Durys 2021 03

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 KOVAS / Nr. 3(87)

Kaunietė menininkė Sigita Dackevičiūtė videoformatu pristatė savo instaliacijų projektą „(Ekologinės) alteracijos“, eksponuojamą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Nerijaus Jankausko ir asmeninio archyvo nuotr.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 kovas / Nr. 3(87) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

Kristina KUČINSKAITĖ. V.Safronovas: ateina metas, kai nepakanka plėsti žinias – jas reikia susisteminti

4

MUZIKA Žaneta SKERSYTĖ. K.Kšanas: sapne vis dar padiriguoju spektaklį

10

TEATRAS Kristina SADAUSKIENĖ. A.Duda-Gracz: menas yra vienas iš nedaugelio įrodymų, kad Dievas yra

22

ŠIUOLAIKINIS MENAS Irma STASIULIENĖ. S.Dackevičiūtės „(Ekologinės) alteracijos“: meninis tyrimas, inspiruotas asmeninių sandūrų 28

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. G.Kavoliūnas: visada grįžtu visumos link

34

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021 4 psl. – Gintas Kavoliūnas. Iš serijos „Pagojės 1“ (2012). Sidabro želatininis atspaudas. ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Metalo garsas“ ir empatijos mašina

42

GINTARO LAŠAI Nijolė KEPENIENĖ. Su budizmo kompasu užantyje

44

Jūratė ZIEDELYTĖ. Magas

45

Arminė PETKUTĖ. Nuovargis

47

Nijolė KLIUKAITĖ. Akmenys sudiltų: netvarkingų sonetų vainikas

49

Alma RIEBŽDAITĖ. Liūdesio daina

53

Arthuras PORGESAS. Ugninė salamandra

56

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Kad laikas neprarastų laiko

59 3

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

V.Safronovas: at e kai nepakanka p l jas reikia susisteminti Ryškiais viršeliais, didelė, gausiai iliustruota – šių metų pradžioje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus išleista Vasilijaus Safronovo „Klaipėdos miesto istorija“ yra pirmoji profesionalaus istoriko rašyta šiuolaikinė visą miesto praeitį aprėpianti knyga. Paskutinė tokia pastanga priklauso Johannui Zembrickiui (Sembritzki), bet jis apie Klaipėdą rašė seniai – prieš 120 metų.

Be to, J.Zembrickis nebuvo istorikas (vaistininkas, kraštotyrininkas). Iki pat dabar miesto istorija buvo aprašoma fragmentiškai, per atskiras temas, laikotarpius, nebuvo vieno leidinio, talpinančio atsakymus į skirtingus miesto istorijos klausimus. „Klaipėdos miesto istorijos“ autorius – humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius. Klaipėdos istorija yra viena iš ilgamečių jo tyrimų sričių.

Su V.Safronovu kalbėjomės apie naujosios knygos atsiradimo ir rašymo aplinkybes.

Kristina KUČINSKAITĖ

Tyrimo interesas – Pirmoji jūsų knyga apie Klaipėdą pasirodė jums dar tebesimokant. Internete tebėra spaudos pranešimas apie knygą išleidusį 4

abiturientą. Gal galite prisiminti, kada susidomėjote miesto istorija?

– Abiturientas knygos neišleido. Ją išleido Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyrius. Abiturientas buvo neatsargus ir sau pačiam pasidarytą konspektą parodė mokytojai. Buvo ištransliuota, kad tekstas gali praversti kaip puiki metodinė priemonė. Tais metais švęstas Klaipėdos 750-metis, tad buvo nuspręsta, kad reikia tokį leidinį išleisti. Negaliu pasakyti, kad dėl jo gailiuosi, tikrai ne – viskas padaryta korektiškai,

pagal mano tuo metu turėtas žinias. Tik kai rašiau aną knygą – ją rašiau sau, norėdamas susikonspektuoti medžiagą. Tuomet buvo aktuali ta pati problema, kaip ir dabar, kai rašiau šią knygą – trūko vienos knygos su atsakymais į daugelį klausimų, susijusių su Klaipėdos istorija. Į šio miesto istoriją žiūriu kaip tyrinėtojas. Tas tyrimo interesas atsirado dar prieš įstojant į universitetą. Studijų darbai taip pat vienaip ar kitaip buvo susiję su Klaipėda. ►

t eina metas, p lėsti žinias –

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Klaipėdietis istorikas V.Safronovas mano, kad šiandien gyvenantieji Klaipėdoje turi ne ką mažesnį pagrindą sakyti „tai mūsų miestas“, nei čia gyvenusieji prieš 200 metų.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

5

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

V.Safronovo „Klaipėdos miesto istorija“ yra pirmoji profesionalaus istoriko parašyta šiuolaikinė visą miesto praeitį aprėpianti knyga.

Trys priežastys ◄ – Minite vienos knygos nebuvimą, papasakokite plačiau, kas dar motyvavo imtis „Klaipėdos miesto istorijos“ rašymo?

– Išskirčiau tris priežastis. Viena – jau minėtoji. Mokslininkai rašo daugybę tekstų, straipsnių, knygų, bet ta medžiaga labai išskaidyta. Be to, Lietuvoje dažnai prieinami tekstai tik lietuvių kalba. Iš mokslininkų reikalaujama publikuoti savo darbus ir kitomis kalbomis, nemažai su Klaipėdos istorija susijusių mano paties tekstų paskelbta užsienyje ir vietinei auditorijai nėra prieinami, ne į ją nukreipti. Mokslinis pažinimas žengia į priekį, bet aišku, kad kažkada ateina metas konstatuoti, jog nepakanka plėsti žinias – jas reikia susisteminti, susintetinti. Tai – pragmatiškas tikslas – pažiūrėti, kokioje stadijoje esame.

Kita priežastis – paskutinė Klaipėdos istorija buvo parašyta labai seniai, prieš 120 metų. Ją rašė ne istorikas. J.Zembrickis buvo vaistininkas, kraštotyrininkas, laisvą 6

nuo darbo laiką skyręs istorijai pažinti. Jis rašė taip, kaip suprato, kad tai reikia daryti. Žinoma, buvo įsiliejęs į Rytų Prūsijos kraštotyrininkų tinklus, nebuvo visai pašalietis, bet, jei principingai klausime, ar Klaipėda turi akademinę istoriją – atsakymas yra ne, neturi.

Trečioji priežastis – Lietuvoje apie istoriją visi žino taip, kaip apie krepšinį. Tas pats ir dėl Klaipėdos istorijos. Pažvelgę į šiandien supratimą apie Klaipėdos istoriją formuojančius veikalus, tarp jų autorių rasime ir nemažai neprofesionalių istorikų. Leidžiamos įvairios knygos, tai puiku – yra didelė pasiūla. Bet tarpusavyje kalbėdami istorikai kartais stebimės, kaip žmonėms užtenka drąsos rašyti apie tai, į ką jie gerai neįsigilino, kodėl autoriai nesugeba pasikonsultuoti su istorikais. Dėl neišmanymo, riboto matymo ar kitų priežasčių tekstuose išlenda nusišnekėjimų. Reaguoti į tai istorikai gali įvairiai: gali bėdoti, o gali ir patys kažką parašyti. Aš rinkausi antrąjį variantą. Taigi įdomių knygų intriguojančiais pavadinimais padangėje atsirado ir istoriko žodis. O žmonės gal atsirinks.

Įvairiais rakursais – Kam skirta „Klaipėdos miesto istorija“?

Kaip įsivaizdavote potencialius jos skaitytojus?

– Šios knygos privalumas, kad negalvojau apie konkrečius skaitytojus. Potencialiais skaitytojais laikau bet kuriuos, kurie nori domėtis Klaipėdos istorija. Knygoje jie neras visų atsakymų, bet tam tikrą funkciją atlieka nuorodos į literatūrą kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kas norės pasidomėti nuodugniau, galės jomis pasinaudoti.

Knyga rašyta galvojant ir apie būsimus vertimus į kitas kalbas. Dėl to rūpėjo medžiagą išdėstyti taip, kad ji būtų vienodai suprantama visiems, nebūtų orientuota vien į vietinę auditoriją. Galvota ir apie informacijos pateikimo būdą – siekta išvengti akademinės istorijos standarto su daug išnašų.

Norėjosi knygos su per santikinai trumpą laiką perskaitomomis temomis – pateikti koncentruotą ir gausiai iliustruotą tekstą.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Klaipėdos universiteto archyvo nuotr.

– Sklaidant knygos puslapius, akį traukia kompaktiški jos tekstai, dėmesį atkreipia ir gana lengvas, akademiniu žargonu neapkrautas stilius – kas lėmė tokio pasirinkimą?

– Per daug metų jau išsiaiškinome, kad istorikai turi komunikuoti su bent trijų lygių auditorija: plačiąja, be išnašų ir žargono, nacionalinio lygmens – labiau išmanančia, akademiškesne, bei labai mažai apie vietinę specifiką žinančia užsienio auditorija.

Kiekviena auditorija reikalauja atskiro priėjimo, bet stengiausi suderinti komunikaciją su visomis trimis, nežinau, ar pavyko.

– Apimate labai platų temų lauką. Gal galite papasakoti, į ką atsižvelgdamas dėliojote knygos turinio struktūrą?

Norėjosi knygos su per santikinai trumpą laiką perskaitomomis temomis – pateikti koncentruotą ir gausiai iliustruotą tekstą.

– Turinio temų parinkimas buvo labai subjektyvus. Jį dėliojau taip, kad kiekvienas laikotarpis būtų padengtas ne vien politinius įvykius atspindinčiomis temomis, taip dažnai buvo rašoma XIX a. Rašiau ir apie visuomenę, kultūrą, idologinius dalykus, ekonomiką, vyrus, moteris, vaikus ir t. t.

Norėjosi kuo daugiau prieigų, galimybių į epochą pažiūrėti iš pačių įvairiausių kampų.

Tik aisbergo viršūnė – Kokios temos pareikalavo daugiausia jūsų dėmesio ir pastangų?

– Tai klausimas apie patirtį. Mano tyrimų temos labiausiai apima XIX–XX a.

Tyrinėju įvairius tiek Rytų Prūsijos, tiek Lietuvos istorijos aspektus tuo laikotarpiu. Negaliu sakyti, kad laikotarpiai iki tol – man tamsus miškas, bet nesijaučiu stiprus, pasakodamas apie XVII ar XIV a.

Natūralu, kad tuomet reikia daugiau skaityti, ką rašė kiti kolegos, daugiau gilintis į

įvairius niuansus. Kuo toliau esi nuo sau įprastos tyrinėjimų zonos, tuo nesaugiau jautiesi.

Istorikas nėra žmogus, kuris išmano visą istoriją. Bet istorikas žino, kur rasti informaciją, ir supranta, kaip ją interpretuoti pagal specifinius mokslinius metodus.

– Rašydamas peržiūrėjote daugybę šaltinių – papasakokite apie medžiagos rinkimą. Turbūt tai darėte ne tik Klaipėdoje. Kur išsibarstę apie miesto istoriją pasakojantys šaltiniai?

– Tikrai teko nuvažiuoti į užmiestį. Bet nebuvo taip, kad medžiagos važiavau rinkti specialiai šiai knygai. Iš tiesų medžiaga kaupėsi daug metų ir po truputį. Klaipėdoje jos nėra daug, tam tikrais klausimais daugiau Vilniuje, daug Vokietijoje, Lenkijoje. Tai, ką iš vokiškos medžiagos naudoju šioje knygoje, – tik aisbergo viršūnė.

Archyvuose tikrai yra ką veikti – daugybė nė karto nejudintos informacijos. Iki pandemijos per metus bent kartą važiuodavau į Berlyną, iš ten kaskart ką nors parsiveždavau. ► 7

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ Knygoje naudojama ir Lietuvos archyvų, bibliotekų medžiaga, gelbėja tai, kad daug kas yra suskaitmeninta, laisvai prieinama dirbant net iš namų.

Kai kalbu apie užsienio šalis, po jų pavadinimais koduoju konkrečius archyvus ir saugyklas. Berlyne – Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas, Berlyno valstybinė biblioteka. Lenkijoje – Olštyno, Gdansko archyvai. Informacijos apie Klaipėdą galima rasti įvairiose šalyse. Lenkiją ir Vokietiją išskyriau, nes ten medžiaga koncentruotesnė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą labai daug su šiuo regionu susijusios medžiagos buvo laikoma Karaliaučiaus archyve.

1944–1945 m. ją buvo bandoma išgabenti į Vokietijos gilumą – dalį pavyko išvežti, dalis pamesta, dalis atsidūrė Lenkijoje, Lietuvoje.

Subtilesnis kalbėjimas – Kiek užtrukote rengdamas knygą?

– Jos tekstus rašiau beveik metus. Po to buvo didžiulis darbas su iliustracijomis, jas reikėjo ne tik atrinkti, bet ir kiekvieną pakomentuoti. Ilgai užtruko vaizdinės medžiagos atranka. Norėjau kiekvieną skyrių iliustruoti ir maždaug įsivaizdavau, kokie vaizdai galėtų atliepti tai, ką rašau. Ne visais atvejais pavyko rasti reikiamų iliustracijų. Ypač kai kalbame apie senąją Klaipėdos istoriją. Kaip iliustruoti XIII ar XIV a.? Gerai, kai yra archeologinių radinių, kitais atvejais teko pačiam pasidaryti žemėlapius, schemas. Kai kurias iliustracijas pasiūlė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, labai padėjo iliustracijas įvairioms temoms siūlę kolegos.

– Kai kurie knygos tekstai tarsi aiškina miestiečių kaip savaime suprantamus faktus priimamus dalykus. Tarkime, skyrius, pasakojantis apie Klaipėdos „atvadavimą“. Kas inspiravo jų atsiradimą?

– Kaip minėjau, knyga nėra orientuota specifiškai į klaipėdiečius. Kita vertus, joje kalba istorikas, tad net skyreliuose, kur dėstomi, atrodytų, savaime suprantami dalykai, ir klaipėdiečiai, viliuosi, pastebės subtilesnį kalbėjimą tam tikromis temomis. Na, pvz., šioje knygoje nerašoma, kad Klaipėda buvo laikinoji Prūsijos sostinė.

Yra ir daugiau bandymų subtiliau, atsižvelgiant į tai, ką jau yra pasakę istorikai, aptarti vieną ar kitą temą. Taigi daugeliu 8

Senoji Klaipėda.

atvejų per tokias temas norėjosi išsakyti profesinį požiūrį, pagrįstą gilesniu konteksto supratimu, gebėjimu įvykius suprasti platesniame kontekste, atsižvelgti į įvairius niuansus ir subtilumus.

Interpretuota skirtingai – Įsivaizduojame, kad istoriją suprantame ir pasakojame objektyviai, bet iš tiesų jos interpretavimas labai priklauso nuo gyvenamo laikmečio. Gal galite šiek tiek pareferuoti Klaipėdos miesto istorinio naratyvo matymo ir suvokimo poslinkius einant laikui?

– Esu dėstęs istoriografijos teoriją, tad galiu pasakyti, kad mokslų apie žmogų pretenzijos į objektyvumą buvo sukritikuotos dar XX a. pradžioje. Įsitikinimai, kad istorikai gali rašyti objektyviai, jau seniai padėti į stalčių. Tad tikrai nesakysiu, kad parašiau objektyvią istoriją – pabrėžiu, ši knyga – autorinis darbas. Ji yra mano patirties apmąstymų ir šaltinių kritinio nagrinėjimo rezultatas. Kas nors kitas parašys kitokią.

Atsakant į klausimą: Klaipėdos istoriją detaliau tyrinėti pradėta tik XIX–XX a. sandūroje. Iki tol žinoti pavieniai, dažnai klaidinantys faktai – neparemti patikimai datuotais, interpretuotais ir išaiškintais šaltiniais. Pavyzdžiui, faktas apie Klaipėdos

Romano Borisovo nuotr.

įkūrimą 1252 m. įsitvirtino palyginti vėlai – tik XIX a. Iki tol buvo daug plaukiojančių datų. Viena priežastis – žinių trūkumas.

Pavieniai faktai apie Klaipėdą ilgai buvo interpretuojami įkišant juos į dar iš Vokiečių ordino kronikininkų paveldėtus pasakojimus apie lietuvių ir Vokiečių ordino kovas.

XIX a. šiame regione atsirado moderniosios tautos, modernios nacionalinės kultūros ir vystėsi supratimas, kad teritorijos gali priklausyti vienai ar kitai tautai. Atsirado konkurencija – iškyla klausimas, kas yra „tikresni“ gyventojai konkrečioje teritorijoje. Su tuo susiję du pagrindiniai pasakojimai apie Klaipėdą, labai santykinai juos būtų galima vadinti vokišku ir lietuvišku. Pagal vokišką pasakojimą Klaipėdą įkūrė Vokiečių ordinas – kultūros nešėjas į barbariškus

Įsitikinimai, kad istorikai gali rašyti objektyviai, jau seniai padėti į stalčių. rytus. Dėl jo šiame barbarų pagonių krašte atsirado krikščionybė, mūrinė architektūra ir t. t. O lietuviai pasakojo, kad vokiečiai buvo juos pavergę galvažudžiai. Tai – kontradikcija. Ji buvo ypač palaikoma tarpukariu. Nebuvo ypatingų istorinių tyrimų, bet viešojoje erdvėje cirkuliavo šie du įsitikinimai. Tarpukario Lietuvoje 1923 m. buvo

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

vertinami kaip Klaipėdos „atvadavimas“, preziumuojant, kad prieš tai ji buvo paimta į vergovę. Vėliau buvo sovietinis pasakojimas. Jis integravo nacionalinius elementus, fabula buvo pakoreguota, prie nacionalinės kovos pridedant socialinę kovą.

Po 1990 m. nebėra teritorinio ir tautinio konflikto dėl Klaipėdos, atsirado integralumo idėjos. Kai tik buvo įsteigtas Klaipėdos universitetas, šių idėjų kontekste iškart pradėta galvoti apie bendrą lietuvių ir vokiečių istorikų rašomą Klaipėdos istoriją. Tai buvo ne tik pamąstymai – realus projektas su konkrečiais žingsniais.

Trūksta išteklių – Bet tokia istorija neatsirado – kas sukliudė?

– Milžiniškas kiekis dokumentų ir labai ribotas skaičius juos galinčių peržiūrėti žmonių.

Iš to didžiulio sumanymo gimė keli atskiri darbai. Tarp jų – ir Vlado Žulkaus knyga „Viduramžių Klaipėda“. Pagal pirminį sumanymą darbas turėjo vykti kombinuojant lietuvių archeologo ir vokiečių istoriko tyrimus. Be to, Nordost institutas 2002 m. Liuneburge Vokietijoje išleido vokiečių ir lietuvių istorikų straipsnių rinkinį apie XX a Klaipėdą. Tai – pavieniai to paties didesnio sumanymo, kurio nepavyko iki galo įgyvendinti, rezultatai.

Vėliau irgi atsirasdavo idėjų apie naujos Klaipėdos istorijos rašymą. Bet reikia pripažinti, kad tam tiesiog trūksta žmogiškųjų išteklių. Įsivaizduokite, norint dirbti su viduramžių medžiaga, reikia paaukoti apie 10 metų išsilavinimui. Darbas su to amžiaus šaltiniais reiškia, kad reikės skaityti tam laikotarpiui būdinga rašysena parašytus tekstus, tų rašysenų net ne viena, būtinos geros paleografijos žinios. Be to, tekstai bus parašyti ne šiuolaikine, o to laikotarpio vokiečių arba lotynų kalba. Tie dokumentai bus ne Klaipėdoje, ne Lietuvoje, bet, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lenkijoje. Tada, net kai išugdomi tokie profesionalai, atsiranda finansavimo klausimas. Norint dirbti Vokietijos archyvuose, ten reikia nuolat gyventi arba nuolat važinėti – kas tai finansuos?

Svarbus ir perspektyvų klausimas. Doktorantai Lietuvoje gauna tokią pat stipendiją, kaip docento alga, o po studijų krinta į finansinę duobę. Dabar žadama, kad pirmai mokslininkų grandžiai po doktorantūros studijų bus keliamas atlyginimas. Iki šiol

Ši knyga nėra skirta jau viską žinantiems žmonėms. jis buvo juokingas. Finansinė motyvacija svarbi, žmonės po šių studijų yra tokiame gyvenimo tarpsnyje, kai kuria šeimas, nenori susisaistyti su prastai apmokamu darbu.

Taigi daugiatomės istorijos rašyti kol kas negalime. Reikėjo galvoti apie kitą sprendimą.

Taip ir gimė ši knyga – vieno žmogaus daugelio metų tyrinėjimų populiarus, bet vis dar akademinis pateikimas, nepretenduojantis į baigtumą ir išsamumą.

Bandymas aprėpti ir platesnei visuomenei pristatyti, ką per pastaruosius 20–30 metų nuveikė istorikai.

Vedami istoriko – Net jei tyrinėjate Klaipėdą tiek daug metų, ar, rašydamas šią knygą, atradote sau naujų dalykų?

– Tikrai neturėjau visos informacijos tai knygai, kurią įsivaizdavau. Rašydamas viską tikrinau, net jei rėmiausi kolega autoriumi, žiūrėjau, kuo jis remiasi, kad nebūtų taip, jog nuo kažko nurašiau, o ten padaryta klaida ir ta klaida toliau cirkuliuotų dėl manęs. Žinoma, susidūriau su tuo, kad ne viskas ištyrinėta tolygiai. Yra ir visai neliestų temų, kuriomis pirmą kartą rašoma šioje knygoje.

Dėl to reikėjo ne tik sintetinti ir apibendrinti medžiagą, bet ir užsiimti jos analize.

Pavyzdžiui, iki šiol nebuvo jokio įsivaizdavimo, kaip XX a. keitėsi Klaipėdos miesto administracinės ribos – knygoje pirmą kartą pateikiamos schemos, apimančios laikotarpį ir iki Antrojo pasaulinio karo, ir laikotarpį po jo. Yra ir daugiau pavyzdžių – iki šiol daug žinojome apie tarpukarį, bet mažai apie tarpukario Klaipėdos miesto politinį gyvenimą.

Beveik netyrinėta, kad Klaipėda jau nuo XIX a. buvo planuojama kaip kurortinė vietovė. Kiekviename skyriuje galima kažką naujo rasti, priklauso nuo to, kiek skaitytojai bus perskaitę, jau pažinę miesto istoriją iki tol ir kiek yra linkę būti vedami istoriko. Čia yra labai svarbus dalykas: žmonės kartais tiesiog žino tam tikrus faktus, ir kai istorikas parašo ne tai, ką jie žino, tuomet

jie tvirtina, kad istorikas neteisus, gal jis dirba prieš valstybę, o gal yra priešiškos valstybės agentas. Atmetimo reakcija dažnai prasideda argumentum ad hominem puolimu. Lietuvoje to netrūksta – taip reaguoja istorikų tekstuose patvirtinimo savo išankstiniam žinojimui ieškantys skaitytojai. Tad iškart noriu pasakyti – ši knyga nėra skirta jau viską žinantiems žmonėms.

Savas miestas – Jūsų tyrimų interesai apima atmintį, tapatybę. Šiuolaikinės Klaipėdos gyventojai negali didžiuotis dinastinėmis šaknimis šiame mieste, bet apie miesto istoriją pasakoja kaip apie savą. Kaip paaiškintumėte gyventojų ryšio su miestu atsiradimą?

– Esame linkę įsivaizduoti, kad Klaipėdoje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenę žmonės turėjo gilius dinastinius ryšius, bet taip irgi nebuvo. Šis miestas visada buvo sankryžoje – jame nuolat vyko migracija. Aišku, nėra labai išsamių genealoginių tyrimų, bet, kiek susiduriu su konkrečiomis pavardėmis, šaltiniuose jos kažkada pasirodo ir kažkada dingsta. Nėra taip, kad mieste 600 metų gyventų tos pačios šeimos. Tad šiandien gyvenantieji Klaipėdoje, manau, turi ne ką mažesnį pagrindą sakyti „tai mūsų miestas“, nei čia gyvenusieji prieš 200 metų. Ypač, jei gimė šiame mieste. Santykis su gyvenamąja vieta formuojasi natūraliai – nori pažinti, kas tave supa. Kai mokyklose buvo pradėta mokyti geografijos, pirmosios jos pamokos visada prasidėdavo nuo supažindinimo su artimiausia aplinka.

Yra ne vienas bandymas paaiškinti, kada po karo šis miestas jo gyventojams pradėjo tapti savas. Vienas tokių paaiškinimų siūlo vertinti, kada klaipėdiečiai pradėjo čia laidotis, o ne vežti mirusiuosius į gimtinę, iš kurios atvyko. Įsišaknijama tiesiogine to žodžio prasme. Yra ir daugiau kriterijų, pavyzdžiui, genealoginis, kaip ir mano atveju – aš pats gimęs Klaipėdoje, mano tėvas irgi gimęs Klaipėdoje, ir tai jau yra tam tikras ryšys. Į Klaipėdą iki šiol nuolat atvažiuoja naujų gyventojų. Jiems šis miestas atrodo kitoks.

Atrodo, kad praėjo pakankamai daug laiko niveliacijai, bet atvykusieji iš Kauno, Telšių ar Pakruojo vis tiek čia įžvelgia kažką kito, ne savo. Tai turbūt taip pat žadina norą geriau pažinti Klaipėdą.

9

MUZIKA

K.Kšanas: sapne vis dar padiriguoju spektaklį Klaipėdos liaudies opera, gyvavusi entuziastų dėka prieš 34 metus tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Kalbamės su buvusiu Klaipėdos liaudies operos teatro vadovu Kaziu Kšanu – 20 metų įkvėpusiu daugiau nei šimtą operos profesionalų ir mėgėjų. Maestro yra dirigavęs bene tūkstantį koncertų ir muzikinių spektaklių, pastatęs dešimt operų. Lietuvos nusipelnęs artistas, Klaipėdos universiteto profesorius emeritas, Klaipėdos kultūros magistras K.Kšanas daugiau nei pusšimtį metų vadovauja ir miesto mišriam chorui „Klaipėda“.

Kartu su maestro bandome apžvelgti istorinius kultūrinius įvykius, prisiminti pirmuosius pastatymus ir ryškiausius juose dalyvavusius žmones. Žaneta SKERSYTĖ

Nuo ryto iki nakties – Per du kūrybinio darbo dešimtmečius Klaipėdos liaudies operoje, kai 1966– 1986 m. buvote jos meno vadovas ir 10

vyriausiasis dirigentas, pasiekėte svarių meninių rezultatų. Papasakokite apie savo veiklos pradžią.

– Kai baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA) Vilniuje, mano dirigavimo dėstytojas Klemensas Griauzdė, pats pokario metais vadovavęs Klaipėdos muzikinės komedijos teatrui, paragino vykti į uostamiestį ir imtis vadovauti ten jau nuo 1956 m. veikusiam, bet tuo metu beveik visai iširusiam Liaudies operos teatrui. Tik

aš to nežinojau... K.Griauzdė primygtinai kartojo, kad būtina Klaipėdoje atgaivinti operos idėją: „Kazy, važiuok, reikia, kad Klaipėdoje būtų muzikinis teatras.“ Atvažiavęs pamačiau, kad operos teatras egzistavo tik popieriuje: spektakliai nebuvo rodomi, koncertinė veikla – vangi ir nereguliari. Tebuvo pora solistų ir keliolikos žmonių choras. Teko atgaivinti visų teatro grandžių – simfoninio orkestro, choro, solistų – funkcionavimą. ►

MUZIKA

Dirigentas K.Kšanas du dešimtmečius vadovavo Klaipėdos liaudies operai ir iki šiol diriguoja chorui „Klaipėda“.

Asmeninio archyvo nuotr.

11

MUZIKA

◄ Per gana trumpą laiką suorganizavau nemažą mišrų chorą, nes, paskelbus priėmimą į jį, atsirado labai daug norinčiųjų. Susigrąžinau buvusius solistus – A.Bielskį, K.Jocį, V.Kubilienę, K.Krisiūnienę-Gružinskienę, A.Aušrą. „Atradau“ naujų solistų – E.Vasilevskį, E.Lučkienę, E.Ambrasienę, G.Iljiną, J.Grikšienę, S.Donskovą, Š.Juškevičių, S.Šniukštą ir kt. Netrukus įsijungė konservatorijas baigę vokalistai profe-

1971 m. K.Kšanas pastatė J.Strausso operetę „Čigonų baronas“. Asmeninio archyvo nuotr.

sionalai – N.Mameniškienė, V.Kuraitė, A.Bajerčius. Prie atgimstančios operos orkestro pultų susikviečiau profesionalius instrumentalistus – muzikos mokyklos pedagogus, moksleivius, vėliau – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto dėstytojus ir studentus.

