DAILĖ
Grafikė T.Šlimait ė kūrybinės kibirk š Klaipėdoje kuriančios dailininkės Tomos Šlimaitės multimedinio grafikos projekto paroda „Amžina kaita“ nuo balandžio 23 d. iki gegužės 15 d. vyko Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus buveinėje – Klaipėdos galerijoje. Su autore kalbėjomės apie iš vidaus prasiveržiančias spalvas, kantrybės reikalaujantį kūrybinį procesą, atsitiktinumo faktorių, gamtą – kaip svarbų kūrybinį atspirties tašką ir skirtingas patirtis, mokantis grafikos Lietuvoje ir užsienyje.
Rosana LUKAUSKAITĖ
Autentiškas prisilietimas – Ar galite papasakoti apie pirmuosius kūrybinius bandymus ir kaip grafika atsirado jūsų gyvenime? – Menas mano gyvenime atsirado labai anksti, pačioje vaikystėje. Atsimenu, kad kai mokykloje duodavo užduotį pavaizduoti savo ateities profesiją, visada nupiešdavau save šalia molberto, dėvinčią beretę ir su teptuku rankoje. Džiaugiuosi, kad tai išsipildė, nors menininko kelias ir nėra lengvas. O grafiką pasirinkau dar mokydamasi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje – nestokojau kruopštumo, kantrybės ir darbštumo, kurio reikia šiai vaizduojamosios dailės šakai. Vilniaus dailės akademijoje toliau gilinau grafikos žinias. – Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį braižą ir kaip jis susiformavo? 44
– Savotišką savo braižą, ko gero, mes visi turime nuo pat vaikystės. Žinoma, jis keičiasi ir tobulėja, bet, manau, kiekvienas turime savo įgimtą kūrybinį stilių. Įmanoma dirbtinai jį užmaskuoti, bet, kuriant nuoširdžiai, išryškėja natūralus ir autentiškas mūsų prisilietimas.
Išbandyti kažką naujo – Kaip paaiškintumėte savo kūrybinį procesą žmonėms, kurie su grafika nėra susipažinę iš arčiau? – Tai procesas, kuriame naudojamos cinko plokštės, neorganinis stiklas, rūgštys, spaudimo staklės ir įvairios raižymo technikos. Kuriu dviem būdais: kartais naudoju savo darytas fotografijas, kurias atkartoju išraižydama neorganiniame stikle, o kartais raižau tiesiog iš natūros. Grafikai yra būdingas atsitiktinumo faktorius, ypač raižant ant cinko plokštės, todėl dažnai sąmoningai bandau išgauti netikėtus rezultatus, nes niekada nežinai, kaip kūrinys atrodys at-
spausdintas – kokie brūkšneliai ar taškeliai netyčia išryškės. Mane žavi, kad čia neužtenka vien racionalaus nusistatymo, reikia ir spontaniškumo bei kūrybinių bandymų. Net studijų laikais mėgdavau eksperimentuoti – mano kūriniai niekada nebūdavo vien sausos, konceptualios kompozicijos. Prisimenu, kad kai pagal mainų programą „Erasmus“ studijavau Italijoje „Accademia di Belle Arti di Urbino“, irgi nevengdavau išbandyti kažką naujo ir originalaus, tarkime, sudėdavau kelias plokštes vieną ant kitos, kad išgaučiau įdomesnius atspaudus – italė dėstytoja vis sakydavo „Toma, cosa fai?“ (liet. „Ką darai, Toma?“), nes italai skeptiškai žiūrėjo į eksperimentus ir labiau vertino preciziškas grafikos technikas. Mano potraukis naudoti fotografijas kuriant grafiką išsirutuliojo į koliažų kūrimą. Ant savo autorine popieriaus dažymo technika, kurią atradau jau prieš šešerius metus, nudažytų lakštų klijuodavau vaikų nuotraukas – taip gimė mano koliažų ciklai „Vaikai iš Marso ar...“ ir „Šimtmečio vaikai“. Labai pamėgau vaikų temą ir toliau ją eksploatuoju. Naujausioje parodoje Klaipėdos galerijoje eksponavau darbus, sukurtus po penkerių metų pertraukos, kai grafiką buvau atidėjusi į šalį. Svarsčiau, kaip būtų galima sujungti dažytą popierių su išraižytais grafikos darbais. Pabandžiau ir užsikabinau – dažyto popieriaus dėmių susijungimas su tam tikromis išraižytomis detalėmis, kurios kartais ir pranyksta arba formuoja visai kitus vaizdinius elementus, sukuria įdomų santykį. Taip pat mėgstu daugiasluoksniškumą – ant to paties popieriaus lapo kartais atspaudžiu tą pačią, bet atvirkščiai apverstą plokštę ar naudoju net tris skirtingas plokštes. Visada ieškau kūrybinės kibirkšties, net kai monotoniškai spausdinu daug ištvermės ir tikslumo reikalaujančius grafikos darbus. ►
