KULTŪROS ISTORIJA

KULTŪROS ISTORIJA Prašmatnus senosios Klaipėdos turgaus gyvenimas

Sakoma, kad ateitis priklauso miniai. Nežinia, kiek tiesos yra šioje sentencijoje. Tačiau gerai žinoma, kad senojoje Klaipėdoje turgus pritraukdavo minias žmonių. Turgaus charakterį, spalvas ir nuotaikas kūrė jo dalyviai. Prekybinis bruzdesys, komerciniai žmogiškieji santykiai, užsimezgusios būtos ir nebūtos istorijos turgaus žmonių knibždėlyne – visa tai atspindėjo tą margą, spalvingą, išskirtinai prašmatnų senosios Klaipėdos turgaus gyvenimą. Pasižvalgykime po senąjį turgų amžininkų, stebėjusių čia virusį gyvenimą, akimis.

Jovita SAULĖNIENĖ

Prekybos tvarka

Senojoje Klaipėdoje, kaip ir kituose Prūsijos miestuose, ilgai buvo prekiaujama visur – prie miesto vartų, gatvėse, ant tiltų pakraščių, prekyvietėse. Iki šių dienų išliko Turgaus gatvės pavadinimas, primenantis, kad čia prekyba virė visoje gatvėje – nuo Jono kalnelio iki dabartinio teatro.

Tik 1829 m. buvo uždrausta pardavinėti prekes ne turgavietėse. Senosios Klaipėdos mėsininkai, duonos kepėjai ir kiti amatininkai turėjo susirinkti iš gatvių ar tiltų pakraščių stovėjusius specialius prekysuolius, ant kurių išdėliodavo savo prekes pirkėjams.

Atsirado mieste daugiau tvarkos. Išaugo ir prekyviečių paklausa. Miestas iš prekymečių mokesčių, kurių buvo įvairių ir skirtingu laiku įvestų (stovėjimo turguje, žydų, valčių, atgabenusių parduoti šieną, durpes, šiaudus, nendres, miltus, kalkes ir kt.), surinkdavo nemažai pajamų.

Ritualų diena

Galima tik nusistebėti kartu su nemažai savo įspūdžių apie klaipėdietiškąjį turgų išsakiusiu kraštotyrininku Heinrichu A.Kurschatu, kad ilgą laiką miestas „specialiai tam skirtos turgaus aikštės net neturėjo, ir vis dėlto turgus užėmė nemažą plotą milžiniškame keturkampyje tarp turgaus halės ir Danės, tarp linų svarstyklių ir pakeliamojo (Grandinių) tiltelio“. Stebina

Turguje.

ir turgų įvairovė. Būta malkų, šieno, žuvų ir kitokių turgų. O kur dar Friedricho turgavietė?! Kiek čia tų „gyvenimų“! Neišpasakosi, neaprašysi...

Senojoje Klaipėdoje įprastinės turgaus dienos – trečiadienis ir šeštadienis – buvo šurmulingos ir savotiškai linksmos. Trečiadienį būdavo kiek kuklesnis turgus, tačiau šeštadienis vadinosi didžiąja turgaus diena. Tiek prekeiviams, tiek miestiečiams turgaus dienos ritualas išsidėstydavo į tris dalis – į turgų, turguje, po turgaus.

Važiuoti ir pėsčiomis

Jau 5 val. ryto iš įvairių krypčių į senąją Klaipėdą riedėdavo vežimas po vežimo ir eilė prie eilės tvarkingai rikiuodavosi. Susidarydavo nenusakomai didžiulis „vežimų paradas“. Ir tai netruko ilgai. Po pusvalandžio jau būdavo visur pilna vežimų, todėl pavėlavusieji turėdavo tenkintis jiems nurodytomis vietomis šalutinėse gatvėse.

Suvažiuodavo į turgų ūkininkai iš Klaipėdos ir Šilutės apylinkių, nuo Palangos, Kretingos ir Gargždų. Kol vyrai arklius iškinkydavo ir apdangstydavo gūniomis, pamesdavo jiems šieno, moterys tuo metu ant švarių lentų ir dėžių sparčiai dėliodavo atsivežtus kiaušinius, sviestą, mėsą, grietinę, išdarinėtus viščiukus ir kitas gėrybes. Akys raibo nuo jų. Žiūrint ko ieškosi, kur nužingsniuosi. Štai Turgaus gatvė. Kiek čia susiburdavo prekeivių ir namų šeimininkių! Čia buvo pardavinėjamas sviestas, prekiaujama kiaušiniais, sūriais, vištomis, žąsimis...

