GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA
Karina TYLINGO
Savęs link Beveik vidurdienis. Tokiu metu žiemą norisi nors minutei iškišti nosį į lauką ir sustabdyti besileidžiančią saulę, nes po to lauks ilga ir slegianti tamsa. Tad nušviestame akinamai balto sniego ir šviesos spindulių, kurie veržėsi pro purvinus bendrabučio laiptinės langus, koridoriuje neramiai lūkuriavo Jekaterina. Įsisukusi į smėlio spalvos dirbtinio kailio kailinius, atmetė savo ilgus tamsius plaukus į šalį ir užsirūkė dar vakar nuo tėvo nušvilptą cigaretę. Šviesūs dūmai, kurie buvo kur kas šviesesni nei merginos mintys, pasklido it slibinai po laiptinę. Jie pynėsi visur – tarp turėklų, stačių, nelygių laiptų, prie seniai dažytų sienų, stiklainio su nuorūkomis, kurį kaimynė pasipiktinusi
Gabrielė Venckutė. Kelio pabaiga. Akvarelė. 60
nuolat išmesdavo, tačiau vyras iš gretimo buto atnešdavo vis kitą ir didesnį. Deja, mergina išėjo iš buto ne tam, kad pasigrožėtų žiemos peizažu ar dar labiau patenkintų naujai įgytą priklausomybę. Iš tiesų ją jau seniai kamavo įspūdis, kad priėjo akligatvį. Mąslus mėlynų akių žvilgsnis, paryškintas turkio atspalvio akių pieštuku, tai puikiai bylojo. Nereikėjo būti psichologu ar kitu specialistu, kad galėtum tai išskaityti. Tačiau to nematė artimieji arba apsimetė nematą. Gaila, bet taip būna dažnai... Jekaterina numetė nuorūką į dar vieną kaimyno pastatytą stiklainį laiptinėje. Jau bandė kilti laiptais aukštyn į mažytį butą, iš kurio vis stengiasi pabėgti, tačiau jos vidinis
balsas ją sustabdė. Akies krašteliu mergina pastebėjo į kiemą atvažiavusį pažįstamą automobilį. Suskambo telefonas, mobiliojo ekrane degė Makso numeris. – Po perkūnais! – merginos spėjimas pasitvirtino. – Dar jo čia betrūko, – piktai tarė ir bandė sugalvoti planą, kaip greičiau ištrūkti iš bendrabučio nepastebėtai. Penktas aukštas, tiesą pasakius, ne tokia ir paguoda, kai tenka veikti greitai ir skubotai. O dar blogiau, kai neturi jokių daiktų, išskyrus mobilųjį, ir į butą grįžti negali – tėvai įkalbinės pasilikti. Iš apačios pasigirdo žingsniai. Ne, tik ne tai. Gerai, kad nors telefonas nustojo skambėjęs. Antraip jis tikrai supras, kad ji čia. Jekaterina paskubomis įėjo į bendrą virtuvę, esančią rakinamų koridorių gale. Palauks kol kas čia. Išgirdo kaip kažkas atrakina koridoriaus duris. „Na, ne, to jau per daug – pagalvoja mergina, sužinojusi, kad dabar Maksas turi net raktus nuo jų namų. Kurgi toks svečias...“ Vos vaikinui įėjus pasigirdo šūkaliojimai: – O! Mielasis, kaip tave malonu matyti. Ar Jekaterinos pakeliui nesutikai? Ji turėtų
