13 minute read
IŠLEISTA KLAIPĖDOJE
from Durys 2021 03
Ryškiais viršeliais, didelė, gausiai iliustruota – šių metų pradžioje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus išleista Vasilijaus Safronovo „Klaipėdos miesto istorija“ yra pirmoji profesionalaus istoriko rašyta šiuolaikinė visą miesto praeitį aprėpianti knyga. Paskutinė tokia pastanga priklauso Johannui Zembrickiui (Sembritzki), bet jis apie Klaipėdą rašė seniai – prieš 120 metų. Be to, J.Zembrickis nebuvo istorikas (vaistininkas, kraštotyrininkas). Iki pat dabar miesto istorija buvo aprašoma fragmentiškai, per atskiras temas, laikotarpius, nebuvo vieno leidinio, talpinančio atsakymus į skirtingus miesto istorijos klausimus. „Klaipėdos miesto istorijos“ autorius – humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius. Klaipėdos istorija yra viena iš ilgamečių jo tyrimų sričių. Su V.Safronovu kalbėjomės apie naujosios knygos atsiradimo ir rašymo aplinkybes.
Advertisement
Kristina KUČINSKAITĖ
Tyrimo interesas
– Pirmoji jūsų knyga apie Klaipėdą pasirodė jums dar tebesimokant. Internete tebėra spaudos pranešimas apie knygą išleidusį abiturientą. Gal galite prisiminti, kada susidomėjote miesto istorija?
– Abiturientas knygos neišleido. Ją išleido Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyrius. Abiturientas buvo neatsargus ir sau pačiam pasidarytą konspektą parodė mokytojai. Buvo ištransliuota, kad tekstas gali praversti kaip puiki metodinė priemonė. Tais metais švęstas Klaipėdos 750-metis, tad buvo nuspręsta, kad reikia tokį leidinį išleisti. Negaliu pasakyti, kad dėl jo gailiuosi, tikrai ne – viskas padaryta korektiškai, pagal mano tuo metu turėtas žinias. Tik kai rašiau aną knygą – ją rašiau sau, norėdamas susikonspektuoti medžiagą. Tuomet buvo aktuali ta pati problema, kaip ir dabar, kai rašiau šią knygą – trūko vienos knygos su atsakymais į daugelį klausimų, susijusių su Klaipėdos istorija.
Į šio miesto istoriją žiūriu kaip tyrinėtojas. Tas tyrimo interesas atsirado dar prieš įstojant į universitetą. Studijų darbai taip pat vienaip ar kitaip buvo susiję su Klaipėda. ►
s: ateina metas, akanka plėsti žinias –
Klaipėdietis istorikas V.Safronovas mano, kad šiandien gyvenantieji Klaipėdoje turi ne ką mažesnį pagrindą sakyti „tai mūsų miestas“, nei čia gyvenusieji prieš 200 metų. Vytauto Liaudanskio nuotr.
V.Safronovo „Klaipėdos miesto istorija“ yra pirmoji profesionalaus istoriko parašyta šiuolaikinė visą miesto praeitį aprėpianti knyga.
Trys priežastys
◄ – Minite vienos knygos nebuvimą,
papasakokite plačiau, kas dar motyvavo imtis „Klaipėdos miesto istorijos“ rašymo?
– Išskirčiau tris priežastis. Viena – jau minėtoji. Mokslininkai rašo daugybę tekstų, straipsnių, knygų, bet ta medžiaga labai išskaidyta. Be to, Lietuvoje dažnai prieinami tekstai tik lietuvių kalba. Iš mokslininkų reikalaujama publikuoti savo darbus ir kitomis kalbomis, nemažai su Klaipėdos istorija susijusių mano paties tekstų paskelbta užsienyje ir vietinei auditorijai nėra prieinami, ne į ją nukreipti. Mokslinis pažinimas žengia į priekį, bet aišku, kad kažkada ateina metas konstatuoti, jog nepakanka plėsti žinias – jas reikia susisteminti, susintetinti. Tai – pragmatiškas tikslas – pažiūrėti, kokioje stadijoje esame.
