Jūratė ZIEDELYTĖ. Magas

Magas

Jūratė ZIEDELYTĖ

„Tu dar jauna, išgyvensi, Juste“, – sakydavo amžinatilsį močiutė. Tada buvau labai mažytė, o dabar, nors jauna ir sveika, sunkiai numinu nuo vieno ligoninės lango iki kito.

Į atmintį atklydo sapnas apie seną, giliai po žeme tūnančią kažin kokio brangaus

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

daikto šukelę – daikto, kuris be garso sudužo, netyčia ištrūkęs iš mano rankų. Rankos dvokė pelėsiais, lyg nuo sudvokusių baldų. Šis kvapas kėlė neapsakomai stiprų kaltės jausmą – kad juo atsikratyčiau, pradėjau rankioti pabirusias šukeles, atstatyti būtąjį garsą, bet kuo labiau stengiausi, tuo giliau klimpau į sniego gniaužtus. Storas sniego sluoksnis prarijo mano juodą paltą, kurio kišenėje pradingo ir viena, kažkuo geriausia šukelė. Vos tik lauke įsižiebė lempos, nubudau, suspaudusi kumščius iki kraujo, nagams pradrėskus blyškią ir ploną rankų odą.

Lengvas pavasario žemės kvapas kuteno nosį, bet atrodė, kad tuoj dangus pabers lietų su ledo gabalėliais, nes labai grėsmingai niaukėsi. Vis dėlto, debesys pikčiurnos apsigalvojo ir nupūškavo kita kryptimi išsilieti su trenksmu. Pasukau ligoninės vaistinės link.

Drebančioje rankoje šiugžda susiglamžęs vaistų recepto lapelis. Laikau atsargiai, kad nuo kūno virpėjimo juosvai mėlynas tušas neišsilietų kaip patvinusi upė. „Nenervink manęs. Sakiau, kad tą kambarį reikia normaliai sutvarkyti, o ne šiaip dėl vaizdo. Betvarkė visur“, – eilėje prie kasos vidutinio amžiaus moteris, apsigaubusi beplaukę galvą ryškia raudona skarele, iš pažiūros gana komiškai ginčijosi su tikriausiai savuoju vyru. Vyras ėmė ir nutilo it musę prarijęs – demonstratyviai nusisuko ir užsitrenkė savo tvankioje minčių vienutėje. Pakėlęs galvą, stebėjo laikrodį ant sienos – už sustingusių akių plytėjo tampriai susivijusio prarasto laiko sampynos, it pasiutę vešlūs vijokliai, apaugę langus į šviesą. Juodi skaičiai daužėsi vienas į kitą, maišėsi akyse, kol mylimoji, nutaisiusi nekalto vaiko veidą, jam šyptelėjo. Laikas susitraukė į du mažyčius juodus kamuoliukus, pakibusius skaidrioje nesvarumo būsenoje. Mano rankos nurimo.

Kai atsidarė ligoninės lifto durys, vos girdimai, beveik be garso išvažiavo lova su kažkuo nematomu, kas po baltu apklotu ką tik paniro į amžiną miegą. Vis dėlto romūs slaugytojų veidai man žadino daug didesnį smalsumą.

Yra tokia būsena, kai keliauji iš vieno sapno į kitą, kol sustoji ir tiesiog žiūri pro langą. Vidiniame ligoninės kieme žaidžia vaikai. Gaudo vienas kitą, garsiai krykštaudami. Pradedu skilti pusiau – vaikiškas juokas ir spengianti šios erdvės tyla pakimba pačiame sąmonės smaigalyje. Norėjau kažkokiu būdu pabėgti iš čia visam laikui ir dingti be žinios, bet sustojau: vėjas išjudino medžių šešėlius ant sienų. Šakos sujudėjo taip tikslingai, kad išgirdau vėją savo plaukuose. Garsiai pasakiau sau – šįsyk žmogaus jau pakaks. Pernelyg sunku tvarkyti reikalus, kai, atrodo, imsi ir suduši lygioje vietoje. Taip be garso. Belieka būti obelimi ir žole, lengva, lengva savo atkakliu kopimu į saulę. ►

◄ Šiandien ji nebeturėjo jėgų net šypsenai. Nors dar viskas kontroliuojama. Ta pati rūpestingoji raudonskruostė slaugytoja vėl atnešė karštos ramunėlių arbatos ir skaidriu lyg krištolas žvilgsniu nusišypsojo, nors vien nuo šių arbatžolių aromato darėsi bloga. Norėčiau suprasti, kaip žmonės geba būti laimingi čia, kur nuolat ką nors skauda. Būti – tai skaudėti. Įsispitrinau į slaugytojos veidą ir stebėjausi tokia įžūlia ramybe. Galiausiai, padėjusi tuščią arbatos puodelį ant palatos staliuko, kiek svirduliuodama iš nuovargio ir dėl begalės nemigos naktų, ištrūkau į koridorių su leisgyve jos šypsena savo įskilusioje sąmonėje.

