GINTARO LAŠAI
Magas
Živilės Dementavičiūtės nuotr.
Jūratė ZIEDELYTĖ
„Tu dar jauna, išgyvensi, Juste“, – sakydavo amžinatilsį močiutė. Tada buvau labai mažytė, o dabar, nors jauna ir sveika, sunkiai numinu nuo vieno ligoninės lango iki kito. Į atmintį atklydo sapnas apie seną, giliai po žeme tūnančią kažin kokio brangaus
daikto šukelę – daikto, kuris be garso sudužo, netyčia ištrūkęs iš mano rankų. Rankos dvokė pelėsiais, lyg nuo sudvokusių baldų. Šis kvapas kėlė neapsakomai stiprų kaltės jausmą – kad juo atsikratyčiau, pradėjau rankioti pabirusias šukeles, atstatyti būtąjį garsą, bet kuo labiau stengiausi, tuo giliau klimpau į sniego gniaužtus. Storas sniego sluoksnis prarijo mano juodą paltą, kurio kišenėje pradingo ir viena, kažkuo
geriausia šukelė. Vos tik lauke įsižiebė lempos, nubudau, suspaudusi kumščius iki kraujo, nagams pradrėskus blyškią ir ploną rankų odą. Lengvas pavasario žemės kvapas kuteno nosį, bet atrodė, kad tuoj dangus pabers lietų su ledo gabalėliais, nes labai grėsmingai niaukėsi. Vis dėlto, debesys pikčiurnos apsigalvojo ir nupūškavo kita kryptimi išsilieti su trenksmu. Pasukau ligoninės vaistinės link. Drebančioje rankoje šiugžda susiglamžęs vaistų recepto lapelis. Laikau atsargiai, kad nuo kūno virpėjimo juosvai mėlynas tušas neišsilietų kaip patvinusi upė. „Nenervink manęs. Sakiau, kad tą kambarį reikia normaliai sutvarkyti, o ne šiaip dėl vaizdo. Betvarkė visur“, – eilėje prie kasos vidutinio amžiaus moteris, apsigaubusi beplaukę galvą ryškia raudona skarele, iš pažiūros gana komiškai ginčijosi su tikriausiai savuoju vyru. Vyras ėmė ir nutilo it musę prarijęs – demonstratyviai nusisuko ir užsitrenkė savo tvankioje minčių vienutėje. Pakėlęs galvą, stebėjo laikrodį ant sienos – už sustingusių akių plytėjo tampriai susivijusio prarasto laiko sampynos, it pasiutę vešlūs vijokliai, apaugę langus į šviesą. Juodi skaičiai daužėsi vienas į kitą, maišėsi akyse, kol mylimoji, nutaisiusi nekalto vaiko veidą, jam šyptelėjo. Laikas susitraukė į du mažyčius juodus kamuoliukus, pakibusius skaidrioje nesvarumo būsenoje. Mano rankos nurimo. Kai atsidarė ligoninės lifto durys, vos girdimai, beveik be garso išvažiavo lova su kažkuo nematomu, kas po baltu apklotu ką tik paniro į amžiną miegą. Vis dėlto romūs slaugytojų veidai man žadino daug didesnį smalsumą. Yra tokia būsena, kai keliauji iš vieno sapno į kitą, kol sustoji ir tiesiog žiūri pro langą. Vidiniame ligoninės kieme žaidžia vaikai. Gaudo vienas kitą, garsiai krykštaudami. Pradedu skilti pusiau – vaikiškas juokas ir spengianti šios erdvės tyla pakimba pačiame sąmonės smaigalyje. Norėjau kažkokiu būdu pabėgti iš čia visam laikui ir dingti be žinios, bet sustojau: vėjas išjudino medžių šešėlius ant sienų. Šakos sujudėjo taip tikslingai, kad išgirdau vėją savo plaukuose. Garsiai pasakiau sau – šįsyk žmogaus jau pakaks. Pernelyg sunku tvarkyti reikalus, kai, atrodo, imsi ir suduši lygioje vietoje. Taip be garso. Belieka būti obelimi ir žole, lengva, lengva savo atkakliu kopimu į saulę. ► 45
