MUZIKA

K.Kšanas: sapne vis dar padiriguoju spektaklį

Klaipėdos liaudies opera, gyvavusi entuziastų dėka prieš 34 metus tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Kalbamės su buvusiu Klaipėdos liaudies operos teatro vadovu Kaziu Kšanu – 20 metų įkvėpusiu daugiau nei šimtą operos profesionalų ir mėgėjų. Maestro yra dirigavęs bene tūkstantį koncertų ir muzikinių spektaklių, pastatęs dešimt operų. Lietuvos nusipelnęs artistas, Klaipėdos universiteto profesorius emeritas, Klaipėdos kultūros magistras K.Kšanas daugiau nei pusšimtį metų vadovauja ir miesto mišriam chorui „Klaipėda“. Kartu su maestro bandome apžvelgti istorinius kultūrinius įvykius, prisiminti pirmuosius pastatymus ir ryškiausius juose dalyvavusius žmones.

Žaneta SKERSYTĖ

Nuo ryto iki nakties

– Per du kūrybinio darbo dešimtmečius Klaipėdos liaudies operoje, kai 1966– 1986 m. buvote jos meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, pasiekėte svarių meninių rezultatų. Papasakokite apie savo veiklos pradžią.

– Kai baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA) Vilniuje, mano dirigavimo dėstytojas Klemensas Griauzdė, pats pokario metais vadovavęs Klaipėdos muzikinės komedijos teatrui, paragino vykti į uostamiestį ir imtis vadovauti ten jau nuo 1956 m. veikusiam, bet tuo metu beveik visai iširusiam Liaudies operos teatrui. Tik aš to nežinojau... K.Griauzdė primygtinai kartojo, kad būtina Klaipėdoje atgaivinti operos idėją: „Kazy, važiuok, reikia, kad Klaipėdoje būtų muzikinis teatras.“

Atvažiavęs pamačiau, kad operos teatras egzistavo tik popieriuje: spektakliai nebuvo rodomi, koncertinė veikla – vangi ir nereguliari. Tebuvo pora solistų ir keliolikos žmonių choras. Teko atgaivinti visų teatro grandžių – simfoninio orkestro, choro, solistų – funkcionavimą. ►

Dirigentas K.Kšanas du dešimtmečius vadovavo Klaipėdos liaudies operai ir iki šiol diriguoja chorui „Klaipėda“. Asmeninio archyvo nuotr.

◄ Per gana trumpą laiką suorganizavau nemažą mišrų chorą, nes, paskelbus priėmimą į jį, atsirado labai daug norinčiųjų. Susigrąžinau buvusius solistus – A.Bielskį, K.Jocį, V.Kubilienę, K.Krisiūnienę-Gružinskienę, A.Aušrą. „Atradau“ naujų solistų – E.Vasilevskį, E.Lučkienę, E.Ambrasienę, G.Iljiną, J.Grikšienę, S.Donskovą, Š.Juškevičių, S.Šniukštą ir kt. Netrukus įsijungė konservatorijas baigę vokalistai profe-

1971 m. K.Kšanas pastatė J.Strausso operetę „Čigonų baronas“. Asmeninio archyvo nuotr.

„Čigonų barono” solistai ir statytojai – Barinkajaus vaidmens atlikėjas V.Noreika, dirigentas K.Kšanas, Safi vaidmens atlikėja V.Kubilienė, spektaklio režisierius V.Paukštė. 1972 m. Dirigentas K.Kšanas ir aktorius V.Paukštė. 1971 m. Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

sionalai – N.Mameniškienė, V.Kuraitė, A.Bajerčius. Prie atgimstančios operos orkestro pultų susikviečiau profesionalius instrumentalistus – muzikos mokyklos pedagogus, moksleivius, vėliau – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto dėstytojus ir studentus.

Nežinau, ar šiandien kas nors gali įsivaizduoti, bet tuomet man vienam teko dirbti su visomis grupėmis – choru, orkestru, solistais – repetuoti, diriguoti spektakliams, ieškoti repertuaro, natų, partitūrų, perrašinėti partijas (kopijavimo technikos nebuvo), rūpintis visais pastatymų reikalais ir pan. Šiek tiek padėjo Klaipėdos kultūros skyrius ir Kultūros namai.

Darbas buvo itin sudėtingas dar ir dėl to, kad jis rėmėsi tik entuziazmu ir begaliniu noru turėti savą Klaipėdos operą; visi dirbo be jokio atlygio (menką atlyginimą gavau tik aš – vadovas, koncertmeisterė ir pastatymo dalies vedėjas). Netrukus vadovų gretas papildė chormeisterė G.Maironienė.

Operos kolektyvą sudarė 130–140 entuziastų – dainininkų, choro, orkestro artistų ir šokėjų. Man reikėjo sugebėti dirbti taip, kad žmonės po savo tiesioginio darbo sutiktų be atlygio dainuoti, groti Liaudies operos teatre, t. y. repetuoti, kurti, statyti rimtus sceninius muzikinius veikalus. Visų buvusių atlikėjų garbei galiu pasakyti, kad jie dirbo atsidavę, užsidegę, sąžiningai, negailėdami nei jėgų, nei laiko. Juk repeticijos užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, neretai ir iki vidurnakčio.

Užtruko du dešimtmečius

– Gal žinote kokį nors burtažodį, nes suburti daugiau nei šimtą žmonių, dirbančių neatlygintinai, sudėtinga misija?

– Nėra jokių paslapčių. Tiesiog gražiai, nuoširdžiai elgiausi su žmonėmis, mokėjau bendrauti, stengdavausi sudominti, padaryti teigiamą įspūdį, kviesdavau, ragindavau ateiti į Klaipėdos liaudies operą. O kai solistams pasisekdavo scenoje, jie patys „užsikabindavo“, džiaugdavosi, kad yra laukiami ir reikalingi. Būdavo ir tokių, kuriais teko nusivilti. Operų statymo, koncertų rengimo procesą apsunkino nuolatinis repeticijoms tinkamo laiko ieškojimas, derinimas dėl artistų užimtumo tiesioginiuose darbuose, kurie buvo jų pragyvenimo šaltinis. Darbo diena „išsitempdavo“ nuo ryto iki nakties.