O kiek čia buvo gėlių prekystalių!.. Netrūko ir delikatesų pardavėjų, virš kurių stalų „kabojo kiškiai, viščiukai ir kurapkos kartu su svogūnų pundeliais“... Spalvinga ir prašmatnu. Ir taip kiekviename malkų, šieno, žuvų ar kitame turguje.

Į turgų anksti išmuša valanda ir miestiečiams. Būriais, nešinos krepšiais traukdavo (amžininkai sako – slinko) į turgų moterys, kai kurios lydimos vyrų. 6 val. ryto jos jau būdavo vietoje. Ir prasidėdavo turgaus bruzdulys. Kiekviena turėjo savo prekiautoją sviestu, kiaušiniais, grietine, žuvimis ar daržovėmis. „Ištikimybė tam pačiam prekiautojui būdavo apdovanojama didžiausiais kiaušiniais, šviežiausia žuvimi, didžiausia kopūsto galva, o perkant grietinę – dideliu šaukštu magaryčių. Žinoma, mieste turėjome pakankamai maisto prekių krautuvių, tačiau niekur sviestas nebuvo toks auksaspalvis, kiaušiniai tokie dideli, salotos tokios šviežios, varškės sūris toks sausas ir grietinė tokia tiršta kaip turguje“, – pastebėjo G.Seigys. sūrių, vištų, žąsų. Pasak H.A.Kurschato, „himnus galėjai sudainuoti neprilygstamos rūgštokos grietinės ir riebalais geltonuojančių žąsų pasturgalių garbei“. O kur dar daugybės mėsininkų siūloma kvapnioji produkcija, gardžioji Rygos plikyta duona, populiarioji Palangos duona, auksinis bičių medus, daržovės. Vaisiai ir daržovės čia gulėjo kalnais. Pirkėjų laukė bulvės ir grūdai. Amžininkai prisimena, kad „buvo siūloma ir visų rūšių gyvų ar papjautų paukščių – nuo karvelių ir putpelių iki kalakutų, jau nekalbant apie žąsų kepenėles ir taukus“.

Žuvų turguje iš visur – Pakalnės, Mingės, Kintų – suplaukę žvejai savo laiveliais atveždavo šviežių menkių, perpelių, žiobrių, kilkių, ungurių, ešerių, lynų, kuojų, vėgėlių, plekšnių, lašišų... Būtų ne visas vaizdas, jei amžininkų žodžiais nepaminėtume „kiek tolėliau už tvirtų prekystalių, tarp druska atsiduodančių statinių ir neįtikėtinų šūsnių spausdinto vyniojamojo popieriaus sėdėjusių silkių „valdovių“.

Visko, ko tik širdis geidžia, galėjai čia įsigyti. Tiesiog gėrybių karalystė. Ir su kokia meile, kokia sodria kalba tos gėrybės vardijamos amžininkų prisiminimuose. Vertino jie sodiečių ar žvejų triūsą. ►

Kalnai gėrybių

Norint atkurti turgaus gyvenimo paveikslą, prireiktų nemažos studijos. Pasitenkinsime be platesnių komentarų paminėdami, kuo ypač žavėjo turgus amžininkus. Tai leis mums geriau suprasti tiek praktinę, tiek kultūrinę šio reiškinio vertę.

Be abejonės, visus gerąja to žodžio prasme stebino turguje siūlomi kalnai kokybiškiausių gėrybių – sviesto, kiaušinių,

jis ėmė pamažu vardyti graikų alfabetą, visai iš lėto. Moteriai tai buvo per daug, per keista ir baugu. Niekada nepažinti garsai sklido iš priešais stovinčiojo lūpų, ir žvejienė visiškai susitraukė.“

Žuvų turgus.

Turgaus halė

◄ O dabar trumpam užsukime į 1860 m. pastatytą senosios Klaipėdos turgaus halę. Tiesa, ji 1900 m. sudegė, bet buvo atstatyta. Tik per karo gaisrus neišliko.

Erdvi, šviesi turgaus halė visada pilna žmonių, „net adatai nėra kur nukristi: kas stovi, kas stumdosi po minią“. Sako, jog žmonių kalbos ir šūksniai pranokdavo net Lindenau laivų statyklos sireną...

