Durys 2020 04

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 BALANDIS / Nr. 4(76)

Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją Klaipėdos dramos teatras savo interneto svetainėje ir feisbuko paskyroje publikai parodė geriausio savo 2019 m. spektaklio „Mūsų klasė“ (rež. O.Koršunovas) vaizdo įrašą.

Kemel Photography nuotr.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 balandis / Nr. 4(76) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

MUZIKA Laima SUGINTIENĖ. Kas bendro tarp muzikos ir viruso?

4

TEATRAS Žaneta SKERSYTĖ. R.Bunikytė: režisūra man – idėjos architektūra

12

AUTOPORTRETAS Raminta JONYKAITĖ. Aktorius K.Smoriginas: visi sutikti žmonės paliko mažesnę ar didesnę įpjovą manyje

24

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Frankofoniškoji ir kitos skulptoriaus K.Pūdymo kūrybos pusės

30

VIRTUALI MENO PARODA Danguolė RUŠKIENĖ. Nenukeliautų kilometrų kontūrai

34

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Dešimt filmų apie izoliaciją

40

GINTARO LAŠAI ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

Benas TARKERIS. Kalėjimo prižiūrėtojas

44

Jurgis RAUDYS. Eilėraščiai

50

Alma RIEBŽDAITĖ. Pensinis draudimas

53

Ramūnas ČIČELIS. Iš novelečių romano „Kūverstis“

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Prašmatnus senosios Klaipėdos turgaus gyvenimas

58 3

MUZIKA

Kas bendro tarp muzikos ir viruso? Įvairių priklausomybių turi žmonės. Paprastai jas stengiamasi įveikti: vieni bando tai daryti savarankiškai, kiti kreipiasi į profesionalus, o kai kam prireikia ir reabilitacijos klinikos ar ligoninės. O su šia paprastai susigyvenama, net ir normaliomis sąlygomis su ja niekas nesikauna. Nekalbant apie karantiną. Nuo šitos niekas ir negydo. Atvirkščiai – ja gydomos įvairios ligos, ypač patiriant stresą. Kalbu apie priklausomybę nuo gyvos muzikos.

Laima SUGINTIENĖ

Šiandien labai praverstų gera dozė Mozarto. Anot 23 knygų, tarp jų bestseleriu tapusio leidinio „Mozarto muzikos poveikis“, autoriaus Dono Campbello, Adagio iš serenados Nr. 10 B-dur ar Andante iš koncerto fortepijonui C-dur „padėtų greitai pakeisti nuotaiką ir energiją, paruoštų erdvę protui ir kūnui natūraliai atgauti jėgas“. Ruoškitės, juk karantinas kažka-

„Smuiko maestro ir orkestras“: Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas M.Bačkus ir D.Nordio (smuikas) Klaipėdos koncertų salėje.

4

MUZIKA

da baigsis: https://www.youtube.com/ watch?v=LrX0xML960g.

Nors pasaulinės pandemijos metu internete, taip pat „YouTube“ pilna pačių įvairiausių įrašų – gerais laikais negalėjai apie tai net pasvajoti, – pradedant Niujorko MET ir baigiant KVMT, garsiausių orkestrų premjeromis, tai nepadeda. Sunki abstinencija. Tačiau, kad kokios nors priklausomybės abstinencija truktų visą mėnesį, girdėti neteko. Būsena negerėja. Veikiau atvirkščiai. Šiandien kažin ką už jos, „gyvos“, dozę atiduočiau.

Apie fizikus ir lyrikus Sunku tai paaiškinti tos priklausomybės neturinčiam. Ne kartą tekdavo mėginti papasakoti, ko gi tu kartais – po sunkios darbo dienos, kartais – pačiu baisiausiu oru, kartais... Ko gi tu trenkiesi tūkstančius kilometrų. Dėl koncerto, operos?! Galvoju, gal čia kaip tam Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ herojui Aleksejui ar Germanui iš Piotro Čaikovskio „Pikų damos“: apima azartas. Gal tave veda lūkestis – šį kartą įvyks, šį kartą išriedės kauliukas, iškris ta korta, tikrai įvyks tas stebuklas, kai pagaugais eina kūnas ir šiurpsta oda. Pamenu draugės (ne muzikės) reakciją, kai po „Turandot“ Londono Royal operoje ėmiau vidury gatvės raudoti, ir jos žodžius: „Nemaniau, kad taip būna.“ Ar kai Paryžiuje po miuziklo mums visiems trims (muzikams) ►

Vytauto Petriko nuotr.

5

MUZIKA

„Lenkų muzikos genijai“: orkestras „Kremerata Baltica“ ir L.Debargue (fortepijonas) Klaipėdos koncertų salėje. ◄ taip užgniaužė gerkles, kad vyrai susidrovėję suko į šalį savo šlapias akis.

Galvojo, kad nematau. O nusivylimas...

Toks, kaip pernai vasarą Madride po fantastiškos paskutinės R.Strausso operos „Capriccio“, tokios savotiškos operos žanro raidos enciklopedijos, premjeros sausakimšoje „Teatro Real“ salėje. Kai tu skaudžiai supranti, kad Lietuvoje dar ilgai neatsiras savižudžio operos vadybininko, kuris imtųsi

Sunki abstinencija. Šiandien kažin ką už jos, gyvos muzikos, dozę atiduočiau. statyti tokią modernią ir sudėtingą operą, o apie tokius publikos anšlagus galima tik pasvajoti. Nors ne, šiokių tokių gerų ženklų esama. LNOBT savo repertuarą praplėtė vieno žymiausių XX a. kompozitorių Béla Bartóko vienaveiksmiais scenos kūriniais – baletu „Stebuklingas mandarinas“ ir opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. 2017 m. pabaigoje kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio ir choreografo Martyno Rimeikio sukurtas baletas „Procesas“ sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo pirmuoju Lietuvos teatrų spektakliu, pristatytu tarptautinio „Mezzo“ TV kanalo programoje. Atsirado Gintaro Sodeikos ir Sigito Parulskio opera „Post 6

futurum“. Neseniai įvykusi S.Prokofjevo operos „Lošėjas“ premjera į teatro sceną po dešimtmečio sugrąžino pasaulyje Lietuvos vardą garsinančią operos solistę Asmik Grigorian. Tik štai kyla klausimas – ar į šį spektaklį be šios solistės taip pat veržtųsi publika? Beje, karantino metu LNOBT siuvykla, kaip ir daugelis Lietuvos verslų, persiorientavo, vietoj sceninių kostiumų siuva apsaugines kaukes, teatralams ir muzikantams jų padovanojo jau 200.

O gal tai veikia kaip narkotikas, kai tu dar ir dar kartą nori patirti tą būseną, tą euforiją? Fizikai pasakytų – juk tai garsas, vibracija. Pavyzdžiui, Vokietijos (neatsimenu miesto) nuotekų valymo įrenginiai groja Mozarto muziką, kad greičiau suskaidytų atliekas. Tai kaipgi ji mūsų neveiks bent jau fiziniu lygmeniu? O emociniu? Romantikams jau pats koncerto laukimas yra įvykis... Tie susižvalgymai, padažnėjęs kvėpavimas po pirmųjų taktų. Kvapas. Instrumentų derinimas prieš pasirodymą – man tai viena mėgstamiausių ritualo dalių.

O aptarimai po koncerto! Ach, ap-ta-rimai... Jie paprastai prasidėdavo Klaipėdos koncertų salės sezono atidarymu ir baigdavosi birželį po kariliono festivalio. Kažin ar šiemet jis įvyks? Beje, vienintelis kaip tik šiuo metu mane pasiekiantis gyvas garsas – tai kariliono varpai. Šiandien, Didįjį šeštadienį, ir jie skamba liūdnai. Matyt, ne tik dėl Kristaus kančios, bet ir dėl karantino.

Girdžiu variacijas graudžia „Bėkit, bareliai”

tema. Spėju, kad ten aukštai, pašto (ai, ir nebe paštas jau) bokšte, skambina Stasys Žilevičius. Per daugelį metų neblogai skiriu jo ir Kęstučio Kačinsko stilių. Jie, tikriausiai, dabar liko vieninteliai gyvos muzikos atlikėjai Klaipėdoje.

Gerai dar, kad prieš visą šią mus užklupusią negandą spėjau pasiklausyti gražios muzikos.

Gražios muzikos dozė Graži muzika kiekvienam reiškia ką kita.

Bet skoniai dažniausiai sutampa, jei kalbame apie melodingą, dažnai lyriško, romantinio charakterio muziką. Prieš pat karantiną, tarsi nujausdami artėjantį gyvos muzikos badą, atlikėjai lyg susitarę rengė būtent tokius koncertus. Štai Mindaugas Bačkus, mylimo (štai ką daro abstinencija! Pasiilgau jūsų. Nors žodį „mylimas“ galėjau parašyti ir prieš Bačkaus pavardę) Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, prieškoncertinėje prakalboje tarsi pasiteisino, kodėl pasirinko Carlo Nielseno, Felixo Mendelssohno, Giuseppe’s Verdi ar Mieczysławo Weinbergo (prie pastarojo pavardės dar grįšime) kūrinius. Esą vienas nuolatinis klausytojas pasiteiravęs, ar jūs negalėtumėte pagaliau pagroti tiesiog gražios muzikos. Tokia ir skambėjo vasario 21-osios programoje „Smuiko maestro ir

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

orkestras“ su garbiu svečiu, dirigentu ir solistu Domenico Nordio (smuikas, Italija).

Buvo ne tik gražu ir jauku, bet ir labai profesionalu.

Po kelių dienų panašaus „kvapo“, tačiau kiek kitokio grožio, sakykime, lengvesnio, programą jau pateikė ir kitas Klaipėdos koncertų salės kolektyvas – Klaipėdos brass kvintetas koncerte „Perkusijos ir vario dialogai“, kuriame prie pūtikų prisijungė perkusininkai Sigitas Gailius ir Andrius Rekašius. Scenoje sunkioji artilerija, o populiariosios Astoro Piazzollos, Johno Lenono ar Paulo McCartney’o kompozicijos – puikiai pamenu – skambėjo netikėtai lengvai ir lakiai. Tai buvo ne koncertas, o kažkoks muzikos terapijos, relaksacijos seansas. Pamenu Steponą Sugintą kvintete pakeitusio jo buvusio studento Arvydo Stakvilevičiaus solo – puikų, labai gražaus tembro. Balzamas sielai. Šiaip jau ima atrodyti, kad būtent tokia muzika (be jokio pasiteisinimo) ir yra naujojo kolektyvo vadovo Sigito Petrulio aistra. Savo soliniams pasirodymams jis irgi renkasi panašų repertuarą.

Po savaitės, kovo 5-ąją, dar vieną gražios muzikos dozę įteikė orkestras „Kremerata Baltica“ (meno vadovas Gidonas Kremeris) su pianistu iš Prancūzijos Lucasu Debargue.

Programoje „Lenkų muzikos genijai“ mėgavomės Krzysztofo Pendereckio, Miloszo Magino ir jau minėto M.Weinbergo kūryba.

Būtent, mėgavomės. ► 7

MUZIKA

◄ Visi trys kūriniai, nors ir panašaus laikmečio, tačiau skirtingos stilistikos – santūrioji K.Pendereckio Čakona iš „Lenkiškojo Requem“, netradicinis M.Magino Koncertas fortepijonui su įdomaus braižo solistu ir šiuo metu kūrybiniame pike esančio M.Weinbergo fortepijoninio kvinteto aranžuotė – susipynė į darnią visumą. Stebėtina, kaip iš talentingiausių jaunųjų Latvijos, Lietuvos ir Estijos muzikų sudarytas orkestras tokią programą atliko be dirigento.

Jo funkcijos emocingai ir energingai ėmėsi koncertmeisteris Džeraldas Bidva.

Beje, pasaulinė garso įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“ išleido M.Weinbergo kompaktinę plokštelę, kurios įrašo autoriai – geriausia pasaulyje dirigente moterimi pripažinta Mirga Gražinytė-Tyla, smuikininkas G.Kremeris, Birmingemo miesto simfoninis orkestras ir „Kremerata Baltica“.

„Tribute to Jaco“: Latvijos Radio bigbendas (vad. K.Vanagas), M.Pipoquinha (bosinė gitara), M.Mendes (vo kal

Ekstremalus koncertas Paskutinė koncertinė kelionė įvyko kovo 8-ąją – važiavome į Liepoją. Buvo neramu, nes Lietuvoje jau buvo paskelbta ekstremali padėtis. Buvo neramu ir dėl to, ar elgiamės atsakingai. Tačiau kai kelionės neatsisakė du grupėje buvę medikai, lengviau atsikvėpėme ir kiti. Koncerto metu šalia sėdintis gal dešimtmetis berniukas vis kosėjo. Tačiau išmokytas kosėti į alkūnę. Muzika taip įtraukė, kad jo kosulio vėliau ir nebepastebėjau.

8

Seniai ruošėmės į garsiąją „Lielais dzintars“ („Didžiojo gintaro“) koncertų salę, kuri duris atvėrė dar 2015 m. Tai repertuare neradome patrauklių atlikėjų, tai programa netenkino, kad būtų verta per šimtą kilometrų važiuoti. Tai darbo grafikas ar bilietų kaina neleido.

Svajone turėti savo koncertų salę Liepoja gyveno daugiau kaip šimtą metų. Sprendimą, kad Liepojai reikalinga koncertų salė, dar 1896-aisiais (!) buvo priėmusi miesto taryba. Kaip rašoma salės tinklala-

pyje, garsus austrų architektas, profesorius Volkeris Giencke koncertų salės projekto pagrindu pasirinko Latvijos ir kitų Baltijos jūros šalių simbolį – gintarą. Salės akustiką ir apšvietimą kūrė tų sričių lyderiai pasaulyje – profesorius Karlhaincas Mileris iš Vokietijos ir profesorius Kristianas Bartenbachas iš Austrijos. Puiki akustika, šiuolaikiška architektūra ir daugiafunkciškumas teigiamai įvertinti tarptautinių ekspertų – ši koncertų salė pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą.

MUZIKA

(vo kalas) Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“. Liepojos koncertų salės „Lielais dzintars“ archyvo nuotr.

„Lielais dzintars“ netrukus tapo svarbiu kultūriniu centru. Jame reziduoja ir seniausias Baltijos šalyse Liepojos simfoninis orkestras, įkurtas dar 1881-aisiais, jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas jau porą metų yra Gintaras Rinkevičius. Daug metų šiam orkestrui vadovavo Imantas Resnis (beje, kurį laiką vadovavęs ir Kauno simfoniniam orkestrui), būtent su jo vardu susijęs ir orkestro veiklos pikas, tarptautinės kolektyvo gastrolės. I.Resnio indėlis, kad Liepoja turi šią fantastišką salę, yra išskirtinis, ne

veltui salės fojė publiką pasitinka įspūdingo dydžio jo portretas. Įdomus latvių simfoninio orkestro veiklos aspektas, kad jis taip pat organizuoja klasikinės muzikos festivalius „Liepojos vasara“ ir Liepojos žvaigždžių festivalį.

Pastarasis, jau 28-asis, intensyviai buvo reklamuojamas ir Klaipėdos gatvių stenduose bei žiniasklaidoje. Šiemet festivalio programoje dėmesį patraukė Latvijos Radio bigbendo (vadovas Karlis Vanagas) ir Maria Mendes (vokalas,

Portugalija) bei Michaelio Pipoquinha (bosinė gitara, Brazilija) koncertas „Tribute to Jaco“, skirtas legendiniam amerikiečių bosistui Jaco Pastoriui. Skambėjo portugališka ir braziliška muzika, taip pat pačios solistės kompozicijos. Superinė programa.

Kitoks, smaguriškas šios muzikos grožis. Visi atlikėjai – aukščiausios prabos.

Mėgavomės solistų Marijos (ji studijavo Niujorke, Briuselyje, Roterdame ir Porte, jos talentus gyrė tokia muzikos legenda kaip Quincy Jones) ir Michaelio fantastišku duetu, žavėjo bigbendo garso kultūra, nuostabus, subtilus jų perkusininkas. Laukė ir staigmena: net keletą kompozicijų solo grojo lietuvis trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. Kai kuriose improvizacijose „prasimušė“ giminės genas, atpažinome jo tėvo Petro Vyšniausko, o gal net Vladimiro Čekasino braižą.

Prieš koncertą ekskursijos maršrutas nuvedė į Švč. Trejybės katedrą. Joje dar vienas siurprizas: staiga mūsų gidė Daiva bažnyčioje puolė ant kaklo ten buvusiam vyriškiui. Paaiškėjo, kad tai jos pažįstamas, šios šventovės vargonininkas. Jos paprašytas, jis sugrojo mums keletą choralų.

Regis, kas čia tokio. Tačiau šios katedros vargonai yra unikalūs. Tai didžiausi nerekonstruoti mechaninio tipo vargonai pasaulyje. Juos sukonstravo anuomet vienas garsiausių meistrų – Heinrichas Andreasas Konciusas. Šie vargonai dabar, – nes buvo nuolat didinami, – turi net 131 registrą, 4 manualus ir daugiau kaip 7 000 vamzdžių. ► 9

MUZIKA

Švč. Trejybės katedra pro koncertų salės „Lielais dzintars“ langą.

Ekskursija su gide klaipėdiečius nuvedė į Liepojos evangelikų liuteronų katedrą. ◄ Nustebino ir šios evangelikų liuteronų katedros interjeras, kuris netikėtai labai puošnus, iki šių dienų yra išlikusi įspūdingoji ložė, kuri anuomet buvo skirta Kuržemės hercogams.

Plinta be sienų

Iki šių dienų Švč. Trejybės katedroje išlikusi įspūdingoji ložė, kuri anuomet buvo skirta Kuržemės hercogams.

10

Visi šie koncertai įvyko prieš mėnesį ir daugiau. Šiuo metu nuo gyvos muzikos abstinencijos vaduojasi kas kaip išmano. Štai italai išėję į balkonus gieda himną.

Ir Lietuvoje profesionalūs muzikai groja iš balkonų, pro langus. Reikia gi ir formą palaikyti! „YouTube“ galima pasiklausyti dviejų saksofonistų pokalbio tarp Fabijoniškių balkonų. Vienas iš jų – šimkiukas Juozas Kuraitis (https://www.youtube.com/ watch?v=0pxjqDW8RSQ). Ir groja jie ne bet ką, o kūrinį labai simbolišku pavadinimu – Eurikos Masytės „Laisvę“. O štai Vokietijoje gyvenančio pianisto Gintaro Januševičiaus tėtis, puikus trimitininkas Algirdas

MUZIKA

Januševičius, pasakojo, kad sūnus skambina atsidaręs langus ir balkoną. Priešais esančio namo gyventojai iš savo balkonų tų rečitalių mielai klausosi.

Gyva muzika tikrai padėtų lengviau ištverti šį sunkmetį, seniai mokslininkų įrodytos jos galios. Ja įtikėję įvairių šalių politikai kartais žengia labai jau netradiciniu keliu. Štai, siekdamas sustiprinti kiekvieno kūdikio intelektines galias, 1998 m. JAV Džordžijos valstijos gubernatorius Zellas Milleris paskelbė, kad į jo siūlomą valstybės biudžetą bus įtraukti 105 000 dolerių per metus, kad... kiekvieno naujagimio mama gautų klasikinės muzikos kompaktinę plokštelę. Kūdikiui lavinti. Tie tai jau tikriausiai su motinos pienu tampa infekuoti muzika, taigi priklausomi. Šiandien visas pasaulis mėgaujasi ir Venesueloje gimusios unikalios „El Sistema“ vaisiais. Tai yra valstybės finansuojama savanoriška muzikos švietimo programa, kurią Venesueloje 1975 m. įkūrė Venesuelos pedagogas, muzikantas ir aktyvistas José Antonio Abreu. Programa turi gerą vardą gelbstint skurdžiai gyvenančius jaunus žmones, atitraukiant juos nuo piktnaudžiavimo narkotikais ir nusikalstamumo, į kurį jie greičiausiai būtų įklimpę, jei nemuzikuotų. Žodžiu, vieną priklausomybę mėginama pakeisti kita.

Ir jiems pavyko. Šiandien pagal šį beveik pusę amžiaus gyvuojantį modelį masiškai kuriamos panašios programos JAV, Didžiojoje Britanijoje. Štai kontrabosininkas Edicsonas Ruiza, būdamas vos 17 metų, tapo jauniausiu legendinio Berlyno filharmonijos orkestro nariu, jis taip pat yra pirmasis ispanų amerikiečių muzikantas, prisijungęs prie Berlyno filharmonijos orkestro. Patikrinau: lapkritį iš Berlyno filharmonijos parsivežtuose bukletuose tikrai radau jo pavardę. Žymiausias šios programos „vaisius“ – dabartinis Los Andželo filharmonijos muzikinis vadovas Gustavo Dudamelis – savo muzikinius pradmenis taip pat gavo „El Sistemoje“. 2017 m. sausio 1 d.

G.Dudamelis dirigavo Vienos filharmonijoje tradiciniame Naujųjų metų koncerte, kurį jau kelerius metus transliuoja ir LRT. Būdamas vos 35 metų, jis yra jauniausias kviestinis dirigentas istorijoje, vadovavęs šiam renginiui. O štai mūsų Mirgai susitikimas su šiuo muziku buvo ypač reikšmingas, gal net lemtingas: 2012–2013 m.

Švč. Trejybės katedros vargonai yra unikalūs. Tai didžiausi nerekonstruoti mechaninio tipo vargonai pasaulyje.

Švč. Trejybės katedros vargonininkas Voldemaras Christianas Bariss.

ji buvo G.Dudamelio stipendininkė Los Andželo filharmonijoje, po metų ji tapo dirigento asistente, o dar vėliau ir asocijuotąja dirigente. „Muzika išgelbėjo mano gyvybę, – yra sakęs G.Dudamelis. – Ji kaip maistas, sveikatos priežiūra, švietimas. Muzika turi būti kiekvieno piliečio teisė.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu ši teisė apribota. Tačiau M.Gražinytė-Tyla su sūnumi jau persirgo koronavirusu. Tikiu, įveiksime šį sunkmetį ir mes visi.

Muzika, kaip ir virusas, neturi sienų. O kad meilė gerai, gyvai muzikai plistų kaip tas nelemtasis koronavirusas! Iki labai laukiamų susitikimų koncertų salėse!

11

TEATRAS

R.Bunikytė: režisūra man – idėjos architektūra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierė Rūta Bunikytė – viena žinomiausių bei produktyviausių jaunosios kartos Lietuvos teatro kūrėjų.

Ji tituluojama miuziklų karaliene ir neslepia, kad muzika jai – svarbi kūrybinio kelio kompanionė.

Menininkę domina ne tik miuziklai, ji neabejinga ir kitoms scenos meno formoms. Ir nesvarbu, kada kūrinys buvo parašytas: daug svarbiau, ar jo tema aktuali šių dienų visuomenei.

12

Žaneta SKERSYTĖ

„Režisūra man yra profesija. Tai ne socialinis vaidmuo ar patogus titulas. Tai mokslas, menas ir amatas viename. Režisūros pritaikymas meno srityje platus, daugiasluoksnis.

Bet koks scenos ar kino kūrinio atlikimas yra sąlygotas režisūros“, – įsitikinusi R.Bunikytė.

Kodėl žiūrovai taip žavisi R.Bunikytės režisuotais miuziklais? Dėl atlikėjų „išplėšytų širdžių“... Pasakyta per stipriai? Neįtikina?

Tada būtinai skaitykite toliau.

Suvokta atsakomybė – Papasakokite apie pirmąjį savo statytą spektaklį.

– Pirmaisiais spektakliais galėčiau vadinti porą darbų, sukurtų skirtingais gyvenimo etapais. Tai pirmasis spektaklis, statytas dar studijų metais, ir pirmasis mano spektaklis profesionalioje scenoje. Abu yra reikšmingi.

Vis dėlto pačiu pirmuoju spektakliu vadinčiau studijų metų spektaklį, pastatytą pagal Aurelijos Čeredėjevaitės pjesę „Svajonių storulis“. Šį spektaklį kūrėme kartu su bendrakurse Erika Usevičiūte. Iš viso kurso dviese buvome pasirinkusios teatro režisūrą kaip papildomą specializaciją, tad režisieriaus „vairą“ patikėjo mums. Tai pirmasis mano režisuotas pilnametražis spektaklis.

Aišku, darbas kartu su savais žmonėmis (kurso draugais) ir savoje scenoje (tuomečio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre) padėjo sumažinti įtampą. Tačiau atsakomybės prieš visą kursą, kuris vaidino scenoje, tai nesumažino.

Pamenu beveik kiekvieną detalę iš mūsų su Erika tuometės kasdienybės: bendrabučio kambarį, pilną kompaktinių plokštelių su muzikos įrašais, adatos dūrius į pirštus siuvant kostiumus, pirmąją savo pagamintą lėlę, pirmuosius kurtus šokius ir tuos vakarus, kai galvoje buvo minčių audros... Tas etapas mus užgrūdino, išmokė planuoti laiką, strateguoti darbą: juk viską darėme pačios. Bet labiausiai pamenu karštį, kuris mušė spektaklio metu stovint prie šviesų pulto, ir dėkingumą komandai scenoje. Tada suvokiau, kokia milžiniška režisieriaus atsakomybė. ►

TEATRAS

Olesios Kasabovos nuotr.

13

TEATRAS

R.Bunikytė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2014 m. režisavo „The Beatles Show”.

Užkoduota kurti ◄ – Nuo ko prasidėjo jūsų kelias teatro link?

– Mano istorija yra gana tradicinė: senelis turėjo gražų pilką akordeoną, kuriuo svajojau užgroti ir aš. Fortepijonas, pramoginiai šokiai, galiausiai – teatro būrelis. Matyt, kurti plačiąja to žodžio prasme yra užkoduota manyje. Beliko rasti erdvę, kurioje galėčiau geriausiai save išreikšti. Mokykloje svajojau kurti materialius dalykus: batus, rankines, baldus. Norėjosi pasiūlyti neįprastas formas jau atpažįstamiems daiktams, perdažyti neįdomius tapetus, pagyvinant juos siurrealistiniais vaizdeliais, sukurti „pridėtinės vertės“ įprastiems kiemo žaidimams, keisti rūbų formas...

