MUZIKA

MUZIKA Kas bendro tarp muzikos ir viruso?

Įvairių priklausomybių turi žmonės. Paprastai jas stengiamasi įveikti: vieni bando tai daryti savarankiškai, kiti kreipiasi į profesionalus, o kai kam prireikia ir reabilitacijos klinikos ar ligoninės. O su šia paprastai susigyvenama, net ir normaliomis sąlygomis su ja niekas nesikauna. Nekalbant apie karantiną. Nuo šitos niekas ir negydo. Atvirkščiai – ja gydomos įvairios ligos, ypač patiriant stresą. Kalbu apie priklausomybę nuo gyvos muzikos.

Laima SUGINTIENĖ

Šiandien labai praverstų gera dozė Mozarto. Anot 23 knygų, tarp jų bestseleriu tapusio leidinio „Mozarto muzikos poveikis“, autoriaus Dono Campbello, Adagio iš serenados Nr. 10 B-dur ar Andante iš koncerto fortepijonui C-dur „padėtų greitai pakeisti nuotaiką ir energiją, paruoštų erdvę protui ir kūnui natūraliai atgauti jėgas“. Ruoškitės, juk karantinas kažka

da baigsis: https://www.youtube.com/ watch?v=LrX0xML960g.

Nors pasaulinės pandemijos metu internete, taip pat „YouTube“ pilna pačių įvairiausių įrašų – gerais laikais negalėjai apie tai net pasvajoti, – pradedant Niujorko MET ir baigiant KVMT, garsiausių orkestrų premjeromis, tai nepadeda. Sunki abstinencija. Tačiau, kad kokios nors priklausomybės abstinencija truktų visą mėnesį, girdėti neteko. Būsena negerėja. Veikiau atvirkščiai. Šiandien kažin ką už jos, „gyvos“, dozę atiduočiau.

Apie fizikus ir lyrikus

Sunku tai paaiškinti tos priklausomybės neturinčiam. Ne kartą tekdavo mėginti papasakoti, ko gi tu kartais – po sunkios darbo dienos, kar tais – pačiu baisiausiu oru, kartais... Ko gi tu trenkiesi tūkstančius kilometrų. Dėl koncerto, operos?! Galvoju, gal čia kaip tam Serge jaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ herojui Aleksejui ar Germanui iš Piotro Čaikovskio „Pikų damos“: apima azartas. Gal tave veda lūkestis – šį kartą įvyks, šį kartą išriedės kauliukas, iškris ta korta, tikrai įvyks tas stebuklas, kai pagaugais eina kūnas ir šiurpsta oda. Pamenu draugės (ne muzikės) reakciją, kai po „Turandot“ Londono Royal operoje ėmiau vidury gatvės raudoti, ir jos žodžius: „Nemaniau, kad taip būna.“ Ar kai Paryžiuje po miuziklo mums visiems trims (muzikams) ►

„Lenkų muzikos genijai“: orkestras „Kremerata Baltica“ ir L.Debargue (fortepijonas) Klaipėdos koncertų salėje.

◄ taip užgniaužė gerkles, kad vyrai susidrovėję suko į šalį savo šlapias akis. Galvojo, kad nematau. O nusivylimas... Toks, kaip pernai vasarą Madride po fantastiškos paskutinės R.Strausso operos „Capriccio“, tokios savotiškos operos žanro raidos enciklopedijos, premjeros sausakimšoje „Teatro Real“ salėje. Kai tu skaudžiai supranti, kad Lietuvoje dar ilgai neatsiras savižudžio operos vadybininko, kuris imtųsi

Sunki abstinencija. Šiandien kažin ką už jos, gyvos muzikos, dozę atiduočiau.