Ir ne vien miestiečiai čia buvodavo. Čia buvo galima sutikti iš kurortų atvykusių poilsiautojų, kurie, anot G.Seigio, „nesibodėdavo tokių nepatogumų, kaip vizos ar valiutų taisyklės, tik kad per atostogas dar kartą pasivaikščiotų po Klaipėdos savaitinį turgų ir turėtų namuose ką papasakoti“.

Tiesiog kunkuliuojantis gyvenimas.

Turgaus herojė

sklandžiai: „Jauni ponaičiai, tik pažiūrėkit į krepšį. Pats šviežumas. Ką tik ištraukta iš jūros.“ Kai mes tuo suabejodavome, buvo pats laikas dėti į kojas, nes vikri moteriška ranka čiupdavo išaugusį ungurį ir užsimodavo padoriam smūgiui. Tada kildavo tikra erzelynė ir persimesdavo nuo vieno prekystalio iki kito. „Bepročiai vaikigaliai“ buvo kukliausias titulas, kuriuo mus apdovanodavo žvejienės.

Tik kartą joms kažkas užčiaupė burną taip, kad trumpam virto nebylėmis. Žmonės kalba, tai pavyko vienam profesoriui. Kai žvejienė turguje šitaip įsivažiavo šūkaloti, Aktyviausia turgaus herojė – tai, anot H.A.Kurschato, „kritiškai nusiteikusi Klaipėdos namų šeimininkė, nepaliaujamai ieškanti žemiausios kainos ir geriausios kokybės, visa širdimi atsidavusi nekintantiems turgaus lankymo ritualams, bet kartu ir nepraleidžianti progos šnektelėti su pažįstama ar sviestą pardavinėjančia moterėle...“

Turgus jai tarsi scena, kur ji, energingai derėdamasi „dėl dešimties centų“, renkasi prekes: „Čia – sviestas neskanus, kitur – grietinė per tiršta, o ten – per daug rūgšti, žąsis visai nebloga, bet išdarinėta būtų daug geresnė! Tačiau, nepaisant kritikos ir visų priekabių, moteris patenkinta ir namo grįžta apsikrovusi prekėmis“, – pastebėjo H.A.Kurschatas.

Regis, pačią svarbiausią amžininkų įžvalgą apie nepakartojamą turgaus vertybę išsakė tas pats H.A.Kurschatas, pastebėdamas, jog turguje „dominavo Klaipėdos krašto valstietės su naminiais austais klostuotais sijonais ir daugybe apatinių sijonų, po smakru pasirišusios tamsias skareles. Nuo jų aiškiai skyrėsi žemaitės, kurios savo baltas ar gėlėtas medvilnines skareles mazgu rišdavo ant sprando. Be vargo galėjai atskirti ir

Prekeiviai ir pirkėjai

Nepaprastai įdomūs prekeivių ir pirkėjų čia besimezgantys santykiai. Paminėsime du atvejus.

Bruno le Coutre aprašė tokį epizodą iš Žvejų turgaus: „Jaunystėje mes, progai pasitaikius, eidavome pavaikštinėti po žuvų turgų ir apsimesdavome ieškantys pirkti žuvies. Žinoma, visada rasdavome prie ko prikibti. Iš pradžių viskas vykdavo

Kuršių nerijos kaimų augalotas žvejų moteris, kurios baltas skareles dėvėjo surišusios po smakru. Taip ir žveją nuo ūkininko galėjai atskirti jau iš eisenos, nekalbant apie „žvejiškos“ aprangos ypatumus“.

Po turgaus

Turgus baigdavosi 12 val. Tada pasirodydavo pirmieji miesto valytojų vežimai. Apsiginklavę šluotomis ir semtuvais, mėlynai apsirengę vyrai griebdavosi darbo. Šieno ir šiaudų liekanos, popieriaus ir daržovių atliekos greitai nykdavo po valytojų rankomis. Netrukus vėl visur nušvisdavo švara.

O prekeiviai dar turėdavo visokių reikalų mieste. Vieni skubėdavo įsigyti pirkinių namams. Tai į miltų krautuvę užsuka, tai prie alaus daryklos privažiuoti reikia. Užtrukdavo, kol prikraudavo vežimą reikiamų prekių.

Kiti skubėdavo aplaistyti prekybinius sandėrius smuklėse. Neretai vyrai, gurkšnodami grogą, moterys – Hofmano lašus (eterio ir spirito mišinys), užsisėdėdavę. Kai kurie net taip prisivaišindavo, kad, kaip rašė Rudolfas Naujokas, „neretai jau smarkiai svyruodami lipo į vežimus, kad grįžtų į Klaipėdos krašto kaimų vienatvę“.

