FOTOGRAFIJA

G.Kavoliūnas: visada grįžtu visumos link

Vasario pabaigoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) buvo įkurdinta fotomenininko Ginto Kavoliūno fotografijų paroda „Nature morte“. Tris savaites ši paroda tiesiogiai žiūrovams nebuvo prieinama ir susipažinti su ja buvo galima tik virtualiai. Nuo kovo 24 d., pasikeitus karantino sąlygoms Lietuvoje ir vėl atsidarius parodinėms erdvėms, G.Kavoliūno kūrinius galima apžiūrėti gyvai. Paroda Klaipėdoje veiks iki kovo 28 d.

Danguolė RUŠKIENĖ

G.Kavoliūnas (gim. 1976 m. Adomynės kaime Kupiškio rajone) gyvena Vilniaus rajone, vadovauja VšĮ „Atvirosios fotografijos dirbtuvės“, kuri daugiau nei dešimtmetį vykdo edukacines programas, populiarinančias senąsias fotografijos technologijas. 2008 m. jis įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Ketvirtus metus dirba Vilniaus dailės akademijos MDL Fotografijos ir medijos meno laboratorijoje. Nuo 2013 m. – Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos (LAFA) narys. Jungtinėse parodose ir edukaciniuose projektuose dalyvauja nuo 2000 m., veda teorinius ir praktinius fotografijos užsiėmimus, skaito paskaitas. Savo kūryboje naudoja skirtingas senąsias fotografijos technikas bei technologijas. „Nature morte“ – pirmoji G.Kavoliūno personalinė paroda, apimanti beveik dešimties metų kūrybinį periodą.

Fotomenininkas G.Kavoliūnas savo fotolaboratorijoje. 2014 m.

Kalbėjomės apie senųjų fotografijos procesų subtilybes, atradimus ir apie tai, kas ir po daugelio metų intensyvaus darbo bei eksperimentavimo lieka mįslėmis. Taip pat apie pedagoginį kelią ir senųjų technologijų įsitvirtinimą Lietuvos fotografijos lauke, asmeninę kūrybą, šiandieninius žiūrovus ir visą meno lauką.

Fotografuoja pusę gyvenimo

– Kaip norėtumėte, galėtumėte save pristatyti?

– Visai neplanavau savo prisistatymo ar apmąstymo apie tai, kaip turėčiau prisistatyti visuomenei, bet po vernisažo, atrodo,

G.Kavoliūnas: visada grįžtu visumos link

A.Penkausko nuotr.

tam visai netinkamu metu sulaukiau netikėtai didelio dėmesio ir atsiliepimų apie savo parodą ir apie savo kūrinius. Tai paskatino iš naujo pagalvoti „o kas gi aš esu?“. Tačiau nieko naujo nesugalvojau, tad aš esu fotografas, fotografijos dėstytojas, senųjų fotografinių procesų tyrinėtojas ir analoginių fotografinių veiklų propaguotojas.

– Kas jums svarbiausia kūryboje – procese ir pačiame kūrinyje? Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado fotografija?

– Analoginė fotografija ir senieji procesai turi savybę sulėtinti gyvenimą ir kūrybą. Jei tam atsiduodi, tuomet visai kitaip žiūri į viską, kas aplinkui. Tiesiog ramiai, iš lėto dėliojiesi mintis, iš kurių ir išsirutulioja viena ar kita kūrinių serija. Sudėtinga būtų išskirti vieną dėmenį, tad sakyčiau, kad svarbiausia yra visuma – nuo pirminės kūrinio idėjos iki jos įgyvendinimo medžiagoje, apipavidalinimo ir galiausiai pateikimo žiūrovams. Kadangi viską – nuo fotografavimo, ryškinimo iki atspaudo spausdinimo – darau pats, man visi šie etapai yra kūrybiniai, nes pats galiu manipuliuoti vaizdu ir savomis idėjomis visuose kūrybos (gamybos) ►

G.Kavoliūnas. Iš ciklo „Arbaro“ (2014–2019). Ąžuolas. Iš ciklo „Arbaro“ (2014–2019). Šermukšnis.