Nesistebiu, kad prieš mane Klaipėdos liaudies operos teatrui vadovavę keturi dirigentai – A.Pozdnejevas, A.Buzys, A.Kepenis ir R.Varnas, pastatę po vieną spektaklį, pabūgę šio varginančio darbo, neištverdami įtampos ir begalės rūpesčių, po 2–3 metų pasitraukdavo, išvykdavo ieškoti darbo į kitus miestus. Paskutinysis iš jų R.Varnas, 1963 m. pastatęs P.Mascagni operą „Kaimo garbė“, paliko teatrą ir išvažiavo į Kauną.

Mažai kas tikėjo, kad ir aš Klaipėdos liaudies operoje liksiu ilgam. Tačiau, kaip matote, tai užtruko du mano gyvenimo dešimtmečius. ►

Klaipėdos liaudies operos choro ir simfoninio orkestro koncertas. Diriguoja K.Kšanas. 1976 m.

Linksma publikos reakcija K.Millöckerio operetės „Studentas elgeta“ metu. G.Donizetti „Meilės eliksyras“: A.Bielskis, G.Iljina ir S.Donskovas. 1974 m.

Dirigentas K.Kšanas tarp Klaipėdos liaudies operos artistų. 1972 m. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. Solistė K.Gružinskienė, dirigentas K.Kšanas, koncertmeisterė M.Vaicekauskienė ir solistas A.Čiplys. Asmeninio archyvo nuotr.

Klaipėdos liaudies operos orkestras su dirigentu K.Kšanu repetuoja operą „Traviata“. 1978 m. Klaipėdos liaudies operos artistai po G.Verdi operos „Traviata”. Scenoje centre – dirigentas K.Kšanas, Violetos vaidmens atlikėja V.Kuraitė, Alfredo vaidmens atlikėjas J.Antanavičius. 1979 m. Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

H.Krummas (Alfredas) ir G.Iljina (Violeta) – pagrindiniai „Traviatos“ solistai. 1980 m. Solistai S.Šniukšta (Žermonas), D.Grybauskienė ir V.Noreika (Alfredas) G.Verdi operoje „Traviata“. Dirigentas K.Kšanas su Talino operos ir baleto teatro „Estonia” solistu H.Krummu. Asmeninio archyvo nuotr.

Misija – atrasti talentus

◄ – Kokia opera tapo pirmuoju jūsų

pastatymu?

– Tai buvo S.Rachmaninovo „Alekas“ (1967). Dabar galvoju, kad tai buvo drąsus ir rizikingas sprendimas. Juk šis veikalas labai sudėtingas muzikinės kalbos požiūriu, dramatiškas, ekspresyvus, ypač nelengva orkestrinė partitūra. Man pavyko suburti visos sudėties simfoninį orkestrą – virš 40 instrumentalistų. Iki tol kai kurie spektakliai buvo statomi pagal aranžuotes mažoms orkestro grupėms iš 12–13 žmonių. Beje, specialiai šiam spektakliui nupirkome kažkur rajone rastą arfą.

Pasirinkau šią operą pirmiausia todėl, kad joje nedaug solistų. Pagrindinį „Aleko“ solistą baritoną – 19-metį Baltijos laivų statyklos darbininką Eugenijų Vasilevskį radau A.Paltino estradiniame ansamblyje „Kopų balsai“, kuriame jis dainuodavo laisvalaikiu. Pakviečiau jį dalyvauti mūsų kolektyvo rengiamame romansų vakare. Jaunasis solistas pasirodė puikiai, pademonstruodamas gražaus tembro prigimtinį balsą, muzikalumą, ir aš supratau, kad jis pajėgus dainuoti kur kas sudėtingesnius kūrinius nei estradines dainas. E.Vasilevskis – jaunas ir žavus, nebaigęs jokių specialių muzikos mokslų – tapo pagrindiniu statomos operos solistu, atlikusiu Aleko vaidmenį.

Savo vaidmenį ir vokaliniu, ir vaidybiniu požiūriu solistas atliko, galima sakyti, nepriekaištingai. Sėkmė paskatino jaunuolį stoti į Lietuvos valstybinės konservatorijos dainavimo klasę. Netrukus jis tapo operos žvaigžde. Būdamas tik antrame kurse jau dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kuriame vėliau sukūrė daug įspūdingų, neužmirštamų baritono vaidmenų. Mes ir džiaugėmės, ir liūdėjome. Juk Klaipėdos liaudies opera šį solistą prarado.

Vargu, ar šiandien pavyktų ilgam laikui suburti neapmokamą simfoninį orkestrą. Man pavyko.

J.Strausso operetėje „Čigonų baronas“ (1971) sužibo ir chorvedybą baigęs tenoras Algirdas Čiplys, atlikęs Barinkajaus partiją. Beje, jis, atsiskleidęs šiame vaidmenyje, kaip ir E.Vasilevskis, išvyko studijuoti vokalo į sostinę. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigęs prof. V.Daunoro klasę, dainavo

G.Verdi „Traviatos“ solistai D.Juodikaitytė, Š.Juškevičius ir A.Bielskis. 1981 m. Čigonaičių šokis iš G.Verdi operos „Traviata“.

G.Verdi opera „Traviata“: V.Navakauskas, Š.Juškevičius, V.Kubilienė, E.Kuodis. 1983 m. Asmeninio archyvo nuotr.

