Nijolė KLIUKAITĖ. Akmenys sudiltų: netvarkingų sonetų vainikas

Akmenys sudiltų

Netvarkingų sonetų vainikas

Nijolė KLIUKAITĖ

Spalvas norėčiau susirinkti į žodžius, Kurie iš praeities mane išpirktų, Tuos negražius, tuos gatvių įžūlius karius, Kurie tiršta tamsa pažirtų

Kaip Vito „Sėklų lova“ * ar Serrano „Kristus“,** Kad man padėtų peržengti save, Kad menamas – o gal tikras? – ribas ištrintų, Bet visgi kad paliktų paukščio giesmę kruvinam delne...

Ne turinio prašau, o atradimų, Už pirmo sniego skrydžio, ak, ir dar toliau... Bet, Viešpatie, labiausiai aš prašau laukimo, Kad lauktų ir ilgėtųsi čia, Žemėje... Giliau

Nėra jau nieko. Akmenys sudiltų, Kurie teisingai į mane sutilptų.

*Vito Acconci „Sėklų lova“ – 1972 m. performansas, kurio metu menininkas masturbavosi ir pasakojo savo seksualines vizijas, gulėdamas po galerijos grindimis. **Andreso Serrano „Myžalų Kristus“ – 1987 m. Pigus pirktinis krucifiksas buvo panardintas į organinio stiklo indą su šlapimu.

Iš praeities mane išpirkęs Rene Margitte katiliukas Nebuvo įžūlus, bet laikui tiko Kaip tarp žirgų paklydęs asiliukas.

Jis pasišvilpaudamas bėga Per klaidą paskirtu taku, O akmenys paplentėm kaukia Ir lazdos žydi... Ar sunku

Iš kailio pilko išsinerti Ir virsti permainų šaukliu? Ne ką lengviau, beje, gyventi Praeityje. Maitintis kiauru šaukšteliu Nė neragavus Fauno bučinių, Kurie išblukusią mane atkurtų nuo pradžių.

3.

Išblukusį atkurti nuo pradžių Lengviausia atsivertus ar tiesiog apvertus Per klaidą atmintin įkritusius žodžius Arba – per dar juodesnę klaiką – apsiverkus

Ir išraudojus viską iš savęs Per akinančius Salvadoro tolius, Per pabaigas pradžių ir pabaigų pradžias, Per žinomas knygas, neparašytus dar rytojus,

Babilonus sugriovus ir kitas kalbų jungtis, Suplakus su byrančių pasaulių dulkėm, Ir vėl atrasti žmogų – nenukryžiuotą dar – naktim Skaityti Anderseną. Nesigulkim,

Atraskim žodį naują po imperijos žūties, O gal statykim tiltą link žvaigždės.

4.

O... Kad sukurtum naują tiltą, Visų pirma reikėtų išardyt tvoras Savy. Akmens žodžius sutrint į miltus, Tada su vėjais pro duris, net uždaras

Nusklęsti virš pušų, šermukšnių, eglių, Medinę formą atkartojant, Lazdynų virpančius žodžius ragaujant Ir riešutėlių turinį laipsniuojant ir linksniuojant.

Tuomet beliks šakas supint Po debesim ar net virš jų, Strazdams, varnėnams, vieversiams Įkelt spalvotų inkilų...

Ir laukt, kuria kryptim padangių tiltai ves... Aš pasirinkčiau menines erdves.

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

◄ 5.

Aš pasirinkčiau menines erdves, Pilis iš kondensuoto oro, Pro langus krizių snaigės kris, Rimuojamos nuskurdusio minoro.

Aš vadovėlines tiesas Karpyčiau snaigių paplotėliais, Jos sklęstų žemėn, betgi jas Prarytų rūdys ir kartėlis.

Todėl sugriaučiau tas pilis, Iš naujo viską vėl pradėčiau, Pro savo atlapas duris Pasaulio šnabždesius girdėčiau...

Daiktai suklupę griežtų, kaip tik jie tegali, – Po mentėmis tebus koncertų salė.

Po mentėmis tebus koncertų salė: Valtornos, smuikai – tik žingsnis iki tobulybės... Net dievišką lakštingalą pralenkt jie gali, Ieškodami prasmingos beprasmybės.

Ir visgi tobulybėj miršta netgi Dievas –Tarsi išblukus matadoro skraistė plakas vėliava balta –Blužnis paveldėtoj penklinėj liejas, – Vėl krizė. Pergalinga. Atspėta? –

Paveiksluose fiksuota mūsų neviltis, Pasiekus dieviškumo lygį. Ugnin tokias spalvas. Net atmintis Išsižada savęs. O žodžio dydį

Tegu matuoja prieširdžio scena, Po šonkauliais skliautuotais įrengta.

Po šonkauliais teatras. Į jį ves Nutrūkęs choro ir žiūrovo dialogas Ir tas nudilęs laiptas tarp jų irgi tavęs, Dar šautuvas ant sienos, nešovęs ir nesprogęs. Bet pokalbis tenai, tam šonkaulių teatre, Vangus. Protagonistą choras gožia. Ir žvilga ašara aky lyg mylintis dangus, Ir angelai po alveolėmis kvatoja atsilošę. Jie lošė nuošaliam blužnies kampely Ir kakofonišku juoku kuteno membranas. Tiesa – vidinė karantininė tremtis. Nedalią Simboliškai pražuvus epocha vargbau supras. Į užkulisių periferines erdves Žarnyno laiptai tenuves.

8.

