tas pats ir vis kitoks Alma Pušinskaitė

„Klaipėdos muzikos pavasaris 2021“:

kameriniuose garsuose paskendęs, atgimstantis, tas pats ir vis kitoks

„Klaipėdos muzikos pavasaris“, vienas seniausių muzikos festivalių Lietuvoje, šiais metais jau 46-asis, ir šįkart įrodė savo demokratiškumą, lankstumą, sugebėjimą prisitaikyti prie koncertiniam gyvenimui nepalankių sąlygų ir publikos vertinimui pateikti įdomią, profesionaliai atliktą ir gana solidžią programą.

Danguolė VILIDAITĖ

Universali kalba

Festivalio šeši koncertai tradiciškai pateikė įvairių stilių ir epochų akademinę muziką, žymesnius jų opusus. Tik šiemet gal labiau buvo akcentuotas barokas, Antonio Vivaldi ir Johanno Sebastiano Bacho kūryba. Taip pat gana daug pozicijų atiduota šiuolaikinėms XX a. antrosios pusės ir XXI a. kompozicijoms, tačiau ne tam netikėtais sąskambiais ir mintimis klausytojus provokuojančiam avangardui, o klausai maloniai, gražiai muzikai. Daugiau ar mažiau festivalyje prisiliesta prie visų trijų Vienos klasikų, simboliškai „paminėti“ impresionizmo ir romantizmo estetikos laikęsi autoriai.

Nebuvo šis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ vien tik lietuviškas, vis dėlto ►

Festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ šiemet dalyvavo M.Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir pianistas P.Geniušas, taip pat ansamblis „Musica humana“, Klaipėdos choras „Aukuras“, vadovaujamas dirigento A.Vildžiūno, mecosopranas I.Prudnikovaitė, sopran G.Gelgotė, orkestro „Kremerata Baltica“ atlikėjai iš Lietuvos su solistu smuikininku Dž.Bidva.

„Klaipėdos muzikos pavasaris 2021“:

paskendęs, atgimstantis, tas pats ir vis kitoks

as ir pianistas P.Geniušas, taip pat ansamblis „Musica humana“, Klaipėdos choras „Aukuras“, vadovaujamas dirigento A.Vildžiūno, mecosopranas I.Prudnikovaitė, sopranai D.Kazonaitė ir Dmitrijaus Matvejevo ir KKS archyvo nuotr.

◄ didžiausias pasirodymų krūvis dėl suprantamų priežasčių teko šalies atlikėjams. Griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), styginių ansamblis, sudarytas iš kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ (meno vadovas Gidonas Kremeris) lietuviškosios muzikų dalies, bendram projektui susibūrė kamerinis ansamblis „Musica humana“ (meno vadovas ir dirigentas Robertas Beinaris) iš Vilniaus ir Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas). Maloniai nustebino Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus) – festivaliui paruoštos išskirtinės programos, net trys.

Rengėjams pavyko prisikviesti prancūzų arfos virtuozę Anaїs Gaudemard ir fleitininką, dirigentą iš Šveicarijos Kasparą Zehnderį. Visą grupę iš užsienio atvykusių orkestro muzikantų, grojančių dabar retai sutinkamais baroko laikų instrumentais, publika galėjo išvysti vakare „Brandenburgo koncertams – 300“. Šiame koncerte Klaipėdoje susikirto atlikėjų iš Ispanijos, Brazilijos, Prancūzijos, Portugalijos ir Lenkijos keliai. Muzika – išties universali kalba.

Maloniai nustebino Klaipėdos kamerinis orkestras – festivaliui paruoštos išskirtinės programos, net trys.

Šiųmetis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ išskirtinis dar ir tuo, kad visi jo koncertai, kad ir kaip būtų liūdna, skambėjo tuščiose salėse. Bet jie buvo transliuojami internetu. Penkių iš jų įrašus dar dabar galima rasti „YouTube“ platformoje – man jie tarsi spalvinga muzikinių reprodukcijų galerija, kiekvieną dieną laukianti savo klausytojų, nostalgiškų, išsiilgusių gyvos muzikos klaipėdiečių. Nežinau, kiek prie jų prisidėjo garso ir vaizdo režisieriai, bet koncertų kokybė, jų pateikimo forma – labai profesionali. Galiu tik apgailestauti, kad pati laiku nespėjau prisijungti prie vieno iš įdomiausių ir labiausiai intriguojančių projektų – J.S.Bacho Brandenburgo koncertų transliacijos, tikiuosi jos pakartojimą dar pamatyti kada nors vėliau.

