KINAS

KINAS Dešimt filmų a

„Langas į kiemą“ (rež. A.Hitchcockas, 1954).

„Moteris smėlynuose“ (rež. H.Teshigahara, 1964).

Užsidarius kino teatrams ir kitoms pramogų įstaigoms, pusei pasaulio žmonijos save izoliavus nuo nematomos grėsmės, kino pramogos persikėlė į namų ekranus. Daugelis kultūros ir pramogų puslapių pradėjo dalytis rekomenduojamų filmų sąrašais apie pandemijas, virusus ir apokalipses. Tokių filmų daug nėra sukurta, o gerų dar mažiau, todėl daugumoje sąrašų šmėžuoja tie patys.

Viskas iš pradžių atrodė kaip apokaliptinis filmas, tik tai buvo realybė. Kasdienybe tapo nuolatinis slegiančių naujienų sekimas medijose, artėjančios ekonominės krizės pranašysčių klausymasis. Kita koronaviruso, pakeitusio mūsų kasdienybę, medalio pusė yra izoliacija su visomis to teigiamybėmis ir minusais. Filmai apie priverstinę ir savanorišką izoliaciją tampa ne mažiau aktualūs. Tai filmai, kur egzistencinis karantinas pateikiamas iš labai skirtingų kampų – nuo psichologinio siaubo, trinančio sveiko proto ribas, iki išgyvenimo Marse. Štai sąrašas dešimties filmų, kuriuose viena pagrindinių vyraujančių temų yra izoliacija.

Langas į kiemą

„Langas į kiemą“ („Rear window“, rež. Alfredas Hitchcockas, 1954).

Apie ką filmas? Avantiūristas fotožurnalistas, lūžus kojai, kiauras karštos vasaros dienas turi sėdėti namie. Įkalintas neįgaliojo vežimėlyje ir nelabai turėdamas, ką veikti, pro savo buto langą jis ima stebėti kaimynus. Kiekvieną dieną fotografas vis labiau pasineria į stebėjimą ir siekia ištirti netoliese vykstančias namo gyventojų istorijas. Galiausiai jis pradeda įtarti, kad vienas kaimynas nužudė savo žmoną.

Tai vienas esminių A.Hitchcocko karjeros filmų apie vujarizmą. Labai tinkantis šiandienos situacijai, kai, priversti būti ilgai vienoje vietoje, pradedame labiau dairytis, kas vyksta aplinkui. Kaimynai tampa ne tik bevardžiais žmonėmis, su kuriais kartais pasisveikinama, bet ir įdomiais personažais su smagiomis ir mįslingomis istorijomis.

Pagrindinio personažo kaimynų sekimas sėkmingai užhipnotizuoja žiūrovus ir įvelia į kriminalinės paslapties įminimo pinkles. Tai istorija su juodojo humoro prieskoniu ir pasąmoniniais seksualiniais iškrypimais.

Moteris smėlynuose

„Moteris smėlynuose“ („Woman in the Dunes“, rež. Hiroshi Teshigahara, 1964).

Apie ką filmas? Vienišas mokytojas, entomologas mėgėjas, per atostogas vyksta į atokų pajūrio kaimą ir kopose ieško retų vabalų savo kolekcijai papildyti. Praleidęs autobusą namo, jis pasiprašo nakvoti vietiniame kaime, pas vietinę moterį. Moteris gyvena gilioje smėlio duobėje stovinčioje nuniokotoje medinėje trobelėje. Kitą rytą keliautojas neberanda kopėčių, kuriomis galėtų išlipti iš duobės. Nuo tos dienos jis atsiduoda darbui, kovoja su smėlio lavinomis. Kartais jis mėgina pasprukti iš beprasmybės gniaužtų arba bando atsispirti aistrai moteriai iš smėlynų.

