GINTARO LAŠAI
◄ Vaikštinėju mūsų mažo miestelio gatvėmis. Lyja švelni rudenio dulksna. Tarsi sklendžiu per ją. Naktis. Miestelis tuščias, mašinų beveik nėra, tik ta beprotiškai švelni šilta rudens dulksna. Prisėdu ant suoliuko, esančio prie gatvės. Šviečia žibintai, gatvių miglota perspektyva vilioja svajoti be turinio. Sėdžiu ilgai, labai ilgai, ir skendžiu dulksnoje. Norėčiau, kad pradėtų lyti stipriau ir taip dar pasėdėti per lietų ir būti permerkta kiaurai rudens. Jaučiuosi kaip angelas, nusileidęs mažame miestelyje. Dabar jis saugus, mano glėbyje. Užsimerkiu, švelni dulksna krinta ant mano vokų, skruostų, švelniai liečia lūpas. Švelni šilta rudens dulksna, kokios niekada nepatirsi vasarą. Ir aš suprantu, kad turiu kuo skubiau atsimerkti, nes galiu numirti. Ir Dievas, kuris yra su manimi, per jėgą atplėšia mano vokus. „Ar galėtų kas nors būti šalia tavęs tokios?“ – klausia psichoterapeutas. „O ką aš žinau, negaliu atsakyti už kitą. Greičiausiai sakytų, ka blūdiju, ka dūra esu.“ Psichoterapiją norisi nutraukti ir pasinerti vienai į putotus būties vandenis. Mane taip gundo, vilioja tas atsiplėšimas nuo visų ir tas nėrimas. Mane taip gundo ta totali vienatvė, tas intuityvus judėjimas tarp daiktų, žmonių, idėjų, darbų, judesių, tas absoliutus gyvenimo autentiškumas, kai nėra jokių atramų, jokių sergėtojų ir mojuotojų tiesos vėliavėlėmis. Susidurti su kuo nors kaktomuša, akis į akį. Susigrąžinti būties jaukumą. Tas jausmas, kad jau nieko iš nieko nebenori, tik kad kas nors švelniai tave apkabintų ir bučiuotų, šnabždėtų tau švelnius nieko nereiškiančius žodžius į ausį ir kartais paklausytų tavo čiulbesių. Ak, ta Heideggerio būtis. Galvą duodu nukirsti, kad galvoje man ir vėl atsirado utėlių. Gyvendami su psichopatais, jūs galite pasiekti ne tik Heideggerio būtį, 153 satori, 3 nušvitimai ir 99 nirvanos jums garantuotos, jei neišprotėsite ir nedegraduosite. Ego atsisakymas čia skamba juokingai. Jus paprasčiausiai sulaužo, sulygina su žeme. „Tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo.“ Jauni žmonės mano gabalą su meile išvadina „liūdesio daina“ ir supratingai įjungia Alanis „Junk Mase“. Klausausi mašinoje išsišiepusi iki ausų 197 kartus, kol veido raumenys pavargsta. Ir kai visas pasaulis tau taip padeda, gydo tave, tavo širdis sušyla ir suminkštėja, išsiplėtusiomis venomis 56
pradeda pulsuoti kraujas ir tu supranti, jei gali papasakoti šitą istoriją, tu ne lavonas. Žmonės galbūt supras, kai kas pasmerks – tai nesvarbu, bet tai būsiu aš. Ir galėsiu būti toliau. Nepapasakoti šitos istorijos ir yra nužudyti save pačią. Daugiau niekada nežudysiu savęs, būdama su tavimi. Tai supratusi vėl pradėjau piešti ir rašyti. Ir Tu dabar man visai nebaisus, bet, žinoma, tai ne pagrindas būti su Tavimi. Negaliu nurimti, dabar viską tikrinu, save, kitus, psichoterapeutą. Klausiu savo vaiko: „Ar tu labai supyktum, jei aš užpieščiau tavo piešinį?