloro festivalius rengiantis Klaipėdos etnokultūros centras. Tokiems renginiams priderantys jomarkai kičo pardavėjų neįsileidžia. Juose Angelė ir Vytautas pristato bendrus

m ene – kartu TAUTODAILĖS METAI

Angelė ir Vytautas Raukčiai – ne tik sutuoktiniai, bet ir bendradarbiai, kūrybos bendrininkai ir pirmieji kritikai.

darbus – Mažajai Lietuvai būdingus sietynus, skrynias. A.Rauktienė dažnai demonstruoja senąją margučių skutinėjimo techniką, o jos sutuoktinis pateikia ypač dailių darbų iš medžio. Klaipėdos muziejai ir parodų salės ne kartą yra rodę miestiečiams šios unikalios kūrėjų poros darbus autorinėse jų parodose, tautodailininkai dalyvauja ir bendruose su kitais kūrėjais renginiuose. Iki spalio vidurio Klaipėdos etnokultūros centre buvo eksponuojama jungtinė abiejų sutuoktinių paroda. Šį kartą Etnokultūros centro lankytojai turėjo progą pamatyti ir V.Raukčio tapytus paveikslus bei jo žmonos floristikos darbus.

Kaip dažnai būna, parodą pristatė abu kūrėjai, bet A.Rauktienė kalbėjo už abu. Mažakalbis Vytautas įterpė vos vieną kitą žodį.

Arkliai primena vaikystę Pirmiausia V.Rauktys ėmėsi tapyti jūrą. Vienas pirmųjų jo darbų buvo skirtas žmonai. Tada jie gyveno Šilutėje, o Vytautas dirbo įmonėje, kur būdavo galima pasilikti padirbėti po darbo. Vyras vis vėlindavosi grįžti, o jo žmona tuo metu namie svajojo, kaip švęs savo 30-metį.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kartą vėlai parėjęs Vytautas ėmė prašyti Angelę eiti drauge į jo darbovietę padėti kažko parsinešti. Angelė prisipažino tada ėjusi neramia širdimi, baiminosi, ar nebus sutuoktinis sugalvojęs ką nors pavogti. Paaiškėjo, kad jos laukė staigmena – ant drobės įamžinta jūros banga. Šis paveikslas dabar yra viena brangiausių šeimos relikvijų. Rudens pradžioje užsukę į Etnokultūros centrą žmonės galėjo apžiūrėti V.Raukčio tapybos darbus, sukurtus nuo 1983-iųjų iki 2000-ųjų. Beveik visuose juose – žirgai. Autorius atviravo, kad mažas būdamas jų nemėgo. ► 45

TAUTODAILĖS METAI

V.Rauktys, restauravęs Šilutės muziejuje du originalius sietynus, žino, kad juos puošiančios figūrėlės turi būti pritvirtintos prie spyruoklių, kad gaminys būtų gyvas.

Vienas sietynas atkartoja žvejų pasaką apie Jūratę ir Kastytį.

◄ Vaikystę Vytautas praleido Kintuose. Berniukas turėdavo padėti darbuotis tėvams, o arkliais kinkyti vežimai tada buvo dažna transporto priemonė. Dar būdamas paauglys V.Rauktys turėjo pareigą važiuoti Drevernos keliu per mišką parvežti pieno.

Maitina ir skrynios

Ankstų rytą į kelią dažnai išbėgdavo briedis. Arklys pasibaidydavo, šokdavo į šoną, išversdavo iš vežimo jaunąjį važnyčiotoją. Prisimindamas tai, Vytautas atviravo tokiais atvejais siaubingai pykdavęs. Tik suaugęs jis ėmėsi piešti arklius, dažniausiai tai buvo žirgai iš jo atminties.

„Mūsų gyvenimas ir kūryba galėtų būti suskirstyti į keturis etapus. Pirmojo metu auginome vaikus, aš rinkdavau visokias žolytes, prieš Velykas margindavau

TAUTODAILĖS METAI

Kiaušinį primenantis sietynas yra pasaulio simbolis.

margučius. Kai jų susikaupė kiek daugiau, pradėjau rengti parodas, Vytauto paveikslų prašydavo dailės salonai. Taip užauginome du sūnus ir dukrą. Vėliau, kai salonai ėmė kelti antkainius, teko išgyventi iš kitų dalykų. Ne vienerius metus džiaugėmės, kad Vytautas iš tėvų paveldėjo tekinimo stakles. Taip atėjo metas, kai mus maitino medžio tekinimo darbai. Aš tuo metu marginau maišus margučių. Mokiausi iš mamos, jos nepralenkiau iki šiol. Kaziuko mugės lankytojai džiaugėsi mano darbais ir noriai pirko. Taip pamažu atėjo tūkstantmečio riba, tuo metu ėmėmės gaminti skrynias“, – apie kūrybos etapus pasakojo menininkė. Pagaminę pirmąją Šilutės muziejuje laikomos skrynios repliką, Raukčiai atvertė naują etapą savo kūryboje. Sutuoktiniai ėmėsi gaminti senųjų skrynių kopijas. Ne visų jų dydis yra toks pat, kaip originalų. Dažnai jos būna kur kas mažesnės, nes šiais laikais namuose nėra vietos didelėms skrynioms, o ir poreikio tokio nebeliko. Išmargintas taip, kaip tai darydavo šio krašto meistrai, Raukčių pagamintas skry-

nias, skrynutes ir skryneles noriai perka ne tik muziejai, bet ir tautinį meną mėgstantys žmonės. Vieną tokių replikų yra įsigijęs ir Klaipėdos etnokultūros centras. Kiekviena Raukčių skrynia ant dugno lentų pažymima atskiru numeriu. Tautodailininkai atvirauja – kai ateis laikas kurią sukūrenti, įrašas ir autorių inicialai išduos jų kilmę. Neseniai pagamintoji jau pažymėta 754uoju skaičiumi. Sutuoktiniai neabejoja, kad jiems pavyks pagaminti tūkstantį, o gal ir daugiau skrynių.

E.Wiecherto pamoka Kartą A.Rauktienei į rankas pakliuvo Priekulėje taikos teisėju dirbusio Ernsto Wiecherto knygelė „Šaktarpis“, kurioje aprašomos lietuvininkų istorijos. Laikas, kai žvejai laukdavo išeinančių ledų, būdavo skiriamas drožinėjimui.

Minėtoje knygelėje aprašomas Gilijos kaimas, vieta, kur Nemunas įteka į Kuršių marias. Joje aprašomas veiksmas vyksta maždaug prieš pustrečio šimto metų.

Kūrinys yra toks, kokį tą valandą sugalvoji. Skaitydama šiuos pasakojimus, A.Rauktienė rado itin išraiškingą aprašymą: „Grabas, įsisenėjusiu toje vietoje papročiu, turėjo būti nudažytas žydrai, briaunos – žaliai, šoninės lentos ir antvožas turėjo būti išmarginti gėlėmis: rožėm, tulpėm ir saulutėm. Našlė pažadėjo dolerį viršaus užmokėti, jei stalius šį kartą pajėgs nepaprastai gražiai tai padaryti. Už suderėtus pinigus dar turėjo būti padarytas ir paminklėlis ant kapo pastatyti. Turėjo tai būti stulpas su žalia lenta, jos viduryje balta, raudonai apvedžiota širdis. Virš – jos vardas ir mirusiojo metai, o po lenta – dvi arklio galvos su raudonomis ► 47

TAUTODAILĖS METAI

◄ rožėmis akių ir šnervių vietoje. O ant jos – du geltoni paukščiukai, tupį skersai, rausvais sparneliais ir mėlynom galvelėm. Pagaliau ant viso to stulpelio – mažiulis margas paukštelis, metaline susukta viela palaikomas.“ Aprašymas buvo toks vaizdingas, kad menininkams beliko tik atkartoti jame minimo krikšto formą ir marginimą. Taip sutuoktiniai pagamino tradicinio krikšto kopiją, kurią kartu su skryniomis eksponavo Klaipėdos etnokultūros centre.

Antkapinį paminkliuką – krikštą sutuoktiniai atkūrė radę detalų aprašymą. Asmeninio archyvo nuotr.

Sietynuose – žvejų pasaulis Tikra laime A.Rauktienė vadina tai, kad jos sutuoktiniui teko dirbti Šilutės muziejuje. Dvarininkas, krašto muziejaus mecenatas ir įkūrėjas Hugo Scheu buvo radęs, o muziejininkai iki šiol išsaugojo du Mažosios Lietuvos krašto žmonių senais laikais pagamintus sietynus. V.Raukčiui teko juos restauruoti. Taip dirbdamas meistras išlavino ranką ir pripratino akis prie sietynų vaizdo. Tada savaime kilo smalsumas ir noras pačiam padaryti kažką panašaus. Dabar Raukčiai turi visą kolekciją kituose Lietuvos kampeliuose nematytų namų puošmenų, daugelį jų rodė parodose ir mugėse. Pradžioje V.Rauktys, kaip ir skrynių atveju, gamino tikrųjų, muziejinių sietynų kopijas. Vėliau sutuoktiniai ėmėsi kurti kitokias jų formas, kurios, tikėtina, būtų priimtinos mažlietuviams. Vienas sietynų primena pasaulio simbolį – kiaušinį, kuriame yra ir antis, ir daug kiaušinukų. Viršuje – dangus, debesys, žvaigždės, apačioje – pirkelė. Kitas sietynas panašus į marių dugną. V.Rauktys prisipažino daugelį žuvyčių išdrožęs mugėse, kai neturėjo ką veikti. Kai tų

V.Raukčio „Jūros banga“ – vienas pirmųjų, žmonai dedikuotas paveikslas.

medinių žuvelių prisikaupė daug, sumąstė jas įkelti į sietyną. Naujo sietyno idėja gimsta sutuoktiniams geriant rytmetinę kavą ir drauge kalbantis, todėl idėjos autoriaus nuopelno neprisiima nė vienas sutuoktinių. Tokie sietynai Mažojoje Lietuvoje buvo šventės atributas, dažnai jie būdavo vadinami mergvakario sietynais. Matyt, buvo įprasta juos įžiebti priešvestuvinio merginų susibūrimo metu.

