Rosana LUKAUSKAITĖ. Gra kė T.Šlimaitė: visada ieškau kūrybinės kibirkšties

Grafikė T.Šlimaitė: visada ieškau kūrybinės kibirkšties

Klaipėdoje kuriančios dailininkės Tomos Šlimaitės multimedinio grafikos projekto paroda „Amžina kaita“ nuo balandžio 23 d. iki gegužės 15 d. vyko Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus buveinėje – Klaipėdos galerijoje. Su autore kalbėjomės apie iš vidaus prasiveržiančias spalvas, kantrybės reikalaujantį kūrybinį procesą, atsitiktinumo faktorių, gamtą – kaip svarbų kūrybinį atspirties tašką ir skirtingas patirtis, mokantis grafikos Lietuvoje ir užsienyje.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Autentiškas prisilietimas

– Ar galite papasakoti apie pirmuosius kūrybinius bandymus ir kaip grafika atsirado jūsų gyvenime?

– Menas mano gyvenime atsirado labai anksti, pačioje vaikystėje. Atsimenu, kad kai mokykloje duodavo užduotį pavaizduoti savo ateities profesiją, visada nupiešdavau save šalia molberto, dėvinčią beretę ir su teptuku rankoje. Džiaugiuosi, kad tai išsipildė, nors menininko kelias ir nėra lengvas. O grafiką pasirinkau dar mokydamasi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje – nestokojau kruopštumo, kantrybės ir darbštumo, kurio reikia šiai vaizduojamosios dailės šakai. Vilniaus dailės akademijoje toliau gilinau grafikos žinias.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį braižą ir kaip jis susiformavo?

– Savotišką savo braižą, ko gero, mes visi turime nuo pat vaikystės. Žinoma, jis keičiasi ir tobulėja, bet, manau, kiekvienas turime savo įgimtą kūrybinį stilių. Įmanoma dirbtinai jį užmaskuoti, bet, kuriant nuoširdžiai, išryškėja natūralus ir autentiškas mūsų prisilietimas.

Išbandyti kažką naujo

– Kaip paaiškintumėte savo kūrybinį procesą žmonėms, kurie su grafika nėra susipažinę iš arčiau?

– Tai procesas, kuriame naudojamos cinko plokštės, neorganinis stiklas, rūgštys, spaudimo staklės ir įvairios raižymo technikos. Kuriu dviem būdais: kartais naudoju savo darytas fotografijas, kurias atkartoju išraižydama neorganiniame stikle, o kartais raižau tiesiog iš natūros. Grafikai yra būdingas atsitiktinumo faktorius, ypač raižant ant cinko plokštės, todėl dažnai sąmoningai bandau išgauti netikėtus rezultatus, nes niekada nežinai, kaip kūrinys atrodys atspausdintas – kokie brūkšneliai ar taškeliai netyčia išryškės. Mane žavi, kad čia neužtenka vien racionalaus nusistatymo, reikia ir spontaniškumo bei kūrybinių bandymų. Net studijų laikais mėgdavau eksperimentuoti – mano kūriniai niekada nebūdavo vien sausos, konceptualios kompozicijos. Prisimenu, kad kai pagal mainų programą „Erasmus“ studijavau Italijoje „Accademia di Belle Arti di Urbino“, irgi nevengdavau išbandyti kažką naujo ir originalaus, tarkime, sudėdavau kelias plokštes vieną ant kitos, kad išgaučiau įdomesnius atspaudus – italė dėstytoja vis sakydavo „Toma, cosa fai?“ (liet. „Ką darai, Toma?“), nes italai skeptiškai žiūrėjo į eksperimentus ir labiau vertino preciziškas grafikos technikas.

