Benas TARKERIS. Kalėjimo prižiūrėtojas

GINTARO LAŠAI Kalėjimo prižiūrėtojas

Benas TARKERIS

„Viskas labai paprasta“ – aiškiai išgirdau vyrišką balsą. Apsirengęs rudai mėlynu languotu švarku ir žalios spalvos kelnėmis jaunuolis sėdėjo ant kėdės, persikreipęs tarsi netvarkingai numestas pirkinių maišas. Kone pusę spuoguoto veido dengė didžiuliai, storais lęšiais akiniai, todėl pro stiklus akys atrodė išsiplėtusios, o žvilgsnis apsiblausęs. Priešais jaunuolį, kitoje stalo pusėje, sėdėjo velniškai graži maždaug dvidešimties metų mergina. Elegantiška, pastelinės spalvos prigludusi prie liauno kūno suknelė, šviesūs garbanoti plaukai, švelniai paryškintos lūpos.

Jaunuolis be perstojo kalbėjo, kartais ištiesindavo nugarą, kažkaip keistai pasukiodavo pečius ir vėl sudribdavo. Jo balso tembras, turiu pripažinti, puošė kalbą ir, kad ir kaip būtų keista, priversdavo mane užsimerkti. Mergina beveik tylėjo, tik kartais, po jaunuolio frazės „Viskas labai paprasta“, kurią jis vartojo lyg kažkokio muzikinio kūrinio leitmotyvą ir kuri kaskart buvo ištariama vis ryškiau, tyliai kažką išlemendavo, nuleisdavo akis ir lyg uždarytas narve žvėrelis baugščiu žvilgsniu imdavo dairytis po salę.

Buvau kaip reikiant alkanas, o ant mano stalo kvapą jau skleidė kepsnys, todėl palinkėjęs sau gero apetito (taip darau visada, valgydamas ne savo paties gamintą maistą) dingau lėkštėje. Baigęs valgyti supratau, kad kurį laiką negirdžiu kaimynų pašnekesio. Dirstelėjau į jų pusę: sukryžiavęs rankas, užvertęs galvą į lubas ir ištiesęs kojas vaikinas gulėjo kėdėje. „Ar dabar supranti?!“ – jo balsas driokstelėjo lyg perkūnas. Mačiau, kaip mergina sustingo, po to staiga lyg įgelta atšoko nuo stalo, atsistojo ir nieko netarusi išbėgo.

Jaunuolis nervingai suglamžė servetėlę ir ėmė visu kūnu drebėti. Pasijutau nepatogiai, pro šalį ėjusios padavėjos paprašiau sąskaitos. Jaunuolis nerangiai pakilo nuo kėdės, atsisuko į mane ir, lyg būčiau konflikto priežastis, lyg būčiau aštuonioliktojo amžiaus džentelmenas, kurį iškviesti į dvikovą galima metant pirštinę, sviedė į mano staliuko pusę servetėlę ir pasileido išėjimo link. Servetėlė nukrito visai šalia lėkštės ir, jaunuoliui dar nespėjus užtrenkti laukujų durų, visiškai sumišęs, atsargiai ją išskleidžiau.

Pirmiausia į akis krito užrašai: „Kalėjimo prižiūrėtojas“, „Mylimoji“, „Kaimynė“, „Geriausias draugas“. Prie kiekvieno iš jų buvo nupieštas sargybos bokštas, sujungtas įvairiausių formų rodyklėmis ir nuorodomis. Servetėlės apačioje nubraižytas stačiakampis, o jo vidinėje pusėje – daug sukryžiuotų kvadratėlių. Ant stačiakampio jaunuolis kažkodėl buvo nupiešęs medį. Nors... Tai galėjo būti ir antena, tačiau piešinio apatinėje dalyje smulkūs vingiuoti brūkšneliai priminė medžio šaknis, todėl, labiau pasikliaudamas pirmu įspūdžiu, antenos variantą atmečiau.

Pastebėjau ant užrašo „Geriausias draugas“ užtiškusį lašą, nuo kurio raidės buvo truputį išsiliejusios ir ryškesnės. Nežinau, kiek laiko spoksojau, bet, nieko nesuprasdamas, ėmiau sukti jaunuolio kartojamą leitmotyvą. Deja, tai nepadėjo loginiam mąstymui, ėmė trūkti oro, darėsi karšta, jaučiau, kaip drėgsta pažastys. Staiga prisiminiau, kad grįžtant namo pažadėjau mamai užsukti į vaistinę. Apmokėjau sąskaitą ir išėjau. Visą kelią persekiojo mintys apie kavinėje patirtus įspūdžius ir piešinį ant servetėlės.