Aplink viskas pradėjo tolti – mažas manasis taškelis virto bedugne tuštuma, aižėjančia skilusiomis visatos uolienomis, besispjaudančia nelaimingųjų žvaigždžių krauju ir badančia likimo deivių Moirų gijų adatėlėmis. Koridoriai apsitraukė spygliuotu tamsos tinklu. Kad ir kaip bejėgiškai bandžiau kabintis sienų, grindys svyravo. Kažkas manęs link labai greitai artėjo. Vienu metu net sumintijau – gal tai koks priklydęs žvėrelis?

Greitakojis bėgūnas vis dėlto buvo žmogus. Prieš save išvydau jauną vyrą, dėvintį baltą medicininį chalatą. Viršuje kukliai degė lemputė, skleisdama oranžinę šviesą. Jo akys nuklydo manosiose ir užgeso tamsoje. Toji neaiški būtybė nuskuodė savais keliais, palikdama tik vėjo gūsį plaukuose. Kažkam akivaizdžiai atsitiko nelaimė. Arba tiesiog atėjo Toji valanda. Bet, ačiū Dievui, (atleisk už tokią nedorą mintį) tik šiame aukšte. Ne ten, kur gulėjo ji. Akimirkai atsigręžiau atgal – ar čia tikrai kažkas buvo?

Vis dar tejausdama vien vėjo gūsį savo plaukuose, prisėdau ant geltono suolelio ligoninės vidiniame kiemelyje. Buvo nejaukiai tamsu. Tik blausioje oranžinėje lauko lempų šviesoje galėjai įžiūrėti toli horizonte vėžlio žingsniu pravažiuojančių automobilių jūrą. Ieškojau ten savo geriausios versijos šimtuose antrininkių – vienose kūno konstrukcijose po kitos, viename veide po kito, kurie mainėsi pagal eismo taisykles.

Ligoninės langai veriasi į jūros pusę. Viename iš jų matau save, geriančią arbatą, nepaisant to, kad kiekvienas saldus gurkšnis vimdo. Mano rankose dunksi smėlis, iš kurio saujomis su broliu lipdome galingas pilis. Nepalaužiamas didžiulės jūros jėgos. Jei tik galėčiau, iš naujo pastatyčiau savo pilį taip, kad jis didžiuotųsi mano valios jėga, didesne nei visų vandenynų kartu sudėjus. Tikrai kažkaip nejaukiai čia tamsu.

Girdžiu, kažkas pypsi, negalėdamas pravažiuoti. Iš rankų aštriai išbyra smėlis. Žiūriu į delnus: kraujo nėra. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

Priešais lėtais, lėtais žingsniais sliūkino aukštas žmogus, ant pečių užsimetęs prasegtą baltą medicininį chalatą. Ėjo nuleidęs galvą, svyruodamas, tarsi dairydamasis, už ko užsikabinti. Atsargiai atsisėdo ir nervingai užsidegė cigaretę. Pamatęs, kad kažkas negerai su viena iš lauko lempų, apatiškai priėjo prie jos ir vien žvilgsniu viską sutvarkė. Dievai švenčiausieji, magas, pamaniau. Labai kažin ko suvargęs magas. Viršuje vėl sau laimingai toliau kukliai šypsojosi lemputė, tik jau su gydančia šviesa. O jis sėdėjo ir žiūrėjo, į mane įbedęs neaiškias akis. Povandeninės duobės sūkuriavo tarp mūsų, tačiau tai dabar buvo nebesvarbu.