◄ etapuose, pakreipti galutinį atspaudą sau norima linkme. Todėl į kūrinį įdedu ir savo jauseną bei būvį kartu. Kartu su būsimu vaizdu išgyvenu sėkmingą ar nesėkmingą atspaudo bandymą, vidinio „kontrolieriaus“ cenzūrą, tam tikrą supratimą, kaip, pvz., mojuoti rankomis po didintuvu, darant kitą bandymą, ir galiausiai žinojimą, kad šis kadras bus tas, jau kabinamas ant sienos, nors jis dar tik mirksta ryškale.

Mėgstu papokštauti, kad fotografuoju jau daugiau nei pusę savo gyvenimo. Pradėjau fotografuoti dar besimokydamas Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje (dabar VDA Telšių fakultetas) 1993 m. ir ilgai tiesiog dokumentavau aplinkinį gyvenimą, bandydamas suprasti, kas yra kas. Bekursuodamas iš Telšių į namus (Kupiškio rajonas), Panevėžio autobusų stotyje, knygų komise, nusipirkau savo pirmąjį fotografinį vadovėlį – P.Karpavičiaus „Fotografijos vadovą“ ir pradėjau bandyti suprasti, kas iš tikrųjų yra toji fotografija. Dabartiniai skaitytojai gali ir nesuprasti, apie ką aš čia kalbu. Tai trumpas diskursas į fototechnikos istoriją: 1839 m. datuojamas fotografijos atsiradimas, o maždaug 1991 m. Lietuvoje atsirado vadinamosios „muilinės“ ir „minilaboratorijos“, kai bet kas galėjo išfotografuotą juostą atnešti ir išryškinti, per valandą ar dvi gauti nuotraukas. Skaitmeninės fotografijos plačiojoje visuomenėje dar toli gražu nebuvo, nors pirmasis skaitmeninis fotoaparato modelis yra mano vienmetis. Tad visas mano fotografijos pradmenų mokslas buvo dar su juostomis, ryškalais ir fiksažais, taupant pinigus ir vietoj brangių laboratorijų nuotraukas darant pas bendramokslį vonioje, su mėgėjiškais didintuvais.

Nutarė grįžti prie ištakų

– Pirmoji pažintis – analoginiai procesai, bet toliau sekė eksperimentai su senosiomis technologijomis. Kaip juos atradote, kuriuos pasirinkote ir kuriuos atmetėte? Kodėl?

– Dėmesingiau skaitantieji tarp eilučių jau turėjo suprasti, kad pradėjau mokytis fotografuoti tuo metu, kai Lietuvoje vyko, sakyčiau, dar viena fototechninė revoliucija – nuotraukų gamybos monopolį turėję vadinamieji „buitiniai servisai“ prarado pozicijas ir nuotraukų nebereikėjo laukti savaitę, kainos sumažėjo, prieinamumas stipriai padidėjo. Tačiau netrukus, XX a. pačioje pabaigoje, Lietuvoje įvyko dar rimtesnė technologinė revoliucija. O aš, kaip tyčia, pradėjau studijuoti antrąją savo specialybę – fotografiją Vilniaus aukštesniojoje technologijų mokykloje (dabar Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija). Tad mūsų studijų programa vis dar buvo pagrįsta tik sidabro želatininio proceso pagrindu, tačiau aplinkoje atsirado ir skaitmeninių fotoaparatų. Aš pats trečiame kurse jau pradėjau dirbti kaip fotografas su „3Mp“ fotoaparatu vienoje iš Vilniaus reklamos agentūrų. Tad man pasirodė keista, kaip taip greitai dauguma fotografų pasinėrė į skaitmeninę fotografiją, jei ne fotografuodami, tai spausdindami nuotraukas skaitmeniniu būdu (kai nuotrauka net ir iš juostos pirmiausia yra nuskenuojama, o tik po to spausdinama ant fotopopieriaus ją eksponuojant jau skaitmeniniu būdu). Man visa tai nedavė ramybės, vis nesupratau ir ieškojau atsakymo, kodėl taip yra, kodėl taip greitai bandoma laidoti tokią ilgą tradiciją turinčią technologiją, puoselėjant naująją ir nebeieškant, kokie privalumai buvo anksčiau. Tuomet