Angelė Rauktienė: Esu iš to krašto, kur žmonės per visą gyvenimą prausiasi tris kartus: dukart nuprausia kiti – kai gimsta ir kai miršta, trečiąjį mūsiškiai prausiasi patys – prieš vestuves. Sietynais namai būdavo puošiami vestuvių ir kitų didžiųjų šeimos švenčių metu. Smagiomis laikytos tokios vestuvės, kurių metu šokantys svečiai sugebėdavo ir sietyno paukštelius sujudinti. Paukšteliai ir kitos figūrėlės būdavo pritvirtinami prie siety-

Paveldėtomis tekinimo staklėmis V.Rauktys gamina medinius indus.

TAUTODAILĖS METAI

no ant metalinių spyruoklių, todėl galėjo atrodyti, kad ir jie drauge su besilinksminančiais šoka. Paukščius ir žuvis V.Rauktys stengiasi drožti atpažįstamus, panašius į tikrus, tik jų proporcijos neatitinka – ir kuosa, ir mažas žvirblelis gali būti tokio pat dydžio. Ir tai nenuostabu, juk negali sietyno puošti skirtingų dydžių figūrėlės. Raukčių gaminiai – pastelinių spalvų, primenančių pajūrio smėlį, vandenų mėlį ir augalų margumą. „Kūrinys yra toks, kokį tą valandą sugalvoji, – apie sietynus puošiančias figūrėles pasakojo A.Rauktienė. – Pastaruoju metu darome skrynias ir sietynus. Juos kurti yra ne tik didelis malonumas, bet ir pragyvenimo būdas.“

Žiedlapiai kuria siužetą Retas kūrėjas yra vienpusis. Pagarsėjusi visoje Lietuvoje margučių meistrė A.Rauktienė stebina fantazija ir kruopštumu. Šių savybių viršūnė – žolynų paveikslai, kuriuos moteris vadina tapyba žiedlapiais. Autorė pasakojo ne vienerius metus gaminusi floristinius atvirukus, ir tik gerokai vėliau ryžosi kurti ištisus paveikslus. Iš didelių žiedlapių, mažų žiedelių, sunkiai dėl smulkumo sučiupinėjamų miško žolynų moteris kuria ištisas kompozicijas, kuriose puošnios damos sukasi šokio sūkuryje, pievoje žoliauja moterys, angelai iš dausų siunčia į žemę linkėjimus ir tarpusavyje liežuvauja. ►

V.Raukčio tapyboje dominuoja peizažai ir žirgų tema.

TAUTODAILĖS METAI

◄ „Naujausiame paveiksle norėjau parodyti žmogaus kelionę. Marios, laivelis, žmogų kažkas pašaukia ir jis išplaukia, ties horizontu matyti kiti panašiai iškeliaujantys“, – subtilių darbų prasmę aiškino autorė. Bene didžiausias jos darbas pavadintas „Joninių naktis“. Elfus primenančios mergaičių figūros, galbūt likimo deivės moiros, stebi trumpiausią naktį žemėje. Dar viename A.Rauktienės paveiksle panaudoti ne tik augalai, bet ir pasibaigus vasarai namo palėpėje gyvenimą baigusio drugio sparneliai. Apžiūrinėdama iš anksto sudžiovintus augalus, menininkė leidžia fantazijai kurti siužetus. Žiedlapius senoje knygoje ji slegia tik nukritusius, tyčia neskina, todėl jie nebūtinai yra idealios formos.

Jei supiltume į saują visus augalus, iš kurių gimė paveikslai, delnuose liktų tik žiupsnis gyvybę praradusių žiedų. Kai jie sudžiūsta, formos pačios ima diktuoti siužetus neįprastiems paveikslams. Namuose kūrėja susideda porą dešimčių knygų su jose prislėgtais augalais, nusiramina, kad netyčia nenupūstų lengvutėlės darbo medžiagos nuo savo darbo stalo ir tik tada imasi kūrybos. Sunku net įsivaizduoti, kaip menininkė sugeba priklijuoti prie popieriaus dūlėjančių lapų skeletus. Augalo ažūras, lyg kruopštus tušo plunksnos piešinys, paveiksle atgimsta miško ir jo atspindžio vandenyje vaizdu. Subtilūs, japonų tapybą primenantys paveikslai stebina formų grakštumu ir lengvumu. Jei supiltume į saują visus augalus, iš kurių gimė paveikslai, delnuose liktų tik žiupsnis gyvybę praradusių žiedų. Menininkės sutuoktinis vienam floristiniam paveikslui pritaikė senosios tėvų sodybos statinio nedidelio lango rėmą. Kūryba, virtusi darbu ir pragyvenimo šaltiniu, sutuoktiniams Angelei ir Vytautui Raukčiams suteikia pilnatvę, o žiūrovus verčia stebėtis ir mėgautis jų kūriniais. 50

A.Rauktienės floristikos darbai stebina fantazija.

Visa, iš ko pagamintas paveikslas, tilptų į vieną saują.

Sudžiūvę augalai autorei diktuoja siužetus.

TAUTODAILÄ&#x2013;S METAI

KINAS

„Tenet“ – filmas, kuris u Originalusis kino standartus laužantis britų kino režisierius Christopheris Nolanas į kino ekranus sugrįžo su nauja realybę į šipulius daužančia juosta „Tenet“. Čia laiką reikia suvokti kitaip. Tai ne šiaip kelionė laiku. Tai inversija. Ir čia yra ką veikti žiūrovų smegenims. Andrius RAMANAUSKAS Fantastinio trilerio „Tenet“ filmavimo aikštelėje. Aktorius J.D.Washingtonas ir režisierius Ch.Nolanas.

Žaidimai su laiku Ch.Nolano filmografijoje žaidimai su laiku ypač ryškūs. Pradedant 2000-aisiais pasirodžiusia juosta „Memento“, kurioje trumpomis atkarpomis istorija buvo papasakota priešinga kryptimi – nuo pabaigos pradžios link. Filme „Pradžia“ („Inception“, JAV, 2010) laikas kiekvieną kartą vis labiau išsitempdavo, įsibrovus į kuo gilesnį sapno lygmenį. Mokslinėje fantastinėje juostoje „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, JAV, 2014) laikas buvo apgaunamas keliaujant kirmgraužomis per kosmosą, o laiko tėkmė, kaip ir gravitacija, keisdavosi priklausomai nuo aplankytos planetos. Karinėje dramoje „Diunkerkas“ („Dunkirk“, JAV, 2017) ta pati susipinanti laiko atkarpa buvo parodyta iš trijų skirtingų personažų perspektyvų. Naujausiame Ch.Nolano fantastiniame šnipų trileryje „Tenet“ laiku dar labiau manipuliuojama. Tai vieniems žiūrovams tampa prakeiksmu ir kančia, kiti jį vadina originaliu filmu, vertu žiūrėti bent porą kartų, kad įmintum visas mįsles ir suvoktum kūrėjų sumanymus. Filmo siužetą papasakoti gana sunku. Paprastai sakant, tai istorija, įkvėpta klasikinių filmų apie šnipus. Pagrindinis filmo protagonistas (jis taip filme ir vadinamas), 52

kurį vaidina žymaus aktoriaus Denzelio Washingtono sūnus Johnas Davidas Washingtonas, gauna užduotį išsiaiškinti, kodėl žmonės iš ateities bendrauja su dabartimi ir kas už to slypi. Pavojinga tarptautinė misija laipsniškai atskleidžia paslaptingų žmonių iš ateities kėslus. Ateityje mokslininkai sukūrė pavojingą technologiją, kuria galima manipuliuoti laiku ir keliauti atgal. Tačiau, kokie tikrieji jų tikslai, nėra aišku, bet manoma, kad ant kortos pastatytas visos žmonijos likimas.