Panašu į pabėgimo iš kalėjimo planą. Kieno tai mylimoji, kieno geriausias draugas ir kaimynė? Kalėjime atliekančio bausmę kalinio? Gal medis pasodintas tam, kad jo šaknys suardytų pastato stogą ir atsirastų ertmė pabėgimui? Visi keturi servetėlėje pažymėti žmonės, kiekvienas nuo savo sargybos bokšto stebi vieną kalėjimą, bet užrašo apie kalinius nėra. Kieno pabėgimui? Mintis apie tuščią kalėjimą mane persmelkė, lyg būčiau kažką supratęs, nors tas momentinis susijaudinimas galbūt atsirado nuo supratimo, kad tuščių kalėjimų nebūna, na, bent jau tuščių kalėjimų niekas nesaugo. Tik tiek.

Prisiminiau šį įvykį, kai socialiniuose tinkluose ėmė sparčiai plisti žaidimas, pavadintas „Kalėjimo prižiūrėtojas“. Tai įvyko maždaug po dvejų metų nuo anksčiau aprašytos situacijos. Negana to, elektroniniu paštu asmeniškai gavau kvietimą prisijungti prie žaidimo. Nors buvau gana žinomas visuomenėje ir kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose sulaukdavau be galo daug, laiške buvo užuomina apie mestą man servetėlę, dėl kurios ir buvau tikras, kad žaidimo kūrėjas – tas pats jaunuolis, sutiktas anąkart kavinėje.

Sakydamas, kad pats lengvai ir iš karto supratau žaidimo esmę, jausčiausi apsimelavęs. Tiesa, nesu tikras ir dabar, kad išsiaiškinau ir viską supratau teisingai. Taisyklės gana miglotos, o aš, kaip visada, kai stengiuosi labai greitai viską suvokti, kai nervinuosi dėl neaiškumų arba logikos trūkumų, dar labiau save paklaidinu. Laimė, kad buvau ne vienintelis pasiklydęs, ir galbūt todėl žiniasklaida ėmė šviesti žmones, aiškino taisykles, kartu rašydama ir apie žaidimo eigą.

Kalėjimo prižiūrėtoju žaisti gali bet kuris ne jaunesnis kaip trisdešimties metų vyras, norintis praturtėti ir iš šalies pamatyti virtu

alų, savo galimai kitokį likimą. Intelektuali kompiuterinė programa jo pomėgius, įpročius, pažiūras, komentarus, susirašinėjimus su draugais surenka iš socialinių tinklų, išanalizuoja, įvertina ir, nustačiusi kalėjimo prižiūrėtojo charakterį, emocinę būseną, intelektą, modeliuoja jo veiksmus, darančius įtaką tolesnei žaidimo eigai.

Žaidimo kūrėjas sugalvojo visiems vienodą pradžią: vyras dirba kalėjimo prižiūrėtoju ir kiekvieną mielą dieną nuo sargybos bokšto mato savo mylimąją, gyvenančią priešais kalėjimą. Kadangi jos langai be užuolaidų, jis stebi ją, besistaipančią prieš veidrodį, besirangančią ant lovos, gaminančią valgyti, vartančią madų žurnalą, mojuojančią jam. Jie negyvena kartu – po darbo

jis turi skubėti namo pas seną, sergančią mamą. Tokios taisyklės. Vieną valandą per dieną kalėjimo prižiūrėtojo geriausias draugas gali jį pavaduoti – taisyklės tai leidžia – tada kalėjimo prižiūrėtojas gali apsilankyti pas mylimąją. Tokia pradžia.

Laimi tas kalėjimo prižiūrėtojas, kuriam kompiuteris pirmajam sumodeliuoja vedybas. Intelektualios programos neįmanoma pergudrauti – vedybos gali būti tik iš tikros ir abipusės meilės. Kadangi žaidime taip pat dalyvauja internetu užsiregistravę ir prisijungę prie žaidimo žmonės-investuotojai, prizinį fondą kalėjimo prižiūrėtojas pasidalija su jais. Žmonės-investuotojai išsirenka kalėjimo prižiūrėtoją ir stato už jį, lyg hipodrome už pasirinktą žirgą. Kad

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr.

atbėgtų pirmas, kad kalėjimo prižiūrėtojas laimėtų, žmogus-investuotojas turi visaip jį skatinti, privalo plačiai atverti piniginę ir parodyti išmonę.