Iš ciklo „Žydroji nuotaika“ (2012). Cianotipijos būdu atspausdintos spalvotų gėlių nuotraukos, spalvą paliekant tik pavadinime ir leidžiant žiūrovams patiems „nuspalvinti“ matomą atvaizdą.

man kilo mintis pasižiūrėti, kas buvo iki man gerai žinomos želatininės technologijos, kurią tuo metu jau gana gerai išmaniau. Nutariau grįžti prie fotografijos ištakų, savo diplominiam darbui pabandyti padaryti dagerotipinę nuotrauką. Žinoma, man tada nepavyko, pritrūko žinių, supratimo, praktikos. Tad pirmajame etape dagerotipijos teko atsisakyti, bet diplominį darbą apsigyniau grynai teoriniu būdu. Ta pirmoji nesėkmė mane paskatino toliau domėtis senaisiais procesais, juos studijuoti, analizuoti ir ieškoti „lengvesnio“ proceso. Tada suradau cianotipiją. Nuo šio proceso prasidėjo sėkmingi bandymai ir ilgas studijų kelias.

Proceso ir idėjos sintezė

– Kodėl kūrybai renkatės būtent tokius būdus ir tokias raiškas?

– Ooo, klausimas iš pašaknų. Nežinau. Tiesiogiai ir konkrečiai atsakyti negaliu. Matyt, čia vėl lemia visuma. Pradžioje, bandant skirtingus procesus, tiesiog bandžiau gauti vaizdą įvairiais fotocheminiais būdais. Šiuo metu, kai jau esu išbandęs ir supratęs žymiai daugiau procesų, dėliojuosi kūrybines mintis, kurios gali tikti vienam arba kitam procesui. Išmokęs ir supratęs naujo proceso vizualinius aspektus, paprastai pasidedu tą procesą į savo galvos kūrybos stalčiuką ir laukiu, kol kažkuri mano kūrybinė idėja pareikalaus tam tikros raiškos. Tada įvyksta sintezė, ir procesas su savo galima raiška ar technologiniu niuansu susijungia su mano kūrybine mintimi. Man belieka tik nufotografuoti ar pasirinktu būdu atspausdinti atspaudą.

– Kas jūsų fotografijoje yra svarbiau – atvaizdo atsiradimo, sukūrimo aplinkybės, galutinis rezultatas ar tolesnis jo savarankiškas egzistavimas, o gal vertinimas?

– Čia įžvelgiu kryžminės apklausos metodo taikymą, tad pabandysiu atsakyti atsispirdamas nuo žodžio „visuma“. Kūrybinio proceso metu man svarbu mano paties vidiniai išgyvenimai ir mano supratimas apie tą vaizdą ir situaciją. Kai kūrinys pristatomas žiūrovams, man svarbu, kad mano siunčiama žinutė pasiektų adresatą. Atspaudęs vieną ar kitą kūrinio atspaudą, ypač netiražuojamą kūrinį, visada pagalvoju, kaip į šį mano sprendimą sureaguos potencialus atvaizdo žiūrėtojas, kokią vertę, be savo kūrybinės minties, perduosiu mano kūrinio žiūrėtojui. Ir visada vėl grįžtu visumos link. Vienus kadrus galiu tiražuoti, kitų – ne. Vieniems kadrams svarbu laikas ir vieta, kitiems – nesvarbu. Todėl manau, kad visų dedamųjų visuma ir yra svarbiausia. Negalėčiau spausdinti tam tikru procesu be kūrybinės idėjos. Taip pat negalėčiau kažkurios kūrybinės minties realizuoti bet kaip, atsakingai nepasirinkęs technologijos.