LNOBT. Išvykus A.Čipliui, Barinkajaus partiją labai sėkmingai dainavo nepamainomas teatro solistas tenoras Andrius Bielskis. Beje, savo solistės karjerą Liaudies operoje pradėjo ir įžymi LNOBT solistė Inesa Linaburgytė, gražiai pasirodžiusi operoje „Raudonkepuraitė“. Atrodo, kad tokia buvo mūsų misi- ja – atrasti naujus talentus Lietuvai.

Man sekdavosi įžvelgti žmonių gabumus, turėjau tarsi kokią nuojautą, intuiciją. Susiradau matematiką Stasį Šniukštą, kuris gal ir nebuvo apdovanotas išskirtiniu balsu, net nepažinojo natų, tačiau pasižymėjo išskirtiniu artistiniu talentu, fenomenalia muzikine atmintimi ir klausa. „Čigonų barone“ jis sukūrė nepakartojamą charakterinį, komišką Župano personažą. Šis talentingas artistas tapo nepakeičiamu tenoru ir kituose spektakliuose.

Po 10 metų (1981) „Čigonų baroną“ pastatėme antrąsyk. Šis pastatymas buvo dar populiaresnis – spektaklis rodytas nuolat, iki pat Liaudies operos statuso pakeitimo momento. Būtent „Čigonų baroną“ dirigavau paskutinį vakarą prieš Klaipėdos liaudies operai tampant Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru.

Atėjo naujų solistų

– Kuo ypatingas buvo G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymas?

– „Meilės eliksyre“ (1974) dainavo jau gerokai sustiprėjusi, vokalo įgūdžius ištobulinusi Liaudies operos solistų trupė. Pagrindinį vaidmenį atliko puikiai savo koloratūrinį sopraną valdžiusi Vlada Kubilienė. Ji buvo baigusi solinį dainavimą Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje. Kaip buvusi tremtinė, ji, švelniai tariant, nepritapo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame buvo įsidarbinusi, tad, grįžus į Klaipėdą, solistei teko įsidarbinti mėsos kombinate. Po sunkaus darbo ceche V.Kubilienė tapdavo operos primadona. Ji dainavo pagrindines lyrinio koloratūrinio soprano partijas beveik visuose mūsų statytuose veikaluose. Solistė turėjo ypatingą savybę: bet kada, kad ir kokia būtų pavargusi, nusikamavusi, rytą ar vakarą, visada buvo geros vokalinės formos ir be jokio prasidainavimo, pasiruošimo galėdavo „paimti“ viršutinę „do“ ar „re“ (3 oktava).

Netrukus Klaipėdos liaudies operą papildė dar viena talentinga solistė – lyrinis koloratūrinis sopranas Galina Iljina. Ji, ilgai dainavusi Klaipėdos liaudies operoje, vėliau dirbo ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Čia solistų karjerą tęsė ir kiti pasižymėję Liaudies operos solistai – Šarūnas Juškevičius, Jadvyga Grikšienė ir kt.

Beje, dainuoti vieną pagrindinių solinių partijų – gražuolį gvardietį Belkorę „Meilės eliksyre“ pakviečiau žinomą estrados solistą, gražaus tembro baritoną Simoną Donskovą. Jausdamas profesionalo atsakomybę, jis labai stengėsi, puikiai išmoko nelengvą partiją ir įrodė, kad turi ne tik estradai reikalingų savybių, kad vertas ir operos scenos. Gaila, kad S.Donskovas Liaudies operoje dainavo epizodiškai, tiek, kiek leisdavo intensyvi veikla estradiniame ansamblyje, jo pragyvenimo šaltinis. Belkorės partiją operoje dubliavo Minsko konservatorijos absolventas Antanas Bajerčius. Beje, keliuose mūsų „Meilės eliksyro“ spektakliuose daktaro Dulkamaros vaidmenį atliko garsus bosas iš Maskvos Leonidas Boldinas. ►

Choras „Klaipėda“, solistai A.Bielskis, J.Butkytė, V.Tarasovas, koncertmeisterė M.Mosėnienė, dirigentas K.Kšanas. 2013 m.

Choro „Klaipėda“ koncertas Romos bažnyčioje. Diriguoja K.Kšanas. 2002 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Negalėjo statyti ką nori

◄ – Kaip 1978-aisiais Klaipėdos scenoje

atsirado K.Millöckerio operetė „Studentas elgeta“?

– Dėl nedidelių Liaudies operos teatro galimybių, pirmiausia dėl ribotos tiek solistų, tiek orkestro grupių sudėties, taip pat ir dėl menkų finansinių, etatinių išteklių negalėjome statyti norimų, patinkančių operų. Teko kruopščiai rinktis repertuarą. Po „Meilės eliksyro“ karštligiškai ieškojau naujo veikalo. Įsitikinau, kad publikai labai patinka linksmi spektakliai, su komiškumo elementais. Bandžiau rasti kažką panašaus. Reikia pasakyti, kad tuo metu repertuaro paieškos labai skyrėsi nuo dabarties: nebuvo kompiuterių, „YouTube“ ar kitų interneto kanalų, Klaipėdoje nebuvo jokių partitūrų. Partitūras peržiūrėjimui, pažinimui veždavausi lagaminais iš Vilniaus ar Kauno operos teatrų, važinėjau į Minsko, Rygos, Vilniaus, Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitus operos teatrus žiūrėti operos spektaklių. Tąkart nuvažiavau į Maskvą. K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre žiūrėjau K.Millöckerio operetę „Studentas elgeta“. Mane sužavėjo humoristinį pulkininko Olendorfo vaidmenį atlikęs garsusis solistas ir aktorius V.Kandelaki’s, kuris, nors ir būdamas garbaus amžiaus, tiesiog užbūrė publiką, žinoma, ir mane. Pasiėmęs iš šio teatro partitūrą, grįžau į Klaipėdą, pasiryžęs statyti „Studentą elgetą“.

