Ramūnas ČIČELIS. Iš novelečių romano „Kūverstis

GINTARO LAŠAI Iš novelečių rom

Ramūnas ČIČELIS

Gyvenimo kelionė

Rugpjūtį, po to, kai ketinau palikti Laisvės alėją, patraukiau į Soborą. Kadangi buvo popietė, šventovės durys buvo uždarytos. Dar ilgai sėdėjau ant suolelio ir mąsčiau apie praeitį, dabartį ir ateitį. Supratęs, kad netrukus paliksiu Lietuvą, akimis sekiau kiekvieną pastatą, smulkiausią detalę ir žmonių veidus. Galvojau, kad tai padės ištverti nostalgiją išvykus. Laisvės alėja ir visas Kauno centras kėlė prisiminimus – ir malonius, ir nelabai. Ilgai vaikščiojau tomis tiesiomis gatvėmis ir įsivaizdavau savo būsimą gyvenimą. Visą dieną mynęs grindinį, grįžęs į dabar jau laikinus namus, negalėjau užmigti dėl jausmų ir minčių gausos. Stipriai nerimavau, nes laisvė – tai įsipareigojimas, kurį jaučiu Kaunui ir Lietuvai – Tėvynei, kuri nėra vien tik gamta ar daiktai. Svarbiausia man yra artimieji ir bičiuliai, su kuriais tiek daug dainavau, šokau, džiaugiausi, liūdėjau. Atėjo rytas ir pasigirdo Soboro varpai, kviečiantys į Mišias. Prisiminiau savo kelionę į Italiją prieš daugelį metų. Tada visiškai pasiklydusį erdvėje ir laike mane išgelbėjo varpų garsai, nuvedę į bažnyčią. Ir dabar pajutęs, kad varpas nuo pat Vakarų civilizacijos pradžios yra kvietimas, išėjau į lauką. Atsisukau į Soborą ir pasidalijau savo skausmu ir pasimetimu. Italijoje atsitiktinai sutiktas žmogus bažnyčioje man padovanojo laikrodį, nes ars longa, vita brevis est. Laisvės alėjoje įkvėpiau gaivaus oro, pažiūrėjau į liepas, apie kurias neseniai buvau rašęs, visai kaip Italijoje, atsigėriau mėgstamos kavos ir nuėjau prie funikulieriaus. Žiūrėjau į ten esančias skulptūras, M.K.Čiurlionio dailės galeriją. Prisiminiau vasaros pradžioje aplankytą Leonardo Striogos parodą, ypač rantuotas skulptūras, kurios priminė praeitį – kančią, išdavystę, melą. Žvilgtelėjau į savo rankas ir pamačiau, kad mano pirštai žaizdoti. Tik vėliau supratau, kad rankomis rašoma, lipdoma, kalamos skulptūros, tapoma. Pakilau ant Žaliakalnio kalno ir įėjau į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Ne iškart supratau, kad kiekviena jos plyta yra gyvosios katalikų bažnyčios metafora. Pajutau, kad jau nebenešu ilgo kelio naštos, nukreipiau akis į bažnyčios kupolą. Jis priminė praėjusią naktį, kuri buvo lyg dvasios kelionė. Nuo šiol jau nebijojau pažvelgti žmonėms į akis, atgavau drąsą gyventi ir visu savimi supratau, kad mano pašaukimas yra rašyti poeziją, kuri padėtų išvesti žmones iš tamsiausios nakties, kurią ir pats praėjusią naktį išgyvenau. Prisiminiau dvi knygas – Thomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“ ir Vandos Juknaitės „Išsiduosi. Balsu“. Abi jos bylojo, kad viltis yra nemari, atgimstanti, kaip ir Lietuva. Priminė pokario rezistenciją, tremtinių kančias ir nuolatinį ėjimą į šviesą, kuri yra Dievas.

Gyvenimas yra gražus

Vincentai, čia! Vincentai, ten! Šypsena nesitraukia nuo jo lūpų. Jis – padavėjas, ji – kilmingoji italė. Jų vaikelis toks mielas. Gyvenimas yra gražus, sako kiekviena jų sekundė. Prasideda negandos. Žydai persekiojami, nešioja Dovydo žvaigždę, tampa pažymėtaisiais. Jis – žydas, ji – italė. Kentės abu. Kaip ir beveik visos mišrios žydų šeimos. Suėmimas, lageris. Mirtis čia pat. Ji galanda ašmenis. Nacių kareiviai ieško kiekvieno, kuris nepaklūsta. Jie slepiasi. Jis taip nori sužinoti, ar ji tebegyva. Svarbu išsaugoti orumą. Jei mirti, tai oriai. Berniukas sėdi būdoje. Vincentas žygiuoja lyg kareivis. Į mirtį – juokaudamas. Berniukas žiūri pro plyšį. Jauna širdis atsisako tikėti tuo, kas įvyko. Vienatvė iki pat išvadavimo. Ir nebus mirties karalijos Vincentui ir itališkai žydiškam juokui žiaurumo ir neteisybės akivaizdoje. Vaikas suranda mamą, užkeliamas ant tanko. Netektis skaudi, bet ne sužlugdanti. Gyvenimo raktas.