statyti tokią modernią ir sudėtingą operą, o apie tokius publikos anšlagus galima tik pasvajoti. Nors ne, šiokių tokių gerų ženklų esama. LNOBT savo repertuarą praplėtė vieno žymiausių XX a. kompozitorių Béla Bartóko vienaveiksmiais scenos kūriniais – baletu „Stebuklingas mandarinas“ ir opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. 2017 m. pabaigoje kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio ir choreografo Martyno Rimeikio sukurtas baletas „Procesas“ sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo pirmuoju Lietuvos teatrų spektakliu, pristatytu tarptautinio „Mezzo“ TV kanalo programoje. Atsirado Gintaro Sodeikos ir Sigito Parulskio opera „Post futurum“. Neseniai įvykusi S.Prokofjevo operos „Lošėjas“ premjera į teatro sceną po dešimtmečio sugrąžino pasaulyje Lietuvos vardą garsinančią operos solistę Asmik Grigorian. Tik štai kyla klausimas – ar į šį spektaklį be šios solistės taip pat veržtųsi publika? Beje, karantino metu LNOBT siuvykla, kaip ir daugelis Lietuvos verslų, persiorientavo, vietoj sceninių kostiumų siuva apsaugines kaukes, teatralams ir muzikantams jų padovanojo jau 200.

O gal tai veikia kaip narkotikas, kai tu dar ir dar kartą nori patirti tą būseną, tą euforiją? Fizikai pasakytų – juk tai garsas, vibracija. Pavyzdžiui, Vokietijos (neatsimenu miesto) nuotekų valymo įrenginiai groja Mozarto muziką, kad greičiau suskaidytų atliekas. Tai kaipgi ji mūsų neveiks bent jau fiziniu lygmeniu? O emociniu? Romantikams jau pats koncerto laukimas yra įvykis... Tie susižvalgymai, padažnėjęs kvėpavimas po pirmųjų taktų. Kvapas. Instrumentų derinimas prieš pasirodymą – man tai viena mėgstamiausių ritualo dalių.

O aptarimai po koncerto! Ach, ap-ta-rimai... Jie paprastai prasidėdavo Klaipėdos koncertų salės sezono atidarymu ir baigdavosi birželį po kariliono festivalio. Kažin ar šiemet jis įvyks? Beje, vienintelis kaip tik šiuo metu mane pasiekiantis gyvas garsas – tai kariliono varpai. Šiandien, Didįjį šeštadienį, ir jie skamba liūdnai. Matyt, ne tik dėl Kristaus kančios, bet ir dėl karantino. Girdžiu variacijas graudžia „Bėkit, bareliai” tema. Spėju, kad ten aukštai, pašto (ai, ir nebe paštas jau) bokšte, skambina Stasys Žilevičius. Per daugelį metų neblogai skiriu jo ir Kęstučio Kačinsko stilių. Jie, tikriausiai, dabar liko vieninteliai gyvos muzikos atlikėjai Klaipėdoje.

Gerai dar, kad prieš visą šią mus užklupusią negandą spėjau pasiklausyti gražios muzikos.

Gražios muzikos dozė

Graži muzika kiekvienam reiškia ką kita. Bet skoniai dažniausiai sutampa, jei kalbame apie melodingą, dažnai lyriško, romantinio charakterio muziką. Prieš pat karantiną, tarsi nujausdami artėjantį gyvos muzikos badą, atlikėjai lyg susitarę rengė būtent tokius koncertus.

Štai Mindaugas Bačkus, mylimo (štai ką daro abstinencija! Pasiilgau jūsų. Nors žodį „mylimas“ galėjau parašyti ir prieš Bačkaus pavardę) Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, prieškoncertinėje prakalboje tarsi pasiteisino, kodėl pasirinko Carlo Nielseno, Felixo Mendelssohno, Giuseppe’s Verdi ar Mieczysławo Weinbergo (prie pastarojo pavardės dar grįšime) kūrinius. Esą vienas nuolatinis klausytojas pasiteiravęs, ar jūs negalėtumėte pagaliau pagroti tiesiog gražios muzikos. Tokia ir skambėjo vasario 21-osios programoje „Smuiko maestro ir

Vytauto Petriko nuotr.

orkestras“ su garbiu svečiu, dirigentu ir solistu Domenico Nordio (smuikas, Italija). Buvo ne tik gražu ir jauku, bet ir labai profesionalu.