Užuominos ir įkvėpimai

Kalbėti apie muziką, kuri prieinama tik įrašų pavidalu, man gana keista, bet kai kurie festivalio momentai, kūriniai ar jų interpretacijos tikrai verti didesnio dėmesio. Vienas tokių – JAV kompozitoriaus Michaelio Gordono „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“, kuri nuskambėjo „Klaipėdos muzikos pavasario“ atidarymo koncerte „Klasika šiandien“ (LNSO, dirigentas – M.Pitrėnas). Kaip suprasti tą didžiojo klasicizmo genijaus kompozicijos perrašymą (lietuviškai taip išverčiamas pavadinimas)? Ar čia užkoduotos kažkokios prasmės? O gal L.Beethoveno opusas tik atspirties taškas, įkvėpimo šaltinis naujai kompozicijai atsirasti? Perskaitę naują įdomią knygą, draugams irgi dažnai pasakojame savąją jos versiją, sutrumpintą variantą, ir tai darome labai emocionaliai – juk patiko. „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“ buvo atlikta iškart po originalaus kūrinio fragmento pateikimo, tad lengva buvo atsekti intonacinius ar ritminius, žanrinius saitus, matyti, kaip tematiniai elementai tarsi „nešvariai“ derinami tarpusavyje, atkartojami, dubliuojami kituose balsuose, grėsmingai auga, liejasi galingoje netvarkingų garsų samplaikoje su roko muzikos elementais, pereinant į griausmingą maršą, kol finale suskamba šventinės apoteozės. Tada supranti, kad kompozicijos ryšys su L.Beethoveno kūryba, jos pačia esme daug gilesnis, nei manyta, ir kad tai nėra kokia „palengvinta“ versija.

Noriu tik priminti, kad M.Gordono kūryba Klaipėdoje nėra naujiena, Amerikoje šis autorius laikomas kultine figūra ir yra vienas iš ansamblio „Bang on a Can“ steigėjų, idėjinių lyderių, o pati grupė prieš kelerius metus efektingai pasirodė „Permainų muzikoje“.

Kiek kitokias inspiracijas, kitokį prisilietimą prie klasikinės muzikos teko patirti

Tris koncertus festivalyje surengęs Klaipėdos kamerinis orkestras muzikavo su solistais – baritonu R.Kudriašovu, smuikininkais K.Levickiu ir T.Cineliu, klavesinininku V.Bernhardtu iš Prancūzijos, altininkais A.L.Aleksandrow-Bertash ir I.Bertashu, prancūzų arfininke A.Gaudemard, šveicarų fleitininku ir dirigentu K.Zehnderiu. Vytauto Petriko ir KKS archyvo nuotr.

„Kremerata Baltica“ koncerte „Tas delsiantis vėjas“. Pavyzdžiui, A.Vivaldi – Maxo Richterio „Pavasaris“ (smuiko solo – Džeraldas Bidva). Pasinaudodamas populiaraus A.Vivaldi koncerto smuikui ir orkestrui medžiaga, kiekvienoje dalyje palikdamas pačius charakteringiausius, labiausiai jam tinkančius elementus ir daug kartų juos atkartodamas, M.Richteris nutapė minimalistinį ir elegantišką atbundančio pavasario peizažą – tokį šiek tiek melancholišką ir begaliniai gražų.

Gerai įsiklausius, A.Vivaldi muzikos atbalsiai, lengvai atpažįstami melodiniai vingiai girdėti ir Viktorijos Polevos miniatiūroje „Šiltas vėjas“ smuikui (Dž.Bidva) ir styginiam orkestrui. Tik pasirinkta atlikti šio kūrinio versija be vibrafono pakeitė, manyčiau, kompozicijos charakterį, padarė jį minkštesnį, prarastas „mechaniško“ garso įspūdis.