Vaikų žvilgsniu

Vaikams, lydėjusiems tėvus į turgų iš įvairių krašto kampelių, ta kelionė pirmyn ir atgal buvo pažintis su Klaipėda, jos apylinkėmis, taip pat kraštiečių charakteriu bei jų gyvenimo papročiais. Štai būsimasis Klaipėdos krašto rašytojas R.Naujokas savo atsiminimuose atgaivins tą jauseną, kurią patyrė turguje: „Pasistatęs vežimą kuriame nors Turgaus aikštės kampe, galėjau ištisas valandas stebėti Taravos Anikės skulptūrą priešais teatrą. Švelnūs jos bruožai, nuleistos kasos, rami šypsena judrioje vietoje, kur visi aplinkui triukšmauja, derasi, skaičiuoja, laikė prikaustę mano žvilgsnį, nors tuomet nieko nežinojau nei apie ją, nei apie Simoną Dachą.“ Neišdils ir lankytos su mama smuklės vaizdas: „Ne visų smuklių būta tokių gražių ir jaukių kaip „Margasis ožys“, kurį valdė savo muzikalumu plačiai išgarsėję Veidai. Ant iškabos viršum durų buvo nupieštas alaus statinę smagiais mostais ri

Friedricho turguje. 1930 m.

denantis ožys. Vaikystėje man tas paveikslas rodėsi esąs tapybos meno viršūnė.“

Keliaujant namo, ko gero, ryškiausiai rašytojo atmintyje įsirėžė apsilankymas pas gimines, kurių vaizdelis atskleidžia kai kurias papročių ar buities detales: „Visada užtikdavome keletą tetulių, sėdinčių ant raudonos bydermejerio sofos ir girdimai čežančių viršutinėmis suknelių dalimis. Kiekvieną kartą reikėdavo kuo žemiausiai nusilenkti, tūkstantį kartų pasakyti, kuo aš vardu ir kiek man metų, lyg jos to nežinotų. Paskui visuomet apdovanodavo saldumynais, nes užeigose juk niekada nepristigdavo lakricos juostelių, guminių pelyčių, mėtinių lazdelių, saldainių su pokšinčia staigmena. Ypač smagu būdavo pas vieną pažįstamą kepėją, kurio kalnus pyragų pereidavau šlamšdamas pradedant „Napoleono riekelėmis“ ir baigiant „Amerikiečiais“, kol širdis taip apsaldavo ir sulipdavo, kad gelbėdavo tik aitrios, vyriškos sūriosios kmynų lazdelės.“

Klaipėdos jomarkas

Minėtu dokumentu buvo priminta, kad kiekvienas „gali naudotis visa laisve pirkti, parduoti“, tačiau privalo laikytis nustatytų taisyklių: „liepiame ir įsakome šio turgaus metu nedaryti jokios žalos ir neleisti tam atsitikti.“

Tiek prekeiviams, tiek miestiečiams turgaus dienos ritualas išsidėstydavo į tris dalis – į turgų, turguje, po turgaus.

Speciali tarnyba tikrindavo, ar prekės pasvertos miesto svarstyklėmis, ar teisingi matai, svoriai, svarsčiai, uolektys (ilgio matas tarp alkūnės iki pirštų galų, maždaug 60–65 cm). „Jormarko paveikslas – toks nepamirštamai savitas...“ – rašė H.A.Kurschatas.

Išties senosios Klaipėdos jomarkas buvo spalvingas visais požiūriais reginys. Tuo įtikina ir šie dviejų klaipėdiškių įspūdžiai.

1597 m. hercogas Georgas Friedrichas senajai Klaipėdai suteikė prekymečio (metinio turgaus) privilegiją, įpareigodamas rengti jomarkus ne per Žolinę (rugpjūčio 15 d.), kaip buvo įprasta, o perkelti į šv. Margaritos dieną (liepos 20-ąją). Datos ir vėliau buvo keičiamos, kaip ir jomarko trukmė – nuo 8 dienų iki 14-os.

