Arthuras PORGESAS. Ugninė salamandra

◄ Vaikštinėju mūsų mažo miestelio gatvėmis. Lyja švelni rudenio dulksna. Tarsi sklendžiu per ją. Naktis. Miestelis tuščias, mašinų beveik nėra, tik ta beprotiškai švelni šilta rudens dulksna.

Prisėdu ant suoliuko, esančio prie gatvės. Šviečia žibintai, gatvių miglota perspektyva vilioja svajoti be turinio. Sėdžiu ilgai, labai ilgai, ir skendžiu dulksnoje. Norėčiau, kad pradėtų lyti stipriau ir taip dar pasėdėti per lietų ir būti permerkta kiaurai rudens. Jaučiuosi kaip angelas, nusileidęs mažame miestelyje. Dabar jis saugus, mano glėbyje. Užsimerkiu, švelni dulksna krinta ant mano vokų, skruostų, švelniai liečia lūpas. Švelni šilta rudens dulksna, kokios niekada nepatirsi vasarą. Ir aš suprantu, kad turiu kuo skubiau atsimerkti, nes galiu numirti. Ir Dievas, kuris yra su manimi, per jėgą atplėšia mano vokus. „Ar galėtų kas nors būti šalia tavęs tokios?“ – klausia psichoterapeutas. „O ką aš žinau, negaliu atsakyti už kitą. Greičiausiai sakytų, ka blūdiju, ka dūra esu.“

Psichoterapiją norisi nutraukti ir pasinerti vienai į putotus būties vandenis. Mane taip gundo, vilioja tas atsiplėšimas nuo visų ir tas nėrimas. Mane taip gundo ta totali vienatvė, tas intuityvus judėjimas tarp daiktų, žmonių, idėjų, darbų, judesių, tas absoliutus gyvenimo autentiškumas, kai nėra jokių atramų, jokių sergėtojų ir mojuotojų tiesos vėliavėlėmis. Susidurti su kuo nors kaktomuša, akis į akį. Susigrąžinti būties jaukumą. Tas jausmas, kad jau nieko iš nieko nebenori, tik kad kas nors švelniai tave apkabintų ir bučiuotų, šnabždėtų tau švelnius nieko nereiškiančius žodžius į ausį ir kartais paklausytų tavo čiulbesių.

Ak, ta Heideggerio būtis. Galvą duodu nukirsti, kad galvoje man ir vėl atsirado utėlių.

Gyvendami su psichopatais, jūs galite pasiekti ne tik Heideggerio būtį, 153 satori, 3 nušvitimai ir 99 nirvanos jums garantuotos, jei neišprotėsite ir nedegraduosite. Ego atsisakymas čia skamba juokingai. Jus paprasčiausiai sulaužo, sulygina su žeme. „Tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo.“

Jauni žmonės mano gabalą su meile išvadina „liūdesio daina“ ir supratingai įjungia Alanis „Junk Mase“. Klausausi mašinoje išsišiepusi iki ausų 197 kartus, kol veido raumenys pavargsta. Ir kai visas pasaulis tau taip padeda, gydo tave, tavo širdis sušyla ir suminkštėja, išsiplėtusiomis venomis pradeda pulsuoti kraujas ir tu supranti, jei gali papasakoti šitą istoriją, tu ne lavonas. Žmonės galbūt supras, kai kas pasmerks – tai nesvarbu, bet tai būsiu aš. Ir galėsiu būti toliau. Nepapasakoti šitos istorijos ir yra nužudyti save pačią. Daugiau niekada nežudysiu savęs, būdama su tavimi. Tai supratusi vėl pradėjau piešti ir rašyti. Ir Tu dabar man visai nebaisus, bet, žinoma, tai ne pagrindas būti su Tavimi.

Negaliu nurimti, dabar viską tikrinu, save, kitus, psichoterapeutą.

Klausiu savo vaiko: „Ar tu labai supyktum, jei aš užpieščiau tavo piešinį?“ „Aš nesupykčiau“, – atsako.