– Kiek jūsų kūryba yra pažįstama fotografijos žiūrovams? Kaip dažnai ir kokiuose kontekstuose ją pristatote?

– Savo darbų eksponavimą pradėjau nuo vienos dienos projekto 2000-aisiais Vilniaus aukštesniosios technologijų mokyklos, kurioje studijavau fotografiją, kieme. Vėliau buvo paroda „Debiutas“ sostinės Prospekto galerijoje. Kelis kartus dalyvavau jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, teikiau savo darbus Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščiui, ir jie yra jo leidiniuose publikuoti. Nesu labai aktyvus savo darbų rodytojas. Aš iš tų autorių, kurie daugiau dirba „į stalčių“. Turbūt žinomesnė mano edukacinė veikla. ►

Iš ciklo „Post mortem“ (2019). Kormoranas.

Iš ciklo „Post mortem“ (2019). Lūšis.

Edukacinis iššūkis

◄ – Taigi edukacinis momentas jūsų vei-

kloje yra ypač ryškus. Akivaizdu, kad jums neužtenka perprasti technologiją, norite savo žiniomis pasidalyti su kitais. Kada pradėjote vykdyti edukacines programas? Ar iš karto kilo susidomėjimas? Ar turite pasekėjų, dabar jau ryškių autorių?

– Iš karto nieko nebūna. Kai po pirmojo savo pabandymo „rautis“ į dagerotipiją supratau, kad per daug užsiplėšiau, bandžiau rasti kažką paprastesnio. Ir susiradau vieną lengvesnių procesų – cianotipiją. Pirmiausia šį procesą bandžiau perprasti pats. Tačiau 2003 m. Lietuvoje ir cianotipija pasirodė besanti iššūkis. Šiam procesui reikalingos vos dvi druskos, kurių viena – balalo sudedamoji dalis (vadinama raudonąja kraujo druska) – dalyvauja daugelyje fotografinių procesų. Todėl dėl šio reagento jokių problemų nebuvo, jo turėjo kiekvienas vyresnis fotografas. Iš jų ir gavau nedidelį kiekį pabandymui. Tačiau antrojo reagento – žalio amonio geležies citrato – nesisekė gauti. Nors ši medžiaga priskiriama nekenksmingoms, jos yra maisto produktuose, bet iškilo kita problema. Tuo metu reagentus tiekiančios įmonės vengė bendrauti su fiziniais asmenimis, o ir kreipusis įmonės vardu ir paprašius vos 100 gramų, niekas nesureagavo į užklausą. Liko paskutinė viltis – kreiptis į fotoprocesų teorijos dėstytoją. Atvykau į savo mokymo įstaigą, kurią ką tik buvau baigęs, ir kreipiausi į dėstytoją. Ši dėstytoja dėstė ir analitinę chemiją. Kai jos paklausiau