Alma RIEBŽDAITĖ. Pensinis draudimas

GINTARO LAŠAI Pensinis draudimas

Alma RIEBŽDAITĖ

Mano mama rytais dainuoja. Ir ne šiaip dainuoja mhmmm, mhmmm, mhmmm, ji dainuoja kaip operos solistė ohohoho, hohoho. „Ji tikrai galinga“, – sako psichoterapeutas.

Kalbėjomės apie visokius niekus, psichopatų pasaulio ypatumus. Kažką jis pasakojo ten, sunku buvo susigaudyti. Tokie visokie absurdiški, sveiku protu nesuvokiami dalykėliai. „Tavo psichika, – sako, – kartais išsijunginėja. Na, tu negali pakelti.“

Grįžau truputį apsvaigusi. Kaip supratau, psichoterapeutas bandė atstatyti mano galios jausmą ir parodyti, kad psichopatiniai santykiai turi savo dinamiką, savo dėsnius. Tai supratau. „Misisipyte, – girdžiu sako mama. – Turiu tau paruošusi mėsytės bliudukyje. Yra ant staliuko virtuvėlėje.“

Žodžio „Misisipytė“ aš negirdėjau jau daug metų, todėl suklusau.

Psichoterapeutas sako, jog lašišos gabalai iš dangaus pradėjo kristi dėl to, kad ieškau keptuvės, kurios reikės nuomojamame bute.

Jis tikrai kalba keistus dalykus.

Galios jausmo perspektyvoje apsvarstau savo vertybines nuostatas. Prisimenu anekdotą. Jei moteris užhipnotizuota pasimyli su kokiu nedorėliu, reiškia, ji tai padarytų ir neapsvaigusi. Neįmanoma žmogui įteigti to, kas prieštarauja jo vertybėms.

Grįžau tokia nepaveikta, geros nuotaikos. Galvoju, bent vieną kartą. Suvokus, kad gyveni psichopatų pasaulyje, suvokti kažką baisesnio vargu, ar įmanoma. ►

◄ Ir kažkaip man tas mamos pilvas, iš kurio atsitiktinai atsiradau aš, nuplaukia kažkur toli. Pradedu keistai galvoti, kad visos mano problemos prasidėjo nuo mano gimimo, kad aš esu problemų šaltinis, viską sugalvojau. Visi sau gyvena ramiai, visi žino, kas ko nori, tik aš einu ir viską griaunu, ardau nusistovėjusias sistemas. Šitame gyvenime esu kaip rakštis subinėje, toks viską ardantis monstris. Ne monstras, o būtent – monstris, kuriam viskas yra negerai. Jaučiu, kaip mano psichika nori viską susklęsti ir pirmą kartą gyvenime pasakyti: „Žinai, nieko nebuvo ir nieko nėra. Psichoterapija baigėsi, nes tavo sąmonė viską uždaro. Štai pabaiga. Sąmonė tiesiog viską uždaro. Nėra jokių priklausomų santykių, ir gal viskas, kas įvyko, kažkaip neturi reikšmės. Tai kažkoks sapnas ar prieš miegą matytas filmas, visa tai su tavimi neturi ryšio.“

Kažkur tolimuose ūkuose man kilo nuojauta, kad aš ginuosi, ginuosi nuo kažko siaubingo. Ir kad kito susitikimo metu būtinai paklausiu, bandysiu išsiaiškinti, nuo ko taip ginuosi. Ginuosi, tikriausiai, nuo to, kad esu psichopatė.

Supratau, kad tai man yra visiškai nebūdinga. Visada drąsiai eidavau į suvokimus, juos analizuodavau ir šitokia man nebūdinga reakcija – neigti problemą. Analizuoti, narplioti – mano kraujyje, bet štai gaunu žinią, viskas, baigėsi, nieko nebuvo.

Štai pabudau ryte, išsiblaiviusi nuo kažkokios siaubingos istorijos, kuri visai nesusijusi su manimi.

Ir tada kirto. Iš pradžių per kojas, paskui pradėjo drebėti rankos. Jaučiu, kaip žemė slysta iš po kojų. Sukilo žvėriškas pyktis motinai, paskui kilo noras verkti, vadinasi, tai bejėgiškumas.

Galvojau, kad nekirs, kad gal bus susitikimas su psichoterapeutu. Ir mes kažkaip ramiai išsiaiškinsime, nuo ko taip ginuosi.