Man žemė pradėjo slysti iš po kojų. Štai ir viskas sugriuvo. Mano teorija nepasitvirtino. „Nesupyktum?“ – pasitikslinu. „Aš apsiverkčiau.“ „Mama, – sakau, bandydama kažkaip išsiaiškinti ir jau būdama drąsi, – tu mane pavadinai baisesne už šėtoną. Kaip tai suprasti?“ „Aš? Gyvenime nesu tavęs taip vadinusi.“ „Ne, tu tikrai man taip sakei.“

Man kažkaip susimaišo protas. „Nesakiau.“

Su tuo epitetu aš penkerius metus galuojuosi, ir še tau, kad nori! „Sakei.“ „Ne, tu tikrai esi psichiškai nesveika. Aš tau taip sakiau? Gyvenime nesu sakiusi.“ „Bet, mama, tau kažkaip takto trūksta...“ – sakau pasimetusi. „Reikia žmogų priimti tokį, koks jis yra. Tau tikrai reikia gydytis.“

Taškas. „Klausyk, gal tu nusisamdyk kitą psichoterapeutą“, – sako man sesuo, žaviai šypsodamasi ir nutaisiusi pačią subtiliausią Donaldo Ančiuko veido išraišką. „Nu, bet jis baigęs mokslus, žino...“

Mirkt, mirkt ilgomis priklijuotomis blakstienomis.

Išleidžia gundantį ikiverbalinį garsą, panašų į katės murkimą. „Na, gal jis klysta, juk ne vienintelis daktaras žemėje tėra. Be to, tikrai taip negali būti, kad tu viena būtum teisi, o aplinkui visi kiti blogi. Gal tu gydykis pas kitą specialistą.“

Šiek tiek užverčia galvą ir į šonus seksualiai sumėto ilgą pakaušyje aukštai surištų priaugintų šviesių plaukų uodegą.

Ji iš tikrųjų atrodo pritrenkiamai.

Aš irgi galvoju ką nors prisiauginti.

Ugnin

Arthuras PORGESAS

Paveikslo dažai jau išdžiūvo, galima dėti lako sluoksnį. Valdezas viena ranka paėmė purkštuvą ir atsistojo per metrą nuo savo kūrinio. Užčiuopė pirštu mygtuką, bet išgirdo už savęs žingsnius.

Staiga pasisuko.

Už kelių metrų stovėjo kažkoks vyras su pistoletu rankoje. Švilptelėjo tyliai, lyg reikšdamas pripažinimą, paskui ironiškai nusijuokė. – Reaguojate žaibiškai, – pareiškė jis. – Gal jums labiau tiktų mano darbas, o ne dailininko...

Valdezas nuleido akis – vamzdis nukreiptas tiesiai į kaktą. Anga siaubingai didelė. Atsitraukė porą žingsnių atgal, padėjo purkštuvą ant stalo šalia molbertų ir nerviškai paklausė: – Kas jūs toks? Ko iš manęs norite?

Nepažįstamasis – vypt, parodė dantis, atseit nusišypsojo. Buvo jaunas, puikiai sukirptu kostiumu. Galėjai jį palaikyti nemažos įmonės savininku arba kino aktoriumi, tačiau veide ryškėjo brutalumas, dažnai žymintis profesionalų gangsterį. Žvilgsnis šaltas, akys neramiai nardė po kambarį. Rūkė trumpais springstančiais užsitraukimais, lyg cigaretė būtų buvusi jo priešė, kurią kuo greičiau turėjo sunaikinti. – Kas toks? – įžūliai pakartojo. – Na, ką gi, bičiuliai mane vadina Stenu, – tyliai nusijuokė. – Bet jūs, pone Valdezai, nesate joks mano bičiulis. – Tai man visai nerūpi, – ramiai atšovė dailininkas. – Tik ko gi jūs čia atėjote? Pinigų? Pas mane? Esu paprastas dailininkas, ne koks nors juvelyras. – Ne pinigų čia atėjau, kvaily. Ar atrodau toks, kurį tenkina smulkmė? Atėjau dėl to paveikslo, kurį pats vakar nutapei pliaže. – Paveikslo?.. – Valdezo akys sublizgėjo. – Iš kur jūs žinote, kad vakar prie jūros piešiau?