Kita priežastis – paskutinė Klaipėdos istorija buvo parašyta labai seniai, prieš 120 metų. Ją rašė ne istorikas. J.Zembrickis buvo vaistininkas, kraštotyrininkas, laisvą nuo darbo laiką skyręs istorijai pažinti. Jis rašė taip, kaip suprato, kad tai reikia daryti. Žinoma, buvo įsiliejęs į Rytų Prūsijos kraštotyrininkų tinklus, nebuvo visai pašalietis, bet, jei principingai klausime, ar Klaipėda turi akademinę istoriją – atsakymas yra ne, neturi.
Trečioji priežastis – Lietuvoje apie istoriją visi žino taip, kaip apie krepšinį. Tas pats ir dėl Klaipėdos istorijos. Pažvelgę į šiandien supratimą apie Klaipėdos istoriją formuojančius veikalus, tarp jų autorių rasime ir nemažai neprofesionalių istorikų. Leidžiamos įvairios knygos, tai puiku – yra didelė pasiūla. Bet tarpusavyje kalbėdami istorikai kartais stebimės, kaip žmonėms užtenka drąsos rašyti apie tai, į ką jie gerai neįsigilino, kodėl autoriai nesugeba pasikonsultuoti su istorikais. Dėl neišmanymo, riboto matymo ar kitų priežasčių tekstuose išlenda nusišnekėjimų. Reaguoti į tai istorikai gali įvairiai: gali bėdoti, o gali ir patys kažką parašyti. Aš rinkausi antrąjį variantą. Taigi įdomių knygų intriguojančiais pavadinimais padangėje atsirado ir istoriko žodis. O žmonės gal atsirinks.
Įvairiais rakursais
– Kam skirta „Klaipėdos miesto istorija“? Kaip įsivaizdavote potencialius jos skaitytojus?
– Šios knygos privalumas, kad negalvojau apie konkrečius skaitytojus. Potencialiais skaitytojais laikau bet kuriuos, kurie nori domėtis Klaipėdos istorija. Knygoje jie neras visų atsakymų, bet tam tikrą funkciją atlieka nuorodos į literatūrą kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kas norės pasidomėti nuodugniau, galės jomis pasinaudoti.
Knyga rašyta galvojant ir apie būsimus vertimus į kitas kalbas. Dėl to rūpėjo medžiagą išdėstyti taip, kad ji būtų vienodai suprantama visiems, nebūtų orientuota vien į vietinę auditoriją. Galvota ir apie informacijos pateikimo būdą – siekta išvengti akademinės istorijos standarto su daug išnašų.
Norėjosi knygos su per santikinai trumpą laiką perskaitomomis temomis – pateikti koncentruotą ir gausiai iliustruotą tekstą.
Klaipėdos universiteto archyvo nuotr.
– Sklaidant knygos puslapius, akį traukia kompaktiški jos tekstai, dėmesį atkreipia ir gana lengvas, akademiniu žargonu neapkrautas stilius – kas lėmė tokio pasirinkimą?
– Per daug metų jau išsiaiškinome, kad istorikai turi komunikuoti su bent trijų lygių auditorija: plačiąja, be išnašų ir žargono, nacionalinio lygmens – labiau išmanančia, akademiškesne, bei labai mažai apie vietinę specifiką žinančia užsienio auditorija.
Kiekviena auditorija reikalauja atskiro priėjimo, bet stengiausi suderinti komunikaciją su visomis trimis, nežinau, ar pavyko.
– Apimate labai platų temų lauką. Gal galite papasakoti, į ką atsižvelgdamas dėliojote knygos turinio struktūrą?
– Turinio temų parinkimas buvo labai subjektyvus. Jį dėliojau taip, kad kiekvienas laikotarpis būtų padengtas ne vien politinius įvykius atspindinčiomis temomis, taip dažnai buvo rašoma XIX a. Rašiau ir apie visuomenę, kultūrą, idologinius dalykus, ekonomiką, vyrus, moteris, vaikus ir t. t. Norėjosi kuo daugiau prieigų, galimybių į epochą pažiūrėti iš pačių įvairiausių kampų.
