Pensinis draudimas
GINTARO LAŠAI
Alma RIEBŽDAITĖ
Mano mama rytais dainuoja. Ir ne šiaip dainuoja mhmmm, mhmmm, mhmmm, ji dainuoja kaip operos solistė ohohoho, hohoho. „Ji tikrai galinga“, – sako psichoterapeutas. Kalbėjomės apie visokius niekus, psichopatų pasaulio ypatumus. Kažką jis pasakojo ten, sunku buvo susigaudyti. Tokie visokie absurdiški, sveiku protu nesuvokiami dalykėliai. „Tavo psichika, – sako, – kartais išsijunginėja. Na, tu negali pakelti.“ Grįžau truputį apsvaigusi. Kaip supratau, psichoterapeutas bandė atstatyti mano galios jausmą ir parodyti, kad psichopatiniai santykiai turi savo dinamiką, savo dėsnius. Tai supratau. „Misisipyte, – girdžiu sako mama. – Turiu tau paruošusi mėsytės bliudukyje. Yra ant staliuko virtuvėlėje.“ Žodžio „Misisipytė“ aš negirdėjau jau daug metų, todėl suklusau. Psichoterapeutas sako, jog lašišos gabalai iš dangaus pradėjo kristi dėl to, kad ieškau keptuvės, kurios reikės nuomojamame bute. Jis tikrai kalba keistus dalykus. Galios jausmo perspektyvoje apsvarstau savo vertybines nuostatas. Prisimenu anekdotą. Jei moteris užhipnotizuota pasimyli su kokiu nedorėliu, reiškia, ji tai padarytų ir neapsvaigusi. Neįmanoma žmogui įteigti to, kas prieštarauja jo vertybėms. Grįžau tokia nepaveikta, geros nuotaikos. Galvoju, bent vieną kartą. Suvokus, kad gyveni psichopatų pasaulyje, suvokti kažką baisesnio vargu, ar įmanoma. ►
Autonominis kompleksas. Almos Riebždaitės piešinys.
53