Ko tik ten nebūdavo

„Jomarkas prasidėdavo birželio viduryje ir trukdavo visą savaitę. Linksmybių pradžia būdavo skelbiama sekmadienio popietę 14 val. Teatro aikštėje. Abiejose gatvės pusėse buvo sustatytos ilgos eilės palapinių, kurios ►

jam visos buvo geros ir atleisdavo. Viena jam ypač patikdavo. Tai banko direktoriaus Reicho duktė – mažoji Lotė, kuri koketiškai sakydavo: „Apgaule nebent uodą pagausi...“ (Fricas Karlas Krušinskis).

Žuvų turguje. 1934 m.

Tvirta jaunimo tradicija

„Jomarko lankymas buvo tvirta jaunimo tradicija. Kai man buvo vienuolika metų, kartu su motina ir „mažuoju bernu“ pirmą kartą nuvažiavome į Klaipėdą pasižiūrėti jomarko. Mano vaikiška siela sunkiai galėjo suvokti šį prašmatnumą. Iš kaimų į miestą atriedėjo berželių šakomis ir margais kaspinais papuošti, keturiais arkliais pakinkyti vežimai. Visur viešpatavo džiaugsmas ir juokas, muzika ir dainos. Negalėdama pajudėti iš vietos, stypsojau priešais didelę aikštę prie Dangės, kur stovėjo palapinės ir karuselės. O, tos karuselės!.. Poromis aplinkui lėkė jauni žmonės ant grandinių pakabintose sėdynėse. Taip pat ir automobiliuose, ir ant žirgų sėdėjo ne tik vaikai, bet ir daug džiaugsmingai nusiteikusių suaugusiųjų. Pasivažinėjau ir aš kartą karusele ir jaučiausi iš didžiausios palaimos pakilusi nuo žemės.

Malkų turguje. Asmeninio archyvo ir Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Niekur sviestas nebuvo toks auksaspalvis, kiaušiniai tokie dideli, salotos tokios šviežios, varškės sūris toks sausas ir grietinė tokia tiršta kaip turguje.

◄ tęsėsi iki pat linų sandėlių ir toliau, beveik iki pat pilies Karlo tilto. Akį viliojo meduoliai, gausybė įvairiausių rūšių saldainių, toliau – žaislų prekystaliai. Koks stebuklas! Šaižūs balsai „išmetėjų“, taip vadinamų todėl, kad už kelis pfenigius parduodavo smulkią tos firmos produkciją, kurią reklamuodavo, visur girdėjosi. Prie linų sandėlio kampo stovėjo keli prekystaliai su odos gaminiais. Už turgaus halės kampo įsikūrė „greitų nuotraukų“ fotografas, pirmiausia bandydamas objektyvu pagauti guvias kaimo mergaites. Dešinėje, priešais turgaus halę, keletą metų iš eilės duris atverdavo didžioji saldumynų būdelė. Ten buvo prekiaujama nuostabiais skrudintais migdolais. Čia ir prasidėjo tikrasis šurmulys. Sūpynės, karuselės, ringo kovotojų palapinės, špagų rijikai, „laimės ratai“, „senmergių malūnai“, riedantys vamzdžiai ir viską pranokstantys linksmieji kalneliai bei „rusiškas ratas“. Palei turgaus halę iki pakeliamo tiltelio ir Papendiko užeigos driekėsi vadinamoji lenktynių trasa. Ko tik ten nebūdavo! Konfeti lietus grindinį dengė kelių centimetrų storio sluoksniu. Per orą skriejo popierinės gyvatės. Su papliauškomis užmegzdavo trankias pažintis, o muzika – visko po truputį – iki vidurnakčio skambėjo ausyse. Aidėjo įvairiausi šlageriai. Mano bičiulis Fricas čia jautėsi kaip žuvis vandenyje. Paprastai tylus berniukas užkabinėjo mergaites, kurios

Paskui nuėjome į vieną palapinę. Ten juodaodis rijo gyvas varles ir kišo sau į gerklę įkaitintas geležtes. Mums kūnas pagaugais nuėjo, bet vis tiek nepraradome apetito. Viename iš daugelio užkandžių paviljonų mama visiems trims užsakė dešros, bandelių ir karštos kavos. Prie kaulelių ridenimo palapinės man nepasisekė, dėl ko labai nustebau. Mama nupirko lauktuvių likusiesiems namuose. Pabaigoje nuėjome į Teatro aikštę nusipirkti indų. Jų reikėjo daug. Viskas, kas per metus sudužo į šukes, buvo atnaujinta. Mūsų nuomone, indai iš jomarko buvo daug geresni ir pigesni nei iš krautuvės“ (Elizabeta Vanags).

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.