Žarnyno laiptais žodinę nedalią Palydime pro jubiliejinius vartus. Po jubiliejaus pauzė. Nutryptą žodžių salę Švariai iškuopt patartina. Užmiršt vardus,

Salas Markizų* ir Degas aklumą Ir spindulingą šlovę – teliks ji nepasiekiama Kaip Marco „Sutuoktinių“ vizija, Chagallo kaimas Ir Nolde „Pranašą“ išskaidanti spalva.

Reprezentacinis žarnynas susimokė su galva, Todėl ši – burbulais išsprogus – nepatikima. O smegenų kilpelių sumaištis Ne proto kasykla – klaidų lemtis.

Išblukusį pasaulį – per daug čia vietos – Aš, žodžio broliai, patikėčiau pėdoms.

*Markizų salos – paskutinė Gauguino stotelė.

9.

Aš patikėčiau pėdoms trūkstamus žodžius, Tebėga lomomis ir teskaičiuoja aukso smiltis, Kurios į plaukus velias, užpila akis, Diagnozavus lėtą ir skausmingą žodžio mirtį.

Tekopia į kalvas. Kalnų teieško, Kuriuos – gyviausios versmės, trūkstama grandis Tarp pasiklydusio ir pažadėto, Ant rankų išsūpuoto, o atsitiktis

Mechaninėm detalėm ir fragmentais išsisėjus Net apkabinimuos ir bučiniuos... Aš Argonautų vėliavą nešu teisėjams, Akutagavos sodų*siuvinėlius pakraščiuos...

Toks ritualas – žiūrėjimas į objektyvą, Žingsniu užpildant negatyvą.

*Riūnosuke Akutagava, „Sodas“ – novelėse susipina viduramžių istorijos ir šiuolaikinė filosofija.

10.

Žingsnius kitų vis skaičiavau Ir už žodžius kitų stačiau Poezijos hipodrome. Dažniau Pralošdavau, tačiau žaidžiau ►

◄ Kuklumą – taip mama užkeikė ............................... Bet stiklo duženos žvaigždes grąžino. Tai tik dinamika. Visi tai žino.

Apie save galvoti aš nemoku. Manęs nėra. Kitų žingsnius vis šoku Ir už žodžius kitų statau. Bet šiandien vėjas. Pavargau...

Aš persikelčiau į žodyną, Kur du parodomieji: tas ir ta – savęs neatpažino.

11.

Parodomasis įvardis tas – raktas, Kuris atvers kitas dužias duris, Už jų drugiai sparneliais plaka, Tarsi juos gremžtų niežulys. Kuris ir mus parom kankina, Kai krenta nebūties rasa, Ir lapė miršta medelyne, Ją gina mūs akių šviesa... Ta ceremonija žiauri – mirties detalės – Gyvybės išnirimas iš savęs. Dabar aš lapė. Mano kailis žalias Lyg šviesoforas į laisvas mirties gatves. Atleisk, nepalydėsiu, bet vis tiek kartu Po šviesmečius keliausim mudu du.

12.

Visam pasaulyje vieni... Kas žino, Kiek nubyrėjo žiedlapių iš mūsų prigimties, Kol, sužadėti su žodžiu, abu mėginom Užbaigt pradžias ir neieškot naujos krypties, Tiesiog pratęsti negalvojant Žaidimą šį be pabaigos, – Nemiršta niekas, tik nustoja Skaičiuot... Jie bėga, slepias už kalvos, Už maumedžių žalios giraitės Iš knygų puslapių senų... Tos mažosios kiemo mergaitės... Aš dar kieme... Nors kitame mieste jau gyvenu... Ir ten, ir čia pelėda ūbauja nakčia. Ir nesvarbu, kurioj vaikystės pėdoj pametėm save.

13.

Kurioj vaikystės pėdoj rasime save Tą, kuris dviračiu važiuot mokėjo net be vairo, Kurs elniaragį pasikinkęs spindinčiam sapne Iš sapno išsinerdavo, pasukęs kiek į kairę.

Paskui su tuo draugu mes žaidėme klases, O dar vėliau – mamas ir tėčius; Jis paryčiais žvaigždes gesino, aš supau lėles, Taškydavom balas po vienu skėčiu.

Paskui išdžiūvo balos ir sudužo lėlės, Ir žvaigždės negesinamos jau pačios geso, Teliko vienas margaspalvis aitvarėlis... Kelionę mūsų link jis vis dar tęsia...

Raukšlėto laiko klostėse dar rasime save, Po nužydėjusio jazmino šakele.

14.

Po nužydėjusio jazmino šakele Giesmelė tau. Dar neatspėto paukščio. Joje gyvenimas, svaigimas nuo spalvų, Jau išvadėjusių, pakilusių į aukštį.

O dar tos uogos. Menamos, žinia. Gali susigalvoti spalvą, formą. Ir nokstanti mirtis mamos delne... Tarytum gęstančio pasaulio repeticija ar norma

Nubudus vėlgi laukt sapnų, Užgimus mirties nuojautą įkvėpti... Ir vis mylėt ir neskaičiuot dienų, Nemokančių savim tiesos aprėpti.

Gyvenimas kantrus, bet vienądien nudžius. Spalvas norėčiaus susirinkti į žodžius.

15.

Spalvas norėčiau susirinkti į žodžius, Kurie teisingai į mane sutilptų, Kurie išblukusią mane atkurtų nuo pradžių, O gal sukurtų naują. Tiltu

Aš pasirinkčiau menines erdves: Po mentėmis tebus koncertų salė, Po šonkauliais teatras. Į jį ves Žarnyno laiptai. Žodinę negalią

Aš patikėčiau pėdoms. Teskaičiuos Žingsnius kitų. Literatūrines lenktynes Aš perkeisčiau į žaidynes, kur mudu du Visam pasaulyje vieni... Kas žino,

Kurioj vaikystės pėdoj rasime save, Po nužydėjusio jazmino šakele.