Tačiau teatras, kaip aukščiausia meninės saviraiškos forma, nedavė man ramybės.

Kai baigiau mokyklą, buvo renkamas aktorių kursas Rusų dramos teatrui. Tada suveikė jaunatviški patriotiniai įsitikinimai: na, rusiškai visą gyvenimą Lietuvoje vaidinti 14

nenoriu... Todėl 2000 m. atvykau studijuoti į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, pasirinkau režisūros programą.

Trečiajame kurse įsitikinau, kad aktorystė – ne man. Visada buvau linkusi išplėsti įvykių pasakojimus, paįvairindama juos įdomesniais posūkiais ar paryškindama emocijas. Tad istorijos pasakotojo vaidmuo galiausiai įsitvirtino. Sprendimas baigti režisūros studijas ir dirbti šį darbą buvo vienas geriausių mano gyvenime. Čia save visapusiškai realizuoju: galiu kurti naujas formas, groti ir šokti savo fantazijas, pasakoti istorijas.

Laipteliu į viršų – Teko kurti ir Norvegijoje?

– Taip. Tai buvo kelių mėnesių trukmės darbas tarptautinėje komandoje. Projektas sujungė kūrėjus iš Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Danijos ir Lietuvos.

Bendradarbiauti buvo nepaprastai įdomu.

Geriausiai jaučiuosi miuziklo žanre. Atrodo, kad jis byloja mano kalba. Belieka mums iki galo vienam kitą pažinti.

Tai buvo puiki proga pasitikrinti, ar tavo ambicijos adekvačios gebėjimams. Šis pastatymas padėjo palypėti laipteliu į viršų suvokiant teatro viršuždavinius. Taip pat jis padovanojo įkvepiančią pažintį su nepaprastu kompozitoriumi ir atlikėju Eiriku Dørsdalu.

– Muzika ir režisūra jūsų kūryboje neatsiejamos. Kodėl renkatės muzikinius pastatymus?

– Tai susiklostė natūraliai. Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą, šokau pramoginius šokius. Vėliau atvykau į Klaipėdą – muzikos miestą. Išmokau laikyti gitarą, pasinėriau į veiksmo teatro paieškas. Patikėjau

TEATRAS

Jerzy Grotowskiu ir Vsevolodu Mejerholdu. Atradau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą...

– Čia 2012 m. debiutavote reto žanro spektakliu – vodeviliu „Sveikas, Čarli“, kuriame skambėjo nebyliojo kino meistro Charlie Chaplino parašytos dainos...

– Ch.Chaplinas yra pasakęs: „Kaip gimsta idėjos? Iš gryno užsispyrimo, pasiekiančio išprotėjimą.“ Jis – viena labiausiai įkvepiančių XX a. figūrų. Prisiliesti prie jo kūrybinio palikimo yra garbė. Gavusi tuomečio teatro vadovo Ramūno Kaubrio pasiūlymą, atsisakyti tiesiog negalėjau.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

šokio, kūno kalbos raiškos platumas, dinamišką muzikinę dramaturgiją... Atrodo, kad šis žanras byloja mano kalba. Belieka mums iki galo vienam kitą pažinti.

Du ypatingi miuziklai – 2016-aisiais – Franko Wildhorno „Boni ir Klaidas”, 2017-aisiais – Johno Kanderio „Čikaga“. Kuo jums išskirtiniai šie miuziklai?

– Kiekvienas pastatymas yra išskirtinis, dovanojantis įdomų gyvenimo etapą, pažintis su talentingais žmonėmis, naujais mokyto-

jais, padedantis įveikti kūrybinius barjerus.

F.Wildhorno miuziklo „Boni ir Klaidas“ istorinė medžiaga yra iš laikotarpio, kuriuo domiuosi, žaviuosi, jį romantizuoju ir tyrinėju. Tai biografinis miuziklas, kurio veikėjai buvo realūs žmonės. Atskleisti jų mąstymo logiką buvo uždavinys ne tik režisieriui: šio pastatymo sėkmė – tai visos kūrybinės komandos idėjos ir nepaprastas artistų indėlis. Judita Butkytė, Jeronimas Milius, Rasa Ulteravičiūtė, Vaidas Baumila, Beata Ignatavičiūtė, Kristina Jatautaitė, Rokas Spalinskas – ant šių jaunų, talentingų žmonių pečių gulė visa istorija. Jų, kartu ir Boni, Klaido, Blanšės, Bako „išplėšytos širdys“ sujaudino žiūrovus. Tam reikėjo persikūnyti, apsimetinėti nebuvo galima. ►

– Klaipėdoje statote Jacqueso Offenbacho operetę „Orfėjas pragare“. Koks bus šis spektaklis?

– Labai sunku drąsiai įvardyti nebaigto scenos kūrinio epitetus. Galėčiau apibūdinti savo viziją. „Orfėjas pragare“ – tai ironiška pasaka suaugusiesiems apie žmonių santykius. Komiška opera, kurioje realūs ir kartu mitologiniai personažai trokšta išlieti savo širdgėlą ir paragauti Edeno sodo vaisių.

Tai – maištas prieš kontrolę ir asmeninius suvaržymus. Čia drąsiai juokiamasi iš žmonių ydų ir bendravimo klišių, iš klasikinių moralinių nuostatų. Tai visuomeninės moralės karikatūra, „velnias tavo kelnėse“.

Operetė „Orfėjas pragare“ buvo sukurta turint tikslą „pakeisti mitologijos puslapius“, kartu siekiant pakeisti žmonijos ateitį. Moralas čia paslėptas po juoko šydu.

Spektaklyje bus ryškių personažų charakterių, išraiškingų kostiumų, nemažai masinių scenų ir šokių. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno kolektyvai atviri visoms idėjoms ir drąsiai leidžiasi į sceninį žaidimą. Tikimės, kad kūrybinis polėkis pavirs nuotaikinga jausmų fejerija. „Orfėjas pragare“ – operetė, kurioje sulauksite velniškai laimingos pabaigos.

– Jūs tituluojama miuziklų karaliene.

Ar galima teigti, kad su šiuo žanru esate užmezgusi „tarnybinį romaną“?

– Meilė iš pirmo žvilgsnio. Ją patyriau būtent čia. Geriausiai jaučiuosi miuziklo žanre. Jame galiu išnaudoti visą savo teatrinę patirtį: stačia galva nerti į aktorines gelmes,

Scenos iš F.Wildhorno miuziklo „Boni ir Klaidas“ (rež. R.Bunikytė).

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

15

TEATRAS

◄ Kas tavęs nejaudina – nejaudins ir žiūrovų. O juk tai istorija, kuri sujaudino visą pasaulį. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnybos bei visų kolektyvo žmonių dėka mūsų papasakota istorija buvo įtikinanti.

Imdamiesi J.Kanderio „Čikagos“, išsikėlėme tikslą sukurti spektaklį arenoms. Tai – visiškai nauja klasikinio miuziklo, kuris parašytas intymesnei aplinkai, interpretacija. Mūsų pastatyme kūrinys, numatytas minimaliai dainininkų ir šokėjų sudėčiai su minimalistinėmis dekoracijomis, išaugo į milžinišką spektaklį. Repeticijos spalvota

izoliacija „subraižytoje“ salėje ir darbas su šio pastatymo siela – muzikos vadovu Dereku Barnesu įsiminė labiausiai.

Kūrybinė pažintis – dovana – O su choreografe Inga Briazkalovaite jus suvedė bendra kūryba?

– Studijuodama atradau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, įsimylėjau ryškius jo solistus ir baleto šokėjus. I.Briazkalovaitę

pirmą kartą irgi pamačiau šokančią scenoje.

Tokios stiprybės, sklindančios iš scenos, nejaučiau seniai. Atrodė, kad ji pajėgi nugriauti bet kokią emocinę sieną ir kartu pati tapti stipriausia atrama. Vaizduotėje sukūriau jos biografiją, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo neatitikimų realybėje.

Pradėjome dirbti kartu mažais žingsneliais. Vėliau kūrėme didelius projektus. Tai universali šokio kalbai, ambicinga išbandymams ir griežta disciplinai choreografė. Jos estetinis žvilgsnis yra rafinuotas, paveiktas baleto mokyklos patirties. Techniška šokėja, turinti ne mažiau technišką požiūrį į režisūrinius choreografinius sprendimus. Tad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man padovanojo kūrybinę pažintį su I.Briazkalovaite. Su ja kurti – reiškia nestovėti vietoje, ieškoti, bandyti. Keliauti per kūrybinių ieškojimų viršukalnes, nesigręžiojant į patogiai išmintas pakalnes.

Negalėčiau teigti, kad jau pažįstu ją kaip kūrėją, nes ji vis dar mane nustebina.

– Kartu dirbate ir operetėje „Orfėjas pragare“?

– Taip. Ir, tikiuosi, ne paskutinį kartą.

Mūsų darbo pobūdis, meninė kalba sutampa kaip kūrybinis unisonas. O svarbiausia – jis kaskart kitoks. Kol turime ką pasakyti viena kitai ir žiūrovams, tol pokalbis gali vykti. Panašu, kad temos dar neišsemtos.

2014 m. Muzikiniame teatre gimė ir R.Bunikytės režisuota I.Kalmano operetė „Misteris X”.

Vis dar mįslė

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2019 m. R.Bunikytė režisavo I.Kalmano operetę „Silva”.

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kartu su I.Briazkalovaite statėte Imrės Kalmano operetę „Silva“. O Kaunas garsėja savo meile operetėms. Ar pavyko jį nustebinti?

– Operetė man vis dar mįslė. Bet ji mįslė tik Lietuvoje. Jei pažvelgsime į Europą, tai šis žanras, keliaudamas laiku, randa naujų raiškos formų. Nenukrypstant nuo operetės, kaip žaismingo siužeto vaidinimo su muzika ir šokiais, esmės, regis, galima keliauti į priekį.

Man visada atrodė, kad žanrą nužudyti gana lengva: tereikia stovėti vietoje. O kelionė laiku jį paverčia aktualiu.

Vienintelis minusas – operečių daugiau niekas neberašo, tad tenka sukti ratu tas pačias, tai ilgainiui gali įgristi, ypač jei įstrigsi estetinės raiškos pančiuose.

16

TEATRAS

Scena iš J.Kanderio miuziklo „Čikaga“ (rež. R.Bunikytė).

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui esu dėkinga už galimybę. Visada svajojau pastatyti spektaklį šiame teatre. Man atrodė, kad tai kuo tikriausias teatras su visais jo niuansais. Iki šiol taip manau. Puikus, istorinę aurą turintis pastatas su nepaprastai kūrybingu ir atsidavusiu meniniu kolektyvu yra svarbi Kauno inteligentijos gyvenimo dalis. Džiaugiuosi veiksmingu šio teatro atrastu bendravimu su miestiečiais. Panašu, kad tai abipusė ištikimybė. O ar kauniečius nustebino „Silva“, tepasako žiūrovai.

Lėlės ir delfinai – Jums teko dirbti ir lėlių teatre. Gal lėlės ir už jų slypintys aktoriai – lengviau minkomas „molis“ nei gyvi atlikėjai scenoje?

– Klaipėdos lėlių teatras mano profesiniame kelyje atsirado labai natūraliai. Studijų metais šio teatro studentai visada buvo šalia mūsų kurso. Nuolat vyko kūrybinės kolaboracijos. Pradžioje dalyvavau projektuose

Su choreografe I.Briazkalovaite.

kaip artistė, vėliau – kaip kūrėja. Įdomiausias man būdavo darbas su kauke. Klaipėdos lėlių teatre ieškojimų drąsos turinčios talentingos kūrėjos atvėrė man kūrybos formų įvairovę.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto lėlių teatras niekada nebuvo tikroji mano aistra, tik neįkainojama mokykla, išplėtusi meno suvokimo ribas.

Iki šiol šis teatras yra viena nuostabiausių ir kūrybiškiausių vietų Klaipėdoje. ► 17

TEATRAS

Scena iš V.V.Landsbergio muzikinės pasakos vaikams „Tinginėlių kaimas” (rež. R.Bunikytė). ◄ Ir jei norisi pašokdinti fantaziją – visada žinau, kur nueiti.

– Jūsų aktoriais buvo ir delfinai...

– LRT projektas „Delfinai ir žvaigždės“ sujungė žinomus žmones ir dvasios virtuozus – delfinus. Nepaprastai šviesus projektas, apie kurį kalbėti yra vienas malonumas.

Jame sutikau daug sielai artimų žmonių, naujų mokytojų. Tai Laurynas Šeškus – ypatingos inteligencijos žmogus, laikęs projekto vairą, ir Marija Silickaja-Šmatavičienė – jauna, ambicinga ir nenuilstanti prodiuserė. Jie vedė projektą pirmyn su nepaprastai gera energija ir gražia idėja.

O delfinai buvo „atviri pokalbiams“. Jų treneriai, mūsų visų mokytojai, išmokė mus kalbėtis su šiais nuostabiais gyvūnais.

Turėdavome aiškų delfinų grafiką, pagal kurį dirbome, norėdami paruošti pasirodymus. Mes buvome delfinų asistentai.

Jeigu jie neturėdavo nuotaikos dirbti – repeticijos kaip nebuvę. Dirbdamas su žmogumi gali surepetuoti du variantus ir žinai, kad vienas iš jų tikrai pavyks, o dirbdamas su delfinais visada turi tikėtis trečio varianto... Ir tai reikia priimti kaip duotybę. Vien buvimas šalia šių įstabių gyvūnų gydo sielą, ir tai, kad gyvendama Klaipėdoje visada galiu pas juos užsukti, yra kaip dovana.

18

Vertikalus šokis ir pasaka – Papasakokite apie vertikalaus šokio spektaklius. Pirmasis buvo „Kalbantis bokštas“?

– Vertikalaus šokio idėja kilo I.Briazkalovaitei. Ji pirmoji mus tuo „užkrėtė“. Tada beliko surinkti komandą idėjos įgyvendinimui. Taip „Kalbantis bokštas“ ir atsirado Klaipėdoje.

Vertikalus šokis žavi mane tarsi atgiję knygos puslapiai su juose šokančiais herojais. Siena – savita scenos aikštelė, kurioje vaizdas paverstas šonu, bet simboliai, daiktai, dalyviai nekrenta žemyn. Jie balansuoja tarsi vakuume, beorėje erdvėje, o jų atspindžius sugeria ta pati siena.

Ta simbolinė išraiška įkvepia. Čia net paprastutė idėja įgauna naujų prasmių.

Labai džiaugiuosi, kad vertikalaus šokio projektuose teko bendradarbiauti su Rachel Melief – choreografe, supažindinusia su šio neįprasto meno techniniais ir meniniais niuansais. Tik suvokdamas visas šokio kalbos galimybes ir jų panaudojimo būdus, gali visavertiškai įgyvendinti tokį sumanymą.

– Esate Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio vaikams „Tinginėlių kaimas“

Asmeninio archyvo nuotr.

režisierė. Jo žaismingas ir lengvai įsimenamas daineles galima dainuoti, apie jį galima mąstyti... Ar bus daugiau panašių spektaklių?

– Jei atvirai, tai mano mėgstamiausias spektaklis iš tų, kuriuos teko statyti vaikams. Tuo metu galvojome apie pastatymą jauniems Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistams mažoje erdvėje – teatro Kolonų salėje. Teko perskaityti nemažai pasakų, bet mano paieškos, kaip visada, baigėsi brolių Grimų pasakomis.

Tačiau jų magijai atskleisti norėjosi didelės scenos. Tuomet atsisukau į šiuolaikinių lietuvių rašytojų pasakas ir atradau Vytauto V.Landsbergio „Tinginėlių kaimą“. Pagrindinis jos veikėjas panašus į šiuolaikinį vaiką, kurio „tingiu“ reiškia „tingiu daryti tai, ką liepia tėvai“. Kartu tai gyvas, improvizuojantis ir naujų dalykų trokštantis vaikas. Pasaką pritaikiau dviem solistams, į komandą pasikviečiau jaunus talentingus kūrėjus.

Gal spektaklio sėkmė ir slypi tame, kad tikrai visi „sirgome“ šia istorija? Artistai būdavo šlapi po spektaklio: jiems scenoje reikėjo persirenginėti, sparčiai karstytis virvėmis. Tačiau grįžtamasis ryšys su žiūrovais visada būdavo puikus. Galbūt tai labiausiai ir motyvavo. R.Spalinskas, B.Ignatavičiūtė ir Evelina Šimelionė tuo metu tapo vaikų

TEATRAS

herojais... Jei teatrui vėl prireiktų panašaus formato spektaklio, manau, galėtume rasti kitą puikią pasaką.

Mokslas, menas ir amatas – Esate „Mėmelio teatro“ įkūrėja. Manote, uostamiestyje dar yra vietos naujiems teatrams? Gal labiau trūksta žiūrovų?

– „Mėmelio teatrą“ įkūrėme kartu su bendrakursiu Vaidu Kvedaru. Tai buvo platforma kurti nepriklausomus meninius projektus. Tačiau pradėjus dirbti profesionaliame teatre, šiai idėjai natūraliai liko mažiau laiko. Galbūt laikas prie jos sugrįžti... Uostamiestyje tikrai yra vietos dar ne vienam teatrui ar projektui. Čia gausu atvirų idėjoms menininkų.

Tačiau jų darbams reikalinga parama.

Kai kurie meniniai užmojai miršta dėl finansavimo stokos. O žiūrovų yra, tik klausimas, ar visi projektai pataiko į tinkamą adresatą.

– 2018 m. režisavote grupės „MAN-GO“ jubiliejinį koncertą „Švyturio“ arenoje.

Niurzgliai sakytų, kad režisūros populiariosios muzikos atlikėjams nereikia, o ką manote jūs?

– Režisūra man yra profesija. Tai ne socialinis vaidmuo ar patogus titulas. Tai mokslas, menas ir amatas viename. Režisūros pritaikymas meno srityje yra platus, daugiasluoksnis. Bet koks scenos ar kino kūrinio atlikimas yra nulemtas režisūros. Koncertas – irgi scenos kūrinys. Nepriklausomai nuo žanro, jame yra pradžia, kulminacija ir pabaiga. Viską apvilkti vienijančia idėja ir sukurti dinamišką minties judesį – uždavinys, su kuriuo turi susidoroti režisierius. Jei prodiuseriai ir atlikėjai tiki tuo, jie pasitelkia komandą, gebančią siekti paveikaus rezultato. Visų komponentų derėjimas – režisieriaus atsakomybė.

– Tais pačiais metais pristatėte teatralizuotą renginį „Pasivaikščiojimas su Prezidentu Antanu Smetona po Lietuvos laivybos istoriją“... Tai jau visai kitoks projektas.

Kalėdinės muzikinės pasakos su delfinais „Sniego karalienė” (rež. R.Bunikytė) akimirka.

– Teodoras Ruzveltas yra pasakęs: „Kuo daugiau žinai apie praeitį, tuo labiau esi pasiruošęs ateičiai“. Istorija – mano mokytoja.

Gali būti, kad ši pamoka tęsis iki mirties.

Pagaulumas ir analizė – Tarkime, ant stalo guli nauja pjesė, miuziklas ar operetė. Nuo ko pradėsite darbą?

– Kiekvienas režisierius turi savų metodų, kaip prisijaukinti kūrinį. Man režisūra prasideda nuo medžiagos pasirinkimo.

Medžiaga ant stalo atsiranda tik tada, kai ji pasirodo aktuali ir sukelia vaizdinį galvoje.

Jei gimsta pirminis vaizdinys – gimsta ir spektaklis. Jei medžiaga galvoje nevizualizuoja jokios idėjos, ji taip ir lieka atmintyje tik dokumentiniu įrašu.

Yra daug nuostabios literatūros, tačiau jos aktualumas kiekvienam žmogui yra individualus, nulemtas jo amžiaus, patirties, net tos dienos nuotaikos. ►

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

19

TEATRAS

Vertikalaus šokio idėja kilo choreografei I.Briazkalovaitei. „Ji pirmoji mus tuo „užkrėtė“. Taip „Kalbantis bokštas“ ir atsirado Klaipėdoje“, – prisiminė R.Bunikytė. ◄ Gali būti taip, kad antrą kartą per-

skaičius kūrinį po dešimties metų jis į tave prisibelstų. Tad pirmasis darbo etapas man – kūrinio pagaulumas.

O antrasis – analizė. Studijų metais buvome kreipiami pažinti ne vieną režisūros metodą, kad atrastume savo kelią. Autentiškos informacijos ir patirties kelias ir yra tavasis režisūros metodas. Manajame analizė atlieka pusę darbo. Tai formulė, susidedanti iš klausimų ir atsakymų, kurie visi susijungia į bendrą schemą. Esu brėžinių žmogus.

Režisūra man – idėjos architektūra, kur medžiagos, stiliaus ir paskirties harmonija (ar jos nebuvimas) gali sukurti arba sugriauti monumentą.

Trečiasis etapas – tai vizija ir jos įgyvendinimas, pasitelkus kūrybinę komandą.

– Kas lemia spektaklio sėkmę?

– Kūrybinė grupė man labai svarbi.

Taiklus jos parinkimas yra pusė darbo.

Ilgai svarstau įvairias galimybes. Niekada nesirenku komandos pagal žmonių asmenines savybes: tik pagal jų žinias ir darbus.

20

Pirmiausia ieškau, kas galėtų papildyti mane ir išplėsti žanro ribas. Svarstau, kaip tai paveiktų pasirinktą kūrinį. Surinkusi komandos mozaiką, visiškai ja pasitikiu. Tuomet belieka visiems pradėti kalbėti ta pačia kalba.

Ne mažiau svarbu ir artistai scenoje. Jei neturi savo herojų – neturi istorijos. Vien vaizdu istorijas pasakoja instaliacijos, o teatrui reikia pokalbio tarp žmonių, jis turi užsimegzti. Tam į pagalbą pasitelkiamos kitos priemonės. Dėl artistų atrankos visada turiu tvirtą poziciją.

dešimtmečio trukmės istoriją, kurioje laiko rodykles „sukioja“ aprengėjos, grimuotojos, pastatymų skyriaus darbuotojai. Žiūrėdami spektaklį stebimės, kaip greitai persirengia artistai. Sunku suvokti, kaip sušlapusi ar suplyšusi suknelė vėl tampa sausa vos per porą minučių. Kaip nepastebimai įvažiuoja ar išvažiuoja dekoracijos, tiksliai kaip laikrodis veikia sudėtinga scenos mašinerija... Spektaklio metu vykstantys dalykai yra tarsi antras spektaklis užkulisiuose. Todėl šio spektaklio dalyviai verti didžiausios pagarbos.

Teatro esmė

– O jums nesinorėjo pamėginti teatrui rašyti pačiai?

– Režisūra yra kūryba. Tai irgi tavo mintis, idėja, kuri materializuojasi scenos kūriniu.

Taip, kaip rašytojas savo mintis išreiškia žodžiais arba tapytojas – potėpiais drobėje.

Scena – mano drobė.

– Scenos užkulisiai: papasakokite apie juose triūsiančius žmones. Kiek jie svarbūs kūrybos procesui?

– Žmonės užkulisiuose verti atskiro straipsnio ir atskirų apdovanojimų. Jų rankose materija virsta kūnu, asmuo – personažu.

Tik jų dėka vienos valandos spektaklyje galime suvaidinti keturis metų laikus ar

– Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

– Režisierius turi būti asmenybė, turinti ką pasakyti ir norinti tai daryti.

TEATRAS

Vertikalaus šokio ir vaizdo projekcijų spektaklis „Giedanti Vydūno upė” (rež. R.Bunikytė) buvo parodytas Vakarų Baltijos laivų statyklos elinge.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Režisūra man yra profesija. Tai ne socialinis vaidmuo ar patogus titulas. Tai mokslas, menas ir amatas viename.

– Ką jums reiškia publika?

– Teatro esmė yra pokalbis su žiūrovais. Jiems pasiūlome pokalbio temą ir laukiame atsako.

Man žiūrovai visada buvo svarbūs. Teatras kaip asmeninių ambicijų įgyvendinimas man nėra aktualus. Aišku, ši tezė dviprasmiška, nes kiekvieno kūrinio gimimas prasideda nuo asmeninių ambicijų: „aš noriu pasakyti“, „aš noriu pabandyti“. Pirmiausia tema turi būti įdomi tau pačiam, tačiau spektaklio adresatas – publika. Svarbu rasti dialogą: jei pavyksta, man tai būna didžiausias laimėjimas.

– Kartais menininkai tvirtina, kad, jei žiūrovai kūrinio nesuprato, vadinasi, „neužaugo“ tiek, kad galėtų įvertinti tikrą meną. Ar sutiktumėte?

– Na... Tai labai kategoriška frazė. Aš asmeniškai niekada taip negalvojau.

Istorijoje regime menininkų, peršokusių savo eros mąstymo kanonus. Tačiau panašiomis frazėmis dažnai vadovaujasi ir pasiteisinimo ieškantys menininkai. Kyla klausimas, kas yra objektyvus tavo idėjos teisėjas?

Prisibelsti į žiūrovus – Dar viena tezė: meno ir menininkų santykį gadina pinigai. Esą bilietai per brangūs, tad žiūrovų spektakliuose, koncertuose trūksta, nes jie neįperka bilietų...

Ar sutiktumėte?

– Kiekvieną savaitgalį vaikščioti į teatrą ar kiną nėra pigu – pripažinkime tai. Jei nejauti tam alkio, tikrai ieškosi pigesnių alternatyvų. Tačiau, kas yra „brangu“ – taip pat svarstytina...

– Žiūrovus reikia šviesti, auginti nuo mažumės?

– Iš patirties galėčiau pasakyti: „taip“. Jei vaikystėje nebūčiau pamačiusi spektaklio „Pifo nuotykiai“, o paauglystėje – „Meilė, džiazas ir velnias“, kažin, ar turėčiau tiek meilės teatrui dabar...

– Kas lemia teatro kūrinio ilgaamžiškumą?