dėl citrato, ji man pasiūlė kitą būdą – į geležies chloridą įdėti citrinos rūgšties ir amoniako ir taip gauti amonio geležies citratą. Kadangi proporcijų ji man neapskaičiavo, eksperimento būdu pats bandžiau surasti reikiamas. Susirinkęs visus reagentus, kaip viduramžių alchemikas, pradėjau tirpinti vieną reagentą po kito ir žiūrėti, kas išeis. Iš pirmo sykio, turiu pripažinti, nepavyko. Tačiau antras kartas buvo sėkmingesnis. Tuomet, dar kiek pameditavęs ties proporcijomis ir ties ekspozicija, gavau savo pirmąjį cianotipijos atspaudą. Parodžiau jį bendradarbiams ir sulaukiau replikos: „Ką čia tu rodai? Aš tokį pat galiu padaryti per porą minučių „photoshop’u“ ir atspausdinti spausdintuvu.“ Tąkart supratau, kad nelabai kas suvokia, ką aš iš viso darau. Nežinau, ar šis momentas mane paskatino eiti edukacijos link, ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės, bet 2007 m. sulaukiau pirmojo užklausimo, ar galėčiau ką nors „fotografinio“ parodyti žmonėms. Iš karto sutikau, tačiau po to susivokiau, kad gal ir paskubėjau. Jau turėjau citrato, pavykdavo cianotipija, tačiau tokiomis sąlygomis dar niekada nebuvau dirbęs. Vis dėlto surizikavau. Viską apgalvojau, pasiruošiau ir išvykau pirmojo krikšto. Klostėsi puikiai. Pasiruošimas įvyko sklandžiai. Planavome daryti cianotipinius atvirukus: komponuoti augalų fotogramas, piešinį dėliojant iš pievoje rastų augalų. Buvo gražus, saulėtas gegužės sekmadienio rytas. Tačiau netikėtai lyg iš niekur užėjo lietus. Pagalvojau, šakės... O ką dabar daryti? Bet nusprendžiau, kad blogiau jau nebus ir leidau užsiėmimo dalyviams kompozicijai dėlioti šlapius, aplytus augalus. Beviltiškai žiūrėjau, kaip po to nuo saulės šilumos rasoja šiuos augalus prispaudžiantis stiklas. Netikėjau, kad kas nors gali pavykti, bet kantriai laukiau atomazgos. Tačiau čia – vėl netikėtumas. Saulės šviesa prasiskverbė ir pro rasotą stiklą, todėl cianotipinės fotogramos pavyko. Rezultatas nebuvo tobulas techniniu požiūriu, bet dalyvių emocijos viršijo lūkesčius. Tada supratau, kad visuomenė labai mažai žino apie senuosius fotoprocesus, ir jų demonstravimas, juo labiau žmonių įtraukimas į šiuos procesus yra kažkas tokio paslaptingo, ko tikrai reikia.