Po kelių dienų panašaus „kvapo“, tačiau kiek kitokio grožio, sakykime, lengvesnio, programą jau pateikė ir kitas Klaipėdos koncertų salės kolektyvas – Klaipėdos brass kvintetas koncerte „Perkusijos ir vario dialogai “, kuriame prie pūtikų prisijungė perkusininkai Sigitas Gailius ir Andrius Rekašius. Scenoje sunkioji artilerija, o populiariosios Astoro Piazzollos, Johno Lenono ar Paulo McCartney’o kompozicijos – puikiai pamenu – skambėjo netikėtai lengvai ir lakiai. Tai buvo ne koncertas, o kažkoks muzikos terapijos, relaksacijos seansas. Pamenu Steponą Sugintą kvintete pakeitusio jo buvusio studento Arvydo Stakvilevičiaus solo – puikų, labai gražaus tembro. Balzamas sielai. Šiaip jau ima atrodyti, kad būtent tokia muzika (be jokio pasiteisinimo) ir yra naujojo kolektyvo vadovo Sigito Petrulio aistra. Savo soliniams pasirodymams jis irgi renkasi panašų repertuarą.

Po savaitės, kovo 5-ąją, dar vieną gražios muzikos dozę įteikė orkestras „Kremerata Baltica“ (meno vadovas Gidonas Kremeris) su pianistu iš Prancūzijos Lucasu Debargue. Programoje „Lenkų muzikos genijai“ mėgavomės Krzysztofo Pendereckio, Miloszo Magino ir jau minėto M.Weinbergo kūryba. Būtent, mėgavomės. ►

◄ Visi trys kūriniai, nors ir panašaus laikmečio, tačiau skirtingos stilistikos – santūrioji K.Pendereckio Čakona iš „Lenkiškojo Requem“, netradicinis M.Magino Koncertas fortepijonui su įdomaus braižo solistu ir šiuo metu kūrybiniame pike esančio M.Weinbergo fortepijoninio kvinteto aranžuotė – susipynė į darnią visumą. Stebėtina, kaip iš talentingiausių jaunųjų Latvijos, Lietuvos ir Estijos muzikų sudarytas orkestras tokią programą atliko be dirigento. Jo funkcijos emocingai ir energingai ėmėsi koncertmeisteris Džeraldas Bidva.

Beje, pasaulinė garso įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“ išleido M.Weinbergo kompaktinę plokštelę, kurios įrašo autoriai – geriausia pasaulyje dirigente moterimi pripažinta Mirga Gražinytė-Tyla, smuikininkas G.Kremeris, Birmingemo miesto simfoninis orkestras ir „Kremerata Baltica“.

Ekstremalus koncertas

Paskutinė koncertinė kelionė įvyko kovo 8-ąją – važiavome į Liepoją. Buvo neramu, nes Lietuvoje jau buvo paskelbta ekstremali padėtis. Buvo neramu ir dėl to, ar elgiamės atsakingai. Tačiau kai kelionės neatsisakė du grupėje buvę medikai, lengviau atsikvėpėme ir kiti. Koncerto metu šalia sėdintis gal dešimtmetis berniukas vis kosėjo. Tačiau išmokytas kosėti į alkūnę. Muzika taip įtraukė, kad jo kosulio vėliau ir nebepastebėjau.

„Tribute to Jaco“: Latvijos Radio bigbendas (vad. K.Vanagas), M.Pipoquinha (bosinė gitara), M.Mendes (vo kalas) Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“.

Seniai ruošėmės į garsiąją „Lielais dzintars“ („Didžiojo gintaro“) koncertų salę, kuri duris atvėrė dar 2015 m. Tai repertuare neradome patrauklių atlikėjų, tai programa netenkino, kad būtų verta per šimtą kilometrų važiuoti. Tai darbo grafikas ar bilietų kaina neleido.

Svajone turėti savo koncertų salę Liepoja gyveno daugiau kaip šimtą metų. Sprendimą, kad Liepojai reikalinga koncertų salė, dar 1896-aisiais (!) buvo priėmusi miesto taryba. Kaip rašoma salės tinklala- pyje, garsus austrų architektas, profesorius Volkeris Giencke koncertų salės projekto pagrindu pasirinko Latvijos ir kitų Baltijos jūros šalių simbolį – gintarą. Salės akustiką ir apšvietimą kūrė tų sričių lyderiai pasaulyje – profesorius Karlhaincas Mileris iš Vokietijos ir profesorius Kristianas Bartenbachas iš Austrijos. Puiki akustika, šiuolaikiška architektūra ir daugiafunkciškumas teigiamai įvertinti tarptautinių ekspertų – ši koncertų salė pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą.

oquinha (bosinė gitara), M.Mendes (vo kalas) Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“.

Liepojos koncertų salės „Lielais dzintars“ archyvo nuotr.

