KULTŪROS ISTORIJA

Prie Klaipėdos teatro ištakų (2)

Klaipėdos teatras XX a. pirmajame dešimtmetyje.

Žodis ir muzika, drama ir opera, komedija ir operetė senosios Klaipėdos teatre susipynė į darnią visumą. Liudijama, kad tuomečių miesto gyventojų „alkis teatro kūrybai neturėjo ribų“. Klaipėdiečių pomėgis ir gana gilus meno supratimas buvo didelė paskata mieste vystyti profesionalųjį teatro meną, pasikviesti svečių iš kitų teatrų, rengti jų gastroles Mėmelyje.

karietos, kad nuvežtų juos į šventę, besitęsiančią iki pat paryčių.

Kiek kitokia padėtis teatre susiklostė po 61-erių sulaukusio teatro direktoriaus F.E.Morohno mirties 1857 m.

Sudegė ir buvo atstatytas

Jovita SAULĖNIENĖ

Puota muzikos mėgėjams

Iki pat XX a. pradžios Klaipėdos teatras priklausė privatiems asmenims, kurie samdydavo direktorius. Jie formavo Klaipėdos teatro veidą. Vienas iš jų buvo Francas Eduardas Morohnas – talentingas kapelmeisteris, režisierius ir aktorius, kuris Klaipėdos teatrui vadovavo 1841–1857 m.

Pasak Heinricho A.Kurschato, F.E.Morohno teatras muzikos srityje pasiekė „tikras menines aukštumas, kurių niekada nebepavyko pakartoti. Nuo G.Donizetti, W.A.Mozarto ir G.Rossini iki G.Verdi. Scenoje skambėjo visų žymiausių kompozitorių kūriniai. Trejų ar ketverių metų repertuaras buvo šventė, tikra puota muzikos mėgėjams“. Teisus Ludwigas van Beethovenas, sakęs, kad „muzika privalo išskelti ugnį iš žmogaus sielos“. Puikios režisūros muzikiniai spektakliai žavėjo miestiečius, atvėrė jų sielas grožiui ir žadino vaizduotę.

Tuo laiku nusistovėjo nuoširdūs žiūrovų santykiai su teatrinio meno kūrėjais. Dažnai aktoriai po spektaklių buvo kviečiami į draugiškus pobūvius, kuriuos organizuodavo aplinkiniai dvarai. Prie teatro durų aktorių laukdavo ketvertu arklių kinkytos Įdomiai baigėsi ir F.E.Morohno režisuotas paskutinis 1854 m. teatro sezono spektaklis „Nežaiskite su ugnimi!“. Taip sutapo, kad 1854 m. spalio 4 d. po šio spektaklio kilęs Didysis gaisras pelenais pavertė didžiąją dalį Klaipėdos. Teatras sudegė, o jo veikla beveik visiškai sustojo. 1855 m. buvo surasta laikina teatro buveinė. Naujojo teatro pastato durys buvo atvertos 1860 m. Tai progai muzikos direktorius Kolbė sukūrė šventinį himną, kurį giedojo visi trupės nariai. Neužmiršta ir sena tradicija – aktorė J.Morohn perskaitė teatro režisieriaus H.Linckės parašytą prologą apie gaisro apgadintą ir naujai prikeltą teatrą. Šventę užbaigė komedija „Gražioji sesuo“.

Po gaisro į teatro repertuarą buvo įtrauktos tik dvi operos: C.M.von Weberio

Prie Klaipėdos teatro ištakų (2)

„Laisvasis šaulys“ ir F.von Flotow „Alessandro Stradella“. Be abejo, tai netenkino teatro mėgėjų.

Svečiai iš Karaliaučiaus

Aukšto muzikos lygio stygių stengtasi kompensuoti pasikviečiant į svečius kaimyninius teatrus. Žvilgsnis pirmiausia nukrypo į Karaliaučių, kurio menininkams Klaipėda ir jos uostas, molai, švyturiai darė „tikro jūros miesto“ įspūdį.

1862 m. įvyko Karaliaučiaus operos draugijos gastrolės Klaipėdoje. Kaimynai atvežė operų, operečių, muzikinių komedijų. Spektakliai buvo rodomi penkias dienas per savaitę ir buvo gausiai lankomi. Tada Klaipėda, pasak tyrinėtojų, „pirmą kartą išgirdo Richardo Wagnerio „Tanhoizerį“, Heinricho Marschner „Hansą Heilingą“, Giacomo Meyerbeerio „Robertą velnią“, Charlesio Gounod „Faustą“, Carlo Marios von Weberio „Oberoną“ ir kt.“.

Klaipėdiečiai itin mėgo Karaliaučiaus menininkus. Tų laikų miestiečiai rodė jiems dėmesį, dažnai kviesdavo aktorius į privačius pobūvius.