Filmas pastatytas pagal garsų to paties pavadinimo Kobo Abe’s romaną, pats rašytojas jam parašė scenarijų. Šis alegorinis egzistencinis pasakojimas užduoda daugiau

pie izoliaciją

„Pasibjaurėjimas“ (rež. R.Polanskis, 1965).

„Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A.Puipa, 1983).

klausimų, nei jame galima rasti atsakymų apie laimės ir laisvės siekį. Pagrindinis personažas, pakliuvęs į spąstus, tampa moters įkaitu, kuri greičiausiai taip gelbėjasi nuo vienatvės. Į galvą stipriai įsirėžiantis filmas. Tai dvi valandos kafkiško karantino su netikėta pabaiga.

Pasibjaurėjimas

„Pasibjaurėjimas“ („Repulsion“, rež. Romanas Polanskis, 1965).

Apie ką filmas? Dvidešimtmetė Kerol dirba manikiūrininke Londono grožio salone. Jos nepaprastas grožis traukia vyrus, tačiau mergina pasinėrusi į savo vidinį pasaulį. Kerol siekiantys vyrai jai kelia pasibjaurėjimą. Ją iš proto varo už sienos girdimi naktiniai sekso garsai. Kai sesuo su vaikinu išvyksta atostogauti į Italiją, Kerol lieka viena bute ir jos bjaurėjimosi būsena perauga į siaubingas haliucinacijas. Ji nebeskiria realybės nuo ją kamuojančių košmarų.

Tai vienas iš niūriausių R.Polanskio repertuaro filmų. Filme susipina baimės, svetimumo ir vienatvės temos. Paprastas butas, kuriame vyksta didžioji dalis veiksmo, tampa ekspresionistinio košmaro židiniu, kuriame vis labiau ryškėja pagrindinės veikėjos pamišimas. Tai baimės, sukeliančios destrukciją ir iškeliančios kitas tamsiąsias vienatvės puses, scenarijus.

Moteris ir keturi jos vyrai

„Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. Algimantas Puipa, 1983).

Apie ką filmas? Mažoji Lietuva. Kažkur Kuršių nerijos pusiasalyje, kopų papėdėje, stovi smėlio nuolat užpustoma žvejų trobelė. Ten gyvena senas žvejys ir du jo sūnūs. Vieną dieną prie žvejų trobos sustoja vežimas ir iš jo išlipa prieglobsčio prašanti nėščia moteris, kurios namą nusinešė jūra. Atokiuose nuo civilizacijos namuose atsiranda nauja gyvybė, nauji rūpesčiai ir naujos viltys.

Režisieriaus A.Puipos vaidybinis filmas pagal danų rašytojo Holgerio Drachmano novelę „Romanas kopose“ ne toks klaustrofobiškas kaip „Moteris smėlynuose“, tačiau jis taip pat yra alegorinis bei filosofinis pasakojimas apie vietoje ir laike užstrigusius žmones. Jų nuolatinė kova su smėliu ir atšiauriu jūros klimatu primena Sizifo darbą. Filme iškeliami universalūs dalykai: moteris kaip visko pradžia – žmona, mylimoji, sesuo, motina. Dėl unikalios lokacijos ir lėto pasakojimo tempo filmas įgauna baltiško, kuršiško siurrealizmo aurą.

Švilpiko diena

„Švilpiko diena“ („Groundhog Day“, rež. Haroldas Ramis, 1993).

Apie ką filmas? Ciniškas orų pranešėjas Filas atvyksta į mažą miestelį komentuoti vietinės šventės, pavadintos „Švilpiko diena“, įvykių. Dėl sniego pūgos jis priverstas nakvoti taip nekenčiamo miestelio viešbutyje. Atsibudęs vyras pastebi, kad tai ir vėl ta pati diena, kaip ir vakar. Kitą rytą ir vėl tas pats. Užstrigęs laike Filas eina į tas pačias vietas, bendrauja su tais pačiais žmonėmis ir daro tuos pačius dalykus. Kiekvieną kartą jis turi išgyventi pačią nemėgstamiausią dieną savo gyvenime.