– Laurai šiuo atveju priklausytų temai, kuri ilgai išliko aktuali. Visada maniau, kad svarbiausia – aktualumas, žengti su laiku. Reikėtų jausti pulsą: kas vyksta, kas atsiranda, ką prarandame, kas gimsta, kas išsigimsta, dėl ko džiaugiamės ir kas mus pravirkdo. Kas sena, bet nauja, ir kas nauja, bet kartu ir sena... Laikmečio pajauta lemia formas, kuriomis sieki prisibelsti į žiūrovus. Jei gimsta temos ir laikmečio darna – spektaklis gyvuos. Kai sakome „nemirtinga klasika“, tai irgi tėra formulė: kam, ką ir kokiu būdu norime ja pasakyti?

– Ko režisieriui tenka griebtis, siekiant atskleisti atlikėjų talentus?

– Visi žmonės yra jautrūs savaip. Visi turi savų pliusų ir minusų. ► 21

TEATRAS

◄ Statant spektaklį kartais tenka labai greitai įvertinti juos ir tikėtis, kad nesuklydai.

Darbo su aktoriais metodų yra daug, kiekvienam galima pritaikyti tinkamą. Svarbu pasitikėjimas: jis turi būti abipusis. Aktoriai linkę drąsiau reikšti visas žmogui būdingas savybes. Man nesvarbu, koks artistas yra gyvenime – svarbu jo požiūris į darbą.

Nemėgstu tinginių: tokių artistų atsisakau, arba tenka provokuoti juos atsiverti. Kartais tai skausminga, kartais lengva, kartais sukelia pyktį. Tačiau galutinis rezultatas dažniausiai atperka kančias. Pagrindinė taisyklė – gerbti profesiją ir žmones.

klausdavo, kaip vienas ar kitas objektas pasikeitęs. Tai natūraliai išugdė aplinkos stebėjimo metodą. Miesto žmonės – kaip pjesių veikėjai, o jų situacijos – kaip veiksmo dramos... Iki šiol esu linkusi stebėti žmones, nuspėti jų charakterius ir mintyse „surežisuoti“ įsivaizduojamų situacijų baigtį. Tai vyksta nedažnai, bet, jei akys užkliūva už mano protui naujos patirties, aš suakmenėju. Miesto patirtys kaupiasi atmintyje ir dažnai pasitarnauja kaip personažo elgsenos ar jo charakterio pavyzdžiai.

Profesinis moto

Miesto patirtys – Ar jūsų darbas priklauso nuo statomo kūrinio žanro?

– Dirbdama siekiu nesikartoti. Norisi, kad kiekvienas darbas augintų suvokimą, plėstų galimybių ribas, išmokytų naujų dalykų.

Rinkdamasi nepatogią zoną, pati save kūrybiškai provokuoju, ir tai motyvuoja tobulėjimui.

– Ar jaudinatės prieš premjerą?

– Nesijaudinu tik po paskutinės repeticijos.

Spektaklio dieną būnu visiškai rami. Ne todėl, kad tikėčiau, jog padariau viską tobulai, o todėl, kad žinau, jog nieko pakeisti negalima. Todėl visiškai pasitikiu tądien dirbančia komanda. Startas duotas, ir nereikia kaišioti pagalių po maratono bėgikų kojomis.

– Ar visada pavyksta nuo darbo rūpesčių atsiriboti po repeticijų?

– Kuriant spektaklį neegzistuoja tokios sąvokos kaip diena, naktis, pertraukos ir savaitgaliai. Atmosfera visą laiką alsuoja pastatymo muzika. Jei jaučiu informacijos perkrovą, sugebu prisiversti atsiriboti.

Tuo metu aplink dingsta viskas, liekame tyla ir aš. Šviesaus atminimo dėstytojas docentas Gediminas Šimkus mums sakydavo: „Kas nori dirbti, tas dirba, kas nenori – tas ieško priežasčių. Reikia mylėti teatrą savyje, o ne save teatre.“ Tai tapo mano profesiniu moto.

Kasdienybėje, kaip ir darbe, nemėgstu įtampos. Mėgstu tvarką. Veiksmas – mano gyvenimo forma. Aktyviai sportuoju, tai – mano priklausomybė. Meditacija – pasivaikščiojimas su šunimi. Nauja aistra – motociklas. Svarbiausia – gyventi taip, kad nebūtų gaila nė vienos minutės ir galėtum pasakyti: „Dariau tai, ką norėjau.“ – Tad į darbą atšvilpiate motociklu?

– Žinoma. Jei tik oras leidžia... Laisvė yra mano deguonis.

– Kokios temos jus domina teatre? Apie ką dar neteko kalbėti spektakliuose, nors tai atrodo svarbu ir verta viešinimo?

– Mane visada domino Rene Descartes ir jo dualizmas. Iš prigimties esu optimistiškas žmogus, tačiau filosofija visada buvo mano artima draugė. Iki šiol tikiu „cogito ergo sum“. Bet abstrakčiai apie tai kalbėti nesinori, norisi rasti idėją taikliai atliepiančią medžiagą. Kol kas tokios neradau...

– Jūsų kūryboje akcentuojama herojus supanti aplinka. Ar manote, kad aplinka, draugai formuoja mus pačius?

– Tikiu atoveiksmiu kaip stipriu veiksmo dalyviu. Mūsų veiksmas (net jei tai pauzė) grindžiamas tam tikro tikslo siekiu. Vadinasi, siekdami tikslo įgyvendinimo būsime įvertinę mus supančią aplinką. Mūsų veiksmas sukels atoveiksmį mūsų sąmonėje ir mūsų būsimuose tiksluose. Tad – taip, tikiu aplinkos ir asmens sąveika.

– Aplinkoje slypi įkvėpimas?

– Studijų metais buvome „dresuojami“ stebėti aplinką. Kelias autobusu nuo bendrabučio iki universiteto auditorijos buvo mūsų tyrimo laukas. Dėstytojas kartais 22

Jei tik geras oras, R.Bunikytė į darbą švilpia motociklu.

Asmeninio archyvo nuotr.

TEATRAS

Vizitinė kortelė Režisierė Rūta Bunikytė.

Išsilavinimas: 2005 m. baigė mokslus Klaipėdos universitete ir įgijo teatro bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir režisieriaus profesinę kvalifikaciją.

Darbo patirtis: 2007–2012 m. – režisieriaus padėjėja Klaipėdos lėlių teatre, nuo 2012 m. dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisieriaus asistente.

Režisuoti spektakliai: I.Kalmano operetė „Silva” (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2019), J.Kanderio miuziklas „Čikaga” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2017), F.Wildhorno miuziklas „Boni ir Klaidas” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2016), miuziklų reviu „Brodvėjus.LT” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2015), „The Beatles Show” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2014), I.Kalmano operetė „Misteris X” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2014), V.V.Landsbergio muzikinė pasaka vaikams „Tinginėlių kaimas” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2014), W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta”: LT-PL-RU projektas – trikalbis dramos spektaklis (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2013-2014), E.A.Poe „The Raven” („Varnas“): South Baltic Academy of Independent Theatre (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2013), miuziklų reviu „Sapnai apie Brodvėjų” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2012), spektaklis vaikams pagal klasikines lopšines „Verpalų

pasakos” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2012), šokio ir mados spektaklis „Geroji ir išvirkščioji pusės” pagal Róisín Murphy muziką (VšĮ „Mėmelio teatras“, Klaipėda, 2012), vodevilis „Sveikas, Čarli” pagal Charlie Chaplino dainas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2012), šiuolaikinis miuziklas „(ne)Laimingi žmonės“ pagal Kate Bush dainas (VšĮ „Mėmelio teatras“, Klaipėda, 2010), muzikinis spektaklis vaikams „Šokolado legenda“ (Klaipėdos koncertų salė, 2010), muzikos ir šokio spektaklis „Šokantys stogai“ („Mėmelio miesto” teritorija, Klaipėda, 2009), „Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną“: penkių spektaklių ciklas vaikams (Klaipėdos lėlių teatras, 2008–2009), „The Strangest Dream“ („Keisčiausias sapnas“): (Risor International Performance Project, Risoras, Norvegija, 2008), alegorinis spektaklis „Saulės tiltas“ (Jono kalnelis, Klaipėda, 2007), misterija „Kvadratai“: tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ (piliavietė, Klaipėda, 2007), S.Becketto „Ne aš“ (Klaipėdos pilies teatras, 2006), I.M.Fornes „Dumblas” (Menų spaustuvė, Vilnius, 2005), P.Rudi „Omletas su garstyčiomis” (Klaipėdos universiteto Mokomasis teatras, 2004), A.Čeredėjevaitės „Svajonių storulis” pagal pjesę „Šokis puodynėje, arba svajonių storulis” (Klaipėdos universiteto Mokomasis teatras, 2003).

Režisuoti projektai: kalėdinė muzikinė pasaka su delfinais „Sniego karalienė”

pagal žymiausius miuziklus vaikams (Lietuvos jūrų muziejus, 2019), muzikinės grupės „MAN-GO” 20-mečio koncertas (Klaipėdos „Švyturio“ arena, 2018), vertikalaus šokio ir vaizdo projekcijų spektaklis „Giedanti Vydūno upė” Vakarų Baltijos laivų statyklos elinge (LietuvaOlandija, VšĮ „Coda.lt”, 2018), teatralizuotas renginys, skirtas Tarptautinei muziejų nakčiai, „Pasivaikščiojimas su Prezidentu Antanu Smetona po Lietuvos laivybos istoriją” (Lietuvos jūrų muziejus, 2018), Vasario 16-osios – Lietuvos 100-mečio minėjimo renginys Klaipėdos miestas, 2018), Šiaulių arenos 10-metis (Šiaulių arena, 2017), Lietuvos jūrų muziejaus atidarymas (2017), vertikalaus šokio projektas „Kalbantis bokštas” (Lietuva, Olandija, 2017), mados šou „IKRA 2016” (Klaipėda, 2016), LRT projektas „Delfinai ir žvaigždės” (pasirodymų režisierė, 2015, 2016), Tarptautinio gatvės teatrų festivalio „Šermukšnis“ teatrinių akcijų režisierė (2011), „The Tall Ships Races Baltic 2009” (Klaipėda, „Mėmelio miesto“ Teatro zona, 2009), Klaipėdos Jūros šventės muzikinis projektas „Dainuojantys fontanai“ (2008).

Nominacijos: 2016 m. Klaipėdos miesto teatralų apdovanojimui „Padėkos kaukė” nominacijoje „Geriausias metų spektaklis“ pristatytas R.Bunikytės režisuotas F.Wildhorno miuziklas „Boni ir Klaidas”, 2006 m. režisierė nominuota „Padėkos kaukei” nominacijoje „Metų debiutas“.

23

AUTOPORTRETAS

Aktorius K.Smorigina s paliko mažesnę ar did e Scenos generolas. Juodžiausia tamsa ir skaidriausia šviesa viename asmenyje. Šančių paauglys, turėjęs visus šansus nueiti šunkeliais, bet nuėjęs į garsiausias pasaulio scenas. Būtų galima ieškoti daug apibūdinimų, tačiau visi jie tik iš dalies atspindėtų Kostą Smoriginą. Šiek tiek geriau suprasti šią gilią, be galo talentingą, emocingą ir bekompromisę asmenybę padės ką tik pasirodžiusi Arno Ališausko knyga „Kostas“. Atvirai, giliai, šmaikščiai, o kartais graudžiai knygoje kalba artimiausi Kosto žmonės, bičiuliai, kolegos ir pats Kostas.

Raminta JONYKAITĖ

Knygą pasitikti buvo planuota maestro gimtadienio koncertu Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Tiesa, gyvenimas koreguoja planus. Tačiau karantino dienas su žmona aktore Dalia Brenciūte pajūryje leidžiantis ir šiaip jau interviu dažnai nedalijantis K.Smoriginas knygos pasirodymo proga padarė išimtį.

Teatre ir gyvenime – kartu – Kaip gyvenate ir jaučiatės karantino sąlygomis?

– Gyvenu skaitydamas, žiūrėdamas filmus.

Kaip ir visi. Su Dalyte mes, senukai, stumiam laiką, įvairiausiais būdais bandom paįvairinti dienas. Tik viena problema. Prieš tai sėkmingai prie jūros pamečiau 10 kilogramų, o dabar, atrodo, suradau juos.

Jeigu sakyčiau, kad tas karantinas nepabodo, meluočiau. Pabodo ir norisi bendrauti su žmonėmis, nes aš taip įpratęs visą gyvenimą, mano tokia specialybė, aš kuriu žmonėms.

– Jūsų gimtadienio dieną leidėjai buvo sugalvoję įdomų susitikimą, knygos sutiktu24

ves Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kaip jaučiatės dėl to, kad šventė neįvyks?

– Jausmas kaip ir visiems. Visiems daug kas nuplaukė. Ir ne tokie dalykai. Priėmiau tai kaip būtinybę. Aišku, skaudu, nes būčiau galėjęs pasimatyti su žmonėmis, publika, padainuoti.

– Nors ir be sutiktuvių koncerto, knyga pradėjo savo gyvenimą. Pažvelkime į ją.

Teatre – daugybė vaidmenų, kurie asocijuojasi tik su jumis. Pirmiausia Makbetas – iškart prieš akis iškyla K.Smoriginas.

Taigi vaikščiojimas tomis teatro viršūnėmis. Kas jums padėdavo atsigauti, išgyventi, išlikti? Kas yra tas ėjimas nuo vaidmens prie vaidmens?

– Žinote, daugiausia padėdavo mano antroji pusė Dalia. Man su ja labai lengva, o jai, aišku, nepalyginamai sunkiau su manimi.

O dabar dar susidėjus visoms ligoms... Ir teatre, ir gyvenime Dalia padėdavo, ji labai gerai mane jausdavo.

Kada dar buvo rodomas „Makbetas“, jis man buvo labai sunkus fiziškai, tai nevengiau viso to, kas aprašyta knygoje. Nevengdavau ir neišvengdavau.

– Knygoje sakoma, kad jei ne Dalia, jūsų galbūt apskritai nebebūtų. Drąsiai pasakyta.

– Apskritai daugeliu atvejų, o dabar po visų ligų, drąsiai sakau, kad ji – mano angelas sargas. Ne tik prižiūri ir padeda bet kokiu

atveju, bet nuo pat jaunystės laiko ir dvasiškai. Galėjo gyvenimas pasisukti visiškai kitaip... Galėjo nebūti nei to artisto, nei to Makbeto, jei ne angelas sargas. Ji turbūt tam ir gimė. Gal taip baisu juokauti, bet turbūt...

Graudu ir linksma – Autoritetu jūs įvardijote Charlie Chapliną. Kodėl jis jums toks svarbus?

– Jis kūrė begaliniai graudžiai linksmą pasaulį. Graudu ir linksma vienu metu.

Ta amžina gėrio ir blogio kova... Man tai atrodo genialus pasiekimas. Jeigu man pasisekdavo net sunkiausiame vaidmenyje surasti tokį momentą, kai atsirasdavo ir šypsenėlės, tas vaidmuo pavykdavo. Ir žmonės jį atsimena. Tarkime, „Kvadratas“, tengi buvo daugybė Ch.Chaplino momentų.

Radijo darymas, išgirdimas, dovanų gautas kaklaraištis – visa tai buvo Chaplinas. Man buvo didžiulis atradimas, kai supratau, kad, jeigu galiu taip veikti žmones, reiškia, pagaliau tampu profesionalu.

– Knygos viršelyje ant jūsų atlapo užrašyta: scenos generolas. Sakytume, drąsu.

– Gal net per drąsu. Bet iš tikrųjų, o tai kas tada generolas? Jeigu Eimuntas Nekrošius buvo maršalas, tai turbūt jo kariuomenėje buvo ir generolų. ►

AUTOPORTRETAS

a s: visi sutikti žmonės d esnę įpjovą manyje

25

AUTOPORTRETAS

Knygos autorius A.Ališauskas ir knygos herojus K.Smoriginas.

Knygą apie aktorių K.Smoriginą išleido leidykla „Tyto alba“.

26

◄ Tikriausiai per drąsu, bet negi leitenantas. Po 43 metų vis tik jau ne leitenantas.

Tada jis būtų ne saulėgrąžas tapęs, o ramunes.

– Kostas ir kompromisai yra du visiškai nesuderinami dalykai – taip knygoje sako jūsų kolegos. Kokia kompromisų kaina?

Juk bekompromisė laikysena nėra paprasta, išsikišusios galvos gyvenime dažnai pjaunamos.

– Apskritai visko buvo. O teatre paskutinis mano mokytojas, kuris nepriimdavo kompromisų, buvo E.Nekrošius. Jis sakydavo, kad negali būti jokių kampų užapvalinimų. Šita specialybė reikalauja konkretumo ir yra žiauri tiek tam, kas tuo užsiima, tiek tam, kas į tai žiūri.

Kompromisas – labai baisus žodis.

Labiausiai jis tinka politikoje, suprantu, kad ten turi būti susitarimas. Bet kur nors kitur, tuo labiau mene, kompromiso negali būti. Įsivaizduokite kompromisį Vincentą van Goghą. Galite įsivaizduoti? Aš negaliu.

– Bet gal būtų išsaugojęs ausį.

– Galbūt, bet absentas irgi neblogai.

Kai atiduodi, tai ir gauni – Bus žmonių, kurie ims į rankas knygą, nes negali gyventi be jūsų dainų. Vaidmenys vaidmenimis, bet daugeliui jūs esate pirmiausia žmogus, sukūręs, na, čia jau pagal kiekvieno skonį, kam „Paukščius“, kam „Užtrauktuką“, kam „Vaidmenis“ ar „Makbetą“. Tokia jau karma susiformavo.

Koks jausmas, kad kai kam esi tik „Paukščių“ kūrėjas ir nieko daugiau?

– Gal ir nėra smagu, kad aktorius Kostas, tas generolas, nueina į atsargą. Bet iš kitos

AUTOPORTRETAS

pusės man žiauriai gražu, jei „Paukščius“ vaikai dainuoja per mokyklos išleistuves.

Tada aš laimingas žmogus. Ir tas laimės jausmas į šalį nustumia visus kitus jausmus, pavojaus signalus. Salvadorui Sobraliui nesvarbu, ar į jį žiūri kaip į buvusį ligonį, ar tiesiog klausosi jo dainų, kurios yra unikalios, fantastiškai gražios. Ne be reikalo jis tuos „Paukščius“ užkabino pilnutėlėje „Žalgirio“ arenoje. Vadinasi, kažkas ten yra.

Jeigu darai ką nors iš tikrųjų, iš jausmo, tai ataidi žmonėse. O jeigu darai tik puse kojos arba vaidini, kad darai, tai lygiai tokią pat gauni grąžą – variokais. ►

Jeigu darai ką nors iš tikrųjų, iš jausmo, tai ataidi žmonėse. O jeigu darai tik puse kojos arba vaidini, kad darai, tai lygiai tokią pat gauni grąžą – variokais.

Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“ (rež. E.Nekrošius). Astrovas – K.Smoriginas, Sonia – Dalia Overaitė.

Stanislovo Kairio nuotr.

Scena iš spektaklio „Makbetas“ (rež. E.Nekrošius). Makbetas – K.Smoriginas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Scena iš spektaklio „Kvadratas“ (rež. E.Nekrošius). Jis – K.Smoriginas.

Stanislovo Kairio nuotr.

27

AUTOPORTRETAS

mas, kai pasitraukia bičiuliai, kai liekate vienas?

– Šūdinas. Supranti, kad niekada nematysi tų akių, tų ausų, kurios klauso, niekada nepasikalbėsi. Man labai skaudu. Nepaisant kitų žmogiškų jausmų, kurie negali neapimti, kai šalia tos bombos krenta ir supranti, kad vieną dieną ir tave paklos.

Tik dabar mirti man būtų liūdna, dar nenorėčiau. Nors galėčiau tai priimti visiškai ramiai, nes nesu kam nors skolingas ar ką blogo padaręs, o jeigu ir padariau, jau atsiprašiau.

K.Smoriginas su žmona D.Brenciūte. ◄ – Galima sakyti, kad dainuodamas scenoje, matydamas susižavėjusias akis ir ištemptas ausis jūs pasikraunate dramos vaidmenims?

– Visas mano gyvenimas – bendravimas su žmonėmis. O kai atiduodi, tai ir gauni.

Ir kai visa salė kartu dainuoja tuos pačius „Paukščius“ ar „Užtrauktuką“, aš ne tik pasikraunu, tą akimirką esu vienas laimingiausių žmonių. Jei sakyčiau kitaip, žiauriai meluočiau. Žiūrovai gali po spektaklio ateiti su gėlėmis, bet kai žmonės dainuoja kartu, tos akys žiba, tai man didžiausia padėka ir puikiausios gėlės. Tas meilės momentas, nors ir trumpas, bet labai svarbus. Tai užkuria gražiau elgtis, daugiau kurti.

Jaučiasi skolingas vaikams – Pats pasakėte, kad įpareigoja daugiau rašyti, kurti, o ar karantino laikotarpis virsta melodijomis, dainų žodžiais? Ar šitas laikas kūrybiškas?

– Dabar gyvenu tokiame savo iliuzijų pasaulyje ir galvoju, kaip būtų gražu, jei Gianni’s Rodari’s, rašydamas „Čipolino nuotykius“, būtų parašęs ką nors panašaus kaip „Don’t Cry for Me Argentina“. Galėtų būti „Don’t Cry for Me Čipolinija“. Kodėl apie tai kalbu? Galvoju, kad nieko nepadariau vaikams.

O dainos dabar negali gimti, nes po ligų negaliu groti, bet ieškau kitų kūrybinių kelių. Pasiilgstu radijo teatro, nes tai labai 28

Asmeninio K.Smorigino archyvo nuotr.

įdomus ir neišsemtas žanras. Tik gaila, kad jo lieka vis mažiau tarp amžinų baisių žinių.

Man pavyko įrašyti nemažai radijo spektaklių, įgarsinti filmų, bet vaikams mažai padariau.

– Ką manote apie pramoginį teatrą, jei toks žodžių junginys jums logiškas ir apskritai priimtinas?

– Jis logiškas ir priimtinas, nes suvaidinti komediją daug sunkiau nei tragediją ar dramą. Tai savo kailiu patyriau. Ne be reikalo Mokomajame teatre antrame kurse mes vaidinome įvairius nuotykinius spektakliukus, komedijas. Manau, kad mūsų kurso vadovė režisierė Dalia Tamulevičiūtė irgi puikiai suprato, kad kokybiškai suvaidinti komediją ir išlaikyti gerą skonį labai sunku. Dėl to man ne gėda, spjaunu į visus pasvaičiojimus, ar gerai tas pramoginis teatras, ar ne.

Tegul kritikuojantieji pabando padaryti ir supras. Labai sunku išlaikyti ir skonį, ir įtampą, ir gerą humorą. Tai ir yra Chaplinas. Nelyginu savęs su juo, bet tai, ką pavyko padaryti „Domino“ teatre, tuos kelis spektaklius žmonės iki šiol prisimena.

Kalbu apie darbą su amžiną atilsį Vytautu Šapranausku ir su daugeliu kitų kolegų.

Liko vien juodas humoras – Kadangi pasakėte amžiną atilsį, noriu klausti apie išėjusius kolegas. Koks jaus-

– Dabar labai daug minčių apie mirtį, bet tikėkimės, kad neatsidursime situacijoje, kai medikams teks rinktis, kam reikia padėti pirmiau.

– Tikėkimės, kad nesulauksime Ispanijos likimo. Vakar klausiausi radijo „Svoboda“ ir pakraupau nuo moters riksmo por favor, kad jie visą gyvenimą su vyru dirbo, visą gyvenimą atidavė tėvynei, o dabar juos kaip tas šiukšles išmeta ir atsisako gydyti, nes kažkas jaunesnis, kažkas gražesnis. Baisu.

Bet tokia realybė. Tikiuosi, kad čia tai neatkeliaus.

– Įdomi ta realybė, ir tikriausiai, jeigu Vilniaus knygų mugės metu kas nors būtų pasakęs, kad po mėnesio ta pati erdvė, LITEXPO, galimai virs ligonine, būtume juokęsi iki žemės graibymo.

– Gal ne iki žemės graibymo, bet būtume nusišiepę, nusivaipę ir tikrai rimtai nepriėmę tos idėjos.

– Dabar belieka juokauti, kad LITEXPO plotą turime ir vipinius pažymėjimus dar išsaugojome... Bet tai juodas humoras.

– Dabar apskritai liko vien juodas humoras.

Man labai patiko juokas, kad neverta pirkti kruopų ir makaronų, verčiau pirkti šovinius. Tie, kas turės šovinių, turės ir grikių, ir makaronų. Juodas humoras, bet supranti, kad kažko čia yra.

Neįmanoma aprėpti – Pažiūrėjimas į situaciją juodai turbūt yra viena iš galimybių išlikti. Bet dar sugrįžkime prie knygos. Ko gero,

AUTOPORTRETAS

ši knyga išsklaidys įsivaizdavimą, kad žymių žmonių knygos rašomos iš neturėjimo ką veikti arba iš noro susireikšminti...

– Va, šitas baisiausiai nuskambėjo...

– Bet ši knyga tikrai ne tokia ir, tikėkimės, kad ją paėmę į rankas žmonės supras, jog nebuvo tokios siekiamybės.

– Na, jeigu jau mano bendrakursė sakė, kad perskaitė su dideliu malonumu, tarsi šampano taurę išgėrė... Sakė, kartais

skaudėjo, kartais juokėsi, kartais ašarą braukė. Geresnio komplimento man negali būti, nes ji pasižymi geru skoniu ir tokiu, pasakyčiau, neprastu ir gana įnoringu charakteriu. Nesimėto tokiais komplimentais.

– Galime įvardyti, kad tai Dalia Storyk?

– O, taip.

– Kiek liko nepasakyta? Ir apskritai, kad ir kokia knyga būtų pavykusi,

ar ji atskleidžia viską, ar ji pasako esmę?

– Ne, nepaminėjau labai daug žmonių ir tikrai ne iš blogos valios. Tiesiog neįmanoma aprėpti, nes visi, kurie su manimi susitiko ir kuriuos sutikau, paliko mažesnę ar didesnę įpjovą manyje. Man tai labai gražu, tad noriu padėkoti visiems žmonėms, visiems žiūrovams, kurių net nepažįstu, kad jie visi paliko tą mažytį rantelį. Ir dėl to šiek tiek apmaudu, kad negalėjau visko aprėpti. Bet taip jau būna.