Nežinau, ar šiandien kas nors gali įsivaizduoti, bet tuomet man vienam teko dirbti su visomis grupėmis – choru, orkestru, solistais – repetuoti, diriguoti spektakliams, ieškoti repertuaro, natų, partitūrų, perrašinėti partijas (kopijavimo technikos nebuvo), rūpintis visais pastatymų reikalais ir pan. Šiek tiek padėjo Klaipėdos kultūros skyrius ir Kultūros namai.

Darbas buvo itin sudėtingas dar ir dėl to, kad jis rėmėsi tik entuziazmu ir begaliniu noru turėti savą Klaipėdos operą; visi dirbo be jokio atlygio (menką atlyginimą gavau tik aš – vadovas, koncertmeisterė ir pastatymo dalies vedėjas). Netrukus vadovų gretas papildė chormeisterė G.Maironienė.

Operos kolektyvą sudarė 130–140 entuziastų – dainininkų, choro, orkestro artistų ir šokėjų. Man reikėjo sugebėti dirbti taip, kad žmonės po savo tiesioginio darbo sutiktų be atlygio dainuoti, groti Liaudies operos teatre, t. y. repetuoti, kurti, statyti rimtus sceninius muzikinius veikalus. Visų

„Čigonų barono” solistai ir statytojai – Barinkajaus vaidmens atlikėjas V.Noreika, dirigentas K.Kšanas, Safi vaidmens atlikėja V.Kubilienė, spektaklio režisierius V.Paukštė. 1972 m.

12

buvusių atlikėjų garbei galiu pasakyti, kad jie dirbo atsidavę, užsidegę, sąžiningai, negailėdami nei jėgų, nei laiko. Juk repeticijos užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, neretai ir iki vidurnakčio.

Užtruko du dešimtmečius – Gal žinote kokį nors burtažodį, nes suburti daugiau nei šimtą žmonių, dirbančių neatlygintinai, sudėtinga misija?

– Nėra jokių paslapčių. Tiesiog gražiai, nuoširdžiai elgiausi su žmonėmis, mokėjau bendrauti, stengdavausi sudominti, padaryti teigiamą įspūdį, kviesdavau, ragindavau ateiti į Klaipėdos liaudies operą. O kai solistams pasisekdavo scenoje, jie patys „užsikabindavo“, džiaugdavosi, kad yra laukiami ir reikalingi.

Būdavo ir tokių, kuriais teko nusivilti.

Operų statymo, koncertų rengimo procesą apsunkino nuolatinis repeticijoms tinkamo laiko ieškojimas, derinimas dėl artistų užimtumo tiesioginiuose darbuose, kurie buvo jų pragyvenimo šaltinis. Darbo diena „išsitempdavo“ nuo ryto iki nakties.

Dirigentas K.Kšanas ir aktorius V.Paukštė. 1971 m.

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

MUZIKA

Nesistebiu, kad prieš mane Klaipėdos liaudies operos teatrui vadovavę keturi dirigentai – A.Pozdnejevas, A.Buzys, A.Kepenis ir R.Varnas, pastatę po vieną spektaklį, pabūgę šio varginančio darbo, neištverdami įtampos ir begalės rūpesčių, po 2–3 metų pasitraukdavo, išvykdavo ieškoti darbo į kitus miestus. Paskutinysis iš jų R.Varnas, 1963 m. pastatęs P.Mascagni operą „Kaimo garbė“, paliko teatrą ir išvažiavo į Kauną.

Mažai kas tikėjo, kad ir aš Klaipėdos liaudies operoje liksiu ilgam. Tačiau, kaip matote, tai užtruko du mano gyvenimo dešimtmečius. ►

Klaipėdos liaudies operos choro ir simfoninio orkestro koncertas. Diriguoja K.Kšanas. 1976 m.

Linksma publikos reakcija K.Millöckerio operetės „Studentas elgeta“ metu.

G.Donizetti „Meilės eliksyras“: A.Bielskis, G.Iljina ir S.Donskovas. 1974 m.

Dirigentas K.Kšanas tarp Klaipėdos liaudies operos artistų. 1972 m.

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

Solistė K.Gružinskienė, dirigentas K.Kšanas, koncertmeisterė M.Vaicekauskienė ir solistas A.Čiplys. Asmeninio archyvo nuotr.

13

MUZIKA

Klaipėdos liaudies operos orkestras su dirigentu K.Kšanu repetuoja operą „Traviata“. 1978 m.

Klaipėdos liaudies operos artistai po G.Verdi operos „Traviata”. Scenoje centre – dirigentas K.Kšanas, Violetos vaidmens atlikėja V.Kuraitė, Alfredo vaidmens atlikėjas J.Antanavičius. 1979 m.

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

H.Krummas (Alfredas) ir G.Iljina (Violeta) – pagrindiniai „Traviatos“ solistai. 1980 m.

Solistai S.Šniukšta (Žermonas), D.Grybauskienė ir V.Noreika (Alfredas) G.Verdi operoje „Traviata“.

Misija – atrasti talentus

tyklos darbininką Eugenijų Vasilevskį radau A.Paltino estradiniame ansamblyje „Kopų balsai“, kuriame jis dainuodavo laisvalaikiu.

Pakviečiau jį dalyvauti mūsų kolektyvo rengiamame romansų vakare. Jaunasis solistas pasirodė puikiai, pademonstruodamas gražaus tembro prigimtinį balsą, muzikalumą, ir aš supratau, kad jis pajėgus dainuoti kur kas sudėtingesnius kūrinius nei estradines dainas. E.Vasilevskis – jaunas ir žavus, nebaigęs jokių specialių muzikos mokslų – tapo pagrindiniu statomos operos solistu, atlikusiu Aleko vaidmenį.

Savo vaidmenį ir vokaliniu, ir vaidybiniu požiūriu solistas atliko, galima sakyti, nepriekaištingai. Sėkmė paskatino jaunuolį stoti į Lietuvos valstybinės konservatorijos dainavimo klasę. Netrukus jis tapo operos žvaigžde. Būdamas tik antrame kurse jau dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kuriame vėliau

◄ – Kokia opera tapo pirmuoju jūsų pastatymu?

– Tai buvo S.Rachmaninovo „Alekas“ (1967). Dabar galvoju, kad tai buvo drąsus ir rizikingas sprendimas. Juk šis veikalas labai sudėtingas muzikinės kalbos požiūriu, dramatiškas, ekspresyvus, ypač nelengva orkestrinė partitūra. Man pavyko suburti visos sudėties simfoninį orkestrą – virš 40 instrumentalistų. Iki tol kai kurie spektakliai buvo statomi pagal aranžuotes mažoms orkestro grupėms iš 12–13 žmonių. Beje, specialiai šiam spektakliui nupirkome kažkur rajone rastą arfą.

Pasirinkau šią operą pirmiausia todėl, kad joje nedaug solistų. Pagrindinį „Aleko“ solistą baritoną – 19-metį Baltijos laivų sta14

Dirigentas K.Kšanas su Talino operos ir baleto teatro „Estonia” solistu H.Krummu.

Asmeninio archyvo nuotr.

sukūrė daug įspūdingų, neužmirštamų baritono vaidmenų. Mes ir džiaugėmės, ir liūdėjome. Juk Klaipėdos liaudies opera šį solistą prarado.

Vargu, ar šiandien pavyktų ilgam laikui suburti neapmokamą simfoninį orkestrą. Man pavyko.

J.Strausso operetėje „Čigonų baronas“ (1971) sužibo ir chorvedybą baigęs tenoras Algirdas Čiplys, atlikęs Barinkajaus partiją.

Beje, jis, atsiskleidęs šiame vaidmenyje, kaip ir E.Vasilevskis, išvyko studijuoti vokalo į sostinę. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigęs prof. V.Daunoro klasę, dainavo

MUZIKA

G.Verdi „Traviatos“ solistai D.Juodikaitytė, Š.Juškevičius ir A.Bielskis.

1981 m.

Čigonaičių šokis iš G.Verdi operos „Traviata“.

G.Verdi opera „Traviata“: V.Navakauskas, Š.Juškevičius, V.Kubilienė, E.Kuodis. 1983 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

LNOBT. Išvykus A.Čipliui, Barinkajaus partiją labai sėkmingai dainavo nepamainomas teatro solistas tenoras Andrius Bielskis. Beje, savo solistės karjerą Liaudies operoje pradėjo ir įžymi LNOBT solistė Inesa Linaburgytė, gražiai pasirodžiusi operoje „Raudonkepuraitė“. Atrodo, kad tokia buvo mūsų misija – atrasti naujus talentus Lietuvai.

Man sekdavosi įžvelgti žmonių gabumus, turėjau tarsi kokią nuojautą, intuiciją. Susiradau matematiką Stasį Šniukštą, kuris gal ir nebuvo apdovanotas išskirtiniu balsu, net nepažinojo natų, tačiau pasižymėjo išskirtiniu artistiniu talentu, fenomenalia muzikine atmintimi ir klausa. „Čigonų barone“ jis sukūrė nepakartojamą charakterinį, komišką Župano personažą. Šis talentingas artistas tapo nepakeičiamu tenoru ir kituose spektakliuose.

Po 10 metų (1981) „Čigonų baroną“ pastatėme antrąsyk. Šis pastatymas buvo dar

populiaresnis – spektaklis rodytas nuolat, iki pat Liaudies operos statuso pakeitimo momento. Būtent „Čigonų baroną“ dirigavau paskutinį vakarą prieš Klaipėdos liaudies operai tampant Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru.

Atėjo naujų solistų – Kuo ypatingas buvo G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymas?

– „Meilės eliksyre“ (1974) dainavo jau gerokai sustiprėjusi, vokalo įgūdžius ištobulinusi Liaudies operos solistų trupė.

Pagrindinį vaidmenį atliko puikiai savo koloratūrinį sopraną valdžiusi Vlada Kubilienė. Ji buvo baigusi solinį dainavimą Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje.

Kaip buvusi tremtinė, ji, švelniai tariant, nepritapo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame buvo įsidarbinusi, tad, grįžus į Klaipėdą, solistei teko įsidarbinti mėsos kombinate. Po sunkaus darbo ceche V.Kubilienė tapdavo operos primadona. Ji dainavo pagrindines lyrinio koloratūrinio soprano partijas beveik visuose mūsų statytuose veikaluose. Solistė turėjo ypatingą savybę: bet kada, kad ir kokia būtų pavargusi, nusikamavusi, rytą ar vakarą, visada buvo geros vokalinės formos ir be jokio prasidainavimo, pasiruošimo galėdavo „paimti“ viršutinę „do“ ar „re“ (3 oktava).

Netrukus Klaipėdos liaudies operą papildė dar viena talentinga solistė – lyrinis koloratūrinis sopranas Galina Iljina. Ji, ilgai dainavusi Klaipėdos liaudies operoje, vėliau dirbo ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Čia solistų karjerą tęsė ir kiti pasižymėję Liaudies operos solistai – Šarūnas Juškevičius, Jadvyga Grikšienė ir kt.

Beje, dainuoti vieną pagrindinių solinių partijų – gražuolį gvardietį Belkorę „Meilės eliksyre“ pakviečiau žinomą estrados solistą, gražaus tembro baritoną Simoną Donskovą. Jausdamas profesionalo atsakomybę, jis labai stengėsi, puikiai išmoko nelengvą partiją ir įrodė, kad turi ne tik estradai reikalingų savybių, kad vertas ir operos scenos. Gaila, kad S.Donskovas Liaudies operoje dainavo epizodiškai, tiek, kiek leisdavo intensyvi veikla estradiniame ansamblyje, jo pragyvenimo šaltinis.

Belkorės partiją operoje dubliavo Minsko konservatorijos absolventas Antanas Bajerčius. Beje, keliuose mūsų „Meilės eliksyro“ spektakliuose daktaro Dulkamaros vaidmenį atliko garsus bosas iš Maskvos Leonidas Boldinas. ► 15

MUZIKA

Choras „Klaipėda“, solistai A.Bielskis, J.Butkytė, V.Tarasovas, koncertmeisterė M.Mosėnienė, dirigentas K.Kšanas. 2013 m.

Negalėjo statyti ką nori ◄ – Kaip 1978-aisiais Klaipėdos scenoje atsirado K.Millöckerio operetė „Studentas elgeta“?

– Dėl nedidelių Liaudies operos teatro galimybių, pirmiausia dėl ribotos tiek solistų, tiek orkestro grupių sudėties, taip pat ir dėl menkų finansinių, etatinių išteklių negalėjome statyti norimų, patinkančių

operų. Teko kruopščiai rinktis repertuarą.

Po „Meilės eliksyro“ karštligiškai ieškojau naujo veikalo. Įsitikinau, kad publikai labai patinka linksmi spektakliai, su komiškumo elementais. Bandžiau rasti kažką panašaus.

Reikia pasakyti, kad tuo metu repertuaro paieškos labai skyrėsi nuo dabarties: nebuvo kompiuterių, „YouTube“ ar kitų interneto kanalų, Klaipėdoje nebuvo jokių partitūrų. Partitūras peržiūrėjimui, pažinimui veždavausi lagaminais iš Vilniaus ar Kauno operos teatrų, važinėjau į Minsko, Rygos,

Choro „Klaipėda“ koncertas Romos bažnyčioje. Diriguoja K.Kšanas. 2002 m.

16

Vilniaus, Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitus operos teatrus žiūrėti operos spektaklių.

Tąkart nuvažiavau į Maskvą. K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre žiūrėjau K.Millöckerio operetę „Studentas elgeta“. Mane sužavėjo humoristinį pulkininko Olendorfo vaidmenį atlikęs garsusis solistas ir aktorius V.Kandelaki’s, kuris, nors ir būdamas garbaus amžiaus, tiesiog užbūrė publiką, žinoma, ir mane.

Pasiėmęs iš šio teatro partitūrą, grįžau į Klaipėdą, pasiryžęs statyti „Studentą elgetą“.

Asmeninio archyvo nuotr.

muzika

Rodėme operetę labai dažnai ir visada salė lūžo nuo publikos. Spektaklis labai patiko klaipėdiečiams.

1978-ieji buvo rekordiškai produktyvūs: pavasarį parodėme „Studento elgetos“ premjerą, o Naujuosius metus pasitikome su G.Verdi opera „Traviata“. Violetos partiją atliko ištvermingoji V.Kubilienė. Jai nenusileido kitos Violetos – G.Iljina, V.Kuraitė.

Manau, daugelis supranta, kad iš gabių, gražius balsus, talentingą muzikinę prigimtį turinčių mėgėjų įmanoma paruošti dainininkus, net solistus, suformuoti jų balsus ir išmokyti partijų. Tačiau su mėgėjais instrumentalistais simfoninio orkestro nesukursi. Čia reikia tik profesionalų. Liaudies operos orkestre man pavyko sujungti beveik visus tuomečius Klaipėdos instrumentalistus. Jame grojo aukštąjį muzikinį išsilavinimą turintys Klaipėdos muzikos mokyklų mokytojai, Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojai, studentai, net gabesni moksleiviai. Vargu, ar šiandien pavyktų ilgam laikui suburti neapmokamą simfoninį orkestrą. Man pavyko.

Naujas etapas – Kiekvienos premjeros turėjote laukti neramiai, juk entuziastų nebuvo kuo pakeisti?

– Ieškodamas idėjų naujam repertuarui, stebėdamas spektaklius didžiuosiuose Rusijos miestuose, sužinojau, kad ir ten daug kur veikia Liaudies operos teatrai. Beje, Baltijos šalyse Klaipėdos liaudies opera buvo vienintelė. Be abejo, milijoniniuose miestuose buvo visai kita situacija – juose netrūko talentingų žmonių. Ten žymus kokios nors srities mokslininkas dažnai būdavo ir puikus, konservatoriją baigęs muzikas. Šių teatrų vadovai, statydami spektaklius, paruošdavo chorą ir solistus, o reikalingos sudėties profesionalų simfoninį orkestrą samdydavo (finansiškai paremdavo turtingos gamyklos ir kt.) ir be jokio vargo rodydavo muzikinius spektaklius. Jiems nereikėdavo rinkti muzikantų iš viso miesto, kaip man, įkalbinėti, prašyti, skambinti prieš kiekvieną repeticiją.

Be abejo, pasitaikydavo, kad į spektaklį neateidavo koks nors muzikantas, ar net keli. Būdavo streso, nervų, bet, atrodo, nė vieno spektaklio neteko atšaukti.

Liaudies operos teatrui vis labiau įsitvirtinant miesto kultūrinėje erdvėje, gausiai ►

Vizitinė kortelė Kazys Kšanas gimė 1939 m. gruodžio 26 d.

Dievogalos kaime Raseinių rajone.

Baigęs Grinkiškio vidurinės mokyklos devynias klases, 1954–1959 m. Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje mokėsi groti trimitu (dėst. M.Zasčiūrinskas) ir choro dirigavimo (dėst. V.Balsys). 1959–1964 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (K.Griauzdės klasė). 1983 m. stažavo Rygos J.Vytuolio valstybinėje konservatorijoje, o 1988 m. – Leningrado N.Rimskio-Korsakovo valstybinėje konservatorijoje.

1965–1971 m. – Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas, nuo 1971 m. rudens – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetų Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo 1986 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto docentas, nuo 1992 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius, nuo 1995 m. – Operos studijos vadovas.

Buvo fakultetų tarybos narys, nuo 1997 m.

– universiteto senato narys, magistrantūros komiteto narys. Išugdė per 60 choro dirigentų. Buvo Rokiškio kolegijos, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos ir universiteto Menų fakulteto valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas.

Be pedagoginės veiklos, K.Kšanas nuolat vadovauja ir chorams. Kurį laiką vadovavo Klaipėdos jūreivystės mokyklos vyrų chorui, kuris dalyvavo koncertuose, prizinių vietų pelnė šalies moksleivių meno mėgėjų apžiūrose, buvo parengtas 1970 m. šalies dainų šventei.

1966–1986 m. – Klaipėdos liaudies operos meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

Pastatė S.Rachmaninovo operą „Alekas“ (1967), J.Strausso operetę „Čigonų baronas“ (1971, 1981), G.Donizetti operą „Meilės eliksyras“ (1974), K.Millöckerio operetę „Studentas elgeta“ (1978), G.Verdi operą „Traviata“ (1978), V.Gokieli operą vaikams „Raudonkepuraitė“ (1982), G.Rossini operą „Vedybų vekselis“ (1985) ir J.Offenbacho „Hofmano pasakas“ (1985). Operų ir operečių spektakliai buvo rodomi ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje, Šiauliuose, Plungėje, Telšiuose, Gargžduose, Kretingoje, Palangoje ir Liepojoje.

Operos mišrusis choras (60–70 dalyvių), nors daug dirbo teatre, rengė ir atskiras koncertines programas, dalyvavo 1970 m., 1975 m., 1980 m. ir 1985 m. šalies ir Klaipėdos miesto dainų šventėse, kompozitorių M.K.Čiurlionio, J.Naujalio, S.Šimkaus, J.Žilevičiaus,

J.Karoso autoriniuose koncertuose ir kituose kultūros renginiuose. Parengė M.K.Čiurlionio kantatą „De profundis“, S.Šimkaus kantatą „Gyvuok, tėvyne“ ir kitų stambesnių kūrinių. 1972 m. choras dalyvavo B.Bartoko šiuolaikinės muzikos festivalyje Debrecene (Vengrija), 1975 m. koncertavo Bulgarijoje, 1976 m. – Baltarusijoje, 1983 m. – Vokietijoje. Taip pat ne kartą dainavo Klaipėdoje, Vilniuje, Rygoje, Taline, Liepojoje, Kaliningrade ir Leningrade.

1986 m. Klaipėdoje įsteigus valstybinį muzikinį teatrą, K.Kšano vadovaujamas choras atsiskyrė nuo operos ir tapo savarankišku kolektyvu. 1987 m. jam suteiktas „Klaipėdos“ vardas. Choro koncertų programose – jau keli šimtai lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, ištraukų iš klasikinių operų ir operečių. Jis parengė J.Žilevičiaus kantatą „Vytautas Didysis“ ir V.Jakubėno kantatą „Pranaše didis“, dainavo Č.Sasnausko, V.Jakubėno, K.Griauzdės jubiliejiniuose koncertuose, 1990 m. dalyvavo tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje „Nuoro balsai“ Sardinijos saloje (Italija), kur surengė 10 koncertų teatruose, bažnyčiose ir mokyklose.

1993 m. ir 1996 m. dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „Europos chorų dienos“ Brėmene (Vokietija), kur surengė po 5 koncertus. Choras dainavo lietuvių išeivių ir Klaipėdos krašto kompozitorių kūrybos konferencijose, tradiciniuose „Klaipėdos muzikos pavasario“ renginiuose, 1990 m. dalyvavo Lietuvos tautinėje dainų šventėje, pirmojoje ir antrojoje pasaulio lietuvių dainų šventėse Kaune (1994) ir Vilniuje (1998), daug koncertavo su žymiais solistais ir simfoniniais orkestrais. Iš viso choras surengė daugiau kaip 1 000 koncertų.

K.Kšanas – Klaipėdos miesto dainų švenčių dirigentas, šalies dainų švenčių konsultantas, 1980 m. respublikinės dainų šventės ir 1994 m. pirmosios pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje dirigentas, 1989 m. dainų šventės Vilniaus Kalnų parke, skirtos pirmosios Lietuvos dainų šventės 65-mečiui, dirigentas. Buvo S.Šimkaus chorų konkursų ir vokalinių ansamblių „Sidabriniai balsai“ žiuri narys, 1996 m. Klaipėdos muzikiniame teatre pastatė V.Gokielio operą vaikams „Raudonkepuraitė“.

Yra dirigavęs maždaug 1 000 koncertų ir daugiau nei 400 muzikinių spektaklių.

1977 m. K.Kšanui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas, 1987 m. jis apdovanotas Kultūros žymūno ženklu, 2006 m. jam suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

17

MUZIKA

KU Menų fakulteto Operos studijos, kuriai vadovavo K.Kšanas, koncertas.

◄ lankomam publikos, kylant lygiui, vis atkakliau pradėjau kreiptis į vietinę ir šalies valdžią, reikalaudamas etatinio apmokėjimo solistams, orkestro artistams. Pamažu ledus pralaužiau, po truputį Liaudies operos teatras imtas finansuoti. Pradžioje atlygį ėmė gauti solistai ir orkestrantai už generalines repeticijas ir spektaklius, vėliau dotacijos didėjo.

Pradėjome gauti ir etatus. Pirmas etatinis Klaipėdos liaudies operos solistas – Viačeslavas Tarasovas, pirmas etatinis muzikantas – violončelininkas Matvejus Goldbergas.

Vėliau jų vis daugėjo. Taip po 15-os sunkių, tik entuziazmu paremtų metų prasidėjo naujas etapas. Darbas palengvėjo. Tačiau atsirado naujų rūpesčių. Man, kaip vadovui, dabar reikėjo persiorientuoti, imtis kitokių, ne mažiau sunkių psichologinio pobūdžio problemų sprendimo: operos dalyviai – jau ne vien entuziastai, grojantys, dainuojantys veltui. Tačiau dilema tokia: vieni dirba už atlygį, kiti – vis dar nemokamai. O užmokesčio nori ir siekia visi. Teko derinti pozicijas, nusiteikimą, kartais gesinti priešpriešą. Choras, beje, niekada nepretendavo į jokį atlyginimą ir visada dainavo iš idėjos.

Pasikviesdavo įžymybių

K.Kšanas su Operos studijos narėmis J.Butkyte-Komoviene ir V.Gumbryte-Trinke. 2004 m.

Operos studijos pavasario egzaminų sesija: J.Butkytė-Komovienė atlieka ištrauką iš G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“, diriguoja K.Kšanas. 2005 m. Juditos Butkytės-Komovienės archyvo nuotr.

18

– Nuo ko priklausydavo pastatymų sėkmė?

Ar gastrolių į Klaipėdą atvykdavo žinomų solistų?

– Kaip ir kiekviename teatre, vieni spektakliai rodomi rečiau, kiti nenueina nuo scenos ilgai. „Aleką“, be generalinės repeticijos, kurią stebėjo pilna žiūrovų salė, parodėme gal penkis kartus. Po vieną šios operos spektaklį parodėme Liepojoje ir Vilniuje. „Čigonų baronas“ vaidintas daugybę kartų. Džiaugiuosi, kad, praėjus metams po premjeros, 1972 m. man pavyko susitarti su ką tik iš Milano La Scalos grįžusiu garsiuoju mūsų tenoru Virgilijumi Noreika, kad jis padainuotų dviejuose „Čigonų barono“ spektakliuose Klaipėdoje.

Tai buvo didžiulis įvykis mieste: V.Noreika dainuoja Barinkajų „Čigonų barone“, aš – diriguoju. Publika netilpo žiūrovų salėje, žmonės stovėjo net fojė. Vėliau V.Noreika mūsų „Traviatoje“ dainavo Alfredą.

Norėdamas paįvairinti spektaklius, dar labiau sudominti publiką, į įvairių operų pastatymus vis dažniau kviesdavausi žymius Vilniaus, Kauno, Talino, Maskvos solistus.

Mūsų operose vaidmenis atliko E.Kaniava,

MUZIKA

I.Milkevičiūtė, S.Stonytė, V.Prudnikovas, R.Vešiota, D.Juodikaitytė, E.Kuodis, P.Zaremba ir daugelis kitų. „Traviatoje“ pagrindines Violetos ir Alfredo partijas yra dainavę beveik visi LNOBT pagrindiniai solistai: vieną savaitę vienas gastrolierius, kitą savaitę – kitas. Tai labai pakeldavo ne tik publikos susidomėjimą, bet ir sužadindavo mano bei viso kolektyvo norą dar geriau dirbti.

Su didele pagarba prisimenu estų garsenybę, legendinį tenorą Hendriką Krummą, kuris, atlikęs Alfredo partiją „Traviatoje“, paprašė surengti ir jo solinį koncertą su simfoniniu orkestru. Koncerto programai reikalingas partitūras jis atsivežė pats. Svoris buvo nemažas. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įvyko įspūdingas koncertas su dar algos negaunančiu orkestru (juokiasi). Taip, tai buvo neeilinis koncertas Klaipėdos istorijoje. Beje, į Klaipėdą H.Krummas atvyko tiesiai iš Maskvos, Didžiajame teatre padainavęs Manriko partiją G.Verdi operoje „Trubadūras“. Net neužsuko į namus Taline, tuo parodydamas mums didelę pagarbą. Juk ir lagaminus su partitūromis Klaipėdos koncertui jam teko tampyti po Maskvos viešbučius.

Kūrybos kvintesencija – 1985-aisiais pastatyta J.Offenbacho opera „Hofmano pasakos“ – vienas sudėtingiausių ir reikšmingiausių jūsų darbų uostamiesčio operoje?

– Atėjo metas, kai viso išaugusio, tapusio profesionaliu Klaipėdos liaudies operos teatro pastangomis galėjome imtis šio vieno sudėtingiausių operos literatūroje veikalo, turinčio gausybę solinių partijų.

Nuo 1984 m. mūsų teatro simfoninis orkestras, susidedantis iš 50 atlikėjų, jau buvo visiškai apmokamas, etatinis, tad buvo motyvuotas groti kuo geriau, ir dėl drausmės bei lankomumo nebereikėjo jaudintis.

Didesnė pusė solistų taip pat gaudavo atlyginimus. Solistų trupės meninį lygį kėlė aktyviai dirbantys profesionalai dainininkai: V.Kurnickas, M.Gylys, V.Tarasovas, V.Balsytė, V.Kirstukaitė, A. Sauspreikšaitis, V.Vadoklienė, A.Bajerčius ir kiti. Į Liaudies operos gretas labai sėkmingai įsiliejo tuomet dar studentas, talentingas choro dirigentas V.Konstantinovas, dabartinis

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, anuomet mums daug padėjęs dirbant su operos choru, kurio bent pusė dainininkų taip pat jau buvo etatiniai. Pagerėjus sąlygoms, visi matė spartų teatro meninį kokybinį ir kiekybinį augimą.

Dirbome reguliariai, turėjome nuolatinę afišą – per mėnesį parodydavome 4–6 spektaklius ar surengdavome koncertus. „Hofmano pasakos“ tapo tarsi mano darbo kvintesencija. Tačiau to meto Lietuvos valdžiai šis pasirinkimas nepatiko, laikė jį netinkamu idėjiškai. Kultūros ministerijos vadai, skirdami finansavimą, jautėsi galį reguliuoti ir repertuarą, todėl siūlė statyti kažką realistiško. Nepaklausiau.

Man labai patiko „Hofmano pasakų“ idėja, kūrinio simbolika, giliaprasmiai personažų charakteriai, tarsi įkūnijantys menininko egzistencijos problemiškumą gyvenant idealų ir iliuzijų pasaulyje. „Hofmano pasakas“ buvau tiesiog įsimylėjęs. O statyti sekėsi nelengvai. Dekoracijos, gaminamos LNOBT, vėlavo, stabdydamos režisūrinės koncepcijos sprendinius. Savo dirbtuvių, kaip ir kostiumų siuvėjų padalinio, neturėjome. Valdžia kaltino mane dėl atidedamos premjeros, o iš tikrųjų stabdis buvo dekoracijų vėlavimas. Įvykusi premjera turėjo didžiulį pasisekimą. Labai palankiai apie ją atsiliepė muzikos kritikai.