Apsvaigau. Visiškai. Toks jausmas, kad bet kurią akimirką galiu iškristi iš pado, netekti sąmonės. Svyruoju, vos pakalbu. Prisimenu, kaip psichoterapeutas sakė, jog galiu paskambinti.

Taip neįpratusi. Esu įpratusi ištverti. Įsikimbu į kėdę. Juk nerašysiu jam: „Virstu iš kojų.“

Beje, nepasakyčiau, kad juo pasitikiu. Bijau tapti nuo jo priklausoma. Man kelia siaubą bet koks ribų peržengimas. Kaip gydytoją priimu, bet kaip žmogaus vengiu. Bijau žmonių. Siaubingai bijau žmonių. Man vis atrodo, kad jis manimi pasinaudos.

Ereziškos mintys. Almos Riebždaitės piešinys.

Manimi neįmanoma nepasinaudoti. Aš tam sukurta.

Nebepašneku. Keliu sau tikslą išbūti sąmoninga, ištverti, neatsijungti.

Supratau savo paskirtį. Psichopatų pasaulyje žmonėms iš anksto yra paskiriami vaidmenys. Kai kas tai vadina likimu, bet tai yra tik psichopato tau paskirtas vaidmuo.

Pagal perskaitytą literatūrą galvojau, kad mano vaidmuo – atpirkimo ožys. O šiaip – mėsa, šuo, daiktas ir panašiai. Pernelyg gerai galvojau. Galvojau, kad bent kažkas esu. Turiu darbą, išsilavinimą, lakuoju kojų nagus, apsimaunu naujas kelnes, perku krūtą tačką. Bendrauju su žmonėmis, rašau, piešiu, kuriu, dalyvauju parodose, projektuose, mano kūrinius spausdina. Užsidirbu pinigų, įveikiu sunkumus. Na, priaugau svorio beėsdama, bet kam neatsitinka. Perku sau skanesnį maistą, atlieku visus įsipareigojimus, moku už vaikų išlaikymą, organizuoju pramogas, perku rūbų ir daugiausia sportinio inventoriaus, susijusio su ekstrymu, nes man atrodo, kad įdomiai gyventi yra įdomu. Turiu planų ir svajonių susitaupyti ir net nusipirkti sau būstą, kurio netekau. Susitaupyti pinigų, keliauti, skleistis, žydėti, siekti savo tikslų, išmokti mylėti save, įveikti izoliaciją ir galbūt susirasti draugą. Tikrą draugą. Galvojau, kad bent kažkas esu.

Esu visa apsvaigusi, užpilta vidiniu morfijumi. Iš viršaus užpilta, ir tas morfijus nuo smegenų varva mano kūno vidumi. Kūnas nejudrus, apšalęs, kaip būna, kai gauni narkozės ar vaistų nuo skausmo.

Šiukšlė. Aš buvau šiukšlė. Atsarginis variantas.

Gerajai nuoširdžiajai Misisipei buvo paskirtas šiukšlės, atsarginio varianto vaidmuo.

Ir vis dėlto aš turiu vaidmenį! Kai visi nuo jos nusisuks, geroji ir nuoširdžioji Misisipytė jos tikrai neapleis. Ji duos Misisipei lašišos gabalą ir, kai jai jos reikės, pašauks Misisipytės vardu. Ir toji atbėgs išleidusi liežuvį, lekuodama, iš laimės apėjusi seilių putomis, jog pagaliau išmušė jos valanda.

Misisipė bus tokia laiminga.

Pagaliau ji sulaukė tos valandos, jos pastangos surado atgarsį, ji ne veltui tiek keliavo ir ieškojo, tiek lankė tobulėjimo kursų, patyrė išbandymų, kiekvieną dvasinį mokymą apėjo keliais septynis kartus iš eilės, ji pasiekė savo ir pagaliau sulaukė – pagaliau sulaukė motinos meilės. Misisipės gyvenimas ne veltui.

Matot, šiukšlės galima ir neišmesti. Galima ją tiesiog laikyti, o prireikus net kažkaip ją panaudoti, bet, žinoma, jos gali ir niekada neprireikti, bet dėl visa ko.

Šiukšlei nereikia skirti dėmesio ir šiukšlę galima laikyti patalpoje, kurioje visi bijo būti, nes ten vaidenasi. Mama ten bijo eiti ir jos mylimiausia duktė ten bijo eiti (dėl to ir miega vienoje lovoje, nes bijo vaiduoklių ir tamsos).