Kalėjimo prižiūrėtojui galima nupirkti šiltesnę ar patogesnę avalynę, už tam tikrą kainą įdėti į kišenę paskrudintą sumuštinį, pavaišinti karštos kavos puodeliu, nupirkti galingesnį ginklą ar pritaisyti prie jo optinį taikiklį, yra galimybė kalėjimo prižiūrėtojo mylimajai padovanoti brangių papuošalų, šiuolaikiškai įrengti jos butą, apstatyti jį naujausiais baldais ir buitine technika. Kalėjimo prižiūrėtojo mamai galima atjungti televiziją, kad, neturėdama ką veikti, ji šnekintų grįžusį namo sūnų, darbo metu skambintų jam kas pusvalandį ir paveiktų jo psichiką. ►

◄ Bet daugiausia reikia mokėti už nieką. Daugiausia kainuoja nesikišti į kalėjimo prižiūrėtojo reikalus ir nedaryti jam įtakos. Pasiryžęs laimėti pagrindinį prizą, žmogusinvestuotojas kiekvieną dieną turi sumokėti nemenką sumą, kad smulkesni žmonėsinvestuotojai nekaišiotų nosies į kalėjimo prižiūrėtojo reikalus ir taip apsaugotų jį nuo aplinkybių, kokių jis nėra gyvenime turėjęs.

Daug kas meta žaisti supratę, kad nieko nesupranta apie poveikį žmogaus psichikai, ir buriasi į draugijas bendraminčių, kad išsiaiškintų. Kiti priešingai (tokių yra daugiausia) – kvailina, visaip keikia kompiuterį dėl jo nekompetencijos, dėl, jų manymu, kompiuterio programos neteisingai modeliuojamų kalėjimo prižiūrėtojų veiksmų ir tęsia žaidimą tol, kol neatsiduria reanimacijoje ar dar blogiau – psichiatrijos ligoninėje. Yra dar viena kategorija nusivylusiųjų: jie savo nesėkmes nutyli – jiems gėda prieš draugus, kompiuterio programai sumodeliavus visiškai ne tokią žaidimo eigą, kokią pats kalėjimo prižiūrėtojas viešai prognozavo ar kuždėjo į ausį savo artimiesiems.

Pasitaiko ir tokių žmonių-investuotojų, kurie žiauriai susidoroja su kalėjimo prižiūrėtojais. Be saiko investavę ir visiškai prasilošę, jie realiame gyvenime pakelia ranką prieš tuos kalėjimo prižiūrėtojus, kurie prieš žaidimą mušėsi į krūtinę, kad elgsis protingai, kad virtualiame žaidime nenulips

nuo sargybos bokšto, kad bus abejingi, kai pamatys, kad svetimas vyras užėjo pas jo mylimąją į svečius. Bet deja... Suprasti, kad kalėjimo prižiūrėtojo pažadai bet kokiomis aplinkybėmis išlikti protingu yra nieko verti, toli gražu gali ne kiekvienas žmogusinvestuotojas.

Ilgai netilo kalbos apie vieną kraupų įvykį. Vyras buvo įsitikinęs, kad jaunystėje vedęs kitą, tikrai mylimą moterį, būtų buvęs laimingas, todėl kompiuterio ekrane troško sugrąžinti save į tą laiką, kai priėmė sprendimą vesti. Vienintelė mintis nedavė ramybės, sukeldavo viduje keistų prieštaravimų, panardindavo į dar didesnį liūdesį – mintis, kad, pasikeitus aplinkybėms, nebus jo taip mylimų – septynerių metų sūnaus ir penkerių dukrytės.

Pradėjęs žaisti, jis, nusižengdamas taisyklėms (kūrėjas nepasivargino apsaugoti žaidimą nuo nesąžiningų žmonių), investavo į save nemenką pinigų sumą ir pirmiausia, galbūt tam, kad virtuali mylimoji prie jo labiau prisirištų, nupirko jai du vaikus. Aišku, vaikams jis davė tokius vardus, kokiais vadino tikrame gyvenime. Kai virtualią mylimąją pamatė flirtuojančią su užėjusiu pataisyti klozetą santechniku, žaisdamas nušovė ne tik ją ir santechniką. Realiame gyvenime jis išsivežė vaikus į mišką ir pasiūlė žaidimą – vaikai bėga, o jis užrištomis akimis juos gaudo. Kai vaikai džiaugsmingai pasileido, jis iš mašinos bagažinės išsitraukė medžioklinį šautuvą ir dviem taikliais šūviais juos paguldė visam laikui. Po to nusišovė pats.

Žaidimui pakrypus pavojinga linkme, prižiūrėti kalėjimą susigundė žymus vienišas filosofas. Jo knygos, kaip nugalėti save, kaip gyventi su savimi taikoje, puikavosi garsiausiose knygų mugėse, buvo verčiamos į daugelį pasaulio kalbų ir gulėjo matomiausiose knygynų vietose.