Paraleliai su „Hofmano pasakomis“ pastatėme ir G.Rossini operą „Vedybų vekselis“ (1985). Į ją įvedžiau dar vieną savo „atrastą“ estrados solistą Adolfą Jarulį. Įsivaizduokite – talentingas žmogus, nepažįstantis natų, pas mus dainavo itališkoje operoje. Atliko jis ir Vilko vaidmenį V.Gokieli operoje vaikams „Raudonkepuraitė“ (1982).

Režisavo klaipėdiečiai – Kas Klaipėdos liaudies operai kurdavo dekoracijas, kostiumus pastatymams? Ar sulaukdavote režisierių pagalbos?

– Lėšų dekoracijoms, sceniniams kostiumams skirdavo Klaipėdos kultūros namai.

Scenografus, dailininkus dažniausiai kviesdavomės iš Vilniaus. „Aleko“ scenografiją kūrė dailininkas M.Labuckas iš LNOBT, „Čigonų baronui“ – Igoris Ivanovas iš to paties teatro, „Meilės eliksyrui“ – Henrikas Ciparis, taip pat iš Vilniaus operos, „Studentui elgetai“ – klaipėdietė Sofija Kana-

verskytė, antrojo pastatymo „Čigonų baronui“ – vilnietės dailininkės L.Černeckaitė ir D.Vanagienė, „Raudonkepuraitei“ – vilnietės D.Vanagienė ir I.Zabarauskaitė, „Vedybų vekseliui“ – klaipėdietė O.Ronkaitienė, „Hofmano pasakoms“ – D.Vanagienė.

Režisuoti kviečiau žinomus Klaipėdos teatro žmones: dramos aktorius Balį Juškevičių, Eleną Savukynaitę, operos solistę Genovaitę Avižienienę, antrąjį „Čigonų baroną“ ir „Raudonkepuraitę“ režisavo profesionali dramos režisierė Angelė Juškevičienė. Didelė garbė man buvo dirbti su garsiu aktoriumi Vytautu Paukšte, režisavusiu „Čigonų baroną“, „Meilės eliksyrą“ ir „Traviatą“.

Sudėtinga jiems buvo kurti Klaipėdos liaudies operoje, nes nebuvo tam tinkamų sąlygų, neturėjome net vietos dekoracijų sandėliavimui, sceninių rūbų saugojimui.

– O kaip važiuoti į gastroles su žmonėmis, kurie turi kitus darbus? Turbūt būdavo sudėtinga suderinti?

– Taip, tai buvo itin sunku, tačiau pavykdavo. Vilniaus operos teatre rodėme „Aleką“ ir „Meilės eliksyrą“, Kaune, Šiauliuose – „Čigonų baroną“ ir „Meilės eliksyrą“. Su „Traviata“ gastroliavome Plungėje, Telšiuose, Gargžduose, Kretingoje, Palangoje.

Lemtingas virsmas – Kone savo atskirą veiklą vykdė Liaudies operos mišrus choras, su kuriuo jūs rengėte koncertines programas, atlikdavote net kantatas, dalyvaudavote dainų šventėse, kituose kultūros renginiuose, festivaliuose, gastroliavote užsienyje. Ar tai nebuvo per didelis krūvis chorui, kuris turėdavo dainuoti ir Liaudies operos spektakliuose?

– Choras dalyvavo ne tik operų spektakliuose. Norėjome reikštis kur kas plačiau, nes choras buvo meniškai gana stiprus, pajėgus atlikti įvairiausių žanrų kūrinius.

Tad mielai dalyvaudavome dainų šventėse, rengdavome chorines programas ir daug gastroliavome. Dainavome ne tik a cappella ar pritariant fortepijonui, rengėme koncertus su Liaudies operos simfoniniu orkestru, solistais. Beje, tada su orkestru man jau padėjo dirbti dirigentas Algis Jonas Lukoševičius, simfoninio dirigavimo profesiją įgijęs Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. ► 19

MUZIKA

Kazio ir Daivos Kšanų antrosios vestuvių metinės. 1968 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip minėjau, palaipsniui augant Liaudies operos meniniam lygiui, vis su didesniu noru į jį važiuojant jauniems profesionalams solistams ir instrumentalistams, nuolat pilnoje salėje rodant spektaklius, rengiant pasisekimą turinčius koncertus, vadovybei didinant finansavimą, steigiant etatus, buvo akivaizdu, kad Liaudies opera jau seniai „išaugo“ iš mėgėjų padėties „rūbo“. Tapo aišku, kad atėjo metas Liaudies operos teatrui suteikti valstybinį statusą. 1986 m. aktyvumą pradėjo rodyti ir miesto valdžia – Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė. Idėjai pritarė ir Lietuvos finansų bei kultūros ministerijos.

Klaipėdos liaudies operos teatrui patiriant virsmą į valstybinį muzikinį teatrą, paraleliai dirbau ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose docentu. Vyriausybei patvirtinus valstybinio muzikinio teatro statusą, jam vadovauti buvo paskirti žmonės iš Kauno. Man pasiūlė vyriausiojo chormeisterio pareigas, bet tik su sąlyga, kad atsisakysiu darbo fakultetuose. Tačiau aš nenorėjau mesti darbo aukštojoje mokykloje, netekti profesūros galimybių. Taip ir palikau Muzikinį teatrą: 20 metų buvau pratęs vadovauti sau pats, kitaip nebemokėjau (juokiasi).

Pastangos nenuėjo veltui

Po KU Menų fakulteto Operos studijos kalėdinio koncerto.

Juditos Butkytės-Komovienės nuotr. ◄ Su juo kartu parengdavome įvairias, tiems laikams net labai modernias programas, kuriose skambėjo V.Bacevičiaus, H.Elerio, A.Skultės kūriniai. Su valtornininku Žygimantu Čmeliausku, iš orkestro muzikantų subūrę kamerinę grupę, atlikdavome senovinį, barokinį repertuarą.

– Klaipėdos liaudies operos pagrindu 1986-aisiais buvo įkurtas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Papasakokite apie tuos lemtingus įvykius.

20

– Šventa vieta tuščia nebūna?

– Iš naujo 1987 m. subūriau mėgėjų mišrų chorą „Klaipėda“, kuris ir dabar reziduoja Žvejų rūmuose. Jame, beje, buvo daug Liaudies operos choristų. Su šiuo iki šiol tebegyvuojančiu choru rengiu įvairiausias programas, kuriose skamba dainos apie jūrą, Klaipėdą, lietuvių liaudies dainų harmonizuotės, Mažosios Lietuvos kompozitorių dainos, sakraliniai kūriniai ir kt.

Dalyvaujame Lietuvos ir regiono dainų šventėse. Gastroliuojame užsienio šalyse – Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Makedonijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kitur. Tačiau labiausiai aš bei choro artistai mėgstame ir daugiausia dainuojame ištraukas iš operų bei operečių, dažnai pasikviesdami Klaipėdos ir kitų miestų žymių solistų. Man labai malonu, kad jau daug metų choro koncertmeisterė yra mano dukra Miglė Mosėnienė.

Didelį džiaugsmą man teikė ilgametis dirigento darbas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Operos studijoje, kurioje savo karjerą pradėjo nemažai šiandien Klaipėdoje žinomų solistų – J.Butkytė, R.Ulteravičiūtė, K.Nevulis, A.Dovydaitienė, S. Zonys, V.Trakys, T.Jakas ir kiti. Su jais ir daugeliu kitų Operos studijoje rengdavome koncertus, statydami ištraukas, ištisus operų ir operečių veiksmus, kuriuos režisuodavo prof. Ona Glinskaitė. Operos studija kaip disciplina buvo privaloma visiems Dainavimo katedros studentams.

Tie 20 metų, vadovaujant Liaudies operai, buvo patys sunkiausi, sudėtingiausi, bet kartu ir patys laimingiausi mano gyvenime.

Taigi, vakarais – darbas su choru, o rytais – darbas Operos studijoje ir specialaus chorinio dirigavimo paskaitos.

Kurį laiką dar nenutraukiau ryšių ir su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Buvęs jo vadovas S.Domarkas vis pakviesdavo diriguoti jubiliejiniuose teatro renginiuose, minėjimuose. Su malonumu dalyvaudavau rengiamuose vadinamuosiuose dirigentų paraduose. Stodamas prie dirigento pulto prieš Muzikinio teatro orkestrą, džiaugdavausi radęs, kad jis vis tobulėja.

S.Domarko pakviestas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastačiau ir dirigavau V.Gokieli operą „Raudonkepuraitė“.

– Kokią žymę jūsų gyvenime paliko du dešimtmečiai Klaipėdos liaudies operoje?

– Tie 20 metų, vadovaujant Liaudies operai, buvo patys sunkiausi, sudėtingiausi, bet kartu ir patys laimingiausi mano gyvenime. Dirbau darbą, kurį be galo mėgau, mylėjau tuos žmones, ėjusius su manimi. Nors esu baigęs choro dirigavimo mokslus, o simfoninio operinio dirigavimo skonį patyriau tik stažuodamasis Sankt Peterburgo konservatorijoje, tačiau stambios formos, ypač opera, man pagal vidinį jausmą, muzikinės dramaturgijos suvokimą buvo pačios artimiausios.

Liaudies operoje dirbau neskaičiuodamas valandų, nekreipdamas dėmesio į poilsio dienas, tokių man kaip ir nebuvo, kažko-

MUZIKA

dėl nelabai jaudino ir menkas atlyginimas.

Dirbau daug ko atsisakydamas, neretai aukodamas šeimos interesus ir poreikius.

Tačiau tai nenuėjo veltui. Pastangos ir įdėtas darbas pasiekė mano ilgai brandintą, išsvajotą rezultatą – Klaipėdoje gyvuoja valstybinis muzikinis teatras, septynmyliais žingsniais einantis meninio meistriškumo link. Praėjus net trims dešimtmečiams nuo mano darbo operos teatre pabaigos, kartais ir dabar sapnuose padiriguoju kokį nors muzikinį spektaklį.

Džiaugiasi savo šeima – Bet didžiausias jūsų gyvenimo lobis – vaikai ir anūkai?

– Už viską, ką galėjau pasiekti, labai dėkingas savo žmonai Daivai. Labai didžiuojuosi, nebijau šio žodžio, savo nuostabiais, nelengvais laikais augusiais vaikais ir jau laisvoje Lietuvoje gimusiais, savo kelią laisvai besirenkančiais mylimais keturiais anūkais. Manau, kad juos supusi ir tebesupanti

Kazys ir Daiva Kšanai su vaikais ir jų šeimomis.

muzikinė šeimos aplinka paliko vienokią ar kitokią žymę kiekvieno gyvenime.

Ryškius, išskirtinius muzikinius duomenis turintis sūnus Ugnius (54), vaikystėje mintinai mokėjęs ir išdainuodavęs visas mano diriguojamas operas su visais orkestriniais intarpais ir ne tik jas, baigė vaikų muzikos mokyklą, tačiau pasirinko, ko gero, likimo jam skirtą mediko kelią. Nuo aštuntos klasės iki pat kol baigė vidurinę mokyklą, net per mokslo metus jis naktimis dirbo sanitaru Greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šiuo metu jis sėkmingai dirba neurochirurgu Vilniaus Santaros klinikose.

Dukra Miglė (52), be gabumų muzikai, turėjusi daug kitų svajonių ir pomėgių, pirmenybę atidavė muzikai. Baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijono klasę, ji šiuo metu moko groti fortepijonu Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos auklėtinius, dirba „Klaipėdos“ choro koncertmeistere, daug metų darbavosi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Operos studijos koncertmeistere. Šaunusis Miglės sūnus, mūsų pirmasis anūkas Matas (30) – taip pat J.Karoso muzikos mokyklos auklėtinis, baigė Vilniaus

universitetą ir puikiai darbuojasi Vilniuje verslo komunikacijos srityje.

Dideliais muzikiniais gabumais apdovanotas anūkas Juozas (29) 10 metų mokėsi Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos smuiko klasėje, tačiau, dabar dvyliktokas, savo ateitį mato kitur. Po kelių mėnesių baigs „Ąžuolyno“ gimnaziją.

Sūnaus Ugniaus vyresnioji dukra Ieva (28), baigusi Vilniaus B.Dvariono muzikos mokyklą, – gabi muzikantė, skambina, dainuoja, vaidina, profesiją įgijo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje ir šiuo metu yra LRT režisierė.

Na, o mūsų mažiausioji anūkėlė Ugnytė (gim. 2010 m.) nenustoja stebinti savo talentais. Aišku, kiekvienas pagalvos ir geraširdiškai pasijuoks: „kiekvienai pelėdai savi pelėdžiukai gražiausi“, o kiekvienam seneliui savo anūkai patys gabiausi.

Tačiau, patikėkit, čia ne toks atvejis. Ugnė pasižymi sunkiai suvokiamais, gamtos apdovanotais gabumais muzikai. Ji tiksliai dainuoja vos kartą išgirstus kūrinius ir lanko Vilniaus B.Dvariono muzikos mokyklą.

Stebėtinai puikiai piešia. Kitų gebėjimų neminėsiu.

Asmeninio archyvo nuotr.

21

MUZIKA

Klaipėdos dramos teatre spektaklį kurianti šiuolaikinio lenkų teatro pažiba A.Duda-Gracz mano, kad nėra blogų aktorių, yra tik blogi režisieriai.

Kemel photography nuotr.

22

TEATRAS

A.Duda-Gracz: menas yra vienas iš nedaugelio įrodymų, kad Dievas yra Klaipėdos dramos teatre juntamas ypatingas pakylėjimas.

Spektaklį kuria lenkų režisierė Agata Duda-Gracz. Koridoriuose retkarčiais sutinkami aktoriai neslėpė, kad daugeliui jų darbas su šia režisiere buvo profesinė svajonė. Jie pasakojo apie nepaprastą režisierės atidumą, atvirumą, jautrumą, unikalų santykį su medžiaga. A.Duda-Gracz pati rašo savo spektaklių tekstus, kuria scenografiją. Ji pabrėžia, kad ne aktoriai dirba jai, o ji – aktoriams, jie yra aktyvūs savo personažų kūrėjai. Anot jos, „visada yra toks susitarimas, kad pirmosios repeticijos metu niekas nežino, kada mirs, ir kiekvienas personažas turi užsitarnauti teisę gyventi“.

Kristina SADAUSKIENĖ

Pirmą kartą uostamiestyje A.Duda-Gracz viešėjo 2018 m. Į festivali „TheATRIUM“ buvo atvežusi savo spektaklį „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“. Šiuo metu kuriamas spektaklis pasakos apie italų

dailininką, vieną iškiliausių baroko epochos meistrų Michelangelo Merisi da Caravaggio (1571–1610).

A.Duda-Gracz yra žymaus lenkų dailininko Jerzy’o Duda-Gracz dukra – jis ją dažnai vaizdavo savo paveiksluose, bet ir ji kiekviename savo spektaklyje cituoja tėtį.

Ne tik jį. Kiekvienu spektakliu atiduoda pagarbą savo tėvams, jų atminimui.

A.Duda-Gracz papasakojo apie save.

Gimiau Katovicuose, pietų Lenkijoje.

Mano tėtis buvo dailininkas, mama – chemikė. Esu labai ilgai laukta vienturtė. Buvau lepinama iki begalybės. Tėvai sakė, kad esu dovana iš dangaus, kad Dievas jiems mane davė laimei. Iki man gimstant tėvai išgyveno begalę tragedijų. Nepaisant to, mokėjo džiaugtis gyvenimu ir niekada neprarado vilties, kad atsirasiu šiame pasaulyje. Todėl, kai gimiau, manęs laukė visa šeima – tėvai, seneliai ir tuomet jau viena močiutė. Kai senelis sužinojo, kad atėjau į pasaulį, kad esu sveika ir kad esu pirmas mano tėvų vaikas, kuris išgyvens – jis taip stipriai apsidžiaugė, kad jam plyšo aorta ir jis numirė. Mano krikštynos įvyko dieną po jo laidotuvių.

Vaikystėje išgyvenau septynis smegenų sukrėtimus. Tikriausiai tai yra mano tapimo režisiere priežastis. Man nuolat kas nors atsitikdavo. Turėjau neįtikėtinai laimingą ir mylinčią šeimą. Mano tėvai nekalbėjo apie pinigus. Nesvarbu, ar jų buvo, ar ne. Jie labai mylėjo vienas kitą. Turėjo didžiulį būrį draugų. Neslėpsiu, kad dažniausiai rinkdavausi juos, o ne savo bendraamžius. Buvau truputį per žemas, nutukęs vaikas, kaip iš Fernando Botero paveikslų, ir visą laiką ► 23

TEATRAS

◄ girdėjau, kad esu pati gražiausia pasaulyje. Dėl savo perdėto jautrumo dažnai grauždavau nagus. O tėtis tvirtino, kad vyrai varžysis dėl mano nugraužtų rankyčių.

Vaikystės ir jaunystės laiką prisimenu su didžiule laime, kaip ir visą savo gyvenimą.

Ir nors savo kelyje patyriau įvairių išgyvenimų, manau, kad esu labai laiminga. Turiu laimę sutikti žmones. Gal dėl to taip stipriai jais tikiu. Visada, kai nuo scenos pasakoju net sudėtingiausius dalykus, netausoju žmogaus. Bet sutelkiu į jį visą dėmesį.

Baigusi licėjų Katovicuose išvažiavau į Krokuvą. Ten studijavau meno istoriją.

Mano specialybė – Bizantijos menotyrininkė ir medievistė. Iš karto po meno istorijos studijų įstojau į Krokuvos teatro akademiją, kurioje studijavau režisūrą. Turėjau didžiulę garbę susitikti su didžiausiais lenkų režisieriais – mano kurso vadovu Krystianu Lupa, Rudolfu Zioło, Mikołajumi Grabowskiu, Bogdanu Husakovskiu. Neįtikėtini režisieriai. Ketveri metai bendravimo su jais teatro akademijoje padėjo suvokti, kad niekas manęs neišmokys režisūros, kad to reikia išmokti pačiai, kad kiekvienas režisierius turi savo braižą ir kalbą. Todėl atmečiau daugumą neįtikėtinai nuostabių ir svarbių mokslų ir pradėjau eiti savo keliu, išdidžiai išgyvendama visas to pasekmes.

Net jei tik vienam žiūrovui – vis tiek verta kurti didelius, sudėtingus, daug aktorių reikalaujančius spektaklius.

Man yra 46 metai ir tai yra „kietas“ amžius. Gyvenu Krokuvoje. Praėjo jau 17 metų po debiuto teatre. Mano tėvų jau nebėra. Bandau išmokti su tuo gyventi.

Kiekvienu spektakliu atiduodu pagarbą mamai ir tėčiui. Ir visada viską darau turėdama vilties, kad jie manęs nesigėdys.

Mano mama mirė prieš metus, tėtis prieš 16 metų, bet jie yra čia.

Turiu pernelyg gražų sūnų. Žinoma, jis irgi yra vienturtis ir neįtikėtinai išlepintas. Vežiojuosi jį visur, kur tik įmanoma.

Rodau jam pasaulį tokį, koks man atrodo gražiausias ir įdomiausias. Kankinu jį, versdama žiūrėti paveikslus, ikonas ir leisti valandų valandas muziejuose. Kad būtų 24

Spektaklio apie M.Merisi da Caravaggio repeticijos su režisiere A.Duda-Gracz akimirkos.

sąžininga, išmokau žaisti kompiuterinį „Star wars“ žaidimą. Nusprendžiau etatu neprisirišti prie vieno teatro. Todėl labai daug važinėju, dirbu įvairiose vietose.

Kiekviename teatre sukuriu sau naujus namus. Tiek mano sūnus, tiek mano mylimasis supratingai tai priima.

Labai anksti nusprendžiau, kad tapsiu teatro režisiere. Apie tai skelbti pradėjau būdama pirmoje klasėje. Kai tik išmokau rašyti, pradėjau kurti pirmuosius scenarijus.

Režisavau pirmokų pasirodymus, tokius kaip „Mamos dienos Olimpe“. Žinoma, sau skyriau pagrindinį vaidmenį. Visi klasės vaikai, kuriuos mėgdavau, gaudavo didelius vaidmenis. Tie, kurių nemėgau, turėjo mažus ir neįdomius vaidmenis. Neįtikėtina, kad visi tam pritarė. Vėliau savo spektakliuose niekada nevaidinau. Bet tada pirmą kartą patikėjau, jog galiu būti režisierė ir galiu įtikinti žmones, kad jie yra aktoriai.

Mokykloje režisavau visas įmanomas šventes, minėjimus. Dar tebevykdavo Spalio

TEATRAS

tobuliausius ir prasčiausius pastatymus.

Labai komplikuota tai, kad iš prigimties esu žmogus be klausos. Negaliu pakartoti net paprasčiausios melodinės linijos. Būtent dėl to muzika kelia absoliutų susižavėjimą.

Bet dėl jos pertekliaus vaikystėje opera ilgai man sukeldavo atmetimo reakciją. Dabar tai keičiasi, ir suprantu, kad tai, ką patyriau vaikystėje, buvo labai svarbu. Ir būtent tai suformavo suvokimą, kad niekaip kitaip negalėčiau įsivaizduoti savo vaikystės.

Taip pat mane traukė tapyba. Labai daug piešdavau, tapydavau. Tėvai išbandė viską, kad to nedaryčiau, nes tai tokia nemoteriška profesija. Ir labai sunku moteriai tapytojai atsiskleisti, o ypač jaučiant spaudimą dėl to, kad esu tapytojo dukra. Dėl to ir pasirinkau labai moterišką profesiją – teatro režisūrą.

Vėliau viskas sklandžiai ir greitai plaukė. Ir dėl to, kiek daug buvau mačiusi, išskyrus tas traumas, pavyzdžiui, T.Kantoro spektaklį, mano susižavėjimas teatru vis didėjo. Ėjau į jį savo noru – manęs ten nebereikėjo vestis.

Tuo metu Lenkijoje režisūra buvo podiplominė. Tai reiškia, kad įstočiau mokytis režisūros, prieš tai turėjau baigti kokias nors kitas studijas. Nuo vaikystės mano vaizduotėje gyvenę personažai buvo ne iš pasakų, bet iš paveikslų. Be to, kaip minėjau, mėgau tapyti. Tad meno istorijos studijos buvo akivaizdus pasirinkimas. Be jų nelabai įsivaizduoju režisavimo dabar. Nesu baigusi scenografijos, nepaisant to, kiekvienam savo spektakliui ją kuriu pati. Ir man ilgai skaudėjo, labai stebino, kai Lenkijoje kurį laiką buvau pripažįstama labiau kaip scenografė, o ne kaip režisierė. Daugiau apdovanojimų gavau už scenografiją, o ne už režisūrą. Tas pats, jei televizijos žurnalistė būtų apdovanojama ne už vedamas laidas, o už makiažą.

Kemel photography nuotr.

revoliucijos šventės, ir aš, galima sakyti, būdama aštuonmetis vaikas, tam tikra žodžio prasme kolaboravau su sistema – ruošdavau Marios Skłodowskos-Curie ir Fryderyko Chopino biografijų inscenizacijas. Iki šiandien vis dar stebiuosi savo nuostabių mokytojų tolerancija ir kantrybe. Jie man leido tai daryti, o klasės draugai sutiko dalyvauti.

Mano tėvai buvo didžiuliai teatro gerbėjai. Iš Katovicų važiuodavome į Varšuvą, Krokuvą, Poznanę, Vroclavą – į visas prem-

jeras. Kai tik kažkas naujo pasirodydavo, sėsdavome į savo „maluchą“ ir važiuodavome. Labai dažnai galvodavau, kad išprotėsiu iš nuobodulio, nes nieko nesuprasdavau.

Kai man buvo devyneri metai, vienu iš sunkiausių išgyvenimų teatre tapo Tadeuszo Kantoro spektaklis „Wielopole, Wielopole“.

Po jo norėjau nusižudyti. Tai, ką mačiau, man buvo visiškai nepriimtina. Dabar žinau, kad tai buvo neįkainojama patirtis.

Mano mama dievino operą. Su ja lankėmės operų premjerose. Matėme viską –

Nuo tam tikro momento pradėjau rašyti tekstus. Praėjus keleriems metams po studijų suvokiau, kad tam, jog spektaklis būtų išsamus, negaliu gvildenti, keisti arba taisyti svetimo teksto – turiu parašyti savo.

Neįsivaizduoju savęs darančios kažką kita.

Net dabar, tos prakeiktos pandemijos laiku, kai supratau, kad esame visiškai nereikalingi. Teatras nėra toks reikšmingas visuomeniniame gyvenime, kaip man atrodė. Jis žmonėms nėra nei pirmas, nei trečias, nei dešimtas poreikis. Nepaisant to manau, net jei tik vienam žiūrovui – vis tiek verta kurti didelius, sudėtingus, daug aktorių reikalaujančius spektaklius. ► 25

TEATRAS

◄ Mano kūrybai didelę įtaką turėjo mano autoritetai, jų labai daug. Tapytojai: M.Merisi da Caravaggio, Rembrandtas van Rijnas, Johannesas Vermeeris, Francis Baconas, Hieronymusas Boschas, Ilja Repinas, Aleksanderis Gierymski’s, Jacekas Malczewski’s, senųjų ikonų tapytojai. Režisieriai: Konradas Swinarski’s, T.Kantoras, Józefas Szajna, Eimuntas Nekrošius, K.Lupa.

Laikau juos savo autoritetais, bet viską darau savaip. Mano kūrybos pagrindas – Biblija, mitologija, Williamo Shakespeare’o ir Antono Čechovo kūryba. Viskas, ką darau, yra šių keturių literatūros rūšių sandūroje.

Savo spektakliuose nepolitikuoju, nesistengiu moralizuoti. Nesakau, kokie privalo arba neprivalo būti žmonės. Stengiuosi pasakoti savas, subjektyvias, mano perfiltruotas, tik mano akimis pamatytas istorijas – apie meilę, mirtį, vidutinybę, apie Dievą ir jo ieškojimą, apie kvailumą, tironiją, kūrybą ir kūrybos aktą. Ir kiekvieną kartą, susitelkusi į konkrečią temą, per ją pasakoju apie konkretų pasaulį. Tai visada yra bendruomenė. Nekuriu monospektaklių.

Mano teatras emocionalus ir subjektyvus. Emocionalus – kupinas jausmų ir keliantis jausmus. Subjektyvus todėl, kad

Vizitinė kortelė Agata Duda-Gracz gimė 1974 m. Katovicuose Lenkijoje.

1998 m. baigė meno istorijos studijas Jogailos universitete Krokuvoje.

2002 m. baigė teatro režisūros studijas Krokuvos Ludwiko Solskiego nacionalinėje teatro meno akademijoje.

Lenkijoje sukūrė daugiau nei 20 spektaklių.

1998 m. pastatė savo pirmąjį spektaklį „Kainas“ pagal George’ą Byroną. Įvairių prestižinių Lenkijos apdovanojimų nominantė ir laureatė: 2009 m. jai įteiktas „Auksinis lauras“ už meistriškumą mene, 2010 m. įvertinta dviem Lodzės „Auksinės kaukės“ apdovanojimais už geriausią 2009–2010 m. teatro sezono režisūrą ir scenografiją, 2017 m. apdovanota Lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos įsteigta Tadeuszo Zelenskio-Bojaus premija, XXII Lenkų šiuolaikinio meno konkurse laimėjo geriausios režisierės apdovanojimą už spektaklį „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“, už tą patį spektaklį kaip geriausia režisierė apdovanota X tarptautiniame teatro festivalyje „Boska komedia“.

26

reiškiu tik savo nuomonę. Nepasakoju šventų tiesų, tik sakau – aš taip manau. Į repeticijas atvykstu dažniausiai turėdama maždaug pusę teksto. Kartais turiu du trečdalius. O likusi dalis gimsta priklausomai nuo to, iki ko prieiname repeticijų metu. Teksto kūrimui nenaudoju repeticijų užduočių ir improvizacijų. Visada yra toks susitarimas, kad pirmosios repeticijos metu niekas nežino, kada kas mirs, ir kiekvienas personažas turi užsitarnauti teisę gyventi.

Dėl jo darbštumo ir talento tai, ką sugebėjo nutapyti, veikia taip stipriai, kad nebėra svarbu, koks jis buvo ir ką padarė.