Tik aisbergo viršūnė
– Kokios temos pareikalavo daugiausia jūsų dėmesio ir pastangų?
– Tai klausimas apie patirtį. Mano tyrimų temos labiausiai apima XIX–XX a. Tyrinėju įvairius tiek Rytų Prūsijos, tiek Lietuvos istorijos aspektus tuo laikotarpiu. Negaliu sakyti, kad laikotarpiai iki tol – man tamsus miškas, bet nesijaučiu stiprus, pasakodamas apie XVII ar XIV a. Natūralu, kad tuomet reikia daugiau skaityti, ką rašė kiti kolegos, daugiau gilintis į įvairius niuansus. Kuo toliau esi nuo sau įprastos tyrinėjimų zonos, tuo nesaugiau jautiesi.
Istorikas nėra žmogus, kuris išmano visą istoriją. Bet istorikas žino, kur rasti informaciją, ir supranta, kaip ją interpretuoti pagal specifinius mokslinius metodus.
– Rašydamas peržiūrėjote daugybę šaltinių – papasakokite apie medžiagos rinkimą. Turbūt tai darėte ne tik Klaipėdoje. Kur išsibarstę apie miesto istoriją pasakojantys šaltiniai?
– Tikrai teko nuvažiuoti į užmiestį. Bet nebuvo taip, kad medžiagos važiavau rinkti specialiai šiai knygai. Iš tiesų medžiaga kaupėsi daug metų ir po truputį. Klaipėdoje jos nėra daug, tam tikrais klausimais daugiau Vilniuje, daug Vokietijoje, Lenkijoje. Tai, ką iš vokiškos medžiagos naudoju šioje knygoje, – tik aisbergo viršūnė. Archyvuose tikrai yra ką veikti – daugybė nė karto nejudintos informacijos. Iki pandemijos per metus bent kartą važiuodavau į Berlyną, iš ten kaskart ką nors parsiveždavau. ►
◄ Knygoje naudojama ir Lietuvos archyvų, bibliotekų medžiaga, gelbėja tai, kad daug kas yra suskaitmeninta, laisvai prieinama dirbant net iš namų.
Kai kalbu apie užsienio šalis, po jų pavadinimais koduoju konkrečius archyvus ir saugyklas. Berlyne – Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas, Berlyno valstybinė biblioteka. Lenkijoje – Olštyno, Gdansko archyvai. Informacijos apie Klaipėdą galima rasti įvairiose šalyse. Lenkiją ir Vokietiją išskyriau, nes ten medžiaga koncentruotesnė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą labai daug su šiuo regionu susijusios medžiagos buvo laikoma Karaliaučiaus archyve. 1944–1945 m. ją buvo bandoma išgabenti į Vokietijos gilumą – dalį pavyko išvežti, dalis pamesta, dalis atsidūrė Lenkijoje, Lietuvoje.
Subtilesnis kalbėjimas
– Kiek užtrukote rengdamas knygą?
– Jos tekstus rašiau beveik metus. Po to buvo didžiulis darbas su iliustracijomis, jas reikėjo ne tik atrinkti, bet ir kiekvieną pakomentuoti. Ilgai užtruko vaizdinės medžiagos atranka. Norėjau kiekvieną skyrių iliustruoti ir maždaug įsivaizdavau, kokie vaizdai galėtų atliepti tai, ką rašau. Ne visais atvejais pavyko rasti reikiamų iliustracijų. Ypač kai kalbame apie senąją Klaipėdos istoriją. Kaip iliustruoti XIII ar XIV a.? Gerai, kai yra archeologinių radinių, kitais atvejais teko pačiam pasidaryti žemėlapius, schemas. Kai kurias iliustracijas pasiūlė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, labai padėjo iliustracijas įvairioms temoms siūlę kolegos.