Prieštaringiausias kūrinys Ch.Nolanas yra pats savo sėkmingos karjeros auka. Šis režisierius nesukūrė nė vieno prasto ar finansiškai nuostolingo filmo. Žiūrovai jam vis aukščiau kelia kartelę, kino studijos patiki vis didesnius biudžetus ir jam suteikiama kūrybinė laisvė. Tačiau pranokti save darosi vis sunkiau. „Tenet“ yra ambicingas kūrinys ir teikė daugybę lūkesčių. Daugeliui sugrįžimas į kino teatrus po pirmosios pandemijos bangos turėjo būti susijęs būtent su šiuo filmu. Kino studijos ir kino teatrai tikėjosi, kad jis vėl sugrąžins žiūrovus į sales. Ir geriausias filmas, norint pasiekti šį tikslą, turėjo būti

„Tenet“, kurį norint suprasti reikia pažiūrėti bent du kartus. Gera verslo strategija ypač tuomet, kai kino teatrų veikla apmirusi. Ar strategija pasitvirtino? Ko gero, ne. Nors tai ir nebuvo tragedija finansiškai, bet vis dėlto tai, ko gero, prieštaringiausias Ch.Nolano darbas. Ch.Nolano filmų scenarijai visada būdavo gerai apgalvoti, su daugybe paslėptų detalių ir užuominų, siužeto vingių, mįslių, vienu kitu spalvingesniu personažu, įdomia pasakojimo koncepcija. Todėl juos galėdavai žiūrėti po kelis kartus ir nuolat atrasti kažką naujo. „Tenet“ taip pat turi peržiūrėjimo „sindromą“, jei taip galima pavadinti. Ir net didesnį nei visi kiti jo darbai. Tačiau čia nėra įdomių personažų ir emocinio įsitraukimo, kaip ankstesniuose Ch.Nolano filmuose. Iš esmės filmo fabula paprasta, tarsi paimta iš senųjų Džeimso Bondo filmų: čia yra blogiukas, kuris nori pražudyti visą žmoniją, ir protagonistas, kuris nori jį sustabdyti. Tačiau daugeliui žiūrovų, sprendžiant iš atsiliepimų, buvo sunku sekti, kas vyksta. Todėl sunkiausia, ko gero, buvo suvokti, kaip veikia filmo pasaulio fizika ir ta laiko manipuliavimo technologija. Kadangi filmas nesikoncentruoja į personažus, jų emocijas ir filosofijas, viskas rutuliojasi aplinkui tą sunkiai suvokiamą technologiją, kuri filme yra dėmesio centre.

KINAS

s užduoda namų darbų Kai viskas juda atbulai Keliavimas laiku kine dar niekada nebuvo taip parodytas. Iš esmės tai ne visai kelionė laiku. Turbūt labiausiai ta kelionė primena VHS videokasetės atsukimą, kai juostos atsukimo metu ekrane visi vaizde esantys žmonės ir objektai juda atbulai. Panašiai kelionė laiku veikia ir „Tenet“ filmo pasaulyje: įėjęs pro specialias duris, išeini jau į praeitį, kurioje visi juda atbulai, tik tu vienas judi į priekį, gilyn į praeitį. Jei tai, ką dabar rašau, suprasti sunku, tai čia – tik pradžia. Toliau filme sujungti visas logines gijas tampa dar sunkiau ir kyla dar daugiau klausimų. Kodėl į praeitį nukeliavus negalima pakeisti įvykių, bet vis tiek personažai į ją keliauja, kad pakeistų praeitį? Kaip tiksliai veikia filme vadinamas „apsupimas laiku“, kai, vykdant karinę misiją, vieni operacijos dalyviai juda iš praeities į ateitį, o kiti – iš ateities į praeitį toje pačioje erdvėje ir tuo pačiu metu? Kada laiko kilpa atsidaro ir užsidaro? Kas yra laiko inversija ir entropija? Ir taip toliau.

Tai vieniems žiūrovams tampa prakeiksmu ir kančia, kiti jį vadina originaliu filmu, vertu žiūrėti bent porą kartų, kad įmintum visas mįsles ir suvoktum kūrėjų sumanymus. Taigi filmas tikrai duoda nemažai namų darbų žiūrovų smegenims, nes iš pirmo karto jį iki galo sunku suvokti. Gera naujiena, kad „Youtube“ platformoje pilna režisieriaus kūrybos gerbėjų aiškinamųjų analizių, kaip veikia Ch.Nolano filmo pasaulis. Tiesa, visa tai peržiūrėti gali užtrukti ilgiau nei pats filmas. Net filmo pavadinimo „Tenet“ žodžio reikšmė turi atskirą 15 minučių paaiškinimą. Visa tai tikrai praplėtė mano suvokimą apie filmą,

atradau daug dalykų ir įdomių teorijų, kurių visų per pirmą peržiūrą pastebėti tiesiog neįmanoma.

Norint suprasti daugiau Ar visiems norėsis ruošti namų darbus po seanso? Tikrai ne. Internete pilna atsiliepimų, kad filmas buvo per daug sudėtingas net tiems, kurie mėgsta sudėtingą kiną. Vienas labiausiai įstrigusių perskaitytų komentarų apie „Tenet“ skamba taip: „Tai mano pats mėgstamiausias filmas, kurio nesupratau.“ Po peržiūros net nelabai norisi kalbėti apie kitus filmo aspektus – aktorių vaidybą, garso takelį ar vaizdo efektus. Nes tiesiog supranti, kad visas filmas yra sulipdytas aplink tą keistą ir sudėtingą keliavimo laiku principą, todėl visi kiti dalykai, nors sukurti kokybiškai, kad toji laiko manipuliavimo idėja būtų įgyvendinta, lieka tarsi antraeiliai. Pats Ch.Nolanas viename interviu minėjo, kad kai kuriuos filmo vaizdinius, judančius atbulai, įsivaizdavo jau prieš 20 metų. Tad natūralu, kad visi personažai ir situacijos filme pajungti jo sugalvotai keliavimo laiku vizijai atskleisti, bet ne atvirkščiai. Kažkada viename kino forume užkietėję sinefilai kalbėjo, kad ateityje filmai bus vis sudėtingesni. Nes visos istorijos jau parodytos ir papasakotos. Todėl, norint išlaikyti žiūrovų dėmesį, režisieriams neliks nieko kito, kaip kurti sudėtingų koncepcijų ir komplikuotos struktūros filmus. Tokį pažiūrėjęs vieną kartą, filmo gale rasi kokį nors suvokimo raktą arba sužinosi kodą, kurį vėliau gali panaudoti jau antrai to paties filmo peržiūrai ir taip suprasti kur kas daugiau. Ir tokių žiūrėjimo ciklų gali būti net keli. Taip vienas dviejų valandų filmas gali būti paverčiamas dešimties valandų patirtimi su skirtingais suvokimo lygmenimis. Jei tie išprotėję sinefilai buvo bent pusiau teisūs ir ateityje iš tikrųjų toks žanras dominuos arba bus labai ryškus, tai Ch.Nolano „Tenet“ bus laikoma laiką pralenkusia klasika.

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Tenet“. Žanras: veiksmo, mokslinis fantastinis filmas. Sukurta: 2020 m., JAV, Didžioji Britanija. Režisierius ir scenarijaus autorius: Christopheris Nolanas. Operatorius: Hoyte van Hoytema. Vaidina: Johnas Davidas Washingtonas, Robertas Pattinsonas, Elizabeth Debicki, Kennethas Branaghas. Trukmė: 2 val. 30 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

Kadrai iš filmo „Tenet“ (rež. Ch.Nolanas, 2020).

GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS

Pelėdos akys S.Kalniui Pabudo naktį, nes išgirdo keistoką bruzdesį prie lauko durų. Atsikėlęs iš lovos, apsivilko kailinius ir nušlepsėjo į priemenę. Ten truputį pravėrė duris ir pamatė vilkšunį, kurį įleido į vidų, paskui, sukrovęs į lėkštę duonos likučius ir mėsgalius, padėjo ant grindų netikėtam svečiui. Uždaręs priemenės duris, vėl atsigulė į lovą galvodamas apie tai, kam galėtų priklausyti šuo, nes artimiausias kaimynas tokio neturėjo. Turbūt jo šeimininkas – bjaurus žmogus, jeigu augintinis nuo jo bėga, pagalvojo Sigitas, nes globojo visokius padarus, todėl gyvenvietės vyrai šaipėsi, kad jis labiau mėgsta šunis ir žvėriukus nei moteris. Galbūt jie buvo teisūs, nes, paveldėjęs tėvų sodybą, stovėjusią prie miško, ją sutvarkė, pagražino, tačiau nuotakos iki šiolei neatsivedė, nors jau stuktelėjo trisdešimt penkeri metai. Galbūt vyriškoje širdyje buvo pasėta nuoskauda, kai viena gražuolė kažkam prasitarė, kad jis esąs durnius, nes dėl visokių padarų pametė galvą, todėl niekas jam daugiau nerūpi. Vis dėlto Sigitui rūpesčių atrodė per akis, nes viską darė pats vienas, nieko neprašydamas pagalbos. Tačiau didžiausią malonumą patirdavo, kai, turėdamas laisvo laiko, meistraudavo iš lentų inkilus, kuriuos pavasarį įkeldavo į miško medžius. Pažįstamiems sakydavo, kad jis privalo pasirūpinti gyvenamu plotu paukšteliams. Žmonės tik šypsodavosi, bet nesišaipydavo. Per pietus Sigito šviesias mintis supainiojo netikėtai pasirodęs Žiubrys, kuris ieškojo savo vilkšunio. Net dorai nepasisveikinęs ir nepadėkojęs, išsivedė šunį piktai bambėdamas po raudona nosimi. Gal prieš metus Žiubrys atsikraustė į jų gyvenvietę, tačiau aplinkiniams jis nepatiko, nes atrodė įtartinas, piktas ir meluojantis. Jis gyveno su prastos išvaizdos žmona Vale, kuri atlikdavo daugybę darbų, o pats drybsodavo persdamas lovoje. Kai nusibosdavo šitoks gulėjimas, čiurindavo į lauką skaldyti malkų. Tai buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas, bet vakarus visuomet leisdavo prie televizoriaus. Ir vėl jie, gyvatės, meluoja, bambėdavo Žiubrys suraukęs kaktą, tarsi būtų sukramtęs pipirą. 54