Mano potraukis naudoti fotografijas kuriant grafiką išsirutuliojo į koliažų kūrimą. Ant savo autorine popieriaus dažymo technika, kurią atradau jau prieš šešerius metus, nudažytų lakštų klijuodavau vaikų nuotraukas – taip gimė mano koliažų ciklai „Vaikai iš Marso ar...“ ir „Šimtmečio vaikai“. Labai pamėgau vaikų temą ir toliau ją eksploatuoju. Naujausioje parodoje Klaipėdos galerijoje eksponavau darbus, sukurtus po penkerių metų pertraukos, kai grafiką buvau atidėjusi į šalį. Svarsčiau, kaip būtų galima sujungti dažytą popierių su išraižytais grafikos darbais. Pabandžiau ir užsikabinau – dažyto popieriaus dėmių susijungimas su tam tikromis išraižytomis detalėmis, kurios kartais ir pranyksta arba formuoja visai kitus vaizdinius elementus, sukuria įdomų santykį. Taip pat mėgstu daugiasluoksniškumą – ant to paties popieriaus lapo kartais atspaudžiu tą pačią, bet atvirkščiai apverstą plokštę ar naudoju net tris skirtingas plokštes. Visada ieškau kūrybinės kibirkšties, net kai monotoniškai spausdinu daug ištvermės ir tikslumo reikalaujančius grafikos darbus. ►

maitė: visada ieškau rkšties

T.Šlimaitė džiaugiasi, kad išsipildė jos vaikystės svajonė tapti dailininke, nors menininko kelias ir nėra lengvas. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

T.Šlimaitės parodoje „Amžina kaita“. Autorė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė.

◄ O pastaruoju metu pastebėjau, kad mano „kūrybinis arkliukas“ yra būtent sausa adata ir mano autorine technika dažytas popierius.

Jungia jūros tema

– Kas jungia jūsų naujausios parodos „Amžina kaita“ kūrinius? Kaip gimė šios ekspozicijos koncepcija?

– Parodoje rodytus grafikos ciklus „Juodai baltas pajūris“ ir „Nežemiški vaikai pajūryje“ bei vaizdo etiudą „Jūratė ir Kastytis“ jungia Baltijos jūros tematika. Kilo tokia idėja, nes jau devynerius metus gyvenu Klaipėdoje, tad, noriu ar nenoriu, aplinka, kurioje esu, daro įtaką. Taip pat pastebėjau, kad yra labai mažai grafikos kūrinių, kuriuose būtų išraižyti marinistiniai peizažai ir atspindėti pajūrio motyvai. Smagūs bandymai ir atradimai bei grafikos technikai būdingas tiražavimas, kai nuo vienos klišės atspaudžiamas ne vienas iš pirmo žvilgsnio beveik vienodas, be iš tikrųjų skirtingas kūrinys, sukuria atmosferą, tinkančią plėtoti jūros temą. Nesinorėjo rinktis stereotipinių pajūrio motyvų, tokių kaip kriauklės ar akmenukai, tad pasirinkau kopose atrastus augalus, kankorėžius, kerpenas ir kitas floros rūšis.

Kuriant net atsirado idėja į parodinę erdvę iš miško atsivežti didžiulę medžio šaką. Iš pasivaikščiojimų gamtoje semiuosi įkvėpimo, stebiu, rankioju man gražius dalykus. Buvo įdomu pamatyti, kaip medžio šaka veiktų kitoje aplinkoje – gamtoje ji turi natūralią funkciją, o galerijos erdvėje įgauna kitą prasmę ir sąveikauja su mano kūriniais bei žiūrovais.

Prasiveržė iš vidaus

– Po spalvingų koliažų parodos „Nežemiški vaikai“ naujausiame grafikos cikle „Juodai baltas pajūris“ grįžote prie tradicinės grafikos, bet ir čia neapsieinate be spalvų. Kas tai lėmė?

