VIRTUALI MENO PARODA

◄ O dabar nusikelkime daugiau nei šimtą metų atgal, į 1903 m. spalį, kai Paryžiuje, prie Eliziejaus laukų alėjos esančių Mažųjų rūmų (Petit Palais) cokoliniame aukšte buvo atidaryta pirma naujai įsteigto Rudens salono (Salon d’Automne) ekspozicija, kurioje buvo rodomi jaunųjų dailininkų kūriniai.

Rudens salonas, surengtas kaip alternatyva itin konservatyviam tapusiam oficialiam Salonui (Salono arba Paryžiaus salono parodų istorija skaičiuojama Prancūzijoje nuo 1667 m.), išliko gyvybingas ir populiarus iki mūsų dienų. Jo etapinės parodos glaudžiai susijusios su Europos XX a. avangardinio meno raida ir svarbiausiais įvykiais. Pavyzdžiui, 1905 m. Rudens salone buvo pirmą kartą pristatyta fovizmo srovė, 1910 m. – kubizmas.

Praėjusiais metais Prancūzijoje išleistas įspūdingas katalogas „Rudens salonas plakatuose nuo 1903 m. iki mūsų dienų“. Jame pateiktas visų 29 937 dailininkų, kurie dalyvavo salono parodose nuo 1903 iki 2019 m., sąrašas. Jis mirgėte mirga garsiausiomis šiuolaikinės dailės kūrėjų pavardėmis.

Yra tame sąraše ir keli dailininkai iš Lietuvos. Skulptorius J.Mikėnas Rudens salonuose dalyvavo 1928, 1929 ir 1930 m., litvakas tapytojas Maksas Bandas – 1928 m., skulptorius A.Mončys – 1951 m., tapytojas Audrius Gražys – 2008 ir 2010 m. K.Pūdymas į Rudens salono parodas pateko 2016 ir 2019 m., kiekvieną kartą eksponuodamas jose po vieną (tokia dalyvavimo sąlyga) mažosios plastikos kūrinį.

Susitikimai Paryžiuje

Bet pirmas skulptoriaus K.Pūdymo debiutas Paryžiuje įvyko kiek anksčiau – 2013 m. Monparnaso dailės galerijoje (Galerie Art Montparnasse). Pasak K.Pūdymo, ši galerija patikėjo jam surinkti kelių menininkų iš Lietuvos darbus bendrai parodai. Kartu su klasikinėmis grafikos technikomis kuriančiu Egidijumi Rudinsku ir figūratyvinės tapybos atstovu Arūnu Rutkumi parodoje „Trys lietuviai Paryžiuje“ K.Pūdymas eksponavo 14 mažosios plastikos kompozicijų iš medžio ir bronzos. Parodoje buvo pristatyta ir aktoriui Gerardui Depardieu dedikuota kompozicija „Natiurmortas su vynuogėmis“ (galerijos parengtoje skrajutėje ji vadinama „gerai nuspręsta“). Galima paminėti, kad K.Pūdymas yra sukūręs ir kino aktoriaus Pierre’o Richardo skulptūrinį portretą. Apie netikėtus ir įdomius skulptoriaus kontaktus su šiais kino aktoriais ir jiems skirtus kūrinius spaudoje jau daug rašyta.

O Monparnaso dailės galerijos savininkų ir lankytojų nenuvylė lietuvių menininkų pasirodymas. Tad 2019 m. rudenį toje pačioje dailės galerijoje įvyko dar viena lietuvių dailininkų paroda „Susitikimas Paryžiuje“, kurioje klaipėdietė Dalia Kirkutienė pristatė abstrakčią tapybą, o K.Pūdymas eksponavo iš įvairių medžiagų sukurtą mažąją plastiką.

Mažosios plastikos žavesys

K.Pūdymo atveju verta pasižiūrėti ne tik į daugiau ar mažiau tradicinius viešosiose erdvėse įkurdintus, taigi plačiau matomus jo darbus. Didesnio dėmesio nusipelno skulptoriaus mažosios plastikos kūriniai, rodomi parodose.

Juose kūrėjo fantazija, vaizduotė ir gebėjimai skleidžiasi nevaržomai, laisvai, nėra ribojami numanomų ar realių korektiškumų, tradicionalumo, priimtų normų. Tai kūriniai, kuriuose su polėkiu išryškinamos greitos minties ir idėjinės sąsajos, jungiamos ir priešpriešinamos įvairios medžiagos, formos, faktūros, tekstūros, atspalviai, blizgantys ar matiški, „šilti“ ar „šalti“ paviršiai.

Čia ir slypi mažosios skulptūrinės plastikos patrauklumas. Nesvarbu, ar tai būtų kelis dešimtmečius vystoma ir vis naujai įprasminama totemų serija, ar moters figūros plastika pagrįsti motyvai, ar gamtos įvairove besiremiančios, ją moderniai XXI a. žmogaus žvilgsniu interpretuojančios kompozicijos.

Šalyje besitęsiant karantinui, uostamiesčio šiuolaikinio meno galerija „Si:said“, reaguodama į pakitusią situaciją dėl meno parodų organizavimo, virtualiai pristatė vilniečio skulptoriaus, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjo Dano Aleksos kompiuterinės grafikos parodą „Kanados viza“. Ši paroda – apie fiziškai nepatirtą, tačiau kitais būdais išgyventą kelionę į šiaurinę Kanadą, Jelounaifo miestą (angl. Yellowknife). Apie tai, kaip šiandienė situacija keičia mūsų planus, praplečia virtualumo ribas ir koreguoja suvokimus. Virtualią parodą apie virtualios kelionės patirtis galima peržiūrėti galerijos tinklalapyje.

Danguolė RUŠKIENĖ

Kelionė prie ekrano

Dar tik kelios savaitės, kai keliauti po pasaulį galime mintimis, naršydami internete, skaitydami knygas, vartydami albumus, tik ne skrisdami lėktuvais, važiuodami traukiniais ar kitais judėjimą išlaisvinančiais būdais. Daugeliui pastarųjų mėnesių kelionės pasibaigė neprasidėjusios. Kiti suspėjo išvažiuoti, bet sugrįžę pateko į dviejų savaičių saviizoliaciją, po kurios dauguma taip ir neištrūko į nevaržomą gyvenimą, tiesiai perėjo į kitą socialinės atskirties lygmenį – karantiną. Apie visa tai girdėjome, žinome ir puikiai įsisąmoninome. ►

VIRTUALI MENO PARODA Nenukeliautų kilometrų kontūrai

◄ Net ir tie, kurie nežiūri „Panoramos“, neskaito „Delfi“ ir jau kuris laikas nesikalba su kaimynais. Ši žinia, atėjusi iš niekur, pasklido tarsi savaime, kaip ir pats COVID19. Todėl dabar keliaujame lygiai taip pat, kaip ir karantinuojamės, neišėję iš namų, nepakilę nuo minkštų fotelių ir nenusiavę šlepečių.

D.Aleksa papuolė būtent į tokią situaciją, kai kelionė jau buvo suplanuota, bilietai nupirkti, viza į Ameriką gauta. Buvo atlikti ir namų darbai – praleista daugybė valandų, internete tyrinėjant informaciją apie vietovę, kurią netrukus jis turėjo pasiekti. Tam tikru požiūriu kelionė jau buvo prasidėjusi. Nors kūnas tebebuvo toje pačioje vietoje, mintys jau keliavo toli už sienų, o akys regėjo internete neseniai matytus vaizdus. Menininkas savo minčių nestabdė ir tada, kai situacija pasikeitė ir tapo aišku, kad išvykti nebėra galimybių, kad čia, prie kompiuterio ekrano, prasidėjusi jo kelionė šioje vietoje ir pasibaigs.