Jo ryškiausiai apšviestas baltas gydytojo chalatas priminė sniegą. Ypatingai regėtą vaikystėje, ant sužvarbusių nuogų rankų švytintį kerinčiu šalčio sidabru. Skausmingai gražų. Kaip tada, kai su broliu ir tėčiu, valydami sniegą nuo kelio, kaip laukiniai plyšavome „The Prodigy“ „Everybody In The Place“. O kai būdavo kiek liūdniau, viena užsidariusi savo kambaryje „užtraukdavau“ ką nors iš dreamy shoegaze muzikinio lobyno. Tuomet pakako žinoti, kad jie yra šalia, kad aš esu šalia jų.

Tarp jo cigaretės lėtai it pamėkliškos gyvačiukės į viršų vinguriuojančių dūmų, išsisklaidančių kosminėse ūkanose, nėra jokio plyšelio atgal. Norėjau geriau įžiūrėti, kur tas „atgal“. Įskaudo delnai. Vėl giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Bet jo jau nebebuvo. Taigi magas, ko čia stebėtis. Vėl užsimerkiau ir susiėmiau už galvos. Norėjau gimti iš naujo. Viską pasiutusiai skauda. Norėjau būti jo akimis. „Prašau, pravalyk kelią“, – staiga pašokau, išgirdusi už nugaros balsą. Bet aplink nieko nebuvo. Geriau apsidairiau: jauna vienmarškinė moteris klūpėjo basa ant grindinio – priešais tą pačią Mago akimis uždegtą lempą ir vis garsiau ir garsiau kūkčiojo. Greitai lyg kulkos atlėkusios kitos dvi moterys – tikriausiai pacientės giminaitės, ją guodė ir prašė eiti kartu atgal. Nebylioje oranžinėje lauko lempų šviesoje lėtai raibuliavo automobilių jūra.

Kai jos grįžo į ligoninės labirintus, įsiklausiau į savo kvėpavimą. Tai buvo labai sunki užduotis – tos vienmarškinės moters vaizdas nebepaleido. Nirau į jį kaip į vandenį. Vienmarškinė moteris juodomis it angliukai akimis rodė į užtvanką, kuri neleidžia upei tekėti. Užtvanka savo aštriais akmenukais ir visokiausiais sudžiūvusiais šakigaliais be jokio pasigailėjimo raižė mano kūną. Delnuose jutau aštrų smėlį.

Sausumoje, ištrūkusi iš vandens kliūčių, vėl pradėjau rankioti tas pačias senąsias šukeles ir bandyti atstatyti garsą, bet kuo labiau stengiausi, tuo giliau klimpau į sniego nasrus. Stebėjau, kaip storas, purus, baltas sluoksnis praryja sunkų, padėvėtą, juodą paltą, kaip šalčio pirštais siurbia į save visa, kas juda. Rankos dvokė pelėsiais, lyg nuo sudvokusių baldų. Tas kvapas kėlė neapsakomai stiprų kaltės jausmą. Užsidengiau rankomis veidą, ir viskas, ką mačiau, tai jis – bėgūnas, šviesolaidis, neregys, kurio nekenčiau. Bet beprotiškai laukiau. Juodi skaičiai daužėsi vienas į kitą, maišėsi akyse. Kažkas labai greitai artėjo manęs link.

Į plaukus įsisuko vėjo gūsis. Laikas susitraukė į du mažyčius juodus kamuoliukus, pakibusius skaidrioje nesvarumo būsenoje. Magas ištiesė savo paltą ir nusliūkino automobilių jūros link. Palto kišenėje radau šukelę. Dabar norėjau pasilikti ją tik sau pačiai. Šypsojausi vos pastebimai – galbūt labiau sau.

Giliai įkvėpiau ir apsidairiau. Ligoninė. Tie patys jos koridoriai, įėjimai ir išėjimai. Tie patys laikini gyventojai ir svečiai. Ant kūno prigludęs juodas paltas buvo toks šiltas ir jaukus – kaip antra oda, sauganti trapią, kone permatomą odą. Jei galėtume susitikti sapnuose, nedvejodama perbrisčiau jų visus atsivėrusius plyšius, kad pabudus pakaktų savojo palto šilumos pačiai liūdniausiai dienai. „Tu dar jauna, išgyvensi, Juste“, – sakydavo amžinatilsį močiutė. Anksčiau būčiau dėl to ant jos pyktelėjusi. Dabar mielai sugerčiau jos skausmą, atiduodama apkabinimo šilumą. Dabar mielai išgerčiau raudonskruostės slaugytojos ramunėlių arbatos, kad sugerčiau į save jos šypseną.