Valė tylėdavo, nes gerai pažinojo tūžmingą vyro charakterį. Ne žmogus, o judošius. Svarbu, kad vyras gražesnis už velnią, todėl daugiau nieko nereikia, pagalvodavo sau ir toliau kantriai kentėdavo jo priekaištus. Atvirai pasakius, Žiubrys atsigimė į savo motinėlę, kurią keikė visi kaimynai, o kai šioji patiesė kojas, žmonėms palengvėjo. Tos atmintinos dienos, kai Sigitas pirmą kartą išvydo Žiubrį, ilgai neužmiršo, tarsi būtų įmynęs į karvės „pyragą“. Ir iš kur tokie išperos atsiranda, svarstė stebėdamas vakaro dangų, kuris nieko gero nežadėjo, nes kilo vėjas, todėl garsiai ošė miškas, o šuo tupėjo būdoje, tarsi ką blogo nujausdamas. Sigitas seniai pastebėjo, kad visi padarai turi savo protelį, nes gyvena ne bet kaip, o nuolatos budėdami. Ir tą audringą rudens naktį įsiutusi vėtra miške prilaužė medžių ir šakų, laukuose nutraukė elektros laidus, o gyvenvietėje kai kam nuplėšė namų stogus. Tiktai Žiubrys džiaugėsi, kad vėtra aplenkė jo nedidelę sodybą ir dabar suko galvą, kaip iš miško parsigabenti prilaužytų medžių kurui. Prisiminė, kad spintos kampe išsaugojo degtinės butelį. Juk prieš jį niekas neatsilaikys – nei rusas, nei velnias, nei lietuvis. Ir Žiubrys neapsiriko: tą pačią dieną didžiulė kupeta medžių riogsojo netoli malkinės, nes pirmiausia reikėjo viską supjauti, o paskui sukapoti. Taigi darbo užteko ilgam. Valė džiaugėsi, kad vyras užsiėmęs, todėl paruošdavo sočius pietus su raugintų kopūstų sriuba, šonine ir bulvėmis. Tuomet gaspadorius būdavo užganėdintas, bet, gerai pavalgęs, krisdavo į lovą keliom valandom pailsėti. Toks darbas Žiubrio nežavėjo, nes turėjo svajonę atrasti nors saują auksinių monetų, todėl su metaliniu strypu dažnai sukinėdavosi apie apleistą malūną. Juk malūnininkas saugojo pinigus, tai tikriausiai prasidėjus karui kur nors čia paslėpė. Jis net sapnuodavo auksines monetas, bet nuo to nebūdavo laimingesnis. Tai atrodė kaip nepaaiškinama liga, kurios nepagydytų jokie vaistai. Net Valė nesuprato, koks kirminas graužia vyrą. Žinojo, kad senstančio žmogaus skrandis kitoks nei jauno. Tačiau netrukus ji pati susirgo keista „liga“, todėl neturėjo džiaugsmo.

O viskas prasidėjo tuomet, kai kartą gyvenvietės parduotuvėje pamatė Sigitą. Jos veidą tarsi paglostė švelnus pavasario vėjas, todėl kasdien atmintyje regėdavo šio vyrioko plaukus ir net girdėdavo balsą. Nejaugi tokiai bobai kaip aš dar gali atsitikti toks dalykas, stebėjosi ji, nes jokiam vyrui negaliu patikti... Ir Žiubrys kažkada ją pasigavo netikėtai, nes užuodė nelabasis, kad tėvas turi pinigų. Tą naktį niurkė, cypino ilgai, kol galutinai priveikė. Taip ir nepajutau, kaip pralėkė visas gyvenimas, tarytumei skersvėjis... Ji taip susigraudino, kad tylomis apsiverkė, o paskui greitai nusišluostė ašaras, kad jų nepastebėtų Žiubrys, snaudžiantis prie televizoriaus. X Sigitas – ne žioplys, nes labai daug ko išmoko iš savo tėvo, kuris nesiskyrė su savo mažuoju lagaminu, o jame buvo svarbiausi įrankiai: plaktukas, replikės, kaltas ir daugybė vinių bei varžtelių. Todėl nuo mažens regėdavo, kaip tėvas meistrauja. Tik jis ne itin sutarė su Sigito motina, vienas iš kito pasišaipydavo. Ką padarysi, laimingų porų nedaug pamatysi. Tačiau Sigitas viską dėjosi į galvą, į savo „archyvą“. Žinojo, kad tėvas pasidarė karstą ir jį užnešė ant aukšto. Praslinks dešimtmečiai, ir šito karsto labai prireiks. Motinai ir Sigitui tėvo netektis buvo didelė nelaimė, nes onkologinė liga per pusmetį jį pribaigė, tarsi jų šeimą kas nors būtų prakeikęs. O netrukus palaidojo ir motiną, kuri žvarbų rudenį peršalo, susirgo ir užmerkė mėlynas akis. Kaimynai kalbėjo, kad ją į anapilį pasikvietė velionis vyras. Ir ką ten suprasi visas gyvenimo paslaptis. Tuomet Sigitui prasidėjo sunkios dienos, tarsi būtų ne dienos, bet akmenys, kuriuos nešiojo ant kupros, nešiojo kantriai, kaip pridera vyrui. Gali būti, kad pavargęs nubraukdavo sūrią ašarą. O vieną vasaros naktį jį pažadino kraupūs pelėdos klyksmai, tarsi paukštis šauktųsi pagalbos. Tada susimąstė, kad žmonės miškuose siautėja su kirviais, peiliais ir šautuvais, kad jie galvoja tik apie save. Rytą atsikėlęs ėmė pjaustyti lentas ir iš jų budavoti įvairaus dydžio inkilus. Dirbo tol, kol ėmė skaudėti rankas, kol pajuto troškulį ir alkį. Nuo to karto jis surasdavo laisvo laiko, kad į rankas paimtų instrumentus ir darytų tai, ką puikiai išmoko. Kai mažas po kiemą bėgiojo nubrozdintais keliais, atslinkus nakčiai, sustingęs klausydavo baugaus pelėdos ūbavimo, o jos didelės akys šviesdavo iš tolo. Atrodė, kad tai ne paukštis, o kita būtybė, kurios būtina

GINTARO LAŠAI

saugotis. Vėliau ta baimė dingo, tačiau atsirado kita – vandens baimė, nes vasarą vos neprigėrė tvenkinyje: tada jį ištraukė tėvas, kai būdamas netoli išgirdo šauksmą. Vėliau viena surukusi ekstrasensė perspėjo, kad saugotųsi vandens. Todėl, anksčiau svajojęs būti jūrininku, šito noro dėl šventos ramybės atsisakė. Sigito prietaringa mama nuo mažens sūnui įkalė įvairių papročių ir taisyklių. Ir pašarvota ji buvo su šventuoju kryželiu ant kaklo ir su tautine juosta per liemenį. X Žiubrys nervinosi, kad nepavyksta surasti lobio, todėl atidžiai apšniukštinėjo savo namų palėpę ir patikrino pamatus, nes šitas namas statytas prieškario laikais. Deja, nieko nerado, o vakarais Valei girdavosi, kad anksčiau buvęs geras statybininkas ir turėjęs daug pagyrimo raštų. Ji tas litanijas žinojo atmintinai, o pagyrimo raštų niekada neregėjo. Tačiau koks nelabasis Žiubrį sugundė, kai vieną šeštadienį po pietų atlingavo iki parduotuvės, šalia kurios riogsojo alaus barelis, vadinamas snargline. Turbūt norėjo vyrams pasigirti, koks anksčiau buvęs šaunus statybininkas. Apspangę vyrai abejingai klausėsi, o paskui kažkas pasiūlė, kad reikia išgerti už tokį

šaunuolį, ir tuomet Žiubriui nori nenori teko juos vaišinti ir, žinoma, pačiam paragauti alučio. Bet jo neužteko, todėl gėrė ir degtinytę. Jau sutemus Žiubrys svirduliuodamas ir piktai bambėdamas, nes vis dėlto suvokė, kad išbarstė vėjais visus pinigus, patraukė namų link. Ši kelionė jam atrodė ilga ir labai nepatogi, nes kojos, lyg nesavos, neklausė šeimininko. Tik rytą, kai Valė išėjo išsigandusi ieškoti vyro, netoli namų rado jį sušalusį tarp retų krūmokšnių. Todėl užgriuvo didelis rūpestis velionį pašarvoti, o paskui palaidoti. Pasirodžiusi Sigito sodyboje, paraudusi ir sutrikusi prašė, beveik maldavo, kad šis greitai padarytų karstą Žiubriui. Jis norėjo iš-

siginti, nes niekada neteko imtis tokio darbo, ir tai buvo tiesa, tačiau pagailo našlės, todėl nedelsdamas griebė įrankius. Kas bus, tas bus, svarstė Sigitas, palėpėje suradęs geresnių lentų. Jeigu būtų daugiau laiko, tai karstą būtų ir nudažęs, bet kitą dieną jį pristatė našlei, kuri dėkojo ir sumokėjo visus pinigėlius, kiek dar turėjo sutaupiusi juodai dienai. Vakare netoli jo namų kažkodėl ilgokai klykavo pelėda, tarsi norėtų ką svarbaus pasakyti. Sigitas iš įpročio skubiai persižegnojo ir, sustiręs nuo žvarbaus vėjo, smuko pro duris į virtuvę. Ten išsivirė arbatos, o galvoje sukosi keisčiausios mintys apie žmogaus likimą.