Algirdas Latėnas, Elvyra Piškinaitė, D.Brenciūtė, K.Smoriginas, Balys Latėnas ir Kostas Smoriginas jaunesnysis. 1987 m.

Mildos Juknevičiūtės nuotr.

29

DAILĖ

Frankofoniškoji ir k K.Pūdymo kūrybo s Skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo kūryba jau senokai peržengė ne tik Klaipėdos, kurioje jis gyvena ir kuria, bet ir Lietuvos ribas. Pastaraisiais metais vis dažniau apie jį buvo kalbama Prancūzijoje, kur dailininkas rengė parodas, jose dalyvavo, kur pernai pastatytas jo sukurtas paminklas lietuvių poetui, rašytojui ir diplomatui Oskarui Milašiui.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kuria prie jūros Klaipėdietiškoji skulptoriaus K.Pūdymo kūrybos dalis daugumos miestiečių ir turistų tikrai matyta, tik gal ne visų identifikuojama autorystės požiūriu.

Taigi, kas nežino smarkaus pašėlusio kaminkrėčio, nutūpusio ant namo stogo senamiestyje? O vešlių formų undinėlės, tiksliau – visos undinės prie upės?

Rimto piktoko praėjusio amžiaus pradžios iešmininko, ilgesingai žvelgiančio į kitapus gatvės esančią geležinkelio stotį ir jos naujus traukinius? Mūzų Dramos teatre? Berniuko su laiveliu ar mergytės su 30

K.Pūdymo paminklas O.Milašiui Fontenblo.

DAILĖ

r kitos skulptoriaus o s pusės paukštuku, prisėdusių vienas priešais kitą ant suoliukų Mažvydo alėjoje? Gal nešėte jiems žiemą šiltas kojines ir kepuraites?

O gal kas bandė taikytis prisėdus alėjoje ant suolelio, dekoruoto dviem dramatiškai sudėtomis bronzinėmis rankomis? Būtų įdomu sužinoti, ar padėjo?

Smiltynėje galėjote matyti galingai sparnus išskleidusį albatrosą iš jūros negrįžusiųjų atminimui, o prie kadaise itin pasižymėjusio kino teatro „Aurora“ (dabar „Aurora City Hotel“) dekoratyvią metalo kompoziciją „Rytas“? Gal metėte laišką tai vienintelei į Klaipėdos senamiesčio pašto dėžutę su paukšteliu?

Palangoje tai jau tikriausiai žingsniavote Tiškevičių alėja lygiai taip, kaip iš abiejų jos pusių į susitikimą vienas su kitu eina ir eina grafienė Antanina Sofija Tiškevičienė ir grafas Feliksas Tiškevičius.

Jei kurios nors K.Pūdymo dekoratyvinės skulptūros nepaminėjau, prašau man atleisti...

Užsikrėtė Prancūzija

Paminklo fragmentas.

K.Pūdymo archyvo nuotr.

Bet pasižvalgykime ir po kitus kraštus.

Pavyzdžiui, gražią 2019 m. rugsėjo 15 d. popietę Fontenblo mieste, kuris yra tik už pusšimčio kilometrų nuo Paryžiaus, buvo atidengtas paminklas lietuvių poetui, rašytojui ir diplomatui O.Milašiui (1877–1939).

Natūros dydžio stovinčio poeto statulą iš bronzos su prie širdies glaudžiama knyga (ant jos vienoje pusėje užrašytas O.Milašiaus poezijos posmas lietuviškai, kitoje – prancūziškai) sukūrė skulptorius K.Pūdymas.

Taip pagaliau buvo baigta daugiau nei prieš dešimtmetį prasidėjusi išskirtinės asmenybės įamžinimo istorija. ► 31

DAILĖ

Įėjimas į „Rudens saloną 2019“. ◄ Antra vertus, per tuos metus užsimezgę skulptoriaus kontaktai su Paryžiuje gyvenančiais lietuviais ir prancūzų menininkais bei galerijomis tęsiasi, nes, pasak paties kūrėjo, jis „užsikrėtė Prancūzija“ visam gyvenimui, tapo tikru tos šalies aistruoliu ir prisiekusiu frankofonu.

Europos meno sostinėje Verta trumpai prisiminti, kaip dar mokykloje, o vėliau ir Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) mokytasi prancūzų kalba padėjo Klaudijui atverti Paryžių, miestą, praėjusio amžiaus tarpukaryje itin pamėgtą Lietuvos dailininkų. Baigę Kauno meno mokyklą, Europos meno sostinėje jie ieškojo tolesnių tobulėjimo galimybių vaizduojamosios ir taikomosios dailės srityse.

Paryžiuje 1923–1939 m. pabuvojo ir intensyviai valstybinėse bei privačiose akademijose studijavo, o kai kada ir parodas rengė Lietuvos XX a. dailės grandai – skulptorius Juozas Mikėnas, grafikas, tapytojas Vytautas Kazimieras Jonynas, keramikas Liudvikas Strolis, tapytojas Kazys Šimonis ir daugelis kitų.

32

Sovietiniais metais (tai K.Pūdymo ir jo kartos menininkų žalios jaunystės laikai) meno miestas Paryžius atrodė kaip kokios pasakos vizija, nepasiekiama ir nereali. Tik po 1990-ųjų mums atsivėrė visi keliai į pasaulį. Todėl ši K.Pūdymo istorija itin tinka 2020 m. minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.

Paminklo O.Milašiui idėja Būtent 1990 m. Paryžiuje gyvenęs skulptorius Antanas Mončys (1921–1993) pakvietė jauną, bet jau keliais darbais pasižymėjusį skulptorių K.Pūdymą paviešėti jo namuose, supažindino su grafiku Žibuntu Mikšiu (1923–2013), vertėja ir literatūros kritike Ugne Karvelis (1935–2002).

U.Karvelis 1993–1995 m. buvo Lietuvos Respublikos laikinąja reikalų patikėtine, o 1995–2002 m. – Lietuvos ambasadore prie UNESCO. Būtent jos iniciatyva 1994 m. į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtrauktas Vilniaus senamiestis, o 2000 m. – Kuršių nerija.

Paryžiuje K.Pūdymas sutiko ir Ričardą Bačkį (1934–2019), 1994–1998 m.

Verta pasižiūrėti ne tik į viešosiose erdvėse įkurdintus jo darbus.

Dėmesio nusipelno ir skulptoriaus mažosios plastikos kūriniai, rodomi parodose. buvusį Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje.

Bendraujant intelektualų ir menininkų būrelyje, kilo idėja pastatyti Prancūzijoje paminklą O.Milašiui.

Kodėl paminklui buvo pasirinktas Fontenblo?

1920 m. O.Milašius tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, iki 1925-ųjų buvo Lietuvos atstovu Prancūzijoje, o iki 1938 m. dirbo Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėju. Jis aktyviai skleidė lietuvių kultūrą Prancūzijoje ir visoje Vakarų Europoje. Pasibaigus darbinei karjerai, O.Milašius nusipirko namelį Fontenblo, ten ir mirė 1939 m., palaidotas Fontenblo kapinėse.

DAILĖ

K.Pūdymas prie „Rudens salono 2019“ iškabos.

Figūrinis ir simbolinis Paminklą poetui, vertėjui ir diplomatui atidengė Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas ir Fontenblo meras Fredericas Valletoux, ceremonijoje dalyvavo paminklą finansavusios draugijos „Milašiaus bičiuliai“ nariai ir lietuvių bendruomenės atstovai.

K.Pūdymo skulptūra „Rudens salone 2019“.

Paminklas, pasitelkus paties autoriaus naudojamą savo kūrybos apibūdinimą, yra „figūrinis ir simbolinis“. Kontrastas tarp formų tikroviškumo ir netikėtų minties bei plastinių sprendinių (kiaurymė figūros krūtinės dalyje) iš pirmo žvilgsnio šokiruoja, bet, apžiūrint figūrą iš įvairių rakursų, įdomiai atsiskleidžia naujomis prasmėmis.

Paskutinis šios istorijos akcentas buvo padėtas 2020 m. sausį, kai K.Pūdymas vyko

į Paryžių, pakviestas dalyvauti iškilmingame draugijos „Milašiaus bičiuliai“ susirinkime, kuriame buvo priimtas į draugijos narius.

2019 m. draugijos išleistoje O.Milašiui skirtoje atsiminimų knygoje yra ir paminklo poetui nuotrauka – užbaigta bronzinė figūra, laukdama, kol jai bus parinkta galutinė vieta, kelerius metus iki įsikūrimo Fontenblo stovėjo Lietuvos ambasados patalpose Paryžiuje. ► 33

DAILĖ

Rudens salonas ir parodos ◄ O dabar nusikelkime daugiau nei

šimtą metų atgal, į 1903 m. spalį, kai Paryžiuje, prie Eliziejaus laukų alėjos esančių Mažųjų rūmų (Petit Palais) cokoliniame aukšte buvo atidaryta pirma naujai įsteigto Rudens salono (Salon d’Automne) ekspozicija, kurioje buvo rodomi jaunųjų dailininkų kūriniai.

Rudens salonas, surengtas kaip alternatyva itin konservatyviam tapusiam oficialiam Salonui (Salono arba Paryžiaus salono parodų istorija skaičiuojama Prancūzijoje nuo 1667 m.), išliko gyvybingas ir populiarus iki mūsų dienų. Jo etapinės parodos glaudžiai susijusios su Europos XX a. avangardinio meno raida ir svarbiausiais įvykiais.

Pavyzdžiui, 1905 m. Rudens salone buvo pirmą kartą pristatyta fovizmo srovė, 1910 m. – kubizmas.

Praėjusiais metais Prancūzijoje išleistas įspūdingas katalogas „Rudens salonas plakatuose nuo 1903 m. iki mūsų dienų“.

Jame pateiktas visų 29 937 dailininkų, kurie dalyvavo salono parodose nuo 1903 iki 2019 m., sąrašas. Jis mirgėte mirga garsiausiomis šiuolaikinės dailės kūrėjų pavardėmis.

Yra tame sąraše ir keli dailininkai iš Lietuvos. Skulptorius J.Mikėnas Rudens salonuose dalyvavo 1928, 1929 ir 1930 m., litvakas tapytojas Maksas Bandas – 1928 m., skulptorius A.Mončys – 1951 m., tapytojas Audrius Gražys – 2008 ir 2010 m. K.Pūdymas į Rudens salono parodas pateko 2016 ir 2019 m., kiekvieną kartą eksponuodamas jose po vieną (tokia dalyvavimo sąlyga) mažosios plastikos kūrinį.

Susitikimai Paryžiuje Bet pirmas skulptoriaus K.Pūdymo debiutas Paryžiuje įvyko kiek anksčiau – 2013 m. Monparnaso dailės galerijoje (Galerie Art Montparnasse). Pasak K.Pūdymo, ši galerija patikėjo jam surinkti kelių menininkų iš Lietuvos darbus bendrai parodai. Kartu su klasikinėmis grafikos technikomis kuriančiu Egidijumi Rudinsku ir figūratyvinės tapybos atstovu Arūnu Rutkumi parodo34

je „Trys lietuviai Paryžiuje“ K.Pūdymas eksponavo 14 mažosios plastikos kompozicijų iš medžio ir bronzos. Parodoje buvo pristatyta ir aktoriui Gerardui Depardieu dedikuota kompozicija „Natiurmortas su vynuogėmis“ (galerijos parengtoje skrajutėje ji vadinama „gerai nuspręsta“). Galima paminėti, kad K.Pūdymas yra sukūręs ir kino aktoriaus Pierre’o Richardo skulptūrinį portretą.

Apie netikėtus ir įdomius skulptoriaus kontaktus su šiais kino aktoriais ir jiems skirtus kūrinius spaudoje jau daug rašyta.

O Monparnaso dailės galerijos savininkų ir lankytojų nenuvylė lietuvių menininkų pasirodymas. Tad 2019 m. rudenį toje pačioje dailės galerijoje įvyko dar viena lietuvių dailininkų paroda „Susitikimas Paryžiuje“, kurioje klaipėdietė Dalia Kirkutienė pristatė abstrakčią tapybą, o K.Pūdymas eksponavo iš įvairių medžiagų sukurtą mažąją plastiką.

Mažosios plastikos žavesys K.Pūdymo atveju verta pasižiūrėti ne tik į daugiau ar mažiau tradicinius viešosiose erdvėse įkurdintus, taigi plačiau matomus jo darbus. Didesnio dėmesio nusipelno skulptoriaus mažosios plastikos kūriniai, rodomi parodose.

Juose kūrėjo fantazija, vaizduotė ir gebėjimai skleidžiasi nevaržomai, laisvai, nėra ribojami numanomų ar realių korektiškumų, tradicionalumo, priimtų normų. Tai kūriniai, kuriuose su polėkiu išryškinamos greitos minties ir idėjinės sąsajos, jungiamos ir priešpriešinamos įvairios medžiagos, formos, faktūros, tekstūros, atspalviai, blizgantys ar matiški, „šilti“ ar „šalti“ paviršiai. Čia ir slypi mažosios skulptūrinės plastikos patrauklumas. Nesvarbu, ar tai būtų kelis dešimtmečius vystoma ir vis naujai įprasminama totemų serija, ar moters figūros plastika pagrįsti motyvai, ar gamtos įvairove besiremiančios, ją moderniai XXI a. žmogaus žvilgsniu interpretuojančios kompozicijos.

Šalyje besitęsiant karantinui, uostamiesčio šiuolaikinio meno galerija „Si:said“, reaguodama į pakitusią situaciją dėl meno parodų organizavimo, virtualiai pristatė vilniečio skulptoriaus, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjo Dano Aleksos kompiuterinės grafikos parodą „Kanados viza“. Ši paroda – apie fiziškai nepatirtą, tačiau kitais būdais išgyventą kelionę į šiaurinę Kanadą, Jelounaifo miestą (angl. Yellowknife). Apie tai, kaip šiandienė situacija keičia mūsų planus, praplečia virtualumo ribas ir koreguoja suvokimus. Virtualią parodą apie virtualios kelionės patirtis galima peržiūrėti galerijos tinklalapyje.

Danguolė RUŠKIENĖ

Kelionė prie ekrano Dar tik kelios savaitės, kai keliauti po pasaulį galime mintimis, naršydami internete, skaitydami knygas, vartydami albumus, tik ne skrisdami lėktuvais, važiuodami traukiniais ar kitais judėjimą išlaisvinančiais būdais. Daugeliui pastarųjų mėnesių kelionės pasibaigė neprasidėjusios. Kiti suspėjo išvažiuoti, bet sugrįžę pateko į dviejų savaičių saviizoliaciją, po kurios dauguma taip ir neištrūko į nevaržomą gyvenimą, tiesiai perėjo į kitą socialinės atskirties lygmenį – karantiną. Apie visa tai girdėjome, žinome ir puikiai įsisąmoninome. ►

VIRTUALI MENO PARODA

Nenukeliautų kilometrų kontūrai

D.Aleksa. Kanados viza. 2020. Kompiuterinė grafika.

35

VIRTUALI MENO PARODA

◄ Net ir tie, kurie nežiūri „Panoramos“, neskaito „Delfi“ ir jau kuris laikas nesikalba su kaimynais. Ši žinia, atėjusi iš niekur, pasklido tarsi savaime, kaip ir pats COVID19. Todėl dabar keliaujame lygiai taip pat, kaip ir karantinuojamės, neišėję iš namų, nepakilę nuo minkštų fotelių ir nenusiavę šlepečių.

D.Aleksa papuolė būtent į tokią situaciją, kai kelionė jau buvo suplanuota, bilietai nupirkti, viza į Ameriką gauta. Buvo atlikti ir namų darbai – praleista daugybė valandų, internete tyrinėjant informaciją apie vietovę, kurią netrukus jis turėjo pasiekti. Tam tikru požiūriu kelionė jau buvo prasidėjusi. Nors kūnas tebebuvo toje pačioje vietoje, mintys jau keliavo toli už sienų, o akys regėjo internete neseniai matytus vaizdus. Menininkas savo minčių nestabdė ir tada, kai situacija pasikeitė ir tapo aišku, kad išvykti nebėra galimybių, kad čia, prie kompiuterio ekrano, prasidėjusi jo kelionė šioje vietoje ir pasibaigs.

Patirti nematytą miestą Įvertindamas pakitusią situaciją ir remdamasis surinkta informacija, Danas pabandė atkurti neįvykusios kelionės patirtis. Pagal surastą internete medžiagą, naudodamas braižymo programą, jis atkūrė Jelounaifo vaizdus, prie kurių surašė bendrą statistinę ar jam, kaip turistui, skirtą informaciją.

Lakoniški tekstai, kaip ir supaprastinti vietovės žemėlapiai ar pastatų, transporto priemonių, skulptūrų bei kitų objektų brėžiniai, nekelia jokių ryškesnių emocijų. Išgryninta informacija primena tuos nesenus laikus, kai nuolat pritrūkdavai laiko, kai naujus dalykus reikėjo (su)virškinti greitai ir čia pat.

Iš pirmo žvilgsnio Dano darbai panašūs į mūsų miestus apraizgiusius voratinklius.

Lygiai tiek pat panašius, kiek ir skirtingus.

Plonomis baltomis gijomis atkartotos objektų formos – be gyvybės, lyg sutartiniai ženklai, kuriais vadovaujantis galima pabandyti įsitraukti į savotišką avantiūrą – patirti nematytą miestą. Tik ar tai įmanoma?

Akimirkos šviesa Autorius, braižydamas naują Jelounaifo versiją, apmąsto kelis žinomus, bet galbūt ne iki galo išgvildentus aspektus. ► 36

VIRTUALI MENO PARODA

Autoriaus komentaras Danas ALEKSA Kovo 23-iosios rytą 5 val. turėjau sėsti į savo automobilį ir išvykti į Varšuvą, Frederico Chopino oro uostą. Iš ten – lėktuvu su persėdimu Toronte – į Edmontoną, iš kurio – į šiaurės vakarų teritorijos administracinį centrą Jelounaifą. Kai tik susitvarkiau visus reikalingus dokumentus, dėl plintančio viruso kelionė sužlugo. Šiandien, rašant šį tekstą, vienintelis mane siejantis su šia kelione reliktas – galiojantis elektroninis leidimas atvykti į Kanadą. Dar iki pandemijos, tik sulaukęs kvietimo, pirmiausia internete pasidomėjau vietove, į kurią turėjau vykti.

Dabar, remdamasis pirmine informacija, sugalvojau atkurti neįvykusios kelionės patirtis. Naudodamasis braižymo programa pagal surastą internete medžiagą atkūriau Jelounaifo vaizdus.

Braižant kilo klausimas: ar vien fizinis dalyvavimas užtikrina autentiškumo pojūtį?

Dažniausiai kelionė į konkrečią vietą pasirenkama dėl gaunamos informacijos srauto.

Todėl tikėtina, kad nuvykus į trokštamą vietą patiriami įspūdžiai bus užprogramuoti anksčiau gautos informacijos. Suprantama, internete surinkta informacija neatstos to, kas patiriama gyvai. Kita vertus, „gyva patirtis“, persikėlus iš dabarties dimensijos į būtąjį laiką, ims blėsti, o susidariusias spragas užpildys vaizduotėje, kurią vėlgi maitina tas pats informacijos srautas, gimę dariniai. Šaltiniai: ištrauka iš e. leidimo atvykti į Kanadą (žr. pirmąją nuotrauką), https://ykonline.ca/yellowknife-in-march/, https://en.m.wikipedia.org/wiki/Yellowknife_Airport, https://www.bbc.com/news/magazine34490185, https://earth.google.com, https://www.openstreetmap.org.

37

VIRTUALI MENO PARODA

◄ Ko gero, niekam nekyla klausimų dėl to, kas lemia sprendimą pasirinkti vieną ar kitą kelionę. Taip, gaunama informacija. Ir ne taip svarbu, kokiais kanalais ji mus pasiekia: iš draugų, interneto, knygų ar filmų.

Bet kuriuo atveju, kaip teigė autorius, „dažniausiai kelionė į konkrečią vietą pasirenkama dėl gaunamos informacijos srauto.

Todėl tikėtina, kad nuvykus į trokštamą vietą patiriami įspūdžiai bus užprogramuoti anksčiau gautos informacijos“.

Individualus fizinis patyrimas suteikia galimybę ne tik fiksuoti ir įsiminti vaizdus, bet ir juos praplėsti konkrečios akimirkos šviesa, kvapais, garsais, skirtingų nuotykių skirtingais potyriais.

Visi esame tai patyrę, kai ne lagaminuose, bet savo galvose nusivežtus reklaminius atvirukus bandome „priklijuoti“ realiai vietovei. O tada įmanomas ne tik pasitenkinimas puikiai atliktais namų darbais ar naujo atradimo džiaugsmas, bet ir nusivylimas, nes gauta informacija ne visuomet atitinka tikrovę.

Gal dėl to ir reikalingas individualus fizinis patyrimas, kuris suteikia galimybę ne tik fiksuoti ir įsiminti vaizdus, bet ir juos praplėsti konkrečios akimirkos šviesa, kvapais, garsais, skirtingų nuotykių skirtingais potyriais. Tik tada susidūrimas su nauja vieta tampa nepakartojamu įspūdžiu, unikaliu išgyvenimu, tikram keliautojui kartkartėmis pasireiškiančiu nenumaldomu kelionių troškuliu.

Uždaras ratas Kita vertus, kaip teigė menininkas, „gyva patirtis“, persikėlus iš dabarties dimensijos į būtąjį laiką, ims blėsti, o susidariusias spragas užpildys vaizduotėje, kurią vėlgi maitina tas pats informacijos srautas, gimę dariniai“.

Tai reikštų, kad mūsų kelionių įspūdžiai pakliūva į uždarą ratą, nes patirtys, virtusios prisiminimais, vėl bus maitina38

VIRTUALI MENO PARODA

mos informacija, gauta visais kitais būdais, bet ne tiesiogiai patiriant. Įspūdžiai apie konkrečią vietą, pradėję formuotis nuo informacijos gavimo momento, vėliau papildyti kontakto su nauju kraštu patyrimais, sugrįžus iš kelionės neišvengiamai nusės į atminties užkaborius, kur kartais bus lopomi naujai gaunamos informacijos fragmentais. Ir taip iki kito karto, kitos kelionės.

Tokiu atveju Dano brėžinių pavidalu siūloma Jelounaifo pažinimo forma taip pat taps informacijos klodu tiems, kurie ruošiasi aplankyti šį miestą. Tik nežinia, ar ji, kaip reklaminiams vaizdams yra įprasta, gebės įlįsti į sąmonę taip giliai, kad formuotų ne tik išankstines nuostatas, bet paveiktų ir sukauptus įspūdžius, kurie transformavosi į atsiminimus.

D.Aleksai visuomet buvo būdinga įvairiomis kūrybos formomis kalbėti apie konkrečią vietą ir laiką, savo asmenines patirtis išskleidžiant bendresniuose socialiniuose kontekstuose. Ir šįkart problema, su kuria jis susidūrė kaktomuša, tapo abstrahuota nūdienės situacijos išraiška, kai nenukeliauti kilometrai dar labiau ištįsta laukimo perpildytoje šiandienoje.

Plečia virtualumo ribas Manau, kad tiesioginis kontaktas yra būtinas ne tik norint pažinti šalį, miestą ar žmogų, bet ir siekiant geriau suvokti parodą, kūrinius, autoriaus mintis. Deja, kaip ir Dano kelionės atveju, mano susitikimas su jo paroda neįvyko. Bent jau neįvyko taip, kaip norėtųsi. Nemanau, kad šis tekstas taps informacija, užprogramuojančia išankstines nuostatas apie ją, bet tikėtina, kad, kaip ir ši paroda, jis prisidės keičiant, tiksliau – praplečiant virtualumo ribas tikruose mūsų gyvenimuose.

D.Aleksa (gim. 1971) 1997-aisiais baigė Vilniaus dailės akademiją, kurioje studijavo skulptūrą. Parodose dalyvauja ir rengia personalines parodas nuo 1997 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Virtualią D.Aleksos parodą „Kanados viza“ galima pamatyti adresu http://www. sisaid.lt/dano-aleksos-virtuali-paroda-kanados-viza/ iki gegužės 3-iosios.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

39

KINAS

Dešimt filmų a p „Langas į kiemą“ (rež. A.Hitchcockas, 1954).

„Moteris smėlynuose“ (rež. H.Teshigahara, 1964).

Užsidarius kino teatrams ir kitoms pramogų įstaigoms, pusei pasaulio žmonijos save izoliavus nuo nematomos grėsmės, kino pramogos persikėlė į namų ekranus. Daugelis kultūros ir pramogų puslapių pradėjo dalytis rekomenduojamų filmų sąrašais apie pandemijas, virusus ir apokalipses. Tokių filmų daug nėra sukurta, o gerų dar mažiau, todėl daugumoje sąrašų šmėžuoja tie patys.

Viskas iš pradžių atrodė kaip apokaliptinis filmas, tik tai buvo realybė. Kasdienybe tapo nuolatinis slegiančių naujienų sekimas medijose, artėjančios ekonominės krizės pranašysčių klausymasis. Kita koronaviruso, pakeitusio mūsų kasdienybę, medalio pusė yra izoliacija su visomis to teigiamybėmis ir minusais. Filmai apie priverstinę ir savanorišką izoliaciją tampa ne mažiau aktualūs. Tai filmai, kur egzistencinis karantinas pateikiamas iš labai skirtingų kampų – nuo psichologinio siaubo, trinančio sveiko proto ribas, iki išgyvenimo Marse. Štai sąrašas dešimties filmų, kuriuose viena pagrindinių vyraujančių temų yra izoliacija.

Langas į kiemą „Langas į kiemą“ („Rear window“, rež.

Alfredas Hitchcockas, 1954).

40

Apie ką filmas? Avantiūristas fotožurnalistas, lūžus kojai, kiauras karštos vasaros dienas turi sėdėti namie. Įkalintas neįgaliojo vežimėlyje ir nelabai turėdamas, ką veikti, pro savo buto langą jis ima stebėti kaimynus. Kiekvieną dieną fotografas vis labiau pasineria į stebėjimą ir siekia ištirti netoliese vykstančias namo gyventojų istorijas. Galiausiai jis pradeda įtarti, kad vienas kaimynas nužudė savo žmoną.

