Alma RIEBŽDAITĖ. Liūdesio daina

Liūdesio daina

Alma RIEBŽDAITĖ

Man taip baisu: aš nenoriu eiti pas Žanetą. Žaneto aš mirtinai bijau.

Ilgai sukau ratus apie jo kabinetą, kol ryžausi įeiti. Kirbėjo mintis nutraukti terapiją. Ir ką aš veiksiu pas tą Žanetą? Ginklų nenusipirkau, tai prieš konsultaciją prisirinkau pilnas kišenes kaštonų.

Ir visą laiką, kol mes kalbėjomės, aš drebėdama pražaidžiau su kaštonais rankose.

Žinoma, kaštonai buvo skirti ir kitam tikslui: jeigu kartais Žanetas mane pultų.

Žanetas kaip visada paklausė, kaip aš jaučiuosi. Cha, cha. O žadėjau tokią bliuskę užsisakyti, bet užsisakiau Žanetą. „Kaip žmogus, visko netekęs trečią kartą“, – atsakiau.

Kaip galima gyventi pasaulyje, kuriame nebėra tavo psichoterapeuto? „Kodėl jūs taip padarėte? Kodėl atėmėte iš manęs psichoterapeutą?“ „Na, kartais taip būna. Gali būti visaip. Na, žiūriu, kad jūs taip patogiai nieko man nejaučiate...“ „Dabar jau patenkintas, taip?“

Žinoma, kad Žanetui kartais kažką jaučiu. Ačiū Dievui, mano jūra sugeba atslūgti ir sugrįžti į savo krantus.

Žiūriu į Žanetą ir nesuprantu, kas jis. Kalbantis Žanetas? Žanetas konsultantas, kuriam aš moku pinigus? Žanetas, su kuriuo ateinu pasikalbėti? Žanetas žmogus?

Ir baisiausia, kad jautiesi visiškai bejėgis. Žiūri į Žanetą ir supranti, kad psichoterapeuto susigrąžinti nepavyks, kad psichoterapeutas prasmego amžiams.

Nu ir nachuj tokią terapiją. Terapija su Žanetu, kurio tikrasis vardas yra Alfredas. Žanetas yra Alfredo prototipas. „Klausykit, Žanetai...“ „Blet“, – tyliai mintyse nusikeikiu. „Koks Žanetas?“ – psichoterapeutas suklūsta.

Pizdiec, dabar tai įkliuvau. Kaip aš jam paaiškinsiu? Kad nuolat jaučiu įtampą, kad savo herojų nesumaišyčiau su jų prototipais. Ir še tau išsprūdo... Man šovė geniali mintis: ►

Alma Riebždaitė. Pasaulio sukūrimas. Piešinys.

◄ „Oi, atsiprašau, kaštonai pabiro...“

Ir Žanetas buvo užmirštas akimirksniu visiems laikams.

Žanetas man padėjo surinkti kaštonus. „Apie ką mes kalbėjome?“ „Ką reiškia kaštonai mūsų santykiuose?“ – neaiškiai sumykiau. „O iš tikrųjų?“

Visai neprisimenu, apie ką mes kalbėjomės. Prisimenu tik išsprūdusį Žanetą. „Neatsimenu nė biški“, – sakau.

Aš ir vėl žaidžiu su kaštonais, tiesa, ne su dešimt, o su dviem. „Nu tai gerai, kaip tau gyvenasi?...“ „Susipykau su Saška...“ „?“ „Paprastai. Ji pasiėmė savo vaiko piešinį neatsiklaususi ir užpaišė ant viršaus savo. Jei ji taip gali pasielgti su savo vaiko piešiniu, ką ji gali padaryti su manimi? Ir viskas. Nenoriu su ja draugauti. Turiu teisę nedraugauti su kuo nenoriu?“