Patiko ir atvykusiesiems: „Retos žuvys, omarai ir vėžiai, imbieras ir visų rūšių likeriai tarnavo kūno penui ir palaikė gyvenimo dvasią. Prie šios dietos mes, sausumos žiurkės, nebuvome įpratę.“ Taip rašė savo atsiminimuose aktoriai, svečiavęsi Klaipėdoje. Žinoma, tuose atsiminimuose minėjo nuotykius, patirtus teatro karavanui plaukiant per Kuršių marias, vieškelius, karavano sustojimus kaimo smuklėse ir ten užvirdavusį linksmą gyvenimą, kai šampaną puikiausiai atstodavo degtinė... Bet tai jau kita tema. ►

Operos „Faustas“ afiša. Spektaklis įvyko Mėmelio teatre 1935 m. Režisierius – S.Dautartas, dirigentas – J.Kačinskas. Fausto partiją atliko solistas Antanas Kučingis. Teatro aikštė 1925 m. Čia vykdavo turgūs, spalvingi jomarkai.

Klaipėdos miesto teatras ir paminklas poetui S.Dachui „Taravos Anikė“.

Gastroliavo Klaipėdoje

◄ Jau nuo pat pirmųjų teatro Klaipėdoje gyvavimo dienų sulaukta žinomų menininkų gastrolių iš įvairių teatrų. Pirmoji iš Lisabonos karališkojo teatro atvykusi šokėjų pora pasirodė baletų spektakliuose „Žizel“ ir „Dailininko sapnas“.

Į Klaipėdą buvo pakviesti ir Rusijos dvaro aktoriai Alexanderis Liebe, Charlotte Frohn, Henris Huvartsas, iš Hamburgo – Victoras von Bausnernas, iš Magdeburgo – Marie Kriuger. F.Schillerio „Plėšikų“ pertraukose Amalie Lorenz iš Kopenhagos demonstravo šokio meną. Teatras buvo sausakimšas aštuonis vakarus, kai scenoje pasirodė Anglijos šokėjų Westų šeima.

XIX a. 7-ajame dešimtmetyje didelis kultūros įvykis buvo Dancigo operos teatro gastrolės, kurių metu buvo parodytas 31 spektaklis. Juose griežė ir klaipėdiečio Roederio vadovaujama Klaipėdos miesto kapela. Tada pirmą kartą mieste nuskambėjo R.Wagnerio „Lohengrinas“.

Pasibaigus žiemos sezonui, gastrolių pasirodymai vykdavo Šaulių namų sodo koncertų scenoje. Vasaros vakarais tai buvo ypač maloni pramoga. Šaulių namų sode surengta maždaug dvi dešimtys spektaklių.

Dirigavo R.Wagneris

Įsimintinas ir jau visiems žinomas vieno didžiausių vokiečių romantinės muzikos kūrėjų Richardo Wagnerio (1813–1888) gyvenimo epizodas, susijęs su Klaipėdos teatru. Kompozitorius 1836 m. liepą iš Magdeburgo atvyko į Karaliaučių, kur susižadėjo su publikos numylėtine, gražuole aktore Mina Planer. 1836 m. lapkričio 24 d. R.Wagneris su ja susituokė Karaliaučiaus Tragheimo bažnyčioje. Karaliaučiuje jaunoji pora gyveno iki 1837 m. R.Wagneris dirigavo orkestro koncertuose, kūrė muziką.

Karaliaučiaus teatro draugija 1836 m. rugpjūtį ir rugsėjį gastroliavo Klaipėdoje, tad čia atvyko ir R.Wagneris. Savo „Autobiografijoje“ (1870 m.) kompozitorius apie tai rašė: „Liūdna viešnagė Klaipėdoje, apgailėtinas mano daliai tekęs vaidmuo, kai atsidūriau varganoje padėtyje, įskaudintas, kenčiąs nuo atšiauraus klimato, kuris net vasaros vakarais apgaubdavo mane šiurpia vėsa, mano meninei raidai tai buvo vėjais paleistas laikas...“ Tačiau pasididžiavimo jausmas, kad toks muzikos genijus pabuvojo ne tik mieste, bet ir jo teatre, J.Sembritzkio žodžiais tariant, „mojavo dirigento lazdele, apsimovęs baltas minkštos odos pirštines“, neapleidžia iki šiol. Tik gal nebeužtenka šio fakto tik kartoti.

Tai tik keli fragmentai iš XIX a. Klaipėdos turtingo muzikinio gyvenimo, tik keli epizodai iš tuo laiku savo talentą dalijusių menininkų. Gilesnė pažintis mus įvestų į gražų, didingą ir gyvybingą meno pasaulį.

Pabaiga. Pradžia – „Durys“, 2021 m. balandis, Nr. 4(88)

Teatro aikštė su vaizdu į Malkų (dabar Naujoji Uosto) gatvę. Asmeninio archyvo nuotr.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.