Sugyventinis Ji niekaip nesuprato jaunesnės sesers Astos noro gyventi su tuo nemaloniu vyru, kurį vadino musulmonu, nes normalus vyras taip nesielgdavo. Visų pirma, net po dešimtmečio sesers sugyventinis neišsiskyrė su pirmąja

žmona, o Asta su tokia situacija susitaikė, tarsi taip ir turėtų būti. Bet iš pradžių, kai su juo susipažino maisto prekių parduotuvėje, tas psichas, vengdamas jos giminių, iki gyvenvietės kelio atvažiuodavo ►

eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ automobiliu, bet iš jo neišlipdavo, kad nereikėtų sveikintis ir bendrauti. Tik sutemus automobilis lėtai prisiartindavo prie sodybos, o jis patyliukais atidarydavo langą, pro kurį įlipdavo į kambarį, kur gyveno su Asta. Kitaip sakant, suaugęs vyras elgėsi lyg būtų baukštus paauglys. Ir tik gerokai vėliau sugyventinis įsidrąsino, tačiau nė karto nepasisveikino su Astos motina, tarsi ji būtų katė. Senutę tai labai žeidė, todėl dukros klausdavo: ką aš jam blogo padariau, kodėl jis toks nemandagus? Tuomet aš ramiai pasakydavau, kad jis yra psichas, todėl neverta dėl to sielotis. O šiaip jis buvo tvarkingas tarsi vokietis. Kieme surinkdavo visokias šiukšles, nupjaudavo žolę, pašerdavo triušius, o šuniui atnešdavo maisto likučių, be to, kartais ruošdavo pietus, todėl Asta jį pagirdavo – esi geras virėjas. Išgerti, žinoma, sugyventinis neatsisakydavo, tačiau dažniausiai gerdavo vienas, kai nebūdavo Astos. Tai atsitikdavo savaitgaliais, nes pirmadienio rytą išlėkdavo su bendrovės mašina: kiaurą dieną vežiodavo prekes gyvenviečių parduotuvėms. O kai tėvų sodyboje nešmirinėjo sugyventinis, ji dažnai aplankydavo motiną ir Astą, nes čia užaugo, lankė pradinę mokyklą. Dabar, tik išvydusi psichą, jausdavo pasibjaurėjimą. Tikriausiai ir jis, Ričardas, šitai pastebėjo. O senolė kasmet silpo, menko ir atslinko toks laikas, kai net neiškeldavo kojų iš senos trobos ir neatsisėsdavo ant suoliuko, stovėjusio prie namo sienos. Todėl ji su Asta nenoromis laukė juodos dienos, kai teks stovėti prie karsto. Ir ji tuomet pagalvos, kad prarado savo gimtinę, nes joje šeimininkaus Ričardėlis, kuriam nežinia kas šaus į makaulę... O sesuo Asta jos priekaištų nesuprato, jai sugyventinis geras, rūpestingas vyras. Tą akimirką vos nešūktelėjo, kad esanti durnė, o kai atsikvošės, bus per vėlu. Paskui nurimusi susimąstė, kad ir jos gyvenimas – ne saldainis, nes pedagoginis darbas – ne pyragai, be to, ir vyras mažai uždirba, o į užsienį gudruolis nevažiuoja, neva esąs per senas. Bet, jeigu norėtų, tai iškeliautų ir galbūt neblogai uždirbtų. Taigi, atsiduso ji žvelgdama į motinos sodybos medžius, darbštūs vyrai nesimėto. Ji žiūrėjo taip, tarsi regėtų paskutinį kartą, paskui į kuprinę įdėjo nuotraukas ir kitokias smulkmenas, kurias rado namo palėpėje, čia kažkada buvo tiek svajota ir dainuota, o pro jos langą tolumoje buvo matyti tamsi miško siena. Kai atsisėdo prie automobilio vairo, pažadėjo Astai paskambinti, po to lėtai išvažiavo į gyvenvietę, o iš jos – į vieškelį. 56

Artėjant motinos laidotuvių metinėms, galvojo apie gimines, kuriuos derėtų pakviesti, nes Asta nežinojo nei jų telefonų numerių, nei adresų. Tuomet ji apie daug ką liūdnai svarstė, net apie tai, ar pavyks sulaukti pensijos, nes darbas ją pribaigs. Juk praėjusiais metais vieną pagyvenusią mokytoją išvežė į Švėkšną, nes jai pakriko nervai. Bet ir šiaip mokytoja neturėjo sveikatos, saujomis gėrė visokius vaistus. Sekmadienį, sėdėdama priešais televizorių, stebėjo laidą apie Iraką, o ten rodė, kaip barzdotas musulmonas keista kepure čiureno gatve, o jam iš paskos sekė trys žmonos. Na, Astos gerutis Ričardėlis nelabai skiriasi nuo ano irakiečio, ironiškai pagalvojo, tačiau irakietis sugeba išlaikyti savo žmonas. Štai kas įdomiausia... Kai iš Astos išgirdo, kad vasarą jų gyvenvietėje naktį liepsnojo trys gaisrai, ji tuojau pagalvojo, ar tai nebus Ričardėlio „visuomeninė“ veikla, bet seseriai nieko nesakė, nes toji būtų labai supykusi. Vėliau niekas neįrodė, kad naktimis siautėjo Astos sugyventinis. Turbūt galvojo, kad tai – vaikėzų darbeliai. Tačiau kitą vasarą gaisrai pasikartojo, tik šį sykį – gretimoje gyvenvietėje. Išaiškėjo, kad išdykę paaugliai atliko tuos velniškus darbelius. X Artėjo motinos mirties metinės, todėl ji žinojo, kad važiuos į tėviškę, kur susirinks artimi giminaičiai, tačiau slegiančia širdimi suvokė, kad reikės sėdėti prie vieno stalo su išsiviepusiu Ričardėliu. Tokias bjaurias mimikas darydavo, kai norėdavo patikti kitiems. Tai buvo dar vienas požymis, kad yra psichas. Bet sesuo Asta į tai nekreipė net menkiausio dėmesio. Negana to: Ričardėlis jai pripūtė miglų, girdi, turinti savo algą jam atiduoti, nes už ją yra taupesnis. Va taip. Tuomet ji neišlaikė ir ėmė šaukti į mobilųjį telefoną... Asta, kada pagaliau tu įgysi proto? Gal jis tave narkotikais maitina? Nusiramink, sesute. Viskas bus gerai, dūsavo Asta, mes gerai sutariame... Jeigu būčiau vyras, žinočiau, kaip jį pamokyti, sunkiai alsuodama kalbėjo, o paskui gėrė raminamuosius vaistus, nes be jų tiesiog negalėjo gyventi: juk į mokyklą eidavo virpančia širdimi ir įtemptais nervais. Dieve mano, kada pasibaigs šita koronė, kada ateis atostogos? Tačiau atostogos atslinkdavo ir išnykdavo, o ji neišmanė, kaip toliau gyventi. Gerai, kad turėjo puikią draugę Ramunę, kuri visada ją išklausydavo ir paguosdavo lyg motina. Ji

stebėjosi, kad Ramunė turi stebuklingas rankas, nes draugei viskas pavykdavo. Būdama ramaus charakterio, neįsiveldavo į konfliktines situacijas. Draugė niekada neparodė pikto veido. Va, kur tikra mokytoja, todėl džiaugėsi, kad draugauja su Ramune, nes sesuo Asta buvo ne to medžio birbynė. Kai vieną vakarą ji išklojo sesers gyvenimą su Ričardėliu, draugė susimąsčiusi ilgai tylėjo, tarsi ieškodama tinkamo atsakymo. Ilga pauzė rodė, kad situacija sudėtinga, nes žmonės – ne triušiukai. Manau, kad seseriai tu nepadėsi, nes ji kol kas pasitiki sugyventiniu, o apie tave galvoja, kad jai pavydi, pagaliau prabilo Ramunė. Dabar ji nežinojo, ką atsakyti, nes suprato, kad Ramunė teisi. Tiesiog viskas paaiškės ateityje, o jai pačiai verta susirūpinti savo sveikata. Tačiau pirkdama vaistus, deja, sveikatos nenupirksi. X Medicinos tyrimai ją pribloškė, nes tokio neigiamo rezultato nesitikėjo. Jais nenorėjo patikėti ir vyras, kuris neįsivaizdavo gyvenimo be žmonos. Jam visa tai atrodė kaip tragedija, tačiau dar vylėsi, kad ligoninėje ją vis dėlto pagydys, todėl skolinosi pinigų, pirko brangius vaistus, konsultavosi su gydytojais. Nė vienas iš mūsų neapsaugotas nuo nelaimės, pasakė Ramunė sujaudintu balsu, kai ją aplankė ligoninėje. Tačiau kokiais žodžiais ji galėjo paguosti savo draugę? Net ir Asta, kai netikėtai pasirodė palatoje, paėmė sesers ranką ir tuojau pravirko lyg mergaitė. Tąsyk žodžių nereikėjo, nes čia jų niekas nepasigedo, o ligonė neklausinėjo nei kaip Asta gyvena su Ričardu, nei kaip praleido šventes. Absoliučiai viskas pasikeitė jos akyse, nes regėjosi, kad prasidėjo ilgas ir liūdnas sapnas, kurio nepavadinsi gyvenimu. Ji manė, kad pavirto į kažkokią daržovę, kuriai jau niekas neįdomu, nes viskas tapo beprasmiška. Kelis kartus norėjo paklausti Ramunės, kas dedasi mokykloje, bet nepaklausė, nes visi atsakymai būtų beprasmiai. Kaip kažkada teigė romėnai: omninihilum est, nes viskas yra niekai, tačiau žmonės susikuria visokiausių iliuzijų, kad būtų įdomiau gyventi, o paskui kankinasi su tomis iliuzijomis arba griežia dantimis. Jeigu pasveiksiu, į mokyklą niekada nesugrįšiu, prisipažino Ramunei, kuri ant jos spintelės padėjo kvepiančius apelsinus. Po pusmečio taip ir atsitiko: ji nesugrįžo nei į mokyklą, nei į savo namus. Vėliau Ramunė ištekėjo už jos vyro.