Rodėme operetę labai dažnai ir visada salė lūžo nuo publikos. Spektaklis labai patiko klaipėdiečiams. 1978-ieji buvo rekordiškai produktyvūs: pavasarį parodėme „Studento elgetos“ premjerą, o Naujuosius metus pasitikome su G.Verdi opera „Traviata“. Violetos partiją atliko ištvermingoji V.Kubilienė. Jai nenusileido kitos Violetos – G.Iljina, V.Kuraitė.

Manau, daugelis supranta, kad iš gabių, gražius balsus, talentingą muzikinę prigimtį turinčių mėgėjų įmanoma paruošti dainininkus, net solistus, suformuoti jų balsus ir išmokyti partijų. Tačiau su mėgėjais instrumentalistais simfoninio orkestro nesukursi. Čia reikia tik profesionalų. Liaudies operos orkestre man pavyko sujungti beveik visus tuomečius Klaipėdos instrumentalistus. Jame grojo aukštąjį muzikinį išsilavinimą turintys Klaipėdos muzikos mokyklų mokytojai, Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojai, studentai, net gabesni moksleiviai. Vargu, ar šiandien pavyktų ilgam laikui suburti neapmokamą simfoninį orkestrą. Man pavyko.

Naujas etapas

– Kiekvienos premjeros turėjote laukti neramiai, juk entuziastų nebuvo kuo pakeisti?

– Ieškodamas idėjų naujam repertuarui, stebėdamas spektaklius didžiuosiuose Rusijos miestuose, sužinojau, kad ir ten daug kur veikia Liaudies operos teatrai. Beje, Baltijos šalyse Klaipėdos liaudies opera buvo vienintelė. Be abejo, milijoniniuose miestuose buvo visai kita situacija – juose netrūko talentingų žmonių. Ten žymus kokios nors srities mokslininkas dažnai būdavo ir puikus, konservatoriją baigęs muzikas. Šių teatrų vadovai, statydami spektaklius, paruošdavo chorą ir solistus, o reikalingos sudėties profesionalų simfoninį orkestrą samdydavo (finansiškai paremdavo turtingos gamyklos ir kt.) ir be jokio vargo rodydavo muzikinius spektaklius. Jiems nereikėdavo rinkti muzikantų iš viso miesto, kaip man, įkalbinėti, prašyti, skambinti prieš kiekvieną repeticiją.

Be abejo, pasitaikydavo, kad į spektaklį neateidavo koks nors muzikantas, ar net keli. Būdavo streso, nervų, bet, atrodo, nė vieno spektaklio neteko atšaukti.

Liaudies operos teatrui vis labiau įsitvirtinant miesto kultūrinėje erdvėje, gausiai ► Vizitinė kortelė

Kazys Kšanas gimė 1939 m. gruodžio 26 d. Dievogalos kaime raseinių rajone. Baigęs Grinkiškio vidurinės mokyklos devynias klases, 1954–1959 m. kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje mokėsi groti trimitu (dėst. m.zasčiūrinskas) ir choro dirigavimo (dėst. V.Balsys). 1959–1964 m. choro dirigavimą studijavo lietuvos valstybinėje konservatorijoje (k.Griauzdės klasė). 1983 m. stažavo rygos J.Vytuolio valstybinėje konservatorijoje, o 1988 m. – leningrado n.rimskio-korsakovo valstybinėje konservatorijoje. 1965–1971 m. – klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas, nuo 1971 m. rudens – Šiaulių pedagoginio instituto klaipėdos fakultetų Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo 1986 m. – lietuvos valstybinės konservatorijos klaipėdos fakulteto docentas, nuo 1992 m. – klaipėdos universiteto menų fakulteto profesorius, nuo 1995 m. – operos studijos vadovas. Buvo fakultetų tarybos narys, nuo 1997 m. – universiteto senato narys, magistrantūros komiteto narys. išugdė per 60 choro dirigentų. Buvo rokiškio kolegijos, klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos ir universiteto menų fakulteto valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas. Be pedagoginės veiklos, k.kšanas nuolat vadovauja ir chorams. kurį laiką vadovavo klaipėdos jūreivystės mokyklos vyrų chorui, kuris dalyvavo koncertuose, prizinių vietų pelnė šalies moksleivių meno mėgėjų apžiūrose, buvo parengtas 1970 m. šalies dainų šventei. 1966–1986 m. – klaipėdos liaudies operos meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Pastatė S.rachmaninovo operą „alekas“ (1967), J.Strausso operetę „Čigonų baronas“ (1971, 1981), G.Donizetti operą „meilės eliksyras“ (1974), k.millöckerio operetę „Studentas elgeta“ (1978), G.Verdi operą „traviata“ (1978), V.Gokieli operą vaikams „raudonkepuraitė“ (1982), G.rossini operą „Vedybų vekselis“ (1985) ir J.offenbacho „Hofmano pasakas“ (1985). operų ir operečių spektakliai buvo rodomi ne tik klaipėdoje, bet ir Vilniuje, Šiauliuose, Plungėje, telšiuose, Gargžduose, kretingoje, Palangoje ir liepojoje. operos mišrusis choras (60–70 dalyvių), nors daug dirbo teatre, rengė ir atskiras koncertines programas, dalyvavo 1970 m., 1975 m., 1980 m. ir 1985 m. šalies ir klaipėdos miesto dainų šventėse, kompozitorių m.k.Čiurlionio, J.naujalio, S.Šimkaus, J.Žilevičiaus, J.karoso autoriniuose koncertuose ir kituose kultūros renginiuose. Parengė m.k.Čiurlionio kantatą „De profundis“, S.Šimkaus kantatą „Gyvuok, tėvyne“ ir kitų stambesnių kūrinių. 1972 m. choras dalyvavo B.Bartoko šiuolaikinės muzikos festivalyje Debrecene (Vengrija), 1975 m. koncertavo Bulgarijoje, 1976 m. – Baltarusijoje, 1983 m. – Vokietijoje. taip pat ne kartą dainavo klaipėdoje, Vilniuje, rygoje, taline, liepojoje, kaliningrade ir leningrade. 1986 m. klaipėdoje įsteigus valstybinį muzikinį teatrą, k.kšano vadovaujamas choras atsiskyrė nuo operos ir tapo savarankišku kolektyvu. 1987 m. jam suteiktas „klaipėdos“ vardas. Choro koncertų programose – jau keli šimtai lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, ištraukų iš klasikinių operų ir operečių. Jis parengė J.Žilevičiaus kantatą „Vytautas Didysis“ ir V.Jakubėno kantatą „Pranaše didis“, dainavo Č.Sasnausko, V.Jakubėno, k.Griauzdės jubiliejiniuose koncertuose, 1990 m. dalyvavo tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje „nuoro balsai“ Sardinijos saloje (italija), kur surengė 10 koncertų teatruose, bažnyčiose ir mokyklose. 1993 m. ir 1996 m. dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „europos chorų dienos“ Brėmene (Vokietija), kur surengė po 5 koncertus. Choras dainavo lietuvių išeivių ir klaipėdos krašto kompozitorių kūrybos konferencijose, tradiciniuose „klaipėdos muzikos pavasario“ renginiuose, 1990 m. dalyvavo lietuvos tautinėje dainų šventėje, pirmojoje ir antrojoje pasaulio lietuvių dainų šventėse kaune (1994) ir Vilniuje (1998), daug koncertavo su žymiais solistais ir simfoniniais orkestrais. iš viso choras surengė daugiau kaip 1 000 koncertų. k.kšanas – klaipėdos miesto dainų švenčių dirigentas, šalies dainų švenčių konsultantas, 1980 m. respublikinės dainų šventės ir 1994 m. pirmosios pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje dirigentas, 1989 m. dainų šventės Vilniaus kalnų parke, skirtos pirmosios lietuvos dainų šventės 65-mečiui, dirigentas. Buvo S.Šimkaus chorų konkursų ir vokalinių ansamblių „Sidabriniai balsai“ žiuri narys, 1996 m. klaipėdos muzikiniame teatre pastatė V.Gokielio operą vaikams „raudonkepuraitė“. Yra dirigavęs maždaug 1 000 koncertų ir daugiau nei 400 muzikinių spektaklių. 1977 m. k.kšanui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas, 1987 m. jis apdovanotas kultūros žymūno ženklu, 2006 m. jam suteiktas klaipėdos kultūros magistro vardas.