Minimalizmo spalvų tonai

„Kremerata Baltica“ koncertai Klaipėdoje visada yra išskirtiniai. ►

◄ Eidamas į juos žinai, kad tai bus ne tik aukščiausio profesinio lygio pasirodymai, beveik gyvai galėsi pajusti tą ugnelę, tą kažkokią ypatingą energiją, kylančią iš meilės muzikai ir pasišventimo. Jų parenkamos programos dažnai patraukia dėmesį demokratiškumu, paprastiems klausytojams suprantamos. Taip buvo ir šįsyk, „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ suskambo ne vienas gražus, tradiciniu supratimu, šiuolaikinės muzikos opusas (kaip ir jau anksčiau paminėti).

Visos atliktos kompozicijos, išskyrus ariją iš A.Vivaldi operos „Il Giustino“, kiek suprantu, padainuotą bisui, daugiau ar mažiau paliestos minimalizmo estetikos. Tipiškiausiu pavyzdžiu galėtų būti Philipo Glasso, dar dažnai vadinamo minimalizmo guru, simfonija Nr. 3, ypač antroji jos dalis. Joje išgirdome šiam kompozitoriui būdingas faktūras, ritmo ir harmonijos kaitą, būtent tas spalvas ir charakterį, pagal kurį šis autorius atpažįstamas ir mėgstamas. Tik finalinei daliai tos reikalingos energijos ir tempo, manyčiau, pritrūko.

Neominimalistine maniera kuriantis rusų kompozitorius Sergejus Akhunovas įkvėpimą dažnai atranda praeityje, archajiškuose laikmečiuose ar egzotiškuose kraštuose, savo darbuose paslėpdamas daug asociacijų. Ne vieną autoriaus opusą sužadino baroko epocha. Koncerte skambėjusi Pasakalija fleitai (Giedrius Gelgotas), smuikui (Dž. Bidva) ir styginiam orkestrui – vienas iš tokių kūrinių. Kompozicija sužavėjo savo ypatingu trapumu.

Naujojo paprastumo estetika būdinga ir Osvaldo Golijovo kūrybai. Festivalyje skambėjo trečioji daina „Tas delsiantis vėjas“ iš ciklo Trys dainos sopranui (Gunta Gelgotė) ir orkestrui (kūrinio versija styginių ansambliui, klarneto solo – Andrius Žiūra) – toks multikultūriškas, neapkrautas kūrinys apie meilę, žemišką ir dangišką, pavėluotą, apie praradimą, kuriame daug erdvės palikta teksto prasmei. G.Gelgotės interpretuojama ši vokalinė miniatiūra tokia ir buvo: subtili, jautri, kartu ir labai dramatiška.

Vidmanto Bartulio Koncertas fortepijonui (Petras Geniušas) ir orkestrui (LNSO), beje, vienintelis lietuvių autorių kūrinys festivalyje, atliktas atidarymo koncerte, gražiai papildo šią minimalistinių opusų galeriją. Nors kompozicija priskiriama koncerto žanrui, ne fortepijonas čia yra svarbiausias, nežaižaruoja jis įprastais virtuoziškais pasažais ar neįmanomų akordų kaskadomis. Buvo čia ir grėsmingo fatumo tema, ir dangiškų čelestos garsų, ir paslaptingo orkestro sotto voce, tačiau ypatingas kūrinio grožis, individualybė atsiskleidė paprastoje ir dainingoje antrosios dalies melodijoje, klasiškai skaidrioje jos harmonijoje.

Ne tik „grumtis“ ir varžytis

Kalbant apie koncerto žanrą, galima prisiminti, kad pats jo pavadinimas į lietuvių kalbą išverčiamas kaip grumtis, varžytis. Baroke tai dažniausiai šventinis, pakilios nuotaikos kūrinys, kuriame solistas (arba keli atlikėjai) ir orkestras yra tarsi supriešinami, rungtyniauja. Koncertiškumas – būdingas šios epochos muzikos bruožas. Ansamblio „Musica humana“ pasirodyme skambėjo dvi tokio pobūdžio kompozicijos: A.Vivaldi koncertas obojui F-dur (solistas – R.Beinaris) ir koncertas smuikui „Pavasaris“ (solistė – Inga Aleksienė) iš keturių koncertų ciklo smuikui su orkestru „Metų laikai“. Pagrota preciziškai, teksto požiūriu – tobulai, bet to džiaugsmingo jausmų prasiveržimo tarsi ir nebūta. Salėje šios muzikos klausantis įspūdis gal būtų kitas. Užtat tame pačiame koncerte atliktas A.Vivaldi Gloria (choras „Aukuras“, dirigentas A.Vildžiūnas, solistės: Dovilė Kazonaitė – sopranas, Ieva Prudnikovaitė – mecosopranas) suskambo ryškiai, efektingai, visa balso jėga. Gal ir ne visos dalys atliktos tobulai, tačiau šios muzikos didingumas ir gelmė perteikti puikiai.