GINTARO LAŠAI

Nijolė DRUNGILAITĖ

Antika šiandien 1. Danaidės Už bausmę nemirusiųjų karalystėje Pildo kiauras statines kasdienybės. Atsisakiusios, kas įprasta žmonių gyvenime, savo noru Arba todėl, kad taip lemta dar joms negimus, Per padidinamąjį stiklą stebi ištekėjusias moteris, Garsiai skaičiuoja, matuoja tris kartus, Nors trečias kartas vis tiek meluoja, Lygina savo nenaudai arba naudai, Dėlioja, dėlioja, vėl sudeda, Beveik iškilmingai pareiškia, Kad šiais laikais jau visos vienodai Diena iš dienos bando Pripildyti kubilus, kurie Net neturi dugno. 2. Nuotaka, kuri rytoj pabėgs iš savo vestuvių, Prieš miegą dar derina paskutines detales. Kur ji stovės, kaip paduos ranką išrinktajam. Kaip pažadės mylėti Po bažnyčios skliautais giedant pasamdytai solistei Nežemiško grožio balsu, Kaip pažadės mylėti. Ji net neįtaria, Kad Artemidės siųstos Hemeros šiąnakt brausis į sapną, Nes nėra jokios priežasties netikėti jos meile. Balta suknelė kabo šalia veidrodžio Nėra jokios priežasties netikėti jos meile.

Nėra priežasties. Nėra priežasties. Kam tos tramdytojos ir kam Jai pavyzdžiu rodo mergaitę, Užsidėjusią meškos kaukę, Šokančią ritualinį šokį? Ji pasiruošus tekėti. Nuotaka, kuri rytoj pabėgs iš savo vestuvių.

Pokalbiai su Euridike Ne, čia ne paguodos linija, bet mielai paplepėčiau. Draugė neatsiliepia, mylimasis kažkur užtruko. Tik garsiau kalbėk – aidas atsimuša tarsi į uolą. Tikriausiai skambini iš toli. Iš Hado? Dabar neprisimenu, kur yra ta šalis. Pasaulis plečiasi, pažiūrėsiu žemėlapyje. Aksominis, švelnus tavo balsas. Turbūt ir pati kaip iš pieno plaukusi... Mylėjai Orfėją? Žadėjo sugrįžti? Visi vyrai vienodi – prižada aukso kalnus. Labai gražiai dainavo? Tokiems sekasi vilioti. Pažiūrėk, kad darosi, kai koncertuoja Koks nors dievaitis, - gerbėjos Krenta po kojomis, klykia, mėto gėles ir savo širdis, Todėl ir užtruko. Žinok, jie pareina, nes kur ras geriau, Nei pas mus (čia kaip moteris moteriai)! Jau buvo sykį atėjęs tavęs išsivesti? Tarsi knygoje. Užmiršau pavadinimą, Bet apie meilę, ne apie karą. Liepė laikytis taisyklių? Visada maniau, Kad reikia likti tėvynėje – prisigalvoja svetur suvaržymų. Tamsa tave gaubia. Ir kokia buvo sąlyga? Neleisti žvilgterėti, Net akies krašteliu pamatyti tave, Tik turėjai nuolankiai sekt iš paskos? Sakai, plevenai kaip dvasia į šviesą, Kuždėjai jo vardą, Ir tada jis atsigręžė. Viskas perniek, viltys sudužo... Nesisielok! Aš juos pažįstu, pati patyriau. Orfėjas sugrįš. Lauk, Euridike, Nemanyk, kad esi įkalinta amžiams

Kažkokioje Hado karalystėje. Mudvi – sielų sesės. Prisipažinsiu, ir aš kasdien laukiu mylimojo žingsnių. Jaučiuosi lyg būčiau mirusi. O tu? Irgi lyg būtum mirusi?.. Paskambink rytoj. Arba susitikim feisbuke.

Rafinuoti barbarai Rafinuoti barbarai švenčia pergalę mūsų mieste. Jų iškeltos šilkinės vėliavos gražiai plevena vėjyje. Spalvoti fejerverkai, konfeti, dirbtinės nevystančios gėlės, Muliažai, balionai kyla į dangų. Rafinuoti barbarai švenčia pergalę – Lyg būtų viršesni už patį aukščiausią dievą. Stalai apdengti baltom staltiesėm, Išdėliotos porcelianinės lėkštės, Sidabro šaukštai, šakutės, peiliai, auksiniai šaukšteliai, Krištolo taurės, įmantrūs valgiai. Rafinuoti barbarai elegantiškai geria vyną, Raudoną it tautos kraujas, Jie šypsosi, supratingai linkčioja, Klausydamiesi virtuozo pianisto, Arfininkės, permatomais stiklo pirštais. Eidami gatve, paglosto mūsų vaikams galvas, Numeta saldainių, padovanoja paskutinės mados žaisliukų. Minios žmonių seka jiems iš paskos, Tiesia rankas, prašo dar dovanų, Dėkodami suglaudžia delnus. Jeigu būtų sulyginę su žeme namus, Būtume surinkę iš naujo – plytą po plytos. Plytą po plytos. Iš naujo surinkę. Nebūtų sunku. Dabar turime viską pradėti iš naujo. Išsigydę žaizdas Trauklapiais, užkalbėjimais, Užhipnotizuotoms sieloms Semiame iš šaltinio vandenį. Kuždame maldas, tikėdami, Kad vieną dieną bus plačiai atmerktos akys Ir rafinuoti barbarai liks tik barbarais. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄

Prisiminimai apie tave Ar būna dienų, kai tavęs neprisimenu? Vakar juokiausi iš kažkokio mažmožio, Visi irgi kvatojo - toks keistas lengvumas. Net suskaudo nuo juoko paširdžius. Ir tada aš prisiminiau tavo juoką – Tylų, nedrąsų. Kai verkiu, prisimenu, kaip paslapčia verkdavai, Kad niekas nepamatytų, bet mes, vaikai, Vis tiek pastebėdavome ašaras, Retai klausdavome, kas yra, Nes žinojome, kad nepargriuvai, nesusižeidei, Skusdama bulves, neįsipjovei peiliuku,

Kad yra kažkas daugiau, Ko nesuvokiame, bet patirsime metams bėgant. Ir buvome teisūs. Valydama dulkes nuo skulptūrėlių, Kurias parsivežiau iš tavo jau nesančių namų, Prisimenu jų istorijas: Užsukęs rusų kareivis paliko gintarinį šuniuką, Matyt, pasiėmė iš trobos, Kuri po šeimininkų trėmimo į Sibirą liko tuščia, nuniokota. O kitas – medinis, tik akys stiklo, dabar saugantis mano kambarį, Rastas karo metais patvoryje. Ilgai nedrįsai jo paliesti, įtarei, Kad iš miestelio žydų krautuvės, Nes žydai sugulė šalia Kvecių miškelio. Bijojai, kad bars mama, kam parsinešei ne savo.