“ „Aš nesupykčiau“, – atsako. Man žemė pradėjo slysti iš po kojų. Štai ir viskas sugriuvo. Mano teorija nepasitvirtino. „Nesupyktum?“ – pasitikslinu. „Aš apsiverkčiau.“ „Mama, – sakau, bandydama kažkaip išsiaiškinti ir jau būdama drąsi, – tu mane pavadinai baisesne už šėtoną. Kaip tai suprasti?“ „Aš? Gyvenime nesu tavęs taip vadinusi.“ „Ne, tu tikrai man taip sakei.“ Man kažkaip susimaišo protas. „Nesakiau.“ Su tuo epitetu aš penkerius metus galuojuosi, ir še tau, kad nori! „Sakei.“ „Ne, tu tikrai esi psichiškai nesveika. Aš tau taip sakiau? Gyvenime nesu sakiusi.“ „Bet, mama, tau kažkaip takto trūksta...“ – sakau pasimetusi. „Reikia žmogų priimti tokį, koks jis yra. Tau tikrai reikia gydytis.“ Taškas. „Klausyk, gal tu nusisamdyk kitą psichoterapeutą“, – sako man sesuo, žaviai šypsodamasi ir nutaisiusi pačią subtiliausią Donaldo Ančiuko veido išraišką. „Nu, bet jis baigęs mokslus, žino...“ Mirkt, mirkt ilgomis priklijuotomis blakstienomis. Išleidžia gundantį ikiverbalinį garsą, panašų į katės murkimą. „Na, gal jis klysta, juk ne vienintelis daktaras žemėje tėra. Be to, tikrai taip negali būti, kad tu viena būtum teisi, o aplinkui visi kiti blogi. Gal tu gydykis pas kitą specialistą.“ Šiek tiek užverčia galvą ir į šonus seksualiai sumėto ilgą pakaušyje aukštai surištų priaugintų šviesių plaukų uodegą. Ji iš tikrųjų atrodo pritrenkiamai. Aš irgi galvoju ką nors prisiauginti.
Ugni n Arthuras PORGESAS
Paveikslo dažai jau išdžiūvo, galima dėti lako sluoksnį. Valdezas viena ranka paėmė purkštuvą ir atsistojo per metrą nuo savo kūrinio. Užčiuopė pirštu mygtuką, bet išgirdo už savęs žingsnius. Staiga pasisuko. Už kelių metrų stovėjo kažkoks vyras su pistoletu rankoje. Švilptelėjo tyliai, lyg reikšdamas pripažinimą, paskui ironiškai nusijuokė. – Reaguojate žaibiškai, – pareiškė jis. – Gal jums labiau tiktų mano darbas, o ne dailininko... Valdezas nuleido akis – vamzdis nukreiptas tiesiai į kaktą. Anga siaubingai didelė. Atsitraukė porą žingsnių atgal, padėjo purkštuvą ant stalo šalia molbertų ir nerviškai paklausė: – Kas jūs toks? Ko iš manęs norite? Nepažįstamasis – vypt, parodė dantis, atseit nusišypsojo. Buvo jaunas, puikiai sukirptu kostiumu. Galėjai jį palaikyti nemažos įmonės savininku arba kino aktoriumi, tačiau veide ryškėjo brutalumas, dažnai žymintis profesionalų gangsterį. Žvilgsnis šaltas, akys neramiai nardė po kambarį. Rūkė trumpais springstančiais užsitraukimais, lyg cigaretė būtų buvusi jo priešė, kurią kuo greičiau turėjo sunaikinti. – Kas toks? – įžūliai pakartojo. – Na, ką gi, bičiuliai mane vadina Stenu, – tyliai nusijuokė. – Bet jūs, pone Valdezai, nesate joks mano bičiulis. – Tai man visai nerūpi, – ramiai atšovė dailininkas. – Tik ko gi jūs čia atėjote? Pinigų? Pas mane? Esu paprastas dailininkas, ne koks nors juvelyras. – Ne pinigų čia atėjau, kvaily. Ar atrodau toks, kurį tenkina smulkmė? Atėjau dėl to paveikslo, kurį pats vakar nutapei pliaže. – Paveikslo?.. – Valdezo akys sublizgėjo. – Iš kur jūs žinote, kad vakar prie jūros piešiau?