Ugninė salamandra

eFoto nuotr.

– Tavo žmona turi per ilgą liežuvį, – linksmai paaiškino Stenas ir užsidegė naują cigaretę. – Išsiplepėjo pas kirpėją, kad jos vyrelis visai atsitiktinai nupiešė laivą, sprogusį jo akyse ir netrukus nuskendusį. Taip mes aptikome tavo pėdsakus, – užsitraukė kelis kartus, numetė nuorūką ant grindų ir sutrynė blizgančiu batu. – Kaip čia atsitiko, kad dar nenulėkei su savo stebėjimais į polici- ją? – paklausė Stenas su smalsia gaida balse. – Nemaniau, kad vaizdas, kurį mačiau, yra kažkuo labai svarbus. Tik vakar vakare, perskaitęs laikraštį, suvokiau tam tikrus dalykus... Gal turėjau iš karto pranešti policijai? – Labai gerai, kad to nepadarei, tai reiš- kia – labai gerai mums, – lyg ir pagyrė Stenas. – Sugaišome šiek tiek laiko, kol patį suradome. Šefas pastebėjo tave pro žiūronus, bet nežinojo, kas tu toks. Laimė, yra žmonių, kurie stengiasi jam įtikti. Taip mes sužinojome, kad tu nekalbėjai su faraonais, o žmonelė prasitarė, jog nori pirmiau užbaigti paveikslą ir tik tada jiems parodyti. Viena diena anksčiau ar vėliau – koks skirtumas, taip samprotavai. Šitaip mums padėjai – pakenkei... sau. Na, greičiau! Kur tas paveikslas?

Valdezas kietai sučiaupė lūpas. Minutėlę svyravo. Turėjo užtektinai proto, kad žinotų, jog su tokiais tipais nėra ko aiškintis. Priėjo prie stalo ir parodė piešinių albumą.

Stenas su cigarete lūpų kampe prisiartino, ranka ilsėjosi ant užkišto už diržo pistoleto rankenos. Pradėjo versti albumo lapus.

– O, visai neblogai, – sumurmėjo. – Ta lėlytė, na, na... Praverstų man jos adresas...

Vartė lapus toliau, kol surado, ko ieškojo. – Štai koks vaizdelis... – išplėšė lapą ir, sulenkęs jį keturgubai, įsikišo į vidinę kišenę. Išsitraukė naują cigaretę ir prisidegė nuo ką tik surūkytos. Minutėlę pasvarstęs – sprigt, paleido nuorūką dailininkui į galvą ir tyliai kiktelėjo. – Turi labai išlavintą stebėtojo talentą, – konstatavo su panieka. – Paties piešinys aiškiai rodo, kad ant denio buvo trys vyrai. O tiek neturėjo būti. Tik du! – liūdnai palingavo galva. – Šefas buvo teisus. Jūs, dailininkai, besivalkiojantys aplinkui ir piešiantys kas pakliuvo, pavojingi kaip maras. Šefas tik žvilgtelėjo pro žiūronus ir jam kilo įtarimas. Pasakė: „Tą bičiulį su bloknotu – kuo ►

◄ greičiau surast! Niekada nežinai, ką toks barzdyla gali nuteplioti.“ Na, ir vos nepavėlavom. Kaip gerai, kad nusprendėte savo šedevrą užbaigti ir tik tada parodyti tvarkos sargams. Žmonelė buvo prieš – turėtum atsiminti, kad moterys turi tokį instinktą. Būtum jos paklausęs... – Radai piešinį, – nutraukė dailininkas, – pasiėmei jį ir dink.

Stenas vėl prasišiepė. Jo aštrūs dantys ir griežta veido išraiška Valdezą paveikė labiau nei grasinimai. – Nesi, Valdezai, per daug malonus. Tiktai susivaldyk! Labai man nepatinka, kai koks nors barzdyla taip šokinėja, – užsitraukė dūmą kelis kartus. – Piešinį turim, bet kas iš to? Matai, gali tu dar kalbėti, ar ne? Matei ant denio tris vyrus. Vienu per daug, Valdezai...