KU Menų fakulteto Operos studijos, kuriai vadovavo K.Kšanas, koncertas.

K.Kšanas su Operos studijos narėmis J.Butkyte-Komoviene ir V.Gumbryte-Trinke. 2004 m.

Operos studijos pavasario egzaminų sesija: J.Butkytė-Komovienė atlieka ištrauką iš G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“, diriguoja K.Kšanas. 2005 m. Juditos Butkytės-Komovienės archyvo nuotr. ◄ lankomam publikos, kylant lygiui, vis atkakliau pradėjau kreiptis į vietinę ir šalies valdžią, reikalaudamas etatinio apmokėjimo solistams, orkestro artistams. Pamažu ledus pralaužiau, po truputį Liaudies operos teatras imtas finansuoti. Pradžioje atlygį ėmė gauti solistai ir orkestrantai už generalines repeticijas ir spektaklius, vėliau dotacijos didėjo.

Pradėjome gauti ir etatus. Pirmas etatinis Klaipėdos liaudies operos solistas – Viačeslavas Tarasovas, pirmas etatinis muzikantas – violončelininkas Matvejus Goldbergas. Vėliau jų vis daugėjo. Taip po 15-os sunkių, tik entuziazmu paremtų metų prasidėjo naujas etapas. Darbas palengvėjo. Tačiau atsirado naujų rūpesčių. Man, kaip vadovui, dabar reikėjo persiorientuoti, imtis kitokių, ne mažiau sunkių psichologinio pobūdžio problemų sprendimo: operos dalyviai – jau ne vien entuziastai, grojantys, dainuojantys veltui. Tačiau dilema tokia: vieni dirba už atlygį, kiti – vis dar nemokamai. O užmokesčio nori ir siekia visi. Teko derinti pozicijas, nusiteikimą, kartais gesinti priešpriešą. Choras, beje, niekada nepretendavo į jokį atlyginimą ir visada dainavo iš idėjos.

Pasikviesdavo įžymybių

– Nuo ko priklausydavo pastatymų sėkmė? Ar gastrolių į Klaipėdą atvykdavo žinomų solistų?

– Kaip ir kiekviename teatre, vieni spektakliai rodomi rečiau, kiti nenueina nuo scenos ilgai. „Aleką“, be generalinės repeticijos, kurią stebėjo pilna žiūrovų salė, parodėme gal penkis kartus. Po vieną šios operos spektaklį parodėme Liepojoje ir Vilniuje. „Čigonų baronas“ vaidintas daugybę kartų. Džiaugiuosi, kad, praėjus metams po premjeros, 1972 m. man pavyko susitarti su ką tik iš Milano La Scalos grįžusiu garsiuoju mūsų tenoru Virgilijumi Noreika, kad jis padainuotų dviejuose „Čigonų barono“ spektakliuose Klaipėdoje. Tai buvo didžiulis įvykis mieste: V.Noreika dainuoja Barinkajų „Čigonų barone“, aš – diriguoju. Publika netilpo žiūrovų salėje, žmonės stovėjo net fojė. Vėliau V.Noreika mūsų „Traviatoje“ dainavo Alfredą.