– Spalvos labai svarbios mano kūriniuose. Dar studijuojant grafiką akademijoje dėstytojas tapytojas Mindaugas Skudutis sakydavo: „Tau Dievas drėbtelėjo spalvos.“ Priešingai nei bendrakursių, mano baigiamuosiuose bakalauro ir magistro darbuose buvo apstu spalvų, net taškiausi emaliniais dažais ant akademinio pobūdžio grafikos darbų. Prieš kurdama naujausioje parodoje eksponuojamą ciklą „Juodai baltas pajūris“ buvau nusistačiusi, kad nenaudosiu spalvų, bet jos vis tiek prasiveržė iš vidaus (juokiasi). Prie dažyto popieriaus priderinau vadinamąją prūsų mėlyną spalvą, kuri kai kur ryškesnė, o kitur žalsvesnė ir atskleidžianti įdomius melsvos spalvos niuansus.

Ciklo „Juodai baltas pajūris“ kūriniai išraižyti ant cinko plokščių ir neorganinio stiklo. Naudojau skirtingas giliaspaudės grafikos technikas – sausą adatą, ofortą ir akvatintą, kuri suteikia juodus pustonius, subtilias linijas. Šios klasikinės technikos pareikalauja nemažai laiko ir kantrumo.

Anksčiau kūryboje vyravusią ekspresiją ir spontaniškumą pakeitė ramybė ir santūrumas.

– Papasakokite, kaip atsirado ciklas „Nežemiški vaikai pajūryje“?

– Mano kūryboje vaikų motyvas dominuoja pastaruosius penkerius metus. Anksčiau šią temą gvildenau koliažo technika, nes besilaukdama ir pirmaisiais motinystės metais nenorėjau dirbti su kenksmingomis medžiagomis, paprastai naudojamomis kuriant grafiką. Po penkerių metų pertraukos grįžau prie grafikos, nes vis dėlto ji man artima. Sumaniau sujungti grafiką su savo autorine technika nudažytu popieriumi, o vaikų temą tęsiau ne klijuodama koliažus, o raižydama ant organinio stiklo sausa adata, kuri prideda subtilumo. Raižydama reprodukavau savo vaikų fotografijas. Aišku, darbo metu niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas ir kaip popieriaus dėmės sąveikaus su išraižytomis vaikų figūromis. Tai įdomus ir žaismingas procesas.

Mąstyti ir kurti

– Minėjote, kad menininkams didelę įtaką turi aplinka, kurioje jie gyvena. Kokį antspaudą jūsų kūryboje uždėjo gyvenimas Klaipėdoje?

– Kai apsigyvenau Klaipėdoje, mano darbai tapo melancholiški, bet gal tam įtakos turėjo mano pačios gyvenimo pasikeitimai – sukūriau šeimą, tapau mama. Anksčiau kūryboje vyravusią ekspresiją ir spontaniškumą pakeitė ramybė ir santūrumas. Tai ypač išryškėjo ekspozicijoje „Ar čia viskas?“, kuri buvo viena iš pirmųjų, sukurtų jau gyvenant Klaipėdoje. Dabar tiesiog toks periodas. Nors ir dabartiniuose darbuose yra spontaniškumo, žaidimo elementų.

– Grafikos meną studijavote ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ką suteikė šios skirtingos patirtys?

– Skirtingos patirtys visada yra naudingos, o aplinkos pakeitimas ir asmeniniame, ir kūrybiniame gyvenime praplečia akiratį. ►

Parodos ekspozicija. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Iš T.Šlimaitės ciklų „Nežemiški vaikai pajūryje“ (2020, sausa adata, dažytas popierius, 25 X 37 cm) ir „Juodai baltas pajūris“ (2020, ofortas, akvatinta, 20 X 30 cm). T.Šlimaitės „Kankorėžiai rožytės“ (2021, ofortas, 70 X 90 cm). Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Iš T.Šlimaitės ciklo „Nežemiški vaikai pajūryje“ (2020, sausa adata, dažytas popierius, 59 X 82 cm).

◄ Italijoje man patiko menininkų bendrumo jausmas, kuris turbūt kyla iš pietiečių temperamento. Laikas, praleistas ten, išmokė kūrybiniame darbe siekti tvarkingumo, aiškumo, bendrystės.