Tai vienas esminių A.Hitchcocko karjeros filmų apie vujarizmą. Labai tinkantis šiandienos situacijai, kai, priversti būti ilgai vienoje vietoje, pradedame labiau dairytis, kas vyksta aplinkui. Kaimynai tampa ne tik bevardžiais žmonėmis, su kuriais kartais pasisveikinama, bet ir įdomiais personažais su smagiomis ir mįslingomis istorijomis.

Pagrindinio personažo kaimynų sekimas sėkmingai užhipnotizuoja žiūrovus ir įvelia į kriminalinės paslapties įminimo pinkles.

Tai istorija su juodojo humoro prieskoniu ir pasąmoniniais seksualiniais iškrypimais.

Moteris smėlynuose „Moteris smėlynuose“ („Woman in the Dunes“, rež. Hiroshi Teshigahara, 1964).

Apie ką filmas? Vienišas mokytojas, entomologas mėgėjas, per atostogas vyksta į atokų pajūrio kaimą ir kopose ieško retų vabalų savo kolekcijai papildyti. Praleidęs autobusą namo, jis pasiprašo nakvoti vietiniame kaime, pas vietinę moterį. Moteris gyvena gilioje smėlio duobėje stovinčioje nuniokotoje medinėje trobelėje. Kitą rytą keliautojas neberanda kopėčių, kuriomis galėtų išlipti iš duobės. Nuo tos dienos jis atsiduoda darbui, kovoja su smėlio lavinomis. Kartais jis mėgina pasprukti iš beprasmybės gniaužtų arba bando atsispirti aistrai moteriai iš smėlynų.

Filmas pastatytas pagal garsų to paties pavadinimo Kobo Abe’s romaną, pats rašytojas jam parašė scenarijų. Šis alegorinis egzistencinis pasakojimas užduoda daugiau

a pie izoliaciją „Pasibjaurėjimas“ (rež. R.Polanskis, 1965).

klausimų, nei jame galima rasti atsakymų apie laimės ir laisvės siekį. Pagrindinis personažas, pakliuvęs į spąstus, tampa moters įkaitu, kuri greičiausiai taip gelbėjasi nuo vienatvės. Į galvą stipriai įsirėžiantis filmas.

Tai dvi valandos kafkiško karantino su netikėta pabaiga.

Pasibjaurėjimas „Pasibjaurėjimas“ („Repulsion“, rež. Romanas Polanskis, 1965).

Apie ką filmas? Dvidešimtmetė Kerol dirba manikiūrininke Londono grožio salone. Jos nepaprastas grožis traukia vyrus, tačiau mergina pasinėrusi į savo vidinį pasaulį. Kerol siekiantys vyrai jai kelia pasibjaurėjimą. Ją iš proto varo už sienos girdimi naktiniai sekso garsai. Kai sesuo su vaikinu išvyksta atostogauti į Italiją, Kerol lieka viena bute ir jos bjaurėjimosi būsena perauga į siaubingas haliucinacijas. Ji nebeskiria realybės nuo ją kamuojančių košmarų.

Tai vienas iš niūriausių R.Polanskio repertuaro filmų. Filme susipina baimės, svetimumo ir vienatvės temos. Paprastas butas, kuriame vyksta didžioji dalis veiksmo, tampa ekspresionistinio košmaro židiniu, kuriame vis labiau ryškėja pagrindinės veikėjos pamišimas. Tai baimės, sukeliančios

KINAS

„Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A.Puipa, 1983).

destrukciją ir iškeliančios kitas tamsiąsias vienatvės puses, scenarijus.

Moteris ir keturi jos vyrai „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. Algimantas Puipa, 1983).

Apie ką filmas? Mažoji Lietuva. Kažkur Kuršių nerijos pusiasalyje, kopų papėdėje, stovi smėlio nuolat užpustoma žvejų trobelė. Ten gyvena senas žvejys ir du jo sūnūs. Vieną dieną prie žvejų trobos sustoja vežimas ir iš jo išlipa prieglobsčio prašanti nėščia moteris, kurios namą nusinešė jūra. Atokiuose nuo civilizacijos namuose atsiranda nauja gyvybė, nauji rūpesčiai ir naujos viltys.

Režisieriaus A.Puipos vaidybinis filmas pagal danų rašytojo Holgerio Drachmano novelę „Romanas kopose“ ne toks klaustrofobiškas kaip „Moteris smėlynuose“, tačiau jis taip pat yra alegorinis bei filosofinis pasakojimas apie vietoje ir laike užstrigusius žmones. Jų nuolatinė kova su smėliu ir atšiauriu jūros klimatu primena Sizifo darbą. Filme iškeliami universalūs dalykai: moteris kaip visko pradžia – žmona, mylimoji, sesuo, motina. Dėl unikalios lokacijos ir lėto pasakojimo tempo filmas įgauna baltiško, kuršiško siurrealizmo aurą.

Švilpiko diena „Švilpiko diena“ („Groundhog Day“, rež.

Haroldas Ramis, 1993).

Apie ką filmas? Ciniškas orų pranešėjas Filas atvyksta į mažą miestelį komentuoti vietinės šventės, pavadintos „Švilpiko diena“, įvykių. Dėl sniego pūgos jis priverstas nakvoti taip nekenčiamo miestelio viešbutyje. Atsibudęs vyras pastebi, kad tai ir vėl ta pati diena, kaip ir vakar. Kitą rytą ir vėl tas pats. Užstrigęs laike Filas eina į tas pačias vietas, bendrauja su tais pačiais žmonėmis ir daro tuos pačius dalykus. Kiekvieną kartą jis turi išgyventi pačią nemėgstamiausią dieną savo gyvenime.

Tai linksmiausias filmas sąraše. Ką bendra jis turi su izoliacija ir karantinu? Gal tiek, kad karantine visos dienos atrodo vienodos, kaip ir pagrindiniam personažui. ►

Tai filmai, kur egzistencinis karantinas pateikiamas iš labai skirtingų kampų – nuo psichologinio siaubo, trinančio sveiko proto ribas, iki išgyvenimo Marse.

41

KINAS

◄ „Švilpiko diena“ neįtikėtinai protingas ir linksmas filmas. Čia užknisanti rutina pažadina pagrindinio personažo neįtikėtiną originalumą bei įkvėpimą. Smagu žiūrėti, kaip nemėgstamoje aplinkoje jis galiausiai sukuria pačią laimingiausią dieną.

Mėnulis „Mėnulis“ („Moon“, rež. Duncanas Jonesas, 2009).

Apie ką filmas? Semas yra astronautas, vienas trečius metus dirbantis Mėnulio stotyje. Jis skaičiuoja dienas, liko paskutinės dvi savaitės, ir galės keliauti į Žemę, apkabinti mylimą žmoną, pagaliau pabučiuoti trejų metų dukrelę. Artimiausiu astronauto draugu visą tą laiką buvo kalbantis ir kosminės bazės kompiuterinę sistemą kontroliuojantis robotas. Artėjant suplanuotam skrydžiui namo, Semą ima kamuoti alinantys galvos skausmai ir haliucinacijos.

Tačiau kosmose niekas neišgirs jo pagalbos šauksmo.

Tai dainininko ir aktoriaus Davido Bowie sūnaus debiutinis mokslinės fantastikos filmas. Be izoliacijos temos, čia dar paliečiama ir godžių korporacijų veikla. Filme vaizduojamas vienas vienišiausių darbų, kokį tik galima įsivaizduoti, ir parodoma, kaip tai paveikia psichiką. Pagrindinis personažas nebesijaučia toks vienišas, kai sutinka savo paties identišką kopiją, turinčią jį pakeisti darbe. Tačiau dėl to jis netampa laimingesnis. Viena filmo juodesnių minčių, kad niekas nenorėtų gyventi arba būti uždarytas su tokiu pačiu, kaip pats.

„Marsietis“ (rež. R.Scottas, 2015).

42

„Švilpiko diena“ (rež. H.Ramis, 1993).

Palaidotas gyvas „Palaidotas gyvas“ („Buried“, rež. Rodrigo Cortésas, 2010).

Apie ką filmas? Kaip jaučiasi žmogus, gyvas įkalintas po žeme. Aklina tamsa, sparčiai senkantis deguonis ir laikas, į tvankų kapą besiveržiantis smėlis ir neviltis. Polas atsibunda šešios pėdos po žeme. Įveikęs pirmąją panikos bangą, ankštame karste vyrukas randa mobilųjį telefoną ir žiebtuvėlį, bet nesupranta, kaip jis čia atsidūrė ir kodėl.

Labiau minimalistinio filmo lokacijos požiūriu turbūt dar iki šiol nėra sukurta.

Visas veiksmas vyksta dviejų metrų, net ne kvadratinių, erdvėje. Tiek režisierius, tiek pagrindinis aktorius Ryanas Reynoldsas išlaiko dėmesį iki pat pabaigos net ir tokiomis kinematografiškai skurdžiomis sąlygomis.

Meistriškai įtampą kurstanti juosta atima žadą ir nepalieka abejingų. Tiems, kurie

„Mėnulis“ (rež

bijo, kad dėl koronaviruso gali tekti per ilgai užsibūti savo bute, filmas primins, kad viskas gali būti kur kas blogiau izoliacijos atžvilgiu.

Marsietis „Marsietis“ („The Martian“, rež. Ridley Scottas, 2015).

Apie ką filmas? Ambicingą NASA misiją Marse nutraukia galinga audra, astronautų įgula nedelsiant evakuojama į Žemę. Deja, astronautas Markas atsiskiria nuo komandos.

Jis išgyveno audrą Marse ir su siaubu suvokia, kad kosmose liko vienui vienas. Kosminis laivas sugadintas, ryšys su Žeme nutrūkęs.

Vienintelė jo išeitis – panaudoti visas savo mokslines žinias ir pačiam sugalvoti, kaip Marse, planetoje, kurioje niekas neauga, užsiauginti maisto ir kaip atkurti sugadintą ryšį.

„Laisva siela“ (rež. J.Chinas, E.Ch.Vasarhelyi, 201

KINAS

lis“ (rež. D.Jonesas, 2009).

Vienintelis išgyvenimo laukinėmis sąlygomis filmas šiame sąraše. Pastatytas populiaraus amerikiečių rašytojo Andy Weiro bestselerio motyvais. Jį kurdamas režisierius R.Scottas itin glaudžiai bendradarbiavo su NASA specialistais, todėl filme gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties ir įspūdžių. Robinzono Kruzo Marse istorija žavi pagrindinio veikėjo užsispyrimu ir pozityviu požiūriu beviltiškoje situacijoje. Astronauto psichologinis pasiruošimas galėtų būti pavyzdys daugeliui laisvių suvaržymo išsigandusių Lietuvos piliečių.

Laisva siela „Laisva siela“ („Free Solo“, rež. Jimmy Chinas, Elizabeth Chai Vasarhelyi, 2018).

Apie ką filmas? Aleksas Honnoldo – pasaulyje vienas iš kelių asmenų, turinčių neį-

elyi, 2018).

„Palaidotas gyvas“ (rež. R.Cortésas, 2010).

tikėtinų laisvojo laipiojimo uolomis įgūdžių.

Jo tikslas – išlaisvinti sielą, įgyvendinti savo svajonę – be virvės ir apsauginių priemonių įkopti į vieną sudėtingiausių uolų pasaulyje „El Capitan“, kurios aukštis – 975 metrai.

Ruošdamasis gyvenimo žygiui, Aleksas įsimyli. Dūžta bebaimio kovotojo šarvai, atsiranda susikaupimo trikdžių, atsakomybės už savo veiksmus prieskonis, didesnė nesėkmės tikimybė. Norint įveikti visus iššūkius, tenka izoliuotis nuo artimiausių žmonių. „Oskarą“ laimėjęs dokumentinis filmas pateikia asmeninį alpinisto portretą, bet kartu tai ir trileris, kuriame, siekdamas įveikti neįveikiamą uolą, atletas meta iššūkį savo kūnui, mintims ir jausmams. Tai visiškai kito lygio savanoriška saviizoliacija, kai dėl beprotiškos svajonės rizikuojama savo gyvenimu. Pradėjus lipti uola, nėra kelio atgal. Lieka tik uola ir vienas alpinistas.

Filme pilna akimirkų, kai tiesiog pamiršti kvėpuoti.

Švyturys „Švyturys“ („The Lighthouse“, rež. Robertas Eggersas, 2019).

Apie ką filmas? Tai nespalvota juosta apie du vyrus, kurie prižiūri švyturį atokioje saloje.

Tačiau vieną dieną po audros jie lieka įkalinti tarp bangų ir klykiančių žuvėdrų. Vienišumas priverčia juos prarasti sveiką protą, o naktimis pradeda pildytis patys baisiausi košmarai. „Švyturys“ – psichologinis siaubo filmas, kuris prasideda komiškai – du skirtingo amžiaus vyrai tarsi prasti kambario draugai erzina ir bando vienas kito kantrybę.

Abiem izoliacija su nemėgstamu žmogumi apkarsta, virsta slogia ir erzinančia būtimi.

Tampa aišku, kad konfrontacija tik didės sniego gniūžtės principu. Beprotybė tik auga ir neaišku, ar jie ištrūks gyvi namo. Tokiose situacijose geriau būti izoliuotam vienam.

Parengė Andrius RAMANAUSKAS

„Švyturys“ (rež. R.Eggersas, 2019).

43

GINTARO LAŠAI

Kalėjimo prižiūrėtojas Benas TARKERIS

„Viskas labai paprasta“ – aiškiai išgirdau vyrišką balsą. Apsirengęs rudai mėlynu languotu švarku ir žalios spalvos kelnėmis jaunuolis sėdėjo ant kėdės, persikreipęs tarsi netvarkingai numestas pirkinių maišas. Kone pusę spuoguoto veido dengė didžiuliai, storais lęšiais akiniai, todėl pro stiklus akys atrodė išsiplėtusios, o žvilgsnis apsiblausęs. Priešais jaunuolį, kitoje stalo pusėje, sėdėjo velniškai graži maždaug dvidešimties metų mergina. Elegantiška, pastelinės spalvos prigludusi prie liauno kūno suknelė, šviesūs garbanoti plaukai, švelniai paryškintos lūpos.

Jaunuolis be perstojo kalbėjo, kartais ištiesindavo nugarą, kažkaip keistai pasukiodavo pečius ir vėl sudribdavo. Jo balso tembras, turiu pripažinti, puošė kalbą ir, kad ir kaip būtų keista, priversdavo mane užsimerkti. Mergina beveik tylėjo, tik kartais, po jaunuolio frazės „Viskas labai paprasta“, kurią jis vartojo lyg kažkokio muzikinio kūrinio leitmotyvą ir kuri kaskart buvo ištariama vis ryškiau, tyliai kažką išlemendavo, nuleisdavo akis ir lyg uždarytas narve žvėrelis baugščiu žvilgsniu imdavo dairytis po salę.

Buvau kaip reikiant alkanas, o ant mano stalo kvapą jau skleidė kepsnys, todėl palinkėjęs sau gero apetito (taip darau visada, valgydamas ne savo paties gamintą maistą) dingau lėkštėje. Baigęs valgyti supratau, kad kurį laiką negirdžiu kaimynų pašnekesio.

Dirstelėjau į jų pusę: sukryžiavęs rankas, užvertęs galvą į lubas ir ištiesęs kojas vaikinas gulėjo kėdėje. „Ar dabar supranti?!“ – jo balsas driokstelėjo lyg perkūnas. Mačiau, kaip mergina sustingo, po to staiga lyg įgelta 44

atšoko nuo stalo, atsistojo ir nieko netarusi išbėgo.

Jaunuolis nervingai suglamžė servetėlę ir ėmė visu kūnu drebėti. Pasijutau nepatogiai, pro šalį ėjusios padavėjos paprašiau sąskaitos. Jaunuolis nerangiai pakilo nuo kėdės, atsisuko į mane ir, lyg būčiau konflikto priežastis, lyg būčiau aštuonioliktojo amžiaus džentelmenas, kurį iškviesti į dvikovą galima metant pirštinę, sviedė į mano staliuko pusę servetėlę ir pasileido išėjimo link. Servetėlė nukrito visai šalia lėkštės ir, jaunuoliui dar nespėjus užtrenkti laukujų durų, visiškai sumišęs, atsargiai ją išskleidžiau.

Pirmiausia į akis krito užrašai: „Kalėjimo prižiūrėtojas“, „Mylimoji“, „Kaimynė“, „Geriausias draugas“. Prie kiekvieno iš jų buvo nupieštas sargybos bokštas, sujungtas įvairiausių formų rodyklėmis ir nuorodomis. Servetėlės apačioje nubraižytas stačiakampis, o jo vidinėje pusėje – daug sukryžiuotų kvadratėlių. Ant stačiakampio jaunuolis kažkodėl buvo nupiešęs medį.

Nors... Tai galėjo būti ir antena, tačiau piešinio apatinėje dalyje smulkūs vingiuoti brūkšneliai priminė medžio šaknis, todėl, labiau pasikliaudamas pirmu įspūdžiu, antenos variantą atmečiau.

Pastebėjau ant užrašo „Geriausias draugas“ užtiškusį lašą, nuo kurio raidės buvo truputį išsiliejusios ir ryškesnės. Nežinau, kiek laiko spoksojau, bet, nieko nesuprasdamas, ėmiau sukti jaunuolio kartojamą leitmotyvą. Deja, tai nepadėjo loginiam mąstymui, ėmė trūkti oro, darėsi karšta, jaučiau, kaip drėgsta pažastys. Staiga prisiminiau, kad grįžtant namo pažadėjau mamai užsukti į vaistinę. Apmokėjau sąskaitą ir išėjau. Visą kelią persekiojo mintys apie kavinėje patirtus įspūdžius ir piešinį ant servetėlės.

Panašu į pabėgimo iš kalėjimo planą. Kieno tai mylimoji, kieno geriausias draugas ir kaimynė? Kalėjime atliekančio bausmę kalinio? Gal medis pasodintas tam, kad jo šaknys suardytų pastato stogą ir atsirastų ertmė pabėgimui? Visi keturi servetėlėje pažymėti žmonės, kiekvienas nuo savo sargybos bokšto stebi vieną kalėjimą, bet užrašo apie kalinius nėra. Kieno pabėgimui? Mintis apie tuščią kalėjimą mane persmelkė, lyg būčiau kažką supratęs, nors tas momentinis susijaudinimas galbūt atsirado nuo supratimo, kad tuščių kalėjimų nebūna, na, bent jau tuščių kalėjimų niekas nesaugo. Tik tiek.

Prisiminiau šį įvykį, kai socialiniuose tinkluose ėmė sparčiai plisti žaidimas, pavadintas „Kalėjimo prižiūrėtojas“. Tai įvyko maždaug po dvejų metų nuo anksčiau aprašytos situacijos. Negana to, elektroniniu paštu asmeniškai gavau kvietimą prisijungti prie žaidimo. Nors buvau gana žinomas visuomenėje ir kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose sulaukdavau be galo daug, laiške buvo užuomina apie mestą man servetėlę, dėl kurios ir buvau tikras, kad žaidimo kūrėjas – tas pats jaunuolis, sutiktas anąkart kavinėje.

Sakydamas, kad pats lengvai ir iš karto supratau žaidimo esmę, jausčiausi apsimelavęs. Tiesa, nesu tikras ir dabar, kad išsiaiškinau ir viską supratau teisingai.

Taisyklės gana miglotos, o aš, kaip visada, kai stengiuosi labai greitai viską suvokti, kai nervinuosi dėl neaiškumų arba logikos trūkumų, dar labiau save paklaidinu. Laimė, kad buvau ne vienintelis pasiklydęs, ir galbūt todėl žiniasklaida ėmė šviesti žmones, aiškino taisykles, kartu rašydama ir apie žaidimo eigą.

Kalėjimo prižiūrėtoju žaisti gali bet kuris ne jaunesnis kaip trisdešimties metų vyras, norintis praturtėti ir iš šalies pamatyti virtu-

GINTARO LAŠAI

Živilės Dementavičiūtės / eFoto nuotr.

alų, savo galimai kitokį likimą. Intelektuali kompiuterinė programa jo pomėgius, įpročius, pažiūras, komentarus, susirašinėjimus su draugais surenka iš socialinių tinklų, išanalizuoja, įvertina ir, nustačiusi kalėjimo prižiūrėtojo charakterį, emocinę būseną, intelektą, modeliuoja jo veiksmus, darančius įtaką tolesnei žaidimo eigai. Žaidimo kūrėjas sugalvojo visiems vienodą pradžią: vyras dirba kalėjimo prižiūrėtoju ir kiekvieną mielą dieną nuo sargybos bokšto mato savo mylimąją, gyvenančią priešais kalėjimą. Kadangi jos langai be užuolaidų, jis stebi ją, besistaipančią prieš veidrodį, besirangančią ant lovos, gaminančią valgyti, vartančią madų žurnalą, mojuojančią jam. Jie negyvena kartu – po darbo

jis turi skubėti namo pas seną, sergančią mamą. Tokios taisyklės. Vieną valandą per dieną kalėjimo prižiūrėtojo geriausias draugas gali jį pavaduoti – taisyklės tai leidžia – tada kalėjimo prižiūrėtojas gali apsilankyti pas mylimąją. Tokia pradžia.

Laimi tas kalėjimo prižiūrėtojas, kuriam kompiuteris pirmajam sumodeliuoja vedybas. Intelektualios programos neįmanoma pergudrauti – vedybos gali būti tik iš tikros ir abipusės meilės. Kadangi žaidime taip pat dalyvauja internetu užsiregistravę ir prisijungę prie žaidimo žmonės-investuotojai, prizinį fondą kalėjimo prižiūrėtojas pasidalija su jais. Žmonės-investuotojai išsirenka kalėjimo prižiūrėtoją ir stato už jį, lyg hipodrome už pasirinktą žirgą. Kad

atbėgtų pirmas, kad kalėjimo prižiūrėtojas laimėtų, žmogus-investuotojas turi visaip jį skatinti, privalo plačiai atverti piniginę ir parodyti išmonę.

Kalėjimo prižiūrėtojui galima nupirkti šiltesnę ar patogesnę avalynę, už tam tikrą kainą įdėti į kišenę paskrudintą sumuštinį, pavaišinti karštos kavos puodeliu, nupirkti galingesnį ginklą ar pritaisyti prie jo optinį taikiklį, yra galimybė kalėjimo prižiūrėtojo mylimajai padovanoti brangių papuošalų, šiuolaikiškai įrengti jos butą, apstatyti jį naujausiais baldais ir buitine technika. Kalėjimo prižiūrėtojo mamai galima atjungti televiziją, kad, neturėdama ką veikti, ji šnekintų grįžusį namo sūnų, darbo metu skambintų jam kas pusvalandį ir paveiktų jo psichiką. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ Bet daugiausia reikia mokėti už nieką.

Daugiausia kainuoja nesikišti į kalėjimo prižiūrėtojo reikalus ir nedaryti jam įtakos.

Pasiryžęs laimėti pagrindinį prizą, žmogusinvestuotojas kiekvieną dieną turi sumokėti nemenką sumą, kad smulkesni žmonėsinvestuotojai nekaišiotų nosies į kalėjimo prižiūrėtojo reikalus ir taip apsaugotų jį nuo aplinkybių, kokių jis nėra gyvenime turėjęs.

Daug kas meta žaisti supratę, kad nieko nesupranta apie poveikį žmogaus psichikai, ir buriasi į draugijas bendraminčių, kad išsiaiškintų. Kiti priešingai (tokių yra daugiausia) – kvailina, visaip keikia kompiuterį dėl jo nekompetencijos, dėl, jų manymu, kompiuterio programos neteisingai modeliuo-

jamų kalėjimo prižiūrėtojų veiksmų ir tęsia žaidimą tol, kol neatsiduria reanimacijoje ar dar blogiau – psichiatrijos ligoninėje. Yra dar viena kategorija nusivylusiųjų: jie savo nesėkmes nutyli – jiems gėda prieš draugus, kompiuterio programai sumodeliavus visiškai ne tokią žaidimo eigą, kokią pats kalėjimo prižiūrėtojas viešai prognozavo ar kuždėjo į ausį savo artimiesiems.

Pasitaiko ir tokių žmonių-investuotojų, kurie žiauriai susidoroja su kalėjimo prižiūrėtojais. Be saiko investavę ir visiškai prasilošę, jie realiame gyvenime pakelia ranką prieš tuos kalėjimo prižiūrėtojus, kurie prieš žaidimą mušėsi į krūtinę, kad elgsis protingai, kad virtualiame žaidime nenulips

Virginijaus B. / eFoto nuotr.

46

nuo sargybos bokšto, kad bus abejingi, kai pamatys, kad svetimas vyras užėjo pas jo mylimąją į svečius. Bet deja... Suprasti, kad kalėjimo prižiūrėtojo pažadai bet kokiomis aplinkybėmis išlikti protingu yra nieko verti, toli gražu gali ne kiekvienas žmogusinvestuotojas.

Ilgai netilo kalbos apie vieną kraupų įvykį. Vyras buvo įsitikinęs, kad jaunystėje vedęs kitą, tikrai mylimą moterį, būtų buvęs laimingas, todėl kompiuterio ekrane troško sugrąžinti save į tą laiką, kai priėmė sprendimą vesti. Vienintelė mintis nedavė ramybės, sukeldavo viduje keistų prieštaravimų, panardindavo į dar didesnį liūdesį – mintis, kad, pasikeitus aplinkybėms, nebus jo taip mylimų – septynerių metų sūnaus ir penkerių dukrytės.

Pradėjęs žaisti, jis, nusižengdamas taisyklėms (kūrėjas nepasivargino apsaugoti žaidimą nuo nesąžiningų žmonių), investavo į save nemenką pinigų sumą ir pirmiausia, galbūt tam, kad virtuali mylimoji prie jo labiau prisirištų, nupirko jai du vaikus. Aišku, vaikams jis davė tokius vardus, kokiais vadino tikrame gyvenime.

Kai virtualią mylimąją pamatė flirtuojančią su užėjusiu pataisyti klozetą santechniku, žaisdamas nušovė ne tik ją ir santechniką.