Norėdamas paįvairinti spektaklius, dar labiau sudominti publiką, į įvairių operų pastatymus vis dažniau kviesdavausi žymius Vilniaus, Kauno, Talino, Maskvos solistus. Mūsų operose vaidmenis atliko E.Kaniava,

I.Milkevičiūtė, S.Stonytė, V.Prudnikovas, R.Vešiota, D.Juodikaitytė, E.Kuodis, P.Zaremba ir daugelis kitų. „Traviatoje“ pagrindines Violetos ir Alfredo partijas yra dainavę beveik visi LNOBT pagrindiniai solistai: vieną savaitę vienas gastrolierius, kitą savaitę – kitas. Tai labai pakeldavo ne tik publikos susidomėjimą, bet ir sužadindavo mano bei viso kolektyvo norą dar geriau dirbti.

Su didele pagarba prisimenu estų garsenybę, legendinį tenorą Hendriką Krummą, kuris, atlikęs Alfredo partiją „Traviatoje“, paprašė surengti ir jo solinį koncertą su simfoniniu orkestru. Koncerto programai reikalingas partitūras jis atsivežė pats. Svoris buvo nemažas. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įvyko įspūdingas koncertas su dar algos negaunančiu orkestru (juokiasi). Taip, tai buvo neeilinis koncertas Klaipėdos istorijoje. Beje, į Klaipėdą H.Krummas atvyko tiesiai iš Maskvos, Didžiajame teatre padainavęs Manriko partiją G.Verdi operoje „Trubadūras“. Net neužsuko į namus Taline, tuo parodydamas mums didelę pagarbą. Juk ir lagaminus su partitūromis Klaipėdos koncertui jam teko tampyti po Maskvos viešbučius.

Kūrybos kvintesencija

– 1985-aisiais pastatyta J.Offenbacho opera „Hofmano pasakos“ – vienas sudėtingiausių ir reikšmingiausių jūsų darbų uostamiesčio operoje?

– Atėjo metas, kai viso išaugusio, tapusio profesionaliu Klaipėdos liaudies operos teatro pastangomis galėjome imtis šio vieno sudėtingiausių operos literatūroje veikalo, turinčio gausybę solinių partijų.

Nuo 1984 m. mūsų teatro simfoninis orkestras, susidedantis iš 50 atlikėjų, jau buvo visiškai apmokamas, etatinis, tad buvo motyvuotas groti kuo geriau, ir dėl drausmės bei lankomumo nebereikėjo jaudintis. Didesnė pusė solistų taip pat gaudavo atlyginimus. Solistų trupės meninį lygį kėlė aktyviai dirbantys profesionalai dainininkai: V.Kurnickas, M.Gylys, V.Tarasovas, V.Balsytė, V.Kirstukaitė, A. Sauspreikšaitis, V.Vadoklienė, A.Bajerčius ir kiti. Į Liaudies operos gretas labai sėkmingai įsiliejo tuomet dar studentas, talentingas choro dirigentas V.Konstantinovas, dabartinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, anuomet mums daug padėjęs dirbant su operos choru, kurio bent pusė dainininkų taip pat jau buvo etatiniai. Pagerėjus sąlygoms, visi matė spartų teatro meninį kokybinį ir kiekybinį augimą. Dirbome reguliariai, turėjome nuolatinę afišą – per mėnesį parodydavome 4–6 spektaklius ar surengdavome koncertus. „Hofmano pasakos“ tapo tarsi mano darbo kvintesencija. Tačiau to meto Lietuvos valdžiai šis pasirinkimas nepatiko, laikė jį netinkamu idėjiškai. Kultūros ministerijos vadai, skirdami finansavimą, jautėsi galį reguliuoti ir repertuarą, todėl siūlė statyti kažką realistiško. Nepaklausiau. Man labai patiko „Hofmano pasakų“ idėja, kūrinio simbolika, giliaprasmiai personažų charakteriai, tarsi įkūnijantys menininko egzistencijos problemiškumą gyvenant idealų ir iliuzijų pasaulyje. „Hofmano pasakas“ buvau tiesiog įsimylėjęs. O statyti sekėsi nelengvai. Dekoracijos, gaminamos LNOBT, vėlavo, stabdydamos režisūrinės koncepcijos sprendinius. Savo dirbtuvių, kaip ir kostiumų siuvėjų padalinio, neturėjome. Valdžia kaltino mane dėl atidedamos premjeros, o iš tikrųjų stabdis buvo dekoracijų vėlavimas. Įvykusi premjera turėjo didžiulį pasisekimą. Labai palankiai apie ją atsiliepė muzikos kritikai.

Paraleliai su „Hofmano pasakomis“ pastatėme ir G.Rossini operą „Vedybų vekselis“ (1985). Į ją įvedžiau dar vieną savo „atrastą“ estrados solistą Adolfą Jarulį. Įsivaizduokite – talentingas žmogus, nepažįstantis natų, pas mus dainavo itališkoje operoje. Atliko jis ir Vilko vaidmenį V.Gokieli operoje vaikams „Raudonkepuraitė“ (1982).

Režisavo klaipėdiečiai

– Kas Klaipėdos liaudies operai kurdavo dekoracijas, kostiumus pastatymams? Ar sulaukdavote režisierių pagalbos?

– Lėšų dekoracijoms, sceniniams kostiumams skirdavo Klaipėdos kultūros namai. Scenografus, dailininkus dažniausiai kviesdavomės iš Vilniaus. „Aleko“ scenografiją kūrė dailininkas M.Labuckas iš LNOBT, „Čigonų baronui“ – Igoris Ivanovas iš to paties teatro, „Meilės eliksyrui“ – Henrikas Ciparis, taip pat iš Vilniaus operos, „Studentui elgetai“ – klaipėdietė Sofija Kanaverskytė, antrojo pastatymo „Čigonų baronui“ – vilnietės dailininkės L.Černeckaitė ir D.Vanagienė, „Raudonkepuraitei“ – vilnietės D.Vanagienė ir I.Zabarauskaitė, „Vedybų vekseliui“ – klaipėdietė O.Ronkaitienė, „Hofmano pasakoms“ – D.Vanagienė.