Patirti nematytą miestą

Įvertindamas pakitusią situaciją ir remdamasis surinkta informacija, Danas pabandė atkurti neįvykusios kelionės patirtis. Pagal surastą internete medžiagą, naudodamas braižymo programą, jis atkūrė Jelounaifo vaizdus, prie kurių surašė bendrą statistinę ar jam, kaip turistui, skirtą informaciją.

Lakoniški tekstai, kaip ir supaprastinti vietovės žemėlapiai ar pastatų, transporto priemonių, skulptūrų bei kitų objektų brėžiniai, nekelia jokių ryškesnių emocijų. Išgryninta informacija primena tuos nesenus laikus, kai nuolat pritrūkdavai laiko, kai naujus dalykus reikėjo (su)virškinti greitai ir čia pat.

Iš pirmo žvilgsnio Dano darbai panašūs į mūsų miestus apraizgiusius voratinklius. Lygiai tiek pat panašius, kiek ir skirtingus. Plonomis baltomis gijomis atkartotos objektų formos – be gyvybės, lyg sutartiniai ženklai, kuriais vadovaujantis galima pabandyti įsitraukti į savotišką avantiūrą – patirti nematytą miestą. Tik ar tai įmanoma?

Akimirkos šviesa

Autorius, braižydamas naują Jelounaifo versiją, apmąsto kelis žinomus, bet galbūt ne iki galo išgvildentus aspektus. ►

s komentara

Danas ALEKSA

s

Kovo 23-iosios rytą 5 val. turėjau sėsti į savo automobilį ir išvykti į Varšuvą, Frederico Chopino oro uostą. Iš ten – lėktuvu su persėdimu Toronte – į Edmontoną, iš kurio – į šiaurės vakarų teritorijos administracinį centrą Jelounaifą. Kai tik susitvarkiau visus reikalingus dokumentus, dėl plintančio viruso kelionė sužlugo. Šiandien, rašant šį tekstą, vienintelis mane siejantis su šia kelione reliktas – galiojantis elektroninis leidimas atvykti į Kanadą. Dar iki pandemijos, tik sulaukęs kvietimo, pirmiausia internete pasidomėjau vietove, į kurią turėjau vykti. Dabar, remdamasis pirmine informacija, sugalvojau atkurti neįvykusios kelionės patirtis. Naudodamasis braižymo programa pagal surastą internete medžiagą atkūriau Jelounaifo vaizdus. Braižant kilo klausimas: ar vien fizinis dalyvavimas užtikrina autentiškumo pojūtį? Dažniausiai kelionė į konkrečią vietą pasirenkama dėl gaunamos informacijos srauto. Todėl tikėtina, kad nuvykus į trokštamą vietą patiriami įspūdžiai bus užprogramuoti anksčiau gautos informacijos. Suprantama, internete surinkta informacija neatstos to, kas patiriama gyvai. Kita vertus, „gyva patirtis“, persikėlus iš dabarties dimensijos į būtąjį laiką, ims blėsti, o susidariusias spragas užpildys vaizduotėje, kurią vėlgi maitina tas pats informacijos srautas, gimę dariniai. Šaltiniai: ištrauka iš e. leidimo atvykti į Kanadą (žr. pirmąją nuotrauką), https://ykonline.ca/yellowknife-in-march/, https://en.m.wikipedia.org/wiki/Yellowknife_Airport, https://www.bbc.com/news/magazine34490185, https://earth.google.com, https://www.openstreetmap.org.

◄ Ko gero, niekam nekyla klausimų dėl to, kas lemia sprendimą pasirinkti vieną ar kitą kelionę. Taip, gaunama informacija. Ir ne taip svarbu, kokiais kanalais ji mus pasiekia: iš draugų, interneto, knygų ar filmų.

Bet kuriuo atveju, kaip teigė autorius, „dažniausiai kelionė į konkrečią vietą pasirenkama dėl gaunamos informacijos srauto. Todėl tikėtina, kad nuvykus į trokštamą vietą patiriami įspūdžiai bus užprogramuoti anksčiau gautos informacijos“.