Tai sukuria labai įdomų reiškinį – aktoriai pradeda laukti, kas su jų personažais toliau įvyks. Truputį kaip gyvenime, kai laukiame ateinančios dienos. Prieš trejus metus stačiau „Makbetą“ ir jutau kažkokį apmaudą, kad jau viskas iš karto yra žinoma, kad aktoriai nedreba dėl savo personažų likimo – jau aišku, kas kam atsitiks. Dievinu tą momentą, kai po pertraukos arba savaitgalio grįžtu į darbą ir visi laukia – „na, kas toliau vyks su mano personažu?“, „ar jie permiegojo?“, „kodėl jis mane nužudo, o ne aš jį? Aš irgi galėčiau! Palauk, paimprovizuokime štai taip – aš tau parodysiu“. Tai yra nuostabiausi momentai.

Manau, kad nėra blogų aktorių, yra tik blogi režisieriai. Arba davė netinkamą vaidmenį, arba blogai vedė aktorių to vaidmens link.

Jau seniai norėjau sukurti spektaklį apie Caravaggio. Mane įkvėpė ypatingas jo gyvenimo ir meno kontrastas. Jis buvo dvigubas žudikas, ugningo ir ūmaus charakterio, nuolatinis viešnamių lankytojas, nuolat įsiveldavo į visokias aferas, muštynes, buvo linkęs į kraštutinumus, fanatiškas. Jis tapė žiaurius, bet kartu meilės žmogui kupinus paveikslus. Jo realizmas, nepaisant išorinio atgrasumo, yra švelnus. Savo paveiksluose neteisino ir nepateisino nieko. Jis tapė pasaulį tokį, koks yra. Bet prisodrino jį neįtikėtinos meilės, tikėjimo, švelnumo.

Savo paveiksluose Caravaggio pasirodė esąs humanistas visa to žodžio prasme. Sugebėjo švelniai parodyti kiekvieną žmogaus žaizdelę, iškilmingai vaizduoti paprastumą, naivumą.

Dabar kuriamas spektaklis nebus pasakojimas apie dailininko gyvenimą.

Susitelksime į svarbiausius jo gyvenimo momentus. Kai jis sutinka savo meilę, mirtį, geidulį, nusikaltimą, ambicijas, godumą, kvailumą ir šventumą. Tai nutinka per vieną naktį. Dėl to visas spektaklio veiksmas vyks vienoje galvoje, iš vieno požiūrio taško.

Scenos, kurias pamatys žiūrovai, bus labai realistiškos, bet atrodys kaip vizijos. Tai bus tiesioginės Caravaggio paveikslų citatos.

Nepaisant to, kad tai istorijai – 400 metų, jaučiu, kokia ji neįprastai panaši į mūsų laikų apokalipsę. Tai buvo laikas, kai Europoje siautėjo mirtinos ligos, badas, karai, reformacija, bažnyčia pradėjo drebėti. Visa tai atrakino žmonėse kraštutinį elgesį. Tai laikas, praėjus 70 m. po Romos plėšimo – įvykio, sunaikinusio miestą per katalikų ir protestantų karą. Ant laužo tuomet sudegintas Giordano Bruno. Kalbant apie šiandieną, tokie degantys laužai lenkams yra arčiau nei lietuviams. Tai buvo laikas, kai taip lengva apkaltinti kitą, kai žmonės dalyti į geresnius ir blogesnius. Kai tie, kurie leidžia sau galvoti kitaip nei katalikų bažnyčia, irgi buvo blogesnės rūšies žmonėmis (taip savo oponentus pavadino ir Jaroslawas Kaczynskis – aut. past.).

Tikiu, jog menas yra vienas iš nedaugelio įrodymų, kad Dievas yra. Nepaisant neįprasto gyvenimo būdo, Caravaggio buvo vienas geriausių visų laikų menininkų. Manau, kad be šventumo nėra profaniškumo ir atvirkščiai. Auksinis vidurys neegzistuoja.

Menininkas iš prigimties yra perdėjimų karalius. Jis nėra objektyvus – tik subjektyvus, egoistiškas, visą pasaulį mato per save, yra garbėtroška, didžiausia jo gyvenimo meilė – meilė sau. Tai liečia absoliučiai visus, įskaičiuoju ir save. Bet ne kiekvieno menininko kūryba yra tokia kaip Caravaggio. Menininkai tam tikru požiūriu yra luošiai – arba savyje turi kažko per daug, arba kažko trūksta. Dar kiti turi ir talento. Caravaggio tikrai turėjo talentą. Dėl jo darbštumo ir talento tai, ką sugebėjo nutapyti, veikia taip stipriai, kad nebėra svarbu, koks jis buvo ir ką padarė. Gal prisimenate režisieriaus Romano Polanski’o istoriją? Kai Lenkijoje

TEATRAS

M.Merisi da Caravaggio. Ottavio Leoni piešinys, maždaug 1621 m.

dėl jo apkaltinimo nepilnametės išprievartavimu įsiplieskė labai plati diskusija, vienas iš lenkų menininkų pasakė, kad nereikia taip karštai reaguoti, nes menininkams leidžiama daugiau. Etiniu ir moraliniu požiūriu sunku patikėti, kad tai galėjo būti pasakyta.

Bet iš tiesų, kai kalbame apie ant pjedestalo keliamus menininkus, jiems taikomos įvairios nuolaidos. Atleidžiamas alkoholizmas, narkomanija, smurtas, amoralus ir neetiškas elgesys – lyg menininko vardas pateisintų to žmogaus buvimą niekšu. Lyg viską atleistume dėl talento. Tai įdomu. Bet ir pati veikiu pagal panašų mechanizmą – suvokiu, kad Caravaggio buvo žudikas, bet tai man neturi jokio poveikio, kai žiūriu į jo „Mergelės Marijos mirtį“ – koks gražus šis paveikslas.

Atrodo, nesvarbu, kad Caravaggio kažką nužudė – gal buvo sunki vaikystė, sunkus gyvenimas.

Ruošdamasi šiam spektakliui, planavau skristi į Romą vėl gyvai pasižiūrėti į Caravaggio paveikslus. Bet nutiko COVID-19. Paskutinį kartą šio dailininko darbus mačiau prieš porą metų Maltoje. Esu mačiusi beveik visus jo paveikslus. Ne visi labai pavykę. Kai kurie atrodo kaip kokia prostitucija, lyg tapyti labai greitai ir pagal užsakymą. Bet kiti tiesiog sukrečia kiekvienu savo fragmentu. Tuo, kaip nutapyti, apie ką pasakoja, kaip inteligentiškai Caravaggio kovojo su bažnyčia – smulkiomis aliuzijomis, detalėmis, kaip jis sugebėjo pasipriešinti bažnyčios dogmatams. O dar jo

M.Merisi da Caravaggio. Mergelės Marijos mirtis. 1601−1606 m. Aliejus, drobė, 369 X 245 cm.

Saugomas Luvro muziejuje Paryžiuje.

jautrumas žmogui – kažkas nuostabaus. Jo paveikslai dažniausiai būna blogai įrėminti ir, tai svarbu, kabo netinkamoje draugijoje.

Arba kažkokiuose barokiniuose altoriuose, arba muziejuose šalia kitų, lyg tą pačią temą, bet daug švelniau rodančių paveikslų.

Caravaggio gyveno labai trumpai, bet jo gyvenimas – įrodymas, kad Dievas yra.

Mane labai žavi kasdienybės sušventinimo tema. Kasdienybę, net niūriausią, Caravaggio pakeldavo iki sacrum lygio. Šiame spektaklyje jo paveikslai susipins su realybe.

27

ŠIUOLAIKINIS MENAS

S.Dackevičiūtės „(Ek o

meninis tyrimas, inspiruo t Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vasario 26 – kovo 28 dienomis veikia Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda „(Ekologinės) alteracijos“. Tai pirmoji kaunietės menininkės kūrinių ekspozicija Klaipėdoje. Uostamiesčio publikai S.Dackevičiūtė prisistato meniniu tyrimu, analizuojančiu jautrius gamtos ir technologijų sandūrų konfliktus.

Irma STASIULIENĖ

Tuo metu, kai skulptorė Parodų rūmuose kūrė savo instaliacijų ekspoziciją, meno išsiilgusi visuomenė nekantriai laukė žinių iš Vyriausybės apie planuojamas atverti dėl karantino uždarytas muziejų ir parodų sales. Tačiau tądien, kai susitikome pokalbio, paaiškėjo, kad parodos dar kuriam laikui liks įkalintos už uždarų durų. Taigi žiūrovai ekspozicijos gyvai gali ir nepamatyti. Tačiau menininkė, baigusi ne tik skulptūros, bet ir filosofijos studijas, į šią grėsmę pažvelgė ramiai: „Mus uždarė į virtualią erdvę ir mes turime ją naudoti. Aš esu optimistė ir manau, kad kūryba – kaip gyvybė: veržiasi ir pro asfaltą.“ ► 28

„Man svarbūs du dalykai: kad kūrinys būtų aktualus ir kad jis būtų įdomus“, – teigė menininkė S.Dackevičiūtė. Kad

ŠIUOLAIKINIS MENAS

k ologinės) alteracijos“:

o tas asmeninių sandūrų

iūtė. Kadras iš videoįrašo, operatorius – Nerijus Jankauskas.

29

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Svarbiausi dalykai ◄ – Projektu „(Ekologinės) alteracijos“ pirmą kartą prisistatote Klaipėdoje. Apie ką ši paroda? Kokią svarbiausią žinią norite perduoti? Kuo jums svarbi ekologijos tema?

– Dalis šio projekto darbų jau buvo eksponuoti anksčiau, nes jis gimsta pamažu, po vieną bloką. Klaipėdoje pristatau visą užbaigtą projektą. Kodėl ekologinė tema? Man atrodo, kad mene turi būti du svarbūs dalykai: vienas iš jų yra aktualumas, o kitas – įdomumas.

Būtent aktualumas ir inspiravo šią temą.

Mums turi būti svarbu tai, ką matome parodoje, tai turi mus paliesti. Man regis, kad žmogaus santykis su gamta yra labai daugiaprasmis, nevienareikšmis, konfliktiškas. Jis yra visoks. Ir tai yra tema, kuri leidžia labai plačiai interpretuoti, leidžia ją atskleisti labai įvairiomis formomis. Gamta jau nebėra ir nebebus pradinė, pirmykštė, ji keičiasi drauge su mumis. Ir ji ne visada laimi, kartais – pralaimi. Žinoma, mes džiaugiamės technologijomis, bet gamta yra mūsų terpė, terpių sistema, ir turime galvoti apie balansą, apie pusiausvyrą, apie tarpusavio santykius. Daugybėje vietų atsiranda trinčių, ir tai yra tos sandūros, kurios leidžia sukurti aktualius darbus.

Taip galėčiau atsakyti apie temą, nors man forma – ne mažiau svarbi.

– Kalbant apie formą, koks jūsų kūrybinis procesas: kas pirmiau – mintis ar forma? O gal mintį padiktuoja medžiaga?

– Tuščioje vietoje niekas negimsta. Kad galėtum sukurti kūrinį, turi turėti didelį įdirbį, praktikos, daugybę sukurtų formų, pavykusių ar nepavykusių bandymų, atmetimų. Daug temų išbandyta, ne visos jos pasiduoda. Būtent šioje terpėje ir gimsta skulptūra ar kitas kūrinys. Ir nežinai, kas buvo pirma. Kartais gali inspiruoti formos, pamatytos gamtoje, kartais – techninės formos. Gali inspiruoti mintis, kokia nors paprasta idėja. Bet ji būtinai turi tempti su savimi formą. Žinoma, yra visokių menų, menas gali būti ir grynai konceptualus. Bet man labai svarbu yra plastika, forma. O plastika gali taip pat byloti, kaip ir mintis. Taigi negaliu pasakyti, kas man yra pirmiau, – kūrinys gimsta bendroje terpėje.

30

Kritiškas grožis – Iš pradžių jūsų kūryboje buvo grafika, po to – skulptūra, dabar – instaliacijos. Kas paskatino tokią žanrų kaitą?

– Meno formos keičiasi priklausomai nuo to, kuo tuo metu domisi kūrėjas. Tai gali būti ir temos, ir pačios plastikos kaita. Aš irgi esu perėjusi daugelį etapų. Pavyzdžiui,

kažkada mane labai domino abstrakcija. Ji turi tokį poveikį, kad kartais kojas pakerta, kai matai gryną formą ir negali perskaityti minties kaip kokioje knygoje. Na, o paskui atėjo toks etapas, ką mes matome šioje parodoje, – tai kritiška forma. Šioje parodoje nerasite grožio, nerasite to, kas būtų malonu jausmams, šis mano meninis tyrimas, einantis per ekologinę temą, drauge buvo ieškojimas formos, kuri pati būtų sandūra ir priverstų pagalvoti. Kuriu

ŠIUOLAIKINIS MENAS

VIZITINĖ KORTELĖ Sigita Dackevičiūtė 1977–1983 m. Valstybiniame dailės institute studijavo skulptūrą.

2008–2013 m. – filosofijos bakalauro, 2014–2016 m. – filosofijos magistro studijos Vytauto Didžiojo universitete.

Nuo 2018 m. – doktorantūros studijos Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos skyriuje.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Kuria skulptūras, instaliacijas, skaitmeninę grafiką.

Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

2004–2020 m. eksponavo darbus daugiau nei 60 jungtinių skulptūros ir grafikos parodų, 2013–2018 m. surengė kelias personalines parodas ir instaliacijų ekspozicijas dviejų ar trijų autorių parodose Vilniuje ir Kaune.

Gyvena ir kuria Kaune.

klodai – konceptualusis ir plastinis, kurie ne visai sutampa, kartais jie net konfliktuoja, bet gyvena drauge.

S.Dackevičiūtės instaliacijų parodos „(Ekologinės) alteracijos“ KKKC Parodų rūmuose fragmentai.

Nerijaus Jankausko nuotr.

ne tam, kad gražiai atrodytų, man buvo įdomu, kaip forma gali tapti kritiška. Bet tapti kritiška nesugriaudama savęs. Koks kritikos santykis su išoriniu grožiu? Tai yra daugybė klausimų, į kuriuos kūrėjas turi sau atsakyti.

– Į Klaipėdą atvežėte ir naujausius savo darbus. Jūsų kūrybos forma vėl keičiasi?

– Iš kiekvieno kūrinio gali gimti daugybė kitų. Tiesiog, kai yra minčių perteklius, jos lieka, auga toliau. Ekologinė tema mano kūryboje dabar jau virsta grafiniais vaizdais. Džiaugiuosi, kad suradau temą, kuri labai aktuali šiandien, – šiltnamio efektas.

Mūsų technologinė, ekonominė ir kitokia veikla sukelia efektą, kurio padariniai grasina mums patiems: temperatūra kyla, ledas tirpsta, vanduo semia, kai kurių medžių rūšys nyksta ir t. t. Tai labai aktuali mums tema. Ir man kilo klausimas: kaip padaryti formą, kuri nesugriautų savęs.

Nes menininkas kuria formą kaip kritikas, turi rodyti dalykus, kurie realiai yra griūtis – gamtos griūtis. Kaip nenuslysti į grožį, kalbant apie tokią skaudžią temą, kaip nepadaryti jos kažkokio grožio rodymu...

Kita vertus, kaip ją padaryti kritišką, bet nesugriauti jos pačios? Kad ji liktų, kad nuskambėtų, kad kreiptųsi į mus. Šis ciklas

„Šiltnamio efektas“ yra bandymas. Manau, kad jis yra pradžia ir galbūt dar įkvėps kitą projektą.

Nuoseklus junginys – Savo kūrinių pavadinimus papildote tekstais – tarsi raktažodžiais, praplečiančiais kūrinio suvokimą. Kartais jie skamba lyg eilėraščio eilutė, pvz., „Veršeliai svajoja apie rapsų lauką“, arba citata iš portalo: „Suomijos elnių augintojai pradėjo purkšti žvėrių ragus šviesą atspindinčiais dažais.“ Ar šios frazės nurodo jūsų inspiracijos šaltinį? Kaip jos atsiranda?

– Kūrinio koncepcija, siužetas ar idėja vienaip ar kitaip galų gale susikristalizuoja į nuoseklų junginį. Dabar, kai pasižiūriu pati, atrodo, tarsi tyčia kuriu kažkokį pasakojimą iš skirtingų fragmentų. Nors man pačiai yra įdomu forma. Bet aš tą pasakojimą užmetu kaip tinklą ant žiūrovų. Kartais mane nustebina žiūrovų asociacijos ar interpretacijos, jos – tarsi inspiracijos pamatyti ar susikurti sau papildomų nuorodų. Man patinka, kai atsiranda kažkoks siužetas, bet mane labiau domina būtent plastika, nes tik ji gali išreikšti tai, ką aš bandžiau sudėti. Tai yra du

– Kas jus įkvepia kūrybai?

– Galėčiau atsakyti banaliai – gyvenimas, bet tai būtų netiesa. Nes gyvenime atsitinka daugybė dalykų, kurie nesukelia noro sukurti skulptūrą. Bet, kaip jau sakiau pradžioje, man yra svarbūs du dalykai: kad kūrinys būtų aktualus ir kad jis būtų įdomus.

Aktualus – teminiu požiūriu, o įdomus jis turi būti savo plastika – naujas, nematytas, nenuvalkiotų formų, įdomiai padarytas.

Sigita Dackevičiūtė: Aš esu optimistė ir manau, kad kūryba – kaip gyvybė: veržiasi ir pro asfaltą.

Tas aktualumas gimsta iš sandūros, apie kurią jau kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos aš patiriu kaip sandūrą. Parodos kūriniuose taip pat galima atrasti mano pačios asmeninių sandūrų. Tai nėra išgalvoti kūriniai, aš neatsisėdau ir nesugalvojau: ekologinė tema visada bus aktuali, ir aš prie jos dirbsiu. Norėjau, kad kiekvienas kūrinys būtų mano pačios požiūris. Tarkime, lapės gyvenimas ir virsmas į grožio industriją.

Norėjau pasakyti „lapės gyvenimas ir mirtis“, bet, man atrodo, čia ne visai mirtis, o persikūnijimas į grožį, dėl kurio ► 31

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ reikia kankinti gyvūnus, ir t. t. (instaliacija „Gamtos ir kultūros sandūra I“ (triptikas: „Grynas oras“, „Sidabrinė lapė“, „Aš esu lapė“) – aut. past.). Žodžiu, tos siužetinės sandūros yra probleminės ir todėl norisi apie jas kalbėti, tik ne žodžių, o formos kalba.

Kūryba – kaip gyvybė – Jūsų kūryboje yra ne tik lapės gyvenimas, bet ir dirbtinis intelektas...

– Dirbtinis intelektas yra tema, kai tu nepatiri gyvenimo tiesiogiai su visomis faktūromis, medžiagiškumu ar erdviškumu, bet matai jį transformuotą virtualioje erdvėje.

Tai yra atskira tema. Galbūt mes turime išmokti gyventi toje erdvėje? Galbūt mes kursime skulptūrą virtualioje erdvėje vienu rankos mostu ir nebereikės su medžiaga kovoti? Juokauju. Bet ši tema, šios technologijos mums yra svarbios, jos gyvena su mumis, mes dirbame naudodamiesi jomis.

Tačiau yra tam tikras konfliktiškas virtualybės santykis su tikra, apčiuopiama erdve, ir jis visada bus įtemptas.

– Prieš kelerius metus sakėte, kad jums norisi atsitraukti nuo mūsų socialinei aplinkai būdingo „vaizdų antplūdžio“. Ar laikas ir karantinas nepakeitė šios nuostatos? Ar, visiems priverstinai užsidarius namuose, netrūksta vaizdų ir žmonių?

– Trūksta tų realių sandūrų, tai tiesa. Kita vertus, kai kalbėjau apie tai, kad norisi mažiau vaizdų, nes ta reklaminių vaizdų griūtis yra sunki patirtis, buvo toks etapas, kai mane domino abstrakcijos – švarios, išvalytos formos. Dabar situacija yra kitokia dėl karantino. Bet man atrodo, kad neturėtume pasiduoti depresyvioms nuotaikoms. Mus uždarė į virtualią erdvę ir turime ją naudoti. Aš esu optimistė ir manau, kad kūryba – kaip gyvybė: veržiasi ir pro asfaltą.

– Kaip vertinate grėsmę, kad jūsų parodos dėl karantino žiūrovai gali ir neaplankyti?

– Nesvarbu, kad niekas neateis ir paroda bus tik pajūrio paukščiams (juokiasi). Vis tiek reikia ją rengti, reikia dirbti, nes mes rasime kelią, rasime būdą, kaip prisitaikyti prie karantino sąlygų ir patirti materialias faktūras. Tikrai rasime būdą, tik šiandien gal yra sunkiau.

32

S.Dackevičiūtės instaliacijų parodos „(Ekologinės) alteracijos“ KKKC Parodų rūmuose fragmentai.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Nerijaus Jankausko nuotr.

33

FOTOGRAFIJA

G.Kavoliūnas: visada g Vasario pabaigoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) buvo įkurdinta fotomenininko Ginto Kavoliūno fotografijų paroda „Nature morte“. Tris savaites ši paroda tiesiogiai žiūrovams nebuvo prieinama ir susipažinti su ja buvo galima tik virtualiai. Nuo kovo 24 d., pasikeitus karantino sąlygoms Lietuvoje ir vėl atsidarius parodinėms erdvėms, G.Kavoliūno kūrinius galima apžiūrėti gyvai. Paroda Klaipėdoje veiks iki kovo 28 d.

Danguolė RUŠKIENĖ

G.Kavoliūnas (gim. 1976 m. Adomynės kaime Kupiškio rajone) gyvena Vilniaus rajone, vadovauja VšĮ „Atvirosios fotografijos dirbtuvės“, kuri daugiau nei dešimtmetį vykdo edukacines programas, populiarinančias senąsias fotografijos technologijas.

2008 m. jis įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Ketvirtus metus dirba Vilniaus dailės akademijos MDL Fotografijos ir medijos meno laboratorijoje. Nuo 2013 m. – Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos (LAFA) narys. Jungtinėse parodose ir edukaciniuose projektuose dalyvauja nuo 2000 m., veda teorinius ir praktinius fotografijos užsiėmimus, skaito paskaitas. Savo kūryboje naudoja skirtingas senąsias fotografijos technikas bei technologijas. „Nature morte“ – pirmoji G.Kavoliūno personalinė paroda, apimanti beveik dešimties metų kūrybinį periodą.

34

Fotomenininkas G.Kavoliūnas savo fotolaboratorijoje. 2014 m.

Kalbėjomės apie senųjų fotografijos procesų subtilybes, atradimus ir apie tai, kas ir po daugelio metų intensyvaus darbo bei eksperimentavimo lieka mįslėmis. Taip pat apie pedagoginį kelią ir senųjų technologijų įsitvirtinimą Lietuvos fotografijos lauke, asmeninę kūrybą, šiandieninius žiūrovus ir visą meno lauką.

Fotografuoja pusę gyvenimo – Kaip norėtumėte, galėtumėte save pristatyti?

– Visai neplanavau savo prisistatymo ar apmąstymo apie tai, kaip turėčiau prisistatyti visuomenei, bet po vernisažo, atrodo,

FOTOGRAFIJA

a grįžtu visumos link

A.Penkausko nuotr.

tam visai netinkamu metu sulaukiau netikėtai didelio dėmesio ir atsiliepimų apie savo parodą ir apie savo kūrinius. Tai paskatino iš naujo pagalvoti „o kas gi aš esu?“. Tačiau nieko naujo nesugalvojau, tad aš esu fotografas, fotografijos dėstytojas, senųjų fotografinių procesų tyrinėtojas ir analoginių fotografinių veiklų propaguotojas.

– Kas jums svarbiausia kūryboje – procese ir pačiame kūrinyje? Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado fotografija?

– Analoginė fotografija ir senieji procesai turi savybę sulėtinti gyvenimą ir kūrybą. Jei tam atsiduodi, tuomet visai kitaip žiūri į viską, kas aplinkui. Tiesiog ramiai, iš lėto dėliojiesi mintis, iš kurių ir išsirutulioja viena ar kita kūrinių serija. Sudėtinga būtų išskirti

vieną dėmenį, tad sakyčiau, kad svarbiausia yra visuma – nuo pirminės kūrinio idėjos iki jos įgyvendinimo medžiagoje, apipavidalinimo ir galiausiai pateikimo žiūrovams.

Kadangi viską – nuo fotografavimo, ryškinimo iki atspaudo spausdinimo – darau pats, man visi šie etapai yra kūrybiniai, nes pats galiu manipuliuoti vaizdu ir savomis idėjomis visuose kūrybos (gamybos) ► 35

FOTOGRAFIJA

G.Kavoliūnas. Iš ciklo „Arbaro“ (2014–2019). Ąžuolas.

◄ etapuose, pakreipti galutinį atspaudą sau norima linkme. Todėl į kūrinį įdedu ir savo jauseną bei būvį kartu. Kartu su būsimu vaizdu išgyvenu sėkmingą ar nesėkmingą atspaudo bandymą, vidinio „kontrolieriaus“ cenzūrą, tam tikrą supratimą, kaip, pvz., mojuoti rankomis po didintuvu, darant kitą bandymą, ir galiausiai žinojimą, kad šis kadras bus tas, jau kabinamas ant sienos, nors jis dar tik mirksta ryškale.

Mėgstu papokštauti, kad fotografuoju jau daugiau nei pusę savo gyvenimo. Pradėjau fotografuoti dar besimokydamas Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje (dabar VDA Telšių fakultetas) 1993 m. ir ilgai tiesiog dokumentavau aplinkinį gyvenimą, bandydamas suprasti, kas yra kas.

Bekursuodamas iš Telšių į namus (Kupiškio rajonas), Panevėžio autobusų stotyje, knygų komise, nusipirkau savo pirmąjį fotografinį vadovėlį – P.Karpavičiaus „Fotografijos vadovą“ ir pradėjau bandyti suprasti, kas iš tikrųjų yra toji fotografija. Dabartiniai skaitytojai gali ir nesuprasti, apie ką aš čia kalbu. Tai trumpas diskursas į fototechnikos istoriją: 1839 m. datuojamas fotografijos atsiradimas, o maždaug 1991 m. Lietuvoje atsirado vadinamosios „muilinės“ ir „mini36

Iš ciklo „Arbaro“ (2014–2019). Šermukšnis.

laboratorijos“, kai bet kas galėjo išfotografuotą juostą atnešti ir išryškinti, per valandą ar dvi gauti nuotraukas. Skaitmeninės fotografijos plačiojoje visuomenėje dar toli gražu nebuvo, nors pirmasis skaitmeninis fotoaparato modelis yra mano vienmetis.

Tad visas mano fotografijos pradmenų mokslas buvo dar su juostomis, ryškalais ir fiksažais, taupant pinigus ir vietoj brangių laboratorijų nuotraukas darant pas bendramokslį vonioje, su mėgėjiškais didintuvais.

Nutarė grįžti prie ištakų – Pirmoji pažintis – analoginiai procesai, bet toliau sekė eksperimentai su senosiomis technologijomis. Kaip juos atradote, kuriuos pasirinkote ir kuriuos atmetėte?

Kodėl?

– Dėmesingiau skaitantieji tarp eilučių jau turėjo suprasti, kad pradėjau mokytis fotografuoti tuo metu, kai Lietuvoje vyko, sakyčiau, dar viena fototechninė revoliucija – nuotraukų gamybos monopolį turėję vadinamieji „buitiniai servisai“ prarado

pozicijas ir nuotraukų nebereikėjo laukti savaitę, kainos sumažėjo, prieinamumas stipriai padidėjo. Tačiau netrukus, XX a. pačioje pabaigoje, Lietuvoje įvyko dar rimtesnė technologinė revoliucija. O aš, kaip tyčia, pradėjau studijuoti antrąją savo specialybę – fotografiją Vilniaus aukštesniojoje technologijų mokykloje (dabar Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija). Tad mūsų studijų programa vis dar buvo pagrįsta tik sidabro želatininio proceso pagrindu, tačiau aplinkoje atsirado ir skaitmeninių fotoaparatų. Aš pats trečiame kurse jau pradėjau dirbti kaip fotografas su „3Mp“ fotoaparatu vienoje iš Vilniaus reklamos agentūrų.

Tad man pasirodė keista, kaip taip greitai dauguma fotografų pasinėrė į skaitmeninę fotografiją, jei ne fotografuodami, tai spausdindami nuotraukas skaitmeniniu būdu (kai nuotrauka net ir iš juostos pirmiausia yra nuskenuojama, o tik po to spausdinama ant fotopopieriaus ją eksponuojant jau skaitmeniniu būdu). Man visa tai nedavė ramybės, vis nesupratau ir ieškojau atsakymo, kodėl taip yra, kodėl taip greitai bandoma laidoti tokią ilgą tradiciją turinčią technologiją, puoselėjant naująją ir nebeieškant, kokie privalumai buvo anksčiau. Tuomet

FOTOGRAFIJA

Iš ciklo „Žydroji nuotaika“ (2012). Cianotipijos būdu atspausdintos spalvotų gėlių nuotraukos, spalvą paliekant tik pavadinime ir leidžiant žiūrovams patiems „nuspalvinti“ matomą atvaizdą.

man kilo mintis pasižiūrėti, kas buvo iki man gerai žinomos želatininės technologijos, kurią tuo metu jau gana gerai išmaniau.