Režisuoti kviečiau žinomus Klaipėdos teatro žmones: dramos aktorius Balį Juškevičių, Eleną Savukynaitę, operos solistę Genovaitę Avižienienę, antrąjį „Čigonų baroną“ ir „Raudonkepuraitę“ režisavo profesionali dramos režisierė Angelė Juškevičienė. Didelė garbė man buvo dirbti su garsiu aktoriumi Vytautu Paukšte, režisavusiu „Čigonų baroną“, „Meilės eliksyrą“ ir „Traviatą“.

Sudėtinga jiems buvo kurti Klaipėdos liaudies operoje, nes nebuvo tam tinkamų sąlygų, neturėjome net vietos dekoracijų sandėliavimui, sceninių rūbų saugojimui.

– O kaip važiuoti į gastroles su žmonėmis, kurie turi kitus darbus? Turbūt būdavo sudėtinga suderinti?

– Taip, tai buvo itin sunku, tačiau pavykdavo. Vilniaus operos teatre rodėme „Aleką“ ir „Meilės eliksyrą“, Kaune, Šiauliuose – „Čigonų baroną“ ir „Meilės eliksyrą“. Su „Traviata“ gastroliavome Plungėje, Telšiuose, Gargžduose, Kretingoje, Palangoje.

Lemtingas virsmas

– Kone savo atskirą veiklą vykdė Liaudies operos mišrus choras, su kuriuo jūs rengėte koncertines programas, atlikdavote net kantatas, dalyvaudavote dainų šventėse, kituose kultūros renginiuose, festivaliuose, gastroliavote užsienyje. Ar tai nebuvo per didelis krūvis chorui, kuris turėdavo dainuoti ir Liaudies operos spektakliuose?

– Choras dalyvavo ne tik operų spektakliuose. Norėjome reikštis kur kas plačiau, nes choras buvo meniškai gana stiprus, pajėgus atlikti įvairiausių žanrų kūrinius. Tad mielai dalyvaudavome dainų šventėse, rengdavome chorines programas ir daug gastroliavome. Dainavome ne tik a cappella ar pritariant fortepijonui, rengėme koncertus su Liaudies operos simfoniniu orkestru, solistais. Beje, tada su orkestru man jau padėjo dirbti dirigentas Algis Jonas Lukoševičius, simfoninio dirigavimo profesiją įgijęs Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. ►

Kazio ir Daivos Kšanų antrosios vestuvių metinės. 1968 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Po KU Menų fakulteto Operos studijos kalėdinio koncerto. Juditos Butkytės-Komovienės nuotr.

◄ Su juo kartu parengdavome įvairias, tiems laikams net labai modernias programas, kuriose skambėjo V.Bacevičiaus, H.Elerio, A.Skultės kūriniai. Su valtornininku Žygimantu Čmeliausku, iš orkestro muzikantų subūrę kamerinę grupę, atlikdavome senovinį, barokinį repertuarą.

– Klaipėdos liaudies operos pagrindu 1986-aisiais buvo įkurtas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Papasakokite apie tuos lemtingus įvykius.

– Kaip minėjau, palaipsniui augant Liaudies operos meniniam lygiui, vis su didesniu noru į jį važiuojant jauniems profesionalams solistams ir instrumentalistams, nuolat pilnoje salėje rodant spektaklius, rengiant pasisekimą turinčius koncertus, vadovybei didinant finansavimą, steigiant etatus, buvo akivaizdu, kad Liaudies opera jau seniai „išaugo“ iš mėgėjų padėties „rūbo“. Tapo aišku, kad atėjo metas Liaudies operos teatrui suteikti valstybinį statusą. 1986 m. aktyvumą pradėjo rodyti ir miesto valdžia – Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė. Idėjai pritarė ir Lietuvos finansų bei kultūros ministerijos.

Klaipėdos liaudies operos teatrui patiriant virsmą į valstybinį muzikinį teatrą, paraleliai dirbau ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose docentu. Vyriausybei patvirtinus valstybinio muzikinio teatro statusą, jam vadovauti buvo paskirti žmonės iš Kauno. Man pasiūlė vyriausiojo chormeisterio pareigas, bet tik su sąlyga, kad atsisakysiu darbo fakultetuose. Tačiau aš nenorėjau mesti darbo aukštojoje mokykloje, netekti profesūros galimybių. Taip ir palikau Muzikinį teatrą: 20 metų buvau pratęs vadovauti sau pats, kitaip nebemokėjau (juokiasi).

Pastangos nenuėjo veltui

– Šventa vieta tuščia nebūna?

– Iš naujo 1987 m. subūriau mėgėjų mišrų chorą „Klaipėda“, kuris ir dabar reziduoja Žvejų rūmuose. Jame, beje, buvo daug Liaudies operos choristų. Su šiuo iki šiol tebegyvuojančiu choru rengiu įvairiausias programas, kuriose skamba dainos apie jūrą, Klaipėdą, lietuvių liaudies dainų harmonizuotės, Mažosios Lietuvos kompozitorių dainos, sakraliniai kūriniai ir kt. Dalyvaujame Lietuvos ir regiono dainų šventėse. Gastroliuojame užsienio šalyse – Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Makedonijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kitur. Tačiau labiausiai aš bei choro artistai mėgstame ir daugiausia dainuojame ištraukas iš operų bei operečių, dažnai pasikviesdami Klaipėdos ir kitų miestų žymių solistų. Man labai malonu, kad jau daug metų choro koncertmeisterė yra mano dukra Miglė Mosėnienė.

Didelį džiaugsmą man teikė ilgametis dirigento darbas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Operos studijoje, kurioje savo karjerą pradėjo nemažai šiandien Klaipėdoje žinomų solistų – J.Butkytė, R.Ulteravičiūtė, K.Nevulis, A.Dovydaitienė, S. Zonys, V.Trakys, T.Jakas ir kiti. Su jais ir daugeliu kitų Operos studijoje rengdavome koncertus, statydami ištraukas, ištisus operų ir operečių veiksmus, kuriuos režisuodavo prof. Ona Glinskaitė. Operos studija kaip disciplina buvo privaloma visiems Dainavimo katedros studentams.