Individualus fizinis patyrimas suteikia galimybę ne tik fiksuoti ir įsiminti vaizdus, bet ir juos praplėsti konkrečios akimirkos šviesa, kvapais, garsais, skirtingų nuotykių skirtingais potyriais.

Visi esame tai patyrę, kai ne lagaminuose, bet savo galvose nusivežtus reklaminius atvirukus bandome „priklijuoti“ realiai vietovei. O tada įmanomas ne tik pasitenkinimas puikiai atliktais namų darbais ar naujo atradimo džiaugsmas, bet ir nusivylimas, nes gauta informacija ne visuomet atitinka tikrovę.

Gal dėl to ir reikalingas individualus fizinis patyrimas, kuris suteikia galimybę ne tik fiksuoti ir įsiminti vaizdus, bet ir juos praplėsti konkrečios akimirkos šviesa, kvapais, garsais, skirtingų nuotykių skirtingais potyriais. Tik tada susidūrimas su nauja vieta tampa nepakartojamu įspūdžiu, unikaliu išgyvenimu, tikram keliautojui kartkartėmis pasireiškiančiu nenumaldomu kelionių troškuliu.

Uždaras ratas

Kita vertus, kaip teigė menininkas, „gyva patirtis“, persikėlus iš dabarties dimensijos į būtąjį laiką, ims blėsti, o susidariusias spragas užpildys vaizduotėje, kurią vėlgi maitina tas pats informacijos srautas, gimę dariniai“.

Tai reikštų, kad mūsų kelionių įspūdžiai pakliūva į uždarą ratą, nes patirtys, virtusios prisiminimais, vėl bus maitina

mos informacija, gauta visais kitais būdais, bet ne tiesiogiai patiriant. Įspūdžiai apie konkrečią vietą, pradėję formuotis nuo informacijos gavimo momento, vėliau papildyti kontakto su nauju kraštu patyrimais, sugrįžus iš kelionės neišvengiamai nusės į atminties užkaborius, kur kartais bus lopomi naujai gaunamos informacijos fragmentais. Ir taip iki kito karto, kitos kelionės.

Tokiu atveju Dano brėžinių pavidalu siūloma Jelounaifo pažinimo forma taip pat taps informacijos klodu tiems, kurie ruošiasi aplankyti šį miestą. Tik nežinia, ar ji, kaip reklaminiams vaizdams yra įprasta, gebės įlįsti į sąmonę taip giliai, kad formuotų ne tik išankstines nuostatas, bet paveiktų ir sukauptus įspūdžius, kurie transformavosi į atsiminimus.

D.Aleksai visuomet buvo būdinga įvairiomis kūrybos formomis kalbėti apie konkrečią vietą ir laiką, savo asmenines patirtis išskleidžiant bendresniuose socialiniuose kontekstuose. Ir šįkart problema, su kuria jis susidūrė kaktomuša, tapo abstrahuota nūdienės situacijos išraiška, kai nenukeliauti kilometrai dar labiau ištįsta laukimo perpildytoje šiandienoje.

Plečia virtualumo ribas

Manau, kad tiesioginis kontaktas yra būtinas ne tik norint pažinti šalį, miestą ar žmogų, bet ir siekiant geriau suvokti parodą, kūrinius, autoriaus mintis. Deja, kaip ir Dano kelionės atveju, mano susitikimas su jo paroda neįvyko. Bent jau neįvyko taip, kaip norėtųsi. Nemanau, kad šis tekstas taps informacija, užprogramuojančia išankstines nuostatas apie ją, bet tikėtina, kad, kaip ir ši paroda, jis prisidės keičiant, tiksliau – praplečiant virtualumo ribas tikruose mūsų gyvenimuose.

D.Aleksa (gim. 1971) 1997-aisiais baigė Vilniaus dailės akademiją, kurioje studijavo skulptūrą. Parodose dalyvauja ir rengia personalines parodas nuo 1997 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Virtualią D.Aleksos parodą „Kanados viza“ galima pamatyti adresu http://www. sisaid.lt/dano-aleksos-virtuali-paroda-kanados-viza/ iki gegužės 3-iosios.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.