Wolfgango Amadeuso Mozarto Dvigubame koncerte fleitai (K.Zehnderis), arfai (A.Gaudemard) ir orkestrui C-dur, K 299 (KKO, dirigentas – K.Zehnderis) tos bendravimo intrigos, gražaus ansambliškumo jausmo tikrai netrūko. Šiltas ir dainingas fleitos solo, krištoliniai jos pasažai ir lengvi, grakštūs fleitą palydinčios arfos garsai, tas klasicizmo genijui būdingas muzikos lengvumas ir šviesa įsiminė ilgam. Ir KKO pritarimas šiam ansambliui buvo būtent toks, kokio kūriniui reikia, – tikslus ir jautrus bet kuriam solistų muzikiniam judesiui. Bisui solistai atliko XX a. pirmosios pusės prancūzų kompozitoriaus Reynaldo Hahno nedidelę melodingą kompoziciją „La Barcheta“, tuo dar kartą įrodydami, kad muzikoje virtuoziškumo sąvoką reikia suprasti daug plačiau, ne tik kaip pirštų bėglumą ar sudėtingų, apkrautų faktūrų sėkmingą perskaitymą.

Tam tikras konkuravimo, koncertiškumo, smagaus muzikavimo pojūtis buvo matyti KKO smuikininkų Konrado Levickio ir Tomo Cinelio solo partijose, atliekant airių kompozitoriaus Billo Wheleano „Inishlacken“ fideliui, smuikui ir styginiams. Šaunuoliai vaikinai, puikiai vienas kitą girdėjo ir papildė, gera pradžia didesniems projektams. „Inishlacken“ prieš kelerius metus „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ jau skambėjo, tuomet šį kūrinį, demonstruodamos meistrišką liaudiško grojimo styginiais manierą, pagrojo airių atlikėjos. Kiek prisimenu, ir pats kompozitorius Klaipėdoje svečiavosi. Tas airiškos muzikos vakaras buvo ypatingas ir labai pozityvus.

Negaliu neužsiminti ir apie kitą jauną iš Klaipėdos kilusį atlikėją Romaną Kudriašovą, puikiai pasirodžiusį KKO koncerte „Kelionės dainos“, skirtame Jungtinės Karalystės kompozitorių kūrybai. Koncerto pavadinimas pasirinktas pagal kompozitoriaus Ralpho Vaughano Williamso to paties pavadinimo vokalinį ciklą. R.Kudriašovas (baritonas) dainavimą šiuo metu studijuoja Londono nacionalinės operos studijoje, ten ir atrado minėto autoriaus kūrybą „kaip britišką atsvarą reikšmingiausiems vokiečių ir austrų tradicijos dainų ciklams“. Traukė dėmesį šio vokalisto gražus balso tembras, gilus muzikos pajautimas, pagarba žodžiui, kai visos prasmės išjaustos ir išdainuotos, ir tikra, nesuvaidinta vidinė inteligencija.

Post scriptum

Suprantama, kad daug svarbių šių metų festivalio momentų liko nepastebėti, įvertinti nepakankamai arba ne taip. Muzikoje juk irgi galioja šioks toks subjektyvumo, tos dienos nuotaikos principas. Kažkam nepriimtini reiškiniai kitiems atrodo patys svarbiausi, gyvenimiškai būtini. M.Gordono „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“, pavyzdžiui, rimtai išklausiau bent penkis kartus, ir kiekvienąkart atsiverdavo vis nauji šios kompozicijos aspektai, mano TAIP ir NE tarsi kovojo tarpusavyje. Todėl geriausias patarimas – išgirskite ir pamatykite patys, „Klaipėdos muzikos pavasaris 2021“ publikos vis dar laukia „YouTube“.