„Žinoma, turi.“ „Saška man sako, o kas čia tokio, taigi mes viena šeima esame. Ir kad normalu yra paišyti ant viršaus kito žmogaus piešinio, jo net neatsiklausus. Aš nesu nė vieno vaiko piešinio užpiešusi. Aš esu aš, o mano vaikas yra atskiras žmogus, nepaisant to, kad jis yra mano vaikas. Na, suprantat, kažkoks nesusipratimas išėjo. Saška sako, tu ant manęs važiuoji, kerti per mano psichiką. O aš sakau, tai ką, tylėti turiu, jei mano nuomonė kitokia, ar dirbtinai su tavo sutikti? Mes abi nesupratom, kas tarp mūsų atsitiko, bet aš su Saška nebenoriu...“ „Normalu, ne visi žmonės tinka mums į draugiją.“ „Ir aš dar Saškai pasakiau, kad nepriimsiu jos tokios, kokia ji yra. Sakau, tu rėksi man į ausį, daužysi su pagaliu man per galvą ir sakysi: „Priimk mane tokią, kokia esu.“ Tai pasakiau, kad nepriimsiu, o Saška man pasakė, kad aš esu netolerantiška ir su baisiais principais.“

„Teisingai.“ „Ir aš dar galvoju... Atsiprašau, užmiršau apie ką... Prisiminiau. Aš galvoju, kodėl aš Saškai turiu būti tolerantiška, juk tai Saša gali būti tolerantiška mano netolerancijai, nu, man gali būti tolerantiška, o ne tik aš jai...“ „Tu gali ją suprasti, o ji tavęs ne.“

Iš kur jis viską taip žino? „Aš tiesiog išsigandau, kad ji mane užpieš ir man vos neprasidėjo flashback’as. Bet neatsitiko. Aš tik įsivaizduoju, kaip važiuoju su ja mašina, mūsų nuomonės išsiskiria, ir ji man beda peilį į nugarą... Nu, bet ne, neatsitiko. Aš daugiau su ja nebevažiuoju kartu vienoje mašinoje. Mes dabar labai gerai sutariame, juokaujame. Na, na, kai aš nuo jos atsiribojau, pradėjome labai gerai sutarti. Na, aš galvoju, kad kiekvienas gali pasiimti tuščią lapą, lakštą, kartono gabalą, drobę ir piešti, ką jis nori. Nebūtina savąjį piešinį piešti ant kito žmogaus piešinio.“

Alma Riebždaitė. Legenda apie savasties atgavimą. Piešinys.

„O ką tu dabar pieši, rašai?“ „Jau trys mėnesiai kaip nieko.“ „Tau ką, psichoterapija trukdo piešti?“

Aš atsidusau: „Tiesiog nėra laiko, esu labai užsiėmusi... Darbai.“

Laiko nebuvo niekada, bet aš vis tiek anksčiau rašydavau ir piešdavau, o dabar nieko.

Mes daug kalbėjome apie mano santykių baimę. Juose aš prarandu save. „Suprantate, mano tokia vizija. Kad aš gimiau va tokia ir mane užpiešė. Mane vis užpiešia ir užpiešia. Aš nebenoriu, kad mane užpieštų. Noriu, kad kas nors atgrandytų visus tuos ant manęs užpieštus sluoksnius ir kad pasimatyčiau aš, tokia, kokia esu. Ir kad niekada manęs niekas nebeužpaišytų. Visi paišo ir paišo, ir kiekvienas nori matyti mane tokią, kokią nusipaišė. O aš noriu, kad kas nors pamatytų mane tokią, kokia esu, ir nenorėtų užpaišyti, o norėtų pabūti, pakalbėti su manimi tokia, kokia esu. Bet tai tikriausiai neįmanoma, taip? Tikriausiai tai yra labai sunku... Bet... Bet man nesinori kito žmogaus užpiešti... Atleiskite, kad tiek daug kalbu, bet šią savaitę aš susipykau su visais, su kuo tik galėjau susipykti. Na... Žinote, kaip būna, kai netenki psichoterapeuto... Aš labai pasimečiau. Aš net pagalvojau, keturiasdešimt metų gyvenau viena ir nieko nereikėjo, o dabar, matai, ponia, be psichoterapeuto negali...“