Tai linksmiausias filmas sąraše. Ką bendra jis turi su izoliacija ir karantinu? Gal tiek, kad karantine visos dienos atrodo vienodos, kaip ir pagrindiniam personažui. ►

Tai filmai, kur egzistencinis karantinas pateikiamas iš labai skirtingų kampų – nuo psichologinio siaubo, trinančio sveiko proto ribas, iki išgyvenimo Marse.

◄ „Švilpiko diena“ neįtikėtinai protingas ir linksmas filmas. Čia užknisanti rutina pažadina pagrindinio personažo neįtikėtiną originalumą bei įkvėpimą. Smagu žiūrėti, kaip nemėgstamoje aplinkoje jis galiausiai sukuria pačią laimingiausią dieną.

Mėnulis

„Mėnulis“ („Moon“, rež. Duncanas Jonesas, 2009).

Apie ką filmas? Semas yra astronautas, vienas trečius metus dirbantis Mėnulio stotyje. Jis skaičiuoja dienas, liko paskutinės dvi savaitės, ir galės keliauti į Žemę, apkabinti mylimą žmoną, pagaliau pabučiuoti trejų metų dukrelę. Artimiausiu astronauto draugu visą tą laiką buvo kalbantis ir kosminės bazės kompiuterinę sistemą kontroliuojantis robotas. Artėjant suplanuotam skrydžiui namo, Semą ima kamuoti alinantys galvos skausmai ir haliucinacijos. Tačiau kosmose niekas neišgirs jo pagalbos šauksmo.

Tai dainininko ir aktoriaus Davido Bowie sūnaus debiutinis mokslinės fantastikos filmas. Be izoliacijos temos, čia dar paliečiama ir godžių korporacijų veikla. Filme vaizduojamas vienas vienišiausių darbų, kokį tik galima įsivaizduoti, ir parodoma, kaip tai paveikia psichiką. Pagrindinis personažas nebesijaučia toks vienišas, kai sutinka savo paties identišką kopiją, turinčią jį pakeisti darbe. Tačiau dėl to jis netampa laimingesnis. Viena filmo juodesnių minčių, kad niekas nenorėtų gyventi arba būti uždarytas su tokiu pačiu, kaip pats.

„Švilpiko diena“ (rež. H.Ramis, 1993).

Palaidotas gyvas

„Palaidotas gyvas“ („Buried“, rež. Rodrigo Cortésas, 2010).

Apie ką filmas? Kaip jaučiasi žmogus, gyvas įkalintas po žeme. Aklina tamsa, sparčiai senkantis deguonis ir laikas, į tvankų kapą besiveržiantis smėlis ir neviltis. Polas atsibunda šešios pėdos po žeme. Įveikęs pirmąją panikos bangą, ankštame karste vyrukas randa mobilųjį telefoną ir žiebtuvėlį, bet nesupranta, kaip jis čia atsidūrė ir kodėl.

Labiau minimalistinio filmo lokacijos požiūriu turbūt dar iki šiol nėra sukurta. Visas veiksmas vyksta dviejų metrų, net ne kvadratinių, erdvėje. Tiek režisierius, tiek pagrindinis aktorius Ryanas Reynoldsas išlaiko dėmesį iki pat pabaigos net ir tokiomis kinematografiškai skurdžiomis sąlygomis. Meistriškai įtampą kurstanti juosta atima žadą ir nepalieka abejingų. Tiems, kurie bijo, kad dėl koronaviruso gali tekti per ilgai užsibūti savo bute, filmas primins, kad viskas gali būti kur kas blogiau izoliacijos atžvilgiu.

Marsietis

„Marsietis“ („The Martian“, rež. Ridley Scottas, 2015).

Apie ką filmas? Ambicingą NASA misiją Marse nutraukia galinga audra, astronautų įgula nedelsiant evakuojama į Žemę. Deja, astronautas Markas atsiskiria nuo komandos. Jis išgyveno audrą Marse ir su siaubu suvokia, kad kosmose liko vienui vienas. Kosminis laivas sugadintas, ryšys su Žeme nutrūkęs. Vienintelė jo išeitis – panaudoti visas savo mokslines žinias ir pačiam sugalvoti, kaip Marse, planetoje, kurioje niekas neauga, užsiauginti maisto ir kaip atkurti sugadintą ryšį.

Mėnulis“ (rež. D.Jonesas, 2009).

„Palaidotas gyvas“ (rež. R.Cortésas, 2010).

Vienintelis išgyvenimo laukinėmis sąlygomis filmas šiame sąraše. Pastatytas populiaraus amerikiečių rašytojo Andy Weiro bestselerio motyvais. Jį kurdamas režisierius R.Scottas itin glaudžiai bendradarbiavo su NASA specialistais, todėl filme gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties ir įspūdžių. Robinzono Kruzo Marse istorija žavi pagrindinio veikėjo užsispyrimu ir pozityviu požiūriu beviltiškoje situacijoje. Astronauto psichologinis pasiruošimas galėtų būti pavyzdys daugeliui laisvių suvaržymo išsigandusių Lietuvos piliečių.

Laisva siela

„Laisva siela“ („Free Solo“, rež. Jimmy Chinas, Elizabeth Chai Vasarhelyi, 2018).

Apie ką filmas? Aleksas Honnoldo – pasaulyje vienas iš kelių asmenų, turinčių neįtikėtinų laisvojo laipiojimo uolomis įgūdžių. Jo tikslas – išlaisvinti sielą, įgyvendinti savo svajonę – be virvės ir apsauginių priemonių įkopti į vieną sudėtingiausių uolų pasaulyje „El Capitan“, kurios aukštis – 975 metrai. Ruošdamasis gyvenimo žygiui, Aleksas įsimyli. Dūžta bebaimio kovotojo šarvai, atsiranda susikaupimo trikdžių, atsakomybės už savo veiksmus prieskonis, didesnė nesėkmės tikimybė. Norint įveikti visus iššūkius, tenka izoliuotis nuo artimiausių žmonių. „Oskarą“ laimėjęs dokumentinis filmas pateikia asmeninį alpinisto portretą, bet kartu tai ir trileris, kuriame, siekdamas įveikti neįveikiamą uolą, atletas meta iššūkį savo kūnui, mintims ir jausmams. Tai visiškai kito lygio savanoriška saviizoliacija, kai dėl beprotiškos svajonės rizikuojama savo gyvenimu. Pradėjus lipti uola, nėra kelio atgal. Lieka tik uola ir vienas alpinistas. Filme pilna akimirkų, kai tiesiog pamiršti kvėpuoti.

Švyturys

„Švyturys“ („The Lighthouse“, rež. Robertas Eggersas, 2019).

Apie ką filmas? Tai nespalvota juosta apie du vyrus, kurie prižiūri švyturį atokioje saloje. Tačiau vieną dieną po audros jie lieka įkalinti tarp bangų ir klykiančių žuvėdrų. Vienišumas priverčia juos prarasti sveiką protą, o naktimis pradeda pildytis patys baisiausi košmarai. „Švyturys“ – psichologinis siaubo filmas, kuris prasideda komiškai – du skirtingo amžiaus vyrai tarsi prasti kambario draugai erzina ir bando vienas kito kantrybę. Abiem izoliacija su nemėgstamu žmogumi apkarsta, virsta slogia ir erzinančia būtimi. Tampa aišku, kad konfrontacija tik didės sniego gniūžtės principu. Beprotybė tik auga ir neaišku, ar jie ištrūks gyvi namo. Tokiose situacijose geriau būti izoliuotam vienam. Parengė Andrius RAMANAUSKAS