GINTARO LAŠAI
Kalėjimo prižiūrėtojas Benas TARKERIS
„Viskas labai paprasta“ – aiškiai išgirdau vyrišką balsą. Apsirengęs rudai mėlynu languotu švarku ir žalios spalvos kelnėmis jaunuolis sėdėjo ant kėdės, persikreipęs tarsi netvarkingai numestas pirkinių maišas. Kone pusę spuoguoto veido dengė didžiuliai, storais lęšiais akiniai, todėl pro stiklus akys atrodė išsiplėtusios, o žvilgsnis apsiblausęs. Priešais jaunuolį, kitoje stalo pusėje, sėdėjo velniškai graži maždaug dvidešimties metų mergina. Elegantiška, pastelinės spalvos prigludusi prie liauno kūno suknelė, šviesūs garbanoti plaukai, švelniai paryškintos lūpos. Jaunuolis be perstojo kalbėjo, kartais ištiesindavo nugarą, kažkaip keistai pasukiodavo pečius ir vėl sudribdavo. Jo balso tembras, turiu pripažinti, puošė kalbą ir, kad ir kaip būtų keista, priversdavo mane užsimerkti. Mergina beveik tylėjo, tik kartais, po jaunuolio frazės „Viskas labai paprasta“, kurią jis vartojo lyg kažkokio muzikinio kūrinio leitmotyvą ir kuri kaskart buvo ištariama vis ryškiau, tyliai kažką išlemendavo, nuleisdavo akis ir lyg uždarytas narve žvėrelis baugščiu žvilgsniu imdavo dairytis po salę. Buvau kaip reikiant alkanas, o ant mano stalo kvapą jau skleidė kepsnys, todėl palinkėjęs sau gero apetito (taip darau visada, valgydamas ne savo paties gamintą maistą) dingau lėkštėje. Baigęs valgyti supratau, kad kurį laiką negirdžiu kaimynų pašnekesio. Dirstelėjau į jų pusę: sukryžiavęs rankas, užvertęs galvą į lubas ir ištiesęs kojas vaikinas gulėjo kėdėje. „Ar dabar supranti?!“ – jo balsas driokstelėjo lyg perkūnas. Mačiau, kaip mergina sustingo, po to staiga lyg įgelta 44
atšoko nuo stalo, atsistojo ir nieko netarusi išbėgo. Jaunuolis nervingai suglamžė servetėlę ir ėmė visu kūnu drebėti. Pasijutau nepatogiai, pro šalį ėjusios padavėjos paprašiau sąskaitos. Jaunuolis nerangiai pakilo nuo kėdės, atsisuko į mane ir, lyg būčiau konflikto priežastis, lyg būčiau aštuonioliktojo amžiaus džentelmenas, kurį iškviesti į dvikovą galima metant pirštinę, sviedė į mano staliuko pusę servetėlę ir pasileido išėjimo link. Servetėlė nukrito visai šalia lėkštės ir, jaunuoliui dar nespėjus užtrenkti laukujų durų, visiškai sumišęs, atsargiai ją išskleidžiau. Pirmiausia į akis krito užrašai: „Kalėjimo prižiūrėtojas“, „Mylimoji“, „Kaimynė“, „Geriausias draugas“. Prie kiekvieno iš jų buvo nupieštas sargybos bokštas, sujungtas įvairiausių formų rodyklėmis ir nuorodomis. Servetėlės apačioje nubraižytas stačiakampis, o jo vidinėje pusėje – daug sukryžiuotų kvadratėlių. Ant stačiakampio jaunuolis kažkodėl buvo nupiešęs medį. Nors... Tai galėjo būti ir antena, tačiau piešinio apatinėje dalyje smulkūs vingiuoti brūkšneliai priminė medžio šaknis, todėl, labiau pasikliaudamas pirmu įspūdžiu, antenos variantą atmečiau. Pastebėjau ant užrašo „Geriausias draugas“ užtiškusį lašą, nuo kurio raidės buvo truputį išsiliejusios ir ryškesnės. Nežinau, kiek laiko spoksojau, bet, nieko nesuprasdamas, ėmiau sukti jaunuolio kartojamą leitmotyvą. Deja, tai nepadėjo loginiam mąstymui, ėmė trūkti oro, darėsi karšta, jaučiau, kaip drėgsta pažastys. Staiga prisiminiau, kad grįžtant namo pažadėjau mamai užsukti į vaistinę. Apmokėjau sąskaitą ir išėjau. Visą kelią persekiojo mintys apie kavinėje patirtus įspūdžius ir piešinį ant servetėlės.
Panašu į pabėgimo iš kalėjimo planą. Kieno tai mylimoji, kieno geriausias draugas ir kaimynė? Kalėjime atliekančio bausmę kalinio? Gal medis pasodintas tam, kad jo šaknys suardytų pastato stogą ir atsirastų ertmė pabėgimui? Visi keturi servetėlėje pažymėti žmonės, kiekvienas nuo savo sargybos bokšto stebi vieną kalėjimą, bet užrašo apie kalinius nėra. Kieno pabėgimui? Mintis apie tuščią kalėjimą mane persmelkė, lyg būčiau kažką supratęs, nors tas momentinis susijaudinimas galbūt atsirado nuo supratimo, kad tuščių kalėjimų nebūna, na, bent jau tuščių kalėjimų niekas nesaugo. Tik tiek. Prisiminiau šį įvykį, kai socialiniuose tinkluose ėmė sparčiai plisti žaidimas, pavadintas „Kalėjimo prižiūrėtojas“. Tai įvyko maždaug po dvejų metų nuo anksčiau aprašytos situacijos. Negana to, elektroniniu paštu asmeniškai gavau kvietimą prisijungti prie žaidimo. Nors buvau gana žinomas visuomenėje ir kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose sulaukdavau be galo daug, laiške buvo užuomina apie mestą man servetėlę, dėl kurios ir buvau tikras, kad žaidimo kūrėjas – tas pats jaunuolis, sutiktas anąkart kavinėje. Sakydamas, kad pats lengvai ir iš karto supratau žaidimo esmę, jausčiausi apsimelavęs. Tiesa, nesu tikras ir dabar, kad išsiaiškinau ir viską supratau teisingai. Taisyklės gana miglotos, o aš, kaip visada, kai stengiuosi labai greitai viską suvokti, kai nervinuosi dėl neaiškumų arba logikos trūkumų, dar labiau save paklaidinu. Laimė, kad buvau ne vienintelis pasiklydęs, ir galbūt todėl žiniasklaida ėmė šviesti žmones, aiškino taisykles, kartu rašydama ir apie žaidimo eigą. Kalėjimo prižiūrėtoju žaisti gali bet kuris ne jaunesnis kaip trisdešimties metų vyras, norintis praturtėti ir iš šalies pamatyti virtu-