Dailininkas pabalo. – Ko jūs iš manęs norit?! – riktelėjo. Tačiau pats aiškiai suvokė, ką nori padaryti griežtasis vyras. Klausdamas stengėsi laimėti porą minučių. Kita vertus, buvo labai pavojinga užlaikyti gangsterį per ilgai, nes kiekvieną minutę galėjo grįžti iš kirpėjo Marija, o tada – jų abiejų likimas vienodas... Nežinojo, ką daryti. – Nori žinoti, ką darysiu? – vėl prašiepta burna. – Tikrai tu nori žinoti? Gerai, mano branguti. Šefas man tarė: „Nutildyk tą landuką. Kai tik farai sužinos, kad mūsų buvo trys, baigtas kriukis. Užsės mums ant sprando. Užteks jiems protelio susigaudyti, kad čia vienas buvo patvarkytas. Ir dar – apgauta draudimo kompanija.“ Pats matai – turiu nupūsti liudytoją. – Ko tada lauki?! – puolė Valdezas. Dabar jau nesiekė laimėti laiko. Marija tuoj sugrįš. Iki to laiko gangsteris turi būti išėjęs. Nesvarbu, ar jis numirs anksčiau, ar vėliau. Marija neturi patekti į to bandito nagus! – Tai ko tu lauki? – paklausė dar kartą. – Tavo žmonelės, jei leisi... – vėl pašiepiamas tonas. – Turi tuoj grįžti. Visa tai išplepėjo pas kirpėją. Mums pranešė, o mes dirbame labai greitai. Ir tiksliai. Na... turim dar porą minučių...

Lėtai pasisuko į kabančius ant sienos paveikslus. Pajudėjo ir, kritiko judesiu pakėlęs pečius aukštyn, sustojo prieš didžiausią. – O kas čia, velniai griebtų, tokio? Atrodo, lyg spirgėtų ant keptuvės. – Ugninė salamandra, – ramiai paaiškino Valdezas. – Pasak senų padavimų, ji gyvena ugnyje. – Kokia nesąmonė! – metė gangsteris. – Įsitikinsim... – išsiėmė iš burnos cigaretę ir prikišo degantį galą prie paveikslo. Lakas pratirpo, salamandros kūne liko bjauri dėmė. Valdezas sukando dantis, pajuto skrandžio traukulius. Stenas priėjo prie kito paveikslo. – Ar nenorėtumėte mano žmonos palikti ramybėje? – Valdezo balsas buvo ramus. Žinojo, kad nėra ko prašyti tokio sadisto, kuris geriausiu atveju tik išjuoks jį. – Mano žmona nieko nežino, net nenutuokia, kiek vyrų turėjo būti, kiek matėme. Net jeigu duotų parodymus teisme, galėtų pakartoti tik tai, ką girdėjo. O teismui tiek neužtenka. – Mano branguti, šefas nenori jokio teismo, – šaltai pasakė Stenas. – Jeigu tik kils nors mažiausias įtarimas, kad buvo trečias vyras, – kaput! Bet tu nusiramink. Pateiksiu tavo brangutei kelis klausimus. Jei paaiškės, kad nieko nežino, nė plaukas nenukris nuo galvos. Cha, cha... O būtų gaila, nes grįžta iš kirpėjo. – Netikiu tavim, – Valdezas garsiai alsavo.

Steną, įsikandusį cigaretę, linksmino dailininko nerimas. O Valdezas gerai žinojo, kad joks gangsteris nepaliks gyvos moters, kuri matė savo vyro žudiką.