Ričardo Šileikos nuotr. 58

GINTARO LAŠAI

Bet, prasidėjus darganoms, pagailo medinio šuns, Priglaudei, sušildei, prisijaukinai. Dabar jis įsitaisė mano svetainėje, Tikiuosi, jam čia gera. Gali žiūrėti pro langą, budėti. Kažkas turėjo būti šalia jo – medžiotojas ar pieštukinė – Visokių variantų prisigalvodavome, Nes šuo ilsisi pievoje, kuri jam šiek tiek per didelė. Mįslė taip ir liko neįminta. Prisimenu tave, Prisimenu tave kasdien, Kai kažkas šmėkšteli minioje, Kokia nors tavo rūbų spalva, Paltas, pabrėžiantis siluetą, šilkinis šalikėlis... Metų laikai yra padaliję valandas su tavimi, Šventės, sekmadieniai yra su tavimi. Tiems, kurie sako, kad reikia eiti pirmyn, Linksiu galva, pritariu, žinau, kad jie teisūs, Nes ateitis irgi yra prisiminimas. *** Į priebalsius sudyla sakinys – Preliudija rudens, kurį alsuojam. Šermukšnių byra vėrinys – Jį rūpestingai gatvėje sušluoja. Ir lieka ta pati anų dienų jungtis Su gęstančių klevų rugsėju. Nebesakai – tokia lemtis, Nes jau per daug atspėji. Nutolsta paukščiai danguje. Neatsisveikinęs išeina svečias. Ir niekas jo nelydi kelyje, Tad vėjas kitą knygos lapą verčia Ir likusius skubėdamas skaičiuoja, Ir skruostą įkyriai bučiuoja. *** Veidrodis yra tik Alisos, Kuri jau paseno, atspindys. Ji dar bando kilnoti šachmatų figūras, Bet karalius ir karalienė slepias už bokšto, Nes kam malonu būti paliestam Senų, kaulėtų pirštų, Kam malonu klausytis Įkyraus vapėjimo apie tai, Kaip ji kažkada puikiai leido laiką?! Argi nebėra mažų mergaičių, kurios

Patinka Keroliui, ar nebėra berniukų, Kurie tiktų Piterio Peno kompanijai? – Tu per daug skaitei, – sako jai senutės, Pasirinkusios mirtį skurdžiuose senjorų namuose, Prižiūrimos moteriškių su stuburo išvaržomis Nuo skeletų kilnojimo. Ji užrašo kelis žodžius Prieš sidabrinį stiklą, Kad raidės įgytų kitą prasmę, Gal tą, kurios ieškojo visą gyvenimą – Beveik nuo pirmųjų žingsnių, Kai pradėjo eiti į mamos glėbį iš tėvo glėbio. Tie keli žingsniai prilygo Visai jos kelionei iki dabar. Kažkas minėjo, kad ji ėmė vaikėti, – Alisa pinanti žilų plaukų kasytes! Ji patenkinta tokia metamorfoze, Nes žaidimas vėl prasidės iš naujo. Reikia tik vėl pakliūti į veidrodžio karalystę.

*** Liumpenai džiaugsmingai ploja Masiniam kultūros išpardavimui. Politikų nuoširdžiai nenuoširdūs sveikinimai, Reportažai visuose televizijos kanaluose, Šėlsmas miesto aikštėje iki ryto. Smuikininko niekas neperka – Frakas, balti marškiniai dirgina spalvotą pasaulį. Arfininkės porcelianiniais pirštais neperka, Teatro su vienišu režisieriumi ir aktoriais neperka – Neprisitaikė prie rinkos dėsnių. O tave, sakė, nupirks. Įstiklintame balkonėlyje yra vietos – Balerinai, kuri sukasi ant vienos kojos.

Dieviška diena Per mišką iki jūros Palydėjo baltas debesis. Smėlynuose dar žydinčios tamsiai raudonos erškėtrožės nuklojo taką. Bangų armonikėlės sugrojo vos girdimą sonatą. Horizontas pamojo paukščių sparnais. 59

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Karina TYLINGO

Savęs link Beveik vidurdienis. Tokiu metu žiemą norisi nors minutei iškišti nosį į lauką ir sustabdyti besileidžiančią saulę, nes po to lauks ilga ir slegianti tamsa. Tad nušviestame akinamai balto sniego ir šviesos spindulių, kurie veržėsi pro purvinus bendrabučio laiptinės langus, koridoriuje neramiai lūkuriavo Jekaterina. Įsisukusi į smėlio spalvos dirbtinio kailio kailinius, atmetė savo ilgus tamsius plaukus į šalį ir užsirūkė dar vakar nuo tėvo nušvilptą cigaretę. Šviesūs dūmai, kurie buvo kur kas šviesesni nei merginos mintys, pasklido it slibinai po laiptinę. Jie pynėsi visur – tarp turėklų, stačių, nelygių laiptų, prie seniai dažytų sienų, stiklainio su nuorūkomis, kurį kaimynė pasipiktinusi

Gabrielė Venckutė. Kelio pabaiga. Akvarelė. 60

nuolat išmesdavo, tačiau vyras iš gretimo buto atnešdavo vis kitą ir didesnį. Deja, mergina išėjo iš buto ne tam, kad pasigrožėtų žiemos peizažu ar dar labiau patenkintų naujai įgytą priklausomybę. Iš tiesų ją jau seniai kamavo įspūdis, kad priėjo akligatvį. Mąslus mėlynų akių žvilgsnis, paryškintas turkio atspalvio akių pieštuku, tai puikiai bylojo. Nereikėjo būti psichologu ar kitu specialistu, kad galėtum tai išskaityti. Tačiau to nematė artimieji arba apsimetė nematą. Gaila, bet taip būna dažnai... Jekaterina numetė nuorūką į dar vieną kaimyno pastatytą stiklainį laiptinėje. Jau bandė kilti laiptais aukštyn į mažytį butą, iš kurio vis stengiasi pabėgti, tačiau jos vidinis

balsas ją sustabdė. Akies krašteliu mergina pastebėjo į kiemą atvažiavusį pažįstamą automobilį. Suskambo telefonas, mobiliojo ekrane degė Makso numeris. – Po perkūnais! – merginos spėjimas pasitvirtino. – Dar jo čia betrūko, – piktai tarė ir bandė sugalvoti planą, kaip greičiau ištrūkti iš bendrabučio nepastebėtai. Penktas aukštas, tiesą pasakius, ne tokia ir paguoda, kai tenka veikti greitai ir skubotai. O dar blogiau, kai neturi jokių daiktų, išskyrus mobilųjį, ir į butą grįžti negali – tėvai įkalbinės pasilikti. Iš apačios pasigirdo žingsniai. Ne, tik ne tai. Gerai, kad nors telefonas nustojo skambėjęs. Antraip jis tikrai supras, kad ji čia. Jekaterina paskubomis įėjo į bendrą virtuvę, esančią rakinamų koridorių gale. Palauks kol kas čia. Išgirdo kaip kažkas atrakina koridoriaus duris. „Na, ne, to jau per daug – pagalvoja mergina, sužinojusi, kad dabar Maksas turi net raktus nuo jų namų. Kurgi toks svečias...“ Vos vaikinui įėjus pasigirdo šūkaliojimai: – O! Mielasis, kaip tave malonu matyti. Ar Jekaterinos pakeliui nesutikai? Ji turėtų

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

būti kažkur netoliese, sakė, kad išėjo pakvėpuoti grynu oru. – Keista. Neatsiliepia į mano skambučius, – vaikinas ištarė tai tokiu balsu, lyg tikrai apgailestautų. Mergina, stovėdama prie senų viryklių, net suprunkštė iš juoko. Taip, jis tikrai beviltiškas aktorius. Palaukusi, kol viskas nurims, ji išsinešdino lauk ir kieme vos neatsitrenkė į nelygiai pastatytą Makso pavežėjo automobilį. Dairydamasi aplinkui nuskubėjo stotelės link ir įsėdo į pirmą pasitaikiusį autobusą. Laimė, tai būtent tas, kuris važiuoja į stotį. Jekaterina atsipūtė, atsisėdusi į keleivio sėdynę, išjungė telefoną. „Temano, ką nori, – tarė sau mintyse, žiūrėdama į išbalusį savo atvaizdą.“ Jai viskas buvo per greitai, suaugusiųjų gyvenimas viliojo, bet kartu ir gąsdino. Tokia jauna ir daili paukštė išskrido į nežinomas platybes. Vienu metu džiaugėsi baigta mokykla, naujomis galimybėmis, bet kartu tai ir stingdė ją iš vidaus. Lygiai taip, kaip ledas stingdo gamtą. Be viso to, atsirasdavo ir vadinamųjų patarėjų, kurie manė žinantys, kaip gyventi

„reikia“ ir kaip ne. O Jekaterina, matyt, dar nelabai subrendusi ir pasimetusi savyje ilgai vadovavosi tuo, ką sakydavo kiti. Nusiminusi smulkaus sudėjimo, prakaulių bruožų mergina išlipo šalia geležinkelio stoties. Ryžtingai, lyg ilgą laiką čia gyvenusi, prasibrovė pro minią ir nusileido žemyn V.Šopeno gatve. Iš tolo matė baro, tiksliau, neaiškios skylės, kurioje dirba padavėja, degantį užrašą, bet nesusigundė ten užeiti. Džiugu, kad nors padoriai moka. Jekaterina manė užtiksianti savo bendradarbę namie, puikiai žinojo, kur ji gyvena. Kita vertus, tai buvo paskutinė jos viltis surasti žmogų, kuris ją suprastų. Nerangiai atidariusi medines, be kodinės spynos duris, prie kurių dažnai sėdėdavo koks nors asocialus asmuo, ji pateko į grafičiais išdažytą senovinę laiptinę. Šiurpoka vieta, kai pagalvoji. Kiek palipusi laiptais aukštyn, ji atsidūrė prie draugės komunalinio buto durų. Pabeldusi kelis kartus kumščiu, nes skambutis seniai neveikia, Jekaterina stypsojo prie durų. – O! Sveika, kaip netikėta! Kokie vėjai čia tave atnešė? – pasigirdo švelnus

merginos balsas kitoje durų pusėje. – Na, tai įeik. – Ačiū, – išlemeno Jekaterina. – Aš neilgam. Netikėtai pro merginas prasibrovė plikas, augalotas vyriškis, vilkintis baltais marškinėliais su petnešomis, kurias kai kur dar vadina ,,alkoholikėmis“. – Naujas kaimynas? – susidomėjusi paklausė Jekaterina. – Na, ne... tiksliau, nelabai. Kol kas kaip ir, – išmušta iš vėžių, visa pasimetusi pralemeno Marina ir pasitaisė savo peroksidu nubalintus plaukus. Jekaterinos veide išdygo šelmiška šypsenėlė. Ji nesistebėjo, kad tai galimai dar vienas jos draugės gerbėjas, nes kas jau kas, bet Marina turėjo kuo pakerėti vyrus, nors ir buvo neurotiško būdo. Tai buvo galimai stereotipiškas ir nuvalkiotas moteriškumo įsikūnijimas, bet vis vien jis žavėjo. – Neprivalai man teisintis, – Jekaterina pakabino savo dirbtinio kailio paltą ir uždėjo delną draugei ant peties. – Geriau eime į kambarį. ►