Misisipė nieko nebijo, net vaiduoklių. Ir jai vaidenosi, susapnavo ten kažką, bet ji išmoko su vaiduokliais sutarti ir visai gražiai kartu toje patalpoje gyvena, niekaip viena kitai netrukdydamos. „O ko mums nesutarti, – sako Misisipė, – aš kol kas materiali, tu nemateriali, tai ko mums nesutarti, kartu nesugyventi.“

Ir viskas, niekas nesivaidena Misisipei vienai tuose namuose. Aplink visus kitus skraido ir plazda dvasios, jų tik apie tėvą sukasi šiek tiek mažiau.

Šiukšlė su perspektyva.

Gali būti, kad psichopato paskirtas vaidmuo yra keičiamas, priklausomai nuo aplinkybių.

Mano mama labai nemėgsta Nato Tvirkučio. Natas Tvirkutis yra didelis mamos konkurentas, galintis jai iš panosės nunešti atsarginį variantą. Natas Tvirkutis yra labai pavojingas ir, kai jinai jį sutiks, tai duos jam į nosį.

Misisipei reikia surasti vyrą – aukso vidurį, tokią truputį melžiamą karvę, turinčią priklausomybių. Kokį nors nevykėlį, kuris šiame gyvenime jaustųsi kaltas ir būtų labai uolus. Tokiam Misisipė yra tinkama. Tada ji neš visokį gėrį į namus, bus naudinga.

Tikrai geras vyras, kaip ir visiškai blogas Natas Tvirkutis, nėra tinkami. Jie kažkaip pasiims Misisipę. O atsarginio varianto prarasti taigi nesinori, nebėra garantijų. Misisipė yra kaip garantija, kaip draudimas. O už draudimą mokame. Retkarčiais pakišame lašišos gabaliuką ir leidžiame gyventi vaiduoklių arba šalčiausiame namo kambaryje. O ji jaučiasi labai dėkinga, kad iš viso turi stogą virš galvos. „Hohoho, ohohoho, hohoho. Hohoho, ohohoho. Lia lia lia lia lia lia lia lia lia aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa lia lia lia lia.“

Aš irgi taip dainuočiau.

Mielas brangus skaitytojau, atleisk, kad šitoje siaubingoje istorijoje pradėjau apie save rašyti trečiuoju vardu. Suprask mane, nervai nebelaiko. Nebegaliu rašyti pirmuoju vardu, psichika nebelaiko. Galvokime, kad tai apie kažką kitką, ne apie mus, ne apie mane ir ne apie tave. Tai kažkokia istorija, įvykusi ir vykstanti kažkur toli nuo mūsų, galbūt net kitoje galaktikoje, nes Paukščių tako galaktikoje tokie dalykai nevyksta.

Galva užšąla. Ne, taip negali būti. Grįžtu namo.

Psichopatė verda braškių uogienę. Moteris, kuri jai paskyrė šiukšlės, atsarginio varianto likimą. Taip negali būti! Ne, tai kažkoks sapnas. „Neatsijunk, Misisipe, tik neatsijunk“, – išgirstu Tamsųjį balsą.

Viso to nėra, tai sugalvota istorija, o psichoterapeutas tėra herojus, dalyvaujantis šitoje istorijoje ir ją palaikantis. „Bet jei neatsijungsiu, galiu išprotėti.“ Atsijungimas padeda neišprotėti. Kvėpuoju. Sugniaužiu kumštį, jis virpa.

Žiūriu, kabo nauja mėlyna bliuskė. Mes kartais keičiamės rūbais. Pažiūriu ir padedu į šalį.

Ar psichoterapeutas supranta, ką jis daro? Kaip jis taip drįsta? Gal jis pasamdytas?

Čia labai realu būtų sakyti: „Jai iš skausmo pasimaišė protas.“ „Neatsijunk, Misisipe, tiktai neatsijunk. Laikyk. Tu ištversi. Tau pavyks.“

Psichika nelaiko, iš to, kad mane pažadino nauja daina, supratau, jog akimirkai pavyko atsijungti per pusantros paros, neskaitant miego. Truputį atlėgo

Suprantu, kad tokie dalykai vyksta filmuose, bet kad gyvenime, mano gyvenime, atrodo absoliučiai, absoliučiai neįtikėtina. Man kyla įtarimų, kad kuo gražesnį, poetiškesnį realybės vaizdą piešia žmogus – tiek proporcingai baisi yra jo realybė, nes jis nenori, negali, nepajėgia jos matyti.