– Kai kurie knygos tekstai tarsi aiškina miestiečių kaip savaime suprantamus faktus priimamus dalykus. Tarkime, skyrius, pasakojantis apie Klaipėdos „atvadavimą“. Kas inspiravo jų atsiradimą?
– Kaip minėjau, knyga nėra orientuota specifiškai į klaipėdiečius. Kita vertus, joje kalba istorikas, tad net skyreliuose, kur dėstomi, atrodytų, savaime suprantami dalykai, ir klaipėdiečiai, viliuosi, pastebės subtilesnį kalbėjimą tam tikromis temomis. Na, pvz., šioje knygoje nerašoma, kad Klaipėda buvo laikinoji Prūsijos sostinė.
Yra ir daugiau bandymų subtiliau, atsižvelgiant į tai, ką jau yra pasakę istorikai, aptarti vieną ar kitą temą. Taigi daugeliu
Senoji Klaipėda. Romano Borisovo nuotr.
atvejų per tokias temas norėjosi išsakyti profesinį požiūrį, pagrįstą gilesniu konteksto supratimu, gebėjimu įvykius suprasti platesniame kontekste, atsižvelgti į įvairius niuansus ir subtilumus.
Interpretuota skirtingai
– Įsivaizduojame, kad istoriją suprantame ir pasakojame objektyviai, bet iš tiesų jos interpretavimas labai priklauso nuo gyvenamo laikmečio. Gal galite šiek tiek pareferuoti Klaipėdos miesto istorinio naratyvo matymo ir suvokimo poslinkius einant laikui?
– Esu dėstęs istoriografijos teoriją, tad galiu pasakyti, kad mokslų apie žmogų pretenzijos į objektyvumą buvo sukritikuotos dar XX a. pradžioje. Įsitikinimai, kad istorikai gali rašyti objektyviai, jau seniai padėti į stalčių. Tad tikrai nesakysiu, kad parašiau objektyvią istoriją – pabrėžiu, ši knyga – autorinis darbas. Ji yra mano patirties apmąstymų ir šaltinių kritinio nagrinėjimo rezultatas. Kas nors kitas parašys kitokią.
Atsakant į klausimą: Klaipėdos istoriją detaliau tyrinėti pradėta tik XIX–XX a. sandūroje. Iki tol žinoti pavieniai, dažnai klaidinantys faktai – neparemti patikimai datuotais, interpretuotais ir išaiškintais šaltiniais. Pavyzdžiui, faktas apie Klaipėdos įkūrimą 1252 m. įsitvirtino palyginti vėlai – tik XIX a. Iki tol buvo daug plaukiojančių datų. Viena priežastis – žinių trūkumas. Pavieniai faktai apie Klaipėdą ilgai buvo interpretuojami įkišant juos į dar iš Vokiečių ordino kronikininkų paveldėtus pasakojimus apie lietuvių ir Vokiečių ordino kovas.
XIX a. šiame regione atsirado moderniosios tautos, modernios nacionalinės kultūros ir vystėsi supratimas, kad teritorijos gali priklausyti vienai ar kitai tautai. Atsirado konkurencija – iškyla klausimas, kas yra „tikresni“ gyventojai konkrečioje teritorijoje. Su tuo susiję du pagrindiniai pasakojimai apie Klaipėdą, labai santykinai juos būtų galima vadinti vokišku ir lietuvišku. Pagal vokišką pasakojimą Klaipėdą įkūrė Vokiečių ordinas – kultūros nešėjas į barbariškus
rytus. Dėl jo šiame barbarų pagonių krašte atsirado krikščionybė, mūrinė architektūra ir t. t. O lietuviai pasakojo, kad vokiečiai buvo juos pavergę galvažudžiai. Tai – kontradikcija. Ji buvo ypač palaikoma tarpukariu. Nebuvo ypatingų istorinių tyrimų, bet viešojoje erdvėje cirkuliavo šie du įsitikinimai. Tarpukario Lietuvoje 1923 m. buvo
vertinami kaip Klaipėdos „atvadavimas“, preziumuojant, kad prieš tai ji buvo paimta į vergovę. Vėliau buvo sovietinis pasakojimas. Jis integravo nacionalinius elementus, fabula buvo pakoreguota, prie nacionalinės kovos pridedant socialinę kovą.