Čia taip trumpai nuklydau į pirmąjį edukacinį užsiėmimą ir į visko pradžią. Po to ilgai bendradarbiavau su Sigute Chlebinskaite Vilniaus knygų mugės kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“. Ten 2010 m. taip pat pradėjau nuo cianotipijos, tačiau kasmet, keičiantis mugės temai, teko ieškoti vis naujų procesų ir požiūrių į fotografinio vaizdo panaudojimą knygoje. Taip išsirutuliojo dar kelios edukacinės veiklos.

O pasekėjai – toks labai įpareigojantis žodis. Gal dar per mažai esu nuveikęs, kad rastųsi garsūs pasekėjai, tačiau yra keli žmonės, kurie mane vadina mokytoju.

Gyvastis niekur nedingo

– Kokiu santykiu pasiskirstytų jūsų edukacinė ir asmeninės kūrybos veikla? Kas pačiam yra svarbiau – technologijos perpratimas, pasidalijimas žiniomis su kitais ar pritaikymas asmeninėje kūryboje? O gal visos šios veiklos taip susijusios, kad yra nedalomos?

– Sunku padalyti procentais. Visada būna skirtingi etapai. Kai pajaučiu, kad radau naują man kažkuo artimą procesą, pirmiausia bandau jį perprasti. Kai perprantu technologiją, kiekvieną jų permąstau iš dviejų rakursų – kaip galima būtų pritaikyti edukacijai ir ką aš galiu šiuo procesu sukurti. Vienuose procesuose lemia edukaciniai aspektai ir juos dažniau naudoju edukaciniuose užsiėmimuose. Kitus procesus dažniau naudoju kūrybiniams darbams. Kai kuriuos procesus gana sudėtinga pritaikyti edukacinei veiklai. Pavyzdžiui, kai Šiaulių fotografijos muziejuje mokiau spausdinti spalvotas nuotraukas, teko pagalvoti, kaip viską organizuoti, kad žmonės, vaikščiodami visiškoje tamsoje, už nieko neužkliūtų. Spalvoto spausdinimo laboratorijoje negali degti net raudona laboratorinė lempa. Tuo atveju man pagelbėjo žvejybiniai šviečiantys strypeliai plūdėms. Juos priklijavau ant kiekvieno daikto, kad vos vos spindėtų ir žymėtų erdvę. Tenka prisitaikyti prie įvairių situacijų ir paieškoti sprendimų.

– Nature morte – mirusi gamta. Koks jūsų santykis su gamta? Kiek jaučiatės jos dalimi? Kiek artima jums gamtos tema? Kodėl pasirinkote mirusios gamtos temą? Ką reiškia toks parodos pavadinimas?

– Mano fotografinė kūryba prasidėjo būtent nuo gamtos. Nors tie kadrai šių dienų vertinimu nėra kažkuo išskirtiniai, bet aš pats pirmą kartą tada jaučiausi einantis fotografuoti ne įprastinio reportažo, o ieškoti kadrų kūrybai. Tai buvo maždaug 1994 m., kai, nešinas savo „Zenitu“ ir trimis juostelėmis, išėjau į tėčio jaunystės sodybvietę. Fotografavau medžius, upelius, gamtos etiudus ir įvairius peizažus. Jaučiausi ne šiaip fotografuojantis, o kuriantis. Netrukus pradėjau fotografuoti daiktus ir natiurmortus. Nuvažiavau į kelis netoliese apleistus namus ir fotografavau ten paliktus buities rakandus. Pats esu gimęs ir augęs kaime, buvau arti gamtos. Šiuo metu irgi gyvenu užmiestyje.

O „Nature morte“ – tai pavadinimas, bet man mano darbai kur kas gyvesni už gyvus. Nufotografuotų augalų ir gyvūnų gyvastis niekur nedingo. Ji tiesiog įgavo kitą pavidalą. Tai ir bandau pasakyti. ►

Šlapio kolodijaus būdu G.Kavoliūno nufotografuotame cikle „Šokis lietuje“ (2019–) – ant kelio sutraiškytų ir išdžiūvusių varlių liekanų atvaizdai. Ekspozicijoje – sidabro želatininiai atspaudai iš šlapio kolodijaus negatyvo.

Iš serijos „Ant palangės“ (2012). Sidabro želatininiai atspaudai.

Išmokti girdėti daiktus

◄ – Kaip renkatės temas savo fotografijų

ciklams? Tikiu, kad jų būna daugybė. Kaip atsirenkate, kurias realizuoti, o kurių atsisakyti? Kas jus įkvepia, „maitina“ mintis?

– Visada imuosi temos, jei ji man artima. Kartais tema išsirutulioja iš mano santykio su aplinka. Kartais tyrinėju kitų žmonių reakcijas į tam tikrus reiškinius ar objektus. Visada už kadro yra žmogus. Šiuo metu esu pristabdęs kelių temų vystymą dėl techninių galimybių stokos, kai kurie mano užmojai viršija turimas kūrybos priemones. Temos labai skirtingos. Vienos labai spontaniškos ir vienkartinės, kaip ciklas „Žydroji nuotaika“, kitoms kaupiuosi kelerius metus.

Savo minčių analizės nedarau. Sunku atsakyti, iš kur tas mano idėjų maistas. Tikėtina, būna įvairiai. Vienu atveju pamaitina tam tikras įvykis, kitu atveju pats objektas įžiebia pirminę mintį. Tačiau visais atvejais būna kažkoks vidinis ar išorinis konfliktas, kurį bandau išspręsti.