Taigi, vakarais – darbas su choru, o rytais – darbas Operos studijoje ir specialaus chorinio dirigavimo paskaitos.

Kurį laiką dar nenutraukiau ryšių ir su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Buvęs jo vadovas S.Domarkas vis pakviesdavo diriguoti jubiliejiniuose teatro renginiuose, minėjimuose. Su malonumu dalyvaudavau rengiamuose vadinamuosiuose dirigentų paraduose. Stodamas prie dirigento pulto prieš Muzikinio teatro orkestrą, džiaugdavausi radęs, kad jis vis tobulėja.

S.Domarko pakviestas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastačiau ir dirigavau V.Gokieli operą „Raudonkepuraitė“.

Tie 20 metų, vadovaujant Liaudies operai, buvo patys sunkiausi, sudėtingiausi, bet kartu ir patys laimingiausi mano gyvenime.

– Kokią žymę jūsų gyvenime paliko du dešimtmečiai Klaipėdos liaudies operoje?

– Tie 20 metų, vadovaujant Liaudies operai, buvo patys sunkiausi, sudėtingiausi, bet kartu ir patys laimingiausi mano gyvenime. Dirbau darbą, kurį be galo mėgau, mylėjau tuos žmones, ėjusius su manimi. Nors esu baigęs choro dirigavimo mokslus, o simfoninio operinio dirigavimo skonį patyriau tik stažuodamasis Sankt Peterburgo konservatorijoje, tačiau stambios formos, ypač opera, man pagal vidinį jausmą, muzikinės dramaturgijos suvokimą buvo pačios artimiausios. Liaudies operoje dirbau neskaičiuodamas valandų, nekreipdamas dėmesio į poilsio dienas, tokių man kaip ir nebuvo, kažko-

dėl nelabai jaudino ir menkas atlyginimas. Dirbau daug ko atsisakydamas, neretai aukodamas šeimos interesus ir poreikius. Tačiau tai nenuėjo veltui. Pastangos ir įdėtas darbas pasiekė mano ilgai brandintą, išsvajotą rezultatą – Klaipėdoje gyvuoja valstybinis muzikinis teatras, septynmyliais žingsniais einantis meninio meistriškumo link. Praėjus net trims dešimtmečiams nuo mano darbo operos teatre pabaigos, kartais ir dabar sapnuose padiriguoju kokį nors muzikinį spektaklį.

Džiaugiasi savo šeima

– Bet didžiausias jūsų gyvenimo lobis – vaikai ir anūkai?

– Už viską, ką galėjau pasiekti, labai dėkingas savo žmonai Daivai. Labai didžiuojuosi, nebijau šio žodžio, savo nuostabiais, nelengvais laikais augusiais vaikais ir jau laisvoje Lietuvoje gimusiais, savo kelią laisvai besirenkančiais mylimais keturiais anūkais. Manau, kad juos supusi ir tebesupanti muzikinė šeimos aplinka paliko vienokią ar kitokią žymę kiekvieno gyvenime.

Ryškius, išskirtinius muzikinius duomenis turintis sūnus Ugnius (54), vaikystėje mintinai mokėjęs ir išdainuodavęs visas mano diriguojamas operas su visais orkestriniais intarpais ir ne tik jas, baigė vaikų muzikos mokyklą, tačiau pasirinko, ko gero, likimo jam skirtą mediko kelią. Nuo aštuntos klasės iki pat kol baigė vidurinę mokyklą, net per mokslo metus jis naktimis dirbo sanitaru Greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šiuo metu jis sėkmingai dirba neurochirurgu Vilniaus Santaros klinikose.

Dukra Miglė (52), be gabumų muzikai, turėjusi daug kitų svajonių ir pomėgių, pirmenybę atidavė muzikai. Baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijono klasę, ji šiuo metu moko groti fortepijonu Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos auklėtinius, dirba „Klaipėdos“ choro koncertmeistere, daug metų darbavosi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Operos studijos koncertmeistere.

Šaunusis Miglės sūnus, mūsų pirmasis anūkas Matas (30) – taip pat J.Karoso muzikos mokyklos auklėtinis, baigė Vilniaus universitetą ir puikiai darbuojasi Vilniuje verslo komunikacijos srityje.

Dideliais muzikiniais gabumais apdovanotas anūkas Juozas (29) 10 metų mokėsi Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos smuiko klasėje, tačiau, dabar dvyliktokas, savo ateitį mato kitur. Po kelių mėnesių baigs „Ąžuolyno“ gimnaziją.

Sūnaus Ugniaus vyresnioji dukra Ieva (28), baigusi Vilniaus B.Dvariono muzikos mokyklą, – gabi muzikantė, skambina, dainuoja, vaidina, profesiją įgijo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje ir šiuo metu yra LRT režisierė.

Na, o mūsų mažiausioji anūkėlė Ugnytė (gim. 2010 m.) nenustoja stebinti savo talentais. Aišku, kiekvienas pagalvos ir geraširdiškai pasijuoks: „kiekvienai pelėdai savi pelėdžiukai gražiausi“, o kiekvienam seneliui savo anūkai patys gabiausi. Tačiau, patikėkit, čia ne toks atvejis. Ugnė pasižymi sunkiai suvokiamais, gamtos apdovanotais gabumais muzikai. Ji tiksliai dainuoja vos kartą išgirstus kūrinius ir lanko Vilniaus B.Dvariono muzikos mokyklą. Stebėtinai puikiai piešia. Kitų gebėjimų neminėsiu.

Kazys ir Daiva Kšanai su vaikais ir jų šeimomis. Asmeninio archyvo nuotr.