Už jį, kaip kalėjimo prižiūrėtoją, ėmė statyti didžiulius pinigus ne ką mažiau garsus ir turtingas žmogus-investuotojas. Ilgai nesvarstęs, gerbdamas filosofą už jo įstabų protą, už sugebėjimą daryti poveikį aplinkiniams, investuotojas pasirinko vienintelę investicijų kryptį – nedaryti filosofui įtakos.

Filosofo virtuali mylimoji, nors velniškai graži, buvo paprasta mergina ir gyvenime jokiais sugebėjimais nespėjusi pasižymėti. Galbūt todėl filosofas pradžioje ją stipriai paveikė. Nuo sargybos bokšto filosofas stebėdavo ją, ir, nors nebuvo poetas, o poeziją laikė bergždžiu užsiėmimu, kiekvieną dieną

sukurdavo jos grožį ir gerąsias savybes apdainuojantį sonetą. Pakeitus jį draugui, dirbančiam taksi vairuotoju, filosofas visą pasimatymams skirtą laiką deklamuodavo savo eiles apie meilę. Ji buvo sužavėta. Nuo negirdėtų gyvenime žodžių kiekvienąkart raudonis nutvieksdavo baltai skaistų jos veidą. Pati ji buvo neiškalbinga, todėl į filosofo įmantrius meilės prisipažinimus atsakydavo kone kaskart ta pačia fraze: „Kaip gera, mielasis.“

Įvykiams filosofui palankiai rutuliojantis, norėdama nurungti investicijomis žymų turtuolį, investuoti į filosofą ėmėsi turtinga nafta valstybė. Praėjus trims mėnesiams nuo žaidimo pradžios, prizinis fondas taip išaugo, kad pagrindinio prizo laimėtojas būtų galėjęs tuščiame lauke įkurti ir pastatyti naują valstybę sulig Lietuva: su visais gyventojų namais, miestais ir jiems reikalinga infrastruktūra. Utopine laikyta filosofo svajonė perkelti valstybę į šiltesnius kraštus ir ištisus metus plieskiančia saule pakeisti tautiečių mentalitetą tapo visiškai reali.

Kad galėtų laisvas priimti sau naudingą sprendimą, filosofas turėjo išlikti racionalus, nepaveiktas pavydo, abejonių, nedraskomas prieštaringų jausmų. Jis, kaip visada, daug bendravo su savimi, kūrė įvairias neprisirišimo prie grožio ir meilės teorijas, baidė save skaudžia patirtimi ir net buvo sugalvojęs viską apversti aukštyn kojomis. Filosofas nusižiūrėjo savo mylimosios kaimynę, kuri per dienas šlubuodavo po kambarį ir prie lango sėdėdavo pusnuogė, nukarusia krūtine. Žiūrėjo į ją ir kartojo sau, kad grožio supratimas yra iškreiptas ir viso labo visuomenės susitarimo reikalas.

Ko gi jai trūksta? Filosofas nevalingai dirstelėjo į savo riebią ranką. Jie abu panašaus sudėjimo ir, jei nuo mažens jam nebūtų visais įmanomais būdais brukama informacija apie idealios moters išmatavimus, apie laimingas gražuolės ir pabaisos pabaigas, apie tai, kad seksualiausia vyruose yra intelektas, būdamas beveik šešiasdešimties, jis vargiai lyg idiotas žaistų tuos žaidimus, o seniai gyventų sau laimingas su nukarusios krūtinės savininke ir prie židinio skaitytų anūkams pasakas. Moteris nukarusia krūtine tikriausiai būtų buvusi puiki šeimininkė, vaikus mylinti mama ir padėtų rūpintis ligota motina.

Bet kodėl jam taip patinka banalus grožis? Gal jaučia kažkokį kompleksą iš vaikystės? Nors jis supranta, kad skaniausi grybai auga nebūtinai saulės apšviestoje medžių paunksmėje, nors dažniausiai baravyką randa tamsiausiuose brūzgynuose, miške tarp šiukšlių, traktorių išraustose provėžose, apdulkėjusį ir sunkiai atpažįstamą šalia automagistralės degalinės, miške jo kūną kojos nevalingai neša prie to vaikystėje matyto gražaus paveikslėlio su pavaizduotu beržynėliu ir linksma baravykų ar raudonikių šeimyna.