Nutariau grįžti prie fotografijos ištakų, savo diplominiam darbui pabandyti padaryti dagerotipinę nuotrauką. Žinoma, man tada nepavyko, pritrūko žinių, supratimo, praktikos. Tad pirmajame etape dagerotipijos teko atsisakyti, bet diplominį darbą apsigyniau grynai teoriniu būdu. Ta pirmoji nesėkmė mane paskatino toliau domėtis senaisiais procesais, juos studijuoti, analizuoti ir ieškoti „lengvesnio“ proceso. Tada suradau cianotipiją. Nuo šio proceso prasidėjo sėkmingi bandymai ir ilgas studijų kelias.

Proceso ir idėjos sintezė – Kodėl kūrybai renkatės būtent tokius būdus ir tokias raiškas?

– Ooo, klausimas iš pašaknų. Nežinau. Tiesiogiai ir konkrečiai atsakyti negaliu. Matyt, čia vėl lemia visuma. Pradžioje, bandant skirtingus procesus, tiesiog bandžiau gauti vaizdą įvairiais fotocheminiais būdais. Šiuo

metu, kai jau esu išbandęs ir supratęs žymiai daugiau procesų, dėliojuosi kūrybines mintis, kurios gali tikti vienam arba kitam procesui.

Išmokęs ir supratęs naujo proceso vizualinius aspektus, paprastai pasidedu tą procesą į savo galvos kūrybos stalčiuką ir laukiu, kol kažkuri mano kūrybinė idėja pareikalaus tam tikros raiškos. Tada įvyksta sintezė, ir procesas su savo galima raiška ar technologiniu niuansu susijungia su mano kūrybine mintimi. Man belieka tik nufotografuoti ar pasirinktu būdu atspausdinti atspaudą.

– Kas jūsų fotografijoje yra svarbiau – atvaizdo atsiradimo, sukūrimo aplinkybės, galutinis rezultatas ar tolesnis jo savarankiškas egzistavimas, o gal vertinimas?

– Čia įžvelgiu kryžminės apklausos metodo taikymą, tad pabandysiu atsakyti atsispirdamas nuo žodžio „visuma“. Kūrybinio proceso metu man svarbu mano paties vidiniai išgyvenimai ir mano supratimas apie tą vaizdą ir situaciją. Kai kūrinys pristatomas žiūrovams, man svarbu, kad mano siunčiama žinutė pasiektų adresatą.

Atspaudęs vieną ar kitą kūrinio atspaudą, ypač netiražuojamą kūrinį, visada pagalvoju, kaip į šį mano sprendimą sureaguos

potencialus atvaizdo žiūrėtojas, kokią vertę, be savo kūrybinės minties, perduosiu mano kūrinio žiūrėtojui. Ir visada vėl grįžtu visumos link. Vienus kadrus galiu tiražuoti, kitų – ne. Vieniems kadrams svarbu laikas ir vieta, kitiems – nesvarbu. Todėl manau, kad visų dedamųjų visuma ir yra svarbiausia.

Negalėčiau spausdinti tam tikru procesu be kūrybinės idėjos. Taip pat negalėčiau kažkurios kūrybinės minties realizuoti bet kaip, atsakingai nepasirinkęs technologijos.

– Kiek jūsų kūryba yra pažįstama fotografijos žiūrovams? Kaip dažnai ir kokiuose kontekstuose ją pristatote?

– Savo darbų eksponavimą pradėjau nuo vienos dienos projekto 2000-aisiais Vilniaus aukštesniosios technologijų mokyklos, kurioje studijavau fotografiją, kieme. Vėliau buvo paroda „Debiutas“ sostinės Prospekto galerijoje. Kelis kartus dalyvavau jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, teikiau savo darbus Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščiui, ir jie yra jo leidiniuose publikuoti. Nesu labai aktyvus savo darbų rodytojas. Aš iš tų autorių, kurie daugiau dirba „į stalčių“. Turbūt žinomesnė mano edukacinė veikla. ► 37

FOTOGRAFIJA

Iš ciklo „Post mortem“ (2019). Kormoranas.

Iš ciklo „Post mortem“ (2019). Lūšis.

Edukacinis iššūkis ◄ – Taigi edukacinis momentas jūsų veikloje yra ypač ryškus. Akivaizdu, kad jums neužtenka perprasti technologiją, norite savo žiniomis pasidalyti su kitais. Kada pradėjote vykdyti edukacines programas?

Ar iš karto kilo susidomėjimas? Ar turite pasekėjų, dabar jau ryškių autorių?

– Iš karto nieko nebūna. Kai po pirmojo savo pabandymo „rautis“ į dagerotipiją supratau, kad per daug užsiplėšiau, bandžiau rasti kažką paprastesnio. Ir susiradau vieną lengvesnių procesų – cianotipiją. Pirmiausia 38

šį procesą bandžiau perprasti pats. Tačiau 2003 m. Lietuvoje ir cianotipija pasirodė besanti iššūkis. Šiam procesui reikalingos vos dvi druskos, kurių viena – balalo sudedamoji dalis (vadinama raudonąja kraujo druska) – dalyvauja daugelyje fotografinių procesų. Todėl dėl šio reagento jokių problemų nebuvo, jo turėjo kiekvienas vyresnis fotografas. Iš jų ir gavau nedidelį kiekį pabandymui. Tačiau antrojo reagento – žalio amonio geležies citrato – nesisekė gauti.

Nors ši medžiaga priskiriama nekenksmingoms, jos yra maisto produktuose, bet iškilo kita problema. Tuo metu reagentus tiekiančios įmonės vengė bendrauti su fiziniais asmenimis, o ir kreipusis įmonės

vardu ir paprašius vos 100 gramų, niekas nesureagavo į užklausą. Liko paskutinė viltis – kreiptis į fotoprocesų teorijos dėstytoją.

Atvykau į savo mokymo įstaigą, kurią ką tik buvau baigęs, ir kreipiausi į dėstytoją. Ši dėstytoja dėstė ir analitinę chemiją. Kai jos paklausiau dėl citrato, ji man pasiūlė kitą būdą – į geležies chloridą įdėti citrinos rūgšties ir amoniako ir taip gauti amonio geležies citratą. Kadangi proporcijų ji man neapskaičiavo, eksperimento būdu pats bandžiau surasti reikiamas. Susirinkęs visus reagentus, kaip viduramžių alchemikas, pradėjau tirpinti vieną reagentą po kito ir žiūrėti, kas išeis. Iš pirmo sykio, turiu pripažinti, nepavyko. Tačiau antras kartas buvo sėkmingesnis. Tuomet, dar kiek pameditavęs ties proporcijomis ir ties ekspozicija, gavau savo pirmąjį cianotipijos atspaudą.

Parodžiau jį bendradarbiams ir sulaukiau replikos: „Ką čia tu rodai? Aš tokį pat galiu padaryti per porą minučių „photoshop’u“ ir atspausdinti spausdintuvu.“ Tąkart supratau, kad nelabai kas suvokia, ką aš iš viso darau.

Nežinau, ar šis momentas mane paskatino eiti edukacijos link, ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės, bet 2007 m. sulaukiau pirmojo užklausimo, ar galėčiau ką nors „fotografinio“ parodyti žmonėms. Iš karto sutikau, tačiau po to susivokiau, kad gal ir paskubėjau. Jau turėjau citrato, pavykdavo cianotipija, tačiau tokiomis sąlygomis dar niekada nebuvau dirbęs. Vis dėlto surizikavau. Viską apgalvojau, pasiruošiau ir išvykau pirmojo krikšto. Klostėsi puikiai. Pasiruošimas įvyko sklandžiai. Planavome daryti cianotipinius atvirukus: komponuoti augalų fotogramas, piešinį dėliojant iš pievoje rastų augalų.

Buvo gražus, saulėtas gegužės sekmadienio rytas. Tačiau netikėtai lyg iš niekur užėjo lietus. Pagalvojau, šakės... O ką dabar daryti?

Bet nusprendžiau, kad blogiau jau nebus ir leidau užsiėmimo dalyviams kompozicijai dėlioti šlapius, aplytus augalus. Beviltiškai žiūrėjau, kaip po to nuo saulės šilumos rasoja šiuos augalus prispaudžiantis stiklas. Netikėjau, kad kas nors gali pavykti, bet kantriai laukiau atomazgos. Tačiau čia – vėl netikėtumas. Saulės šviesa prasiskverbė ir pro rasotą stiklą, todėl cianotipinės fotogramos pavyko. Rezultatas nebuvo tobulas techniniu požiūriu, bet dalyvių emocijos viršijo lūkesčius. Tada supratau, kad visuomenė labai mažai žino apie senuosius fotoprocesus, ir jų demonstravimas, juo labiau žmonių įtraukimas į šiuos procesus yra kažkas tokio paslaptingo, ko tikrai reikia.

FOTOGRAFIJA

Čia taip trumpai nuklydau į pirmąjį edukacinį užsiėmimą ir į visko pradžią. Po to ilgai bendradarbiavau su Sigute Chlebinskaite Vilniaus knygų mugės kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“. Ten 2010 m. taip pat pradėjau nuo cianotipijos, tačiau kasmet, keičiantis mugės temai, teko ieškoti vis naujų procesų ir požiūrių į fotografinio vaizdo panaudojimą knygoje. Taip išsirutuliojo dar kelios edukacinės veiklos.

O pasekėjai – toks labai įpareigojantis žodis. Gal dar per mažai esu nuveikęs, kad rastųsi garsūs pasekėjai, tačiau yra keli žmonės, kurie mane vadina mokytoju.

Gyvastis niekur nedingo – Kokiu santykiu pasiskirstytų jūsų edukacinė ir asmeninės kūrybos veikla?

Kas pačiam yra svarbiau – technologijos perpratimas, pasidalijimas žiniomis su kitais ar pritaikymas asmeninėje kūryboje?

O gal visos šios veiklos taip susijusios, kad yra nedalomos?

– Sunku padalyti procentais. Visada būna skirtingi etapai. Kai pajaučiu, kad radau naują man kažkuo artimą procesą, pirmiausia bandau jį perprasti. Kai perprantu technologiją, kiekvieną jų permąstau iš dviejų rakursų – kaip galima būtų pritaikyti edukacijai ir ką aš galiu šiuo procesu sukurti. Vienuose procesuose lemia edukaciniai aspektai ir juos dažniau naudoju edukaciniuose užsiėmimuose. Kitus procesus dažniau naudoju kūrybiniams darbams. Kai kuriuos procesus gana sudėtinga pritaikyti edukacinei veiklai. Pavyzdžiui, kai Šiaulių fotografijos muziejuje mokiau spausdinti spalvotas nuotraukas, teko pagalvoti, kaip viską organizuoti, kad žmonės, vaikščiodami visiškoje tamsoje, už nieko neužkliūtų.

Spalvoto spausdinimo laboratorijoje negali degti net raudona laboratorinė lempa. Tuo atveju man pagelbėjo žvejybiniai šviečiantys strypeliai plūdėms. Juos priklijavau ant kiekvieno daikto, kad vos vos spindėtų ir žymėtų erdvę. Tenka prisitaikyti prie įvairių situacijų ir paieškoti sprendimų.

– Nature morte – mirusi gamta. Koks jūsų santykis su gamta? Kiek jaučiatės

jos dalimi? Kiek artima jums gamtos tema? Kodėl pasirinkote mirusios gamtos temą? Ką reiškia toks parodos pavadinimas?

– Mano fotografinė kūryba prasidėjo būtent nuo gamtos. Nors tie kadrai šių dienų vertinimu nėra kažkuo išskirtiniai, bet aš pats pirmą kartą tada jaučiausi einantis fotografuoti ne įprastinio reportažo, o ieškoti kadrų kūrybai. Tai buvo maždaug 1994 m., kai, nešinas savo „Zenitu“ ir trimis juostelėmis, išėjau į tėčio jaunystės sodybvietę. Fotografavau medžius, upelius, gamtos etiudus ir įvairius peizažus. Jaučiausi ne šiaip fotografuojantis, o kuriantis. Netrukus pradėjau fotografuoti daiktus ir natiurmortus.

Nuvažiavau į kelis netoliese apleistus namus ir fotografavau ten paliktus buities rakandus. Pats esu gimęs ir augęs kaime, buvau arti gamtos. Šiuo metu irgi gyvenu užmiestyje.

O „Nature morte“ – tai pavadinimas, bet man mano darbai kur kas gyvesni už gyvus.

Nufotografuotų augalų ir gyvūnų gyvastis niekur nedingo. Ji tiesiog įgavo kitą pavidalą. Tai ir bandau pasakyti. ►

Šlapio kolodijaus būdu G.Kavoliūno nufotografuotame cikle „Šokis lietuje“ (2019–) – ant kelio sutraiškytų ir išdžiūvusių varlių liekanų atvaizdai.

Ekspozicijoje – sidabro želatininiai atspaudai iš šlapio kolodijaus negatyvo.

39

FOTOGRAFIJA

Iš serijos „Ant palangės“ (2012). Sidabro želatininiai atspaudai.

Išmokti girdėti daiktus ◄ – Kaip renkatės temas savo fotografijų ciklams? Tikiu, kad jų būna daugybė. Kaip atsirenkate, kurias realizuoti, o kurių atsisakyti? Kas jus įkvepia, „maitina“ mintis?

– Visada imuosi temos, jei ji man artima.

Kartais tema išsirutulioja iš mano santykio su aplinka. Kartais tyrinėju kitų žmonių reakcijas į tam tikrus reiškinius ar objektus.

Visada už kadro yra žmogus. Šiuo metu esu pristabdęs kelių temų vystymą dėl techninių galimybių stokos, kai kurie mano užmojai viršija turimas kūrybos priemones. Temos labai skirtingos. Vienos labai spontaniškos ir vienkartinės, kaip ciklas „Žydroji nuotaika“, kitoms kaupiuosi kelerius metus.

Savo minčių analizės nedarau. Sunku atsakyti, iš kur tas mano idėjų maistas. Tikėtina, būna įvairiai. Vienu atveju pamaitina tam tikras įvykis, kitu atveju pats objektas įžiebia pirminę mintį. Tačiau visais atvejais būna kažkoks vidinis ar išorinis konfliktas, kurį bandau išspręsti.

– Kiekvienas menininkas turi savus kūrybinius procesus. Idėja – sprendimas – 40

forma – rezultatas. Kaip visa tai dėliojasi jūsų kūryboje?

– Man šie punktai sumišę. Neturiu vieno varianto. Kartais taip ir būna, kaip išdėstėte.

Kartais forma ir būsimas rezultatas taip įtikina, kad tikrai žinau, jog kažkada kažką aš taip nufotografuosiu, tik šiuo metu dar nežinau, kokią istoriją taip papasakosiu.

Būna ir taip, kad žinau, ką noriu parodyti, bet niekaip nerandu tam tinkančios formos.

– Beveik kiekvienam ciklui renkatės vis kitą technologinį procesą. Kodėl? Tai siekis jį perprasti ir pademonstruoti, ar tiesiog kiekvienas procesas tampa taikliausia raiška tai idėjai realizuoti?

– Procesus studijuoju palaipsniui. Imu po vieną, tą, kuris mane kažkuo suvilioja, o po to arba naudoju jį savo kūryboje, arba ne.

Pavyzdžiui, bromoilis kol kas nerado jokios tinkamos minties mano kūryboje. Procesą parenku pagal turimą mintį konkrečiai serijai ar ciklui. Kadangi man svarbus ir fotografavimas, ir atspaudo medžiagiškumas, visada galvoju kompleksiškai, kuris būdas būtų tinkamiausias.

– Vadinate save daiktų fotografu... Nefotografuojate žmonių. Ar esate tos nuomonės,

kad daiktai, augalai, aplinka ir kt. yra pajėgūs „kalbėti“ už mus ir apie mus?

– Žmones fotografuoju šeimų šventėse, kultūriniuose renginiuose ir mugėse. Esu padaręs kelis tūkstančius portretų inversinio pozityvo technika, kai vaizdas gaunamas tiesiogiai ant fotopopieriaus. Tačiau man pačiam ši veiklos dalis labiau edukacinė nei kūrybinė. Šiuo atveju ne tik fotografuojama, demonstruojamas visas nuotraukos gamybos procesas.

Kai noriu kažką pasakyti savo darbais, dažniau fotografuoju daiktus. Jie – kantresni modeliai, labiau mane išklauso. Ir taip, žinoma, mano daiktai kalba, tik reikia išmokti girdėti.

Sprendimo raktas – Klaipėdoje pristatote penkis skirtingus fotografijų ciklus. Papasakokite trumpai apie juos. Kada ir kaip atsirado jų idėjos, kodėl buvo pasirinkti būtent tokie realizavimo būdai?

– Didžiausias ir labiausiai išplėtotas ciklas yra „Ant palangės“. Šį ciklą fotografuoju

FOTOGRAFIJA

į plačią juostą su „minkštu“ objektyvu, praplaunančiu foną. Kadangi čia kalbu apie skirtingų žmonių auginamus augalus, noriu parodyti tų augalų detalumą kiek įmanoma neutralesnėje aplinkoje. Siekiu, kad kalbėtų tik augalas ir papasakotų kuo daugiau apie jo augintoją. Šioje serijoje yra dar vienas pasakotojas. Tai – objektas, ant kurio statau vazonus. Jis – kaip nuoroda į vieną ar kitą seriją ir dar vienas būdas charakterizuoti augalo augintoją.

Ciklams „Žydroji nuotaika“ ir „Arbaro“ rinkausi cianotipijos techniką, tačiau dėl skirtingų priežasčių. „Žydroji nuotaika“ – apie skirtingų spalvų gėles, kurių spalvą išduoda tik užrašytas pavadinimas. Žiūrovai, žvelgdami į mėlyną atspaudą, gali pamatyti tos gėlės spalvą savaip. Šią seriją inspiravo žmonių, pirmą kartą pamačiusių cianotipiją, nuolatinis klausinėjimas: „Kodėl mėlyna? Ar gali būti kita spalva?“ Todėl ir suteikiau progą paanalizuoti mėlynos spalvos atspalvius. „Arbaro“ ciklui cianotipinė fotograma – labai tinkamas sprendimas technologiškai ir turi tam tikrą ryšį su Anos Atkins kurtomis fotogramomis. Seriją inspiravo netinkamoje vietoje išdygę medžiai. Aš juos iškasu iš daržo ar šienaujamos pievos, turėdamas tikslą jiems suteikti tokį tarsi pomirtinį gyvenimą atspaudo pavidalu. „Šokis lietuje“ atspausdintas ant klasikinio fotopopieriaus iš šlapio kolodijaus negatyvo. Šiai serijai ilgai ieškojau sprendimo. Rinkau ant kelio suvažinėtas ir išdžiūvusias varles, tačiau neradau, kaip noriu jas parodyti.

Norėjosi tai nufotografuoti estetiškai ir gana detaliai, tad, neuronų jungtims susijungus, parinkau šlapio kolodijaus fotografavimo techniką. Ir dėl drėgmės pavadinime, ir dėl tam tikrų techninių niuansų, dėl kurių susidaro įvairūs nutekėjimai ir lašeliai. „Post mortem“ – taip pat ilgų svarstymų ir kūrybinių ieškojimų pasekmė. Kaukolės su įvairiomis istorijomis pas mane kaupėsi irgi nemažai laiko. Net atlikau kelis bandomuosius fotografavimus, tačiau rezultatas netenkino. Gavęs kormorano kaukolę, ją vežiojausi automobilyje ir pastebėjau, kad ji yra peršviečiama. Tai buvo sprendimo raktas. Pabandžiau įdėti kaukolę į didintuvą ir projektuoti jos vaizdą ant rentgeno plokštelės. Pamačius suprojektuotą vaizdą, viskas susidėliojo į minčių lentynėles ir baigiau sudėlioti serijos pagrindinę idėją, kad tai yra pomirtinis gyvūno įspaudas rentgeno medžiagoje.

Pabūti ir pajausti – Konceptualumas, novatoriški, netikėti sprendimai, eksperimentinės formos... Jūsų nuomone, ar tai yra suderinama su tradiciniais, senaisiais fotografiniais procesais?

– Taip, tikrai manau, kad suderinama. Pastudijavus įvairius procesus, galima išgryninti daug visokių aspektų ir juos naudoti kūryboje. Pavyzdžiui, tam tikri procesai gali būti veganiški, kiti gi – visavalgiams, vieni – vienetiniai, kiti – tiražuojami. Žinant įvairius niuansus, galima pasirinkti tinkamiausią procesą savo koncepcijai vystyti.

– Kam skirta jūsų paroda – pažinimui, tyrimui, jausmams, emocijoms?..

– Manau, kad skirtingi žiūrovai gali šią parodą žiūrėti labai skirtingai. Vieni gali ieškoti technologinių niuansų, kiti tiesiog pabūti ir pajausti. Sunku visavertiškai patirti parodą per nuotolį, tačiau džiugu, kad durys pamažu prasiveria ir norintieji galės apžiūrėti darbus gyvai.

– Jūsų paroda 2019 m. buvo eksponuota Kupiškyje. Dabar, tik eksponavimo laikui besibaigiant, pakvietė žiūrovus į KKKC Parodų rūmus. Sudėtingas metas planuoti, bet gal kokių nors ateities planų vis dėlto turite?

– Žinoma, kad minčių yra. Vienas iš didesnių sumanymų – dairausi žemagrindžio autobusiuko, nes „išaugau“ savo fotoaparatą automobilio priekaboje. Turiu kelias idėjas, kurioms reikia erdvės. Deja, tokia transporto priemonė nepigi, tad ieškau kitokių variantų.

Pirmosios G.Kavoliūno cianotipijos dirbtuvės. 2007 m.

41

KINAS

„Metalo garsas“ ir e nėra politiškai aktualus ir negvildena so„Metalo garsas“ – amerikietiška drama, kurią režisavo ir cialiai madingų temų, greičiausiai „Metalo drauge su broliu Abrahamu Marderiu scenarijų jai parašė garsas“ ir toliau tenkinsis tik keliomis ne Darius Marderis. Daug liaupsių sulaukė pagrindinis filmo itin reikšmingomis nominacijomis svaraktorius Rizas Ahmedas ir juostos garso takelis. Filme taip pat biausiuose kino renginiuose. vaidina kurčiųjų bendruomenės nariai. Amerikos kino institutas šį filmą įtraukė į geriausiųjų dešimtuką, be to, šiemet jis Veda į kurčiųjų pasaulį nominuotas „Oskarams“ geriausio filmo ir geriausio aktoriaus kategorijose.

Siužetas. Rubenas yra metalo grupės būg-

Andrius RAMANAUSKAS

Sukurtas prieš porą metų Legendinis šviesaus atminimo amerikiečių kino kritikas Rogeris Ebertas 2005 m. vienoje savo garsių kalbų pasakė: „Mes visi gimstame su tam tikru primestu bagažu.

Mūsų esybė priklauso nuo to, kur gimėme, kuo gimėme ir kaip buvome užauginti. Mes esame lyg užstrigę savo kūne. Todėl mūsų kaip civilizacijos tikslas – augti, klestėti ir šiek tiek empatizuotis su kitais žmonėmis.

Išsiaiškinti, kas verčia kitus eiti į priekį ir kas jiems rūpi. Man filmai yra tarsi mašinos, kurios generuoja empatiją. Jei tai puikus fil-

mas, jis leidžia tau suprasti truputį daugiau, ką reiškia būti kitu – kitos lyties, rasės, kito amžiaus, kitos ekonominės klasės, tautybės, profesijos, ką reiškia turėti kitų siekių, vilčių, svajonių ar baimių. Šioje mūsų visų bendroje kelionėje kino medija padeda identifikuotis su kitais žmonėmis. Man tai pats didingiausias jausmas, kokį gali sukelti geras kinas.“ Empatijos mašina galima pavadinti ir filmą „Metalo garsas“ („Sound of Metal“, 2019 m.). Režisieriaus D.Marderio debiutinis vaidybinis filmas buvo nufilmuotas prieš porą metų, bet dėl pandemijos jo premjera įvyko tik visai neseniai. Mažai kam žinomas pagrindinis filmo aktorius R.Ahmedas už vaidybą nominuotas „Auksiniuose gaubliuose“. Jo vaidmuo galėtų būti vertas ir „Oskarų“ dėmesio, bet dėl to, kad filmas

Kadrai iš filmo „Metalo garsas“ (rež. D.Marderis, 2019).

42

nininkas. Kartu su savo mergina, kuri yra grupės vokalistė, jis keliauja koncertuodamas po vidurio Ameriką. Rubenas jau ketverius metus nevartoja narkotikų ir dabar yra pamišęs sveikuolis. Tačiau vieną dieną prieš pat koncertą jis netikėtai netenka apie 70 procentų savo klausos. Paniką dar labiau padidina gydytojo diagnozė, kuri pranašauja jam visišką kurtumą. „Metalo garsas“ – pasakoja istoriją apie nelengvą vyro kelionę iš girdinčiųjų pasaulio į kurčiųjų pasaulį.

Ar jis sugebės pasikeitusiomis gyvenimo aplinkybėmis pasikeisti pats?

Filmas nešvaisto laiko ir greitai eina prie skaudžių gyvenimą keičiančių įvykių. Pagrindinis personažas naują realybę priima su baime ir ją neigia. Jis mano galėsiantis pasidaryti operaciją ir kad kurtumas – tik laikinas nepatogumas. Vėliau įvyksta tai, kas neišvengiama, ir Rubenas apkursta visiškai. Jo mergina, baimindamasi, kad savidestrukcijos kamuojamas vaikinas

KINAS

r empatijos mašina grįš prie narkotikų, išsiunčia jį į specialią sodybą, skirtą priklausomybių turintiems kurtiesiems. Naujoje jam nepažįstamoje bendruomenėje jis susiduria su naujomis taisyklėmis. Rubenas turės išmokti susitaikyti su nauja realybe, įvaldyti gestų kalbą ir, svarbiausia, nusiraminti, įvesti tvarką savo smegenyse.

Išmoko groti būgnais Pagrindinis aktorius savo personažo charakterį atskleidžia santūriai. Be vienintelės scenos, nepamenu, kad juostoje būtų kažkur pervaidinta ar demonstruojamos hiperbolizuotai ryškios emocijos prieš kamerą, nes taip reikia draminiame filme.

Viskas atsiskleidžia aktoriaus mikroišraiškose, kurias be vargo kiekvienas žiūrovas perpranta ir iš karto suvokia, kokios mintys sukasi personažo galvoje. Viso filmo metu publika jaučia kiekvieną pagrindinio veikėjo skausmą, baimę, nežinomybės jausmą ir daugelį kitų emocijų, būdingų tokios rūšies empatijos mašinoms.

Aktorius R.Ahmedas per šešis mėnesius iki filmavimo išmoko groti būgnais ir studijavo gestų kalbą. Nemažai aktorių, kurie vaidino kartu su juo, yra tikri kurtieji. Gal dėl to filmas išėjo realistiškas, ir nė vienoje scenoje neapninka netikrumo jausmas.

Kitas ne mažiau svarbus filmo personažas yra jo garso dizainas. Subtilūs, kartais ir erzinantys garso efektai paryškina kiekvieną pagrindinio herojaus būseną. Filmas dažnai šokinėja tarp perspektyvų: kartais jis žiūrovams leidžia stebėti ir girdėti įvykius iš šalies, bet labai dažnai jie girdi tą patį, ką ir pagrindinis personažas. Keičiantis jo girdėjimo ar kurtumo lygiui, atitinkamai keičiasi ir filmo garso efektai. Kartu su protagonistu žiūrovai patiria garsinę dezorientaciją: nuo išsiliejančių žodžių, vibracijų, traškėjimo iki pokalbių nuotrupų, žemų ir aukštų tonų ūžesių ar tiesiog spengiančios tylos.

Apie ramybės atradimą Galiausiai tai filmas ne vien apie iššūkių įveikimą ir prisitaikymą prie naujų sąlygų, bet ir apie ramybės ir nusiraminimo atradimą. Kurčiųjų draugijos vadovas filme išreiškia mintį, kad jo bendruomenės tikslas – išspręsti ne kurtumo problemas, o tas, kurios kirba smegenyse. Jo nuomone, žmogus turi išmokti ramiai sėdėti ir mėgautis, stebėti gyvenimą ir atrasti vidinę ramybę. Tačiau pagrindinis veikėjas linkęs vis daugiau galvoti apie stebuklingas operacijas, kurios sugrąžintų buvusį gyvenimą. Vidinė protagonisto kova, siekis nepasiduoti ir ieškoti ne visai realių išeičių,

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Metalo garsas“ / „Sound of Metal“. Žanras: drama.