„Lielais dzintars“ netrukus tapo svarbiu kultūriniu centru. Jame reziduoja ir seniausias Baltijos šalyse Liepojos simfoninis orkestras, įkurtas dar 1881-aisiais, jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas jau porą metų yra Gintaras Rinkevičius. Daug metų šiam orkestrui vadovavo Imantas Resnis (beje, kurį laiką vadovavęs ir Kauno simfoniniam orkestrui), būtent su jo vardu susijęs ir orkestro veiklos pikas, tarptautinės kolektyvo gastrolės. I.Resnio indėlis, kad Liepoja turi šią fantastišką salę, yra išskirtinis, ne veltui salės fojė publiką pasitinka įspūdingo dydžio jo portretas.

Įdomus latvių simfoninio orkestro veiklos aspektas, kad jis taip pat organizuoja klasikinės muzikos festivalius „Liepojos vasara“ ir Liepojos žvaigždžių festivalį. Pastarasis, jau 28-asis, intensyviai buvo reklamuojamas ir Klaipėdos gatvių stenduose bei žiniasklaidoje.

Šiemet festivalio programoje dėmesį patraukė Latvijos Radio bigbendo (vadovas Karlis Vanagas) ir Maria Mendes (vokalas,

Portugalija) bei Michaelio Pipoquinha (bosinė gitara, Brazilija) koncertas „Tribute to Jaco“, skirtas legendiniam amerikiečių bosistui Jaco Pastoriui. Skambėjo portugališka ir braziliška muzika, taip pat pačios solistės kompozicijos. Superinė programa. Kitoks, smaguriškas šios muzikos grožis. Visi atlikėjai – aukščiausios prabos. Mėgavomės solistų Marijos (ji studijavo Niujorke, Briuselyje, Roterdame ir Porte, jos talentus gyrė tokia muzikos legenda kaip Quincy Jones) ir Michaelio fantastišku duetu, žavėjo bigbendo garso kultūra, nuostabus, subtilus jų perkusininkas. Laukė ir staigmena: net keletą kompozicijų solo grojo lietuvis trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. Kai kuriose improvizacijose „prasimušė “ giminės genas, atpažinome jo tėvo Petro Vyšniausko, o gal net Vladimiro Čekasino braižą.

Prieš koncertą ekskursijos maršrutas nuvedė į Švč. Trejybės katedrą. Joje dar vienas siurprizas: staiga mūsų gidė Daiva bažnyčioje puolė ant kaklo ten buvusiam vyriškiui. Paaiškėjo, kad tai jos pažįstamas, šios šventovės vargonininkas. Jos paprašytas, jis sugrojo mums keletą choralų. Regis, kas čia tokio. Tačiau šios katedros vargonai yra unikalūs. Tai didžiausi nerekonstruoti mechaninio tipo vargonai pasaulyje. Juos sukonstravo anuomet vienas garsiausių meistrų – Heinrichas Andreasas Konciusas. Šie vargonai dabar, – nes buvo nuolat didinami, – turi net 131 registrą, 4 manualus ir daugiau kaip 7 000 vamzdžių. ►

Švč. Trejybės katedra pro koncertų salės „Lielais dzintars“ langą.

Ekskursija su gide klaipėdiečius nuvedė į Liepojos evangelikų liuteronų katedrą.

◄ Nustebino ir šios evangelikų liuteronų katedros interjeras, kuris netikėtai labai puošnus, iki šių dienų yra išlikusi įspūdingoji ložė, kuri anuomet buvo skirta Kuržemės hercogams.

Iki šių dienų Švč. Trejybės katedroje išlikusi įspūdingoji ložė, kuri anuomet buvo skirta Kuržemės hercogams.

Plinta be sienų

Visi šie koncertai įvyko prieš mėnesį ir daugiau. Šiuo metu nuo gyvos muzikos abstinencijos vaduojasi kas kaip išmano. Štai italai išėję į balkonus gieda himną. Ir Lietuvoje profesionalūs muzikai groja iš balkonų, pro langus. Reikia gi ir formą palaikyti! „YouTube“ galima pasiklausyti dviejų saksofonistų pokalbio tarp Fabijoniškių balkonų. Vienas iš jų – šimkiukas Juozas Kuraitis ( https://www.youtube.com/ watch?v=0pxjqDW8RSQ ). Ir groja jie ne bet ką, o kūrinį labai simbolišku pavadinimu – Eurikos Masytės „Laisvę“. O štai Vokietijoje gyvenančio pianisto Gintaro Januševičiaus tėtis, puikus trimitininkas Algirdas

Januševičius, pasakojo, kad sūnus skambina atsidaręs langus ir balkoną. Priešais esančio namo gyventojai iš savo balkonų tų rečitalių mielai klausosi.