Ne, vis dėlto svarbu pateikimas, – atsiduso filosofas. Ar nesižavime fotomenininko daryta nespalvota nuotrauka, kurioje pavaizduotos veidą giliai išvagojusios raukšlės? Ar dailės kritikai neliaupsina nutapytų kreivų formų? Net šiuolaikiniai poetai kuria nerimuodami, o ant kūrybinės bangos yra stulpeliu surašytas prozinis nerimas, ir, jei mylimoji būtų kiek labiau išprususi, tik nusijuoktų iš banalių jo eilių, – svarstė filosofas. Ir vis dėlto menininkai turi labiau pasistengti, – mąstė jis, – menas privalo apversti melą ir parodyti žmonėms tikrąsias grybų vietas.

Bet užtekdavo gražuolei pamoti pro langą laiba rankele ir meiliai jam nusišypsoti, kaipmat dingdavo filosofo išvedžiojimai apie grožio suvokimą. Širdį imdavo kutenti saldus jausmas, kad pagaliau jo protas, jo nuopelnai žmonijai yra apvainikuojami, kad pagaliau jis sulaukė tikrojo įvertinimo ir aukščiausiasis, nors filosofas netiki Dievo, atsidėkodamas įteikė jam nuostabiausią dovaną.

Ko vertos liaupsės riebalų dėmėmis nusėtų kostiumų savininkų, akiniuotų, atlėpusiomis ausimis vyrų ar brangių cigarų rūkytojų patapšnojimai banketų metu, ko verti rafinuotai subtilūs moterų, apsirengusių laisvais drabužiais vien tam, kad paslėptų savąsias kūno formas, komentarai, protingi atsiliepimai apie filosofo naujausią publikuotą įžvalgą?

Nieko! – sušukdavo ir nusispjaudavo nuo sargybos bokšto filosofas, gėrėdamasis savo mylimosios kūnu, užmaskuotu lengvu šilkiniu chalatėliu. Ne, jis nekuria lūkesčių, nesisavina jos – tai svetima jo prigimčiai. Jis nepalies mylimosios, kol ji nepasakys, kad negali be jo gyventi, kol nepasakys, kad kiekvieną minutę galvoja apie jį, kad laukia jo verkdama ir alpėdama, kad yra neverta jo mažiausio pirštelio, kad savo kūną atiduoda jo protui, kad jos meilė krenta po jo kojomis ir valys jo kūrybinį kelią nuo nesėkmių. Net tada, kai mylimoji švelniai apkabins jį ir valiūkiškai žiūrės į jo spindinčias akis, net tada rūpestingai suims jos rankas savosiomis ir pasakys, kad dar ne laikas, kad turi labiau jį pažinti, kad kūniški malonumai yra brandžios meilės tęsinys, kad, be kartu sukurtos įdomios ir intriguojančios meilės istorijos, tęsinį nebūtų taip smagu skaityti ir greitai pabostų.

Praėjus trims mėnesiams ir įpusėjus ketvirtajam, investuotojai pradėjo nerimauti. O kaipgi? Juos suprasti paprastam žmogui buvo nesunku – filosofo santykiai trypčioja vietoje, kitaip sakant, nejuda į priekį. Turtingos nafta šalies vyriausybė, slapta pasitarusi, nusprendė padaryti papildomą finansinę injekciją ir įpilti filosofui konjako. Daug negalima, filosofo niekas nėra matęs girto ir nežino alkoholio daromo poveikio jo psichikai. Reikėjo veikti atsargiai, stebint filosofo pokyčius ir tik reikalui esant pamažu didinti injekcijas.

Sprendimas nebuvo teisingas. Filosofas ėmė kurti dar banalesnes eiles ir, nesulaukęs pasimatymo valandos, garsiai, skeryčiodamas rankomis, skaitė jas tarnybos vietoje; pakeitus draugui, filosofas pirmiausia bėgdavo nupirkti mylimajai gėlių, taip sutrumpindamas pasimatymams skirtą brangų laiką, kartu sutrumpindamas galimybę suartėti. Negana to, grįžęs namo jis ėmė kalbinti savo liguistą motiną, kuri, investuotojų supratimu, tik trukdė filosofo ir mylimosios santykių vystymuisi, o dabar, priešingai jų lūkesčiams, mama pastebimai atkuto.

Susitikęs akis į akį su filosofu, didžiausias investuotojas atsargiai užsiminė apie tai, kad užgimęs kūdikio vaisius sutvirtintų judviejų santykius. Filosofas įrodinėjo savo tiesą ir jautėsi įžeistas investuotojo primityvaus ir nekompetentingo kišimosi į jo gyvenimo filosofiją. Jis neišdrįso pasidalyti savo nuogąstavimais, kad, uždaryta namie ir stebima visą dieną, ji ypatingai graži, bet... Jei galėtų su ja išeiti į viešumą, neabejoja, viskas būtų paprasčiau. Filosofas galėtų reikšti mintis pašnekovui ir slapčia stebėti, kaip pastarasis nužiūrinėja jo moterį. Juk iki tol būdavo priešingai. Nors ministro pirmininko žmona ne tokia graži – nėra ko lyginti, – filosofas, užsižiūrėjęs į ją, nesiveldavo į ginčus. Palydėjęs po renginio mylimąją namo, jis yra tikras, jaustų jai begalinį dėkingumą, aistrą ir nebūtų toks suvaržytas.

Ne, to investuotojas nesuprastų. Patirdamas didžiulį mylimosios susižavėjimą, filosofas nesugeba susidoroti, tarytum susižavėjimas juo būtų didelis informacijos srautas, tačiau per daug aiškus, paprastas, galima sakyti, primityvus ir nereikalaujantis iš filosofo proto pastangų. ►

◄ Tačiau jis turi apsimesti, kad tai jam patinka, turi vaidinti supratingą ir įsimylėjusį. Ir tik tada, kai pajunta, kad žodžiai pradeda atsimušti į mylimąją ir grįžta jos nepaveikę, jo protas ima kaisti nuo nerimo, o baimė jos netekti grąžina jausmą, panašų į meilę.

Šią savo būdo savybę jis žinojo, filosofas tai jau buvo ne kartą patyręs ir prieš žaidimą bijojo, kad gali nepavykti pergudrauti programos. Ne, nepergudrauti – jis nesiruošė nieko apgaudinėti, tačiau slapčia tikėjosi, kad dirbtinai sukurtos visiškai kitokios aplinkybės, nei lig šiol patirtos realiame gyvenime, galbūt pakeis jo mąstymą ir kompiuteris uždegs žalią šviesą vedyboms.

Filosofas stambiausiam investuotojui nedrįso prisipažinti, kad dažnai ima matyti apsiblaususias mylimosios akis. Dar daugiau – jos tarytum ima suktis, it klausytųsi įkyraus radijo laidų vedėjo ar įgrisusios dainos. Tada juo labiau negali prieiti ir jos paliesti. Galbūt jis savo giliais išvedžiojimais apie gyvenimo prasmę, ji – besisukančiomis akimis, abu jie tarsi nubrėžė raudoną liniją, kuri atskyrė jų kūnus? Kartais galvoja, kad jam stinga ryžto, kartais noro tą liniją peržengti, o baisiausia mintis – būti prie linijos sustabdytam. Kartais jis pagalvoja, kad stebėti nuo sargybos bokšto yra daug saugiau ir draugą prašo pakeisti tik iš pareigos ir įpročio.

Penkto mėnesio pradžioje, švilpiniuodamas ant sargybos bokšto populiarią dainos melodiją, filosofas iš mylimosios gavo žinutę. Ji buvo trumpa, lakoniška, bet filosofui nieko nepaaiškinanti. „Nieko neišeis“ – perskaitė telefone pranešimą. Filosofas pajuto tarsi bokštas ėmė svyruoti, o medinės grindys – aižėti. Jam pasirodė, kad girdi kalinių juoką, o pažvelgęs į mylimosios langus pastebėjo besišypsančią kaimynę nukarusia krūtine.

Filosofas mylimajai atsakė, kad nesikarščiuotų, kad išsiaiškins viską, kai ateis, bet atsakymo nesulaukė, o pakeitus draugui, nors filosofas visą valandą maigė skambutį, judino rankeną, daužė duris ir garsiai šaukė, jų neatidarė. Į žinutes taip pat neatsakinėjo. Jis parašė, kad be galo myli, ir jei jos sprendimas jį palikti yra pamatuotas ir galutinis, gerbs jį ir nesiliaus mylėjęs. Tyla. Po to keikė save, kad žeminosi, galvojo, kad vertėjo išlaužti duris, išvadinti prie laiptinėje susirinkusių kaimynų paskutine kurva, barakuda, intelekto nesužalota blondine ir panašiai.