– Kiekvienas menininkas turi savus kūrybinius procesus. Idėja – sprendimas – forma – rezultatas. Kaip visa tai dėliojasi jūsų kūryboje?

– Man šie punktai sumišę. Neturiu vieno varianto. Kartais taip ir būna, kaip išdėstėte. Kartais forma ir būsimas rezultatas taip įtikina, kad tikrai žinau, jog kažkada kažką aš taip nufotografuosiu, tik šiuo metu dar nežinau, kokią istoriją taip papasakosiu. Būna ir taip, kad žinau, ką noriu parodyti, bet niekaip nerandu tam tinkančios formos.

– Beveik kiekvienam ciklui renkatės vis kitą technologinį procesą. Kodėl? Tai siekis jį perprasti ir pademonstruoti, ar tiesiog kiekvienas procesas tampa taikliausia raiška tai idėjai realizuoti?

– Procesus studijuoju palaipsniui. Imu po vieną, tą, kuris mane kažkuo suvilioja, o po to arba naudoju jį savo kūryboje, arba ne. Pavyzdžiui, bromoilis kol kas nerado jokios tinkamos minties mano kūryboje. Procesą parenku pagal turimą mintį konkrečiai serijai ar ciklui. Kadangi man svarbus ir fotografavimas, ir atspaudo medžiagiškumas, visada galvoju kompleksiškai, kuris būdas būtų tinkamiausias.

– Vadinate save daiktų fotografu... Nefotografuojate žmonių. Ar esate tos nuomonės, kad daiktai, augalai, aplinka ir kt. yra pajėgūs „kalbėti“ už mus ir apie mus?

– Žmones fotografuoju šeimų šventėse, kultūriniuose renginiuose ir mugėse. Esu padaręs kelis tūkstančius portretų inversinio pozityvo technika, kai vaizdas gaunamas tiesiogiai ant fotopopieriaus. Tačiau man pačiam ši veiklos dalis labiau edukacinė nei kūrybinė. Šiuo atveju ne tik fotografuojama, demonstruojamas visas nuotraukos gamybos procesas.

Kai noriu kažką pasakyti savo darbais, dažniau fotografuoju daiktus. Jie – kantresni modeliai, labiau mane išklauso. Ir taip, žinoma, mano daiktai kalba, tik reikia išmokti girdėti.

Sprendimo raktas

– Klaipėdoje pristatote penkis skirtingus fotografijų ciklus. Papasakokite trumpai apie juos. Kada ir kaip atsirado jų idėjos, kodėl buvo pasirinkti būtent tokie realizavimo būdai?

– Didžiausias ir labiausiai išplėtotas ciklas yra „Ant palangės“. Šį ciklą fotografuoju

į plačią juostą su „minkštu“ objektyvu, praplaunančiu foną. Kadangi čia kalbu apie skirtingų žmonių auginamus augalus, noriu parodyti tų augalų detalumą kiek įmanoma neutralesnėje aplinkoje. Siekiu, kad kalbėtų tik augalas ir papasakotų kuo daugiau apie jo augintoją. Šioje serijoje yra dar vienas pasakotojas. Tai – objektas, ant kurio statau vazonus. Jis – kaip nuoroda į vieną ar kitą seriją ir dar vienas būdas charakterizuoti augalo augintoją.