Po 1990 m. nebėra teritorinio ir tautinio konflikto dėl Klaipėdos, atsirado integralumo idėjos. Kai tik buvo įsteigtas Klaipėdos universitetas, šių idėjų kontekste iškart pradėta galvoti apie bendrą lietuvių ir vokiečių istorikų rašomą Klaipėdos istoriją. Tai buvo ne tik pamąstymai – realus projektas su konkrečiais žingsniais.
Trūksta išteklių
– Bet tokia istorija neatsirado – kas sukliudė?
– Milžiniškas kiekis dokumentų ir labai ribotas skaičius juos galinčių peržiūrėti žmonių. Iš to didžiulio sumanymo gimė keli atskiri darbai. Tarp jų – ir Vlado Žulkaus knyga „Viduramžių Klaipėda“. Pagal pirminį sumanymą darbas turėjo vykti kombinuojant lietuvių archeologo ir vokiečių istoriko tyrimus. Be to, Nordost institutas 2002 m. Liuneburge Vokietijoje išleido vokiečių ir lietuvių istorikų straipsnių rinkinį apie XX a Klaipėdą. Tai – pavieniai to paties didesnio sumanymo, kurio nepavyko iki galo įgyvendinti, rezultatai.
Vėliau irgi atsirasdavo idėjų apie naujos Klaipėdos istorijos rašymą. Bet reikia pripažinti, kad tam tiesiog trūksta žmogiškųjų išteklių. Įsivaizduokite, norint dirbti su viduramžių medžiaga, reikia paaukoti apie 10 metų išsilavinimui. Darbas su to amžiaus šaltiniais reiškia, kad reikės skaityti tam laikotarpiui būdinga rašysena parašytus tekstus, tų rašysenų net ne viena, būtinos geros paleografijos žinios. Be to, tekstai bus parašyti ne šiuolaikine, o to laikotarpio vokiečių arba lotynų kalba. Tie dokumentai bus ne Klaipėdoje, ne Lietuvoje, bet, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lenkijoje. Tada, net kai išugdomi tokie profesionalai, atsiranda finansavimo klausimas. Norint dirbti Vokietijos archyvuose, ten reikia nuolat gyventi arba nuolat važinėti – kas tai finansuos? Svarbus ir perspektyvų klausimas. Doktorantai Lietuvoje gauna tokią pat stipendiją, kaip docento alga, o po studijų krinta į finansinę duobę. Dabar žadama, kad pirmai mokslininkų grandžiai po doktorantūros studijų bus keliamas atlyginimas. Iki šiol
jis buvo juokingas. Finansinė motyvacija svarbi, žmonės po šių studijų yra tokiame gyvenimo tarpsnyje, kai kuria šeimas, nenori susisaistyti su prastai apmokamu darbu.
Taigi daugiatomės istorijos rašyti kol kas negalime. Reikėjo galvoti apie kitą sprendimą.
Taip ir gimė ši knyga – vieno žmogaus daugelio metų tyrinėjimų populiarus, bet vis dar akademinis pateikimas, nepretenduojantis į baigtumą ir išsamumą. Bandymas aprėpti ir platesnei visuomenei pristatyti, ką per pastaruosius 20–30 metų nuveikė istorikai.
Vedami istoriko
– Net jei tyrinėjate Klaipėdą tiek daug metų, ar, rašydamas šią knygą, atradote sau naujų dalykų?