Realiame gyvenime jis išsivežė vaikus į mišką ir pasiūlė žaidimą – vaikai bėga, o jis užrištomis akimis juos gaudo. Kai vaikai džiaugsmingai pasileido, jis iš mašinos bagažinės išsitraukė medžioklinį šautuvą ir dviem taikliais šūviais juos paguldė visam laikui. Po to nusišovė pats. Žaidimui pakrypus pavojinga linkme, prižiūrėti kalėjimą susigundė žymus vienišas filosofas. Jo knygos, kaip nugalėti save, kaip gyventi su savimi taikoje, puikavosi garsiausiose knygų mugėse, buvo verčiamos į daugelį pasaulio kalbų ir gulėjo matomiausiose knygynų vietose.

Už jį, kaip kalėjimo prižiūrėtoją, ėmė statyti didžiulius pinigus ne ką mažiau garsus ir turtingas žmogus-investuotojas. Ilgai nesvarstęs, gerbdamas filosofą už jo įstabų protą, už sugebėjimą daryti poveikį aplinkiniams, investuotojas pasirinko vienintelę investicijų kryptį – nedaryti filosofui įtakos.

Filosofo virtuali mylimoji, nors velniškai graži, buvo paprasta mergina ir gyvenime jokiais sugebėjimais nespėjusi pasižymėti.

Galbūt todėl filosofas pradžioje ją stipriai paveikė. Nuo sargybos bokšto filosofas stebėdavo ją, ir, nors nebuvo poetas, o poeziją laikė bergždžiu užsiėmimu, kiekvieną dieną

GINTARO LAŠAI

sukurdavo jos grožį ir gerąsias savybes apdainuojantį sonetą. Pakeitus jį draugui, dirbančiam taksi vairuotoju, filosofas visą pasimatymams skirtą laiką deklamuodavo savo eiles apie meilę. Ji buvo sužavėta. Nuo negirdėtų gyvenime žodžių kiekvienąkart raudonis nutvieksdavo baltai skaistų jos veidą. Pati ji buvo neiškalbinga, todėl į filosofo įmantrius meilės prisipažinimus atsakydavo kone kaskart ta pačia fraze: „Kaip gera, mielasis.“ Įvykiams filosofui palankiai rutuliojantis, norėdama nurungti investicijomis žymų turtuolį, investuoti į filosofą ėmėsi turtinga nafta valstybė. Praėjus trims mėnesiams nuo žaidimo pradžios, prizinis fondas taip išaugo, kad pagrindinio prizo laimėtojas būtų galėjęs tuščiame lauke įkurti ir pastatyti naują valstybę sulig Lietuva: su visais gyventojų namais, miestais ir jiems reikalinga infrastruktūra. Utopine laikyta filosofo svajonė perkelti valstybę į šiltesnius kraštus ir ištisus metus plieskiančia saule pakeisti tautiečių mentalitetą tapo visiškai reali.

Kad galėtų laisvas priimti sau naudingą sprendimą, filosofas turėjo išlikti racionalus, nepaveiktas pavydo, abejonių, nedraskomas prieštaringų jausmų. Jis, kaip visada, daug bendravo su savimi, kūrė įvairias neprisirišimo prie grožio ir meilės teorijas, baidė save skaudžia patirtimi ir net buvo sugalvojęs viską apversti aukštyn kojomis. Filosofas nusižiūrėjo savo mylimosios kaimynę, kuri per dienas šlubuodavo po kambarį ir prie lango sėdėdavo pusnuogė, nukarusia krūtine. Žiūrėjo į ją ir kartojo sau, kad grožio supratimas yra iškreiptas ir viso labo visuomenės susitarimo reikalas.

Ko gi jai trūksta? Filosofas nevalingai dirstelėjo į savo riebią ranką. Jie abu panašaus sudėjimo ir, jei nuo mažens jam nebūtų visais įmanomais būdais brukama informacija apie idealios moters išmatavimus, apie laimingas gražuolės ir pabaisos pabaigas, apie tai, kad seksualiausia vyruose yra intelektas, būdamas beveik šešiasdešimties, jis vargiai lyg idiotas žaistų tuos žaidimus, o seniai gyventų sau laimingas su nukarusios krūtinės savininke ir prie židinio skaitytų anūkams pasakas. Moteris nukarusia krūtine tikriausiai būtų buvusi puiki šeimininkė, vaikus mylinti mama ir padėtų rūpintis ligota motina.

Bet kodėl jam taip patinka banalus grožis? Gal jaučia kažkokį kompleksą iš vaikystės? Nors jis supranta, kad skaniausi grybai auga nebūtinai saulės apšviestoje medžių

paunksmėje, nors dažniausiai baravyką randa tamsiausiuose brūzgynuose, miške tarp šiukšlių, traktorių išraustose provėžose, apdulkėjusį ir sunkiai atpažįstamą šalia automagistralės degalinės, miške jo kūną kojos nevalingai neša prie to vaikystėje matyto gražaus paveikslėlio su pavaizduotu beržynėliu ir linksma baravykų ar raudonikių šeimyna.

Ne, vis dėlto svarbu pateikimas, – atsiduso filosofas. Ar nesižavime fotomenininko daryta nespalvota nuotrauka, kurioje pavaizduotos veidą giliai išvagojusios raukšlės? Ar dailės kritikai neliaupsina nutapytų kreivų formų? Net šiuolaikiniai poetai kuria nerimuodami, o ant kūrybinės bangos yra stulpeliu surašytas prozinis nerimas, ir, jei mylimoji būtų kiek labiau išprususi, tik nusijuoktų iš banalių jo eilių, – svarstė filosofas. Ir vis dėlto menininkai turi labiau pasistengti, – mąstė jis, – menas privalo apversti melą ir parodyti žmonėms tikrąsias grybų vietas.

Bet užtekdavo gražuolei pamoti pro langą laiba rankele ir meiliai jam nusišypsoti, kaipmat dingdavo filosofo išvedžiojimai apie grožio suvokimą. Širdį imdavo kutenti saldus jausmas, kad pagaliau jo protas, jo nuopelnai žmonijai yra apvainikuojami, kad pagaliau jis sulaukė tikrojo įvertinimo ir aukščiausiasis, nors filosofas netiki Dievo, atsidėkodamas įteikė jam nuostabiausią dovaną.

Ko vertos liaupsės riebalų dėmėmis nusėtų kostiumų savininkų, akiniuotų, atlėpusiomis ausimis vyrų ar brangių cigarų rūkytojų patapšnojimai banketų metu, ko verti rafinuotai subtilūs moterų, apsirengusių laisvais drabužiais vien tam, kad paslėptų savąsias kūno formas, komentarai, protingi atsiliepimai apie filosofo naujausią publikuotą įžvalgą?

Nieko! – sušukdavo ir nusispjaudavo nuo sargybos bokšto filosofas, gėrėdamasis savo mylimosios kūnu, užmaskuotu lengvu šilkiniu chalatėliu. Ne, jis nekuria lūkesčių, nesisavina jos – tai svetima jo prigimčiai.

Jis nepalies mylimosios, kol ji nepasakys, kad negali be jo gyventi, kol nepasakys, kad kiekvieną minutę galvoja apie jį, kad laukia jo verkdama ir alpėdama, kad yra neverta jo mažiausio pirštelio, kad savo kūną atiduoda jo protui, kad jos meilė krenta po jo kojomis ir valys jo kūrybinį kelią nuo nesėkmių.

Net tada, kai mylimoji švelniai apkabins jį ir valiūkiškai žiūrės į jo spindinčias akis, net tada rūpestingai suims jos rankas savosiomis ir pasakys, kad dar ne laikas, kad turi

labiau jį pažinti, kad kūniški malonumai yra brandžios meilės tęsinys, kad, be kartu sukurtos įdomios ir intriguojančios meilės istorijos, tęsinį nebūtų taip smagu skaityti ir greitai pabostų.

Praėjus trims mėnesiams ir įpusėjus ketvirtajam, investuotojai pradėjo nerimauti.

O kaipgi? Juos suprasti paprastam žmogui buvo nesunku – filosofo santykiai trypčioja vietoje, kitaip sakant, nejuda į priekį.

Turtingos nafta šalies vyriausybė, slapta pasitarusi, nusprendė padaryti papildomą finansinę injekciją ir įpilti filosofui konjako.

Daug negalima, filosofo niekas nėra matęs girto ir nežino alkoholio daromo poveikio jo psichikai. Reikėjo veikti atsargiai, stebint filosofo pokyčius ir tik reikalui esant pamažu didinti injekcijas.

Sprendimas nebuvo teisingas. Filosofas ėmė kurti dar banalesnes eiles ir, nesulaukęs pasimatymo valandos, garsiai, skeryčiodamas rankomis, skaitė jas tarnybos vietoje; pakeitus draugui, filosofas pirmiausia bėgdavo nupirkti mylimajai gėlių, taip sutrumpindamas pasimatymams skirtą brangų laiką, kartu sutrumpindamas galimybę suartėti. Negana to, grįžęs namo jis ėmė kalbinti savo liguistą motiną, kuri, investuotojų supratimu, tik trukdė filosofo ir mylimosios santykių vystymuisi, o dabar, priešingai jų lūkesčiams, mama pastebimai atkuto.

Susitikęs akis į akį su filosofu, didžiausias investuotojas atsargiai užsiminė apie tai, kad užgimęs kūdikio vaisius sutvirtintų judviejų santykius. Filosofas įrodinėjo savo tiesą ir jautėsi įžeistas investuotojo primityvaus ir nekompetentingo kišimosi į jo gyvenimo filosofiją. Jis neišdrįso pasidalyti savo nuogąstavimais, kad, uždaryta namie ir stebima visą dieną, ji ypatingai graži, bet... Jei galėtų su ja išeiti į viešumą, neabejoja, viskas būtų paprasčiau. Filosofas galėtų reikšti mintis pašnekovui ir slapčia stebėti, kaip pastarasis nužiūrinėja jo moterį. Juk iki tol būdavo priešingai. Nors ministro pirmininko žmona ne tokia graži – nėra ko lyginti, – filosofas, užsižiūrėjęs į ją, nesiveldavo į ginčus. Palydėjęs po renginio mylimąją namo, jis yra tikras, jaustų jai begalinį dėkingumą, aistrą ir nebūtų toks suvaržytas.

Ne, to investuotojas nesuprastų. Patirdamas didžiulį mylimosios susižavėjimą, filosofas nesugeba susidoroti, tarytum susižavėjimas juo būtų didelis informacijos srautas, tačiau per daug aiškus, paprastas, galima sakyti, primityvus ir nereikalaujantis iš filosofo proto pastangų. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Tačiau jis turi apsimesti, kad tai jam patinka, turi vaidinti supratingą ir įsimylėjusį.

Ir tik tada, kai pajunta, kad žodžiai pradeda atsimušti į mylimąją ir grįžta jos nepaveikę, jo protas ima kaisti nuo nerimo, o baimė jos netekti grąžina jausmą, panašų į meilę. Šią savo būdo savybę jis žinojo, filosofas tai jau buvo ne kartą patyręs ir prieš žaidimą bijojo, kad gali nepavykti pergudrauti programos. Ne, nepergudrauti – jis nesiruošė nieko apgaudinėti, tačiau slapčia tikėjosi, kad dirbtinai sukurtos visiškai kitokios aplinkybės, nei lig šiol patirtos realiame gyvenime, galbūt pakeis jo mąstymą ir kompiuteris uždegs žalią šviesą vedyboms.

Filosofas stambiausiam investuotojui nedrįso prisipažinti, kad dažnai ima matyti apsiblaususias mylimosios akis. Dar daugiau – jos tarytum ima suktis, it klausytųsi įkyraus radijo laidų vedėjo ar įgrisusios dainos. Tada juo labiau negali prieiti ir jos paliesti. Galbūt jis savo giliais išvedžiojimais apie gyvenimo prasmę, ji – besisukančiomis akimis, abu jie tarsi nubrėžė raudoną liniją, kuri atskyrė jų kūnus? Kartais galvoja, kad jam stinga ryžto, kartais noro tą liniją peržengti, o baisiausia mintis – būti prie linijos sustabdytam. Kartais jis pagalvoja, kad stebėti nuo sargybos bokšto yra daug saugiau ir draugą prašo pakeisti tik iš pareigos ir įpročio.

Penkto mėnesio pradžioje, švilpiniuodamas ant sargybos bokšto populiarią dainos melodiją, filosofas iš mylimosios gavo žinutę. Ji buvo trumpa, lakoniška, bet filosofui nieko nepaaiškinanti. „Nieko neišeis“ – perskaitė telefone pranešimą. Filosofas pajuto tarsi bokštas ėmė svyruoti, o medinės grindys – aižėti. Jam pasirodė, kad girdi kalinių juoką, o pažvelgęs į mylimosios langus pastebėjo besišypsančią kaimynę nukarusia krūtine.

Filosofas mylimajai atsakė, kad nesikarščiuotų, kad išsiaiškins viską, kai ateis, bet atsakymo nesulaukė, o pakeitus draugui, nors filosofas visą valandą maigė skambutį, judino rankeną, daužė duris ir garsiai šaukė, jų neatidarė. Į žinutes taip pat neatsakinėjo. Jis parašė, kad be galo myli, ir jei jos sprendimas jį palikti yra pamatuotas ir galutinis, gerbs jį ir nesiliaus mylėjęs. Tyla.

Po to keikė save, kad žeminosi, galvojo, kad vertėjo išlaužti duris, išvadinti prie laiptinėje susirinkusių kaimynų paskutine kurva, barakuda, intelekto nesužalota blondine ir panašiai.

48

Ne, jis būtinai turi su ja pasimatyti, žmogus negali palikti žmogaus nepaaiškinęs priežasties. Pro langą matė mylimąją, vaikštinėjančią po namus lyg niekur nieko, lyg nieko nebūtų įvykę. Į filosofo pamojavimus, rodomus įvairiausių formų judesius rankomis ir pirštais, ji visiškai nereagavo.

Kitą dieną jis nupirko mylimajai suknelę, brangius papuošalus ir ant sargybos bokšto, persisvėręs per aptvarą, energingai suko juos ore, bet mylimoji net nemirktelėjo.

O gal nieko ir nebuvo? – staiga toptelėjo filosofui. „Brangioji, mylimoji mano, taip negalima elgtis, esi suaugusi moteris, paaiškink, prašau, kuo tave supykdžiau.“ Kitą žinutę, po to, kai pusdienį nesulaukė atsakymo, parašė piktesnę: „Nejaugi esu tau tuščia vieta?“ Nieko. Spengianti tyla. Truputis konjako, ir trečią dieną filosofas verkdamas pasipasakojo geriausiam draugui, į kokią keblią padėtį yra patekęs. Jam gali būti atviras. Draugas pasisiūlė nueiti pas ją ir pasikalbėti. Pasakė, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau, pažadėjo filosofui, ne, jis pasakė, kad tai niekuo neypatingas gyvenimiškas konfliktėlis, paprastas nesusipratimas, kurį jis kaipmat sutvarkys. Kaipmat, kai tik nuveš klientą į užmiestį ir grįš.

Laikas filosofui slinko lėtai. Tokia neaiški padėtis varė jį iš proto. Juk jis pirmas galėjo jai pasakyti, kad nieko neišeis, juk jis tai jautė. Gal tada būtų viskas atvirkščiai? Tada būtų abejingai stebėjęs, kaip mylimoji blaškosi po namus, į jos žinutes būtų atsakinėjęs vienu žodžiu, vaidindamas panieką. Gal ir būtų nuėjęs pas ją, ir, matydamas maldaujančias akis, būtų raminęs ir kalbėjęs, kad yra susikrimtęs, kad abejoja jos nuoširdumu. Ji turi suprasti. Tiek metų vienas, tiek kartų nuviltas, o jo pasididžiavimas – gyvenimo supratimas ir išmanymas – tiek kartų buvo paniekintas grožio. Į žaidimą jis įsitraukė ne dėl pinigų. Tai tvirtai žino. Alkūnėmis pasirėmęs į bokštelio aptvarą, filosofas prisiminė, kaip žaidimas pradžioje jį papiktino. Jis rašė ilgiausius straipsnius, kad negalima eksperimentuoti su žmonėmis, kad žaidimo kūrėjas tyčiojasi iš žmogaus esminių instinktų, dėl kurių žmogus vis dar sugeba išgyventi, kad tokiu būdu yra dar labiau dirginamas žmogaus noras sunaikinti silpnesnį arba, geriausiu atveju, pavergti jį, kad besąlygiškai jam tarnautų.

Iš viršaus filosofas pastebėjo jaunuolių porą, kuri ėjo gatve ir staiga prie kalėjimo

sustojo. Iš kur čia atsirado pašaliniai? Akiniuotas jaunuolis ir įsikibusi jam į parankę mergina, užvertę galvas į viršų, nusišypsojo tarsi sveikintųsi. Kažkur matyti. Filosofas atsakė vos pastebimai linktelėdamas. Smalsumas jį vieną dieną pražudys. Jo vedamas, filosofas pasidavė draugų įkalbinėjimams užlipti ant sargybos bokšto. Bet ar tikras draugas būtų norėjęs stebėti jį iš apačios? O gal jam vis dar trūksta šlovės? Ne. Jis ėmė žaisti norėdamas padėti žmonėms. Norėjo pagaliau nutraukti pralaimėjimų grandinę ir užbaigti žaidimą, atnešantį žmonėms vien nelaimes.

Bet filosofas negalvojo, kad gali būti taip sunku, nežinojo, kad bus taip šalta, kad užeis vienišumo jausmas, o noras nuslėpti nuo žmonių-investuotojų savo liūdną būseną tik didins ją. Niekas iš žmonių-investuotojų nepaklausė, kaip jis jaučiasi. Toks klausimas žaidime kainuoja kelis centus. Pigi ir nieko verta investicija, kuri neatneštų žmogui-investuotojui pakankamai dividendų, neduotų apčiuopiamo pelno. Bet ar būtų filosofas prisipažinęs?

Jis net sau nenorėjo pripažinti, kad saugo tuščią kalėjimą, kad nėra jokių kalinių. Filosofas tai suprato, atpažinęs vaikystėje paties sodintą medį. Medį buvo nesunku atpažinti.

Be šaknų jie visi atrodo vienodai. Tėvas iškasė duobę ir, pasirėmęs ant kastuvo, stebėjo, kaip sūnus įleidžia medžio šaknis. Mama viena ranka glostė filosofo galvą, kitoje laikė laistytuvą. Kai tėvai išsiskyrė, filosofas pamiršo medį ir medis ėmė augti ant stogo, o toje vietoje, kur turėjo būti šaknys, kažkas ėmė statyti pastatą.

Filosofas galėtų nulipti nuo sargybos bokštelio ir eiti kur panorėjęs, galėtų pakviesti mylimąją į kiną ar bet kur kitur – nėra ko saugoti. Nebent kalėjimą reikėtų saugoti nuo benamių, norinčių pasišildyti.

Jie vieninteliai nebijo kalėjimo ir mielai sulįstų nakčiai. Kas čia jį laiko? Taisyklės?

Atsakomybė? Kam? Ne, dabar nenori ir negali galvoti apie tai.

Nuleidęs akis, filosofas pamatė prie kalėjimo grupelėmis stoviniuojančius žmones.

Kai kurie rodė jam nesuprantamus ženklus, berniukas raudona kepure iškėlęs rankas prašė mamos, kad pakeltų, o nesulaukęs ėmė garsiai verkti. Skubėję praeiviai stabtelėdavo, prieidavo prie susirinkusių žmonių, kažką pasakydavo, pakeldavo galvas ir susidomėję likdavo stebėti.

Apačioje buvo juntama šventiška nuotaika – girdėjosi linksmas šurmulys.

GINTARO LAŠAI

Virginijaus B. / eFoto nuotr.

Miestiečiai nesiliovė rinktis. Vieni rankose nešėsi vėliavas, kiti laikė savadarbes lenteles ir net transparantus su įvairiausiais užrašais, liaupsinančiais filosofą. Trūko tik tautinės giesmės ir patriotiškos muzikos. Šiandien, gelbėdamas padėtį, stambiausias investuotojas išleido didžiulę sumą pinigų, kad į žaidimą sukviestų visus žmonesinvestuotojus. Reikia palaikymo. Kas gi labiau palaikys filosofą, jei ne investavę į jį žmonės.

Filosofas nesumoja, kaip jam elgtis. Jis trumpam pamiršta savo nuoskaudas, o pamatęs valdžios atstovą, linkteli galva. Valdžios atstovas atsako tuo pačiu. Nors visai neseniai atrodė, kad apsiniaukęs dangus šiandien bus be prošvaisčių, kad tuoj sutems, lauke pastebimai prašviesėja. Debesys prieš saulėlydį prasiskleidžia ir virš mylimosios namo išlindusi saulė trukdo filosofui stebėti jos langą. Jis turi prisimerkti.

Filosofas pastebi atokiau nuo minios stovintį vyriškį. Ilgas paltas, stilinga skrybėlė ir natūralios odos pirštinės. Taip, filosofas jį atpažino. Stambiausias investuotojas. Filosofas negali apsirikti. Tai jis mokėjo už tai, kad niekas nesikištų į filosofo reikalus. Filosofas nežymiai pamoja jam ranka, tačiau stambiausias investuotojas dedasi nepastebėjęs ir pasistato palto apykaklę. Kvailys...

Jis nesupranta, kad filosofas – žmogus, kad jis ne monstras. Negali suprasti, kad filosofui irgi reikia pagalbos iš šalies, kad ir jam būtinas paprastas patarimas, kad jo filosofija yra viso labo būdas save pateisinti. Galų gale ir filosofas nori, kad kas nors pavaišintų jį puodeliu karštos kavos. O gal stambiausias investuotojas viso to nenori suprasti? Tada dukart kvailys.

O jis...? Ar jis pats ne kvailys, išmokęs įmantriai dėstyti mintis? Tavo tuščius, beverčius raštus labiausiai mėgsta stiliaus ir

formos besivaikantys snobai, kurių nebejaudina paprastas žodis, kurie kiekvieną tavo mintį naudoja lyg kryžiažodį, o išsprendę susijaudina, ir, lyg viso to būtų per maža, tarytum mintis turėtų kvapą, jie veržiasi prie tavęs kuo arčiau, trokšdami apuostyti kiekvieną tavo drabužio raukšlę. Dabar tave tai erzina?

Tu gi žinojai, kuo visa tai baigsis. Tu negali laimėti. Kad ir kaip norėtųsi, turi likti vienas ir nustoti svajoti apie šiltą lovą, apie mylimos moters rankomis ant stalo pastatytą sriubos lėkštę. Tik tavo paties mintys gali tave sušildyti. Niekas kitas to nepadarys. Tu vienintelis. Žmonių minia filosofą ima trikdyti, jis pajunta silpnumą, ima suktis galva, darosi karšta. Staiga kyla mintis šokti žemyn.

Filosofas svarsto apie galimybę pralįsti pro aptvarą. Gal vieną statramstį pavyktų kaip nors atlenkti? ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Ne, net ir atlenkus tikriausiai jo kūnas užstrigtų. Tai būtų žmonėms juoko, – mąsto jis. Perlipti tikrai nepavyktų. O gal įsibėgėti, užsimerkti ir lyg buliui pasruvusiomis akimis taranuoti aptvarą? Ne, įsibėgėjimui per mažai vietos. Ar žmonės spės susitelkti, kad savo rankomis jį pagautų? Kad ir spėtų, greičiausiai tokio svorio jie neatlaikys.

Pagaliau filosofas mato, kaip mylimoji atidaro draugui duris, kaip meiliai šypsosi, padeda nusirengti striukę ir pakabina ją ant pakabos. Nepaaiškinamo jausmo spaudžiamas – visada pavydėjo tepaluotam draugui paprastumo – filosofas įdėmiai žiūri į mylimosios ir draugo lūpas, bandydamas perskaityti judviejų pokalbio prasmę. Draugas ranka rodo į bokšto pusę ir kažką rimtu veidu sako. Ji visiškai nepyksta, kažką linksmai aiškina. Ji ima jį už rankos? Nesupratau, – išsiveržia iš filosofo lūpų atodūsis. Jis neatstumia jos. Kur jis kiša savo purvinas rankas? Ne, negali būti! Šito jau per daug!

Filosofas mato, kaip geriausias draugas mylimąją bučiuoja. Konfliktėlis, sakai?

Nesusipratimas? Jis nusikabina nuo peties šautuvą ir ilgai taikosi, per daug ilgai – nėra medžiotojas – pro taikiklį pamato nuogą mylimąją ir šauna. Dabar mato geriausio draugo judančią subinę. Vėl taikosi. Mato keistai žiūrinčią kaimynę, juodą skylę tarp jos krūtų ir judančią draugo subinę.

Aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn. Ji juda ir juda.

Viskas labai paprasta. Filosofas nulipa nuo bokšto ir šaudo į panikos apimtus žmones. Krenta transparantai, vėliavos užkloja nukritusiųjų kūnus, vėjo pagautas, panašus į servetėlę, sukasi ir kyla popieriaus lapas.

Filosofas paspiria raudoną kepurę, trakšteli mindomi šalia jaunuolio kūno nukritę akiniai. Filosofo veidu nuslenka keista šypsena.

Jis mato šliaužiantį stambiausią investuotoją, paliekantį ant grindinio raudoną liniją.

Filosofas visu kūnu užlipa ant stambiausio investuotojo ir, lyg gesintų koja nuorūką, valosi batus į paltą. Kontrolinis šūvis.

Taisyklėse to nebuvo numatyta. Jis eina aukštai iškelta galva ir su kiekvienu šūviu trūkteli ją dar labiau į viršų. Eina, šauna ir trūkteli galvą. Dar niekada jis nebuvo toks ryžtingas ir taip pasitikintis savimi. Priėjęs miesto aikštę, kurios centre puikuojasi paminklas paprastam, nieko gyvenime nepasiekusiam, jokių talentų neatskleidusiam žmogui, krenta pakirstas snaiperio kulkos.