Sukurta: 2019 m. JAV. Pasaulinė premjera įvyko 2019 m. rugsėjo 6 d. Toronto tarptautiniame filmų festivalyje, nuo 2020 m. lapkričio galima pamatyti internetinėse kino platformose.

Režisierius: Darius Marderis.

Prodiuseriai: Bertas Hamelinckas, Sacha Benas Harroche’as, Billas Benzas, Kathy Benz.

Scenarijaus autoriai: D.Marderis, Abrahamas Marderis.

Operatorius: Danielis Bouquetas.

Garso takelis: A.Marderio ir Nicolaso Beckerio.

Vaidina: Rizas Ahmedas, Olivia Cooke, Paulas Raci, Lauren Ridloff.

Trukmė: 2 val. 10 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 14 metų.

kaip pasveikti, ir tampa jo nesusitaikymo su savimi priežastimi. „Metalo garsas“ – filmas, tiesiog puikiai įkūnijantis tai, ką R.Ebertas vadino empatijos mašinomis. Sudėtingas, jaudinantis, gražus pasakojimas ir labai humaniška istorija, kurioje gausu netobulų personažų.

Jie mokosi, klysta ir ieško kelių į priekį neįprastoje aplinkoje. Empatija juntama kiekviename pagrindinio veikėjo pasirinkime, nori to žiūrovai ar ne.

43

GINTARO LAŠAI

Su budizmo kompasu užantyje

Dainius Sobeckis. Kryžiaus užraktu. Poezija. ScandBook, Gargždai, 2020, 142 p.

Nijolė KEPENIENĖ

Kai skaitome tekstą, pirmiausia į jį įneriame ar kaip kitaip įsigauname, todėl pirmas skaitymas nedaug tesusijęs su vertinimu, nedaug ką tegali pasakyti, lindėdamas viduje. Nematai, neapčiuopi visumos. Turime skaityti antrą ir trečią kartą. Bet čia jau slypi kiti pavojai – pernelyg įsigyvenęs į tekstą, įsipatoginęs, kaip sakoma, vis dažniau imi kartoti žodžius kaip mantrą, kuri mažai ką bendra teturi su pačiomis eilėmis.

Dainiaus Sobeckio eilėraščių knygos „Kryžiaus užraktu“ pirmasis tekstas jau yra manyje seniai įsipatoginęs, nuo pat tada, kai pirmąsyk jį išgirdau. Ta paprasta, bet nenuginčijama tiesa – jei negimei, tai ir nemirsi – nukovė ir iš karto uždavė pagrindinį klausimą: kada gimsta žmogus ir kada (kaip?) poetas? Į visus šiuos klausimus Dainius bando rasti atsakymus per Dievą. Tai pati tikriausia teopoetika, kuri neįmantriais žaidimais, kartiniais bei dažniniais laikais siekia įprasminti kasdienybę. Netrūksta paperkančio paprastumo ir kasdienybės įžvalgų. Kad ir eilėraštyje „Sūpuoklės“, kur esatis: neplautas / kalnas indų / kriauklėj (15 p.). „Budime“ bet kuris judesys pasaulyje – Kristaus beldimas, bet autorius, atskleisdamas savo krikščionišką nuolankumą ir vis dėlto saviironiškai pripažindamas nepajėgumą perprasti Dievo planus, nuoširdžiai užbaigia: vis beldžia / kurčnebyliui (25 p.).

Labai krikščioniškas ir eilėraštis „Turgus“. Santykis tarp teksto ir skaitytojų čia grindžiamas istorine patirtimi, į sąmonę perkeliami legendiniai Kristaus žygiai tiesiog virtuoziškai ir labai taupiomis priemonėmis supinami su nūdiena. „Legione“ irgi panašiai pinasi pirmųjų krikščionių ir šiuolaikinio žmogaus – neapleidžiamo saviironijos – patirtys: 44

mūsų daug pasiėmiau psichiatrijos žodyną ar žinyną nustačiau sau diagnozę šizofrenija (38 p.).

Dar ryškesnis laiko susidvejinimas, kelių laikmečių slinkčių suplakimas eilėraštyje „Žegnokis“, pasibaigiantis būsimomis patirtimis: dažnai atrodo gyvenau ateityje kūriau kosminius laivus skridau tarp žvaigždžių buvau planetų užkariautoju visada atrodo dabar negyvenu (43 p.).

Kai kurie eilėraščiai („Iš pasakos“ , „Literatūrologas“) tarsi iškrenta iš konteksto. Čia tarsi pametama eilėraščių jungtis, tokia ryški D.Sobeckio rinkinyje. Iš aukštesnio prasminio lygmens nukrentama net nelabai žinai kur. Ir visai be reikalo, nes, kai tekstai gana trumpi, visuma turi ypatingo žavesio, nesinori net trumpam pamesti kodinį pranešimą, liudijantį autoriaus nuoseklumą

ir karštą norą atsakyti į sau pačiam svarbius klausimus.

Vis dėlto jautriausi eilėraščiai skirti artimiesiems – mamai, sūnui, dukrai.

Gyvenimiškas artumas dažniausiai pakiša koją poetinei įtaigai, bet Dainiaus atveju yra tikrai ne taip. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Nušvitęs“, skirtam sūnui Joriui, Dainius, atrodo, bando truputį nutolti nuo krikščionybės budizmo kryptimi (poetika irgi). Vaizdiniai sutrumpėję, žodis arti nušvitimo: besišypsantis Buda ką tik nuskandinęs laivelį vonioje.

Arba „Užraktas“, skirtas dukrai Ūlai, kuriame įžvelgiamas daikto daugiasluoksniškumas. Žaidžiama paprastais dalykais ir, atrodo, be gudravimų: medinėms durims geriausiai tinka metalinė spyna metalinėms durims tikrai netinka medinė spyna.

Spynos, durys, jų medžiagiškumas keičiasi vietomis, kol pagaliau randamos popierinės durys ir ateina ta kuriai nereikia rakto (46 p.).

Lyginant poezijos rinkinį „Kryžiaus užraktu“ su anksčiau pasirodžiusia D.Sobeckio eilėraščių knyga „Žvejo sūnus“, nesunku pastebėti, kad temos išlieka tos pačios. Vis dėlto estetiniai sprendimai, atradimai, nereti nušvitimai (rašau tai ne kursyvu ir be kabučių – tai tikri nušvitimai) keičiasi. Kaip jau minėjau, krikščioniškojo Dainiaus kompaso rodyklė nukreipta budizmo kryptimi, todėl ir tekste susidaro įdomus daugiasluoksniškumas, kurį, manyčiau, toks mielas sūnaus Jorio piešinys gerokai supaprastina. Mano akiai jis pernelyg iliustratyvus, užtektų pilko fono ir rakto skylutės, o patį kryžiaus raktą tegu susiranda skaitytojai.

GINTARO LAŠAI

Magas

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

Jūratė ZIEDELYTĖ

„Tu dar jauna, išgyvensi, Juste“, – sakydavo amžinatilsį močiutė. Tada buvau labai mažytė, o dabar, nors jauna ir sveika, sunkiai numinu nuo vieno ligoninės lango iki kito. Į atmintį atklydo sapnas apie seną, giliai po žeme tūnančią kažin kokio brangaus

daikto šukelę – daikto, kuris be garso sudužo, netyčia ištrūkęs iš mano rankų. Rankos dvokė pelėsiais, lyg nuo sudvokusių baldų. Šis kvapas kėlė neapsakomai stiprų kaltės jausmą – kad juo atsikratyčiau, pradėjau rankioti pabirusias šukeles, atstatyti būtąjį garsą, bet kuo labiau stengiausi, tuo giliau klimpau į sniego gniaužtus. Storas sniego sluoksnis prarijo mano juodą paltą, kurio kišenėje pradingo ir viena, kažkuo

geriausia šukelė. Vos tik lauke įsižiebė lempos, nubudau, suspaudusi kumščius iki kraujo, nagams pradrėskus blyškią ir ploną rankų odą.

Lengvas pavasario žemės kvapas kuteno nosį, bet atrodė, kad tuoj dangus pabers lietų su ledo gabalėliais, nes labai grėsmingai niaukėsi. Vis dėlto, debesys pikčiurnos apsigalvojo ir nupūškavo kita kryptimi išsilieti su trenksmu. Pasukau ligoninės vaistinės link.

Drebančioje rankoje šiugžda susiglamžęs vaistų recepto lapelis. Laikau atsargiai, kad nuo kūno virpėjimo juosvai mėlynas tušas neišsilietų kaip patvinusi upė. „Nenervink manęs. Sakiau, kad tą kambarį reikia normaliai sutvarkyti, o ne šiaip dėl vaizdo.

Betvarkė visur“, – eilėje prie kasos vidutinio amžiaus moteris, apsigaubusi beplaukę galvą ryškia raudona skarele, iš pažiūros gana komiškai ginčijosi su tikriausiai savuoju vyru. Vyras ėmė ir nutilo it musę prarijęs – demonstratyviai nusisuko ir užsitrenkė savo tvankioje minčių vienutėje.

Pakėlęs galvą, stebėjo laikrodį ant sienos – už sustingusių akių plytėjo tampriai susivijusio prarasto laiko sampynos, it pasiutę vešlūs vijokliai, apaugę langus į šviesą.

Juodi skaičiai daužėsi vienas į kitą, maišėsi akyse, kol mylimoji, nutaisiusi nekalto vaiko veidą, jam šyptelėjo. Laikas susitraukė į du mažyčius juodus kamuoliukus, pakibusius skaidrioje nesvarumo būsenoje.

Mano rankos nurimo.

Kai atsidarė ligoninės lifto durys, vos girdimai, beveik be garso išvažiavo lova su kažkuo nematomu, kas po baltu apklotu ką tik paniro į amžiną miegą. Vis dėlto romūs slaugytojų veidai man žadino daug didesnį smalsumą.

Yra tokia būsena, kai keliauji iš vieno sapno į kitą, kol sustoji ir tiesiog žiūri pro langą. Vidiniame ligoninės kieme žaidžia vaikai. Gaudo vienas kitą, garsiai krykštaudami. Pradedu skilti pusiau – vaikiškas juokas ir spengianti šios erdvės tyla pakimba pačiame sąmonės smaigalyje.

Norėjau kažkokiu būdu pabėgti iš čia visam laikui ir dingti be žinios, bet sustojau: vėjas išjudino medžių šešėlius ant sienų. Šakos sujudėjo taip tikslingai, kad išgirdau vėją savo plaukuose. Garsiai pasakiau sau – šįsyk žmogaus jau pakaks. Pernelyg sunku tvarkyti reikalus, kai, atrodo, imsi ir suduši lygioje vietoje. Taip be garso. Belieka būti obelimi ir žole, lengva, lengva savo atkakliu kopimu į saulę. ► 45

GINTARO LAŠAI

Šiandien ji nebeturėjo jėgų net šypsenai. Nors dar viskas kontroliuojama. Ta pati rūpestingoji raudonskruostė slaugytoja vėl atnešė karštos ramunėlių arbatos ir skaidriu lyg krištolas žvilgsniu nusišypsojo, nors vien nuo šių arbatžolių aromato darėsi bloga. Norėčiau suprasti, kaip žmonės geba būti laimingi čia, kur nuolat ką nors skauda. Būti – tai skaudėti. Įsispitrinau į slaugytojos veidą ir stebėjausi tokia įžūlia ramybe. Galiausiai, padėjusi tuščią arbatos puodelį ant palatos staliuko, kiek svirduliuodama iš nuovargio ir dėl begalės nemigos naktų, ištrūkau į koridorių su leisgyve jos šypsena savo įskilusioje sąmonėje.

Aplink viskas pradėjo tolti – mažas manasis taškelis virto bedugne tuštuma, aižėjančia skilusiomis visatos uolienomis, besispjaudančia nelaimingųjų žvaigždžių krauju ir badančia likimo deivių Moirų gijų adatėlėmis. Koridoriai apsitraukė spygliuotu tamsos tinklu. Kad ir kaip bejėgiškai bandžiau kabintis sienų, grindys svyravo. Kažkas manęs link labai greitai artėjo. Vienu metu net sumintijau – gal tai koks priklydęs žvėrelis?

Greitakojis bėgūnas vis dėlto buvo žmogus. Prieš save išvydau jauną vyrą, dėvintį baltą medicininį chalatą. Viršuje kukliai degė lemputė, skleisdama oranžinę šviesą.

Jo akys nuklydo manosiose ir užgeso tamsoje. Toji neaiški būtybė nuskuodė savais keliais, palikdama tik vėjo gūsį plaukuose.

Kažkam akivaizdžiai atsitiko nelaimė.

Arba tiesiog atėjo Toji valanda. Bet, ačiū Dievui, (atleisk už tokią nedorą mintį) tik šiame aukšte. Ne ten, kur gulėjo ji.

Akimirkai atsigręžiau atgal – ar čia tikrai kažkas buvo?

Vis dar tejausdama vien vėjo gūsį savo plaukuose, prisėdau ant geltono suolelio ligoninės vidiniame kiemelyje. Buvo nejaukiai tamsu. Tik blausioje oranžinėje lauko lempų šviesoje galėjai įžiūrėti toli horizonte vėžlio žingsniu pravažiuojančių automobilių jūrą. Ieškojau ten savo geriausios versijos šimtuose antrininkių – vienose kūno konstrukcijose po kitos, viename veide po kito, kurie mainėsi pagal eismo taisykles.

Ligoninės langai veriasi į jūros pusę.

Viename iš jų matau save, geriančią arbatą, nepaisant to, kad kiekvienas saldus gurkšnis vimdo. Mano rankose dunksi smėlis, iš kurio saujomis su broliu lipdome galingas pilis. Nepalaužiamas didžiulės jūros jėgos.

◄

46

Jei tik galėčiau, iš naujo pastatyčiau savo pilį taip, kad jis didžiuotųsi mano valios jėga, didesne nei visų vandenynų kartu sudėjus. Tikrai kažkaip nejaukiai čia tamsu.

Girdžiu, kažkas pypsi, negalėdamas pravažiuoti. Iš rankų aštriai išbyra smėlis. Žiūriu į delnus: kraujo nėra. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

Priešais lėtais, lėtais žingsniais sliūkino aukštas žmogus, ant pečių užsimetęs prasegtą baltą medicininį chalatą. Ėjo nuleidęs galvą, svyruodamas, tarsi dairydamasis, už ko užsikabinti. Atsargiai atsisėdo ir nervingai užsidegė cigaretę.

Pamatęs, kad kažkas negerai su viena iš lauko lempų, apatiškai priėjo prie jos ir vien žvilgsniu viską sutvarkė. Dievai švenčiausieji, magas, pamaniau. Labai kažin ko suvargęs magas. Viršuje vėl sau laimingai toliau kukliai šypsojosi lemputė, tik jau su gydančia šviesa. O jis sėdėjo ir žiūrėjo, į mane įbedęs neaiškias akis. Povandeninės duobės sūkuriavo tarp mūsų, tačiau tai dabar buvo nebesvarbu.

Jo ryškiausiai apšviestas baltas gydytojo chalatas priminė sniegą. Ypatingai regėtą vaikystėje, ant sužvarbusių nuogų rankų švytintį kerinčiu šalčio sidabru. Skausmingai gražų. Kaip tada, kai su broliu ir tėčiu, valydami sniegą nuo kelio, kaip laukiniai plyšavome „The Prodigy“ „Everybody In The Place“. O kai būdavo kiek liūdniau, viena užsidariusi savo kambaryje „užtraukdavau“ ką nors iš dreamy shoegaze muzikinio lobyno. Tuomet pakako žinoti, kad jie yra šalia, kad aš esu šalia jų.

Tarp jo cigaretės lėtai it pamėkliškos gyvačiukės į viršų vinguriuojančių dūmų, išsisklaidančių kosminėse ūkanose, nėra jokio plyšelio atgal. Norėjau geriau įžiūrėti, kur tas „atgal“. Įskaudo delnai. Vėl giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Bet jo jau nebebuvo.

Taigi magas, ko čia stebėtis. Vėl užsimerkiau ir susiėmiau už galvos. Norėjau gimti iš naujo. Viską pasiutusiai skauda. Norėjau būti jo akimis. „Prašau, pravalyk kelią“, – staiga pašokau, išgirdusi už nugaros balsą. Bet aplink nieko nebuvo. Geriau apsidairiau: jauna vienmarškinė moteris klūpėjo basa ant grindinio – priešais tą pačią Mago akimis uždegtą lempą ir vis garsiau ir garsiau kūkčiojo. Greitai lyg kulkos atlėkusios kitos dvi moterys – tikriausiai pacientės giminaitės, ją guodė ir prašė eiti kartu atgal. Nebylioje oranžinėje lauko

lempų šviesoje lėtai raibuliavo automobilių jūra.

Kai jos grįžo į ligoninės labirintus, įsiklausiau į savo kvėpavimą. Tai buvo labai sunki užduotis – tos vienmarškinės moters vaizdas nebepaleido. Nirau į jį kaip į vandenį. Vienmarškinė moteris juodomis it angliukai akimis rodė į užtvanką, kuri neleidžia upei tekėti. Užtvanka savo aštriais akmenukais ir visokiausiais sudžiūvusiais šakigaliais be jokio pasigailėjimo raižė mano kūną. Delnuose jutau aštrų smėlį.

Sausumoje, ištrūkusi iš vandens kliūčių, vėl pradėjau rankioti tas pačias senąsias šukeles ir bandyti atstatyti garsą, bet kuo labiau stengiausi, tuo giliau klimpau į sniego nasrus. Stebėjau, kaip storas, purus, baltas sluoksnis praryja sunkų, padėvėtą, juodą paltą, kaip šalčio pirštais siurbia į save visa, kas juda. Rankos dvokė pelėsiais, lyg nuo sudvokusių baldų. Tas kvapas kėlė neapsakomai stiprų kaltės jausmą.

Užsidengiau rankomis veidą, ir viskas, ką mačiau, tai jis – bėgūnas, šviesolaidis, neregys, kurio nekenčiau. Bet beprotiškai laukiau. Juodi skaičiai daužėsi vienas į kitą, maišėsi akyse. Kažkas labai greitai artėjo manęs link. Į plaukus įsisuko vėjo gūsis. Laikas susitraukė į du mažyčius juodus kamuoliukus, pakibusius skaidrioje nesvarumo būsenoje. Magas ištiesė savo paltą ir nusliūkino automobilių jūros link. Palto kišenėje radau šukelę. Dabar norėjau pasilikti ją tik sau pačiai. Šypsojausi vos pastebimai – galbūt labiau sau.

Giliai įkvėpiau ir apsidairiau. Ligoninė.

Tie patys jos koridoriai, įėjimai ir išėjimai.

Tie patys laikini gyventojai ir svečiai. Ant kūno prigludęs juodas paltas buvo toks šiltas ir jaukus – kaip antra oda, sauganti trapią, kone permatomą odą. Jei galėtume susitikti sapnuose, nedvejodama perbrisčiau jų visus atsivėrusius plyšius, kad pabudus pakaktų savojo palto šilumos pačiai liūdniausiai dienai. „Tu dar jauna, išgyvensi, Juste“, – sakydavo amžinatilsį močiutė. Anksčiau būčiau dėl to ant jos pyktelėjusi. Dabar mielai sugerčiau jos skausmą, atiduodama apkabinimo šilumą. Dabar mielai išgerčiau raudonskruostės slaugytojos ramunėlių arbatos, kad sugerčiau į save jos šypseną.

Nuovargis Arminė PETKUTĖ

„Tylu, ligi skausmo šįvakar“, – ištariau, kai buvau netoli tavo namų. Neramūs žingsniai ir šešėliai, įkyrūs praeivių žvilgsniai bandė prilipti prie manęs, bet to nejutau,

tiesiog nemačiau ir nepastebėjau. Keistas šis vakaras, spengianti tyla ir tuštuma akyse. Štai ir ieškotoji oazė. Pabeldžiu į langą.

Tradicijos, amžini pasisveikinimai, apgaulingos šypsenos, banalios susitikimų frazės: „Kaip malonu jus matyti. Ar nevėluoju?“ Mandagumo kerintis šydas ant visų veidų. Nuostaba jūsų akyse? Taip! Taip!!!

GINTARO LAŠAI

Tai aš, ir mano šis vakaras! Plazdenančios žvakių liepsnos, paklydę žodžiai, knygų lentynos. O, Dali, gal galima?

Drobės, paveikslai, laikraščių šūsnys, alus, sumuštiniai. Kodėl? Šampanas? Kam? O, Viešpatie, kiek dar ilgai tai tęsis? Slapta mestelėjau akį į laikrodį. Cha! Vis laukiat tuštybės stebuklo? ►

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

47

GINTARO LAŠAI

Jūsų sensacingo žaidimo taisyklės man neįdomios ir nesvarbios. Nekenčiu tų, kurie vaidina antžmogius. Geriau paklausk, kokia gyvenimo prasmė. Aš nežinau. Jei galėčiau atsakyti, neprašyčiau, kad rašytumėte laiškus apie gyvenimo prasmę, rašytumėte, kaip reikia gyventi. Žinau, kad nelengva peržengti ribą, kurioje senokai blaškaisi, juk nebūsime zaratustros, brangieji, tik kiekvienas kursime savo vieną vienintelės vienatvės bliuzą, improvizuodami visą gyvenimą, bandydami įminti legendų ir sapnų mįsles. Gal per didelis noras gyventi ir yra pirmasis pažinimo ženklas, pirmasis žingsnis? Nuobodi kasdienybės rutina, tie patys veidai, tos pačios kalbos, tie patys kvaili klausimai, – kam tai draugužiai? Ar tai ir yra gyvenimas? Ar dėl to mes čia? „Gal kavos? Ar alaus? Ar sulčių?“ – nusmelkia įkyrūs klausimai. Kavos, tamsiai rudo, tiršto stebuklo, gėrimo ritualas visuomet įstabus. Susirangai ant kilimo, prieš akis – nematyti vaizdai, ausyse neaiškūs frazių trupiniai, kažkas cituoja RoRa, mirkčiojantys tolimi, nesibaigiantys kadrai, prieblanda. Apsnūdusios akys nemato tos tolimos žemės, apie kurią šneki visą vakarą. Vienatvė – geriausias bičiulis mums visiems, be jos ištirptume kaip paskutinis žiemos sniegas (ar jis buvo?), toks purus ir šviesus, kaip vaiko siela, kaip šypsena, kaip nuoširdus žvilgsnis, kaip angelų sparnai. Neištirpkime šią žiemą, nepažinę patys savęs, savo sielų, kas žino, kas ten dygsta.

Kas auga priežasčių, pasekmių ir veiksmų karalijoje? Ištartas žodis, gražiai ir aiškiai, nebus kelrodis, nebus rodyklė, rodanti tikruosius namus. Suklusk ir patylėk, gal netoli šviesa? Tačiau skubėti neverta, tu nieko nesutiksi, nieko nepastebėsi, tik neištirpk kaip sniegas, kurio šią žiemą nebuvo. „Šis paveikslas man patinka. Tai dovana. Gražu, nepakartojama, kaip Tomo Waitso muzika...“ ,,Atsimeni traškučius? Cha! Dabar tai ne traškučiai, seniai tu tai žinai. Gal galima žiūrėti ir klausytis?“ Be abejonės, žaiskime, jei norime ir mokame. Trečias bokalas alaus, kepinta be druskos duona, visuotinis sumišimas ir juokas. Nepažįstamasis mefistofelišku veidu sarkastiškai šypsosi ir žiūri į akis. „Nesijuok“, – pasakai, neištardama žodžių, ir to užtenka.

Dar neaišku, kuo baigsis šis masonų

◄

48

vakaras ir kas juoksis paskutinis. Nebėra rytietiškų skliautų, šūksnių, tik mirtis šalia. To ir reikėjo tikėtis, ir nebūkite naivūs, mes niekada nebūsime kitais. Ar tik šiandien supratote, kokie nuostabūs ir nepakartojami esate? Mes tik žaidžiame, tobulai žaidžiame, nepaisydami taisyklių. Brangieji, netikintieji, jūsų lūpos neįspėdamos taria kvailystes, jūsų protas apsvaigintas smilkalų dūmų, rezga mintis, kurios jus žudo.

Liūdnai šypsosi Dievas, stebėdamas jus, apnuodytus rytietiškų istorijų pasakojimais.

Niekas nesupras tavo džiaugsmo, spindinčio gyvenimo įspūdžiais. Tu stebiesi?

O melas magiškai veikia šiuos išdykusius žmogelius.

Atsimeni Tomą Waitsą? Pameni muziką, nuo kurios stingsta kraujas?

Tą nepakartojamą jo balso jėgą? „Dar truputį alaus?“ „Ne, vyno...“ – abejingai ištariu ir bandau kažką pakaruokliško šnekėti, nes kitaip neįmanoma. Taip, mes velniškai vieni šiame absurdiškame pasaulyje, nors vienatvė – vienintelis šansas išlikti. Beprotiškai gelia padus, kai bėgu nuo savęs. Tikiu savo esybe, iki pratrintų pūslių ant kulnų, kad čia prasminga tik meilė, kuri daugelyje prieš milijoną metų mirė, tik paprastas nuoširdus žvilgsnis, tik gėlės žiedas, tik verkiantys medžiai rudenį, bet apatiškos akys seniai tai užmiršo. Kur jūs, dvasios draugai ir broliai?

Jų niekada nematysi ir nesutiksi. Tai tavo drambliuko svajonė, tai tavo utopija, net kai akimirką tuo patikėsi, net jei suprasi, kad tai čia, kas iš to? Ar būsi laimingas ją prarasdamas? Niekas tada tavęs nepaguos. Niekas.

Tavo bičiulis, brangenybė, alter ego, tai ta pati paklydusi verkiančio miesto šmėkla. Belieka giedoti atminimo giesmę jam.

Nes šiuos spąstus jam jau seniai paspendė nepasiekta tobulybė. Iki skausmo gelianti tyla, tuštuma akyse ir tiek daug, be proto daug slėptuvių, ieškant tikrojo kelio.

Užteks būti spinozomis ir šopenhaueriais, užteks spėlionėmis slysti į rytojų. Mes visi kaukėti ir būsime tokiais, mums tai patinka. Jei nepatiktų, negi vaidintume pranašus, negi prarastume tikėjimą, negi patys žlugdytume save?

Taip, išties būna dienų, kai viskas fantastišku greičiu kinta, kai keitiesi tu pats, žmonės ir pasaulis, kaip žiemą keičia pavasaris, o vasarą – ruduo. Bandyk, im-

provizuok, žaisk. Dievų mokslas ir kvailių susirinkimas: kokie jie rimti ir orūs, kaip jie įsijautę į bereikšmius vaidmenis, kaip jie tiki savo žodžiais ir darbais. Išdidieji oro pilių išminčiai. Tik siaubingai gaila jūsų, vargšai. Kas galėtų apraudoti jus, amžinieji tiesos ieškotojai, geidžiamieji, nepasiekiamieji, majestotiškieji veidmainių karaliai, gyvenantys savo iliuzijų karalystėse? Šou turi tęstis, jei net pradžios nebūtų buvę, nei ryto, nei dienos. Dėkoju, Dieve, kad leidi suprasti, kokie besiblaškantys menkystos esame šioje apleistoje, kliedesiais aplopytoje šalyje. Nebūtinas tas džiaugsmas ir linksmybės, kai be ceremonijų jau vyksta teismas.

Plaukiu naktimi ir žinau, kad džiazo nebus. Nors mintys, peraugančios į veiksmus ir niekada negrįžtantys tavo lūpų žodžiai gyvi mumyse, mes krentame gilyn į nežinios bedugnę. Akli idealiai krypčiai, apkurtę nuo žaizdų, neatpažįstame tavo žingsnių. Mes neišauginame savyje palaimos, kurią pasėjai dar prieš gimstant kiekviename iš mūsų. Ir ko stebiesi, jei sielos jau spėjo sudžiūti. Kas mes? Amžinai egzistuojančios skruzdės? Na ką, iš dulkių juk tos dirvos, mes visi nevėluodami ten ir grįšime. Ir kodėl mes, žmonės, o ne dulkiečiai, ne žemiečiai? Kurčia tyla ir graudi tuštuma akyse, netoliese moteris ramina verkiantį kūdikį, žmogystos kankina benamę katę, ligi skausmo verianti tyla, tik vitrinų šviesos, tik technikos stebuklai, tik išsigandęs patvory užmigusio valkatos sapnas.

Kas mes tokie? Nesuprasti? Pikti?

Pavydūs? Be žodžių atviri? Nemylimi, nemokantys mylėti...