– Tikrai neturėjau visos informacijos tai knygai, kurią įsivaizdavau. Rašydamas viską tikrinau, net jei rėmiausi kolega autoriumi, žiūrėjau, kuo jis remiasi, kad nebūtų taip, jog nuo kažko nurašiau, o ten padaryta klaida ir ta klaida toliau cirkuliuotų dėl manęs. Žinoma, susidūriau su tuo, kad ne viskas ištyrinėta tolygiai. Yra ir visai neliestų temų, kuriomis pirmą kartą rašoma šioje knygoje. Dėl to reikėjo ne tik sintetinti ir apibendrinti medžiagą, bet ir užsiimti jos analize. Pavyzdžiui, iki šiol nebuvo jokio įsivaizdavimo, kaip XX a. keitėsi Klaipėdos miesto administracinės ribos – knygoje pirmą kartą pateikiamos schemos, apimančios laikotarpį ir iki Antrojo pasaulinio karo, ir laikotarpį po jo. Yra ir daugiau pavyzdžių – iki šiol daug žinojome apie tarpukarį, bet mažai apie tarpukario Klaipėdos miesto politinį gyvenimą. Beveik netyrinėta, kad Klaipėda jau nuo XIX a. buvo planuojama kaip kurortinė vietovė. Kiekviename skyriuje galima kažką naujo rasti, priklauso nuo to, kiek skaitytojai bus perskaitę, jau pažinę miesto istoriją iki tol ir kiek yra linkę būti vedami istoriko.
Čia yra labai svarbus dalykas: žmonės kartais tiesiog žino tam tikrus faktus, ir kai istorikas parašo ne tai, ką jie žino, tuomet jie tvirtina, kad istorikas neteisus, gal jis dirba prieš valstybę, o gal yra priešiškos valstybės agentas. Atmetimo reakcija dažnai prasideda argumentum ad hominem puolimu. Lietuvoje to netrūksta – taip reaguoja istorikų tekstuose patvirtinimo savo išankstiniam žinojimui ieškantys skaitytojai. Tad iškart noriu pasakyti – ši knyga nėra skirta jau viską žinantiems žmonėms.
Savas miestas
– Jūsų tyrimų interesai apima atmintį, tapatybę. Šiuolaikinės Klaipėdos gyventojai negali didžiuotis dinastinėmis šaknimis šiame mieste, bet apie miesto istoriją pasakoja kaip apie savą. Kaip paaiškintumėte gyventojų ryšio su miestu atsiradimą?
– Esame linkę įsivaizduoti, kad Klaipėdoje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenę žmonės turėjo gilius dinastinius ryšius, bet taip irgi nebuvo. Šis miestas visada buvo sankryžoje – jame nuolat vyko migracija. Aišku, nėra labai išsamių genealoginių tyrimų, bet, kiek susiduriu su konkrečiomis pavardėmis, šaltiniuose jos kažkada pasirodo ir kažkada dingsta. Nėra taip, kad mieste 600 metų gyventų tos pačios šeimos. Tad šiandien gyvenantieji Klaipėdoje, manau, turi ne ką mažesnį pagrindą sakyti „tai mūsų miestas“, nei čia gyvenusieji prieš 200 metų. Ypač, jei gimė šiame mieste. Santykis su gyvenamąja vieta formuojasi natūraliai – nori pažinti, kas tave supa. Kai mokyklose buvo pradėta mokyti geografijos, pirmosios jos pamokos visada prasidėdavo nuo supažindinimo su artimiausia aplinka.
Yra ne vienas bandymas paaiškinti, kada po karo šis miestas jo gyventojams pradėjo tapti savas. Vienas tokių paaiškinimų siūlo vertinti, kada klaipėdiečiai pradėjo čia laidotis, o ne vežti mirusiuosius į gimtinę, iš kurios atvyko. Įsišaknijama tiesiogine to žodžio prasme. Yra ir daugiau kriterijų, pavyzdžiui, genealoginis, kaip ir mano atveju – aš pats gimęs Klaipėdoje, mano tėvas irgi gimęs Klaipėdoje, ir tai jau yra tam tikras ryšys.
Į Klaipėdą iki šiol nuolat atvažiuoja naujų gyventojų. Jiems šis miestas atrodo kitoks. Atrodo, kad praėjo pakankamai daug laiko niveliacijai, bet atvykusieji iš Kauno, Telšių ar Pakruojo vis tiek čia įžvelgia kažką kito, ne savo. Tai turbūt taip pat žadina norą geriau pažinti Klaipėdą.