Ir tada kabinete pradėjo rastis paukščiai. Jie vijosi iš nieko, iš rūko, tie milžiniško dydžio paukščiai. Šalia manęs tupėjo milžiniško dydžio sniegena. Aš ją labai mylėjau. Ant mažo staliuko tupėjo mėlynoji zylė, o šalia psichoterapeuto – didelis žvilgantis kėkštas. Kikilis. Ir visi jie čiulbėjo savais balsais, bet labai garsiai, kadangi buvo labai dideli.

Atidariau duris, kad paukščiai galėtų išeiti į lauką. „Kodėl atidarei duris?“ – klausia Žanetas. „Trūksta oro, karšta“, – sakau.

Aš juk suprantu, kad jis paukščių nemato. Nekvaila.

Ir aš prisiminiau Achpučą, paskutines dienas sėdėjusį ant uolų François Auguste René Rodino skulptūros „Mąstytojas“ poza. Ėjo penkta diena Maltoje. Jis atėjo koridoriuje prie manęs, atsisėdo ant grindų, ir aš su siaubu supratau, kad mes suprantame vienas kitą iš žvilgsnių. Tą naktį susapnavau sapną. Važiavau gimtųjų vietų keliais. Ir aš tiesiog pabudau nuo siaubingo išgąsčio. Nieko nebuvo, jokio objekto, bet mirtinai išsigandau. Žiūrėjau į naktį, į krūmus, bet juodoje tamsoje nieko nebuvo. Mane išgąsdino Niekas!

Norėjau prisiminimo iš Maltos, bet taip nieko ir nenusipirkau.

Pradėjau naują istoriją su auksiniais auskarais. Ilgai ieškojau sau tinkamų auksinių auskarų. Išsirinkau primenančius ar begalybės ženklą, ar smuiko raktą, su mažomis blausaus melsvo atspalvio akutėmis. Jos man byloja apie Viduržemio jūrą.

Papuošalų ieškau ilgai ir nuobodžiai, žiūrinėju juos, turiu suprasti, kad taip, tai mano. Aš pradėjau naują istoriją, perku papuošalus, kurie reiškia naujus įvykius, naujas šalis, susieju tuos daiktus su teigiamais potyriais savo gyvenime. Taip ir muzika. Įvykius, žmonės, jausmus, patirtis sujungiu su skirtingais muzikiniais kūriniais. Nežinau, kaip atsitiko, bet Žanetui atiteko Alos Pugačiovos daina „Milion alych roz“.

O dabar bus Indija. Jeigu Indijos nebus, bus Vietnamas, Jordanija arba Marokas, o gal kartais man pavyktų nuskristi prie Misisipės upės. Dar norėčiau aplankyti taigą ir tundrą. Man viskas turi kažką reikšti, ar tai būtų papuošalai, ar šalis. Nieko nenoriu šiaip sau. Vietnamas todėl, kad jaučiausi kaip iš Vietnamo grįžęs karys, Jordanija dėl to, kad yra Negyvoji jūra, Marokas, kad Kasablanka (gražiai skamba) ir dykuma. O gal išgirsiu naują pasakojimą ir suprasiu, kad noriu pamatyti tą šalį.

Ir aš jį išgirdau. Kanarų salos. Fuerteventūra. Ten lietuvis turi įsteigęs banglenčių mokyklą. „Bet ar nereikia būti užsikačialinus gerai, kad galėtum su tom banglentėm?“ „Oi, ne, sako mano bendrakeleivė į Varšuvą. – Tai universalus sportas, tinka net seniems žmonėms.“

Aš užsimerkiu. Įsivaizduoju save nardančią su banglente tarp nepavojingų ryklių.