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄ Kai merginos susėdo viena priešais kitą, kurį laiką tvyrojo nemaloni tyla, bet galiausiai Jekaterina prabilo pirma: – Šiandien buvo atvažiavęs Maksas, o aš kaip kokia mažvaikė pabėgau. Turbūt sulauksiu pamokslų iš tėvų, kai grįšiu. Bet man tai jau įgriso, tarsi gyvenčiau ne savo gyvenimą. Marina patrynė delnus į džinsus ir, nervingai žiūrėdama savo vilkiškomis akimis, tarė: – Na, tu jau ne vaikas, turi teisę pati spręsti. Niekas tau nepasakys, kaip gyventi tau pridera, nes niekas nejaučia, kas dedasi tavo viduje. Suprantu, kad nenori nuvilti tėvų, bet tai ne jų gyvenimas. Turėtum su jais pasikalbėti. Jekaterina atsiduso ir delne suspaudė pledą, kuris buvo tvarkingai užklotas ant sofos. Jos galvoje kirbėjo šimtai įvairių minčių. Ateina laikas, kai tenka pasipriešinti savo

pačios prigimčiai ir atsispirti norui remtis kitų sprendimais. – Suprantu, kad jis gero tėvo draugo sūnus, tai būtų puiki proga pagerinti mūsų finansinę padėtį, bet aš žinau, kad jis nėra tas, kuriuo nori atrodyti... Marina pritariamai linktelėjo. Šis jos gestas vargu ar rodė pritarimą, ji tiesiog nebuvo ta, kuri be reikalo aušina burną. Ji mokėjo patylėti, ir toji tyla dažnai kažkuo būdavo maloni Jekaterinai. Po kurio laiko ji atsistojo, padėkojo draugei ir paliko jos butą. Jautė, kad turi apsispręsti vienumoje. Išėjusi į lauką, apglėbė save rankomis, saugodamasi nuo šalto vėjo. Po to mąsliai nutipeno Kauno gatvės link. Kaip gaila, kad dažnai mes pernelyg vėlai suprantame, kad tiesą kuriame patys ir ji visų skirtinga. Ir visai nesvarbu, kokia situacija – turime išmokti gyventi savo gyvenimą.

Chaosas Parudavę lapai, pilkas dangus ir melancholiškas miestas tikrai nepriminė rudens atvaizdų iš paveikslų ar nuotraukų internete. Jis buvo labiau atgrasus, viską ryjantis aplink ir nieko nesuteikiantis mainais. Toks globalus urbanistinis vaizdas mane erzino. Nesupratau savo jausmų. Prisiminiau daug ką – ,,baltųjų chalatų laikus“, kai sutikau Jį, skausmą, nepaaiškinamą savęs baimę, nesugebėjimą susitaikyti su situacija, netinkamą studijų pasirinkimą. Viskas, atrodo, buvo ne taip, kaip norėjau. Tos nematomos gijos jungė praeitį ir ateitį, bet aš niekaip negalėjau išmokti gyventi dabartimi. Tad tik tingiai drybsojau ant suolelio Lukiškių aikštėje, žiūrėjau į purvinus debesis arba bent jau bandžiau apsimesti tai daranti. Iš tiesų chaosas mano galvoje man nedavė ramybės. Sukišau rankas į striukės kišenes ir supratau, kad vieną jau perplėšiau iš pykčio. Smagu. Kažkokia skrybėlėta bobelė, lesindama savo balandžius, žiūrėjo į mane su pasišlykštėjimu. Man, tiesa, nelabai rūpėjo, bet nepraleidau progos įsivelti į dar vieną konfliktą, todėl paleidau ne itin padorią dainą iš savo telefono. Moteriškė, apakinta mano akiplėšiškumo, nusisuko 62

ir nuėjo į kitą pusę. Na, šįkart tikrai rami reakcija. Net gaila. Kol narpliojausi savo patrakusių minčių labirinte, mano žvilgsnį patraukė raudonplaukė, sėdinti ant tolimesnio suolelio iš kairės. Jos ryškios garbanos, primenančios užpilamus makaronus, dailiai krito ant veido ir pečių. Smulkios strazdanos puošė mažytę nosį ir skruostus. Apdriskęs vilnonis paltas ir didelis megztas šalikas dengė jos liesą kūną ir teikė šilumą, tačiau ji vis vien atrodė sušalusi, įsitempusi. Ji kažko įnirtingai ieškojo tarp storų knygų ir daiktų, kuriuos buvo iškračiusi iš kuprinės. Nieko ypatinga, sakyčiau. Tačiau užteko merginai pakelti akis ir pažiūrėti į mane, kad aš jose pastebėčiau gilų nerimą ir bejėgiškumą. Ji greitai nusuko žvilgsnį ir ištiesė ranką popierinio kavos puodelio link. Dabar aš jau tikrai nieko nesuprantu. Kodėl man jos pagailo? Juk iš pirmo žvilgsnio mergina ieško pamesto daikto, kam nepasitaiko. Betgi manyje dabar veikė iracionalumas, jaučiau gelmę ten, kur jos nėra. Et, empatai keisti žmonės. Akimirksniu mergina susikrovė daiktus ir pakilo. Greitu žingsniu nuskubėjo perėjos link. Nepaaiškinama

jėga stumtelėjo mane sekti jai iš paskos. Išsiblaškiusi mergina kirto gatvę degant geltonam šviesoforo signalui. Nematoma jėgą sustabdė mane šalia stotelės ir aš stebėjau visą veiksmą lyg pro stiklą iš oro. Girdėjau riksmus ir padangų cypimą. Iš raudonplaukės rankų išlėkė kvadratinės formos daiktas (tik po to supratau, kad tai buvo jos ilgai ieškota piniginė) ir įkrito pro kanalizacijos dangčio groteles. Juodas, kvadratinės formos milžinas sustojo vidury perėjos. Nuo jo kapoto tekėjo kavos likučiai. Raudonplaukė išsigandusi bandė keltis. Norėjau pribėgti ir padėti, bet net mano balsas užstrigo kažkur gerklėje ir aš neišleidau nė garselio. Mane nuramino tik tai, kad mergina neatrodė nukentėjusi. – Tu kvaiša! – girdėjau, kaip rėkia automobilio vairuotojas, pats dar visai jaunutis. – Tau ką, gyventi nusibodo? Pažiūrėk, ką padarei, – parodė ranka į automobilio pusę. – Tu nors nutuoki, kiek jis kainuoja? – Aš labai atsiprašau! – kuklinosi nelaimėlė. – Aš viską kompensuosiu. Tuoj tik... – Nerangiai bandė surasti piniginę, tačiau, kai jos nerado, ją ištiko dar didesnis šokas. – Nejuokink! – suprunkštė vaikinas. – Tau visų pinigų neužteks. Stovintys stotelėje žmonės tik stebėjo abejingai viską iš šalies, apsimesdami, kad nieko nevyksta. Mergina akmeniniu, baimės apimtu veidu dar bandė kažką išlementi, bet jaunuolis skėsčiojo rankomis ir net nebandė rasti kompromiso. Aš užsimerkiau. Tyla. Nebegirdėjau jokių riksmų. Galvojau, kaip norėčiau tapti angelu, saugančiu Vilniaus miestą, globojančiu nelaiminguosius, bet mano žmogiškasis pradas pernelyg menkas... Pro užmerktus akių vokus jaučiau, kaip pro debesų pluoštus išlenda saulė. Kaupėsi ašaros, kurios nuplauna mėlyną blakstienų tušą. Atsimerkiau. Nemačiau jokių nuskriaustų merginų ir turtingų jaunų žmonių. Aplink mane toliau šurmuliavo automobiliai, miestas gyveno savo ritmu. Sėdėjau ant to paties suolelio. Gal man viskas tik pasivaideno ir viso to nebuvo? Lygiai taip pat, kaip gyvenime. Vienaip atrodo, kitaip yra. Mes tik apsimetame, kad daug žinome apie pasaulį. Kas geras, o kas ne. Kam reikia pagalbos, kam ne. Kas kaltas ir kas ne...

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2020 11

Articles inside

Nijolė DRUNGILAITĖ. Eilėraščiai

GINTARO LAŠAI

KINAS

JAUNŲJŲ KŪRYBA

TAUTODAILĖS METAI

ATMINIMAS

ERDVĖS

DAILĖ

MUZIKA

Ignas KAZAKEVIČIUS. Žiūrėtojas ir ieškotojas. Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis

Jūratė KAROSAITĖ. Sėkmingas orkestro „Trimitatis“ debiutas

TEATRAS

ŠOKIS