50

Jurgis RAUDYS

*** šiais laikais rašyti poeziją reiškia būti maža antikvariato parduotuve didmiesčio skersgatvyje aplankęs ją rasi tai kas liko iš ano laiko čia viskas tikra kaip ir mes iš kaulų mėsos ir kraujo bet gaila kad mažai ką iš

mūsų dar domina mūsų pačių ontologinė genetika

*** pirma varpas vėliau varnos po dangų pabyra už sienos gotiškai rištos raudonų plytų alsavimas suvienodėjęs keli klavišų įžanginiai spustelėjimai rūdijančiais vargonininko pirštais ir... ir balsai vienu balsu po gilėjantį dangų po permirkusią žemę rudens vis dar žodžiais tais pačiais klajojam nors jau devintas sluoksnis nuo kisieliaus mes

GINTARO LAŠAI

Tiesiog gražus eilėraštis žąsys nukrypuoja marmuriniu dangum kasdien jų skrydis aukštesnis ir aukštesnis kol iš vaizdo lieka tiktai aidas imituojantis apvaizdą daiktų gyvų negyvų šešėliai trumpėja o lietus adatinis suveria kamieno rievių žiedus už lango ant gelstančios smilgos vazoj naktim o ypač dienom dangus artėja o mano ranka vis trumpėja trumpėja

*** suskilinėjusi asla tarsi žemėlapis čia nugyvenusio žmogaus akiraty nušiuręs katinas patruliuoja vos nusisukus šeimininkei strėlės greičiu čiupt mėsgalį geriausią kavotis sprunka

Gėlė už žemo žemaitiško lango violetinis su apgamu juodu ant žando raudono per stiebą didžiuoju pirštu viena kita dygi sekundė kūnas pagaugais nueina vadinas dar kūną turiu ►

Ričardo Šileikos nuotr.

51

GINTARO LAŠAI

*** ◄ visiems išdalijau tai ką pavyko atrasti iškaulyti… ir užkariauti per visą gyvenimą vis vien užantyje liks kas nors nepatenkintas

pasilikau tik receptus ir keletą pilnų ekskavatoriaus delnų žemės po medžiu kasmet tuo pačiu metu metančiu apsiaustą šešėlio dabar vaikštau keliskart per savaitę nuo savų vartų nubraukiu šukom sėklas spalvotas rudens dabar girdau sklidinu šulinio gelmės litriniu stiklainėliu gėlę kad ir jūs turėtumėte kuo žvilgsnius prisidengti atėję

pagalvoju o dabar kas beliko nemiga vienatvė popietės su šuniukais sveikinimų koncertai per LRT ir prastas cigaretinis tabakas

Prietaringas žmogus vėjas sušvilpė vieną kartą o žmogeliui reikėjo trijų tad nusiminė labai ir tapo dar prietaringesnis nes vienas kartas irgi kažką reiškia

naktinis lietus tankiai išbado visa kas minkšta apvaliom siaurom skylutėm

apsikeiskim rega emigrante žymėtas žiedu ant kojos piršto ir išvysiu tai kas yra už lekiančio viską skrodžiančio atvaizdo tavo

į juodą arbatą lašas pieno vakar pirkto iš kaimiečio bidono sudrasko Armėnijos kalnų kvapą *** vaikystės suoliukas šiandien čia sėdi senukai rūko skirtingas pypkes 52

viskas čia dvelkia ilgai ilgai brandintu romu – a – amžinąja Roma ***

***

Nekenčiu pieno

dar šukos butelių šukės

ir istorijos ima vienodėti

***

dabar visa alsuoja sliekai žemės kamienu drąsiai šliaužia į dangų neįtardami apie duriančią šviesą stropią medžiotojo akį ir nuogą kabliuką

moteriškas balinis batelis raudono kulniuko piršteliu priekaištingai rodo į dangų

keturios skirtingos gyvenimo istorijos

plūgas-inkaras kairiuoju peleko nagu įsistvėręs į žemės smėlėtą pakaušį mitų skrynia apversta ir tuščia ant jos guli bežandikaulė kaukolė pervertais smilkiniais saulės spindulio smilium skylės nykščio didumo durklas kvepiantis tamsa mėnesiena karšta anglim ir gerkliniu balsu net sudreba sužvanga žvaigždžių geležis įlenktas skydas su liūto atvaizdu žiupsnis apsinešusių sidabro monetų nukąsta uniformos rankovė su trim auksinėm juostelėm ant rankogalio

ramu: ranka ant vairo budrus gerai suteptas sąnarys riešo koja gerai įgudusi pėda akis dienos užkulisiuose jie tik ir tyko manęs metus jau dvidešimt trejus ramu: radijas šnabžda putoja už lango patvinusios marios iriasi vėjas valtele mėnesienos ramu: jokių minčių iš švino ar granito ir gero kelio linki į medį pakelės senų meistrų Dievas įvarytas ramu: sapno šukos glosto blakstienas lietaus ošimas klausą subangavo iš veidrožio gelmės išniro greiti mėlyni švyturėlių varpeliai štai kaip sudrumstė sielos dulkes tykiai nusėdusias kūno dugne

*** kiekvienam po kryžių drėgno gero medžio inkaro svorio laibiems pečiams vardan tvirtėjimo o toliau dangaus balsio nebalsio tik tuštuma kurioje kartkartėmis sutvinksi širdis tik nuokalnė atšerpetojusi ir tavo žingsniai trupinio dydžio siekia įveikti tūkstančius mylių

Pensinis draudimas

GINTARO LAŠAI

Alma RIEBŽDAITĖ

Mano mama rytais dainuoja. Ir ne šiaip dainuoja mhmmm, mhmmm, mhmmm, ji dainuoja kaip operos solistė ohohoho, hohoho. „Ji tikrai galinga“, – sako psichoterapeutas.

Kalbėjomės apie visokius niekus, psichopatų pasaulio ypatumus. Kažką jis pasakojo ten, sunku buvo susigaudyti. Tokie visokie absurdiški, sveiku protu nesuvokiami dalykėliai. „Tavo psichika, – sako, – kartais išsijunginėja. Na, tu negali pakelti.“ Grįžau truputį apsvaigusi. Kaip supratau, psichoterapeutas bandė atstatyti mano galios jausmą ir parodyti, kad psichopatiniai santykiai turi savo dinamiką, savo dėsnius.

Tai supratau. „Misisipyte, – girdžiu sako mama. – Turiu tau paruošusi mėsytės bliudukyje. Yra ant staliuko virtuvėlėje.“ Žodžio „Misisipytė“ aš negirdėjau jau daug metų, todėl suklusau.

Psichoterapeutas sako, jog lašišos gabalai iš dangaus pradėjo kristi dėl to, kad ieškau keptuvės, kurios reikės nuomojamame bute.

Jis tikrai kalba keistus dalykus.

Galios jausmo perspektyvoje apsvarstau savo vertybines nuostatas. Prisimenu anekdotą. Jei moteris užhipnotizuota pasimyli su kokiu nedorėliu, reiškia, ji tai padarytų ir neapsvaigusi. Neįmanoma žmogui įteigti to, kas prieštarauja jo vertybėms.

Grįžau tokia nepaveikta, geros nuotaikos.

Galvoju, bent vieną kartą. Suvokus, kad gyveni psichopatų pasaulyje, suvokti kažką baisesnio vargu, ar įmanoma. ►

Autonominis kompleksas. Almos Riebždaitės piešinys.

53

GINTARO LAŠAI

◄ Ir kažkaip man tas mamos pilvas, iš kurio atsitiktinai atsiradau aš, nuplaukia kažkur toli. Pradedu keistai galvoti, kad visos mano problemos prasidėjo nuo mano gimimo, kad aš esu problemų šaltinis, viską sugalvojau. Visi sau gyvena ramiai, visi žino, kas ko nori, tik aš einu ir viską griaunu, ardau nusistovėjusias sistemas. Šitame gyvenime esu kaip rakštis subinėje, toks viską ardantis monstris. Ne monstras, o būtent – monstris, kuriam viskas yra negerai. Jaučiu, kaip mano psichika nori viską susklęsti ir pirmą kartą gyvenime pasakyti: „Žinai, nieko nebuvo ir nieko nėra. Psichoterapija baigėsi, nes tavo sąmonė viską uždaro. Štai pabaiga. Sąmonė tiesiog viską uždaro. Nėra jokių priklausomų santykių, ir gal viskas, kas įvyko, kažkaip neturi reikšmės. Tai kažkoks sapnas ar prieš miegą matytas filmas, visa tai su tavimi neturi ryšio.“ Kažkur tolimuose ūkuose man kilo nuojauta, kad aš ginuosi, ginuosi nuo kažko siaubingo. Ir kad kito susitikimo metu būtinai paklausiu, bandysiu išsiaiškinti, nuo ko taip ginuosi. Ginuosi, tikriausiai, nuo to, kad esu psichopatė.

Supratau, kad tai man yra visiškai nebūdinga. Visada drąsiai eidavau į suvokimus, juos analizuodavau ir šitokia man nebūdinga reakcija – neigti problemą. Analizuoti, narplioti – mano kraujyje, bet štai gaunu žinią, viskas, baigėsi, nieko nebuvo. Štai pabudau ryte, išsiblaiviusi nuo kažkokios siaubingos istorijos, kuri visai nesusijusi su manimi.

Ir tada kirto. Iš pradžių per kojas, paskui pradėjo drebėti rankos. Jaučiu, kaip žemė slysta iš po kojų. Sukilo žvėriškas pyktis motinai, paskui kilo noras verkti, vadinasi, tai bejėgiškumas.

Galvojau, kad nekirs, kad gal bus susitikimas su psichoterapeutu. Ir mes kažkaip ramiai išsiaiškinsime, nuo ko taip ginuosi.

Apsvaigau. Visiškai. Toks jausmas, kad bet kurią akimirką galiu iškristi iš pado, netekti sąmonės. Svyruoju, vos pakalbu.

Prisimenu, kaip psichoterapeutas sakė, jog galiu paskambinti.

Taip neįpratusi. Esu įpratusi ištverti. Įsikimbu į kėdę. Juk nerašysiu jam: „Virstu iš kojų.“ Beje, nepasakyčiau, kad juo pasitikiu.

Bijau tapti nuo jo priklausoma. Man kelia siaubą bet koks ribų peržengimas. Kaip gydytoją priimu, bet kaip žmogaus vengiu.

Bijau žmonių. Siaubingai bijau žmonių.

Man vis atrodo, kad jis manimi pasinaudos.

54

Ereziškos mintys. Almos Riebždaitės piešinys.

Manimi neįmanoma nepasinaudoti. Aš tam sukurta.

Nebepašneku. Keliu sau tikslą išbūti sąmoninga, ištverti, neatsijungti.

Supratau savo paskirtį. Psichopatų pasaulyje žmonėms iš anksto yra paskiriami vaidmenys. Kai kas tai vadina likimu, bet tai yra tik psichopato tau paskirtas vaidmuo.

Pagal perskaitytą literatūrą galvojau, kad mano vaidmuo – atpirkimo ožys. O šiaip – mėsa, šuo, daiktas ir panašiai. Pernelyg gerai galvojau. Galvojau, kad bent kažkas esu. Turiu darbą, išsilavinimą, lakuoju kojų nagus, apsimaunu naujas kelnes, perku krūtą tačką.

Bendrauju su žmonėmis, rašau, piešiu, kuriu, dalyvauju parodose, projektuose, mano kūrinius spausdina. Užsidirbu pinigų, įveikiu sunkumus. Na, priaugau svorio beėsdama, bet kam neatsitinka. Perku sau skanesnį maistą, atlieku visus įsipareigojimus, moku už vaikų išlaikymą, organizuoju pramogas, perku rūbų ir daugiausia sportinio inventoriaus, susijusio su ekstrymu, nes man atrodo, kad įdomiai gyventi yra įdomu.

Turiu planų ir svajonių susitaupyti ir net nusipirkti sau būstą, kurio netekau. Susitaupyti pinigų, keliauti, skleistis, žydėti, siekti savo tikslų, išmokti mylėti save, įveikti izoliaciją ir galbūt susirasti draugą. Tikrą draugą.

Galvojau, kad bent kažkas esu.

Esu visa apsvaigusi, užpilta vidiniu morfijumi. Iš viršaus užpilta, ir tas morfijus nuo smegenų varva mano kūno vidumi. Kūnas

nejudrus, apšalęs, kaip būna, kai gauni narkozės ar vaistų nuo skausmo. Šiukšlė. Aš buvau šiukšlė. Atsarginis variantas.

Gerajai nuoširdžiajai Misisipei buvo paskirtas šiukšlės, atsarginio varianto vaidmuo.

Ir vis dėlto aš turiu vaidmenį! Kai visi nuo jos nusisuks, geroji ir nuoširdžioji Misisipytė jos tikrai neapleis. Ji duos Misisipei lašišos gabalą ir, kai jai jos reikės, pašauks Misisipytės vardu. Ir toji atbėgs išleidusi liežuvį, lekuodama, iš laimės apėjusi seilių putomis, jog pagaliau išmušė jos valanda.

Misisipė bus tokia laiminga.

Pagaliau ji sulaukė tos valandos, jos pastangos surado atgarsį, ji ne veltui tiek keliavo ir ieškojo, tiek lankė tobulėjimo kursų, patyrė išbandymų, kiekvieną dvasinį mokymą apėjo keliais septynis kartus iš eilės, ji pasiekė savo ir pagaliau sulaukė – pagaliau sulaukė motinos meilės. Misisipės gyvenimas ne veltui.

Matot, šiukšlės galima ir neišmesti. Galima ją tiesiog laikyti, o prireikus net kažkaip ją panaudoti, bet, žinoma, jos gali ir niekada neprireikti, bet dėl visa ko. Šiukšlei nereikia skirti dėmesio ir šiukšlę galima laikyti patalpoje, kurioje visi bijo būti, nes ten vaidenasi. Mama ten bijo eiti ir jos mylimiausia duktė ten bijo eiti (dėl to ir miega vienoje lovoje, nes bijo vaiduoklių ir tamsos).

GINTARO LAŠAI

Misisipė nieko nebijo, net vaiduoklių. Ir jai vaidenosi, susapnavo ten kažką, bet ji išmoko su vaiduokliais sutarti ir visai gražiai kartu toje patalpoje gyvena, niekaip viena kitai netrukdydamos. „O ko mums nesutarti, – sako Misisipė, – aš kol kas materiali, tu nemateriali, tai ko mums nesutarti, kartu nesugyventi.“ Ir viskas, niekas nesivaidena Misisipei vienai tuose namuose. Aplink visus kitus skraido ir plazda dvasios, jų tik apie tėvą sukasi šiek tiek mažiau. Šiukšlė su perspektyva.

Gali būti, kad psichopato paskirtas vaidmuo yra keičiamas, priklausomai nuo aplinkybių.

Mano mama labai nemėgsta Nato Tvirkučio. Natas Tvirkutis yra didelis mamos konkurentas, galintis jai iš panosės nunešti atsarginį variantą. Natas Tvirkutis yra labai pavojingas ir, kai jinai jį sutiks, tai duos jam į nosį.

Misisipei reikia surasti vyrą – aukso vidurį, tokią truputį melžiamą karvę, turinčią priklausomybių. Kokį nors nevykėlį, kuris šiame gyvenime jaustųsi kaltas ir būtų labai uolus. Tokiam Misisipė yra tinkama. Tada ji neš visokį gėrį į namus, bus naudinga.

Tikrai geras vyras, kaip ir visiškai blogas Natas Tvirkutis, nėra tinkami. Jie kažkaip pasiims Misisipę. O atsarginio varianto prarasti taigi nesinori, nebėra garantijų.

Misisipė yra kaip garantija, kaip draudimas. O už draudimą mokame. Retkarčiais pakišame lašišos gabaliuką ir leidžiame gyventi vaiduoklių arba šalčiausiame namo kambaryje. O ji jaučiasi labai dėkinga, kad iš viso turi stogą virš galvos. „Hohoho, ohohoho, hohoho. Hohoho, ohohoho. Lia lia lia lia lia lia lia lia lia aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa lia lia lia lia.“ Aš irgi taip dainuočiau.

Mielas brangus skaitytojau, atleisk, kad šitoje siaubingoje istorijoje pradėjau apie save rašyti trečiuoju vardu. Suprask mane, nervai nebelaiko. Nebegaliu rašyti pirmuoju vardu, psichika nebelaiko. Galvokime, kad tai apie kažką kitką, ne apie mus, ne apie mane ir ne apie tave. Tai kažkokia istorija, įvykusi ir vykstanti kažkur toli nuo mūsų, galbūt net kitoje galaktikoje, nes Paukščių tako galaktikoje tokie dalykai nevyksta.

Galva užšąla. Ne, taip negali būti.

Grįžtu namo.

Psichopatė verda braškių uogienę. Moteris, kuri jai paskyrė šiukšlės, atsarginio varianto likimą.

Taip negali būti!

Ne, tai kažkoks sapnas. „Neatsijunk, Misisipe, tik neatsijunk“, – išgirstu Tamsųjį balsą.

Viso to nėra, tai sugalvota istorija, o psichoterapeutas tėra herojus, dalyvaujantis šitoje istorijoje ir ją palaikantis. „Bet jei neatsijungsiu, galiu išprotėti.“ Atsijungimas padeda neišprotėti.

Kvėpuoju.

Sugniaužiu kumštį, jis virpa. Žiūriu, kabo nauja mėlyna bliuskė. Mes kartais keičiamės rūbais. Pažiūriu ir padedu į šalį.

Ar psichoterapeutas supranta, ką jis daro?

Kaip jis taip drįsta? Gal jis pasamdytas? Čia labai realu būtų sakyti: „Jai iš skausmo pasimaišė protas.“ „Neatsijunk, Misisipe, tiktai neatsijunk.

Laikyk. Tu ištversi. Tau pavyks.“ Psichika nelaiko, iš to, kad mane pažadino nauja daina, supratau, jog akimirkai pavyko atsijungti per pusantros paros, neskaitant miego. Truputį atlėgo Suprantu, kad tokie dalykai vyksta filmuose, bet kad gyvenime, mano gyvenime, atrodo absoliučiai, absoliučiai neįtikėtina.

Man kyla įtarimų, kad kuo gražesnį, poetiškesnį realybės vaizdą piešia žmogus – tiek proporcingai baisi yra jo realybė, nes jis nenori, negali, nepajėgia jos matyti.

Atleisk, skaitytojau, tai buvo eksperimentas, labai atviras, ryžtingas eksperimentas, ir aš tikrai nežinojau, kuo jis baigsis. Nežinau, kuo jis baigsis.

Dabar suprantu, kodėl atsivėrus tikrovei kai kuriuos žmones išveža, suprantu, kodėl kai kurie pakelia prieš save ranką, nes, kol nematei tikrovės, dar buvo galima šiaip taip gyventi. Šiaip taip. Įnirtingai piešiant gražų, poetišką tikrovės vaizdą.

Nesmerkite tų, kurie psichuoja, dažniausiai uždaryti reikia kitą pusę, bet gyvenime visada atsitinka priešingai, todėl niekada nesmerkite tų, kurie psichuoja, jie gyvi, jie jaučia, ir kažkas nepakeliamo yra jų gyvenime.

Dabar suprantu, kodėl žmonės pakelia prieš save ranką. Ta psichoterapija mane nužudys. Sužeistas žvėris buvo teisus. „Baik juokus, Misisipe, tu psichopatų pasaulyje gyveni jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Atsipeikėk, Misisipe. Kad tik aš tavęs nenužudęs“, – juokiasi psichoterapeutas.

Tu buvai jų plano dalis. Kai pasižiūri į praeities įvykius, supranti, kad jau seniai, seniai buvai jų plano dalis. Jie buvo suplanavę ir paskyrę tau vietą šiame gyvenime.

Tu buvai ir esi šiukšlė. Tu esi šiukšlė, atsarginis variantas net savo vaikams.

Mamytė jų laukia išskėtusi rankas, jie visada gali parbėgti pas mylinčią mamą ir visada gali ją mesti kaip šiukšlę, vos tik ji išleidžia garsą, kuris jiems nepatiko.

Atėjo žmonių, jaučiuosi gerai, bendrauti lengva. Kažkodėl biliardą žaidžiu negailestingai ir taikliai. Žaisdama biliardą jaučiu rankos tvirtumą, tai visada taip sunku pajusti.

Man įdomu, kaip psichuoja tikrieji psichai. O gal geriau to niekada nepamatyti.

Kas gali sekti po epiteto „baisesnė už šėtoną“?

Bet jam taip tįsta seilės, tėvas taip nori tos psichopatės, nes nuo vaikystės yra įpratęs, kad niekas niekada nepatenkino jo poreikių. Šiame pasaulyje, be psichopatės, jis nieko daugiau nematė. Ji. Tiktai ji. Jo svajonei lemta išsipildyti.

Esu atsitolinusi, motina tai jaučia. Tėvas laimingas, dažnai jį sutinku sėdintį pas mamą.

Savanoris iš Jugoslavijos angliškai už mane kalba daug kartų geriau, ir aš ne viską suprantu, ką jis sako, tik esmę. Mes sunkiai susikalbame, bet esame pradėję jausti vienas kitą: jis piešia, rašo, depresuoja ir panašiai. „About you writing?“ Ir aš pradedu pasakoti: „Lives one girl...

And she enter in the world of psychopaths...

The psychica of heroine don’t carry it...“ Jugoslavas man papasakoja apie savo audringą jaunystę „about drink and drugs...“ Apie „beauty in the dirthy...“ paieškas... „I understand...“ Ir tada jis man pradeda pasakoti apie Sebastijaną Salgado. „It’s very good film, it’s in lithuanian language, the name of this film is „Zemes druska.“ „Tas berniukas yra visiškai vienišas, jo kūną dengia skarmalai, jis neturi kelnių, bet, pažiūrėkite, kaip jis stovi, kokia ryžtinga poza...“ Pradėjau verkti.

O kaip stovėjau aš? „Tas berniukas yra visiškai vienišas, bet pažiūrėkite, kaip jis stovi, kokia ryžtinga kūno poza...“ Kodėl taip skauda, na, kodėl taip skauda? „Šitų žmonių prasta mityba ir jie neturi gerų gyvenimo sąlygų, bet kokie jie stiprūs...“ Šiukšlė yra visiškas žmogiškosios esmės paneigimas.

Kai mano mažasis sūnus persistengia, duodamas man visokių pastabų apie mano elgesį, balsą ir anglų kalbos sugebėjimus, jugoslavas kažkodėl jam sako: „Shut up.“ 55

GINTARO LAŠAI

Iš novelečių rom a Ramūnas ČIČELIS

Gyvenimo kelionė Rugpjūtį, po to, kai ketinau palikti Laisvės alėją, patraukiau į Soborą. Kadangi buvo popietė, šventovės durys buvo uždarytos.

Dar ilgai sėdėjau ant suolelio ir mąsčiau apie praeitį, dabartį ir ateitį. Supratęs, kad netrukus paliksiu Lietuvą, akimis sekiau kiekvieną pastatą, smulkiausią detalę ir žmonių veidus. Galvojau, kad tai padės ištverti nostalgiją išvykus. Laisvės alėja ir visas Kauno centras kėlė prisiminimus – ir malonius, ir nelabai. Ilgai vaikščiojau tomis tiesiomis gatvėmis ir įsivaizdavau savo būsimą gyvenimą. Visą dieną mynęs grindinį, grįžęs į dabar jau laikinus namus, negalėjau užmigti dėl jausmų ir minčių gausos. Stipriai nerimavau, nes laisvė – tai įsipareigojimas, kurį jaučiu Kaunui ir Lietuvai – Tėvynei, kuri nėra vien tik gamta ar daiktai. Svarbiausia man yra artimieji ir bičiuliai, su kuriais tiek daug dainavau, šokau, džiaugiausi, liūdėjau. Atėjo rytas

ir pasigirdo Soboro varpai, kviečiantys į Mišias. Prisiminiau savo kelionę į Italiją prieš daugelį metų. Tada visiškai pasiklydusį erdvėje ir laike mane išgelbėjo varpų garsai, nuvedę į bažnyčią. Ir dabar pajutęs, kad varpas nuo pat Vakarų civilizacijos pradžios yra kvietimas, išėjau į lauką. Atsisukau į Soborą ir pasidalijau savo skausmu ir pasimetimu. Italijoje atsitiktinai sutiktas žmogus bažnyčioje man padovanojo laikrodį, nes ars longa, vita brevis est. Laisvės alėjoje įkvėpiau gaivaus oro, pažiūrėjau į liepas, apie kurias neseniai buvau rašęs, visai kaip Italijoje, atsigėriau mėgstamos kavos ir nuėjau prie funikulieriaus. Žiūrėjau į ten esančias skulptūras, M.K.Čiurlionio dailės galeriją. Prisiminiau vasaros pradžioje aplankytą Leonardo Striogos parodą, ypač rantuotas skulptūras, kurios priminė praeitį – kančią, išdavystę, melą. Žvilgtelėjau į savo rankas ir pamačiau, kad mano pirštai

žaizdoti. Tik vėliau supratau, kad rankomis rašoma, lipdoma, kalamos skulptūros, tapoma. Pakilau ant Žaliakalnio kalno ir įėjau į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Ne iškart supratau, kad kiekviena jos plyta yra gyvosios katalikų bažnyčios metafora. Pajutau, kad jau nebenešu ilgo kelio naštos, nukreipiau akis į bažnyčios kupolą. Jis priminė praėjusią naktį, kuri buvo lyg dvasios kelionė.

Nuo šiol jau nebijojau pažvelgti žmonėms į akis, atgavau drąsą gyventi ir visu savimi supratau, kad mano pašaukimas yra rašyti poeziją, kuri padėtų išvesti žmones iš tamsiausios nakties, kurią ir pats praėjusią naktį išgyvenau. Prisiminiau dvi knygas – Thomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“ ir Vandos Juknaitės „Išsiduosi. Balsu“. Abi jos bylojo, kad viltis yra nemari, atgimstanti, kaip ir Lietuva. Priminė pokario rezistenciją, tremtinių kančias ir nuolatinį ėjimą į šviesą, kuri yra Dievas.

Gyvenimas yra gražus Vincentai, čia! Vincentai, ten! Šypsena nesitraukia nuo jo lūpų. Jis – padavėjas, ji – kilmingoji italė. Jų vaikelis toks mielas.

Gyvenimas yra gražus, sako kiekviena jų sekundė. Prasideda negandos. Žydai persekiojami, nešioja Dovydo žvaigždę, tampa pažymėtaisiais. Jis – žydas, ji – italė.