Einame su draugu molynu. Juokaujame. Mums septyneri. Kojos kyla ir leidžiasi, molis kol kas jų neįtraukia. Iki gatvės – tiek nedaug. Tomas atsiduria šalia kelio, o aš – kiek toliau. Juokiamės jau isteriškai, netrukus juokas pereina į ašaras. Kojos klimpsta molyje. Tomas sukaupia jėgas, kabinasi už pakelės žolių – išsikapsto iš molyno ant kelio. Man nepavyksta. Verkiu balsu. Kojos jau iki kelių molyje. Tomas eina ieškoti pagalbos. Pasaulio teisuolio vertas išbandymas – ar Tomas mane paliks, nes taip lengviau? Šaukiu visa gerkle: Tomaiiii, nepalik! Mirties akivaizda. Jei paliks, sušalsiu ir žūsiu molyje. Kojos jame jau iki blauzdų. Po geros valandos atvažiuoja mašina, išlipa Tomas ir buvęs mano tėčio mokytojas. Jis ir ištraukia iš giltinės nagų. Drebu nuo siaubo. Dėkingumas neturi ribų. Gyvenu!

Einame pelke. Aš ir mano draugai esame gamtininkai. Prieiname akivarą. Reikia

GINTARO LAŠAI ano „Kūverstis“

peršokti. Visi voroje kabinasi už medžio ir peršoka į kitą krantą. Eilėje esu paskutinis. Kabinuosi, medis trekšt ir lūžta. Vanduo iki pusiaujo. Ištiesta draugo ranka. Aš ir vėl gyvas!

Išeinu iš kavinės. Lauke vėlyvo rudens vakaras. Gatvė pilna mašinų. Panašu į spūstį. Esu kavinės žmogus. Stoviu prie gatvės, rūkau cigaretę. Galbūt paskutiniąją savo gyvenime. Užsidega raudona šviesoforo lempa, mašinos sustoja. Kitoje gatvės pusėje pamatau kavinės langus ir žybsinčią iškabą. Galvoju, reikia perbėgti gatvę. Gerai atsispiriu ir pirmyn! Vidurinėje gatvės juostoje į mane visu greičiu lekia

mašina. Sekundės dalį stabteliu ir žvelgiu į automobilio šviesas. Atsispiriu dešine koja, op, griovys peršoktas. Kairioji automobilio lempa buvo per metrą nuo mano kojos. Vairuotojai stovinčiose mašinose stveriasi už galvų. Bandau įsivaizduoti, kaip ta mašina būtų kliudžiusi mano koją ir gulėčiau gatvėje leisgyvis. Ir vėl išgyvenau!

Amsterdamo gatvė prie Šv. Mykolo bažnyčios. Esu praradęs orientaciją laike ir erdvėje. Iš visų pusių į mane važiuoja dviračiai ir mašinos. Stoviu prie pat gatvės. Kitoje jos pusėje – knygynas. Esu knygų žmogus. Atsispiriu dešine ir pirmyn! Mašinos ratai cypia. Bėgu, kiek

Ričardo Šileikos nuotr.

įkabindamas. Vairuotojas net nestabdo – beviltiška. Ir vėl gelbėja greita reakcija – metras iki avarijos. Iš tiesų, mano mielas, tave gelbėja Dievo pirštas, sako balsas iš viršaus. Po tokių survival įvykių žudytis būtų kvaila ir nepateisinama jokiais egzistencialistiniais išvedžiojimais. Pasuku į kavinę. Joje verda gyvenimas. Italė moteris prie bendro stalo valgo ir žiūri į mane, lyg būčiau Vincentas ir jo sūnus viename asmenyje. Sako, gyvenimas yra gražus! Jos dukra pakartoja tą patį ispaniškai. Visos pasaulio kalbos telpa Dievo ausyje. Einu į bažnyčią ir uždegu tris žvakeles – už tėvus. Visų, ne tik savo.