Grįžtu namo, kur senieji mano draugai – sienos, langai, knygos, muzika, gėlės, laiškai ir vaiduokliai. Jaukumas ir ramybė apgaubia pavargusį kūną, trinasi pasiilgęs katinas, išblyškę daiktai džiaugiasi. Nejučiomis, nesąmoningai nuspaudžiu mygtuką, suskamba muzika. Taip, tai bliuzo terapija, o viduje – viltis, ji dar gyva.

Suteik, Dieve, dar vienintelį šansą mums gyventi. Kalbėkime, rašykime, klauskime, kaip reikia gyventi, kaip reikia mylėti, ir gyvenkime, mylėkime.

1996–1997 m.

GINTARO LAŠAI

Akmenys sudiltų

Netvarkingų sonetų vainikas Nijolė KLIUKAITĖ 1.

Spalvas norėčiau susirinkti į žodžius, Kurie iš praeities mane išpirktų, Tuos negražius, tuos gatvių įžūlius karius, Kurie tiršta tamsa pažirtų Kaip Vito „Sėklų lova“ * ar Serrano „Kristus“,** Kad man padėtų peržengti save, Kad menamas – o gal tikras? – ribas ištrintų, Bet visgi kad paliktų paukščio giesmę kruvinam delne...

Ne turinio prašau, o atradimų, Už pirmo sniego skrydžio, ak, ir dar toliau...

Bet, Viešpatie, labiausiai aš prašau laukimo, Kad lauktų ir ilgėtųsi čia, Žemėje... Giliau Nėra jau nieko. Akmenys sudiltų, Kurie teisingai į mane sutilptų. *Vito Acconci „Sėklų lova“ – 1972 m. performansas, kurio metu menininkas masturbavosi ir pasakojo savo seksualines vizijas, gulėdamas po galerijos grindimis. **Andreso Serrano „Myžalų Kristus“ – 1987 m. Pigus pirktinis krucifiksas buvo panardintas į organinio stiklo indą su šlapimu.

2.

Iš praeities mane išpirkęs Rene Margitte katiliukas Nebuvo įžūlus, bet laikui tiko Kaip tarp žirgų paklydęs asiliukas.

Jis pasišvilpaudamas bėga Per klaidą paskirtu taku, O akmenys paplentėm kaukia Ir lazdos žydi... Ar sunku Iš kailio pilko išsinerti Ir virsti permainų šaukliu?

Ne ką lengviau, beje, gyventi Praeityje. Maitintis kiauru šaukšteliu

Nė neragavus Fauno bučinių, Kurie išblukusią mane atkurtų nuo pradžių.

3.

Išblukusį atkurti nuo pradžių Lengviausia atsivertus ar tiesiog apvertus Per klaidą atmintin įkritusius žodžius Arba – per dar juodesnę klaiką – apsiverkus Ir išraudojus viską iš savęs Per akinančius Salvadoro tolius, Per pabaigas pradžių ir pabaigų pradžias, Per žinomas knygas, neparašytus dar rytojus, Babilonus sugriovus ir kitas kalbų jungtis, Suplakus su byrančių pasaulių dulkėm, Ir vėl atrasti žmogų – nenukryžiuotą dar – naktim Skaityti Anderseną. Nesigulkim, Atraskim žodį naują po imperijos žūties, O gal statykim tiltą link žvaigždės.

4.

O... Kad sukurtum naują tiltą, Visų pirma reikėtų išardyt tvoras Savy. Akmens žodžius sutrint į miltus, Tada su vėjais pro duris, net uždaras Nusklęsti virš pušų, šermukšnių, eglių, Medinę formą atkartojant, Lazdynų virpančius žodžius ragaujant Ir riešutėlių turinį laipsniuojant ir linksniuojant.

Tuomet beliks šakas supint Po debesim ar net virš jų, Strazdams, varnėnams, vieversiams Įkelt spalvotų inkilų...

Ir laukt, kuria kryptim padangių tiltai ves...

Aš pasirinkčiau menines erdves. ►

49

GINTARO LAŠAI

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

50

GINTARO LAŠAI

◄

5.

Aš pasirinkčiau menines erdves, Pilis iš kondensuoto oro, Pro langus krizių snaigės kris, Rimuojamos nuskurdusio minoro.

Aš vadovėlines tiesas Karpyčiau snaigių paplotėliais, Jos sklęstų žemėn, betgi jas Prarytų rūdys ir kartėlis.

Todėl sugriaučiau tas pilis, Iš naujo viską vėl pradėčiau, Pro savo atlapas duris Pasaulio šnabždesius girdėčiau...

Į užkulisių periferines erdves Žarnyno laiptai tenuves.

8. Žarnyno laiptais žodinę nedalią Palydime pro jubiliejinius vartus.

Po jubiliejaus pauzė. Nutryptą žodžių salę Švariai iškuopt patartina. Užmiršt vardus, Salas Markizų* ir Degas aklumą Ir spindulingą šlovę – teliks ji nepasiekiama Kaip Marco „Sutuoktinių“ vizija, Chagallo kaimas Ir Nolde „Pranašą“ išskaidanti spalva.

Daiktai suklupę griežtų, kaip tik jie tegali, – Po mentėmis tebus koncertų salė.

Reprezentacinis žarnynas susimokė su galva, Todėl ši – burbulais išsprogus – nepatikima.

O smegenų kilpelių sumaištis Ne proto kasykla – klaidų lemtis.

6.

Išblukusį pasaulį – per daug čia vietos – Aš, žodžio broliai, patikėčiau pėdoms.

Po mentėmis tebus koncertų salė: Valtornos, smuikai – tik žingsnis iki tobulybės...

Net dievišką lakštingalą pralenkt jie gali, Ieškodami prasmingos beprasmybės.

Ir visgi tobulybėj miršta netgi Dievas – Tarsi išblukus matadoro skraistė plakas vėliava balta – Blužnis paveldėtoj penklinėj liejas, – Vėl krizė. Pergalinga. Atspėta? – Paveiksluose fiksuota mūsų neviltis, Pasiekus dieviškumo lygį.

Ugnin tokias spalvas. Net atmintis Išsižada savęs. O žodžio dydį Tegu matuoja prieširdžio scena, Po šonkauliais skliautuotais įrengta.

7.

Po šonkauliais teatras. Į jį ves Nutrūkęs choro ir žiūrovo dialogas Ir tas nudilęs laiptas tarp jų irgi tavęs, Dar šautuvas ant sienos, nešovęs ir nesprogęs.

Bet pokalbis tenai, tam šonkaulių teatre, Vangus. Protagonistą choras gožia.

Ir žvilga ašara aky lyg mylintis dangus, Ir angelai po alveolėmis kvatoja atsilošę.

Jie lošė nuošaliam blužnies kampely Ir kakofonišku juoku kuteno membranas.

Tiesa – vidinė karantininė tremtis. Nedalią Simboliškai pražuvus epocha vargbau supras.

*Markizų salos – paskutinė Gauguino stotelė.

9.

Aš patikėčiau pėdoms trūkstamus žodžius, Tebėga lomomis ir teskaičiuoja aukso smiltis, Kurios į plaukus velias, užpila akis, Diagnozavus lėtą ir skausmingą žodžio mirtį.

Tekopia į kalvas. Kalnų teieško, Kuriuos – gyviausios versmės, trūkstama grandis Tarp pasiklydusio ir pažadėto, Ant rankų išsūpuoto, o atsitiktis Mechaninėm detalėm ir fragmentais išsisėjus Net apkabinimuos ir bučiniuos...

Aš Argonautų vėliavą nešu teisėjams, Akutagavos sodų*siuvinėlius pakraščiuos...

Toks ritualas – žiūrėjimas į objektyvą, Žingsniu užpildant negatyvą. *Riūnosuke Akutagava, „Sodas“ – novelėse susipina viduramžių istorijos ir šiuolaikinė filosofija.

10. Žingsnius kitų vis skaičiavau Ir už žodžius kitų stačiau Poezijos hipodrome. Dažniau Pralošdavau, tačiau žaidžiau ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Kuklumą – taip mama užkeikė

...............................

Bet stiklo duženos žvaigždes grąžino.

Tai tik dinamika. Visi tai žino.

Apie save galvoti aš nemoku.

Manęs nėra. Kitų žingsnius vis šoku Ir už žodžius kitų statau.

Bet šiandien vėjas. Pavargau...

Kurs elniaragį pasikinkęs spindinčiam sapne Iš sapno išsinerdavo, pasukęs kiek į kairę.

Paskui su tuo draugu mes žaidėme klases, O dar vėliau – mamas ir tėčius; Jis paryčiais žvaigždes gesino, aš supau lėles, Taškydavom balas po vienu skėčiu.

Aš persikelčiau į žodyną, Kur du parodomieji: tas ir ta – savęs neatpažino.

Paskui išdžiūvo balos ir sudužo lėlės, Ir žvaigždės negesinamos jau pačios geso, Teliko vienas margaspalvis aitvarėlis...

Kelionę mūsų link jis vis dar tęsia...

11.

Raukšlėto laiko klostėse dar rasime save, Po nužydėjusio jazmino šakele.

Parodomasis įvardis tas – raktas, Kuris atvers kitas dužias duris, Už jų drugiai sparneliais plaka, Tarsi juos gremžtų niežulys.

14.

Kuris ir mus parom kankina, Kai krenta nebūties rasa, Ir lapė miršta medelyne, Ją gina mūs akių šviesa...

Ta ceremonija žiauri – mirties detalės – Gyvybės išnirimas iš savęs.

Dabar aš lapė. Mano kailis žalias Lyg šviesoforas į laisvas mirties gatves.

Atleisk, nepalydėsiu, bet vis tiek kartu Po šviesmečius keliausim mudu du.

12.

Visam pasaulyje vieni... Kas žino, Kiek nubyrėjo žiedlapių iš mūsų prigimties, Kol, sužadėti su žodžiu, abu mėginom Užbaigt pradžias ir neieškot naujos krypties,

Po nužydėjusio jazmino šakele Giesmelė tau. Dar neatspėto paukščio.

Joje gyvenimas, svaigimas nuo spalvų, Jau išvadėjusių, pakilusių į aukštį.

O dar tos uogos. Menamos, žinia.

Gali susigalvoti spalvą, formą.

Ir nokstanti mirtis mamos delne...

Tarytum gęstančio pasaulio repeticija ar norma Nubudus vėlgi laukt sapnų, Užgimus mirties nuojautą įkvėpti...

Ir vis mylėt ir neskaičiuot dienų, Nemokančių savim tiesos aprėpti.

Gyvenimas kantrus, bet vienądien nudžius.

Spalvas norėčiaus susirinkti į žodžius.

15.

Tiesiog pratęsti negalvojant Žaidimą šį be pabaigos, – Nemiršta niekas, tik nustoja Skaičiuot... Jie bėga, slepias už kalvos,

Spalvas norėčiau susirinkti į žodžius, Kurie teisingai į mane sutilptų, Kurie išblukusią mane atkurtų nuo pradžių, O gal sukurtų naują. Tiltu

Už maumedžių žalios giraitės Iš knygų puslapių senų...

Tos mažosios kiemo mergaitės...

Aš dar kieme... Nors kitame mieste jau gyvenu...

Aš pasirinkčiau menines erdves: Po mentėmis tebus koncertų salė, Po šonkauliais teatras. Į jį ves Žarnyno laiptai. Žodinę negalią

Ir ten, ir čia pelėda ūbauja nakčia.

Ir nesvarbu, kurioj vaikystės pėdoj pametėm save.

13.

Aš patikėčiau pėdoms. Teskaičiuos Žingsnius kitų. Literatūrines lenktynes Aš perkeisčiau į žaidynes, kur mudu du Visam pasaulyje vieni... Kas žino,

Kurioj vaikystės pėdoj rasime save Tą, kuris dviračiu važiuot mokėjo net be vairo,

Kurioj vaikystės pėdoj rasime save, Po nužydėjusio jazmino šakele.

52

GINTARO LAŠAI

Liūdesio daina Alma RIEBŽDAITĖ

Man taip baisu: aš nenoriu eiti pas Žanetą. Žaneto aš mirtinai bijau.

Ilgai sukau ratus apie jo kabinetą, kol ryžausi įeiti. Kirbėjo mintis nutraukti terapiją.

Ir ką aš veiksiu pas tą Žanetą? Ginklų nenusipirkau, tai prieš konsultaciją prisirinkau pilnas kišenes kaštonų.

Ir visą laiką, kol mes kalbėjomės, aš drebėdama pražaidžiau su kaštonais rankose. Žinoma, kaštonai buvo skirti ir kitam tikslui: jeigu kartais Žanetas mane pultų. Žanetas kaip visada paklausė, kaip aš jaučiuosi. Cha, cha. O žadėjau tokią

bliuskę užsisakyti, bet užsisakiau Žanetą. „Kaip žmogus, visko netekęs trečią kartą“, – atsakiau.

Kaip galima gyventi pasaulyje, kuriame nebėra tavo psichoterapeuto? „Kodėl jūs taip padarėte? Kodėl atėmėte iš manęs psichoterapeutą?“ „Na, kartais taip būna. Gali būti visaip.

Na, žiūriu, kad jūs taip patogiai nieko man nejaučiate...“ „Dabar jau patenkintas, taip?“ Žinoma, kad Žanetui kartais kažką jaučiu. Ačiū Dievui, mano jūra sugeba atslūgti ir sugrįžti į savo krantus. Žiūriu į Žanetą ir nesuprantu, kas jis.

Kalbantis Žanetas? Žanetas konsultantas,

kuriam aš moku pinigus? Žanetas, su kuriuo ateinu pasikalbėti? Žanetas žmogus?

Ir baisiausia, kad jautiesi visiškai bejėgis. Žiūri į Žanetą ir supranti, kad psichoterapeuto susigrąžinti nepavyks, kad psichoterapeutas prasmego amžiams.

Nu ir nachuj tokią terapiją. Terapija su Žanetu, kurio tikrasis vardas yra Alfredas. Žanetas yra Alfredo prototipas. „Klausykit, Žanetai...“ „Blet“, – tyliai mintyse nusikeikiu. „Koks Žanetas?“ – psichoterapeutas suklūsta.

Pizdiec, dabar tai įkliuvau. Kaip aš jam paaiškinsiu? Kad nuolat jaučiu įtampą, kad savo herojų nesumaišyčiau su jų prototipais. Ir še tau išsprūdo... Man šovė geniali mintis: ►

Alma Riebždaitė. Pasaulio sukūrimas. Piešinys.

53

GINTARO LAŠAI

◄ „Oi, atsiprašau, kaštonai pabiro...“

Ir Žanetas buvo užmirštas akimirksniu visiems laikams. Žanetas man padėjo surinkti kaštonus. „Apie ką mes kalbėjome?“ „Ką reiškia kaštonai mūsų santykiuose?“ – neaiškiai sumykiau. „O iš tikrųjų?“ Visai neprisimenu, apie ką mes kalbėjomės. Prisimenu tik išsprūdusį Žanetą. „Neatsimenu nė biški“, – sakau.

Aš ir vėl žaidžiu su kaštonais, tiesa, ne su dešimt, o su dviem. „Nu tai gerai, kaip tau gyvenasi?...“ „Susipykau su Saška...“ „?“ „Paprastai. Ji pasiėmė savo vaiko piešinį neatsiklaususi ir užpaišė ant viršaus savo. Jei ji taip gali pasielgti su savo vaiko piešiniu, ką ji gali padaryti su manimi? Ir viskas.

Nenoriu su ja draugauti. Turiu teisę nedraugauti su kuo nenoriu?“

„Žinoma, turi.“ „Saška man sako, o kas čia tokio, taigi mes viena šeima esame. Ir kad normalu yra paišyti ant viršaus kito žmogaus piešinio, jo net neatsiklausus. Aš nesu nė vieno vaiko piešinio užpiešusi. Aš esu aš, o mano vaikas yra atskiras žmogus, nepaisant to, kad jis yra mano vaikas. Na, suprantat, kažkoks nesusipratimas išėjo. Saška sako, tu ant manęs važiuoji, kerti per mano psichiką. O aš sakau, tai ką, tylėti turiu, jei mano nuomonė kitokia, ar dirbtinai su tavo sutikti? Mes abi nesupratom, kas tarp mūsų atsitiko, bet aš su Saška nebenoriu...“ „Normalu, ne visi žmonės tinka mums į draugiją.“ „Ir aš dar Saškai pasakiau, kad nepriimsiu jos tokios, kokia ji yra. Sakau, tu rėksi man į ausį, daužysi su pagaliu man per galvą ir sakysi: „Priimk mane tokią, kokia esu.“ Tai pasakiau, kad nepriimsiu, o Saška man pasakė, kad aš esu netolerantiška ir su baisiais principais.“

Alma Riebždaitė. Legenda apie savasties atgavimą. Piešinys.

54

„Teisingai.“ „Ir aš dar galvoju... Atsiprašau, užmiršau apie ką... Prisiminiau. Aš galvoju, kodėl aš Saškai turiu būti tolerantiška, juk tai Saša gali būti tolerantiška mano netolerancijai, nu, man gali būti tolerantiška, o ne tik aš jai...“ „Tu gali ją suprasti, o ji tavęs ne.“ Iš kur jis viską taip žino? „Aš tiesiog išsigandau, kad ji mane užpieš ir man vos neprasidėjo flashback’as. Bet neatsitiko. Aš tik įsivaizduoju, kaip važiuoju su ja mašina, mūsų nuomonės išsiskiria, ir ji man beda peilį į nugarą... Nu, bet ne, neatsitiko. Aš daugiau su ja nebevažiuoju kartu vienoje mašinoje. Mes dabar labai gerai sutariame, juokaujame. Na, na, kai aš nuo jos atsiribojau, pradėjome labai gerai sutarti. Na, aš galvoju, kad kiekvienas gali pasiimti tuščią lapą, lakštą, kartono gabalą, drobę ir piešti, ką jis nori. Nebūtina savąjį piešinį piešti ant kito žmogaus piešinio.“

GINTARO LAŠAI

„O ką tu dabar pieši, rašai?“ „Jau trys mėnesiai kaip nieko.“ „Tau ką, psichoterapija trukdo piešti?“ Aš atsidusau: „Tiesiog nėra laiko, esu labai užsiėmusi... Darbai.“ Laiko nebuvo niekada, bet aš vis tiek anksčiau rašydavau ir piešdavau, o dabar nieko.

Mes daug kalbėjome apie mano santykių baimę. Juose aš prarandu save. „Suprantate, mano tokia vizija. Kad aš gimiau va tokia ir mane užpiešė. Mane vis užpiešia ir užpiešia. Aš nebenoriu, kad mane užpieštų. Noriu, kad kas nors atgrandytų visus tuos ant manęs užpieštus sluoksnius ir kad pasimatyčiau aš, tokia, kokia esu. Ir kad niekada manęs niekas nebeužpaišytų.

Visi paišo ir paišo, ir kiekvienas nori matyti mane tokią, kokią nusipaišė. O aš noriu, kad kas nors pamatytų mane tokią, kokia esu, ir nenorėtų užpaišyti, o norėtų pabūti, pakalbėti su manimi tokia, kokia esu. Bet tai tikriausiai neįmanoma, taip? Tikriausiai tai yra labai sunku... Bet... Bet man nesinori kito žmogaus užpiešti... Atleiskite, kad tiek daug kalbu, bet šią savaitę aš susipykau su visais, su kuo tik galėjau susipykti. Na... Žinote, kaip būna, kai netenki psichoterapeuto... Aš labai pasimečiau. Aš net pagalvojau, keturiasdešimt metų gyvenau viena ir nieko nereikėjo, o dabar, matai, ponia, be psichoterapeuto negali...“ Ir tada kabinete pradėjo rastis paukščiai.

Jie vijosi iš nieko, iš rūko, tie milžiniško dydžio paukščiai. Šalia manęs tupėjo milžiniško dydžio sniegena. Aš ją labai mylėjau. Ant mažo staliuko tupėjo mėlynoji zylė, o šalia psichoterapeuto – didelis žvilgantis kėkštas.

Kikilis. Ir visi jie čiulbėjo savais balsais, bet labai garsiai, kadangi buvo labai dideli.

Atidariau duris, kad paukščiai galėtų išeiti į lauką. „Kodėl atidarei duris?“ – klausia Žanetas. „Trūksta oro, karšta“, – sakau.

Aš juk suprantu, kad jis paukščių nemato.

Nekvaila.

Ir aš prisiminiau Achpučą, paskutines dienas sėdėjusį ant uolų François Auguste René Rodino skulptūros „Mąstytojas“ poza. Ėjo penkta diena Maltoje. Jis atėjo koridoriuje prie manęs, atsisėdo ant grindų, ir aš su siaubu supratau, kad mes suprantame vienas kitą iš žvilgsnių. Tą naktį susapnavau sapną. Važiavau gimtųjų vietų keliais. Ir aš tiesiog pabudau nuo siaubingo išgąsčio.

Nieko nebuvo, jokio objekto, bet mirtinai išsigandau. Žiūrėjau į naktį, į krūmus, bet

juodoje tamsoje nieko nebuvo. Mane išgąsdino Niekas!

Norėjau prisiminimo iš Maltos, bet taip nieko ir nenusipirkau.

Pradėjau naują istoriją su auksiniais auskarais. Ilgai ieškojau sau tinkamų auksinių auskarų. Išsirinkau primenančius ar begalybės ženklą, ar smuiko raktą, su mažomis blausaus melsvo atspalvio akutėmis. Jos man byloja apie Viduržemio jūrą.

Papuošalų ieškau ilgai ir nuobodžiai, žiūrinėju juos, turiu suprasti, kad taip, tai mano. Aš pradėjau naują istoriją, perku papuošalus, kurie reiškia naujus įvykius, naujas šalis, susieju tuos daiktus su teigiamais potyriais savo gyvenime. Taip ir muzika. Įvykius, žmonės, jausmus, patirtis sujungiu su skirtingais muzikiniais kūriniais. Nežinau, kaip atsitiko, bet Žanetui atiteko Alos Pugačiovos daina „Milion alych roz“.

O dabar bus Indija. Jeigu Indijos nebus, bus Vietnamas, Jordanija arba Marokas, o gal kartais man pavyktų nuskristi prie Misisipės upės. Dar norėčiau aplankyti taigą ir tundrą. Man viskas turi kažką reikšti, ar tai būtų papuošalai, ar šalis. Nieko nenoriu šiaip sau. Vietnamas todėl, kad jaučiausi kaip iš Vietnamo grįžęs karys, Jordanija dėl to, kad yra Negyvoji jūra, Marokas, kad Kasablanka (gražiai skamba) ir dykuma. O gal išgirsiu naują pasakojimą ir suprasiu, kad noriu pamatyti tą šalį.

Ir aš jį išgirdau. Kanarų salos. Fuerteventūra. Ten lietuvis turi įsteigęs banglenčių mokyklą. „Bet ar nereikia būti užsikačialinus gerai, kad galėtum su tom banglentėm?“ „Oi, ne, sako mano bendrakeleivė į Varšuvą. – Tai universalus sportas, tinka net seniems žmonėms.“ Aš užsimerkiu. Įsivaizduoju save nardančią su banglente tarp nepavojingų ryklių.

Pajuntu kaštonus savo rankose ir vėl pamažu sugrįžtu į kabinetą. Paukščių nebėra, išėjo pro atvertas duris. „Jei man reikia rinktis iš motinos ir savo savigarbos, aš renkuosi savigarbą“, – sakau.

Psichoterapijos metu aš priėmiau daug naujų sprendimų.

Netikėtai pastebėjau vieną dalyką: man svarbi Redaktoriaus nuomonė. Aš vaikštinėju mūsų mažo miestelio gatvėmis ir galvoju, ką galvoja Redaktorius. Kaip laisvas žmogus nustėrau. Man neįdomu, ką apie vienus ar kitus dalykus, turinčius ryšį su manimi, galvoja mano mama, tėvas, mano vadovai, bendradarbiai, mano vaikai, buvusysis, ex uošvienė

ir ugdytiniai. Man visiškai neįdomu, ką apie mane galvoja psichoterapeutas. Aš negalvoju, ką jie galvoja. Bet štai galvoju, ką galvoja Redaktorius. Tas jausmas, kad man svarbi jo nuomonė ir vertinimas, ar kažkaip jam tinka mano estetinės pažiūros, ar ne.

Taip, kažkada jį mylėjau. Vieną kartą jis mane pabučiavo. Mes susirašėme keliais elektroniniais laiškais. Prisimenu mūsų paskutinį pokalbį per skaipą. Jis gėrė šampaną, abu žinojome, kad tai paskutinis mūsų pokalbis. Jis kalbėjo apie savo viziją, kaip palieka, išmeta mažą vaiką ar iš traukinio, ar iš ratų. Buvo daug ašarų. Metafizinio gelbėjimo aktų ir atsisveikinimo ritualų. Vėl daug ašarų.

Man nebeįdomu, ką galvoja Redaktorius. Žinoma, daug kur aš jo nesuprantu, pavyzdžiui, kodėl jis spausdina mano kūrinius.

Gal jis sugeba atsitraukti nuo asmeninių faktų išgyvenimo?

Kažkada jis man suteikė sparnus. Bet ateina metas, kada mes užaugame ir patys įgyjame plačius galingus sparnus ir galime skristi ten, kur norime be niekieno pagalbos. Ak, jei yra palankumas, šiluma, dalijimasis – kaip yra gerai.

Man patinka jo tyla. Geriausiai jaučiuosi, kai jis tyli. Tyla jam labai pritinka.

Jo žodžių aš bijau. Jie mane mirtinai išgąsdintų. Man patinka, kai manimi nesidomi, neskiria dėmesio. Tai mano komforto zona. Ir jis, galbūt pats to nežinodamas, leidžia man joje būti, jaustis gerai, patogiai.

Misisipe, brangioji, nebegalvok, ką galvoja tavo Redaktorius.

Graži vaiski begalybė laukia tavęs. Tavo vientisoje būtyje neturi būti jokių tarpų, plyšių, atitolinančių tave nuo tavęs. Tu tapai laisvu žmogumi.

Psichoterapija man pradeda nusibosti, noriu kažko naujo. Tiesą sakant, ji man kelia nuobodulį. Na, suprantu, vaistai neturi būti linksmi. Galbūt man reikėtų tapti karo reportere, kurią mirtinai į smilkinį sužeistų sprogusio sviedinio skeveldra. Kaip Mačernį.

Aš jau nieko nebebijau. O atsitiko taip: guliu pradingusi iš visų visatų, galvodama apie kai kuriuos mane supančius žmones. O kai grįžau, apčiuopiau savo veidą ir pajutau, kad jis šypsosi. Netikėtai supratau, esu laiminga. Baimės jausmas dingo.

Ak, tu dar neparašei apie arklį, kaip judu susidraugavote, kaip jutai po savimi iš baimės besidaužančią širdį, kaip jis tavęs nenumetė ir kaip tu dėkojai arkliui. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ Vaikštinėju mūsų mažo miestelio gatvėmis. Lyja švelni rudenio dulksna. Tarsi sklendžiu per ją. Naktis. Miestelis tuščias, mašinų beveik nėra, tik ta beprotiškai švelni šilta rudens dulksna.

Prisėdu ant suoliuko, esančio prie gatvės. Šviečia žibintai, gatvių miglota perspektyva vilioja svajoti be turinio. Sėdžiu ilgai, labai ilgai, ir skendžiu dulksnoje. Norėčiau, kad pradėtų lyti stipriau ir taip dar pasėdėti per lietų ir būti permerkta kiaurai rudens.

Jaučiuosi kaip angelas, nusileidęs mažame miestelyje. Dabar jis saugus, mano glėbyje. Užsimerkiu, švelni dulksna krinta ant mano vokų, skruostų, švelniai liečia lūpas. Švelni šilta rudens dulksna, kokios niekada nepatirsi vasarą. Ir aš suprantu, kad turiu kuo skubiau atsimerkti, nes galiu numirti.

Ir Dievas, kuris yra su manimi, per jėgą atplėšia mano vokus. „Ar galėtų kas nors būti šalia tavęs tokios?“ – klausia psichoterapeutas. „O ką aš žinau, negaliu atsakyti už kitą.

Greičiausiai sakytų, ka blūdiju, ka dūra esu.“ Psichoterapiją norisi nutraukti ir pasinerti vienai į putotus būties vandenis.

Mane taip gundo, vilioja tas atsiplėšimas nuo visų ir tas nėrimas. Mane taip gundo ta totali vienatvė, tas intuityvus judėjimas tarp daiktų, žmonių, idėjų, darbų, judesių, tas absoliutus gyvenimo autentiškumas, kai nėra jokių atramų, jokių sergėtojų ir mojuotojų tiesos vėliavėlėmis. Susidurti su kuo nors kaktomuša, akis į akį. Susigrąžinti būties jaukumą. Tas jausmas, kad jau nieko iš nieko nebenori, tik kad kas nors švelniai tave apkabintų ir bučiuotų, šnabždėtų tau švelnius nieko nereiškiančius žodžius į ausį ir kartais paklausytų tavo čiulbesių.