Atleisk, skaitytojau, tai buvo eksperimentas, labai atviras, ryžtingas eksperimentas, ir aš tikrai nežinojau, kuo jis baigsis. Nežinau, kuo jis baigsis.

Dabar suprantu, kodėl atsivėrus tikrovei kai kuriuos žmones išveža, suprantu, kodėl kai kurie pakelia prieš save ranką, nes, kol nematei tikrovės, dar buvo galima šiaip taip gyventi. Šiaip taip. Įnirtingai piešiant gražų, poetišką tikrovės vaizdą.

Nesmerkite tų, kurie psichuoja, dažniausiai uždaryti reikia kitą pusę, bet gyvenime visada atsitinka priešingai, todėl niekada nesmerkite tų, kurie psichuoja, jie gyvi, jie jaučia, ir kažkas nepakeliamo yra jų gyvenime.

Dabar suprantu, kodėl žmonės pakelia prieš save ranką. Ta psichoterapija mane nužudys. Sužeistas žvėris buvo teisus. „Baik juokus, Misisipe, tu psichopatų pasaulyje gyveni jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Atsipeikėk, Misisipe. Kad tik aš tavęs nenužudęs“, – juokiasi psichoterapeutas.

Tu buvai jų plano dalis. Kai pasižiūri į praeities įvykius, supranti, kad jau seniai, seniai buvai jų plano dalis. Jie buvo suplanavę ir paskyrę tau vietą šiame gyvenime.

Tu buvai ir esi šiukšlė. Tu esi šiukšlė, atsarginis variantas net savo vaikams. Mamytė jų laukia išskėtusi rankas, jie visada gali parbėgti pas mylinčią mamą ir visada gali ją mesti kaip šiukšlę, vos tik ji išleidžia garsą, kuris jiems nepatiko.

Atėjo žmonių, jaučiuosi gerai, bendrauti lengva. Kažkodėl biliardą žaidžiu negailestingai ir taikliai. Žaisdama biliardą jaučiu rankos tvirtumą, tai visada taip sunku pajusti.

Man įdomu, kaip psichuoja tikrieji psichai. O gal geriau to niekada nepamatyti.

Kas gali sekti po epiteto „baisesnė už šėtoną“?

Bet jam taip tįsta seilės, tėvas taip nori tos psichopatės, nes nuo vaikystės yra įpratęs, kad niekas niekada nepatenkino jo poreikių. Šiame pasaulyje, be psichopatės, jis nieko daugiau nematė. Ji. Tiktai ji. Jo svajonei lemta išsipildyti.

Esu atsitolinusi, motina tai jaučia. Tėvas laimingas, dažnai jį sutinku sėdintį pas mamą.

Savanoris iš Jugoslavijos angliškai už mane kalba daug kartų geriau, ir aš ne viską suprantu, ką jis sako, tik esmę. Mes sunkiai susikalbame, bet esame pradėję jausti vienas kitą: jis piešia, rašo, depresuoja ir panašiai. „About you writing?“

Ir aš pradedu pasakoti: „Lives one girl... And she enter in the world of psychopaths... The psychica of heroine don’t carry it... “

Jugoslavas man papasakoja apie savo audringą jaunystę „about drink and drugs...“ Apie „beauty in the dirthy...“ paieškas... „I understand...“

Ir tada jis man pradeda pasakoti apie Sebastijaną Salgado. „It’s very good film, it’s in lithuanian language, the name of this film is „Zemes druska. “ „Tas berniukas yra visiškai vienišas, jo kūną dengia skarmalai, jis neturi kelnių, bet, pažiūrėkite, kaip jis stovi, kokia ryžtinga poza...“

Pradėjau verkti. O kaip stovėjau aš? „Tas berniukas yra visiškai vienišas, bet pažiūrėkite, kaip jis stovi, kokia ryžtinga kūno poza...“

Kodėl taip skauda, na, kodėl taip skauda? „Šitų žmonių prasta mityba ir jie neturi gerų gyvenimo sąlygų, bet kokie jie stiprūs... “

Šiukšlė yra visiškas žmogiškosios esmės paneigimas.

Kai mano mažasis sūnus persistengia, duodamas man visokių pastabų apie mano elgesį, balsą ir anglų kalbos sugebėjimus, jugoslavas kažkodėl jam sako: „Shut up.“