Ne, jis būtinai turi su ja pasimatyti, žmogus negali palikti žmogaus nepaaiškinęs priežasties. Pro langą matė mylimąją, vaikštinėjančią po namus lyg niekur nieko, lyg nieko nebūtų įvykę. Į filosofo pamojavimus, rodomus įvairiausių formų judesius rankomis ir pirštais, ji visiškai nereagavo. Kitą dieną jis nupirko mylimajai suknelę, brangius papuošalus ir ant sargybos bokšto, persisvėręs per aptvarą, energingai suko juos ore, bet mylimoji net nemirktelėjo. O gal nieko ir nebuvo? – staiga toptelėjo filosofui. „Brangioji, mylimoji mano, taip negalima elgtis, esi suaugusi moteris, paaiškink, prašau, kuo tave supykdžiau.“ Kitą žinutę, po to, kai pusdienį nesulaukė atsakymo, parašė piktesnę: „Nejaugi esu tau tuščia vieta?“ Nieko. Spengianti tyla. Truputis konjako, ir trečią dieną filosofas verkdamas pasipasakojo geriausiam draugui, į kokią keblią padėtį yra patekęs. Jam gali būti atviras. Draugas pasisiūlė nueiti pas ją ir pasikalbėti. Pasakė, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau, pažadėjo filosofui, ne, jis pasakė, kad tai niekuo neypatingas gyvenimiškas konfliktėlis, paprastas nesusipratimas, kurį jis kaipmat sutvarkys. Kaipmat, kai tik nuveš klientą į užmiestį ir grįš.

Laikas filosofui slinko lėtai. Tokia neaiški padėtis varė jį iš proto. Juk jis pirmas galėjo jai pasakyti, kad nieko neišeis, juk jis tai jautė. Gal tada būtų viskas atvirkščiai? Tada būtų abejingai stebėjęs, kaip mylimoji blaškosi po namus, į jos žinutes būtų atsakinėjęs vienu žodžiu, vaidindamas panieką. Gal ir būtų nuėjęs pas ją, ir, matydamas maldaujančias akis, būtų raminęs ir kalbėjęs, kad yra susikrimtęs, kad abejoja jos nuoširdumu. Ji turi suprasti. Tiek metų vienas, tiek kartų nuviltas, o jo pasididžiavimas – gyvenimo supratimas ir išmanymas – tiek kartų buvo paniekintas grožio.

Į žaidimą jis įsitraukė ne dėl pinigų. Tai tvirtai žino. Alkūnėmis pasirėmęs į bokštelio aptvarą, filosofas prisiminė, kaip žaidimas pradžioje jį papiktino. Jis rašė ilgiausius straipsnius, kad negalima eksperimentuoti su žmonėmis, kad žaidimo kūrėjas tyčiojasi iš žmogaus esminių instinktų, dėl kurių žmogus vis dar sugeba išgyventi, kad tokiu būdu yra dar labiau dirginamas žmogaus noras sunaikinti silpnesnį arba, geriausiu atveju, pavergti jį, kad besąlygiškai jam tarnautų.

Iš viršaus filosofas pastebėjo jaunuolių porą, kuri ėjo gatve ir staiga prie kalėjimo sustojo. Iš kur čia atsirado pašaliniai? Akiniuotas jaunuolis ir įsikibusi jam į parankę mergina, užvertę galvas į viršų, nusišypsojo tarsi sveikintųsi. Kažkur matyti. Filosofas atsakė vos pastebimai linktelėdamas. Smalsumas jį vieną dieną pražudys. Jo vedamas, filosofas pasidavė draugų įkalbinėjimams užlipti ant sargybos bokšto. Bet ar tikras draugas būtų norėjęs stebėti jį iš apačios? O gal jam vis dar trūksta šlovės? Ne. Jis ėmė žaisti norėdamas padėti žmonėms. Norėjo pagaliau nutraukti pralaimėjimų grandinę ir užbaigti žaidimą, atnešantį žmonėms vien nelaimes.

Bet filosofas negalvojo, kad gali būti taip sunku, nežinojo, kad bus taip šalta, kad užeis vienišumo jausmas, o noras nuslėpti nuo žmonių-investuotojų savo liūdną būseną tik didins ją. Niekas iš žmonių-investuotojų nepaklausė, kaip jis jaučiasi. Toks klausimas žaidime kainuoja kelis centus. Pigi ir nieko verta investicija, kuri neatneštų žmogui-investuotojui pakankamai dividendų, neduotų apčiuopiamo pelno. Bet ar būtų filosofas prisipažinęs?

Jis net sau nenorėjo pripažinti, kad saugo tuščią kalėjimą, kad nėra jokių kalinių. Filosofas tai suprato, atpažinęs vaikystėje paties sodintą medį. Medį buvo nesunku atpažinti. Be šaknų jie visi atrodo vienodai. Tėvas iškasė duobę ir, pasirėmęs ant kastuvo, stebėjo, kaip sūnus įleidžia medžio šaknis. Mama viena ranka glostė filosofo galvą, kitoje laikė laistytuvą. Kai tėvai išsiskyrė, filosofas pamiršo medį ir medis ėmė augti ant stogo, o toje vietoje, kur turėjo būti šaknys, kažkas ėmė statyti pastatą.

