GINTARO LAŠAI
Akmenys sudiltų
Netvarkingų sonetų vainikas Nijolė KLIUKAITĖ 1. Spalvas norėčiau susirinkti į žodžius, Kurie iš praeities mane išpirktų, Tuos negražius, tuos gatvių įžūlius karius, Kurie tiršta tamsa pažirtų Kaip Vito „Sėklų lova“ * ar Serrano „Kristus“,** Kad man padėtų peržengti save, Kad menamas – o gal tikras? – ribas ištrintų, Bet visgi kad paliktų paukščio giesmę kruvinam delne... Ne turinio prašau, o atradimų, Už pirmo sniego skrydžio, ak, ir dar toliau... Bet, Viešpatie, labiausiai aš prašau laukimo, Kad lauktų ir ilgėtųsi čia, Žemėje... Giliau Nėra jau nieko. Akmenys sudiltų, Kurie teisingai į mane sutilptų. *Vito Acconci „Sėklų lova“ – 1972 m. performansas, kurio metu menininkas masturbavosi ir pasakojo savo seksualines vizijas, gulėdamas po galerijos grindimis. **Andreso Serrano „Myžalų Kristus“ – 1987 m. Pigus pirktinis krucifiksas buvo panardintas į organinio stiklo indą su šlapimu.
2. Iš praeities mane išpirkęs Rene Margitte katiliukas Nebuvo įžūlus, bet laikui tiko Kaip tarp žirgų paklydęs asiliukas. Jis pasišvilpaudamas bėga Per klaidą paskirtu taku, O akmenys paplentėm kaukia Ir lazdos žydi... Ar sunku Iš kailio pilko išsinerti Ir virsti permainų šaukliu? Ne ką lengviau, beje, gyventi Praeityje. Maitintis kiauru šaukšteliu
Nė neragavus Fauno bučinių, Kurie išblukusią mane atkurtų nuo pradžių. 3. Išblukusį atkurti nuo pradžių Lengviausia atsivertus ar tiesiog apvertus Per klaidą atmintin įkritusius žodžius Arba – per dar juodesnę klaiką – apsiverkus Ir išraudojus viską iš savęs Per akinančius Salvadoro tolius, Per pabaigas pradžių ir pabaigų pradžias, Per žinomas knygas, neparašytus dar rytojus, Babilonus sugriovus ir kitas kalbų jungtis, Suplakus su byrančių pasaulių dulkėm, Ir vėl atrasti žmogų – nenukryžiuotą dar – naktim Skaityti Anderseną. Nesigulkim, Atraskim žodį naują po imperijos žūties, O gal statykim tiltą link žvaigždės. 4. O... Kad sukurtum naują tiltą, Visų pirma reikėtų išardyt tvoras Savy. Akmens žodžius sutrint į miltus, Tada su vėjais pro duris, net uždaras Nusklęsti virš pušų, šermukšnių, eglių, Medinę formą atkartojant, Lazdynų virpančius žodžius ragaujant Ir riešutėlių turinį laipsniuojant ir linksniuojant. Tuomet beliks šakas supint Po debesim ar net virš jų, Strazdams, varnėnams, vieversiams Įkelt spalvotų inkilų... Ir laukt, kuria kryptim padangių tiltai ves... Aš pasirinkčiau menines erdves. ►
49