Gyva muzika tikrai padėtų lengviau ištverti šį sunkmetį, seniai mokslininkų įrodytos jos galios. Ja įtikėję įvairių šalių politikai kartais žengia labai jau netradiciniu keliu. Štai, siekdamas sustiprinti kiekvieno kūdikio intelektines galias, 1998 m. JAV Džordžijos valstijos gubernatorius Zellas Milleris paskelbė, kad į jo siūlomą valstybės biudžetą bus įtraukti 105 000 dolerių per metus, kad... kiekvieno naujagimio mama gautų klasikinės muzikos kompaktinę plokštelę. Kūdikiui lavinti. Tie tai jau tikriausiai su motinos pienu tampa infekuoti muzika, taigi priklausomi.

Šiandien visas pasaulis mėgaujasi ir Venesueloje gimusios unikalios „El Sistema“ vaisiais. Tai yra valstybės finansuojama savanoriška muzikos švietimo programa, kurią Venesueloje 1975 m. įkūrė Venesuelos pedagogas, muzikantas ir aktyvistas José Antonio Abreu. Programa turi gerą vardą gelbstint skurdžiai gyvenančius jaunus žmones, atitraukiant juos nuo piktnaudžiavimo narkotikais ir nusikalstamumo, į kurį jie greičiausiai būtų įklimpę, jei nemuzikuotų. Žodžiu, vieną priklausomybę mėginama pakeisti kita. Ir jiems pavyko. Šiandien pagal šį beveik pusę amžiaus gyvuojantį modelį masiškai kuriamos panašios programos JAV, Didžiojoje Britanijoje.

Štai kontrabosininkas Edicsonas Ruiza, būdamas vos 17 metų, tapo jauniausiu legendinio Berlyno filharmonijos orkestro nariu, jis taip pat yra pirmasis ispanų amerikiečių muzikantas, prisijungęs prie Berlyno filharmonijos orkestro. Patikrinau: lapkritį iš Berlyno filharmonijos parsivežtuose bukletuose tikrai radau jo pavardę. Žymiausias šios programos „vaisius “ – dabartinis Los Andželo filharmonijos muzikinis vadovas Gustavo Dudamelis – savo muzikinius pradmenis taip pat gavo „El Sistemoje“. 2017 m. sausio 1 d. G.Dudamelis dirigavo Vienos filharmonijoje tradiciniame Naujųjų metų koncerte, kurį jau kelerius metus transliuoja ir LRT. Būdamas vos 35 metų, jis yra jauniausias kviestinis dirigentas istorijoje, vadovavęs šiam renginiui. O štai mūsų Mirgai susitikimas su šiuo muziku buvo ypač reikšmingas, gal net lemtingas: 2012–2013 m.

Švč. Trejybės katedros vargonai yra unikalūs. Tai didžiausi nerekonstruoti mechaninio tipo vargonai pasaulyje.

Švč. Trejybės katedros vargonininkas Voldemaras Christianas Bariss.

Asmeninio archyvo nuotr.

ji buvo G.Dudamelio stipendininkė Los Andželo filharmonijoje, po metų ji tapo dirigento asistente, o dar vėliau ir asocijuotąja dirigente. „Muzika išgelbėjo mano gyvybę, – yra sakęs G.Dudamelis. – Ji kaip maistas, sveikatos priežiūra, švietimas. Muzika turi būti kiekvieno piliečio teisė.“

Šiuo metu ši teisė apribota. Tačiau M.Gražinytė-Tyla su sūnumi jau persirgo koronavirusu. Tikiu, įveiksime šį sunkmetį ir mes visi.

Muzika, kaip ir virusas, neturi sienų. O kad meilė gerai, gyvai muzikai plistų kaip tas nelemtasis koronavirusas! Iki labai laukiamų susitikimų koncertų salėse!