Filosofas galėtų nulipti nuo sargybos bokštelio ir eiti kur panorėjęs, galėtų pakviesti mylimąją į kiną ar bet kur kitur – nėra ko saugoti. Nebent kalėjimą reikėtų saugoti nuo benamių, norinčių pasišildyti. Jie vieninteliai nebijo kalėjimo ir mielai sulįstų nakčiai. Kas čia jį laiko? Taisyklės? Atsakomybė? Kam? Ne, dabar nenori ir negali galvoti apie tai.

Nuleidęs akis, filosofas pamatė prie kalėjimo grupelėmis stoviniuojančius žmones. Kai kurie rodė jam nesuprantamus ženklus, berniukas raudona kepure iškėlęs rankas prašė mamos, kad pakeltų, o nesulaukęs ėmė garsiai verkti. Skubėję praeiviai stabtelėdavo, prieidavo prie susirinkusių žmonių, kažką pasakydavo, pakeldavo galvas ir susidomėję likdavo stebėti.

Apačioje buvo juntama šventiška nuotaika – girdėjosi linksmas šurmulys.

Miestiečiai nesiliovė rinktis. Vieni rankose nešėsi vėliavas, kiti laikė savadarbes lenteles ir net transparantus su įvairiausiais užrašais, liaupsinančiais filosofą. Trūko tik tautinės giesmės ir patriotiškos muzikos. Šiandien, gelbėdamas padėtį, stambiausias investuotojas išleido didžiulę sumą pinigų, kad į žaidimą sukviestų visus žmonesinvestuotojus. Reikia palaikymo. Kas gi labiau palaikys filosofą, jei ne investavę į jį žmonės.

Filosofas nesumoja, kaip jam elgtis. Jis trumpam pamiršta savo nuoskaudas, o pamatęs valdžios atstovą, linkteli galva. Valdžios atstovas atsako tuo pačiu. Nors visai neseniai atrodė, kad apsiniaukęs dangus šiandien bus be prošvaisčių, kad tuoj sutems, lauke pastebimai prašviesėja. Debesys prieš saulėlydį prasiskleidžia ir virš mylimosios namo išlindusi saulė trukdo filosofui stebėti jos langą. Jis turi prisimerkti.

Filosofas pastebi atokiau nuo minios stovintį vyriškį. Ilgas paltas, stilinga skrybėlė ir natūralios odos pirštinės. Taip, filosofas jį atpažino. Stambiausias investuotojas. Filosofas negali apsirikti. Tai jis mokėjo už tai, kad niekas nesikištų į filosofo reikalus. Filosofas nežymiai pamoja jam ranka, tačiau stambiausias investuotojas dedasi nepastebėjęs ir pasistato palto apykaklę. Kvailys... Jis nesupranta, kad filosofas – žmogus, kad jis ne monstras. Negali suprasti, kad filosofui irgi reikia pagalbos iš šalies, kad ir jam būtinas paprastas patarimas, kad jo filosofija yra viso labo būdas save pateisinti. Galų gale ir filosofas nori, kad kas nors pavaišintų jį puodeliu karštos kavos. O gal stambiausias investuotojas viso to nenori suprasti? Tada dukart kvailys.

O jis...? Ar jis pats ne kvailys, išmokęs įmantriai dėstyti mintis? Tavo tuščius, beverčius raštus labiausiai mėgsta stiliaus ir

Virginijaus B. / eFoto nuotr.

formos besivaikantys snobai, kurių nebejaudina paprastas žodis, kurie kiekvieną tavo mintį naudoja lyg kryžiažodį, o išsprendę susijaudina, ir, lyg viso to būtų per maža, tarytum mintis turėtų kvapą, jie veržiasi prie tavęs kuo arčiau, trokšdami apuostyti kiekvieną tavo drabužio raukšlę. Dabar tave tai erzina?

Tu gi žinojai, kuo visa tai baigsis. Tu negali laimėti. Kad ir kaip norėtųsi, turi likti vienas ir nustoti svajoti apie šiltą lovą, apie mylimos moters rankomis ant stalo pastatytą sriubos lėkštę. Tik tavo paties mintys gali tave sušildyti. Niekas kitas to nepadarys. Tu vienintelis.

Žmonių minia filosofą ima trikdyti, jis pajunta silpnumą, ima suktis galva, darosi karšta. Staiga kyla mintis šokti žemyn. Filosofas svarsto apie galimybę pralįsti pro aptvarą. Gal vieną statramstį pavyktų kaip nors atlenkti? ►