Kentės abu. Kaip ir beveik visos mišrios žydų šeimos. Suėmimas, lageris. Mirtis čia pat. Ji galanda ašmenis. Nacių kareiviai ieško kiekvieno, kuris nepaklūsta. Jie slepiasi. Jis taip nori sužinoti, ar ji tebegyva. Svarbu išsaugoti orumą. Jei mirti, tai oriai. Berniukas sėdi būdoje. Vincentas žygiuoja lyg kareivis. Į mirtį – juokauda56

mas. Berniukas žiūri pro plyšį. Jauna širdis atsisako tikėti tuo, kas įvyko. Vienatvė iki pat išvadavimo. Ir nebus mirties karalijos Vincentui ir itališkai žydiškam juokui žiaurumo ir neteisybės akivaizdoje. Vaikas suranda mamą, užkeliamas ant tanko.

Netektis skaudi, bet ne sužlugdanti. Gyvenimo raktas.

Einame su draugu molynu. Juokaujame.

Mums septyneri. Kojos kyla ir leidžiasi, molis kol kas jų neįtraukia. Iki gatvės – tiek nedaug. Tomas atsiduria šalia kelio, o aš – kiek toliau. Juokiamės jau isteriškai, netrukus juokas pereina į ašaras. Kojos klimpsta molyje. Tomas sukaupia jėgas,

kabinasi už pakelės žolių – išsikapsto iš molyno ant kelio. Man nepavyksta. Verkiu balsu. Kojos jau iki kelių molyje. Tomas eina ieškoti pagalbos. Pasaulio teisuolio vertas išbandymas – ar Tomas mane paliks, nes taip lengviau? Šaukiu visa gerkle: Tomaiiii, nepalik! Mirties akivaizda. Jei paliks, sušalsiu ir žūsiu molyje. Kojos jame jau iki blauzdų. Po geros valandos atvažiuoja mašina, išlipa Tomas ir buvęs mano tėčio mokytojas. Jis ir ištraukia iš giltinės nagų. Drebu nuo siaubo. Dėkingumas neturi ribų. Gyvenu!

Einame pelke. Aš ir mano draugai esame gamtininkai. Prieiname akivarą. Reikia

GINTARO LAŠAI

m ano „Kūverstis“

Ričardo Šileikos nuotr.

peršokti. Visi voroje kabinasi už medžio ir peršoka į kitą krantą. Eilėje esu paskutinis.

Kabinuosi, medis trekšt ir lūžta. Vanduo iki pusiaujo. Ištiesta draugo ranka. Aš ir vėl gyvas!

Išeinu iš kavinės. Lauke vėlyvo rudens vakaras. Gatvė pilna mašinų. Panašu į spūstį. Esu kavinės žmogus. Stoviu prie gatvės, rūkau cigaretę. Galbūt paskutiniąją savo gyvenime. Užsidega raudona šviesoforo lempa, mašinos sustoja. Kitoje gatvės pusėje pamatau kavinės langus ir žybsinčią iškabą. Galvoju, reikia perbėgti gatvę.

Gerai atsispiriu ir pirmyn! Vidurinėje gatvės juostoje į mane visu greičiu lekia

mašina. Sekundės dalį stabteliu ir žvelgiu į automobilio šviesas. Atsispiriu dešine koja, op, griovys peršoktas. Kairioji automobilio lempa buvo per metrą nuo mano kojos.

Vairuotojai stovinčiose mašinose stveriasi už galvų. Bandau įsivaizduoti, kaip ta mašina būtų kliudžiusi mano koją ir gulėčiau gatvėje leisgyvis. Ir vėl išgyvenau!

Amsterdamo gatvė prie Šv. Mykolo bažnyčios. Esu praradęs orientaciją laike ir erdvėje. Iš visų pusių į mane važiuoja dviračiai ir mašinos. Stoviu prie pat gatvės. Kitoje jos pusėje – knygynas.

Esu knygų žmogus. Atsispiriu dešine ir pirmyn! Mašinos ratai cypia. Bėgu, kiek

įkabindamas. Vairuotojas net nestabdo – beviltiška. Ir vėl gelbėja greita reakcija – metras iki avarijos. Iš tiesų, mano mielas, tave gelbėja Dievo pirštas, sako balsas iš viršaus. Po tokių survival įvykių žudytis būtų kvaila ir nepateisinama jokiais egzistencialistiniais išvedžiojimais. Pasuku į kavinę. Joje verda gyvenimas. Italė moteris prie bendro stalo valgo ir žiūri į mane, lyg būčiau Vincentas ir jo sūnus viename asmenyje. Sako, gyvenimas yra gražus!

Jos dukra pakartoja tą patį ispaniškai.

Visos pasaulio kalbos telpa Dievo ausyje.

Einu į bažnyčią ir uždegu tris žvakeles – už tėvus. Visų, ne tik savo.

57

KULTŪROS ISTORIJA

Prašmatnus senosios Klaipėdos turgaus gyvenimas Sakoma, kad ateitis priklauso miniai. Nežinia, kiek tiesos yra šioje sentencijoje. Tačiau gerai žinoma, kad senojoje Klaipėdoje turgus pritraukdavo minias žmonių. Turgaus charakterį, spalvas ir nuotaikas kūrė jo dalyviai. Prekybinis bruzdesys, komerciniai žmogiškieji santykiai, užsimezgusios būtos ir nebūtos istorijos turgaus žmonių knibždėlyne – visa tai atspindėjo tą margą, spalvingą, išskirtinai prašmatnų senosios Klaipėdos turgaus gyvenimą. Pasižvalgykime po senąjį turgų amžininkų, stebėjusių čia virusį gyvenimą, akimis.

Jovita SAULĖNIENĖ

Prekybos tvarka Senojoje Klaipėdoje, kaip ir kituose Prūsijos miestuose, ilgai buvo prekiaujama visur – prie miesto vartų, gatvėse, ant tiltų pakraščių, prekyvietėse. Iki šių dienų išliko Turgaus gatvės pavadinimas, primenantis, kad čia prekyba virė visoje gatvėje – nuo Jono kalnelio iki dabartinio teatro.

Tik 1829 m. buvo uždrausta pardavinėti prekes ne turgavietėse. Senosios Klaipėdos mėsininkai, duonos kepėjai ir kiti amatininkai turėjo susirinkti iš gatvių ar tiltų pakraščių stovėjusius specialius prekysuolius, ant kurių išdėliodavo savo prekes pirkėjams.

Atsirado mieste daugiau tvarkos. Išaugo ir prekyviečių paklausa. Miestas iš prekymečių mokesčių, kurių buvo įvairių ir skirtingu laiku įvestų (stovėjimo turguje, žydų, valčių, atgabenusių parduoti šieną, durpes, šiaudus, nendres, miltus, kalkes ir kt.), surinkdavo nemažai pajamų.

Ritualų diena

Didžioji turgaus diena senojoje Klaipėdoje.

58

Galima tik nusistebėti kartu su nemažai savo įspūdžių apie klaipėdietiškąjį turgų išsakiusiu kraštotyrininku Heinrichu A.Kurschatu, kad ilgą laiką miestas „specialiai tam skirtos turgaus aikštės net neturėjo, ir vis dėlto turgus užėmė nemažą plotą milžiniškame keturkampyje tarp turgaus halės ir Danės, tarp linų svarstyklių ir pakeliamojo (Grandinių) tiltelio“. Stebina

KULTŪROS ISTORIJA

Turguje.

ir turgų įvairovė. Būta malkų, šieno, žuvų ir kitokių turgų. O kur dar Friedricho turgavietė?! Kiek čia tų „gyvenimų“! Neišpasakosi, neaprašysi...

Senojoje Klaipėdoje įprastinės turgaus dienos – trečiadienis ir šeštadienis – buvo šurmulingos ir savotiškai linksmos. Trečiadienį būdavo kiek kuklesnis turgus, tačiau šeštadienis vadinosi didžiąja turgaus diena.

Tiek prekeiviams, tiek miestiečiams turgaus dienos ritualas išsidėstydavo į tris dalis – į turgų, turguje, po turgaus.

Važiuoti ir pėsčiomis Jau 5 val. ryto iš įvairių krypčių į senąją Klaipėdą riedėdavo vežimas po vežimo ir eilė prie eilės tvarkingai rikiuodavosi. Susidarydavo nenusakomai didžiulis „vežimų paradas“. Ir tai netruko ilgai. Po pusvalandžio jau būdavo visur pilna vežimų, todėl pavėlavusieji turėdavo tenkintis jiems nurodytomis vietomis šalutinėse gatvėse.

Suvažiuodavo į turgų ūkininkai iš Klaipėdos ir Šilutės apylinkių, nuo Palangos, Kretingos ir Gargždų. Kol vyrai arklius iškinkydavo ir apdangstydavo gūniomis, pamesdavo jiems šieno, moterys tuo metu ant švarių lentų ir dėžių sparčiai dėliodavo atsivežtus kiaušinius, sviestą, mėsą, grietinę, išdarinėtus viščiukus ir kitas gėrybes.

Akys raibo nuo jų. Žiūrint ko ieškosi, kur nužingsniuosi. Štai Turgaus gatvė. Kiek čia susiburdavo prekeivių ir namų šeimininkių! Čia buvo pardavinėjamas sviestas, prekiaujama kiaušiniais, sūriais, vištomis, žąsimis...

O kiek čia buvo gėlių prekystalių!.. Netrūko ir delikatesų pardavėjų, virš kurių stalų „kabojo kiškiai, viščiukai ir kurapkos kartu su svogūnų pundeliais“... Spalvinga ir prašmatnu. Ir taip kiekviename malkų, šieno, žuvų ar kitame turguje. Į turgų anksti išmuša valanda ir miestiečiams. Būriais, nešinos krepšiais traukdavo (amžininkai sako – slinko) į turgų moterys, kai kurios lydimos vyrų. 6 val. ryto jos jau būdavo vietoje. Ir prasidėdavo turgaus bruzdulys. Kiekviena turėjo savo prekiautoją sviestu, kiaušiniais, grietine, žuvimis ar daržovėmis. „Ištikimybė tam pačiam prekiautojui būdavo apdovanojama didžiausiais kiaušiniais, šviežiausia žuvimi, didžiausia kopūsto galva, o perkant grietinę – dideliu šaukštu magaryčių. Žinoma, mieste turėjome pakankamai maisto prekių krautuvių, tačiau niekur sviestas nebuvo toks auksaspalvis, kiaušiniai tokie dideli, salotos tokios šviežios, varškės sūris toks sausas ir grietinė tokia tiršta kaip turguje“, – pastebėjo G.Seigys.

sūrių, vištų, žąsų. Pasak H.A.Kurschato, „himnus galėjai sudainuoti neprilygstamos rūgštokos grietinės ir riebalais geltonuojančių žąsų pasturgalių garbei“.

O kur dar daugybės mėsininkų siūloma kvapnioji produkcija, gardžioji Rygos plikyta duona, populiarioji Palangos duona, auksinis bičių medus, daržovės. Vaisiai ir daržovės čia gulėjo kalnais. Pirkėjų laukė bulvės ir grūdai. Amžininkai prisimena, kad „buvo siūloma ir visų rūšių gyvų ar papjautų paukščių – nuo karvelių ir putpelių iki kalakutų, jau nekalbant apie žąsų kepenėles ir taukus“. Žuvų turguje iš visur – Pakalnės, Mingės, Kintų – suplaukę žvejai savo laiveliais atveždavo šviežių menkių, perpelių, žiobrių, kilkių, ungurių, ešerių, lynų, kuojų, vėgėlių, plekšnių, lašišų... Būtų ne visas vaizdas, jei amžininkų žodžiais nepaminėtume „kiek tolėliau už tvirtų prekystalių, tarp druska atsiduodančių statinių ir neįtikėtinų šūsnių spausdinto vyniojamojo popieriaus sėdėjusių silkių „valdovių“.

Visko, ko tik širdis geidžia, galėjai čia įsigyti. Tiesiog gėrybių karalystė. Ir su kokia meile, kokia sodria kalba tos gėrybės vardijamos amžininkų prisiminimuose. Vertino jie sodiečių ar žvejų triūsą. ►

Kalnai gėrybių Norint atkurti turgaus gyvenimo paveikslą, prireiktų nemažos studijos. Pasitenkinsime be platesnių komentarų paminėdami, kuo ypač žavėjo turgus amžininkus. Tai leis mums geriau suprasti tiek praktinę, tiek kultūrinę šio reiškinio vertę.

Be abejonės, visus gerąja to žodžio prasme stebino turguje siūlomi kalnai kokybiškiausių gėrybių – sviesto, kiaušinių,

Teatro aikštėje.

59

KULTŪROS ISTORIJA

jis ėmė pamažu vardyti graikų alfabetą, visai iš lėto. Moteriai tai buvo per daug, per keista ir baugu. Niekada nepažinti garsai sklido iš priešais stovinčiojo lūpų, ir žvejienė visiškai susitraukė.“

Turgaus herojė

Žuvų turgus.

Turgaus halė ◄ O dabar trumpam užsukime į 1860 m. pastatytą senosios Klaipėdos turgaus halę.

Tiesa, ji 1900 m. sudegė, bet buvo atstatyta.

Tik per karo gaisrus neišliko.

Erdvi, šviesi turgaus halė visada pilna žmonių, „net adatai nėra kur nukristi: kas stovi, kas stumdosi po minią“. Sako, jog žmonių kalbos ir šūksniai pranokdavo net Lindenau laivų statyklos sireną...

Ir ne vien miestiečiai čia buvodavo. Čia buvo galima sutikti iš kurortų atvykusių poilsiautojų, kurie, anot G.Seigio, „nesibodėdavo tokių nepatogumų, kaip vizos ar valiutų taisyklės, tik kad per atostogas dar kartą pasivaikščiotų po Klaipėdos savaitinį turgų ir turėtų namuose ką papasakoti“.

Tiesiog kunkuliuojantis gyvenimas.

sklandžiai: „Jauni ponaičiai, tik pažiūrėkit į krepšį. Pats šviežumas. Ką tik ištraukta iš jūros.“ Kai mes tuo suabejodavome, buvo pats laikas dėti į kojas, nes vikri moteriška ranka čiupdavo išaugusį ungurį ir užsimodavo padoriam smūgiui. Tada kildavo tikra erzelynė ir persimesdavo nuo vieno prekystalio iki kito. „Bepročiai vaikigaliai“ buvo kukliausias titulas, kuriuo mus apdovanodavo žvejienės.

Tik kartą joms kažkas užčiaupė burną taip, kad trumpam virto nebylėmis. Žmonės kalba, tai pavyko vienam profesoriui. Kai žvejienė turguje šitaip įsivažiavo šūkaloti,

Prekeiviai ir pirkėjai Nepaprastai įdomūs prekeivių ir pirkėjų čia besimezgantys santykiai. Paminėsime du atvejus.

Bruno le Coutre aprašė tokį epizodą iš Žvejų turgaus: „Jaunystėje mes, progai pasitaikius, eidavome pavaikštinėti po žuvų turgų ir apsimesdavome ieškantys pirkti žuvies. Žinoma, visada rasdavome prie ko prikibti. Iš pradžių viskas vykdavo 60

Turgaus halė.

Aktyviausia turgaus herojė – tai, anot H.A.Kurschato, „kritiškai nusiteikusi Klaipėdos namų šeimininkė, nepaliaujamai ieškanti žemiausios kainos ir geriausios kokybės, visa širdimi atsidavusi nekintantiems turgaus lankymo ritualams, bet kartu ir nepraleidžianti progos šnektelėti su pažįstama ar sviestą pardavinėjančia moterėle...“ Turgus jai tarsi scena, kur ji, energingai derėdamasi „dėl dešimties centų“, renkasi prekes: „Čia – sviestas neskanus, kitur – grietinė per tiršta, o ten – per daug rūgšti, žąsis visai nebloga, bet išdarinėta būtų daug geresnė! Tačiau, nepaisant kritikos ir visų priekabių, moteris patenkinta ir namo grįžta apsikrovusi prekėmis“, – pastebėjo H.A.Kurschatas.

Regis, pačią svarbiausią amžininkų įžvalgą apie nepakartojamą turgaus vertybę išsakė tas pats H.A.Kurschatas, pastebėdamas, jog turguje „dominavo Klaipėdos krašto valstietės su naminiais austais klostuotais sijonais ir daugybe apatinių sijonų, po smakru pasirišusios tamsias skareles. Nuo jų aiškiai skyrėsi žemaitės, kurios savo baltas ar gėlėtas medvilnines skareles mazgu rišdavo ant sprando. Be vargo galėjai atskirti ir

KULTŪROS ISTORIJA

Kuršių nerijos kaimų augalotas žvejų moteris, kurios baltas skareles dėvėjo surišusios po smakru. Taip ir žveją nuo ūkininko galėjai atskirti jau iš eisenos, nekalbant apie „žvejiškos“ aprangos ypatumus“.

Po turgaus Turgus baigdavosi 12 val. Tada pasirodydavo pirmieji miesto valytojų vežimai. Apsiginklavę šluotomis ir semtuvais, mėlynai apsirengę vyrai griebdavosi darbo. Šieno ir šiaudų liekanos, popieriaus ir daržovių atliekos greitai nykdavo po valytojų rankomis. Netrukus vėl visur nušvisdavo švara.

O prekeiviai dar turėdavo visokių reikalų mieste. Vieni skubėdavo įsigyti pirkinių namams. Tai į miltų krautuvę užsuka, tai prie alaus daryklos privažiuoti reikia. Užtrukdavo, kol prikraudavo vežimą reikiamų prekių.

Kiti skubėdavo aplaistyti prekybinius sandėrius smuklėse. Neretai vyrai, gurkšnodami grogą, moterys – Hofmano lašus (eterio ir spirito mišinys), užsisėdėdavę.

Kai kurie net taip prisivaišindavo, kad, kaip rašė Rudolfas Naujokas, „neretai jau smarkiai svyruodami lipo į vežimus, kad grįžtų į Klaipėdos krašto kaimų vienatvę“.

Vaikų žvilgsniu Vaikams, lydėjusiems tėvus į turgų iš įvairių krašto kampelių, ta kelionė pirmyn ir atgal buvo pažintis su Klaipėda, jos apylinkėmis, taip pat kraštiečių charakteriu bei jų gyvenimo papročiais. Štai būsimasis Klaipėdos krašto rašytojas R.Naujokas savo atsiminimuose atgaivins tą jauseną, kurią patyrė turguje: „Pasistatęs vežimą kuriame nors Turgaus aikštės kampe, galėjau ištisas valandas stebėti Taravos Anikės skulptūrą priešais teatrą. Švelnūs jos bruožai, nuleistos kasos, rami šypsena judrioje vietoje, kur visi aplinkui triukšmauja, derasi, skaičiuoja, laikė prikaustę mano žvilgsnį, nors tuomet nieko nežinojau nei apie ją, nei apie Simoną Dachą.“ Neišdils ir lankytos su mama smuklės vaizdas: „Ne visų smuklių būta tokių gražių ir jaukių kaip „Margasis ožys“, kurį valdė savo muzikalumu plačiai išgarsėję Veidai. Ant iškabos viršum durų buvo nupieštas alaus statinę smagiais mostais ri-

Friedricho turguje. 1930 m.

denantis ožys. Vaikystėje man tas paveikslas rodėsi esąs tapybos meno viršūnė.“ Keliaujant namo, ko gero, ryškiausiai rašytojo atmintyje įsirėžė apsilankymas pas gimines, kurių vaizdelis atskleidžia kai kurias papročių ar buities detales: „Visada užtikdavome keletą tetulių, sėdinčių ant raudonos bydermejerio sofos ir girdimai čežančių viršutinėmis suknelių dalimis.

Kiekvieną kartą reikėdavo kuo žemiausiai nusilenkti, tūkstantį kartų pasakyti, kuo aš vardu ir kiek man metų, lyg jos to nežinotų. Paskui visuomet apdovanodavo saldumynais, nes užeigose juk niekada nepristigdavo lakricos juostelių, guminių pelyčių, mėtinių lazdelių, saldainių su pokšinčia staigmena. Ypač smagu būdavo pas vieną pažįstamą kepėją, kurio kalnus pyragų pereidavau šlamšdamas pradedant „Napoleono riekelėmis“ ir baigiant „Amerikiečiais“, kol širdis taip apsaldavo ir sulipdavo, kad gelbėdavo tik aitrios, vyriškos sūriosios kmynų lazdelės.“

Klaipėdos jomarkas 1597 m. hercogas Georgas Friedrichas senajai Klaipėdai suteikė prekymečio (metinio turgaus) privilegiją, įpareigodamas rengti jomarkus ne per Žolinę (rugpjūčio 15 d.), kaip buvo įprasta, o perkelti į šv. Margaritos dieną (liepos 20-ąją). Datos ir vėliau buvo keičiamos, kaip ir jomarko trukmė – nuo 8 dienų iki 14-os.

Minėtu dokumentu buvo priminta, kad kiekvienas „gali naudotis visa laisve pirkti, parduoti“, tačiau privalo laikytis nustatytų taisyklių: „liepiame ir įsakome šio turgaus metu nedaryti jokios žalos ir neleisti tam atsitikti.“

Tiek prekeiviams, tiek miestiečiams turgaus dienos ritualas išsidėstydavo į tris dalis – į turgų, turguje, po turgaus.

Speciali tarnyba tikrindavo, ar prekės pasvertos miesto svarstyklėmis, ar teisingi matai, svoriai, svarsčiai, uolektys (ilgio matas tarp alkūnės iki pirštų galų, maždaug 60–65 cm). „Jormarko paveikslas – toks nepamirštamai savitas...“ – rašė H.A.Kurschatas.

Išties senosios Klaipėdos jomarkas buvo spalvingas visais požiūriais reginys. Tuo įtikina ir šie dviejų klaipėdiškių įspūdžiai.

Ko tik ten nebūdavo „Jomarkas prasidėdavo birželio viduryje ir trukdavo visą savaitę. Linksmybių pradžia būdavo skelbiama sekmadienio popietę 14 val.

Teatro aikštėje. Abiejose gatvės pusėse buvo sustatytos ilgos eilės palapinių, kurios ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

jam visos buvo geros ir atleisdavo. Viena jam ypač patikdavo. Tai banko direktoriaus Reicho duktė – mažoji Lotė, kuri koketiškai sakydavo: „Apgaule nebent uodą pagausi...“ (Fricas Karlas Krušinskis).

Tvirta jaunimo tradicija „Jomarko lankymas buvo tvirta jaunimo tradicija. Kai man buvo vienuolika metų, kartu su motina ir „mažuoju bernu“ pirmą kartą nuvažiavome į Klaipėdą pasižiūrėti jomarko.

Mano vaikiška siela sunkiai galėjo suvokti šį prašmatnumą. Iš kaimų į miestą atriedėjo berželių šakomis ir margais kaspinais papuošti, keturiais arkliais pakinkyti vežimai.

Visur viešpatavo džiaugsmas ir juokas, muzika ir dainos. Negalėdama pajudėti iš vietos, stypsojau priešais didelę aikštę prie Dangės, kur stovėjo palapinės ir karuselės.

O, tos karuselės!.. Poromis aplinkui lėkė jauni žmonės ant grandinių pakabintose sėdynėse. Taip pat ir automobiliuose, ir ant žirgų sėdėjo ne tik vaikai, bet ir daug džiaugsmingai nusiteikusių suaugusiųjų. Pasivažinėjau ir aš kartą karusele ir jaučiausi iš didžiausios palaimos pakilusi nuo žemės.

Žuvų turguje. 1934 m.

Malkų turguje.

Asmeninio archyvo ir Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr. ◄ tęsėsi iki pat linų sandėlių ir toliau, be-

veik iki pat pilies Karlo tilto. Akį viliojo meduoliai, gausybė įvairiausių rūšių saldainių, toliau – žaislų prekystaliai. Koks stebuklas! Šaižūs balsai „išmetėjų“, taip vadinamų todėl, kad už kelis pfenigius parduodavo smulkią tos firmos produkciją, kurią reklamuodavo, visur girdėjosi. Prie linų sandėlio kampo stovėjo keli prekystaliai su odos gaminiais. Už turgaus halės kampo įsikūrė „greitų nuotraukų“ fotografas, pirmiausia bandydamas objektyvu pagauti guvias kaimo mergaites. Dešinėje, priešais turgaus halę, keletą metų iš eilės duris atverdavo didžioji saldumynų būdelė. Ten buvo prekiaujama nuostabiais skrudintais migdolais.

62

Čia ir prasidėjo tikrasis šurmulys. Sūpynės, karuselės, ringo kovotojų palapinės, špagų rijikai, „laimės ratai“, „senmergių malūnai“, riedantys vamzdžiai ir viską pranokstantys linksmieji kalneliai bei „rusiškas ratas“. Palei turgaus halę iki pakeliamo tiltelio ir Papendiko užeigos driekėsi vadinamoji lenktynių trasa. Ko tik ten nebūdavo! Konfeti lietus grindinį dengė kelių centimetrų storio sluoksniu. Per orą skriejo popierinės gyvatės. Su papliauškomis užmegzdavo trankias pažintis, o muzika – visko po truputį – iki vidurnakčio skambėjo ausyse. Aidėjo įvairiausi šlageriai. Mano bičiulis Fricas čia jautėsi kaip žuvis vandenyje. Paprastai tylus berniukas užkabinėjo mergaites, kurios

Niekur sviestas nebuvo toks auksaspalvis, kiaušiniai tokie dideli, salotos tokios šviežios, varškės sūris toks sausas ir grietinė tokia tiršta kaip turguje.

Paskui nuėjome į vieną palapinę. Ten juodaodis rijo gyvas varles ir kišo sau į gerklę įkaitintas geležtes. Mums kūnas pagaugais nuėjo, bet vis tiek nepraradome apetito. Viename iš daugelio užkandžių paviljonų mama visiems trims užsakė dešros, bandelių ir karštos kavos. Prie kaulelių ridenimo palapinės man nepasisekė, dėl ko labai nustebau. Mama nupirko lauktuvių likusiesiems namuose. Pabaigoje nuėjome į Teatro aikštę nusipirkti indų. Jų reikėjo daug. Viskas, kas per metus sudužo į šukes, buvo atnaujinta. Mūsų nuomone, indai iš jomarko buvo daug geresni ir pigesni nei iš krautuvės“ (Elizabeta Vanags).

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8