Ciklams „Žydroji nuotaika“ ir „Arbaro“ rinkausi cianotipijos techniką, tačiau dėl skirtingų priežasčių. „Žydroji nuotaika“ – apie skirtingų spalvų gėles, kurių spalvą išduoda tik užrašytas pavadinimas. Žiūrovai, žvelgdami į mėlyną atspaudą, gali pamatyti tos gėlės spalvą savaip. Šią seriją inspiravo žmonių, pirmą kartą pamačiusių cianotipiją, nuolatinis klausinėjimas: „Kodėl mėlyna? Ar gali būti kita spalva?“ Todėl ir suteikiau progą paanalizuoti mėlynos spalvos atspalvius. „Arbaro“ ciklui cianotipinė fotograma – labai tinkamas sprendimas technologiškai ir turi tam tikrą ryšį su Anos Atkins kurtomis fotogramomis. Seriją inspiravo netinkamoje vietoje išdygę medžiai. Aš juos iškasu iš daržo ar šienaujamos pievos, turėdamas tikslą jiems suteikti tokį tarsi pomirtinį gyvenimą atspaudo pavidalu. „Šokis lietuje“ atspausdintas ant klasikinio fotopopieriaus iš šlapio kolodijaus negatyvo. Šiai serijai ilgai ieškojau sprendimo. Rinkau ant kelio suvažinėtas ir išdžiūvusias varles, tačiau neradau, kaip noriu jas parodyti. Norėjosi tai nufotografuoti estetiškai ir gana detaliai, tad, neuronų jungtims susijungus, parinkau šlapio kolodijaus fotografavimo techniką. Ir dėl drėgmės pavadinime, ir dėl tam tikrų techninių niuansų, dėl kurių susidaro įvairūs nutekėjimai ir lašeliai. „Post mortem“ – taip pat ilgų svarstymų ir kūrybinių ieškojimų pasekmė. Kaukolės su įvairiomis istorijomis pas mane kaupėsi irgi nemažai laiko. Net atlikau kelis bandomuosius fotografavimus, tačiau rezultatas netenkino. Gavęs kormorano kaukolę, ją vežiojausi automobilyje ir pastebėjau, kad ji yra peršviečiama. Tai buvo sprendimo raktas. Pabandžiau įdėti kaukolę į didintuvą ir projektuoti jos vaizdą ant rentgeno plokštelės. Pamačius suprojektuotą vaizdą, viskas susidėliojo į minčių lentynėles ir baigiau sudėlioti serijos pagrindinę idėją, kad tai yra pomirtinis gyvūno įspaudas rentgeno medžiagoje.

Pabūti ir pajausti

– Konceptualumas, novatoriški, netikėti sprendimai, eksperimentinės formos... Jūsų nuomone, ar tai yra suderinama su tradiciniais, senaisiais fotografiniais procesais?

– Taip, tikrai manau, kad suderinama. Pastudijavus įvairius procesus, galima išgryninti daug visokių aspektų ir juos naudoti kūryboje. Pavyzdžiui, tam tikri procesai gali būti veganiški, kiti gi – visavalgiams, vieni – vienetiniai, kiti – tiražuojami. Žinant įvairius niuansus, galima pasirinkti tinkamiausią procesą savo koncepcijai vystyti.

– Kam skirta jūsų paroda – pažinimui, tyrimui, jausmams, emocijoms?..

– Manau, kad skirtingi žiūrovai gali šią pa- rodą žiūrėti labai skirtingai. Vieni gali ieškoti technologinių niuansų, kiti tiesiog pabūti ir pajausti. Sunku visavertiškai patirti parodą per nuotolį, tačiau džiugu, kad durys pamažu prasiveria ir norintieji galės apžiūrėti darbus gyvai.

– Jūsų paroda 2019 m. buvo eksponuota Kupiškyje. Dabar, tik eksponavimo laikui besibaigiant, pakvietė žiūrovus į KKKC Parodų rūmus. Sudėtingas metas planuoti, bet gal kokių nors ateities planų vis dėlto turite?

– Žinoma, kad minčių yra. Vienas iš didesnių sumanymų – dairausi žemagrindžio autobusiuko, nes „išaugau“ savo fotoaparatą automobilio priekaboje. Turiu kelias idėjas, kurioms reikia erdvės. Deja, tokia transporto priemonė nepigi, tad ieškau kitokių variantų.

Pirmosios G.Kavoliūno cianotipijos dirbtuvės. 2007 m.