GINTARO LAŠAI
Liūdesio daina Alma RIEBŽDAITĖ
Man taip baisu: aš nenoriu eiti pas Žanetą. Žaneto aš mirtinai bijau. Ilgai sukau ratus apie jo kabinetą, kol ryžausi įeiti. Kirbėjo mintis nutraukti terapiją. Ir ką aš veiksiu pas tą Žanetą? Ginklų nenusipirkau, tai prieš konsultaciją prisirinkau pilnas kišenes kaštonų. Ir visą laiką, kol mes kalbėjomės, aš drebėdama pražaidžiau su kaštonais rankose. Žinoma, kaštonai buvo skirti ir kitam tikslui: jeigu kartais Žanetas mane pultų. Žanetas kaip visada paklausė, kaip aš jaučiuosi. Cha, cha. O žadėjau tokią
bliuskę užsisakyti, bet užsisakiau Žanetą. „Kaip žmogus, visko netekęs trečią kartą“, – atsakiau. Kaip galima gyventi pasaulyje, kuriame nebėra tavo psichoterapeuto? „Kodėl jūs taip padarėte? Kodėl atėmėte iš manęs psichoterapeutą?“ „Na, kartais taip būna. Gali būti visaip. Na, žiūriu, kad jūs taip patogiai nieko man nejaučiate...“ „Dabar jau patenkintas, taip?“ Žinoma, kad Žanetui kartais kažką jaučiu. Ačiū Dievui, mano jūra sugeba atslūgti ir sugrįžti į savo krantus. Žiūriu į Žanetą ir nesuprantu, kas jis. Kalbantis Žanetas? Žanetas konsultantas,
kuriam aš moku pinigus? Žanetas, su kuriuo ateinu pasikalbėti? Žanetas žmogus? Ir baisiausia, kad jautiesi visiškai bejėgis. Žiūri į Žanetą ir supranti, kad psichoterapeuto susigrąžinti nepavyks, kad psichoterapeutas prasmego amžiams. Nu ir nachuj tokią terapiją. Terapija su Žanetu, kurio tikrasis vardas yra Alfredas. Žanetas yra Alfredo prototipas. „Klausykit, Žanetai...“ „Blet“, – tyliai mintyse nusikeikiu. „Koks Žanetas?“ – psichoterapeutas suklūsta. Pizdiec, dabar tai įkliuvau. Kaip aš jam paaiškinsiu? Kad nuolat jaučiu įtampą, kad savo herojų nesumaišyčiau su jų prototipais. Ir še tau išsprūdo... Man šovė geniali mintis: ►
Alma Riebždaitė. Pasaulio sukūrimas. Piešinys. 53