Lietuvoje grafikos studentai labai daug mokosi piešti – paskaitos vyksta net tris kartus per savaitę. O Italijoje visi labai stebėjosi mano gebėjimais ir, ko gero, net dėstytoja turėjo silpnesnius piešimo pagrindus nei aš. Buvo keista, kad tauta, žymi dėl savo indėlio į meno istoriją antikos, renesanso laikais, dabar taip apsileido piešimo srityje. Aišku, skirtingas patirtis nulemia ir dėstytojų pasiruošimas bei nusiteikimas.

Labai mėgstu keliauti, tad ir kitų meno dalykų, tokių kaip piešimas, tapyba bei keramika, mokiausi „Helnaes pa Hojskole“ mokykloje Helneso saloje Danijoje. Tai buvo tarsi atokvėpio oazė, kurioje galėjau atsipalaidavusi daug mąstyti ir kurti. Ten buvo surinkta jaunųjų Rytų Europos menininkų grupė, kuri buvo integruota į vyresnio amžiaus danų kūrėjų būrį. Tai buvo labai turininga patirtis.

Amžina kaita

– Pasidalykite mintimis apie savo vaizdinę instaliaciją „Jūratė ir Kastytis“. Ar tiesa, kad joje buvo galima išgirsti ir jūsų sesers balsą?

– Taip, buvo galima išgirsti. Mano sesuo Eglė Šlimaitė yra baigusi operinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo kūryboje ir anksčiau mėgdavau sujungti įvairias medijas, o šioje parodoje norėjosi gyvų vaizdų iš Baltijos pajūrio gamtos, pabrėžiančių mūsų kraštovaizdžio autentišką lyriškumą – kaip priešpriešą greitam šiuolaikinio gyvenimo tempui. Vaizdo etiude Jūratės ir Kastyčio legenda interpretuota pasitelkiant Baltijos pajūrio gamtos vaizdus, Nijolės Gaigalaitės skulptūros „Jūratė ir Kastytis“ fotografijas, Mažosios Lietuvos dainų ištraukas, gamtos, vokalinius bei smuiko garsus.

– Kai rengėte parodą, turbūt svarstėte, kokios nuotaikos ir idėjų lankytojai galėtų pasisemti jūsų parodoje?

– Kiekviena mano paroda yra kitokia, o šioje dominavo būtent gamta, kuri yra labai svarbus mano kūrybinis

T.Šlimaitės parodos „Amžina kaita“ kūrinių fragmentai.

T.Šlimaitės parodoje „Amžina kaita“ Klaipėdos galerijoje. Rosanos Lukauskaitės nuotr. VIZITINĖ KORTELĖ

Toma Šlimaitė gimė 1985 m. Kupiškio rajone. 2010 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos magistrantūros studijas. 2007 m. studijavo „Accademia di Belle Arti di Urbino“ Italijoje, vėliau stažavosi „Helnaes Hojskole“ meno studijoje Danijoje. Parodose dalyvauja nuo 2006 m. Surengė 10 personalinių parodų, dalyvavo daugiau kaip 20 jungtinių meno parodų. Darbai eksponuoti tarptautinėse parodose Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Armėnijoje, Japonijoje, Lietuvoje. Nuo 2018 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

atspirties taškas. Gamta dovanoja ramybę. Tad norėčiau, kad ir lankytojai išeitų jos pasisėmę. Noriu pabrėžti, kad ir gamtoje, ir mūsų gyvenimuose nuolatos vyksta amžina kaita ir nieko nėra amžino. Bet jeigu nubrauktum žodį „kaita“, liktų „amžina“ – vis dėlto yra daug amžinų principų, kurių negalime pakeisti. Parodos pavadinimas tarsi prieštarauja pats sau – viskas nuolatos keičiasi, bet yra ir fundamentalių, nepakeičiamų dalykų. Keturių metų laikų virsmas vis kartojasi, bet juk, tarkime, neegzistuoja du vienodi pavasariai.