Ak, ta Heideggerio būtis. Galvą duodu nukirsti, kad galvoje man ir vėl atsirado utėlių.

Gyvendami su psichopatais, jūs galite pasiekti ne tik Heideggerio būtį, 153 satori, 3 nušvitimai ir 99 nirvanos jums garantuotos, jei neišprotėsite ir nedegraduosite.

Ego atsisakymas čia skamba juokingai. Jus paprasčiausiai sulaužo, sulygina su žeme. „Tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo.“ Jauni žmonės mano gabalą su meile išvadina „liūdesio daina“ ir supratingai įjungia Alanis „Junk Mase“. Klausausi mašinoje išsišiepusi iki ausų 197 kartus, kol veido raumenys pavargsta. Ir kai visas pasaulis tau taip padeda, gydo tave, tavo širdis sušyla ir suminkštėja, išsiplėtusiomis venomis 56

pradeda pulsuoti kraujas ir tu supranti, jei gali papasakoti šitą istoriją, tu ne lavonas. Žmonės galbūt supras, kai kas pasmerks – tai nesvarbu, bet tai būsiu aš. Ir galėsiu būti toliau. Nepapasakoti šitos istorijos ir yra nužudyti save pačią. Daugiau niekada nežudysiu savęs, būdama su tavimi. Tai supratusi vėl pradėjau piešti ir rašyti. Ir Tu dabar man visai nebaisus, bet, žinoma, tai ne pagrindas būti su Tavimi.

Negaliu nurimti, dabar viską tikrinu, save, kitus, psichoterapeutą.

Klausiu savo vaiko: „Ar tu labai supyktum, jei aš užpieščiau tavo piešinį?“ „Aš nesupykčiau“, – atsako.

Man žemė pradėjo slysti iš po kojų. Štai ir viskas sugriuvo. Mano teorija nepasitvirtino. „Nesupyktum?“ – pasitikslinu. „Aš apsiverkčiau.“ „Mama, – sakau, bandydama kažkaip išsiaiškinti ir jau būdama drąsi, – tu mane pavadinai baisesne už šėtoną. Kaip tai suprasti?“ „Aš? Gyvenime nesu tavęs taip vadinusi.“ „Ne, tu tikrai man taip sakei.“ Man kažkaip susimaišo protas. „Nesakiau.“ Su tuo epitetu aš penkerius metus galuojuosi, ir še tau, kad nori! „Sakei.“ „Ne, tu tikrai esi psichiškai nesveika. Aš tau taip sakiau? Gyvenime nesu sakiusi.“ „Bet, mama, tau kažkaip takto trūksta...“ – sakau pasimetusi. „Reikia žmogų priimti tokį, koks jis yra.

Tau tikrai reikia gydytis.“ Taškas. „Klausyk, gal tu nusisamdyk kitą psichoterapeutą“, – sako man sesuo, žaviai šypsodamasi ir nutaisiusi pačią subtiliausią Donaldo Ančiuko veido išraišką. „Nu, bet jis baigęs mokslus, žino...“ Mirkt, mirkt ilgomis priklijuotomis blakstienomis.

Išleidžia gundantį ikiverbalinį garsą, panašų į katės murkimą. „Na, gal jis klysta, juk ne vienintelis daktaras žemėje tėra. Be to, tikrai taip negali būti, kad tu viena būtum teisi, o aplinkui visi kiti blogi. Gal tu gydykis pas kitą specialistą.“ Šiek tiek užverčia galvą ir į šonus seksualiai sumėto ilgą pakaušyje aukštai surištų priaugintų šviesių plaukų uodegą.

Ji iš tikrųjų atrodo pritrenkiamai.

Aš irgi galvoju ką nors prisiauginti.

Ugni n Arthuras PORGESAS

Paveikslo dažai jau išdžiūvo, galima dėti lako sluoksnį. Valdezas viena ranka paėmė purkštuvą ir atsistojo per metrą nuo savo kūrinio. Užčiuopė pirštu mygtuką, bet išgirdo už savęs žingsnius.

Staiga pasisuko.

Už kelių metrų stovėjo kažkoks vyras su pistoletu rankoje. Švilptelėjo tyliai, lyg reikšdamas pripažinimą, paskui ironiškai nusijuokė.

– Reaguojate žaibiškai, – pareiškė jis. – Gal jums labiau tiktų mano darbas, o ne dailininko...

Valdezas nuleido akis – vamzdis nukreiptas tiesiai į kaktą. Anga siaubingai didelė.

Atsitraukė porą žingsnių atgal, padėjo purkštuvą ant stalo šalia molbertų ir nerviškai paklausė: – Kas jūs toks? Ko iš manęs norite?

Nepažįstamasis – vypt, parodė dantis, atseit nusišypsojo. Buvo jaunas, puikiai sukirptu kostiumu. Galėjai jį palaikyti nemažos įmonės savininku arba kino aktoriumi, tačiau veide ryškėjo brutalumas, dažnai žymintis profesionalų gangsterį. Žvilgsnis šaltas, akys neramiai nardė po kambarį. Rūkė trumpais springstančiais užsitraukimais, lyg cigaretė būtų buvusi jo priešė, kurią kuo greičiau turėjo sunaikinti.

– Kas toks? – įžūliai pakartojo. – Na, ką gi, bičiuliai mane vadina Stenu, – tyliai nusijuokė. – Bet jūs, pone Valdezai, nesate joks mano bičiulis.

– Tai man visai nerūpi, – ramiai atšovė dailininkas. – Tik ko gi jūs čia atėjote? Pinigų? Pas mane? Esu paprastas dailininkas, ne koks nors juvelyras.

– Ne pinigų čia atėjau, kvaily. Ar atrodau toks, kurį tenkina smulkmė? Atėjau dėl to paveikslo, kurį pats vakar nutapei pliaže.

– Paveikslo?.. – Valdezo akys sublizgėjo. – Iš kur jūs žinote, kad vakar prie jūros piešiau?

GINTARO LAŠAI

i nė salamandra

eFoto nuotr.

– Tavo žmona turi per ilgą liežuvį, – linksmai paaiškino Stenas ir užsidegė naują cigaretę. – Išsiplepėjo pas kirpėją, kad jos vyrelis visai atsitiktinai nupiešė laivą, sprogusį jo akyse ir netrukus nuskendusį. Taip mes aptikome tavo pėdsakus, – užsitraukė kelis kartus, numetė nuorūką ant grindų ir sutrynė blizgančiu batu. – Kaip čia atsitiko, kad dar nenulėkei su savo stebėjimais į policiją? – paklausė Stenas su smalsia gaida balse.

– Nemaniau, kad vaizdas, kurį mačiau, yra kažkuo labai svarbus. Tik vakar vakare, perskaitęs laikraštį, suvokiau tam tikrus dalykus... Gal turėjau iš karto pranešti policijai?

– Labai gerai, kad to nepadarei, tai reiškia – labai gerai mums, – lyg ir pagyrė

Stenas. – Sugaišome šiek tiek laiko, kol patį suradome. Šefas pastebėjo tave pro žiūronus, bet nežinojo, kas tu toks. Laimė, yra žmonių, kurie stengiasi jam įtikti. Taip mes sužinojome, kad tu nekalbėjai su faraonais, o žmonelė prasitarė, jog nori pirmiau užbaigti paveikslą ir tik tada jiems parodyti. Viena diena anksčiau ar vėliau – koks skirtumas, taip samprotavai. Šitaip mums padėjai – pakenkei... sau.

Na, greičiau! Kur tas paveikslas?

Valdezas kietai sučiaupė lūpas. Minutėlę svyravo. Turėjo užtektinai proto, kad žinotų, jog su tokiais tipais nėra ko aiškintis. Priėjo prie stalo ir parodė piešinių albumą.

Stenas su cigarete lūpų kampe prisiartino, ranka ilsėjosi ant užkišto už diržo pistoleto rankenos. Pradėjo versti albumo lapus.

– O, visai neblogai, – sumurmėjo. – Ta lėlytė, na, na... Praverstų man jos adresas...

Vartė lapus toliau, kol surado, ko ieškojo.

– Štai koks vaizdelis... – išplėšė lapą ir, sulenkęs jį keturgubai, įsikišo į vidinę kišenę.

Išsitraukė naują cigaretę ir prisidegė nuo ką tik surūkytos. Minutėlę pasvarstęs – sprigt, paleido nuorūką dailininkui į galvą ir tyliai kiktelėjo.

– Turi labai išlavintą stebėtojo talentą, – konstatavo su panieka. – Paties piešinys aiškiai rodo, kad ant denio buvo trys vyrai. O tiek neturėjo būti. Tik du! – liūdnai palingavo galva. – Šefas buvo teisus. Jūs, dailininkai, besivalkiojantys aplinkui ir piešiantys kas pakliuvo, pavojingi kaip maras. Šefas tik žvilgtelėjo pro žiūronus ir jam kilo įtarimas.

Pasakė: „Tą bičiulį su bloknotu – kuo ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ greičiau surast! Niekada nežinai, ką toks barzdyla gali nuteplioti.“ Na, ir vos nepavėlavom. Kaip gerai, kad nusprendėte savo šedevrą užbaigti ir tik tada parodyti tvarkos sargams. Žmonelė buvo prieš – turėtum atsiminti, kad moterys turi tokį instinktą.

Būtum jos paklausęs...

– Radai piešinį, – nutraukė dailininkas, – pasiėmei jį ir dink.

Stenas vėl prasišiepė. Jo aštrūs dantys ir griežta veido išraiška Valdezą paveikė labiau nei grasinimai.

– Nesi, Valdezai, per daug malonus. Tiktai susivaldyk! Labai man nepatinka, kai koks nors barzdyla taip šokinėja, – užsitraukė dūmą kelis kartus. – Piešinį turim, bet kas iš to? Matai, gali tu dar kalbėti, ar ne? Matei ant denio tris vyrus. Vienu per daug, Valdezai...

Dailininkas pabalo.

– Ko jūs iš manęs norit?! – riktelėjo.

Tačiau pats aiškiai suvokė, ką nori padaryti griežtasis vyras. Klausdamas stengėsi laimėti porą minučių. Kita vertus, buvo labai pavojinga užlaikyti gangsterį per ilgai, nes kiekvieną minutę galėjo grįžti iš kirpėjo Marija, o tada – jų abiejų likimas vienodas...

Nežinojo, ką daryti.

– Nori žinoti, ką darysiu? – vėl prašiepta burna. – Tikrai tu nori žinoti? Gerai, mano branguti. Šefas man tarė: „Nutildyk tą landuką. Kai tik farai sužinos, kad mūsų buvo trys, baigtas kriukis. Užsės mums ant sprando. Užteks jiems protelio susigaudyti, kad čia vienas buvo patvarkytas. Ir dar – apgauta draudimo kompanija.“ Pats matai – turiu nupūsti liudytoją.

– Ko tada lauki?! – puolė Valdezas.

Dabar jau nesiekė laimėti laiko. Marija tuoj sugrįš. Iki to laiko gangsteris turi būti išėjęs.

Nesvarbu, ar jis numirs anksčiau, ar vėliau.

Marija neturi patekti į to bandito nagus!

– Tai ko tu lauki? – paklausė dar kartą.

– Tavo žmonelės, jei leisi... – vėl pašiepiamas tonas. – Turi tuoj grįžti. Visa tai išplepėjo pas kirpėją. Mums pranešė, o mes dirbame labai greitai. Ir tiksliai. Na... turim dar porą minučių...

Lėtai pasisuko į kabančius ant sienos paveikslus. Pajudėjo ir, kritiko judesiu pakėlęs pečius aukštyn, sustojo prieš didžiausią.

– O kas čia, velniai griebtų, tokio? Atrodo, lyg spirgėtų ant keptuvės.

– Ugninė salamandra, – ramiai paaiškino Valdezas. – Pasak senų padavimų, ji gyvena ugnyje.

– Kokia nesąmonė! – metė gangsteris. – Įsitikinsim... – išsiėmė iš burnos cigaretę ir 58

prikišo degantį galą prie paveikslo. Lakas pratirpo, salamandros kūne liko bjauri dėmė. Valdezas sukando dantis, pajuto skrandžio traukulius. Stenas priėjo prie kito paveikslo.

– Ar nenorėtumėte mano žmonos palikti ramybėje? – Valdezo balsas buvo ramus. Žinojo, kad nėra ko prašyti tokio sadisto, kuris geriausiu atveju tik išjuoks jį. – Mano žmona nieko nežino, net nenutuokia, kiek vyrų turėjo būti, kiek matėme. Net jeigu duotų parodymus teisme, galėtų pakartoti tik tai, ką girdėjo. O teismui tiek neužtenka.

– Mano branguti, šefas nenori jokio teismo, – šaltai pasakė Stenas. – Jeigu tik kils nors mažiausias įtarimas, kad buvo trečias vyras, – kaput! Bet tu nusiramink. Pateiksiu tavo brangutei kelis klausimus. Jei paaiškės, kad nieko nežino, nė plaukas nenukris nuo galvos. Cha, cha... O būtų gaila, nes grįžta iš kirpėjo.

– Netikiu tavim, – Valdezas garsiai alsavo.

Steną, įsikandusį cigaretę, linksmino dailininko nerimas. O Valdezas gerai žinojo, kad joks gangsteris nepaliks gyvos moters, kuri matė savo vyro žudiką.

Jokios išeities, jokios pagalbos! Keikė save, kad langai buvo su grotomis, kad negali tiesiog mestis į langą. Nieko negali padaryti, kad išgelbėtų Mariją! * Staiga – skambutis! Durų! Valdezą apėmė toks jausmas, kad, rodės, širdis iššoks iš krūtinės. Pažinojo skambinimą. Du trumpi ir vienas ilgas. Marija vėl pamiršo raktus...

Nors ne! Durys turėjo būti neužrakintos, jeigu Stenas įėjo negirdimai. Tada – kas nors kitas!

– Kas ten gali būti? – piktai paklausė Stenas.

– Iš kur man žinot! – atšovė Valdezas. – Gal policija...

– Hm... tik neįsivaizduok per daug, meistreli. Taip greitai?

– Gal aš prieš tai paskambinau?

Stenas kurį laiką patyrinėjo dailininko veidą, paskui išspaudė saldų šypsnį.

– A-a, supratau. Norėjai mane užlaikyti.

Tikriausiai prie durų – žmonikė. Puiku...

Dabar – tyliai ramiai. Pasakysiu, kad noriu tik pateikti kelis klausimus. Jei tik duosi kokį nors ženklą, prifarširuosiu žmonos pilvą alavo.

Gangsteris melavo. Valdezas jautė, kad jis ir jo žmona jau pasmerkti. Tik dėl vienos priežasties tas tipas iki šiol jo nenušovė.

Norėjo šauti du šūvius vieną po kito, kad turėtų laiko pabėgti. Kas nors galėtų atsitiktinai išgirsti pirmąjį šūvį ir iškviesti policiją.

Tipas išėjo į koridorių. Valdezui šovė mintis – bėgt į virtuvę ir šokt pro langą!

Marija liks viena su banditu! * Kaip rasti nors kokią išeitį? Sugniaužęs kumščius su viltimi dairėsi po kambarį.

Staiga jo žvilgsnis sustojo prie paveikslo. Ugninė salamandra! Valdezas įsmeigė žvilgsnį į raudonuojantį paveikslą, kaip į gelbėjimosi ratą jūroje. Jį visą užvaldė mintis, kuri tikriausiai buvo vienintelė išeitis.

Tačiau tuoj suabejojo. Viskas veltui. Banditas juk praleis Mariją į priekį.

Valdezas net šnopavo.

Staiga sulaikė kvėpavimą ir įsiklausė.

Tas tipas kalbėjosi su kažkuo už durų. Tai nebuvo Marija. Atėjo berniukas, nešiojantis laikraščius. Tikriausiai norėjo atsiimti savo mėnesinį atlyginimą. Anas, aišku, pasakys, kad ateitų kitą kartą, o pats grįš į dirbtuvę.

Paskutinis šansas! * Valdezas vienu šuoliu atsidūrė prie stalo.

Sugriebė lako purkštuvą ir pribėgo prie durų. Jas pravėręs, per kelis colius iškišo purkštuką į koridorių ir paspaudė mygtuką.

Koridoriuje pasklidus lako migla. Į visas puses lekia tūkstančiai lako dalelių!

Kai išgirdo bandito žingsnius, užtrenkė dirbtuvės duris ir, laikydamas rankoje beveik tuščią purkštuvą, prigludo prie molbertų. „Kad tik jis dabar rūkytų!“ – meldėsi mintyse.

Jei tik banditas įeis su degančia cigarete į tą lako debesį, turėtų... * – Kas, po velnių?!. – išgirdo piktą Steno balsą, ir tuoj pat – sprogimas!

Paskui – nežmoniškas riksmas.

Prišokęs prie durų, staiga atbloškė jas ir pamatė, kaip anas bėga koridoriumi – tikra deganti kaliausė – ir puola į gatvę.

Ant koridoriaus sienų ir grindų pasirodė siauros liepsnos juostelės. Valdezas nusimetė švarką ir pradėjo gesinti. Jam pavyko. Užgesino visas raudonas liepsnas.

Uždusęs sudribo į krėslą. Negalėjo suvaldyti drebančių rankų, stipriai svaigo galva. Iš gatvės atsklidę minios balsai vis stiprėjo. „Kaip greitai jie susirenka, kai žmogus jau pats... kai nebereikalingi...“ * Staiga pašoko ant kojų, džiaugsmingai šūktelėdamas. Išgirdo, kaip jį šaukia Marija, ir netrukus ją pamatė dirbtuvės tarpduryje...

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

KULTŪROS ISTORIJA

Kad laikas neprarastų laiko

245-osioms Prūsijos karalienės Luizės gimimo metinėms

Christianas Danielius Rauchas (1777–1857).

Karalienė Luizė.

Kitąmet rugpjūčio 1-ąją bus minimos 770-osios Klaipėdos gyvavimo metinės. Ta proga turėtume prisiminti ir iškilias istorines asmenybes, kurios per beveik aštuonis amžius savo užmojais ir darbais mieste įspaudė ryškius pėdsakus, garsino Klaipėdos vardą. Tik ar turime tokį asmenybių sąrašą? Net krebžda abejonė, ar apskritai egzistuoja toks poreikis...

Viena iš Klaipėdai svarbių asmenybių yra legendinė karalienė Luizė (1776–1810).

Karalienės 245-ųjų gimimo metinių proga prisiminkime Jos didenybės 31-ąjį gimtadienį Klaipėdoje, tada vadintoje Mėmeliu, ir žvilgtelėkime į jos paveikslą europiniame Pašto kelyje. Tam, kaip sakoma, kad laikas neprarastų laiko.

Jovita SAULĖNIENĖ

Miestas suruošė šventę 1807 m. kovo 10 d. Mėmelis... Ėjo trečiasis mėnuo, kai Prūsijos karališkoji šeima, senuoju Pašto keliu traukdamasi nuo karo su Napoleonu bangos, prieglobstį surado Mėmelio mieste, tapusiame laikinąja Prūsijos sostine. Tą dieną karalienei Luizei sukako 31-eri. Gimimo diena jai buvo neįprasta – Jos didenybės žodžiais tariant, „žeminančios tremties“ sąlygomis, tačiau palanki miestui, turėjusiam galimybę pagerbti savo valdovę ir parodyti jai žmonių „pagarbiausią, ištikimiausią meilę ir atsidavimą“.

1807 m. kovo 10-ąją miestas suruošė iškilmingą karalienės Luizės gimtadienio šventę, dalyvaujant pačiai Jos didenybei.

Tvyrojo karališkoji šventės atmosfera. Miestas šventiškai buvo iliuminuotas, „visuose laivuose plevėsavo draugiškų nacijų vėliavos“ ir „iš daugybės vėliavomis papuoštų laivų buvo saliutuojama, šaudoma“. Belaisviai, amžininkų liudijimu, „iš dėkingumo“ karalienei apšvietė visus citadelės, kur buvo įkurdinti, langus. Miestiečiai būriavosi gatvėse. Rytą pro karaliaus rezidenciją didžpirklio F.L.Consentiaus namuose, kuriuose karališkoji pora buvo apsistojusi, karalienės Luizės garbei pražygiavo karališkoji gvardija, paskui – ir Pomeranijos batalionas. ► 59

KULTŪROS ISTORIJA

Liūdnas gimtadienis

Atvirukas, išleistas 1907 m. „Borusijos“ paminklo atidengimo Mėmelyje proga.

◄ Rezidencijoje per iškilmingus pietus karalienę sveikino šalies ministrai, kiti oficialūs asmenys, tarp jų – ir garbūs miestiečiai. Po vasarį įvykusio Yluvos mūšio jai buvo įteiktas užkariautas erelis (vėliava). Pusę septynių vakaro pirklio G.Argelanderio namuose vaišintasi punšu.

Vakarienei „pagal Berlyno paprotį“ visi vėl susibūrė rezidencijoje...

F.H.G.Doernas. Karalienės Luizės išvykimas iš Mėmelio į Karaliaučių 1808 m. rugsėjo 25 d.

60

Artimų žmonių rate nebuvo tos šventinės nuotaikos. Nerimas tvyrojo ore. Karalienė buvo atmetusi Napoleono pasiūlymą paveikti taikos derybų pradžią, nes buvo įsitikinusi, kad sąjunga su priešu atneštų daugiau bėdos nei naudos. Vėliau tokiu sprendimu ji liks patenkinta: „Išlikome morališkai laisvi ir laikui bėgant tapsime laisvi politiškai. (...) Ar gali būti kas didingesnio nelaimėje?“ Sprendimas buvo svarbus, bet virš Prūsijos neišsklaidė neramių debesų. Nuojauta, kad prireiks dar daug stiprybės dėl šalies išlikimo, temdė gimtadienio šventės nuotaiką. Karalienė Luizė savo dienoraštyje užrašė, kad neteko jai švęsti savo gimtadienio liūdnesnėmis aplinkybėmis...

Tačiau mus, dabartinius Klaipėdos gyventojus, iš daugiau nei prieš du amžius pasiekia senosios Klaipėdos gyventojų brangintos ir nesenstančios vertybės: pagarbus

KULTŪROS ISTORIJA

požiūris į savo šalies valdovus ir valdovų pasiaukojanti morali kova už savo kraštą ir jo žmones.

Pašto kelio atmintis Kiekvienas šimtmetis turi ne tik savų kūrėjų, bet ir savitų terminų. Taip teigė istorikė Nijolė Strakauskaitė, lietuvių ir vokiečių kalbomis išleidusi studijas „Kuršių nerija – Europos pašto kelias“ (2001), „Die Kurische Nehrung – die alte Poststraße Europas“ (2006), kuriose, remiantis istoriniais šaltiniais, aptariamas europinis Pašto traktas – Karaliaučius–Klaipėda (Mėmelis)–Ryga– Revelis (Talinas)–Narva–Sankt Peterburgas. Šis Pašto kelias, jungęs Centrinę Europą su Rusijos sostine Sankt Peterburgu, anuomet buvo tapęs plačiai komentuojamu objektu. Keliautojai rašė apie kelyje patirtus įspūdžius, rašytojai kūrė laiškų romanus,

dažnai juose veiksmo vieta vykdavo pašte, figūravo atitinkami ir kūrinių personažai (pvz., vežiko), būdingi buities reliktai (pvz., karietos). Toks pavyzdys galėtų būti kad ir septyniatomis Johano Timotėjaus Hermės laiškų romanas „Sofijos kelionė iš Mėmelio į Saksoniją“ (Johann Timothaus Hermes „Sophiens Reise von Memel nach Sachsen“. I, II tomai, 1761). Nemažai šia tema ir dailininkų nutapytų paveikslų. Istorinio Pašto kelio atminties regimybės atkūrimui medžiagos – išties daug. To kelio kultūriniame kontekste karalienė Luizė įprasminta kaip bene ryškiausia herojė.

Istorinio Pašto kelio kultūriniame kontekste karalienė Luizė įprasminta kaip bene ryškiausia herojė.

Karalienė Luizė Nidos pašto stotyje savo žiedo deimantu ant apšalusio lango įrėžė J.W.Goethe’s „Arfininko giesmę“ iš romano „Wilhelmas Meisteris“.

Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus archyvo nuotr.

Per Kuršių neriją Karalienė Luizė senuoju Pašto keliu iš Karaliaučiaus per neriją vyko 1802 m., 1807 m., 1808 m. ir 1809 m. Keliauta įvairiais tikslais ir skirtingu istorinių įvykių laiku, todėl jos kelionės buvo nevienodo pobūdžio ir sulaukė skirtingo atgarsio.

1802 m. Prūsijos karalius Frydrichas Wilhelmas III su karaliene Luize iš Karaliaučiaus į Mėmelį karieta vyko susitikti su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Grįžo kitu keliu, lydėdami imperatorių raiti ant žirgų iki Tilžės, kur iškilmingai buvo sutikti. Ši pirmoji karališkosios poros kelionė nesusilaukė atgarsio.

1807 m. ne kartą vykta tuo keliu, tačiau daugiausia dėmesio sulaukė karalienės Luizės kelionė per neriją 1807 m. sausį. Sunkiai sergančios karalienės kelyje patirti sunkumai, jos ištvermė ir tikėjimas teisingumu žmonių buvo suprasti kaip didelė ►

Adalbertas von Roessleris (1853–1922). Karalienė Luizė ir grafienė fon Voss 1807 m. kelyje į Mėmelį.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ dvasinė paspirtis išgyventi karo draskomoje šalyje. Gimė legendos apie karalienės išgyvenimus dėl karo niokojamos šalies ir jos gyventojų patiriamų kančių.

Itin daug buvo nutapyta istorinių paveikslų, kuriuose dailininkai valdovę pavaizdavo kaip paprastą, nuoširdžią, su šalies žmonėmis šiltai bendraujančią, įprasmindami mintį, kad „širdžių karalienės“ Luizės kelias iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją į Mėmelį – tai veržimasis į laisvę ir geresnį gyvenimą.

Bene žinomiausia ta tema drobė nutapyta 1876 m. Prūsų Lietuvos dailininko, Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriaus Johanno Wilhelmo Heydecko (1835–1910)

„Karalienės Luizės kelionė per Kuršių neriją į Mėmelį 1807 m.“. Šiame Fischhauzeno (Primorskas) apskrities administraciniame pastate kabojusiame istoriniame paveiksle atkurtas anų laikų koloritas, karalienės Luizės kelyje atvaizdas, bylojantis, jog valdovų dvasinė stiprybė, jų meilė ir pasiaukojimas savo krašto gyventojams atliepia žmonių širdis.

Mėmelio keliu Prūsijos karalius Frydrichas Wilhelmas III su karaliene Luize 1809 m. gruodžio

Ernstas Wilhelmas Hildebrantas (1833–1924). Karalienė Luizė ir jai į parankę įsikibusi grafienė fon Voss 1807 m. kelyje į Mėmelį.

27-ąją išvyko iš Karaliaučiaus oficialaus vizito į Sankt Peterburgą. Pirmąjį kartą jiems teko vykti visu Pašto traktu.

Po nakvynės Mėmelio mieste, „savo senuosiuose Consentiaus namuose“, jie keliavo per dabartinę Latviją ir Estiją vedusiu tada dar vadintu Mėmelio keliu, sustodami Palangoje, Obertone (Barta), Šrundenėje (Skrundas), Frauenberge (Saldus), Rygoje, Volfsmargofe (Valmiera), kol pasiekė Rusijos imperijos sostinę. Karališkoji pora visur buvo sutinkama iškilmingai, pagal tų laikų karališkų didenybių tradicijas (triumfo arkos, sveikinimo kalbos, skaitomos eilės, paradai, prašmatnios vakarienės, kur karalienei tekdavo sušokti ne mažiau kaip po devynis polonezus, ir kt.).

Itin ištaigingai valdovai buvo priimti Rygoje.

Ta kelionė, nors karalienei Luizei ir buvo varginanti, išties buvo karališka, apgaubta Rusijos imperatoriaus Aleksandro I subtilaus dėmesio. Laukiamus svečius jis globojo nuo pat Mėmelio miesto – atsiuntė kazokų, raitelių palydą, šešis virėjus su vyriausiuoju virėju, padovanojo kailinius, kad karališkoji pora kelyje nesušaltų, ir surengė prašmatnų sutikimą Sankt Peterburge. Šiandien mums įdomu ne tik iki šiol neaptarta istorinio europinio kelio atkarpa nuo Mėmelio iki Sankt Peterburgo. Ne mažiau intriguojantys Prūsijos ir Rusijos valdovų vieši tarpusavio santykiai, jų vertybės.

Johannas Wilhelmas Heydeckas (1835–1910). Karalienės Luizės kelionė per Kuršių neriją į Mėmelį 1807 m. (fragmentas).

Iliustracijos iš autorės knygos „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“.

62

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8