Pajuntu kaštonus savo rankose ir vėl pamažu sugrįžtu į kabinetą. Paukščių nebėra, išėjo pro atvertas duris. „Jei man reikia rinktis iš motinos ir savo savigarbos, aš renkuosi savigarbą“, – sakau.

Psichoterapijos metu aš priėmiau daug naujų sprendimų.

Netikėtai pastebėjau vieną dalyką: man svarbi Redaktoriaus nuomonė. Aš vaikštinėju mūsų mažo miestelio gatvėmis ir galvoju, ką galvoja Redaktorius. Kaip laisvas žmogus nustėrau. Man neįdomu, ką apie vienus ar kitus dalykus, turinčius ryšį su manimi, galvoja mano mama, tėvas, mano vadovai, bendradarbiai, mano vaikai, buvusysis, ex uošvienė ir ugdytiniai. Man visiškai neįdomu, ką apie mane galvoja psichoterapeutas. Aš negalvoju, ką jie galvoja. Bet štai galvoju, ką galvoja Redaktorius. Tas jausmas, kad man svarbi jo nuomonė ir vertinimas, ar kažkaip jam tinka mano estetinės pažiūros, ar ne.

Taip, kažkada jį mylėjau. Vieną kartą jis mane pabučiavo. Mes susirašėme keliais elektroniniais laiškais. Prisimenu mūsų paskutinį pokalbį per skaipą. Jis gėrė šampaną, abu žinojome, kad tai paskutinis mūsų pokalbis. Jis kalbėjo apie savo viziją, kaip palieka, išmeta mažą vaiką ar iš traukinio, ar iš ratų. Buvo daug ašarų. Metafizinio gelbėjimo aktų ir atsisveikinimo ritualų. Vėl daug ašarų.

Man nebeįdomu, ką galvoja Redaktorius. Žinoma, daug kur aš jo nesuprantu, pavyzdžiui, kodėl jis spausdina mano kūrinius. Gal jis sugeba atsitraukti nuo asmeninių faktų išgyvenimo?

Kažkada jis man suteikė sparnus. Bet ateina metas, kada mes užaugame ir patys įgyjame plačius galingus sparnus ir galime skristi ten, kur norime be niekieno pagalbos. Ak, jei yra palankumas, šiluma, dalijimasis – kaip yra gerai.

Man patinka jo tyla. Geriausiai jaučiuosi, kai jis tyli. Tyla jam labai pritinka.

Jo žodžių aš bijau. Jie mane mirtinai išgąsdintų. Man patinka, kai manimi nesidomi, neskiria dėmesio. Tai mano komforto zona. Ir jis, galbūt pats to nežinodamas, leidžia man joje būti, jaustis gerai, patogiai.

Misisipe, brangioji, nebegalvok, ką galvoja tavo Redaktorius.

Graži vaiski begalybė laukia tavęs. Tavo vientisoje būtyje neturi būti jokių tarpų, plyšių, atitolinančių tave nuo tavęs. Tu tapai laisvu žmogumi.

Psichoterapija man pradeda nusibosti, noriu kažko naujo. Tiesą sakant, ji man kelia nuobodulį. Na, suprantu, vaistai neturi būti linksmi. Galbūt man reikėtų tapti karo reportere, kurią mirtinai į smilkinį sužeistų sprogusio sviedinio skeveldra. Kaip Mačernį.

Aš jau nieko nebebijau. O atsitiko taip: guliu pradingusi iš visų visatų, galvodama apie kai kuriuos mane supančius žmones. O kai grįžau, apčiuopiau savo veidą ir pajutau, kad jis šypsosi. Netikėtai supratau, esu laiminga. Baimės jausmas dingo.

Ak, tu dar neparašei apie arklį, kaip judu susidraugavote, kaip jutai po savimi iš baimės besidaužančią širdį, kaip jis tavęs nenumetė ir kaip tu dėkojai arkliui. ►