Jokios išeities, jokios pagalbos! Keikė save, kad langai buvo su grotomis, kad negali tiesiog mestis į langą. Nieko negali padaryti, kad išgelbėtų Mariją! *

Staiga – skambutis! Durų! Valdezą apėmė toks jausmas, kad, rodės, širdis iššoks iš krūtinės. Pažinojo skambinimą. Du trumpi ir vienas ilgas. Marija vėl pamiršo raktus... Nors ne! Durys turėjo būti neužrakintos, jeigu Stenas įėjo negirdimai. Tada – kas nors kitas! – Kas ten gali būti? – piktai paklausė Stenas. – Iš kur man žinot! – atšovė Valdezas. – Gal policija... – Hm... tik neįsivaizduok per daug, meistreli. Taip greitai? – Gal aš prieš tai paskambinau?

Stenas kurį laiką patyrinėjo dailininko veidą, paskui išspaudė saldų šypsnį. – A-a, supratau. Norėjai mane užlaikyti. Tikriausiai prie durų – žmonikė. Puiku... Dabar – tyliai ramiai. Pasakysiu, kad noriu tik pateikti kelis klausimus. Jei tik duosi kokį nors ženklą, prifarširuosiu žmonos pilvą alavo.

Gangsteris melavo. Valdezas jautė, kad jis ir jo žmona jau pasmerkti. Tik dėl vienos priežasties tas tipas iki šiol jo nenušovė. Norėjo šauti du šūvius vieną po kito, kad turėtų laiko pabėgti. Kas nors galėtų atsitiktinai išgirsti pirmąjį šūvį ir iškviesti policiją.

Tipas išėjo į koridorių. Valdezui šovė mintis – bėgt į virtuvę ir šokt pro langą! Marija liks viena su banditu! *

Kaip rasti nors kokią išeitį? Sugniaužęs kumščius su viltimi dairėsi po kambarį.

Staiga jo žvilgsnis sustojo prie paveikslo. Ugninė salamandra! Valdezas įsmeigė žvilgsnį į raudonuojantį paveikslą, kaip į gelbėjimosi ratą jūroje. Jį visą užvaldė mintis, kuri tikriausiai buvo vienintelė išeitis.

Tačiau tuoj suabejojo. Viskas veltui. Banditas juk praleis Mariją į priekį.

Valdezas net šnopavo.

Staiga sulaikė kvėpavimą ir įsiklausė. Tas tipas kalbėjosi su kažkuo už durų. Tai nebuvo Marija. Atėjo berniukas, nešiojantis laikraščius. Tikriausiai norėjo atsiimti savo mėnesinį atlyginimą. Anas, aišku, pasakys, kad ateitų kitą kartą, o pats grįš į dirbtuvę.

Paskutinis šansas! *

Valdezas vienu šuoliu atsidūrė prie stalo. Sugriebė lako purkštuvą ir pribėgo prie durų. Jas pravėręs, per kelis colius iškišo purkštuką į koridorių ir paspaudė mygtuką.

Koridoriuje pasklidus lako migla. Į visas puses lekia tūkstančiai lako dalelių!

Kai išgirdo bandito žingsnius, užtrenkė dirbtuvės duris ir, laikydamas rankoje beveik tuščią purkštuvą, prigludo prie molbertų. „Kad tik jis dabar rūkytų!“ – meldėsi mintyse.

Jei tik banditas įeis su degančia cigarete į tą lako debesį, turėtų... * – Kas, po velnių?!. – išgirdo piktą Steno balsą, ir tuoj pat – sprogimas!

Paskui – nežmoniškas riksmas.

Prišokęs prie durų, staiga atbloškė jas ir pamatė, kaip anas bėga koridoriumi – tikra deganti kaliausė – ir puola į gatvę.

Ant koridoriaus sienų ir grindų pasirodė siauros liepsnos juostelės. Valdezas nusimetė švarką ir pradėjo gesinti. Jam pavyko. Užgesino visas raudonas liepsnas. Uždusęs sudribo į krėslą. Negalėjo suvaldyti drebančių rankų, stipriai svaigo galva. Iš gatvės atsklidę minios balsai vis stiprėjo. „Kaip greitai jie susirenka, kai žmogus jau pats... kai nebereikalingi...“ *

Staiga pašoko ant kojų, džiaugsmingai šūktelėdamas. Išgirdo, kaip jį šaukia Marija, ir netrukus ją pamatė dirbtuvės tarpduryje...

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS