Durys 2021 05

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 GEGUŽĖ / Nr. 5(89)

ľ ľ 2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 gegužė / Nr. 5(89) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

Danguolė VILIDAITĖ. „Klaipėdos muzikos pavasaris 2021“: kameriniuose garsuose paskendęs, atgimstantis, DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA '\GLV [ PP SOLXV PP XåODLGRV IRQLQơV DU YDL]GLQơV Lã YLVǐ NHWXULǐ SXVLǐ JDOXWLQLV IRUPDWDV Lã TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė tas pats ir vis kitoks 4 KALBOS REDAKTORĖS 7HNVWDV WXUL EnjWL DWLWUDXNWDV PDåLDXVLDL PP QXR SXVODSLR NUDãWǐ Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė SUGRĮŽIMAI

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, %HQGUDV QDXGRMDPǐ VSDOYǐ NLHNLV 7RWDO ,QN QH GDXJLDX NDLS „K centras“, 92118 Klaipėda Regina ARNAŠĖ. T.Girininkas: muzika – lyg nuolatinis kopimas į Everestą REKLAMOS SKYRIUS &0<. VSDOYRV Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA TEATRAS Tel. (8 46) 397 713

9

5H]ROLXFLMD '3L

LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

Kristina SADAUSKIENĖ. L.Vyšniauskas: abejojimas – aktoriaus darbo dalis

15

Žaneta SKERSYTĖ. Baletmeisterė L.Dautartaitė: Klaipėdos publika ypatinga

22

9L]XDODV %Nj7, 7KH$75,80 SULHUDãDV 9 WDUSWDXWLQLV« WLN OLHWXYLãND LQIR

5ơPơMǐ MXRVWRMH 25*$1,=$725,86 0(&(1$7$6 3$*5,1',1,$, 5Ơ0Ơ-$, 352-(.7Ą ,â Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021 4 psl. – scena iš Klaipėdos muzikinio teatro projekto „Dėmesio! Baletas 2021“. KVMT archyvo nuotr.

ŠOKIS

Violeta MILVYDIENĖ. „Dėmesio! Baletas 2021“: išsiveržus iš karantino

28

DAILĖ Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (2). Šv. Kazimiero bažnyčios vitražas „Prisikėlęs Kristus“

36

Rosana LUKAUSKAITĖ. Grafikė T.Šlimaitė: visada ieškau kūrybinės kibirkšties

44

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Tėvas“: atminties labirintuose be išėjimo?

ŽURNALĄ REMIA

50

GINTARO LAŠAI

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Jūratė SUČYLAITĖ. Gelmių šviesa. Iš rašomos esė knygos

52

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Kaligrafijos eskizai. Eilėraščiai

56

Darina DETOLLI. Vertimų virtuvė: lietuvių ir lenkų literatūros susitikimai Nidoje

59

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Prie Klaipėdos teatro ištakų (2)

60 3

MUZIKA

„Klaipėdos muziko s

kameriniuose garsuose paskendęs, a „Klaipėdos muzikos pavasaris“, vienas seniausių muzikos festivalių Lietuvoje, šiais metais jau 46-asis, ir šįkart įrodė savo demokratiškumą, lankstumą, sugebėjimą prisitaikyti prie koncertiniam gyvenimui nepalankių sąlygų ir publikos vertinimui pateikti įdomią, profesionaliai atliktą ir gana solidžią programą.

Danguolė VILIDAITĖ

Universali kalba Festivalio šeši koncertai tradiciškai pateikė įvairių stilių ir epochų akademinę muziką, žymesnius jų opusus. Tik šiemet gal labiau

buvo akcentuotas barokas, Antonio Vivaldi ir Johanno Sebastiano Bacho kūryba. Taip pat gana daug pozicijų atiduota šiuolaikinėms XX a. antrosios pusės ir XXI a. kompozicijoms, tačiau ne tam netikėtais sąskambiais ir mintimis klausytojus provokuojančiam avangardui, o klausai malo-

niai, gražiai muzikai. Daugiau ar mažiau festivalyje prisiliesta prie visų trijų Vienos klasikų, simboliškai „paminėti“ impresionizmo ir romantizmo estetikos laikęsi autoriai.

Nebuvo šis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ vien tik lietuviškas, vis dėlto ►

Festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ šiemet dalyvavo M.Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir pianistas P.Geniušas, taip pat ans G.Gelgotė, orkestro „Kremerata Baltica“ atlikėjai iš Lietuvos su solistu smuikininku Dž.Bidva.

4

MUZIKA

o s pavasaris 2021“:

s, atgimstantis, tas pats ir vis kitoks

pat ansamblis „Musica humana“, Klaipėdos choras „Aukuras“, vadovaujamas dirigento A.Vildžiūno, mecosopranas I.Prudnikovaitė, sopranai D.Kazonaitė ir Dmitrijaus Matvejevo ir KKS archyvo nuotr.

5

MUZIKA

◄ didžiausias pasirodymų krūvis dėl suprantamų priežasčių teko šalies atlikėjams.

Griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), styginių ansamblis, sudarytas iš kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ (meno vadovas Gidonas Kremeris) lietuviškosios muzikų dalies, bendram projektui susibūrė kamerinis ansamblis „Musica humana“ (meno vadovas ir dirigentas Robertas Beinaris) iš Vilniaus ir Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas). Maloniai nustebino Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus) – festivaliui paruoštos išskirtinės programos, net trys.

Rengėjams pavyko prisikviesti prancūzų arfos virtuozę Anaїs Gaudemard ir fleitininką, dirigentą iš Šveicarijos Kasparą Zehnderį. Visą grupę iš užsienio atvykusių orkestro muzikantų, grojančių dabar retai sutinkamais baroko laikų instrumentais, publika galėjo išvysti vakare „Brandenburgo koncertams – 300“. Šiame koncerte Klaipėdoje susikirto atlikėjų iš Ispanijos, Brazilijos, Prancūzijos, Portugalijos ir Lenkijos keliai.

Muzika – išties universali kalba.

Maloniai nustebino Klaipėdos kamerinis orkestras – festivaliui paruoštos išskirtinės programos, net trys.

6

Šiųmetis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ išskirtinis dar ir tuo, kad visi jo koncertai, kad ir kaip būtų liūdna, skambėjo tuščiose salėse.

Bet jie buvo transliuojami internetu. Penkių iš jų įrašus dar dabar galima rasti „YouTube“ platformoje – man jie tarsi spalvinga muzikinių reprodukcijų galerija, kiekvieną dieną laukianti savo klausytojų, nostalgiškų, išsiilgusių gyvos muzikos klaipėdiečių.

Nežinau, kiek prie jų prisidėjo garso ir vaizdo režisieriai, bet koncertų kokybė, jų pateikimo forma – labai profesionali. Galiu tik apgailestauti, kad pati laiku nespėjau prisijungti prie vieno iš įdomiausių ir labiausiai intriguojančių projektų – J.S.Bacho Brandenburgo koncertų transliacijos, tikiuosi jos pakartojimą dar pamatyti kada nors vėliau.

Užuominos ir įkvėpimai Kalbėti apie muziką, kuri prieinama tik įrašų pavidalu, man gana keista, bet kai kurie festivalio momentai, kūriniai ar jų interpretacijos tikrai verti didesnio dėmesio. Vienas tokių – JAV kompozitoriaus Michaelio Gordono „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“, kuri nuskambėjo „Klaipėdos muzikos pavasario“ atidarymo koncerte „Klasika šiandien“ (LNSO, dirigentas – M.Pitrėnas).

Kaip suprasti tą didžiojo klasicizmo genijaus kompozicijos perrašymą (lietuviškai taip išverčiamas pavadinimas)? Ar čia užkoduotos kažkokios prasmės? O gal L.Beethoveno opusas tik atspirties taškas, įkvėpimo šaltinis

naujai kompozicijai atsirasti? Perskaitę naują įdomią knygą, draugams irgi dažnai pasakojame savąją jos versiją, sutrumpintą variantą, ir tai darome labai emocionaliai – juk patiko. „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“ buvo atlikta iškart po originalaus kūrinio fragmento pateikimo, tad lengva buvo atsekti intonacinius ar ritminius, žanrinius saitus, matyti, kaip tematiniai elementai tarsi „nešvariai“ derinami tarpusavyje, atkartojami, dubliuojami kituose balsuose, grėsmingai auga, liejasi galingoje netvarkingų garsų samplaikoje su roko muzikos elementais, pereinant į griausmingą maršą, kol finale suskamba šventinės apoteozės. Tada supranti, kad kompozicijos ryšys su L.Beethoveno kūryba, jos pačia esme daug gilesnis, nei manyta, ir kad tai nėra kokia „palengvinta“ versija.

Noriu tik priminti, kad M.Gordono kūryba Klaipėdoje nėra naujiena, Amerikoje šis autorius laikomas kultine figūra ir yra vienas iš ansamblio „Bang on a Can“ steigėjų, idėjinių lyderių, o pati grupė prieš kelerius metus efektingai pasirodė „Permainų muzikoje“.

Kiek kitokias inspiracijas, kitokį prisilietimą prie klasikinės muzikos teko patirti

MUZIKA

Tris koncertus festivalyje surengęs Klaipėdos kamerinis orkestras muzikavo su solistais – baritonu R.Kudriašovu, smuikininkais K.Levickiu ir T.Cineliu, klavesinininku V.Bernhardtu iš Prancūzijos, altininkais A.L.Aleksandrow-Bertash ir I.Bertashu, prancūzų arfininke A.Gaudemard, šveicarų fleitininku ir dirigentu K.Zehnderiu.

Vytauto Petriko ir KKS archyvo nuotr.

„Kremerata Baltica“ koncerte „Tas delsiantis vėjas“. Pavyzdžiui, A.Vivaldi – Maxo Richterio „Pavasaris“ (smuiko solo – Džeraldas Bidva). Pasinaudodamas populiaraus A.Vivaldi koncerto smuikui ir orkestrui medžiaga, kiekvienoje dalyje palikdamas pačius charakteringiausius, labiausiai jam tinkančius elementus ir daug kartų juos atkartodamas, M.Richteris nutapė minima-

listinį ir elegantišką atbundančio pavasario peizažą – tokį šiek tiek melancholišką ir begaliniai gražų.

Gerai įsiklausius, A.Vivaldi muzikos atbalsiai, lengvai atpažįstami melodiniai vingiai girdėti ir Viktorijos Polevos miniatiūroje „Šiltas vėjas“ smuikui (Dž.Bidva) ir styginiam orkestrui. Tik pasirinkta atlikti šio kūrinio versija be vibrafono pakeitė, manyčiau, kom-

pozicijos charakterį, padarė jį minkštesnį, prarastas „mechaniško“ garso įspūdis.

Minimalizmo spalvų tonai „Kremerata Baltica“ koncertai Klaipėdoje visada yra išskirtiniai. ► 7

MUZIKA

◄ Eidamas į juos žinai, kad tai bus ne tik aukščiausio profesinio lygio pasirodymai, beveik gyvai galėsi pajusti tą ugnelę, tą kažkokią ypatingą energiją, kylančią iš meilės muzikai ir pasišventimo. Jų parenkamos programos dažnai patraukia dėmesį demokratiškumu, paprastiems klausytojams suprantamos. Taip buvo ir šįsyk, „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ suskambo ne vienas gražus, tradiciniu supratimu, šiuolaikinės muzikos opusas (kaip ir jau anksčiau paminėti).

Visos atliktos kompozicijos, išskyrus ariją iš A.Vivaldi operos „Il Giustino“, kiek suprantu, padainuotą bisui, daugiau ar mažiau paliestos minimalizmo estetikos.

Tipiškiausiu pavyzdžiu galėtų būti Philipo Glasso, dar dažnai vadinamo minimalizmo guru, simfonija Nr. 3, ypač antroji jos dalis.

Joje išgirdome šiam kompozitoriui būdingas faktūras, ritmo ir harmonijos kaitą, būtent tas spalvas ir charakterį, pagal kurį šis autorius atpažįstamas ir mėgstamas. Tik finalinei daliai tos reikalingos energijos ir tempo, manyčiau, pritrūko.

Neominimalistine maniera kuriantis rusų kompozitorius Sergejus Akhunovas įkvėpimą dažnai atranda praeityje, archajiškuose laikmečiuose ar egzotiškuose kraštuose, savo darbuose paslėpdamas daug asociacijų.

Ne vieną autoriaus opusą sužadino baroko epocha. Koncerte skambėjusi Pasakalija fleitai (Giedrius Gelgotas), smuikui (Dž.

Bidva) ir styginiam orkestrui – vienas iš tokių kūrinių. Kompozicija sužavėjo savo ypatingu trapumu.

Naujojo paprastumo estetika būdinga ir Osvaldo Golijovo kūrybai. Festivalyje skambėjo trečioji daina „Tas delsiantis vėjas“ iš ciklo Trys dainos sopranui (Gunta Gelgotė) ir orkestrui (kūrinio versija styginių ansambliui, klarneto solo – Andrius Žiūra) – toks multikultūriškas, neapkrautas kūrinys apie meilę, žemišką ir dangišką, pavėluotą, apie praradimą, kuriame daug erdvės palikta teksto prasmei. G.Gelgotės interpretuojama ši vokalinė miniatiūra tokia ir buvo: subtili, jautri, kartu ir labai dramatiška.

Vidmanto Bartulio Koncertas fortepijonui (Petras Geniušas) ir orkestrui (LNSO), beje, vienintelis lietuvių autorių kūrinys festivalyje, atliktas atidarymo koncerte, gražiai papildo šią minimalistinių opusų galeriją. Nors kompozicija priskiriama koncerto žanrui, ne fortepijonas čia yra 8

svarbiausias, nežaižaruoja jis įprastais virtuoziškais pasažais ar neįmanomų akordų kaskadomis. Buvo čia ir grėsmingo fatumo tema, ir dangiškų čelestos garsų, ir paslaptingo orkestro sotto voce, tačiau ypatingas kūrinio grožis, individualybė atsiskleidė paprastoje ir dainingoje antrosios dalies melodijoje, klasiškai skaidrioje jos harmonijoje.

Ne tik „grumtis“ ir varžytis Kalbant apie koncerto žanrą, galima prisiminti, kad pats jo pavadinimas į lietuvių kalbą išverčiamas kaip grumtis, varžytis.

Baroke tai dažniausiai šventinis, pakilios nuotaikos kūrinys, kuriame solistas (arba keli atlikėjai) ir orkestras yra tarsi supriešinami, rungtyniauja. Koncertiškumas – būdingas šios epochos muzikos bruožas.

Ansamblio „Musica humana“ pasirodyme skambėjo dvi tokio pobūdžio kompozicijos: A.Vivaldi koncertas obojui F-dur (solistas – R.Beinaris) ir koncertas smuikui „Pavasaris“ (solistė – Inga Aleksienė) iš keturių koncertų ciklo smuikui su orkestru „Metų laikai“. Pagrota preciziškai, teksto požiūriu – tobulai, bet to džiaugsmingo jausmų prasiveržimo tarsi ir nebūta. Salėje šios muzikos klausantis įspūdis gal būtų kitas. Užtat tame pačiame koncerte atliktas A.Vivaldi Gloria (choras „Aukuras“, dirigentas A.Vildžiūnas, solistės: Dovilė Kazonaitė – sopranas, Ieva Prudnikovaitė – mecosopranas) suskambo ryškiai, efektingai, visa balso jėga. Gal ir ne visos dalys atliktos tobulai, tačiau šios muzikos didingumas ir gelmė perteikti puikiai.

Wolfgango Amadeuso Mozarto Dvigubame koncerte fleitai (K.Zehnderis), arfai (A.Gaudemard) ir orkestrui C-dur, K 299 (KKO, dirigentas – K.Zehnderis) tos bendravimo intrigos, gražaus ansambliškumo jausmo tikrai netrūko. Šiltas ir dainingas fleitos solo, krištoliniai jos pasažai ir lengvi, grakštūs fleitą palydinčios arfos garsai, tas klasicizmo genijui būdingas muzikos lengvumas ir šviesa įsiminė ilgam. Ir KKO pritarimas šiam ansambliui buvo būtent toks, kokio kūriniui reikia, – tikslus ir jautrus bet kuriam solistų muzikiniam judesiui. Bisui solistai atliko XX a. pirmosios pusės prancūzų kompozitoriaus Reynaldo Hahno nedidelę melodingą kompoziciją „La Barcheta“, tuo dar kartą įrodydami, kad muzikoje virtuoziškumo sąvoką reikia

suprasti daug plačiau, ne tik kaip pirštų bėglumą ar sudėtingų, apkrautų faktūrų sėkmingą perskaitymą.

Tam tikras konkuravimo, koncertiškumo, smagaus muzikavimo pojūtis buvo matyti KKO smuikininkų Konrado Levickio ir Tomo Cinelio solo partijose, atliekant airių kompozitoriaus Billo Wheleano „Inishlacken“ fideliui, smuikui ir styginiams. Šaunuoliai vaikinai, puikiai vienas kitą girdėjo ir papildė, gera pradžia didesniems projektams. „Inishlacken“ prieš kelerius metus „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ jau skambėjo, tuomet šį kūrinį, demonstruodamos meistrišką liaudiško grojimo styginiais manierą, pagrojo airių atlikėjos. Kiek prisimenu, ir pats kompozitorius Klaipėdoje svečiavosi. Tas airiškos muzikos vakaras buvo ypatingas ir labai pozityvus.

Negaliu neužsiminti ir apie kitą jauną iš Klaipėdos kilusį atlikėją Romaną Kudriašovą, puikiai pasirodžiusį KKO koncerte „Kelionės dainos“, skirtame Jungtinės Karalystės kompozitorių kūrybai. Koncerto pavadinimas pasirinktas pagal kompozitoriaus Ralpho Vaughano Williamso to paties pavadinimo vokalinį ciklą.

R.Kudriašovas (baritonas) dainavimą šiuo metu studijuoja Londono nacionalinės operos studijoje, ten ir atrado minėto autoriaus kūrybą „kaip britišką atsvarą reikšmingiausiems vokiečių ir austrų tradicijos dainų ciklams“. Traukė dėmesį šio vokalisto gražus balso tembras, gilus muzikos pajautimas, pagarba žodžiui, kai visos prasmės išjaustos ir išdainuotos, ir tikra, nesuvaidinta vidinė inteligencija.

Post scriptum Suprantama, kad daug svarbių šių metų festivalio momentų liko nepastebėti, įvertinti nepakankamai arba ne taip. Muzikoje juk irgi galioja šioks toks subjektyvumo, tos dienos nuotaikos principas. Kažkam nepriimtini reiškiniai kitiems atrodo patys svarbiausi, gyvenimiškai būtini. M.Gordono „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“, pavyzdžiui, rimtai išklausiau bent penkis kartus, ir kiekvienąkart atsiverdavo vis nauji šios kompozicijos aspektai, mano TAIP ir NE tarsi kovojo tarpusavyje. Todėl geriausias patarimas – išgirskite ir pamatykite patys, „Klaipėdos muzikos pavasaris 2021“ publikos vis dar laukia „YouTube“.

T.Girininkas:

SUGRĮŽIMAI

muzika – lyg nuolatinis kopimas į Everestą „Apdovanojimai – malonūs, tačiau ne jie man svarbiausi“, – tikino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias metų solistas už Dalando vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Henriko vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Ana Bolena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Regina ARNAŠĖ

Boso partijas operose atliekantis T.Girininkas – jau dviejų Auksinių scenos kryžių savininkas.

LNOBT archyvo nuotr.

Šiauliuose gimęs, nuo pat ankstyvos vaikystės Palangoje augęs T.Girininkas visada su malonumu grįžta į pajūrį, nes čia gyvena jo mama, mokslo draugai. Klaipėda jam kelia pačius gražiausius prisiminimus, nes T.Girininkas – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos auklėtinis. Šiame mieste 2007-aisiais įvyko ir jo teatrinis debiutas. ► 9

SUGRĮŽIMAI

VIZITINĖ KORTELĖ Tadas Girininkas gimė 1982 m. Šiauliuose, mokėsi Palangoje ir Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijoje.

Išsilavinimas ir veikla: 2009 m. magistro laipsniu baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (V.Prudnikovo klasę) ir tapo Kauno muzikinio teatro solistu.

Dainavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Klaipėdos muzikinio teatro, „Bohemiečių“ (nuo 2012 m. – „Vilnius City opera“) spektakliuose, festivaliuose ir operos teatruose Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Atliko stambios formos vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas.

Vaidmenys: Frank’Einstainas (A.Žigaitytės „Frank’Einstainas – XXI amžius“), Eskamiljas (G.Bizet „Karmen“), Sparafučilė (G.Verdi „Rigoletas“), Atila (G.Verdi „Atila“), De Silva (G.Verdi „Ernanis“), Heinrichas der Vogleris (R.Wagnerio „Lohengrinas“), Dalandas (R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“), Maliuta Skuratovas (N.Rimskio‑Korsakovo „Caro sužadėtinė“), Henrikas (G.Donizetti „Ana Bolena“).

Apdovanojimai: 2007 m. – S.Baro dainininkų konkurso antroji premija, Auksinis scenos kryžius: 2014 m. – už De Silvos vaidmenį G.Verdi operoje „Ernanis“ ir Heinricho der Voglerio vaidmenį R.Wagnerio operoje „Lohengrinas“ (LNOBT), 2021 m. – už Dalando vaidmenį R.Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ (KVMT) ir Henriko vaidmenį G.Donizetti operoje „Ana Bolena“ (LNOBT).

Ruošiasi premjerai ◄ Iki pandemijos daugiausia užsienyje dainavęs solistas šiuo metu itin įtemptai rengiasi premjerai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – čia statoma Richardo Strausso opera „Rožių kavalierius“, kurioje jis atliks Barono vaidmenį. Premjera planuojama rudenį. „Esu dainavęs nemažai šiuolaikinės muzikos kūrinių, bet R.Strausso opera ir man yra labai kietas riešutėlis, kurį kasdien bandau perkrimsti teatre repetuodamas su pianiste. Tačiau greitai tikiuosi susidraugauti su R.Straussu ir šį iššūkį įveikti, – apie savo kūrybos aktualijas pasakojo T.Girininkas. – Su G.Donizetti muzika šio darbo niekaip nepalyginsi. Rengiantis „Anai Bolenai“, labiausiai trikdė repeticijų stabdymai dėl pandemijos – man pačiam, nors atlikti testai buvo neigiami, irgi du kartus teko pasitraukti į saviizoliaciją. Ir premjeroje dainavau tą pačią savaitę, kai iš jos sugrįžau. O apskritai su naujomis gyvenimo realijomis pirmąkart susidūriau 2020-ųjų vasarį ir kovo pradžioje dainuodamas Šveicarijos Sankt Galeno operos teatre: jau ten pradėjome vaikščioti su kaukėmis ir trinti rankas dezinfekciniais skysčiais. Tuomet visų baimės buvo pačios didžiausios – baisu buvo net lėktuvu skristi, nes į kiekvieną sugrįžtantį Lietuvoje žiūrėta kaip į potencialų užkrato nešiotoją. Kai

parskridau, Vilniuje turėjome pradėti ruoštis atnaujintiems Giuseppe’s Verdi operos „Ernanis“ spektakliams, tačiau paskelbtas karantinas jau nebeleido planų įgyvendinti.“ T.Girininką 2014 m. pastebėjo ir ėmė globoti operos teatrų prodiuseriai iš Danijos.

Netrukus operos bosas debiutavo Švedijos festivalyje, Danijoje dainavo Antonino Dvoržako „Requiem“, pasirodė garsiame Liucernos festivalyje Šveicarijoje, Niurnbergo operos teatre. Dar platesni kūrybos horizontai solistui atsivėrė po pasirodymo Jacqueso Fromentalio Halévy operoje „Žydė“ Vokietijos mieste Konstance. Užsienyje daug dainavęs ir Lietuvą Europoje garsinęs solistas džiaugėsi pernai vasarą galėjęs dainuoti Klaipėdoje, kur kažkada prasidėjo jo muzikinė karjera.

Su pandemija nutrūko visi solisto darbai užsienyje, tad ypač svarbia tapo galimybė dainuoti Lietuvoje. „Tikiuosi, kad vieną dieną virusas bus pažabotas, o tada vėl pramintu keliu bandysiu kopti į savąjį solisto Everestą“, – sakė T.Girininkas.

Ir Velykas gausi operos solisto šeima šiemet šventė savo namuose Vilniuje, nes aplankyti Palangoje gyvenančią dainininko mamą trukdė karantino ribojimai. „Ką padarysi – kone pusę metų su mama nebuvome susitikę. Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje dainavau R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Tada ir matėmės.

Kitą kartą pas mamą nuvažiavau tik šį pavasarį. Tikiuosi, bent vasarą galėsime atsigriebti, nes pajūryje turiu nemažai suplanuotų pasirodymų“, – atskleidė dainininkas.

Įsimintinas debiutas

T.Girininkas – Dalandas R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“.

10

Martyno Aleksos nuotr.

Grįždamas į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną, solistas visada jaučiasi ypatingai, nes būtent čia įvyko jo teatrinis debiutas: baigęs studijas, T.Girininkas atliko Charono partiją Claudio Monteverdi operoje „Orfėjas“. „Buvo 2007-ieji... Tuomet dar studijavau. Liko didžiulis dainavimo scenoje įspūdis. Pirmasis žingsnis į operos pasaulį...

Visa tai buvo Klaipėdoje. Visi solistai prisimena savo pirmus pasirodymus, nesvarbu, kuriame teatre tai įvyko. Gauti sceninės patirties teatre buvo kiekvieno studento svajonė. Bėgant metams tos patirties susikaupė nemažai, sukurta jau daug vaidmenų. Kai laisviau jautiesi scenoje, ir vokalinė branda jaučiama“, – teigė T.Girininkas. ►

TEATRAS

„Aš mėgaujuosi tuo, ką darau“, – sakė užsienyje daug dainavęs ir Lietuvą Europoje garsinęs operos solistas T.Girininkas.

Fotopastele nuotr.

11

SUGRĮŽIMAI

parvažiuoti namo į Palangą tik savaitgaliais jį nuo mažens paruošė savarankiškam gyvenimui. „Būdamas mažas ilgėjausi namų, bet noras važiuoti į E.Balsio menų gimnaziją buvo didesnis. Jutau didžiulę muzikos trauką. Vis dar prisimenu, kaip kartais, bendrabučio vaikams išsivažinėjus namo, būdavo nejauku miegoti ūžiant galingiems pajūrio vėjams. Dabar galiu net pajuokauti, kad tai tarsi „Skrajojančio olando“ inscenizacija realybėje“, – palygino operos solistas.

Grojo saksofonu

T.Girininkas – Henrikas G.Donizetti operoje „Ana Bolena“.

T.Girininkas – Mefistofelis Ch.Gounod operoje „Faustas“. ◄ Solistas neslėpė, kad dainuoti Klaipėdoje – su niekuo nesulyginama. „Jūros ilgesys buvo ir bus. Palangoje lankiau vaikų darželį. Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijoje mokiausi ir gyvenau bendrabutyje nuo antros klasės. Čia ir baigiau vidurinę mokyklą. Tokios meno mokyklos šalyje tik kelios. Man nusišypsojo laimė, kad mokiausi E.Balsio menų gimnazijoje. Vėliau kur tik mokiausi, man viskas ėjosi lengviau nei baigusiems kitas ugdymo įstaigas. Tarkime, studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, galėjau nelankyti solfedžio 12

Martyno Aleksos nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

paskaitų, nes viską jau mokėjau labai gerai.

Dėstytoja sakė, kad aš atėjau paruoštas labai stiprios pedagogės. E.Balsio menų gimnazijoje mane paruošė muzikiniam gyvenimui ne šimtu, o tūkstančiu procentų gerai. Dainuodamas Klaipėdoje visada tikiuosi išvysti žmones, su kuriais kartu mokiausi ar tiesiog bendravome. Ypač jaudinuosi laukdamas savo pedagogų, kuriems noriu įrodyti, kad jų pastangos atsipirko“, – šypsojosi dainininkas.

Jis pasakojo, kad gyvenimas bendrabutyje nuo antros klasės ir galimybė

Būdamas paauglys T.Girininkas tvirtino, kad niekada nedainuos. „Šeštoje klasėje pradėjau groti saksofonu. Jis man atrodė viskas, o iš choro ir vokalo pamokų bėgiodavau. Vėliau išvykau studijuoti į Vilnių – šis miestas mane traukė nuo mažens. Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojau kaip saksofonininkas, visiškai negalvojantis apie dainavimą. Pradėjus studijuoti mano požiūris kardinaliai pasikeitė, kai išvydau pirmuosius spektaklius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Jie paliko tokį įspūdį, kad saksofoną iškeičiau į dainavimą ir ėmiau atkakliai siekti naujo tikslo. Susidomėjęs soliniu dainavimu, baigiau vokalo studijas pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Net neįsivaizduoju kito kelio, kuriuo galėčiau eiti. Patinka džiazas, kiti muzikos žanrai, bet klasikinė opera yra mano meilė“, – tikino pašnekovas.

Net neįsivaizduoju kito kelio, kuriuo galėčiau eiti. Patinka džiazas, kiti muzikos žanrai, bet klasikinė opera yra mano meilė. Įdomu, ar solistui svarbu dirbti vienoje trupėje, ar, kaip tam olandui, geriau klajoti iš vieno teatro į kitą ieškant savo vienintelio, nepakartojamo vaidmens?.. „Negalėčiau atsakyti kategoriškai. Esu išbandęs abu variantus – dirbau trupėse ir dainavau kaip kviestinis solistas. Pasirinkau laisvai samdomo solisto kelią. Kai yra viena trupė, vienas teatras, mažiau galimybių išvykti dainuoti svetur. O aš galiu keliauti po daug šalių ir

SUGRĮŽIMAI

daug teatrų, ir, manau, tai padeda sparčiau tobulėti profesinėje veikloje. Susitinki su aukščiausio lygio profesionalais ir iš jų mokaisi, semiesi profesinės patirties. Yra ko pasimokyti ir iš mūsų šalies solistų. Kiekviena patirtis svarbi. Tiek ta, kurią atsiveži iš užsienio, tiek ta, kurią gauni čia“, – tvirtino garsus solistas.

Ne pirmi apdovanojimai Kiek solistui svarbi operos režisūra? Ar jis mėgsta kūrybinius eksperimentus? „Opera – tai muzika, išreikšta drama. Tad pirmiau – kompozitorius, o paskui – režisūra. Dalando partiją vasarą dainavau pirmą kartą. Ji tapo antruoju ir labai sėkmingu mano susitikimu su R.Wagnerio kūryba.

Tai vienas iš sudėtingiausių kompozitorių, kurio muzikai atlikti prireikia daug kruopštumo ir nuoseklaus darbo. Taisyklė „išmokau ir jau viską žinau“ R.Wagneriui netinka. Nors „Skrajojantis olandas“ – viena iš ankstyvųjų kompozitoriaus operų, ne tokia sudėtinga kaip „Tristanas ir Izolda“ ar „Nibelungo žiedas“. Džiaugiuosi, kad jau turiu patirties, leidžiančios drąsiai imtis R.Wagnerio kūrinių“, – sakė T.Girininkas.

Karaliaus Henriko partija R.Wagnerio operoje „Lohengrinas“ ir De Silvos partija G.Verdi operoje „Ernanis“ atnešė jam pirmąjį pripažinimą: T.Girininkas buvo tituluotas „Operos švyturiu“ kaip geriausias 2013 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Už tuos pačius vaidmenis jam skirtas ir Auksinis scenos kryžius.

Tačiau, pasak atlikėjo, nepaisant to, kad „Skrajojantis olandas“ Klaipėdoje buvo neeilinis ir išskirtinis jau pačia savo „scena“ (spektaklis vyko elinge), tiek pats vaidmuo, tiek pasirengimas spektakliui jam buvo ne toks sunkus, kaip Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atliktas Henriko vaidmuo G.Donizetti operoje „Ana Bolena“. „Abu spektakliai buvo statomi itin sunkiu metu. „Skrajojančio olando“ veiksmas vyko lauke, čia taip stipriai nebuvo juntami su pandemija susiję suvaržymai – nei scenoje, nei dėl žiūrovų. O „Anos Bolenos“ repeticijos buvo kelis kartus sustabdytos ir dėl karantino, ir dėl to, kad kai kuriems atlikėjams teko laikytis saviizoliacijos reikalavimų.

T.Girininkas, Nijolė Ralytė, V.Prudnikovas ir Kostas Smoriginas.

Orkestro sudėtis taip pat buvo sumažinta, ką jau sakyti apie žiūrovų skaičių. Visa tai turėjo įtakos rengiantis premjerai, reikėjo įveikti tikrai nemažai iššūkių. Ir tai, kad itin sunkus darbas, abu šie spektakliai ir aš buvo taip aukštai įvertinti ne tik publikos, bet ir profesionaliojo scenos meno apdovanojimu Auksiniais scenos kryžiais – išties laimė“, – prisipažino solistas.

Didžiausias pavyzdys Paklaustas apie mėgstamus vaidmenis, kompozitorius bei atlikėjus, T.Girininkas akcentavo, kad jam didžiausias pavyzdys ir geriausias

Asmeninio albumo nuotr.

mokytojas buvo ir tebėra profesorius V.Prudnikovas. Nors įkvėpimo jis semiasi ir iš kitų anksčiau dainavusių ar tebedainuojančių operos geriausiųjų – Jevgenijaus Nesterenkos, Nikolajaus Geurovo, Samuelio Ramey – ir nebūtinai tų, kurie atlieka boso partijas. Solistą žavi garsusis tenoras Luciano Pavarotti, baritonas Nikolae Herlea. „Komentarų po straipsniais neskaitau.

Labai džiaugiuosi sulaukęs publikos šūksnių ir plojimų, o dar labiau – koncerte ar spektaklyje sulaukęs savo mokytojų, dėstytojų, ypač V.Prudnikovo. Jis pasveikina ir pažeria tobulėti padedančios kritikos.

Iš to mokausi ir stengiuosi nekartoti klaidų. Tačiau didžiausias kritikas sau esu aš pats“, – tikino solistas. ► 13

SUGRĮŽIMAI

◄ „Man artimiausios G.Verdi operos, mėgstu jo muziką. Taip pat patinka Giacomo Puccini kūryba. Kiek mažiau teko susidurti su rusų kompozitorių operomis, daugiau – su kamerinio žanro kūriniais, nors dainavau Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Nikolajaus RimskioKorsakovo „Caro sužadėtinėje“. Dainavau ir dabar su malonumu dainuoju rusų kompozitorių romansus, tačiau dar daug liko neišdainuotos, daug dainuotinos rusų kompozitorių muzikos“, – kalbėjo T.Girininkas.

Ar dainavime svarbi vaidyba? „Kartais mažu vaidmeniu tenka spėti atskleisti daug daugiau nei didelės apimties vaidmeniu, nes tiesiog trūksta laiko ir čia visai nėra vietos suklydimui ar pasitaisymui. Kuriant didesnį vaidmenį, išlieka galimybė pasitaisyti. Tačiau aš į visus savo vaidmenis žiūriu atsakingai. Įpareigoja pats operos žanras. Juk tai drama, išreikšta muzika. Tai tarsi kino filmas: dainuojame įvairiomis kalbomis, kartais

visai nežinomomis mūsų klausytojams, tad perduoti siužeto esmę tiesiog būtina ir kūno kalba. Tačiau muzika, dainavimas ir jo technika man svarbiau nei aktorystė“, – neslėpė T.Girininkas.

Kokį vaidmenį jis norėtų atlikti, kokią partiją sudainuoti? „Yra ne vienas ir ne du vaidmenys, kurių norėčiau. Bet, kaip sakoma, svajok tyliai, kad svajonė išsipildytų.

Tad jų neįvardysiu“, – mįslingai tarstelėjo sėkmės lydimas solistas.

Į rėmus neįsprausi Anot T.Girininko, dainavimas jam yra viskas. Ir to į profesijos rėmus neįsprausi. „Tai ir meilė, ir jaudulys. Ir be to negali. Kad antrą kartą gavau Auksinį scenos kryžių, kaltas R.Wagneris.

Dar G.Donizetti ir G.Verdi. Visi jie kone vieno laikmečio kūrėjai. Bet ne įvertinimas svarbiausia. Tai didelio

T.Girininkas su žmona Dovile augina sūnų Kornelijų ir dukras Izabelę ir Kotryną.

14

darbo ir atsidavimo mano atliktiems vaidmenims pasekmė. Esu laimingas, kad mane pastebėjo, įvertino, bet ne tai yra mano gyvenimo tikslas. Aš mėgaujuosi tuo, ką darau“, – prisipažino solistas.

T.Girininkas kartu su žmona augina tris vaikus: sūnui – devyneri, dukrelėms – septyneri ir treji. Tad karantinas jam atnešė ne tik darbo apsunkinimų. „Anksčiau daug laiko praleisdavau dainuodamas užsienyje. Negalėjau vaikams skirti daug laiko, dėmesio. O dabar tam laiko turiu nepalyginamai daugiau. Net nemaniau, kad kada nors tiek laiko praleisiu užsidaręs namuose (juokiasi). Ar vaikai rinksis muziką? Nežinau. Dabar jie dainuoja vaikų choruose: sūnus lanko „Ąžuoliuką“, vyresnėlė dukra – „Liepaites“, bet jokių įsipareigojimų nėra.

Aš jiems linkėčiau pasirinkti teisingą gyvenimo kelią ir būti laimingiems. Tada mudu su žmona būsime laimingi“, – teigė T.Girininkas.

Asmeninio albumo nuotr.

TEATRAS

L.Vyšniauskas: abejojimas – aktoriaus darbo dalis

Šių metų pradžia Klaipėdos dramos teatro aktoriui Liudui Vyšniauskui kupina darbų. Didžiausias – pagrindinis vaidmuo žymios lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz kuriamame spektaklyje. L.Vyšniauskas įkūnys baroko dailės genijų Michelangelo Merisi da Caravaggio.

Tai – pirmas toks didelis aktoriaus vaidmuo šiame teatre, tarptautiniame, lietuvių ir lenkų teatralus sujungiančiame kūrybiniame procese. „Aš net iš išvaizdos nepanašus į Caravaggio“, – sakė aktorius. Tai galima priimti kaip palengvėjimą. Net jei dailės istorijoje jis įrašytas greta didžiausių meistrų – gyvenime Caravaggio buvo linkęs į žiaurumą, kaltintas žmogžudyste. Įdomu, kad kalbantis su L.Vyšniausku, lengva pastebėti kažką jo povyzoje, raiškoje – sunkiai įvardijamų bruožų rinkinį, lengvai leidžiantį energingą, laisvalaikiu žvejoti mėgstantį aktorių įsivaizduoti vaikštantį Italijos gatvėmis prieš penkis šimtus metų.

Kristina SADAUSKIENĖ

Sudėtingas personažas – Ieškant informacijos apie Caravaggio, jis atsiskleidžia kaip prieštarų kupina asmenybė. Kaip savo personažą apibūdintumėte pats?

– Sakyčiau, kad mes dar tik pradedame susipažinti. Ir ta pažintis neužsibaigia kuriuo nors repeticijų bloku ar premjera.

Caravaggio yra sudėtingas personažas.

Jis maksimalistas, nori visko čia ir dabar, ir greitai. Neturi kantrybės kai kuriais klausimais. Jis buvo genialus dailėje, bet tai nereiškia, kad toks buvo ir gyvenime. Kai kuriais labai elementariais klausimais jis buvo gal net kvailas. Nuskriaudžiantis ne tik save, bet ir visus aplinkinius. Caravaggio genialumas labai susijęs, net neatsiejamas nuo jo žmogiško kvailumo. Jis turbūt negalėjo būti kitoks – už didžiules siekiamybes reikia susimokėti.

Mane domina ne tik pats dailininkas, bet ir jo aplinka. Jis tą aplinką stipriai veikė, kūrė savo gaivališku gyvenimu.

Dažniau tenka kurti fikcinius, išgalvotus personažus, bet šiuo atveju spektaklio centre – reali asmenybė.

– Kiek galvojote apie Caravaggio, kurdamas savo personažą? Ar jums svarbu istorinis tikslumas?

– Ne, jo nesiekiu. Manau, kad to ir nereikia daryti, nes ne tai esmė. Net vizualiai nesu panašus į Caravaggio. Nenoriu užsikrauti naštos, kuri nepadės sukurti vaidmens.

Ir jo asmenybės dydis manęs neslegia.

Prieš spektaklį mažai apie jį žinojau: kad italas, kad neprastas dailininkas. ► 15

ŠOKIS

Anot L.Vyšniausko, klounada yra žmogaus gražioji pusė, jame gyvenantis vaikas. „Klounada man yra pasitikrinimas, ar jį dar turiu“, – sakė aktorius.

Domo Rimeikos nuotr.

16

TEATRAS

Vizitinė kortelė Liudas Vyšniauskas gimė 1984 m.

Klaipėdoje.

2009 m. Klaipėdos universitete baigė režisūros specialybės studijas.

Tais pačiais metais kartu su Kamile Kondrotaite įkūrė klounų teatro studiją „Dulidu“.

Klaipėdos dramos teatre dirba nuo 2013 m.

Vaidmenys šiame teatre: Damiras, Tonis, Vlado, Alanas – M.Gavrano „Poros“ (rež. R.Kudzmanaitė, 2013), Finbaras – T.Murphy „Sugrįžimas“ (rež. A.Pociūnas, 2014), Matijas – I.Vyrypajevo „Girti“ (rež. L.Vaskova, 2014), Platovas, rusų kazokų atamanas – A.Juozaičio „Karalienė Luizė“ (rež. G.Padegimas, 2015), Paskualinas, Luko brolis – E.De Filippo „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. P.Gaidys, 2016), Trupės vadovas – S.Mrožeko „Petro Ohėjaus kankinystė“ (rež.

D.Rabašauskas, 2016), Pirmasis poeto palydovas – G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež.

O.Koršunovas, 2016), Balu – R.Kiplingo „Džiunglių knyga: Mauglio broliai“ (rež. K.Kondrotaitė, 2017), Viršila, Verbuotojas, Karys – „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą (rež. E.Senkovas, 2018), Henekas – T.Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (rež. O.Koršunovas, 2019), Žona, sargybinis – J.Anouilho „Antigonė“ (rež. M.Kimelė, 2019), Brolis – G.Grajausko „Tinklas“ (rež.

A.Leonova, 2020).

Vaidmenys klounų teatro studijoje „Dulidu“: Klounas, Katinas Kicius – J.Čepoveckio „Klounas ir pelytė Micė” (rež. K.Kondrotaitė, 2009), Meškutis – S.Kozlovo „Ežiukas rūke” (rež. K.Kondrotaitė, 2011), Klounas – „Dykuma” pagal A.de Saint-Exupéry (rež. L.Vyšniauskas, 2012), Arklys Dominykas – V.V.Landsbergio „Arklio Dominyko meilė” (rež. K.Kondrotaitė, 2013), Vertūnovas – „Šapito Šardam” pagal D.Charmsą (rež. K.Kondrotaitė, 2015), Nojus – „Nojaus laivas“ (rež.

K.Kondrotaitė, 2016), Skrudžas – Ch.Dickenso „Kalėdų giesmė“ (rež.

K.Kondrotaitė, 2019).

Sukūrė Pono Donaldo Martino vaidmenį Klaipėdos pilies teatro spektaklyje – E.Ionesco „Nuplikusi dainininkė” (rež.

A.Vizgirda, 2009).

◄ Esu matęs šiek tiek reprodukcijų, net nepasakyčiau, kad jo darbai labai įstrigo.

Bet kaip ir su visais dalykais – prisijaukini ir jie tampa svarbūs. Dabar jau esu susipažinęs su Caravaggio paveikslais. Tai man didžiulė nauda.

– Sakote, kad spektaklis kuriamas pagal Caravaggio paveikslus. Kurie iš jų labiausiai įstrigo, rezonuojantys, artimiausi?

– Sunku išskirti kurį nors vieną – būta skirtingų kūrybos etapų, dailininkui rūpėjo įvairūs dalykai.

Labiausiai imponuoja „Mergelės Marijos mirtis“, „Šv. Mato pašaukimas“, „Šv. Rožinio Madona“.

Man labai įdomi režisierės pasiūlyta dramaturgija, žvelgiant per Caravaggio paveikslus – analizuodami kūrinius, stengiamės suprasti, kas jam buvo įdomu, juokinga, kodėl jis vienaip ar kitaip elgėsi, mąstė, kūrė.

Pabandyti ir pasitikrinti – Kaip einasi repeticijos? Juk dirbate su gana marga kompanija?

– Rezultatas bus aiškus per premjerą.

O pats procesas labai įdomus. Man tikrai įdomu susitikti su tokia didele kūrybine grupe. Joje – žmonės, kurių nesvajojau susitikti. Jie liberalūs, demokratiški, laimingi. Tai – aukščiausios prabos šiuo metu kuriantys lenkų menininkai.

Labai smagu tuos žmones pažinti, ne tik dirbti su jais. Jei būtų buvęs greitas projektas, nespėtume pažinti vieni kitų.

Džiaugiuosi, kad su lenkais susibičiuliavome, jie labai geri aktoriai, dirba rimtuose teatruose, įvairiausiuose projektuose.

Bendravimas plečia akiratį ne tik profesiniu požiūriu – jų politinis, kultūrinis laukas yra kitoks nei pas mus. Jiems lygiai taip pat naudinga pažinti mus. Vyksta abipusiai mainai.

Dėl paties darbo – džiaugiuosi, kad jis sutapo su karantino pabaiga. Turiu laiko dirbti neskubėdamas, ramiai, įsigilindamas. Teatre juk skubėjimas yra natūralus būvis – vienas kitą nuolat lenkia terminai.

Toks darbas, kaip dabar, leidžia per repeticijas labai gerai pajusti kolegų svarbumą

ir artumą. Kalbu iš savo varpinės, aišku.

Bet pats tikrai pajutau didesnę pagarbą kolegoms.

– Esate sakęs, kad ruošiantis vaidmeniui netrūksta dvejonių. Dėl ko abejojate?

– Klaidžiojimas, abejojimas, mąstymas – tai aktoriaus darbo dalis. Aišku, nors kada reikia iš tų abejonių išeiti. Geriausia, kad tai sutaptų su premjeros data.

Bet jei neabejotume, taip pat nebūtų gerai. Gali ateiti į pirmąją repeticiją tiksliai žinodamas, kaip vaidinsi. Būsi pastovėjęs ir pasiruošęs prieš veidrodį. Bet greičiausiai klysi.

Turi viską leisti per filtrą – stebi, ar pavyksta, ar tos emocijos, ar ta gama. Vėl bandai iš naujo. Aplink yra žmonės, kiti personažai, muzika, režisūra, dailė, judesys, kurie gali tau padėti.

Džiaugiuosi, kad šįkart turėjome prabangią galimybę nuosekliai ieškoti. A.DudosGracz darbo metodas – ieškoti, bet ne šiaip sau, ne aklai. Pabandyti ir pasitikrinti.

Dirbant su tokia profesionalia režisiere – daug ramybės, eini pas ją su pasitikėjimu.

Keturi banginiai – Kas būdinga šiai režisierei?

– Ji mums pasakojo, kad savo metodą perėmė iš tėvo, garsaus tapytojo. Metodas paremtas keturiais banginiais – Biblija, antika, Antonu Čechovu ir Williamu Shakespeare’u. Šiame spektaklyje savo ieškojimuose daugiau rėmėmės antika ir Biblija. Tai diktavo mūsų nagrinėjami paveikslai. Režisierė matuoja tuo, kas jau labai seniai padaryta, sukurta. Juk visos temos iš tiesų jau apmąstytos. Tai žinant ir į tą paveldą atsižvelgiant, praplatėja ir tavo suvokimo laukas. Jei ieškai, kur atsiremti, kodėl neatsirėmus į tokius didelius banginius.

Beje, tai man susišaukia su laiku, kai važiuodavau į Vilnių pas brolį Skulptūros katedroje pasiklausyti darbų gynimo. Labai patikdavo dėstytojų analizės, apie ką ir kaip jie kalba. Meno kalba yra universali – kalbi ja arba ne. Pamenu, iš pradžių maniau, ko jie ten moko – mokytų tuos akmenis daužyti, kalti, lipdyti. Vėliau supranti, kad visi tai gali išmokti. Svarbiau, kaip mąstai, kaip žiūri į pasaulį ir į žmogų. ► 17

TEATRAS

◄ – Lenkų ir lietuvių komanda kuria spektaklį pagal italų dailininko gyvenimą ir kūrybą. Tai labai tarptautiška idėja.

Kaip jus veikia šis tarptautiškumas, nepasimetate vertimo vingiuose?

– Tiesa, kalbos barjeras yra, bet mums labai pasisekė su vertėjais. Mūsų visų susikalbėjimas yra didžiulis su mumis dirbančio Nikodemo Szczyglowskio nuopelnas. Nuo vertėjo darbo greičio ir tikslumo priklauso labai daug. Juk sunku suprasti ir versti teatrinį žargoną.

Atrodo, būtų paprasčiau, jei galėtume dirbti be vertėjo – kalbėti angliškai ar rusiškai, bet net ir manydamas, kad moki tas kalbas, gali pasiklysti vertimo niuansuose. Jei kažko nesuprasi, vėliau teks grįžti atgal, kažką perdaryti. Pasikartosiu, mums labai pasisekė. Vertėjui darbas su mumis reiškia nežmonišką krūvį ir nepertraukiamą susitelkimą į būrį žmonių.

Aktorius L.Vyšniauskas – Žona, sargybinis. J.Anouilho „Antigonė“, rež. M.Kimelė.

Garbingai susiorientavo – Prieš tai jūsų spektaklis teatre buvo kardinaliai kitoks nei būsimasis. Agnijos Leonovos režisuotame „Tinkle“ pagal Gintaro Grajausko pjesę jus matėme tik projekcijoje. Kokį įspūdį paliko tokio virtualaus teatro atmaina?

– Kalbėjau gyvai per kinektą. Tai buvo labai keistas jausmas, nuotolinio bendravimo patirtis, kai negirdi publikos. Gali ją išgirsti, pajausti tik per partnerį scenoje. Bet tai – kaip ledų valgymas per stiklą. Pastatymas buvo sudėtingas, bet vizualiai išėjo gana įdomus. Tai – didelis scenografijos dailininkės Irinos Komissarovos ir videomenininko Arčio Dzervės nuopelnas. Išvis tai buvo keistas karantininis kūrybos etapas – repeticijos „Zoom“ platformoje, rezultatas irgi pusiau virtualus. Nenorėčiau tokio teatro visada, bet susiklosčiusioje situacijoje visai garbingai susiorientavome. Džiugu, kad tas spektaklis sulaukė nemažai gerų žiūrovų atsiliepimų.

– Spektaklis įspėja apie šiuolaikinių ryšio technologijų sąlygojamą atotrūkį tarp žmonių. Ar jums pačiam artimas šis įtarumas įtinklintai ateičiai?

– Silpnėja ryšys tarp žmonių ir mažėja vietų psichiatrinėse ligoninėse.

18

Henekas. T.Słobodzianeko „Mūsų klasė“, rež. O.Koršunovas.

Džiaugiuosi, kai pavyksta praleisti dieną be ryšio, pavyzdžiui, išeini dienai į repeticiją arba žvejoti, o vakare pažiūri, kiek daug praleistų skambučių, kiek tų laikų, širdučių. Pažiūri ir eini ramus miegoti, bet visą dieną tame nemirkai. Tai tikrai nieko gero neduotų.

Bet kartais technologijos gali pagelbėti žmonėms neišprotėti, kažką nuveikti nuotoliniu būdu. Nėra labai gerai, bet vis šis tas. Ir dabar, kai to labai reikėjo, jos padėjo mums bendrauti, dirbti.

Kemel Photography nuotr.

Bendravimo jausmas – Sakote, nenorėtumėte ledų laižyti per stiklą, bet žiemos pabaigoje nuskambėjo jūsų ir kolegos Artūro Lepiochino vestas virtualus teatrinis žaidimas „Zoom Zoom In My Room“. Kaip jis atsirado ir kokių savybių turėjo jo formatas, kad būtų kiek įmanoma gyvas?

– Sulaukiau teatro vadovo skambučio.

Sako, gal tau gims mintis padaryti kažką

TEATRAS

Man buvo toks periodas, kad vaikščiojau savo garaže, t. y. klounų teatro studijos sandėlyje, ir dėliojau dekoracijas iš vienos vietos į kitą. Ir galvojau, ką veikti gyvenime, kai tau atšaukia 80 spektaklių per tris su puse mėnesio. Iš pradžių galvojau išgelbėti pasaulį, po savaitės supratau, kad viskas gerai su tuo pasauliu, reikia gelbėti save ir kažką veikti. Susiradau visokių darbų. Čia pat atsirado „Tinklas“, pradėjome ruoštis Kalėdoms, filmavome spektaklį „Kalėdų giesmė“.

Verbuotojas. „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą, rež. E.Senkovas.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Iš pradžių galvojau išgelbėti pasaulį, po savaitės supratau, kad viskas gerai su tuo pasauliu, reikia gelbėti save ir kažką veikti.

Apibendrinant, buvo dvi savaitės, per kurias žmona viską lygino, kol išlygino. O aš iš vienos vietos į kitą perkėliau dekoracijas, bet faktiškai jokios tvarkos nepadariau.

Vaidindamas pailsi

Teatriniame žaidime „Zoom Zoom In My Room“.

tokio įdomaus karantino metu. Oi, nemėgstu tokių skambučių. Pradėjau galvoti. Tada žiūrėjau daug „Zoom“ teatro. Nepatiko jis man.

Geriau taip žiūrėti kokį nors filmą, serialą.

Kilo mintis, kad, jei neišjungsime žmonių kamerų ir mikrofonų, išsaugosime dalį bendravimo jausmo. O pats teatrinis žaidimas gana paprastas – aktoriai, pasakodami trumpas istorijas, galėjo pasitikrinti, kaip jie geba meluoti ar sakyti tiesą. Manau, kad žaidimas pavyko gana gerai, buvo aštuoni turai, finalas, prizai. Turėdavome nuo 60 iki 100 žiūrovų, buvo ir nuolatinių.

Vitos Jurevičienės nuotr.

Visada smagu įbristi į naują upę. Pabraidžiojęs supranti, kad einant toliau ji gilėja, reikia įdėti daugiau pastangų.

– Kaip jus patį palietė karantinas? Ar spėjote pajusti jo melancholiją?

– Pirmiausia, apie kurį kalbame?

Skiriu du – pernai nuo kovo iki birželio ir kitą, kuris tęsiasi iki pat dabar. To antrojo nepajutau – labai daug darbo, be to, teko persirgti COVID-19, priešą pažinau iš vidaus. Pirmasis karantinas buvo didesnis šokas organizmui ir dvasiai. Jis mums visiems buvo naujiena.

– Pastarasis laikas daugelį privertė išmokti naujų buvimo ir veikimo būdų. Išbandėte virtualią terpę ir puikiai joje pritapote.

Kokį teatrą įsivaizdavote, kai stojote mokytis aktorystės?

– Tiesą sakant, iš pradžių aktoryste nelabai žavėjausi. Tai atėjo jau po studijų. Nekėlė pagarbos aktorinis meistriškumas ir jį studijavę žmonės. Man atrodė, kuo kvailesnis žmogus, tuo geriau atrodo scenoje. Atrodė, kad režisieriai, scenografai, kompozitoriai – tie tai rimtesni žmonės. Aktorius toks be vieno šriūbo. Taip ir žiūrėjau – jei reikia pavaidinti, pavaidinsiu, išsiimsiu tą šriūbą.

Bet paskui kažkaip tai, ką darai, pamilsti, pradedi kitaip matyti. Kai ko net ir vaidinti nereikia. Labai keitėsi ir tebesikeičia požiūris į aktoriaus profesiją.

– Kuo ji jums įdomi dabar?

– Kai vaidindavau daug spektaklių prieš karantiną, tai būdavo vienintelis laikas, kai galėjau tikrai pailsėti. Kai vaidini – užsiimi svetimais rūpesčiais, kurie yra surežisuoti, žinai, kaip jie baigsis. ► 19

TEATRAS

◄ Na, scenoje nežinai, kas tau nutiks po sekundės, tai vaidybos dalykai, mes turime tikėti tuo, kas vyksta. Bet iš principo vaidindamas pailsiu. Liudas turi savo problemų, Nojus – savo, Caravaggio – savo.

Be to, aktorius turi savyje turėti noro maivytis ir bendrauti. Tai būdinga daugeliui žmonių, visi tai daro savaip. Man taip pat labai reikalingas bendravimas, susitikimai.

Įtraukė klounada – Didelę gyvenimo dalį užima jūsų ir žmonos Kamilės Kondrotaitės įkurta klounų teatro studija „Dulidu“. Kokia buvo jos pradžia?

– Viskas prasidėjo nuo Kamilės diplominio spektaklio „Klounas ir pelytė Micė“. Jį vaidinom dviese. Dabar pamečiau skaičių, bet mes jį parodėme aštuonis ar devynis šimtus kartų. Ir rodėme maždaug devynerius metus. Jis buvo kurtas pagal daug kartų režisuotą Jefimo Čepoveckio pjesę. Joje labai paprasta istorija: klounas turi tokius varganus namučius ir juose gyvena pelytė, klounas jos bijo, ji jam trukdo, tad įsitaiso katiną, katinas – nekatiniškas, nenori gaudyti pelių. Mezgasi graži draugystės istorija.

Nuo to ir prasidėjo klounų teatro studija.

Pamėgome klounados žanrą. Stengiamės į jį gilintis, jį analizuoti, važiuojame į įvairias dirbtuves, buvome Prancūzijoje pas šio žanro grandą Philippe’ą Gaulier. Kamilė vėl planuoja važiuoti į Prancūziją mokytis, aš – iš paskos.

– Kaip apibūdintumėte klounadą?

– Tai yra tavo gražioji pusė, tavyje gyvenantis vaikas. Klounada man yra pasitikrinimas, ar jį dar turiu.

Kad publika tave totaliai pamiltų, tu negali klouno vaidinti – turi jį atrakinti savyje.

– Klounas scenoje dažnai kenčia, bet visi žiūrovai juokiasi. Kas tai per fenomenas?

– Tai natūralu. Juoktis iš laimingo kvailelio lengviau nei iš savo nelaimių. Klounada padeda atsikratyti įtampos. Išskirčiau du jos 20

Skrudžas. Ch.Dickenso „Kalėdų giesmė“, rež. K.Kondrotaitė.

principus. Arba tau nuolat nutinka nelaimės ir bandai išgelbėti save ir pasaulį, tai labai artima man. Arba tiesiog bet kokiais būdais bandai prajuokinti publiką, stengiesi, kad ji tave besąlygiškai pamiltų.

Tai nėra mistinis žanras. Jo taisyklės labai paprastos. Prancūzijoje priimta, kad jei su kolega gali 12 minučių išlaikyti be perstojo besijuokiančią publiką – tu esi klounas.

Klouno įvertinimas – publikos juokas. „Yra daug kelių į sceną, bet teisingiausias – per publiką“, – kaip sakė Maja Pliseckaja.

Kad publika pamiltų – Ar jūsų klounas kaskart kitoks, ar turite savo asmeninį personažą?

– Gali būti visaip. Galima ieškoti savo klouno, susikurti vieną personažą ir jį vystyti.

Jis bus labai asmeniškas, neatsiejamas nuo tavęs, tavo fizinio kūno ir t. t. Tokį klouną galima kurti per visą gyvenimą. Šalia klouno dar yra bufonas – aštresnis, išryškintas, sutirštintas personažas, nebūtinai gražaus vidaus. Pavyzdžiui, garsusis Boratas – jis taip pat mokėsi pas Ph.Gaulier. Lietuviškas bufono pavyzdys – Algis Greitai.

Klouno sąžinė yra daug švaresnė nei bufono.

Remigijaus Treigio nuotr.

Dar vienas svarbus dalykas: kad publika tave totaliai pamiltų, tu negali klouno vaidinti – turi jį atrakinti savyje.

– Ar lengva juokinti?

– Juokinti sunkiau nei virkdyti. Būna, kai viskas eina kaip iš pypkės ir pats nesupranti, kaip čia taip. Bet būna ir sunkiau. Gali būti, kad žmonės sėdi kaip belgai – atvažiavo nuostabūs artistai, bet publika bloga. Dėl to geri klounai turi savo paruoštukes – patikrintus, visada suveikiančius dalykus. Nes negali leisti nė minutės sąstingio.

– Kaip apibūdintumėte tuos visada suveikiančius dalykus?

– Pas mus buvo japonas, kuris turėjo labai gerą triuką – jis tiesiog padarydavo tokį keistą judesį rankomis ir sušukdavo „bonjour“. To neįmanoma paaiškinti – jis pasako „bonjour“, ir žmonės visada žviegia iš juoko. Nesupranti, kas čia yra. Aišku, ir pats bandai pasakyti „bonjour“, bet niekas nesijuokia.

Turi atrasti tau veikiančius dalykus. Gali pavogti. Bet vogti negražu.

Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera – birželio 8 ir 9 dienomis. Spektaklio sukūrimo partneris – Adomo Mickevičiaus institutas.

TEATRAS

Vertūnovas. „Šapito Šardam“ pagal D.Charmsą, rež. K.Kondrotaitė.

Nojus. „Nojaus laivas“, rež. K.Kondrotaitė.

Vytauto Petriko nuotr.

„Dulidu“ archyvo nuotr.

21

TEATRAS

Kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrybinio gyvenimo varomoji jėga – entuziazmas, patvirtina ir 1992–1995 m. jam vadovavusios charizmatiškosios baletmeisterės Laisvės Dautartaitės patirtys ir išgyvenimai.

Vadovaudama Muzikiniam teatrui, ji parengė choreografinių miniatiūrų vakarą „Akimirkos“, baletą vaikams „Daktaras Aiskauda“ ir kitus spektaklius, o 1994 m. gruodžio 31 d. publika išvydo G.Verdi operą „Traviata“ su italų dirigentu Dante Anzolini. Choreografiją ir režisūrą operai kūrė L.Dautartaitė. Čia esama sąsajų su 1934 m., kai Klaipėdoje muzikos ir teatro entuziastų dėka įvyko pirmoji G.Verdi „Traviatos“ premjera. Šią operą režisavo L.Dautartaitės tėvas – Valstybės teatro Kaune operos solistas Stasys Dautartas.

Baletmeiste r Klaipėdos p u

Žaneta SKERSYTĖ

Nauja pradžia – Papasakokite apie darbo Muzikiniame teatre pradžią: kas anuomet tapo akstinu atvykti dirbti į Klaipėdą?

– 1991 m. paskutinę atostogų dieną su jaunystės drauge Danguole Budzinauskiene 22

Klaipėdos muzikiniam teatrui anksčiau vadovavusi ir ne vieną spektaklį jame pastačiusi baletmeisterė L.Dautartaitė dabar gyvena Anglijoje.

Asmeninio albumo nuotr.

automobiliu pro Žvejų rūmus važiavome miesto centro link. „Čia labai gera koncertų salė“, – paaiškino draugė. Pavažiavus arčiau senamiesčio, draugė linktelėjo rodydama: „Čia mūsų Muzikinis teatras.“ Juokais paklausiau, gal jam reikia baletmeisterio, o draugė užtikrino, kad reikia, ir liepė užsukti

pas Muzikinio teatro vadovą pasikalbėti.

Puoliau aiškinti, kad pajuokavau, tačiau draugė patikino nejuokavusi ir pasuko į Muzikinio teatro kiemą.

Tuometį Muzikinio teatro vadovą Algį Joną Lukoševičių pažinojau nuo vaikystės, t. y. nuo mokslų dabartinėje Vilniaus

TEATRAS

e rė L.Dautartaitė: p ublika ypatinga M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Maestro mane sutiko maloniai: prisiminėme senus gerus laikus, aptarėme mano galimybes Klaipėdoje ir sutarėme, kad po savaitės atvyksiu dirbti.

– Kokia tuo metu buvo Muzikinio teatro trupė, kokie šokio spektakliai?

– Aplinkybės tapo akstinu išbandyti jėgas Klaipėdoje. Lygiai po savaitės nuo savo viešnagės pajūryje pakilau į baleto klasę Klaipėdos muzikinio teatro ketvirtajame aukšte. Pirmą dieną tik stebėjau baleto artistų trenažą, vadinamąją pamoką. Tuo metu čia šoko aštuonios baleto artistės: trys iš jų – išėjusios gerą rusų baleto mokyklą, keturios – gerą išsilavinimą turinčios lietuvaitės arba, kaip mes vadindavome, „čiurlioniukės“, – baigusios M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, o aštuntoji – nelabai stipri, tačiau gerai sudėta, graži. „Bet ką man su ja veikti?“ – pagalvojau.

Aštuoni baleto artistai vyrai: trys su gerais rusų baleto mokyklos pagrindais, likusieji – irgi neprasti. Išėjo trys geros solistų poros.

Jau galima dirbti – nutariau.

Visu tempu

baleto artistai. Pagrindinį vaidmenį pakaitomis atlikdavo tuometės trupės žvaigždės Aislu Panina ir Galina Sanina. Abi techniškos, gražios, jaunos, tikros profesionalės.

Bet jos nesutarė tarpusavyje. Juokaudavau, jei jos gautų visai nebylų vaidmenį, nesutartų, kuri gražiau tyli. O visi kiti... Jie tiesiog ateidavo, „atidirbdavo“ pamoką ir išeidavo.

Reikėjo kuo greičiau visus apkrauti darbu.

Kadangi visai neturėjau kordebaleto, beliko statyti vienaveiksmius baletus. Pradėjau nuo W.A.Mozarto „Mažosios nakties serenados“.

Tačiau vis tiek šokėjų nepakako, tad kreipiausi į tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Choreografijos katedrą. Nustebau, kaip geranoriškai ten sutiko man padėti. Kelios merginos netrukus papildė baleto trupę. Su kai kuriomis dirbau po repeticijų. Be to, įsteigiau baleto studiją. Muzikinio teatro pastatymuose užimdavau ir vaikus. Svarbiausia, darbas vyko visu tempu. Abi mano žvaigždės buvo užimtos. Sužibo trečioji žvaigždė – Tatjana Zacharova: mažutė, trapi, lengvutė, puiki Voronežo choreografijos mokyklos auklėtinė šoko su tą pačią mokyklą baigusiu Aleksandru Primenka, nepaprastai subtiliu, taktišku, jautrios sielos jaunuoliu.

Į sceną – basa – Kokie žymiausi ano meto primarijai ir primabalerinos? O gal teko stebėti, kaip įsižiebia naujos baleto žvaigždės?

– Mane žavėjo, kad visi baleto šokėjai buvo beveik vienmečiai, jauni ir gražūs.

Tačiau konfliktų tarp jų pasitaikydavo.

Teatro repertuarą puošė vienas vienintelis baleto spektaklis – N.Vasiljevo „Paryžiaus žvaigždė“ E.Piaf dainų motyvais (baletm.

A.Lisovskaja). Jame buvo užimti keturi

– Ką dar su jais pastatėte?

– Pastatėme M.Musorgskio „Parodos paveikslėlius“: kadangi darbo buvo labai daug, o laiko visai mažai, nutariau statyti tik kai kurias scenas. Dar buvo „Ragana“, kurioje kaip puiki aktorė pasirodė A.Panina. Tokią baleriną svajoja turėti kiekvienas statytojas.

Viskas jai patogu, su viskuo sutinka. Vėlgi

vaikams – „Viščiukai“ su gražuole Marina Fokina (Višta) ir mano trimečiais, keturmečiais studijos vaikučiais bei Valdu Marcinkumi (Katinu). „Bydlo“: pilka mase slenka vergai, vos vilkdami kojas, ant jų drybso baltas Ponas. Čia nustebino Vladimiras Nosovas. Puikus aktorius. Pritrenkė šalta, ciniška išraiška. Ir norėdamas taip nesuvaidinsi. „Katakombos“ – su Šviesa Juodyte ir V.Marcinkumi. P.Duca „Burtininko mokinys“: vėl V.Nosovas (Burtininkas) ir A.Primenka (Mokinys). Ir visos merginos kartu su papildymu iš fakultetų. Smagu buvo šioje scenoje matyti tiek daug baleto artistų.

Muzikinio teatro repertuare tuo metu buvo G.Rossini „Italė Alžyre“ ir dvi vienaveiksmės G.Donizetti operos – „Rita“ ir „Varpelis“. Be jau mano minėto baleto spektaklio „Paryžiaus žvaigždė“. Kaip tik tuo metu buvo statoma trečioji opera – P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ (statytojai – A.J.Lukoševičius, N.Savinovas, A.Kanunikovas), kurios trečiajame veiksme šoko ir baleto trupės artistai.

Atėjome į sceną repetuoti polonezo, o ten jau laukė choras. Nebuvau pasiėmusi darbinių batelių, tad nusiaviau batus ir užlipau į sceną basa. Choro artistai nusistebėjo, kodėl aš taip darau, o aš jiems priminiau apie nerašytas scenos taisykles: negalima eiti į sceną vilkint paltą ir avint batais, kuriais vaikščioji gatvėje. Choristams patiko mano paaiškinimas (juokiasi).

Teatras sukruto – Kaip gimė baletas „Daktaras Aiskauda“? ► 23

TEATRAS

Scena iš G.Verdi „Traviatos“, Klaipėdoje pastatytos 1994 m., vėliau ne kartą atnaujintos.

Dirigentas D.Anzolini Klaipėdoje sukėlė tikrą furorą. ◄ – Kai pradėjome statyti naują spektak-

lį – I.Morozovo baletą vaikams „Daktaras Aiskauda“, iškilo klausimas: kokia Afrika be žirafos? Kas pas mus aukščiausia moteris teatre? Sutiko ja būti Jūratė Markaitytė. O kaipgi varliukai be mamos Varlės? Ja tapo Pranciška Kurmanskienė. Scenografė ir kos-

24

Asmeninio albumo nuotr.

tiumų dailininkė Giedrė Riškutė pasistengė, kad viskas būtų lengva, skoninga, spalvinga, gražu. Baleto trupė dirbo susikaupusi.

Po poros mėnesių mūsų teatro pilnutėlėje salėje skambėjo linksmas mažųjų žiūrovų klegesys. Pagaliau, pagaliau! Ir daugiau nė vienas spektaklis nevyko tuščioje salėje.

KVMT archyvo nuotr.

„Jūrate, išduokite šio stebuklo paslaptį“, – prašiau mūsų administratorės J.Markaitytės.

Paslaptis: Jūratė pasiėmė už parankės seserį Violetą, abi į rankines susidėjo visus bilietus ir patraukė į gamyklas, įmones, biurus, pasakojo žmonėms apie teatrą, siūlė bilietus ir čia pat juos sėkmingai pardavinėjo. Bravo, Jūrate!

Vieną dieną į teatrą kreipėsi buvęs Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Stasys Domarkas. Susitikome, aptarėme sąlygas ir po trijų savaičių teatras jau turėjo dar vieną dirigentą.

Kai atvažiavau į Klaipėdą dirbti, teatro vadovas A.J.Lukoševičius užsakė man kambarį viešbutyje. Kai pati tapau teatro vadove, man pagailo teatro pinigų ir aš perėjau gyventi į teatrą, grimo kambarį ketvirtajame aukšte. Tame pačiame aukšte, tuščiame choro vyrų grimo kambaryje kukliai įsikūrė ir valtornininkas Žygimantas Čmeliauskas, jis teatro fojė rengdavo gražius kamerinės muzikos vakarus. Mūsų naujasis dirigentas S.Domarkas glaudėsi dirigentų kambarėlyje. Kasdien myniau savivaldybės

TEATRAS

slenkstį, prašydama pagerinti gyvenimo sąlygas teatro darbuotojams.

Atvykus S.Domarkui, teatras sukruto: už pulto stovėjo meistras ir kolektyvas tai pajuto. 1993-iuosius Klaipėda pasitiko su mūsų naujamete dovana – J.Strausso muzikos vakaru su ištraukomis iš garsiausių operų ir operečių. Maestro S.Domarkas, dirbdamas Kauno muzikiniame teatre, tokių koncertų turėjo daug, tad ilgametė patirtis iš karto pasijuto: konkreti koncepcija, aiškios užduotys, bendras susikaupimas. Darbas virė, solistai, choras, baletas, orkestras, net aprengėjos, scenos darbininkai – visi buvo užimti. Visus apėmė bendras jaudulys. O teatrui tai būtina. Žmonės pajuto savo vertę.

Aš to tikėjausi ir laukiau. Ačiū, maestro.

Ačiū visam kolektyvui. Jūs visi buvote nuostabūs! Tas naujametis vakaras suteikė daug džiaugsmo žiūrovams ir atlikėjams.

Pagaliau po ilgo laiko teatras vėl susilaukė

Dirigentas D.Anzolini atvažiavo sutartu metu. Tai buvo bomba! Visus ištiko palaimingas šokas.

visuotinio pripažinimo po Klaipėdos dangumi. Savivaldybė skyrė penkis butus teatro „benamiams“.

Rado rėmėjų – Buvo galima atsikvėpti?

– Žinoma, ne. S.Domarkas jau numatė naują spektaklį – F.Leháro operetę „Grafas Liuksemburgas“. Tai prabangus spektaklis. Buvo aišku, kad jam reikės labai daug pinigų. O kas turi daug pinigų? Teko rasti rėmėjus.

Ir vėl – darbas, darbas, darbas ir „Grafo Liuksemburgo“ premjera. Režisierius statytojas ir vyriausiasis dirigentas – S.Domarkas, choreografė – aš, scenografija ir kostiumai – dailininkės Viktorijos Gatavynaitės. Ovacijos, komplimentai, sėkmė.

Klaipėdos žiūrovai – fantastiški! Negaili aplodismentų, audringai priima spektaklius.

Kita premjera – I.Kalmano operetė „Bajaderė“. Statytojai – tie patys: S.Domarkas, V.Gatavynaitė ir aš. Puikūs atlikėjai: Jadvyga Grikšienė, Valerija Balsytė, Mindaugas Gylys.

Seserys Jūratė ir Violeta Markaitytės rūpinosi, kad nė vienas spektaklis nevyktų tuščioje salėje, – platino bilietus gamyklose, biuruose, mokyklose.

Per premjerą pertraukos metu pakviečiau svečius į savo kabinetą. Kažkas paklausė, o koks bus kitas spektaklis. Atsakiau, kad G.Verdi opera „Traviata“, ir pridūriau: „Ponai, pagalvokite, kas norėsite prisidėti prie šios operos pastatymo.“ Pertraukai baigiantis vieno Klaipėdoje veikusio banko savininkas pareiškė, kad sutinka finansuoti „Traviatą“ su sąlyga, kad jis bus vienintelis šio spektaklio rėmėjas.

Vėliau susitikome su bankininku aptarti spektaklio finansų. Pasirodo, būsimasis verslininkas, dar studijuodamas Leningrade, nuolat lankėsi klasikinės muzikos koncertuose ir teatruose. Mane nustebino jo išprusimas klasikinės muzikos ir teatro srityse. Mūsų susitikimas man paliko netikėtai malonų įspūdį. Susitarėme, kad mes pirksime medžiagas, o bankas apmokės sąskaitas.

Kas dainuos Violetą? Gražina Miliauskaitė!

Ypatinga „Traviata“ – Dirigentu statytoju tapo?..

– Kultūros ministerijoje man patarė šiai operai ieškoti dirigento italo. ►

Teatro administratorei J.Markaitytei teko ir spektakliuose vaidinti.

Asmeninio albumo nuotr.

25

TEATRAS

L.Dautartaitės tėvas S.Dautartas Klaipėdoje režisavo operas „Traviata“ ir „Faustas“.

Klaipėdos lietuvių operoje 1934 m. pastatytos G.Verdi operos „Traviata“ afiša.

◄ Bonos operos teatro dirigentą D.Anzolini man rekomendavo šio teatro muzikos direktorius Denisas Russelas Davisas. Užtikrino, kad dirigentas atvažiuos gruodžio 15-ąją. Aš net paskambinau D.R.Davisui: „Kaip tai? Atvyks tik likus dviem savaitėms iki premjeros?“ Tačiau jis nuramino, kad dirigentas dirba greitai ir gerai.

Dirigentas D.Anzolini atvažiavo sutartu metu. Tai buvo bomba! Visus ištiko palaimingas šokas. Po pirmos repeticijos muzikantai puolė man dėkoti už jo atvykimą. Solistai irgi buvo labai patenkinti. Kitą dieną, atėjusi į darbą anksti rytą, girdžiu – visuose kampuose groja muzikantų grupės, ruošiasi repeticijai. Ir taip kasdien. Prisimenu, gruodžio 24-ąją po repeticijos kartu su vyru vežame G.Miliauskaitę namo. Staiga ji sako: „Vadove, ieškokite kitos Violetos, nes aš nedainuosiu.“ Klausiu, gal juokauja, o ji atsako, kad ne. Esą dainuoti jai neišeina. Mąstau: šventės, visi dainininkai užimti, kuo aš pakeisiu. Sakau solistei: „Jūs pavargusi, duodu dvi dienas, pavalgykite, iš-

Klaipėdos lietuvių opera. G.Verdi operos „Traviata“ statytojai ir atlikėjai su F.Šaliapinu (sėdi galustalėje, viduryje) 1934 m.

Domo Kauno asmeninio archyvo nuotr.

26

TEATRAS

simiegokite ir išmokite muzikinę gramatiką.

Turite namie pianiną, padirbėkite ramiai.“ Po dviejų dienų Gražina pasirodė linksma ir laiminga. Repeticijos metu girdžiu, kaip D.Anzolini giria: „Gražina eco, Gražina bravo, Gražina perfetto!“ Ačiū Dievui, atsidusau su palengvėjimu.

– O dekoracijos?

– Kauno muziejus šiam spektakliui paskolino dailininko scenografo Liudo Truikio „Traviatos“ dekoracijų eskizus. Kai 1964 m. iš LNOBT perėjau dirbti į Kauno muzikinį teatrą, mane sužavėjo šio spektaklio scenografija. Dekoracijas pagamino Vilniaus teatro dirbtuvių dailininkai atlikėjai. Jie atvažiavo į Klaipėdą ir padėjo mūsų scenos darbininkams tas dekoracijas sumontuoti.

Kilo klausimų dėl kostiumų. Vieno eskizo kitoje pusėje L.Truikys pieštuku buvo lengvai nupiešęs vienos suknelės siluetą. Ir mūsų teatro siuvėjos auksarankės, vadovaujamos Vilijos Šuklytės, pasiuvo tokius kostiumus, kad aiktelėjo ir artistai, ir žiūrovai.

Pakilus trečiojo veiksmo uždangai, iš scenos dvelktelėjo tikra aristokratiška prabanga.

Publika pradėjo ploti. O spektakliui pasibaigus salėje ilgai skambėjo ovacijos.

D.R.Davisas atvažiavo į premjerą įvertinti savo pavaldinio darbo. Jis buvo labai patenkintas ir pagyrė mūsų baleto žvaigždes A.Paniną ir A.Primenką, abu puikiai šoko.

Ir visos šokėjos-čigonaitės buvo puikios.

Tuometis orkestro inspektorius metė man priekaištą: „Padarėt savo tėvui jubiliejų.“ „O jeigu tai būtų kieno nors kito jubiliejus?“ – ramiai paklausiau aš.

Pradžios dalis – Tai buvo ne pirma Dautartų šeimos kūrėjų Klaipėdoje pastatyta „Traviata“?

– Taip, mano tėtis S.Dautartas buvo Kauno valstybės teatro operos solistas. Kompozitorius Jeronimas Kačinskas 1934 m. pasiūlė jam Klaipėdoje statyti G.Verdi operą „La Traviata“. Matyt, darbas pavyko, jei J.Kačinskas kitąmet, 1935 m., pakvietė S.Dautartą statyti Ch.Gounod operą „Faustas“ su garsiuoju Rusijos bosu Fiodoru Šaliapinu (Mefisto). Domas Kaunas knygoje „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“ cituoja garsiojo dainininko atsiliepimą apie bendradarbiavimą su režisieriumi:

S.Domarkas, L.Dautartaitė, V.Konstantinovas.

„...didžiosiose scenose nėra taip kruopščiai ir nuoširdžiai dirbama, kaip šiame, palyginus, kukliame Klaipėdos teatre.“ Taigi noriu pabrėžti, kad 1994-ųjų „Traviata“ buvo Klaipėdos miesto, teatro, J.Kačinsko ir visų spektaklio dalyvių triumfo 60-metis.

Mes dabar džiaugiamės, kad Muzikinis teatras atsigavo, esame laimingi po kiekvieno naujo spektaklio. O 1934 m. klaipėdiečiams „Traviata“ buvo jų pirmoji opera, pirmas žingsnis į naują pradžią. Ir aš laiminga, kad mano tėvas buvo tos pradžios dalis.

– Kaip gyvenate dabar?

– Tapusi našle, apsigyvenau Anglijoje ir esu čia jau 15 metų. Į Lietuvą grįžtu retai.

Gyvenu prie jūros.

Baigdama noriu padėkoti.

Pirmiausia savo tikriems draugams teatre – Šarūnui Juškevičiui ir Vladimirui Konstantinovui. Didžiuojuosi, kad turėjau

KVMT archyvo nuotr.

garbės ir laimės jus pažinti ir draugauti su tikrais džentelmenais, talentingais teatralais iš pašaukimo.

Mano baleto artistams, kurie mane taip draugiškai priėmė, buvo labai geranoriški, kantrūs, paslaugūs ir atsidavę darbui. Kiekvieną iš jūsų prisimenu su meile ir dėkingumu. Jūs buvote mano šeima.

Choro artistams. Tai yra tikrai nuostabūs žmonės. Prabėgo tiek daug metų, o choro moterys visos jaunos ir gražios. Visada prisimenu jus visus su didžiausia pagarba, dėkingumu ir meile.

Dėkoju techniniam personalui: scenos darbininkams, aprengėjoms, visam nuostabiam paties aukščiausio lygio siuvyklos cechui, budėtojoms, administracijai, buhalterijai, koncertmeisteriams.

Dėkoju pačiai nuostabiausiai publikai, kuri palaiko artistų dvasią ir kartu su atlikėjais džiaugiasi kiekviena Klaipėdos muzikinio teatro sėkme.

27

ŠOKIS

„Dėmesio! Bale t išsiveržus iš kar a Išsiveržus, bet neišsilaisvinus... Deja, ir šiemet Tarptautinė šokio diena buvo minima (ne) tradiciškai. Prieškarantininė ar gal postpandeminė situacija panaši – kaip ir anuomet rudenį į premjerinį projektą, taip ir į šiemetį pavasarinį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) antrą kartą suorganizuotą renginį „Dėmesio! Baletas“ publika rinkosi ne itin gausiai. Labiausiai išsiilgusieji gyvų emocijų – pagal visus saugumo reikalavimus su rekomenduojamais atstumais bei kaukėmis – teužpildė vos trečdalį Žvejų rūmų salės. Kita ir, tikėtina, ne mažesnė dalis baleto gerbėjų stebėjo virtualią transliaciją „YouTube“ kanalu savo „namų ūkiuose“.

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografijos vakaro „Dėmesio! Baletas 2021“, skirto Tarptautinei šokio dienai.

28

e tas 2021“: r antino Violeta MILVYDIENĖ

Klaipėda šoko Tądien – pavasariškai šiltą ir saulėtą balandžio 29-ąją – regis, šoko visa Klaipėda. Šokis įvairiais jo stiliais ir formomis nuo pat ankstyvo ryto užpildė Lietuvos

ŠOKIS

muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros sales – būtent čia pirmiausia Lietuvoje pradėta švęsti UNESCO dar 1982 m. patvirtinta Tarptautinė šokio diena.

Uostamiesčio aikštelėse praeivius studentiškai sveikino istorinė renesansiškoji „Pavana“, gatvių sankryžose improvizavo Šeiko šokio teatro dalyviai.

Jau sutemus Kultūros fabriko languose pasirodė šokių studijos „Coda“ ►

Vytauto Petriko nuotr.

29

ŠOKIS

◄ mažosios balerinos, ant fasado viražus „tapė“ virtualaus šokio Lietuvoje pradininkė, tokių projektų iniciatorė ir atlikėja Inga Briazkalovaitė.

Jei trumpai – visaip Vienas studentas, tą patį vakarą dalyvavęs KVMT baleto projekte, atvirai išreiškė savo nuomonę: „Pirmasis buvo geresnis.“ Paskui dar pridūrė: „Skonis draugų neturi.“ Sudėtinga būtų jo teiginį paneigti ar vienareikšmiškai su juo sutikti. Tad į klausimą „O jums – kaip?“ atsakiau vienu žodžiu: „Visaip.“ Gilesnėmis mintimis, pasamprotavimais ar platesniais argumentais pasidalyti taip ir nepavyko. Taigi vietoje trumpo asmeniško / subjektyvaus santykio naujojo projekto atžvilgiu nusprendžiau jį paanalizuoti čia – tiek lyginant su anuomečiu, tiek nagrinėjant šio ypatumus.

Be to paties tikslo, abu projektai panašūs ir savo trukme, ir pristatytų kompozicijų skaičiumi. Šokis – tradiciškai, eklektiškai – grįstas neoklasikinio, modernaus ir (ar) šiuolaikinio baleto / šokio leksika, techniškai irgi tinkamai atliktas.

Vis dėlto šiemetis (antrasis) projektas – sodresnis naujų raiškos formų paieškomis ir (ar) jų įgyvendinimu. Nestokota originalesnių sprendimų, netikėtų, neįprastų režisūrinių korekcijų, įvairesnio muzikos kūrinių pasirinkimo. Kategoriškai spręsti, ar tai lėmė kažkokią naują kokybę, sunku.

Pliusų ir minusų skalėje, vadovaujantis profesine patirtimi, šalta logika, o gal net dedukcija, greičiausiai būtų lygybės ženklas.

Ryškesnė vizualizacija Vakare pristatyta 14 choreografinių miniatiūrų, sukomponuotų devynių kūrėjų.

Tarp jų – ir jau žinomi, girdėti choreografiniai vardai, ir debiutuojantys šiame amplua baleto trupės atlikėjai: Aušra Krasauskaitė, Viktorija Galvanauskienė, Airisė Gudonytė, Grytė Krstic, Daria Verovka, Arshakas Gyozalyanas, Taurūnas Baužas, Danylas Butenka, Romanas Semenenka.

30

Dauguma kompozicijų atrodė ne tiek tobulintas choreografiškai, kiek pasižymėjo spalvingesne kostiumų gama, gausesniu atributikos ir aksesuarų panaudojimu, akivaizdžiai ryškesne, svarbiausia – prasmingesne vizualizacija. Išties įspūdingas vaizdo architekto Linarto Urniežiaus ir šviesų dailininko Andriaus Stasiulio darbas – videoprojekcijos integruotos į choreografiją, šviesų žaismas glaudžiai susietas idėjiškai, atskleidžiant kiekvienos miniatiūros koncepcijos esmę.

Nors fizikoje teigiama, kad šviesa greitesnė už garsą, čia, rodos, unikalu, kai garsas ir vaizdas kartu pasiekia akis ir klausą, idealiai harmoningai susidėlioja (pa)sąmonėje (garso operatorius – Jonas Raudonius).

Beje, ir sprendimai ne tiek inovatyvūs (pasaulinėje šokio scenoje minėta praktika jau senokai populiari), kiek išmąstyti, racionaliai sudėlioti ir pritaikyti. Priimtinas kūrybinis principas. Kita vertus, šalutinės raiškos priemonės (vis dėlto stereotipiškai choreografijoje vyraujanti vertybė – šokis) retkarčiais tampa dominuojančios, ir jau kažkiek balansuojama ant ribos...

Apie kūrybinį potencialą Iš visų pateiktų miniatiūrų bandžiau išskirti nors po keletą atmintyje įstrigusių jų ypatybių, kiek plačiau apibūdinti stipresnį įspūdį palikusius kūrybinius darbus. „The Alice“ (choreografija – A.Gudonytės, muzika – Danny Elfmano „Češyro katinas“ iš filmo „Alisa stebuklų šalyje“ (2010) ir „La Femme“ „Antitaxi“ (2013), atlikėja – Ksenija Jermakova) kompozicija, kurioje modernaus klasikinio šokio estetika derinama su parterine leksika, atrodė neišbaigta.

D.Verovkos sukurtas „Hydrargyrum“ (atlikėja – Sabrina Salva, muzika – Travis Lake „LJ“ (2014) išsiskyrė vykusiai pritaikyta vizualizacija.

Kitas, irgi solinis „Danse sacrale“ (choreografas ir kostiumo dailininkas – T.Baužas, atlikėjas – R.Semenenka, muzika – Igorio Stravinskio „Didysis šventasis šokis“ iš baleto „Šventasis pavasaris“ (1913) įsiminė ne tiek choreografiniu aspektu, kiek sukurtu įvaizdžiu. Efektingą, bemaž fantasmagorišką įspūdį jaunuoliui judant dūmuose paskendusioje scenoje suteikė ilgu daugiasluoksniu smaragdinės spalvos sijonu atliekami viražai.

Antrojoje T.Baužo sukurtoje miniatiūroje „Exit“ (muzika – Alessandro Cortini „La storia“ (2019) daug ir intensyviai vaikštoma, bėgama, krentama, kitaip desperatiškai blaškomasi. Abiejų atlikėjų (G.Krstic ir Mychailo Mordasovo) solo, pagrįsti vienodais automatiškais, robotiškais judesiais, galiausiai susilieja į bendrą dueto agoniją ir baigtį.

Šiemetis projektas – sodresnis naujų raiškos formų paieškomis ir (ar) jų įgyvendinimu.

Pačios G.Krstic kompozicijoje „Atmink“ pagal Jamesono Nathano Joneso muzikinį kūrinį „All Things Fade“ (2020) balto penketuko judėjimas, atvirkščiai – meditacinis, tarsi vandenyje, retkarčiais glaudus. Šiuolaikinio šokio „partero“ elementų junginiai, derinami su pakėlimais (4&1), priminė lengvą José Limóno techniką.

Lakoniškame, mažiau nei dvi minutes trunkančiame V.Galvanauskienės kūrinyje, prašančiame nepasiduoti („Please, just don’t give up...“), Oleksandra Borodina, Iryna Suslo, Ilja Temčenka ir R.Semenenka pradžioje šoka pavieniui, įrėminti „burbuluose“, netrukus du iš jų susiporuoja... Visiškai tikėtina atomazga – nepaisant politinių sprendimų, dažnokai neadekvačių ir nelogiškų, žmonės bendrauja, mylisi, tuokiasi...

Antrojoje ir vienoje masiškiausių V.Galvanauskienės kompozicijoje „Intention“ pagal Zacko Hemsey „The Runner“ 16 atlikėjų, nešini lagaminais ir „žaisdami“ su jais (intencija į išvykimą?), juda aktyviai, įvairiomis trajektorijomis – vertikaliai, horizontaliai, en face (vienas šou elementų, kai energetika tiesiogiai fokusuojama į salę, t. y. orientuojama žiūrovams). Gi kitur – analogiškai atvirkščiai, suvaržius judėjimo laisvę, šokėjai „uždaryti“ savuose „burbuluose“, keturiese „įsprausti“ į „sofą-lovą“, net 16-os atlikėjų grupelė „sutalpinta“ ant maždaug šešių kv. m pakylos. Galima suvokti kaip savotišką radikalų protestą prieš karantino taisykles. Parengiant kompoziciją, ryškiai jaučiamas kruopštus ir skrupulingas baleto trupės repetitoriaus Ričardo Jankevičiaus darbas. ►

ŠOKIS

31

ŠOKIS

32

ŠOKIS

33

ŠOKIS

34

ŠOKIS

◄ Grupinėje miniatiūroje „Orawa“ (choreografas – Aršakas Gyozalyanas, muzika – Wojciecho Kilaro simfoninė poema styginių orkestrui „Orawa“ (1986) varijuojama atlikėjų sudėtimis. Individualūs pasirodymai jungiami į duetus, merginos – į bendrą ketvertuką, kurį netrukus pakeičia vyrų trejetas, kompozicinė struktūra dar kartą keičiasi (1+3, 2+2...), kiek vėliau dalyvių scenoje pagausėja – susirenka visas aštuonetas. Išoriškai, ypač apoteozės, estetika atrodė panaši į neoklasikinę George’o Balanchine’o stilistiką. Deja, toje bendrystėje aiškiai pristigo dermės. „GOFTD – Get Out From The Dark“ (choreografas – R.Semenenka, muzika – Philipo Glasso) iš pradinio individualaus lakstymo ir bėgimo su šuoliais bei sukiniais į tris duetus išaugusi choreografija atrodė sunkokai, ypač (ne)techniškai numatytuose akrobatiniuose triukuose. Tiesa, kai kuriais momentais jauki partnerystė priminė fragmentus iš Johno Neumeierio „Vaikų baleto“ pagal Roberto Schumanno muziką.

Šokio ir muzikos „žodynas“ Peršasi dar kelios įžvalgos, pastebėjimai, susiję apskritai su šokio žodynu. Duetuose gausu apsukimų per juosmenį, permetimų per nugarą, parterinės technikos suktukų... Tačiau aukštesni pakėlimai panaudoti rezervuotai, tarytum psichologiškai pristigtų polėkio.

O rankų plastika – ypač raiški. Tai ne vien plastika, tradiciškai vykdanti grožio ar pagalbinę funkciją. Tiesiog ištisa leksika! Unikali šios plastikos įvairovė – stebinanti, gluminanti, papildanti veido mimiką.

Regis, muzikinio akompanimento pasirinkimuose šįkart daugiau kūrinių su dainuojamu tekstu – moters „rauda“ D.Verovkos „Sense of Duty“, tarsi malda trumpučiame, etiudinės formos A.Gyozalyano „Lovers Left Alone“ ir A.Krasauskaitės „Sudie“.

Ir dar... drįsčiau konstatuoti, kad viso reginio tempas sulėtėja dėl vadinamųjų užsklandų tarp miniatiūrų (režisieriai – vyriausiasis KVMT choreografas Aurelijus Liškauskas, baleto trupės meno vadovė Jelena Lebedeva ir A.Krasauskaitė). Kai kurie introdukcijų epizodai vyko ne itin

sklandžiai ir nebuvo aiškūs. Užtęstos pauzės apnuogino apšvietimo spragas ir kėlė klausimus: tai dviejų kompozicijų jungtis, priskiriama vienos pabaigai ar kitos įžangai? Gal nei viena, nei kita? Galbūt toks, savitas kūrėjo prisistatymas?

Apie techninį potencialą KVMT baleto trupės pajėgos pastaraisiais metais išliko beveik nepakitusios, išskyrus vieną kitą pavienį atvejį.

Baleto trupė – tokia pat tarptautinė, šalia tautiečių joje šoka iš Bulgarijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos teatrų atvykę artistai. Techninė dominantė, t. y. varomoji jos jėga – netolimų kaimynų „desantas“ – Ukrainos Kijevo baleto mokyklą ir Serge’o Lifarjo choreografijos koledžą baigę atlikėjai.

Visi jie ir vėl įrodė esantys perspektyvūs, rodė pažangą, demonstravo puikius gebėjimus lengvai atlikti tiek neoklasikinio šokio standartus (pozas arabesques, užtęstus šuolius, dvigubus-trigubus tours etc.)

Toleruotinas net kartkartėmis „streikuojantis“ sinchronas.

Ar galima tikėtis, kad trupės potencialas ir toliau augs geometrine progresija? Kaip sakoma, ateitis parodys.

Ir vėl – aplodismentai „Bet kas gali sekti po bet ko...“ – postmodernaus šokio atlikėjos ir kūrėjos Lucindos Childs, garsėjančios tuo, kad elementariausius judesius geba paversti įmantria choreografija, frazė. Manyčiau, ji labiausiai tinka A.Krasauskaitės kūrybos braižui apibūdinti. Kai ramus judesys kontrastuoja su agresyviu, plastiškas pas dinamiškai keičiamas laužytu, verstos pozos pakaitomis derinamos su neverstomis, po to vėl grįžtama prie pulsuojančios organikos, toliau judama, pavyzdžiui, vien dvigubais žingsniais (kaip tai žavu!). Atitinkamai greitai vyksta, rodos, tarpusavyje nederančių elementų rezonansas, kartu – ir nuotaikų kaita. Būtent taip – su beprotiška jėga ir skausmo metaforomis – galima įsivaizduoti nusivylusią, psichologiškai nestabilios būsenos jauną moterį baleto trupės naujokės G.Krstic atliekamame soliniame šokyje

„Sudie“ (choreografė ir kostiumų dailininkė – A.Krasauskaitė, muzika – Antonio Vivaldi moteto „Filiae maestae Jerusalem“ antroji dalis „Sileant Zephyri“, RV 638 (maždaug 1715). Ir pabaiga – staigi, tiesiog pribloškianti, sukėlusi atitinkamą reakciją žiūrovų salėje.

Ištraukoje iš šokio filmo „Viskas bus gerai“ – miniatiūroje „Lockdown“ (choreografė ir kostiumų dailininkė – A.Krasauskaitė, muzika – Hauschkos „Nature Fights Back“ (2017) – vaizduojama namų / buto atmosfera, kur emocijos liejasi laisvai, nevaržomai. Nors realybėje tai – tik laisvės iliuzija. Keturi veikėjai – belyčiai mažučiai žmogeliukai su vienodais treninginiais kostiumais ir juodais „karė“ kirpimo perukais – šelmiškai „evoliucionuoja“, blaškosi, „šaudo“ iš kojos, šliaužioja, „žaidžia“ sėdmenimis, šaukia be garso.

Galiausiai vienas jų išjungė šviesą...

Pačios choreografės pasirodymas – minimalus, kuklus, tačiau visai ne santūrus – toršero apšviestame spindulyje išnyranti Aušra atrodė tarytum Matso Eko gulbė.

Trečioji miniatiūra – priešfinalinei scenai sukurtas šokis „Gulbės“ pagal garsųjį Camille’io Saint-Saënso muzikos kūrinį „Gulbė“ iš siuitos „Žvėrių karnavalas“ (1886) – modernus, net kiek siurrealistinis, tarsi nebylus klyksmas, pasak pačios kompozicijos autorės, „sunkiai susitaikant su scenos laikinumu jų gyvenime“. Čia svarbi ir KVMT simfoninio orkestro artisto bei aranžuotės autoriaus Lariono Dyakovo (altas) charizma.

Net turint įgimtą kūrybinį talentą, įgytą erudiciją ir, be abejo, daug darbštumo, šokio scenoje tinkamai, vykusiai, subtiliai atskleisti humoro, sarkazmo ir (ar) ironijos gaideles – bene aukščiausios prabos choreografinės kūrybos rezultatas. Taigi aplodismentai A.Krasauskaitei.

P. S. Nors atstumai tarp žiūrovų, rodės, suteiks idealų matomumą (bene pozityviausias faktas iš šiandienės situacijos negatyvų), pradinis įspūdis buvo apgaulingas. Operatorių valdoma kamera važinėjo tai šen, tai ten, pirmyn atgal, į kairę ir dešinę... Nagi, kad ir kaip besistengtum nereaguoti – vis dėlto tai atitraukia dėmesį nuo vyksmo scenoje. Toks paradoksas, turint omenyje renginio pavadinimą.

35

dailė

Klaipėdos vitraž ų

Šv. Kazimiero bažnyčios vitra ž Pradėję skaitmeninti vitražus, planavome apsiriboti tik visuomeninių pastatų vitražais. Sakralinių erdvių vitražų skaitmeninimą norėjome atidėti vėlesniam laikui.

Ketinimus pakeitė atsitiktinis apsilankymas Klaipėdos Šv.

Kazimiero bažnyčioje. Mėgstu vaikščioti pėsčiomis – išeinu iš namų nežinodama maršruto ir dažniausiai tiesiog einu ten, kur neša kojos.

Tą vakarą pasirinkau Botanikos sodo kryptį, Šv. Kazimiero bažnyčia buvo pakeliui. Ji buvo atvira – vyko vakarinės pamaldos, galėjau įeiti ir apsidairyti. Erdvi bažnyčia nustebino stilingu minimalizmu, tobula akustika, o labiausiai – erdviniu vitražu bažnyčios altoriuje.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Visą pamaldų laiką negalėjau atplėšti akių nuo šio ažūrinio stebuklo. Nereikėjo spėlioti, kas yra erdvinio vitražo 36

K.Morkūno vitražo „Prisikėlęs Kristus“ fragmentas.

„Prisikėlęs Kristus“ autorius – prie bažnyčios įėjimo pagarbiai surašyti visi vitražo kūrėjai. Erdvinio vitražo autorius – šviesaus atminimo dailininkas, vitražų kūrėjas profesorius Kazys Morkūnas (1925–2014), jam talkino vitražų meistras Vaižgantas Černiauskas. Vitražo kūrimą, mirus profesoriui K.Morkūnui, užbaigė vitražininkė Eglė Valiūtė. „Prisikėlęs Kristus“ yra didžiausias erdvinis vitražas Rytų, o gal ir visoje Europoje. V.Černiauskas teigė, kad šiam vitražui analogo nėra.

Bažnyčios vitražų skaitmeninimo atidėti nebegalėjau – norėjosi šį stebuklą parodyti visiems.

Susisiekiau su bažnyčios klebonu Rolandu Karpavičiumi, gavau leidimą fotografuoti ir kartu su kūrybine komanda – operatoriumi Algimantu Jarukaičiu ir fotografu Vytu Karaciejumi – ėmėmės darbo.

Šv. Kazimiero bažnyčios vitražai ir Kryžiaus kelio stotys yra pirmieji sakralinių erdvių vitražai Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos virtualiame freskų ir vitražų žemėlapyje (https://bit.ly/3eCzaeL).

Bet tik tiek dėmesio skirti šiam vitražui būtų neteisinga, „Prisikėlęs Kristus“ yra vertas atskiro pasakojimo, nes jo sukūrimo istorija – unikali. Pakalbinau dabartinį bažnyčios kleboną R.Karpavičių.

Apie vitražo kūrimą maloniai papasakojo ir dailininkė E.Valiūtė, nuotraukomis, profesionaliomis pastabomis ir prisiminimais pasidalijo vitražų meistras ir restauratorius V.Černiauskas, bažnyčios architektūrinę viziją prisiminė architektas Adomas Skiezgelas.

Visi liudijimai ir prisiminimai – autentiški. Stengiausi nieko nekeisti ir pasakojimą sukonstruoti iš papasakotų istorijų.

ž ų istorijos (2)

dailė

a žas „Prisikėlęs Kristus“

K.Morkūnas buvo vienas iškiliausių Lietuvos menininkų, vitražo mokyklos kūrėjas.

Idėja gimė netikėtai Šv. Kazimiero bažnyčią Klaipėdos Miško kvartale suprojektavo architektai Ričardas Krištapavičius ir A.Skiezgelas. Modernios bažnyčios forma primena laivą, o bažnyčios bokštų kompozicija turėjo sudaryti karūnos įspūdį. Priminsiu, kad bažnyčia stovi buvusiose Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir jo žmonos karalienės Luizės rezidencijos valdose, dėl to jos formoje turėjo spindėti karūna. Deja, bokštai iki šiol taip ir liko tik projekte.

Ilgą laiką nepavyko „sušildyti“ bažnyčios interjero. Nei altoriuje pakabintas didžiulis erdvinis kryžius, nei Gintaro Dumčiaus trikampis vitražas bažnyčios stogo sijų konstrukcijoje interjero nepagražino. Kryžių tuometis vyskupas Jonas Boruta liepė nukabinti. Reikėjo ieškoti kito sprendimo – kažko ypatingo, sujungiančio bažnyčios

erdves. Tokį sprendimą, pasitelkus profesionaliausių menininkų komandą, pavyko surasti dabartiniam bažnyčios klebonui R.Karpavičiui. Šaltą nejaukią bažnyčią ypatingu estetiniu ir meniniu skoniu apdovanotas klebonas pavertė spindinčia šventove.

Apie Šv. Kazimiero bažnyčios altorinio vitražo idėją pasakojo klebonas R.Karpavičius ir vitražo meistras, restauratorius V.Černiauskas.

Altorinio vitražo kūrimui pasikviesti profesorių, Lietuvos vitražo grandą K.Morkūną buvo architekto R.Krištapavičiaus idėja.

Architektas gerai pažinojo vitražų kūrėjo braižą, kartu su K.Morkūnu ir V.Černiausku jau buvo įgyvendinęs įspūdingą Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios projektą. „Nelengva buvo K.Morkūną įkalbėti. Šv.

Kazimiero bažnyčios languose jau buvo vitražai, todėl profesorius, turintis didžiulę patirtį, autoritetą, savo stilių, pasakė, kad nėra ko jam lįsti į kažkieno pradėtą darbą.

Ilgai teko įrodinėti, kad bažnyčios langų vitražai iš esmės yra tik dekoracijos.

Kartu su architektais R.Krištapavičiumi ir A.Skiezgelu nuvykome į Linkmenis.

Ten, prie Dusetų ežerėlio, profesorius K.Morkūnas turėjo fazendą, kurioje praleisdavo vasaros mėnesius. Linkmenyse, kaimyno kluone, profesorius sukūrė natūralaus dydžio piešinius ir kartonus visiems savo vitražams Lietuvos bažnyčiose.

Kelionė buvo prasminga: sutarėme, kad K.Morkūnas atvažiuos į Klaipėdą. Ir 2010ųjų spalį kartu su V.Černiausku profesorius tikrai atvažiavo. Į bažnyčią pasikvietėme daugiau parapijiečių, visi maloniai šnekučiavomės ir žiūrinėjome K.Morkūno atsivežtus eskizus.

Ir tuomet visai netikėtai sprendimas atėjo savaime – profesorius paėmė vieną eskizą, iškėlė jį ore ir mes iš nuostabos netekome žado – piešinys puikiausiai tiko centriniam bažnyčios altoriui. Taip visai netikėtai gimė Šv. Kazimiero bažnyčios altorinio vitražo idėja, nors buvo planuota kurti vitražą koplyčioje. Koplyčios vitražą atidėjome geresniems laikams. Erdvinis vitražas nuostabiai tiko didelei bažnyčios erdvei“, – apie vitražo idėją pasakojo R.Karpavičius.

Lėtai ir atsakingai Kunigas vienas negali nuspręsti ir imtis tokio projekto, tai dideli pinigai, todėl būtinas vyskupo bei kunigų tarybos pritarimas. Klebonui R.Karpavičiui jiems reikėjo įrodyti, kodėl pasirinktas būtent toks modernus vitražas, apginti kūrinio idėją, atskirus sprendimus. Klebonas turėjo tik nespalvotą vitražo maketą, bet vyskupas patikėjo projekto sėkme ir palaimino šią idėją. R.Karpavičiui teko didelė atsakomybė. Viena yra svajoti, ir visai kas kita realizuoti svajones. ► 37

ARCHYVŲ METAI

◄ Vitražas „Prisikėlęs Kristus“ buvo gami-

namas Vilniuje. Gamyba truko penkerius metus. Nuo profesoriaus atvažiavimo į Klaipėdą 2010-aisiais iki 2015 metų, kai vitražas buvo sumontuotas bažnyčioje. „Kai man darydavosi neramu, kaip vyksta kūrybinis procesas ir ar iš viso vyksta, K.Morkūnas man atsakydavo: Nesijaudink, aš sirpinu idėją, viskas bus, – prisiminė Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas. – Mums teko palaukti, kol profesorius užbaigs Lietuvos Respublikos Seimo vitražą.“ Tačiau Seimo vitražas, iškilus finansavimo problemoms, taip ir liko iki galo neužbaigtas. K.Morkūnui pavyko padaryti tik vieną „Žalgirio mūšio“ vitražą, įamžinantį Vytautą, ir parengti detalius natūralaus dydžio kartonus būsimam Jogailos vitražui.

Vitražus kuria du žmonės: dailininkas, kuris pateikia vitražo eskizą, sukuria piešinius ant stiklo, ir gamybos meistras. Jis pagal dailininko parengtus šablonus pjauna ir montuoja stiklus, specialioje krosnyje išdega glazūromis ir oksidais sukurtus piešinius, suriša vitražą į vieną visumą ir atlieka daugybę kitų darbų, reikalaujančių ypatingų žinių ir profesionalumo.

K.Morkūnui talkino vitražų meistras V.Černiauskas. Su maestro K.Morkūnu V.Černiauskas dirbo 25 metus, kartu sukūrė ne vieną monumentalų vitražą. Įsimintiniausi – Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedros vitražai, Kryžiaus kelio stotys Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje, vitražas Lietuvos Respublikos Seimo antruosiuose rūmuose. „Viskas prasidėjo nuo sprindžio dydžio Kristaus veido vitražo, o išaugo į 11 metrų ilgio, 4 metrų pločio ažūrinį vitražą.

Vitražas buvo kuriamas lėtai, atsakingai, sąžiningai, – prisiminimais apie Šv. Kazimiero bažnyčios vitražo kūrimą dalijosi V.Černiauskas. – „Prisikėlęs Kristus“ sumontuotas iš penkių segmentų, kiekviename segmente vitražas buvo montuojamas iš atskirų blokelių. Paskui atskiri segmentai buvo sujungti patvaria metalo konstrukcija, išorine ir vidine armatūra.“ ►

K.Morkūnas, E.Valiūtė, architektai A.Skiezgelas, R.Krištapavičius. Erdvinis vitražas „Prisikėlęs Kristus“. 2013 m. Storas spalvotas stiklas, metalo konstrukcijos, aukštis – 11 m, plotis – 4,5 m, svoris – 800 kg. Kretingos g. 40, Klaipėda, Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčia.

Išsaugotas.

I.Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

38

dailė

Dailininkė vitražininkė E.Valiūtė užbaigė K.Morkūno kurtą vitražą Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčiai.

Vitražas „Prisikėlęs Kristus“ buvo gaminamas Vilniuje penkerius metus.

39

dailė

◄ V.Černiauskas skrupulingai suskaičiavo, kad vitražo montavimui buvo sunaudota 1 000 varžtelių, 120 metrų išorinės ir 50 metrų vidinės armatūros.

Kryžiaus kelias – kūrėjams „K.Morkūnas vitražų kūrimui naudojo originalią technologiją. „Dvarčionių keramikos“ gaminamą glazūrą ir keramikos technologiją profesorius kūrybiškai pritaikė stiklui. Pagal šią technologiją stiklas pirmiausia padengiamas matine glazūra, o paskui ant taip paruošto stiklo glazūromis ir oksidais kuriamas smulkesnis piešinys.

Glazūrų profesoriui parūpindavo jo bičiulis keramikas Mykolas Vrubliauskas“, – pasakojo V.Černiauskas.

Kuriant „Prisikėlusį Kristų“, „Dvarčionių keramika“ glazūrų jau nebegamino, kad darbą užbaigtų, V.Černiauskas rinko glazūrų likučius iš visur, kur dar buvo įmanoma rasti.

K.Morkūno ažūrinis vitražas „Prisikėlęs Kristus“ – didžiausias erdvinis vitražas Rytų, o gal ir visoje Europoje. „Labai gaila, kad iš K.Morkūno technologijos niekas neperėmė, neatsirado mokinių.

Gal baiminosi profesoriaus autoriteto, nors jis buvo labai paprastas. Stebino jo gebėjimas bendrauti su skirtingais žmonėmis“, – pastebėjo V.Černiauskas.

Ažūrinis vitražas „Prisikėlęs Kristus“ yra paskutinis dailininko K.Morkūno darbas.

Deja, iki galo profesoriui jo užbaigti nepavyko. 2014 metų sausį, eidamas 89-uosius, vitražininkas mirė. „Mirus K.Morkūnui, iškilo didelė problema, ką daryti toliau. Paprasčiausia būtų buvę sumanymo tiesiog atsisakyti, nes tikrai nebežinojau, ar įmanoma kūrinį užbaigti. To vitražo gimimas buvo tikras kryžiaus kelias jo kūrėjams – mirė profesorius K.Morkūnas, susirgo techninio sprendimo autorius Kęstutis Sadauskas, ligos užpuolė vitražų meistrą V.Černiauską, kančios ir kryžiaus kelius nuėjau ir aš“, – 40

Vitražo montavimo darbai.

prisiminė Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas R.Karpavičius.

Tačiau K.Morkūnas, matyt, jautė, kad jėgos senka, todėl ieškojo pagalbininko.

Dailininkę vitražininkę E.Valiūtę profesorius atsirinko iš didelio būrio vitražų kūrėjų. Tikrai buvo vertų kandidatų, tačiau E.Valiūtės stilistika jam atrodė artimiausia.

Išeinančiojo priesakas Prisiminimais dalijosi dailininkė vitražininkė E.Valiūtė: „Kodėl pasirinko mane, net negaliu atsakyti, jis buvo be galo reiklus, reikalavo aukščiausio profesionalumo, matyt, kažką įžiūrėjo mano kūryboje. Žinoma, mes žinojome apie vienas kito darbus, susitikdavome

dailė

Lietuvos dailininkų sąjungos Monumentalistų sekcijos susirinkimuose, pasikalbėdavome.

Kartą po vieno posėdžio abu su K.Morkūnu keliavome namo – mums pakeliui, abiem į Antakalnį. Man K.Morkūnas ir sako: „Žinai, mačiau tavo darbus Panevėžyje. Labai geri.“ (E.Valiūtė yra sukūrusi vitražus Švč. Trejybės bažnyčiai Panevėžyje). Labai nustebau ir apsidžiaugiau. Pagyromis K.Morkūnas per

daug nelepino, bet mano vitražus jis kažkodėl įvertino, jam patiko mano stilistika. Kitą kartą pagyrė Seimo rūmų vitražą, skirtą poetui Vytautui Mačerniui. „Spalviškai labai gražiai išspręsta. Ar čia tavo?“ – tuomet paklausė. Bet kad aš kada nors galiu imtis jo pradėto darbo, nei pagalvojau, nei mąsčiau. K.Morkūnas tą 2014 m. sausį gulėjo ligoninėje. Jo laukė du dideli neužbaigti

darbai – erdvinis vitražas „Prisikėlęs Kristus“ ir nebaigtas montuoti vitražas Seime. O jėgos, matyt, seko, ir maestro pradėjo galvoti, kas galėtų ateiti jam į pagalbą, ką jis galėtų pasikviesti dirbti. Labai sudėtinga dirbti su kitu menininku – skiriasi stilistika, kūrybinis braižas, technologijos. K.Morkūnas stiklo tapybai naudojo keramines glazūras, kurias V.Černiauskas buvo puikiai įvaldęs. ► 41

dailė

◄ Skambina profesorius man penktadienio

vakarą ir sako: „Žinai, noriu tavęs paprašyti, kad man padėtum tuos darbus užbaigti.“ Tas pokalbis buvo dvasiškai sunkus. Baigdamas jį K.Morkūnas pasakė: „Tu padarysi!“ Ir tie žodžiai man liko kaip anapilin išeinančiojo priesakas. Pasakiau, kad pabandysiu.“ Pakalbėjęs su Egle, nelaukdamas jos atsakymo, profesorius pats priėmė sprendimą – paskambino Vaižgantui ir pasakė: „Ruošk dar vieną piešimo stalą. Aš išeinu iš ligoninės pirmadienį arba trečiadienį.“ Ir jis tikrai išėjo trečiadienį, bet į amžinybę. Trečiadienį, 2014-ųjų sausio 22 d. K.Morkūnas mirė.

Kažkokia mistika Anot E.Valiūtės, vitražas „Prisikėlęs Kristus“ buvo pradėtas įgyvendinti medžiagoje.

Padaryta trečdalis vitražo – viršutinė jo

Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios erdvė.

42

dalis, iki sulenktos Jėzaus rankos. Buvo parengti šablonai popieriuje, tačiau spalvinis sprendimas buvo kitas. Kartonuose dailininkas buvo numatęs daryti baltą Jėzaus figūrą, o pradėjęs įgyvendinti idėją, sprendimą pakeitė. Jis pats žinojo, koks bus spalvinis vitražo sprendimas, tačiau popieriuje to nebuvo. „Man iškilo sudėtingas uždavinys – reikėjo tiesiog atspėti, ką K.Morkūnas buvo suplanavęs, – pasakojo dailininkė. – Svarbiausia buvo padaryti taip, kad figūra nelūžtų per pusę, kad nesiskirtų braižas ir kūrinys būtų vientisas. Abejojau, ar sugebėsiu taip pereiti, kad niekas nepajustų skirtumo, kur K.Morkūno, o kur mano atlikimas. Reikėjo atitaikyti ir stilistiką, ir spalvos intensyvumą. Be V.Černiausko pagalbos niekaip nebūčiau išsivertusi.

Dirbti, kai esi pameistrys – viena, o kai tenka daryti pagrindinį darbą – visai kas kita. Nežinau, koks būtų vitražo

likimas, jei nebūčiau pasiryžusi pabandyti. O trauktis nebuvo kur, dalis pinigų už vitražą jau buvo sumokėti, ir naujoji Klaipėdos Šv. Kazmiero bažnyčia negalėjo likti be jo. Jaučiausi taip, lyg lėkčiau nuo skardžio. Paprašiau mėnesio, kad man leistų pabandyti. Turėjau pasitikrinti, ar galėsiu, ar sugebėsiu, ar man pavyks. Jei matysiu, kad išeina, tada imsiuosi. Visa viltis buvo Vaižganto pagalba, jis visada buvo šalia K.Morkūno, kartu su juo dirbo.

V.Černiauskas puikiai išmanė technologinius procesus. Jis ir tapo mano atrama.“ Viskas pavyko puikiai. „Kai susitikome su Egle, buvau susipažinęs su jos kūryba, įsidėmėjęs jos kūrybinį braižą – tai visai kitas, kitoniškas pasaulis. K.Morkūno užduotį E.Valiūtė priėmė kaip testamentą ir įpareigojimą. Kaip šitaip įmanoma persikūnyti į kitą pasaulį, man iki šiol lieka mįslė.

Kažkokia mistika“, – stebėjosi klebonas R.Karpavičius.

dailė

„Bijau prisiminti, kur buvo mano širdis tą dieną, kai vitražas buvo kabinamas, – prisipažino E.Valiūtė. – Klebonas R.Karpavičius pranešė man, kad šiandien bus kabinamas vitražas ir prašė atvažiuoti. Tuojau pat išvažiavau į Klaipėdą. Kol atvažiavau, vitražas jau buvo keliamas. Įėjau į bažnyčią pro šonines duris, nuėjau į jos gilumą ir man prieš akis visu dydžiu sušvito vitražas. Ir tada pati pamačiau, kad nėra to lūžio, kurio taip bijojau.

Vitražas buvo vientisas, o profesoriaus parinktas mastelis buvo absoliučiai teisingai. Dvejojome visi dėl Kristaus figūros dydžio, ir koks džiaugsmas užliejo širdį, kad „Prisikėlęs Kristus“ taip gražiai užpildė erdvę, jis buvo tiksliai toks, koks turėjo būti. Ta bažnyčios erdvė reikalavo būtent tokio sprendimo.“ „Prisikėlęs Kristus užvaldys šitą erdvę“, – žadėjo K.Morkūnas klebonui R.Karpavičiui. Ir tikrai taip įvyko.

Romualdo Eitkevičiaus nuotr.

Eglės Valiūtės ir Vaižganto Černiausko nuotr.

43

DAILĖ

Grafikė T.Šlimait ė kūrybinės kibirk š Klaipėdoje kuriančios dailininkės Tomos Šlimaitės multimedinio grafikos projekto paroda „Amžina kaita“ nuo balandžio 23 d. iki gegužės 15 d. vyko Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus buveinėje – Klaipėdos galerijoje. Su autore kalbėjomės apie iš vidaus prasiveržiančias spalvas, kantrybės reikalaujantį kūrybinį procesą, atsitiktinumo faktorių, gamtą – kaip svarbų kūrybinį atspirties tašką ir skirtingas patirtis, mokantis grafikos Lietuvoje ir užsienyje.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Autentiškas prisilietimas – Ar galite papasakoti apie pirmuosius kūrybinius bandymus ir kaip grafika atsirado jūsų gyvenime?

– Menas mano gyvenime atsirado labai anksti, pačioje vaikystėje. Atsimenu, kad kai mokykloje duodavo užduotį pavaizduoti savo ateities profesiją, visada nupiešdavau save šalia molberto, dėvinčią beretę ir su teptuku rankoje. Džiaugiuosi, kad tai išsipildė, nors menininko kelias ir nėra lengvas.

O grafiką pasirinkau dar mokydamasi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje – nestokojau kruopštumo, kantrybės ir darbštumo, kurio reikia šiai vaizduojamosios dailės šakai. Vilniaus dailės akademijoje toliau gilinau grafikos žinias.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį braižą ir kaip jis susiformavo?

44

– Savotišką savo braižą, ko gero, mes visi turime nuo pat vaikystės. Žinoma, jis keičiasi ir tobulėja, bet, manau, kiekvienas turime savo įgimtą kūrybinį stilių. Įmanoma dirbtinai jį užmaskuoti, bet, kuriant nuoširdžiai, išryškėja natūralus ir autentiškas mūsų prisilietimas.

Išbandyti kažką naujo – Kaip paaiškintumėte savo kūrybinį procesą žmonėms, kurie su grafika nėra susipažinę iš arčiau?

– Tai procesas, kuriame naudojamos cinko plokštės, neorganinis stiklas, rūgštys, spaudimo staklės ir įvairios raižymo technikos.

Kuriu dviem būdais: kartais naudoju savo darytas fotografijas, kurias atkartoju išraižydama neorganiniame stikle, o kartais raižau tiesiog iš natūros. Grafikai yra būdingas atsitiktinumo faktorius, ypač raižant ant cinko plokštės, todėl dažnai sąmoningai bandau išgauti netikėtus rezultatus, nes niekada nežinai, kaip kūrinys atrodys at-

spausdintas – kokie brūkšneliai ar taškeliai netyčia išryškės. Mane žavi, kad čia neužtenka vien racionalaus nusistatymo, reikia ir spontaniškumo bei kūrybinių bandymų.

Net studijų laikais mėgdavau eksperimentuoti – mano kūriniai niekada nebūdavo vien sausos, konceptualios kompozicijos.

Prisimenu, kad kai pagal mainų programą „Erasmus“ studijavau Italijoje „Accademia di Belle Arti di Urbino“, irgi nevengdavau išbandyti kažką naujo ir originalaus, tarkime, sudėdavau kelias plokštes vieną ant kitos, kad išgaučiau įdomesnius atspaudus – italė dėstytoja vis sakydavo „Toma, cosa fai?“ (liet. „Ką darai, Toma?“), nes italai skeptiškai žiūrėjo į eksperimentus ir labiau vertino preciziškas grafikos technikas.

Mano potraukis naudoti fotografijas kuriant grafiką išsirutuliojo į koliažų kūrimą. Ant savo autorine popieriaus dažymo technika, kurią atradau jau prieš šešerius metus, nudažytų lakštų klijuodavau vaikų nuotraukas – taip gimė mano koliažų ciklai „Vaikai iš Marso ar...“ ir „Šimtmečio vaikai“. Labai pamėgau vaikų temą ir toliau ją eksploatuoju. Naujausioje parodoje Klaipėdos galerijoje eksponavau darbus, sukurtus po penkerių metų pertraukos, kai grafiką buvau atidėjusi į šalį. Svarsčiau, kaip būtų galima sujungti dažytą popierių su išraižytais grafikos darbais. Pabandžiau ir užsikabinau – dažyto popieriaus dėmių susijungimas su tam tikromis išraižytomis detalėmis, kurios kartais ir pranyksta arba formuoja visai kitus vaizdinius elementus, sukuria įdomų santykį. Taip pat mėgstu daugiasluoksniškumą – ant to paties popieriaus lapo kartais atspaudžiu tą pačią, bet atvirkščiai apverstą plokštę ar naudoju net tris skirtingas plokštes. Visada ieškau kūrybinės kibirkšties, net kai monotoniškai spausdinu daug ištvermės ir tikslumo reikalaujančius grafikos darbus. ►

DAILĖ

t ė: visada ieškau k šties

T.Šlimaitė džiaugiasi, kad išsipildė jos vaikystės svajonė tapti dailininke, nors menininko kelias ir nėra lengvas.

Rosanos Lukauskaitės nuotr.

45

DAILĖ

T.Šlimaitės parodoje „Amžina kaita“. Autorė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė.

◄ O pastaruoju metu pastebėjau, kad mano „kūrybinis arkliukas“ yra būtent sausa adata ir mano autorine technika dažytas popierius.

Jungia jūros tema – Kas jungia jūsų naujausios parodos „Amžina kaita“ kūrinius? Kaip gimė šios ekspozicijos koncepcija?

– Parodoje rodytus grafikos ciklus „Juodai baltas pajūris“ ir „Nežemiški vaikai pajūryje“ bei vaizdo etiudą „Jūratė ir Kastytis“ jungia Baltijos jūros tematika. Kilo tokia idėja, nes jau devynerius metus gyvenu Klaipėdoje, tad, noriu ar nenoriu, aplinka, kurioje esu, daro įtaką. Taip pat pastebėjau, kad yra labai mažai grafikos kūrinių, kuriuose būtų išraižyti marinistiniai peizažai ir atspindėti pajūrio motyvai. Smagūs bandymai ir atradimai bei grafikos technikai būdingas tiražavimas, kai nuo vienos klišės atspaudžiamas ne vienas iš pirmo žvilgsnio beveik vienodas, be iš 46

tikrųjų skirtingas kūrinys, sukuria atmosferą, tinkančią plėtoti jūros temą. Nesinorėjo rinktis stereotipinių pajūrio motyvų, tokių kaip kriauklės ar akmenukai, tad pasirinkau kopose atrastus augalus, kankorėžius, kerpenas ir kitas floros rūšis.

Kuriant net atsirado idėja į parodinę erdvę iš miško atsivežti didžiulę medžio šaką. Iš pasivaikščiojimų gamtoje semiuosi įkvėpimo, stebiu, rankioju man gražius dalykus. Buvo įdomu pamatyti, kaip medžio šaka veiktų kitoje aplinkoje – gamtoje ji turi natūralią funkciją, o galerijos erdvėje įgauna kitą prasmę ir sąveikauja su mano kūriniais bei žiūrovais.

Prasiveržė iš vidaus – Po spalvingų koliažų parodos „Nežemiški vaikai“ naujausiame grafikos cikle „Juodai baltas pajūris“ grįžote prie tradicinės grafikos, bet ir čia neapsieinate be spalvų.

Kas tai lėmė?

– Spalvos labai svarbios mano kūriniuose. Dar studijuojant grafiką akademijoje dėstytojas tapytojas Mindaugas Skudutis sakydavo: „Tau Dievas drėbtelėjo spalvos.“ Priešingai nei bendrakursių, mano baigiamuosiuose bakalauro ir magistro darbuose buvo apstu spalvų, net taškiausi emaliniais dažais ant akademinio pobūdžio grafikos darbų. Prieš kurdama naujausioje parodoje eksponuojamą ciklą „Juodai baltas pajūris“ buvau nusistačiusi, kad nenaudosiu spalvų, bet jos vis tiek prasiveržė iš vidaus (juokiasi). Prie dažyto popieriaus priderinau vadinamąją prūsų mėlyną spalvą, kuri kai kur ryškesnė, o kitur žalsvesnė ir atskleidžianti įdomius melsvos spalvos niuansus.

Ciklo „Juodai baltas pajūris“ kūriniai išraižyti ant cinko plokščių ir neorganinio stiklo. Naudojau skirtingas giliaspaudės grafikos technikas – sausą adatą, ofortą ir akvatintą, kuri suteikia juodus pustonius, subtilias linijas. Šios klasikinės technikos pareikalauja nemažai laiko ir kantrumo.

DAILĖ

Anksčiau kūryboje vyravusią ekspresiją ir spontaniškumą pakeitė ramybė ir santūrumas.

– Papasakokite, kaip atsirado ciklas „Nežemiški vaikai pajūryje“?

– Mano kūryboje vaikų motyvas dominuoja pastaruosius penkerius metus.

Anksčiau šią temą gvildenau koliažo technika, nes besilaukdama ir pirmaisiais motinystės metais nenorėjau dirbti su kenksmingomis medžiagomis, paprastai naudojamomis kuriant grafiką. Po penkerių metų pertraukos grįžau prie grafikos, nes vis dėlto ji man artima. Sumaniau sujungti grafiką su savo autorine technika nudažytu popieriumi, o vaikų temą tęsiau ne klijuodama koliažus, o raižydama ant organinio stiklo sausa adata, kuri prideda subtilumo. Raižydama reprodukavau savo vaikų fotografijas. Aišku, darbo metu niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas ir kaip popieriaus dėmės sąveikaus su išraižytomis vaikų figūromis. Tai įdomus ir žaismingas procesas.

Mąstyti ir kurti – Minėjote, kad menininkams didelę įtaką turi aplinka, kurioje jie gyvena. Kokį antspaudą jūsų kūryboje uždėjo gyvenimas Klaipėdoje?

– Kai apsigyvenau Klaipėdoje, mano darbai tapo melancholiški, bet gal tam įtakos turėjo mano pačios gyvenimo pasikeitimai – sukūriau šeimą, tapau mama. Anksčiau kūryboje vyravusią ekspresiją ir spontaniškumą pakeitė ramybė ir santūrumas. Tai ypač išryškėjo ekspozicijoje „Ar čia viskas?“, kuri buvo viena iš pirmųjų, sukurtų jau gyvenant Klaipėdoje. Dabar tiesiog toks periodas. Nors ir dabartiniuose darbuose yra spontaniškumo, žaidimo elementų.

– Grafikos meną studijavote ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ką suteikė šios skirtingos patirtys?

– Skirtingos patirtys visada yra naudingos, o aplinkos pakeitimas ir asmeniniame, ir kūrybiniame gyvenime praplečia akiratį. ►

Parodos ekspozicija.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

47

DAILĖ

Iš T.Šlimaitės ciklų „Nežemiški vaikai pajūryje“ (2020, sausa adata, dažytas popierius, 25 X 37 cm) ir „Juodai baltas pajūris“ (2020, ofortas, akvatinta, 20 X 30 cm).

T.Šlimaitės „Kankorėžiai rožytės“ (2021, ofortas, 70 X 90 cm).

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Amžina kaita

Iš T.Šlimaitės ciklo „Nežemiški vaikai pajūryje“ (2020, sausa adata, dažytas popierius, 59 X 82 cm). ◄ Italijoje man patiko menininkų bendru-

mo jausmas, kuris turbūt kyla iš pietiečių temperamento. Laikas, praleistas ten, išmokė kūrybiniame darbe siekti tvarkingumo, aiškumo, bendrystės.

Lietuvoje grafikos studentai labai daug mokosi piešti – paskaitos vyksta net tris kartus per savaitę. O Italijoje visi labai stebėjosi mano gebėjimais ir, ko gero, net dėstytoja turėjo silpnesnius piešimo pagrindus nei aš. Buvo keista, kad tauta, žymi dėl savo indėlio į meno istoriją antikos, renesanso laikais, dabar taip apsileido 48

piešimo srityje. Aišku, skirtingas patirtis nulemia ir dėstytojų pasiruošimas bei nusiteikimas.

Labai mėgstu keliauti, tad ir kitų meno dalykų, tokių kaip piešimas, tapyba bei keramika, mokiausi „Helnaes pa Hojskole“ mokykloje Helneso saloje Danijoje.

Tai buvo tarsi atokvėpio oazė, kurioje galėjau atsipalaidavusi daug mąstyti ir kurti.

Ten buvo surinkta jaunųjų Rytų Europos menininkų grupė, kuri buvo integruota į vyresnio amžiaus danų kūrėjų būrį. Tai buvo labai turininga patirtis.

– Pasidalykite mintimis apie savo vaizdinę instaliaciją „Jūratė ir Kastytis“. Ar tiesa, kad joje buvo galima išgirsti ir jūsų sesers balsą?

– Taip, buvo galima išgirsti. Mano sesuo Eglė Šlimaitė yra baigusi operinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo kūryboje ir anksčiau mėgdavau sujungti įvairias medijas, o šioje parodoje norėjosi gyvų vaizdų iš Baltijos pajūrio gamtos, pabrėžiančių mūsų kraštovaizdžio autentišką lyriškumą – kaip priešpriešą greitam šiuolaikinio gyvenimo tempui. Vaizdo etiude Jūratės ir Kastyčio legenda interpretuota pasitelkiant Baltijos pajūrio gamtos vaizdus, Nijolės Gaigalaitės skulptūros „Jūratė ir Kastytis“ fotografijas, Mažosios Lietuvos dainų ištraukas, gamtos, vokalinius bei smuiko garsus.

– Kai rengėte parodą, turbūt svarstėte, kokios nuotaikos ir idėjų lankytojai galėtų pasisemti jūsų parodoje?

– Kiekviena mano paroda yra kitokia, o šioje dominavo būtent gamta, kuri yra labai svarbus mano kūrybinis

DAILĖ

T.Šlimaitės parodos „Amžina kaita“ kūrinių fragmentai.

VIZITINĖ KORTELĖ Toma Šlimaitė gimė 1985 m. Kupiškio rajone.

2010 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos magistrantūros studijas.

2007 m. studijavo „Accademia di Belle Arti di Urbino“ Italijoje, vėliau stažavosi „Helnaes Hojskole“ meno studijoje Danijoje.

Parodose dalyvauja nuo 2006 m.

Surengė 10 personalinių parodų, dalyvavo daugiau kaip 20 jungtinių meno parodų.

Darbai eksponuoti tarptautinėse parodose Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Armėnijoje, Japonijoje, Lietuvoje.

Nuo 2018 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

T.Šlimaitės parodoje „Amžina kaita“ Klaipėdos galerijoje.

atspirties taškas. Gamta dovanoja ramybę. Tad norėčiau, kad ir lankytojai išeitų jos pasisėmę. Noriu pabrėžti, kad ir gamtoje, ir mūsų gyvenimuose nuolatos vyksta amžina kaita ir nieko

Rosanos Lukauskaitės nuotr.

nėra amžino. Bet jeigu nubrauktum žodį „kaita“, liktų „amžina“ – vis dėlto yra daug amžinų principų, kurių negalime pakeisti. Parodos pavadinimas tarsi prieštarauja pats sau – viskas

nuolatos keičiasi, bet yra ir fundamentalių, nepakeičiamų dalykų. Keturių metų laikų virsmas vis kartojasi, bet juk, tarkime, neegzistuoja du vienodi pavasariai.

49

KINAS

„Tėvas“: atminties lab i „Kodėl tu į mane žiūri, tarsi man būtų kažkas blogai? Man viskas gerai!.. Aš nepaliksiu savo buto!.. Juk čia mano butas, taip?“ – tėvas klausia nežinančios, kaip paaiškinti dukros Floriano Zellerio filme „Tėvas“.

Andrius RAMANAUSKAS

Pabaigos scenarijus Koks bus mūsų gyvenimo pabaigos scenarijus? Senatvė – tai žvėris, lėtai naikinantis ne tik kūną, bet ir protą. Senatvinė demencija – būsena kai fizinis skausmas nėra baisiausia, kas gali nutikti pabaigoje. Dažniausiai ji asocijuojasi su blėstančia atmintimi ir dėl to atsirandančiais orientacijos sutrikimais, kurie galiausiai išsivysto į senatvinę silpnaprotystę. Ši būsena ne tik iš atminties ištrina atsiminimus, įvykius, žmones ir daiktus, ji pamažu ardo žmogaus socialinius ryšius ir ištrina pačią asmenybę. Atmintis mums padeda orientuotis laike, erdvėje ir

savo tapatybėje. Praradus šiuos tris orientyrus, gyvenimas tampa chaotišku labirintu be išėjimo. Šešiems „Oskarams“ nominuotas filmas „Tėvas“ („The Father“, 2020 m.) tuo tamsiu labirintu ir vedžioja žiūrovus. Režisierius F.Zelleris – teatro dramaturgas iš Prancūzijos dar 2012 m. sukūrė pjesę tuo pačiu pavadinimu („Le Père“), kurią vėliau nusprendė adaptuoti filmui su sąlyga, kad pagrindinį sergančio tėvo vaidmenį atliks legendinis britų aktorius, dabar jau 83-ejų Anthony’s Hopkinsas. Anot debiutuojančio kino režisieriaus, jis troško A.Hopkinso, nes žiūrovai šį aktorių dažnai prisimena įkūnijantį stiprius, kitus kontroliuojančius personažus. Pamatyti tokį tipažą silpną ir pažeidžiamą, F.Zellerio nuomone, būtų prasminga, tai tik sustiprintų filmą apie senatvinę demenciją ir visus jos padarinius artimiesiems.

pagiežingas. Jis ima nebepažinti dukters, o faktai iš ankstesnio savo gyvenimo pradeda painiotis. Dukrai tenka pamažu susitaikyti su neišvengiamu sprendimu tėvą palikti slaugos namuose. Šio filmo siužetą gana sunku tiksliai aprašyti. Greičiausiai todėl, kad dėl paties filmo konstrukcijos didelę juostos dalį žiūrovai paliekami nežinioje. Nors istorija nėra pasakojama iš sergančiojo perspektyvos, tačiau filmo forma ir struktūra nuolat sukuria pasimetimo jausmą. Kai atrodo, kad kaip stebėtojas žinai, kas vyksta, juosta pateikia prieštaraujančių faktų. Pradedi abejoti, ar žinai net elementarius dalykus apie personažus, kartais nesupranti įvykių eiliškumo, nors prieš minutę viskas buvo aišku. Toks pasakojimo metodas čia labai gerai suveikia, nes kūrėjų tikslas buvo ne sukrėsti žiūrovus netikėtais siužeto vingiais, o įsijausti į sergančiojo padėtį.

Pasakojimo metodas

Tarsi galvosūkis

Apie filmo siužetą. Entonis – pasiturintis anglų inžinierius, griežtai atsisako bet kokios sveikatos specialistų pagalbos. Nebematydama kitos išeities, jo suaugusi dukra Anė (akt. Olivia Colman) pati rūpinasi tėvu. Tačiau ligai progresuojant Entonis tampa vis nesukalbamesnis, piktas ir

Režisierius norėjo pastatyti žiūrovus į unikalią poziciją. Tarsi jie eitų tamsiu labirintu ir abejotų viskuo, ką mato. „Tėvas“ nėra tik istorija. Tai visų pirma patirtis, ką reiškia palaipsniui prarasti visus inkarus, kurie jungia su realybe. Tarsi žiūrovai būtų sergančiojo galvoje. Teatro scenoje to perteikti

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Tėvas“ / „The Father“. Žanras: drama.

Sukurta: 2020 m. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje.

Režisierius: Florianas Zelleris.

Prodiuseriai: Davidas Parfittas, Jeanas Louisas Livi, Philippas Carcassonnė, Christophas Spadonė, Simonas Friendas.

Scenarijaus autoriai: F.Zelleris, Christopheris Hamptonas.

Operatorius: Benas Smithardas.

Garso takelis: Ludovico Einaudi.

Vaidina: Anthony’is Hopkinsas, Olivia Colman, Markas Gatissas ir kiti.

Trukmė: 1 val. 37 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

50

Filmo „Tėvas“ režisierius F.Zelleris – teatro dramaturgas iš Prancūzijos, dar 2012 m. sukūręs pjesę tuo pačiu pavadinimu.

Samuelio Kirszenbaumo nuotr.

kinas

b irintuose be išėjimo?

Kadrai iš filmo „Tėvas“ (rež. F.Zelleris, 2020).

nepavyktų, bet kinematografinės priemonės efektyviai leidžia patirti dezorientaciją.

Didžioji dalis veiksmo vyksta bute, kuris nuolatos kinta. Kiekvienoje scenoje šiek tiek pasikeičia baldų padėtis ar pakabintų paveikslų išdėstymas ir net kambarių suplanavimas. Mažos, kartais vos pastebimos metamorfozės personažų fone žiūrovus priverčia nuolat abejoti, kur vyksta veiksmas. Viskas lyg ir atpažįstama, bet niekada nesijauti tikras, kieno tai butas. Tėvo? Dukters? Kurios dukters? O gal tai slaugos namų palata?

Stebėtojai čia turi būti nuolat aktyvios būsenos, tarsi spręstų galvosūkį. Tik čia ieškoma ne sudėtingo sprendimo rakto ar kokios gilios prasmės, o paprasčiausių dalykų.

Pavyzdžiui, koks dabar laikas? Kur aš? Su kuo aš ir kas aš? Panašiai, kaip ir senatvinės demencijos etapais. Iš pradžių painiojamas laikas, paskui sunkiai identifikuojama erdvė

„Tėvas“ nėra tik istorija.

Tai visų pirma patirtis, ką reiškia palaipsniui prarasti visus inkarus, kurie jungia su realybe.

ir galiausiai abejojama savo paties tapatybe. Žiūrovams tenka sudėti trūkstamas dėlionės dalis, kad elementarūs šios istorijos faktai taptų prasmingi.

Užburiantis vaidmuo Kad ir kokia būtų išradinga juostos forma, be aktorių įtikinamos vaidybos toks filmas gali lengvai tapti nesuprastas ar net juokingas. „Oskarą“ už geriausią vyro vaidmenį laimėjęs A.Hopkinsas užburia savo darbu. Tikroviškas, žiaurus ir sąžiningas jo vaidmuo jau dabar kai kurių vadinamas geriausiu jo karjeroje. Jis pateikė širdį graužiantį, pražūtingą ir kartu gražų pasirodymą. Jis perteikė šios siaubingos ligos painiavą, baimę ir pyktį. Filme A.Hopkinsas be vargo, kartais vos per kelias sekundes pereina nuo žavingo pagyvenusio vyriškio iki tikrai bauginančio senio, nuo griežto, nepalenkiamo charakterio vyro iki pasimetusio vaiko.

Pats aktorius, pasakodamas apie šį vaidmenį, išliko kuklus ir dažnai minėjo, kad scenarijus buvo labai geras ir visas užuominas rasdavo ten. Todėl jam neprireikė

daug pastangų ieškant teisingo priėjimo prie savo personažo. Jis dažnai nustebdavo, kad daugeliui atrodo, jog šį vaidmenį atlikti turėjo būti didelė kančia ir labai varginantis procesas. „Žinau, kad jūs norite įdomios istorijos apie mano vaidmenį, bet aš jos tiesiog neturiu. Niekada nebuvau tas aktorius, kuris perlenkia lazdą, ieškodamas ryšio su personažu. Visada atidžiai skaitau scenarijų, nes visi kabliukai būna ten. Kai ateina laikas vaidinti, einu ir vaidinu. Tiesiog ištransliuoju viską per save“, – pasakojo A.Hopkinsas.

Kad ir kaip viską paprastai bando aiškinti britų kino legenda, filmas be galo sunkus.

Kaip ta realybė, kurią mėgstame ignoruoti. „Tėvas“ įtikinamai ir įtaigiai perteikia senatvės kančias, todėl ši juosta veikiausiai daugeliui pateks į filmų kategoriją „toks geras, bet daugiau niekada nenorėčiau patirti ir pamatyti to dar kartą“. Tačiau ir to vieno karto pakaks. Anot paties režisieriaus F.Zellerio, „šis filmas aktualus visoms kultūroms, nes daugelis žiūrovų turi panašių patirčių ir savų istorijų su artimaisiais. Nesvarbu, kur gyventume, sudėtinga situacija su mylimais žmonėmis, kai meilės tiesiog nebeužtenka, paliečia visus vienodai“. Ir tai kelia siaubą labiau nei Hanibalas Lekteris.

51

GINTARO LAŠAI

Gelmių šviesa Iš rašomos esė knygos Jūratė SUČYLAITĖ

Tik vėrės bedugnė gelmė Žodis vienam, žodis kitam, žodis man – taip šoka siela draugų vakarėlyje. Labai paprastai gyvenimas eina ratu: žodis vienam, žodis kitam, žodis man. Nuo vieno prie kito – tai Šiaurės taške, tai Pietų susitinka akys ir mintys. Skraido siela nuo žmogaus prie žmogaus – taip jos šokis užmigdo baimes, palaimina namus. Žmogui reikia švenčių kaip ritualų, patvirtinančių bendruomeninius saitus.

Iš gyvenimo išėjus mamai, esu viena ir nebegaliu girdėti, kaip šalia manęs žmogus kvėpuoja, nebegaliu matyti akių ir kartu išgerti kavos. Kurti gedėjimo vienuma: eidama prie stalo, sofos ar kėdės, pradedu jaustis gyvu kvėpuojančiu daiktu. Taip, daiktu, o ne žmogumi. Ilgiuosi žmonių pasaulio: žvilgsnių, balsų, galvos krestelėjimo, plačių rankos mostų. Deja, turiu lindėti savoje dėžutėje.

Susitikinėjimai uždrausti. COVID-19 virusas pasiglemžia vis naujas gyvybes.

Ankstesnis gyvenimas sudužo. Gražios, spalvingos šukės, bet yra kelias iki jūros, miškas – vietos, kurios jungia vidinį ir išorinį pasaulius. Einu tolyn ir tolyn į vidines gelmes. Mano kambarys pavirsta dramblio kaulo bokštu, saugančiu nuo šio pasaulio triukšmų. Mėginu suprasti, kas veriasi prieš akis. Raidė po raidės gula į popieriaus lapą – įsikūnija mano laikas. Pamatau save – žmogų ir nerimo sutemas. „Tik vėrės bedugnė gelmė / Ir saulė dainavo drąsiems. / Nerėk. Nesiskųsk. Nemurmėk. / Tau skirta tas pat, kas visiems“ (Jonas Strielkūnas). Išbūsiu. „Man nereikia vaistų. Noriu, kad su manimi pasikalbėtų“, – sako žmogus.

52

Ne toks kaip kiti – gyvena vienas, žmona paliko. Ne toks kaip kiti – neįgalus, dar ir darbo užsakymų neteko. Buvo šunelis, bet ir tas nuseno, nugaišo. Liko visiška vienatvė.

Nėra kam žodį ištarti, nėra iš ko žodžio sulaukti. Nereikalingas, niekam nereikalingas.

Yra žmonių, kurie žiūri į kompiuterio ekraną, mato artimuosius, girdi jų balsus ir jaučiasi taip, lyg būtų kartu. Jam tokia dovana neduota – ekrane jis mato paveiksliukus, veidai tokie pat kaip savų žmonių, bet tai tik paveiksliukai, į kuriuos ilgiau pažiūrėjus pradeda skaudėti galvą, o paveiksliukų tariami žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Jis ne toks kaip kiti. Vienišas, nereikalingas.

Nereikalingumo jausmas panašus į neišgyventų nuoskaudų prikrautą sandėlį, o kai ten prasideda gaisras, būsena nebeištveriama. Nebeištveriamos būsenos užvaldytas žmogus išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Jo širdis kraujo indais dar varinėjo nedrąsų tikėjimą, kad gyvenimas gali baigtis ne savižudybe. „Man nereikia vaistų, – sako, – aš noriu, kad prie manęs prieitų gyvi psichologai, kad su jais pasikalbėčiau.“ Gerai suprantu, kokios tragedijos vyksta, kai siela nustoja šokti: žodis vienam, žodis kitam, žodis man. Kai išorinis pasaulis tampa nepakeliamas, mes išeiname į vidinį, o ten kalbamės ne tik su kankorėžiu, pušimi ar žuvėdra, kažkurio iš mūsų tykoja grėsminga žudanti pabaisa.

Klausausi radijo. Išgirstu, kad tik silpnos dvasios žmonės nepakelia vienatvės. Kalba moteris, turinti vyrą, vaikų. Taip, Dievas visada yra su žmogumi, bet šventąjį Kūčių vakarą šeima sėda už vieno stalo, buriasi, neišsiskirsto į atskirus kampus. „Sutiksi ne vieną sielą ligotą / Ir širdį su nuodėmės randu giliu. / Palik tada už durų savo šviesų protą / Kartu su dorovės trumpu masteliu. / (...) / Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus. / Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki, – / Bet

klystančiam būk visados atlaidus / Ir kenčiančio niekad nesmerki“ – tai du posmeliai iš Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Nenorėki būti per daug dorovingas“. Eilėraštis parašytas prieš šešiasdešimt vienerius metus (1959 11 24), bet įžvalga aktuali ir šiandien, ir bus aktuali ateityje. Kalbant ko neišjautei, neišgyvenai, lengva suklysti, o stiprūs skaudūs išgyvenimai aptemdo protą. Tebūnie mano sieloje, V.Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, „kai kas ydinga, kai kas nesuderinta, kreiva“.

Pasakoje aušta tiesa Dažnai tenka bendrauti su depresija sergančiais žmonėmis. Depresija panaši į langų neturintį kambarį. Nieko negali matyti nei priekyje, nei užnugaryje, ir slegia kaltė, kad esi nelaimėlis, nesugebantis gyventi taip, kaip gyvena kiti.

Tamsa negali slėgti to, kurio nėra. Išsigelbėjimas prasideda nuo klausimų, kas esu aš – jaučiantysis skausmą? Kur aš ėjau? „Tems tikrovė nuo melo, / Pasakoj auš tiesa, / Kai išlįsi iš savo kiautelio, / Pusaklė ir basa“ – tai savajai sielai skirti Leonardo Andriekaus žodžiai. Kiautelyje saugu – niekas neužgaus, bet toje saugioje buveinėje pritrūksta oro, joje galima užmigti visam laikui.

Sveikimas visada reikalauja drąsos, ryžto.

Išdrįsti sveikti – tai išgirsti sielą, maldaujančią oro gurkšnio, ir leisti jai įkvėpti.

Išgyventi – tai klausytis sielos, o ne į atmintį įstrigusių žodžių, kuriuos ištarė tie, kurie rūšiuoja žmones lyg monetas.

Išlindusi iš kiautelio siela įkvepia. Jau visai nesvarbu, kas žeidė, kas iš jos buvo atimta, nebesvarbios žmogiškos silpnybės ir klaidos. Yra dabarties akimirka, yra tikrovė, užtemdyta melu. Yra vidinis noras sutemas apšviesti.

Pasakoje aušta tiesa.

GINTARO LAŠAI

Ne kartą gyvenau pasakoje. Dildžiau nesudildomas geležines kurpaites, mezgiau marškinius iš dilgėlių siūlų, o kartais būdavau trečiasis brolis Jonas, kuriam teko į pražūtį vedantis kelias. Ten mokiausi mylėti.

Už meilės ir jautrumo stoką neatleidžiama.

Geldoje bobos dukters kaulelius parveža kiaulė, podukra grįžta žirgų traukiamu vežimu, atveža pyragų.

Gyventi lengviau ir akyse šviesiau sudildžius geležines kurpaites, bet viskam sava valanda. Mes paklystame mąstymų ir vertinimų labirintuose. Vieni sako: „Mes per daug jautrūs žmonės, mums sunku prisitaikyti“, kiti: „Reikia išmokti atsipalaiduoti, pamedituoti“. Žodžiai, jeigu jie neperduoda sielos virpesių, yra negyvi.

Lengva jais apsinuodyti. Tyla gali labiau įkvėpti ir pasakyti daugiau nei išgyvenimais nepatvirtinti žodžiai. Kiek daug gyvenimo telpa į kalbos pauzes, kai giliai įsiklausome vienas į kito kvėpavimą, balsą, kai liudijame tai, ką patyrėme.

Erdvė, kurioje galima dalytis eilėraščiais ir gyvenimais, yra sakrali.

Sukaupus jėgas ir peržengus kažkokią lemtingą ribą, visada reikia palaikymo,

padrąsinimo, prigludimo prie didesnės, skaidresnės, šventumo neprarandančios jėgos. Kartais ji slypi mažame rasos lašelyje. „Tu, sutriuškinus savo kiautelį, / Nusiprausi rasa“, – taip sakė savo sielai L.Andriekus, tiksliau, jo lyrinis subjektas.

Belangis depresijos kambarys Depresija prasideda apsauginiame kiautelyje, vėliau ji reiškia įsikalinimą belangiame kambaryje. Jame iškirsti duris ir langus nėra taip paprasta, kaip tai gali atrodyti kitiems.

Galva sienos nepramuši, nuogomis rankomis mūre neišgremši skylių. Laimingi tie, kurie taku eidami matė pušis kaip didžiulio instrumento stygas, kurie kaip dovaną nuo žemės pakėlė nukritusį kaštoną arba nuo kalno žvelgė į upės vingį – jie savyje turi tai, kas labai paprasta, gražu ir nesunaikinama.

Laimingi esame visi, kiekvienoje sieloje yra skrynelė, kurioje saugomas narcizų ir obelų kvapas, vyturėlio giesmė ir gandro kleketavimas, į mus pažiūrėjusių mylinčių akių šviesa, burnoje tirpstančios duonos skonis.

Depresija žmogų įstumia į belangį kambarį ir atjungia elektrą. Išgyvendama sunkųjį laiką, belangiame kambaryje atidarau sielos skrynelę, išimu žydinčias gėles ir mėginu jas prilipinti prie tos sienos dalies, kurioje turėtų būti langas. Tai darau apčiuopomis, blogai orientuodamasi, atsiduodama aklam tikėjimui, kad tikrai prašvis. Kartkartėmis atsitrenkiu į sieną, prarandu kantrybę, tikėjimą, tūnau tuštumoje, o paskui vėl imuosi savo darbo.

Priklijuodama paskutinį žiedą geidžiamo lango vietoje, pradedu jausti svaigulį.

Sapnuoju? Nesapnuoju? Šviesu. Nebėra belangio kambario, gėlėmis nusagstyto sienos kvadrato – kantriai kurtos žvilgsnio į žydintį sodą iliuzijos. Yra pats tikriausias langas į sodą. Praveriu, įkvepiu šviežio oro ir į dubenį įsipilu vandens – plaunu klijų suteptus, sustirusius pirštus ir ilgo priešinimosi nevilčiai dulkes.

Kūryba atveria langą į kvepiančius baltus jazminus net belangio kambario sienoje.

Depresuodama stengiuosi neįsikalinti namuose. Einu ir klausiu savęs, ką aš ►

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

53

GINTARO LAŠAI

◄ matau, kodėl man svarbi ši žuvėdra, šis suoliukas ant kopos, prieš akis šniokščianti jūra. Akimis fotografuoju vaizdus, prisigeriu to gyvenimo, kuris yra šalia, kuriame esu, kurį matau. Tai įsigeria į sielą ir budina gyvybę kiekvienoje kūno ląstelėje. Kai sugrįžus iš klajonių namuose vėl užgriūva juoduma, nubunda ilgesys: kur tas tiltelis per upelį, vėjyje siūbuojančios pušys? Ilgesio spinduliai gręžia nevilties sieną. Atsiranda viena kita angelė į šviesą, angelė prie angelės ir atsiveria didelis apskritas langas.

Daug visokių mokymų gyventi. Analizuojame, kokios mintys mus valdo, mokomės pakeisti vienus ar kitus savąsias galias nuvertinančius, nevilties sklidinus klaidingus įsitikinimus. Mokomės prisitaikyti gyventi šiame realiame pasaulyje. Toli gražu ne kiekviena racionali mintis suvaldo demoniškų galių turinčius traumuoto žmogaus jausmus.

Kad ir kokie protingi būtume, dažnai tenka eiti per sutemas. Yra širdis ir šviesa širdyje.

Tai meilė. Kodėl nebesimokome mylėti žolės, augančio karklo, į dangų žiūrinčios upės, klystančio žmogaus? „Ne dauboj prie ievų po ankstyvo lietaus – / Tavyje pirmos gėlės pražy-

do, / Su jomis ir aš pats dainoje atbudau – / Tu žinai ir gali pasakyti“ – vėl atsirėmiau į L.Andriekų. Jungties atradimas tarp išorinio ir vidinio pasaulio visada reiškia augimą, išsilaisvinimą, naujų galių įgijimą, ramybę.

L.Andriekaus lyrinis subjektas žino, kodėl žmogus yra ramus, „kai mirtis šaukia grįžti namolei“, žino, kad širdy liūdesys su džiaugsmu „sugyvena taikoj tartum broliai“ ir neabejoja savo keliu: „Nesijaudink, širdie, kad buvai atvira / Rudenų ir pavasarių žaismui. – / Dar sušildys tave neužgesus žara, / Vieversiai paaukos savo džiaugsmą.“ Atvirumas ir pažeidžiamumas yra neatsiejami, bet tik atviri ir mylintys auga ir laimi gyvenimo erdves ir ramybę.

Gyvenimo rašymas: vėjo! „Liūdnų miškų rūstus kirtėjas, / Į juodą girią šoka vėjas, / Ir krenta lapai ir lašai, / O tu eilėraštį rašai“ (Henrikas Radauskas). Žaidimas sąskambiais, žodžiais, buvimas tarp realybės ir sapno man reiškia atokvė-

pį, užuovėją, laikiną prieglobstį. Laikiną, nes tai, kas vyksta šalia manęs, anksčiau ar vėliau pakeis mano gyvenimą. Tas pokytis privers stipriai sugniaužti kumščius, kad fiziškai pajausčiau kūną ir nesuabejočiau, jog esu ir gyvenu man skirtoje realybėje, o paskui ramiai įkvėpti ir pasakyti sau pačiai: „Išgyvensiu, išbūsiu tiek laiko, kiek skirta.“ Daugybės dalykų negaliu pakeisti: neplanavau išgyventi pandemijos nepatogumų ir viruso sukeltų artimų žmonių mirčių, o apie ateitį reikia šviesiai kalbėti, nes nuogąstavimai dėl rytdienos dažnai atima dar daugiau jėgų negu tikros nelaimės. Kad ir kaip norėtume gerų žinių, nevalia visiškai nuslopinti instinkto, verčiančio kiekvienoje aplinkoje apsižvalgyti: ar saugu? Nesaugu, kai pažeista ekologinė pusiausvyra, nesaugu, kai įsigali diktatūra. Mintimis dažnai plaukiu prieš srovę, bet suprantu, nepakeisiu tėkmės.

Rūsčiam kirtėjui įsisukus, nebelieka nieko kito, kaip šaka rašyti eilėraštį ant smėlio ar vandens arba rašikliu ant popieriaus lapo.

Kūrybos procesas – tai ne tik laikina emigracija į salą, kurioje žaidžiama ir sapnuo-

Algirdo Darongausko nuotr.

54

GINTARO LAŠAI

jama nuo ryto iki vakaro ir nieko nestinga, tai ne tik valiutos keitimo punktas, kuriame nerimas ir baimė iškeičiami į svaiginančią laisvę eiti lynu virš kalnų tarpeklio, ne tik tapsmas tuo, kuo dar nebuvome, bet ir pajutimas spindulio, kuris iš mūsų išeina į amžinąjį laiką. Tai stiprus dvasinis išgyvenimas, kurio neįmanoma pervertinti.

Vienu atveju geriau, kitu atveju blogiau jo atspindžiai matomi tekste, tapybos drobėje ar simfonijoje. Ypatingos dvasinės būsenos ir jos atspindžio neatitiktis skaudina ir kelia nepasitenkinimą. „Tikrai laimingam būti – reiškia: / Turėt kantrybę begalinę“, – rašo Salys Šemerys.

Turėti kantrybę – tai ištarti ačiū pušims, kad jos šalia kelio, jūros bangai, kuri skalauja krantą, žmonėms, kurių meilė įkvepia gyventi, ir eiti toliau savo keliu. „Ir pasitenkinti menka / Kukliausių norų atranka, / Savyj tuštybę panaikinus“ (S.Šemerys).

COVID-19 pandemija. Kartais apima baimė, ar pasibaigus karantino suvaržymams dar mokėsiu kalbėtis su žmogumi ar žmonėmis širdies kalba. Mes daug bendraujame darbo reikalais zumo ir timso internetinėse platformose. Visas dėmesys sutelktas į informaciją, ką turiu pasakyti, viskas suplanuota. Žmonių, kuriems kalbu, veidai dažnai ne tokie, kokius esu įpratusi matyti, senstelėję, su giliomis raukšlėmis ar išryškintomis kaklo kraujagyslėmis, kartais kampuoti.

Teatre dirbantys apšvietėjai žino, kaip aktoriaus veide išryškinti nusikaltėlio ar despoto požymius. Kompiuterių kameros, užfiksuojančios vaizdą, dažnai išryškina ne tai, kas mūsų išvaizdoje geriausiai atspindi sielos biografiją ir intencijas.

Mes kalbame ne tik žodžiais, bet ir veidais, viso kūno judesiais. Kai ekrane matau pažįstamų žmonių veidus, kurie man negražūs, negalvoju apie fotogeniškumą ar kompiuterinės technikos galimybes, jaučiu netikrumą, nuo kurio pykina ir svaigsta galva. Ilgiuosi širdies kalbos, širdis kalba ne tik žodžiais, balsu, veidu, visu kūnu, bet ir tyla.

Pabuvimas kartu tyloje – tai pabuvimas šventoje erdvėje, kurioje gimsta žodis ir sušvyti, sukeldamas pojūtį artėjimo į tai, kas mums, besikalbantiems, yra svarbu.

Man neramu dėl kalbos, kurios gyvumas vis mažiau rūpi. Kai apie tai prasitariu, man primenama, kad užaugo kitos kartos, visai kitaip bendraujančios ir visai kitaip suvokiančios pasaulį. Nejaugi?

„Tegu kaip lašas vis širdis alsuoja / Į dalį žmogiškos dienos įsprūdus – / Tu gyveni būdu bendruoju: / Šaknis, stiebelis, žiedas, grūdas“ (S.Šemerys). Šaknys kabinasi į kultūrą. Kiekvienas turime istoriją: savo paties, giminės, tautos. Gali būti pažeista šaknies dalis: augalas nesvarsto būti ar nebūti, leidžia pridėtines šaknis, tvirčiau į žemę įsiskverbia. O mes? Įsiskverbti į istoriją, kultūrą taip, kad norėtume ir galėtume gyventi, reiškia žiūrėti meilės akimis į tuos, kurie gyveno prieš mus: svajojo, klydo, mąstė, ir pamėginti juos suprasti, jų širdies šviesą savyje nešioti, ja sutemose pasišviesti.

Tas supratimas eina iš kartos į kartą. Tai amžina, kaip stiebo kilimas į dangų ir žiedo brendimas, kaip jaunystės daina ir poezija.

Prieš mane – devyniolikmetė. Kairiosios rankos dilbis suraižytas įstrižinėmis linijomis. Peilio žymės, kraujas sukrešėjęs. Ji nebenori gyventi, kalba apie baisų pasaulį, kuriame miršta tiek daug žmonių nuo COVID-19 viruso, gresia ekologinės katastrofos, piktinasi, kad pasaulio niekas netvarko.

Kai žmogus nesuvokia vidinių jausminių impulsų ir nesupranta, ką iš tiesų jaučia, jo vidiniame pasaulyje nėra nei saulėtekio, nei saulėlydžio, nėra tvenkinyje plaukiojančios gulbės, karštą vasarą po lietaus naujai sužaliuojančios žolės, pakvimpančių gėlių ir medžių. Nėra, toks žmogus tik žino, kokie gamtos reiškiniai yra jį supančiame pasaulyje, juos atpažįsta ir gali apie juos kalbėti, bet jo širdies gijos sutrūkinėjusios, nepasiekia gamtos. Vidinis pasaulis pripildytas švininio sunkumo, tai sunkiai ištveriama, tai skatina ieškoti išsigelbėjimo, kažką apčiuopiamo pajausti, kad palengvėtų.

Tą apčiuopiamą pojūtį sukelia peilis, kuriuo rėžiama per savo ranką. Taip, tai patologija, jos priežastis aiškiname, remdamiesi biologijos, psichologijos, sociologijos mokslais. Man svarbus kultūros vaidmuo. Kaip mokomės pajausti tai, ką girdime ir matome? Kaip mokomės suprasti save – jaučiantįjį?

Iš S.Šemerio „Veni, Creator Spiritus“: „Įgalink – būti mus vis gyvus, / Prapraust vargus, kur mus apgobę, / Sausroj vandens fontanu švirkšti, / Iš akmenio išspausti syvus, / Skurde surast slaptingą lobį, / Išvyst tamsoj šviesybės kibirkštį.“

Praprausti vargą – tai pradėti šviesiau gyventi esamomis sąlygomis, nusiplauti nuovargį. Šviesėjimo, laisvėjimo procesas visada reikalauja laiko. Garbaus amžiaus vienišas žmogus nudžiunga, kai jį kažkas atsimena. Neįgalų vaiką auginančios mamos veide šokteli gyvybės kibirkštėlė, kai aplankyti atėjęs žmogus pažiūri į jos išsiuvinėtą paveikslą ir nebegali nuo jo atplėšti akių. Prausimas vargų – tai konkurencijos, bėgimo sustabdymas, laiko atradimas panirimui į paprastą žmogaus tarp žmonių gyvenimą, į šventą valandą, kai tiesa yra lygybės ženklas tarp žodžių imti ir duoti.

Atakuoja žodžiai: depresija, perdegimo sindromas, nerimas, socialinis darbas, žodis vargas lyg ir nebedera prie šiuolaikinio skubančio pasaulio kultūros, bet jis tebėra.

Tamsa ir skurdas taip pat tebėra.

Dar vienas greitosios pagalbos automobilis. Šįkart dvasinėje krizėje šešiolikmetė – pavargo gyventi, nes gyvenime nieko nėra: tik mama, kuri vis nepatenkinta ja ir broliu, tik vienas kompiuteris, kuriuo abu vaikai turi naudotis. Abiejų pamokos vyksta tuo pačiu metu, o jie mokosi skirtingose klasėse. Prisijungti prie pamokų išmaniuoju telefonu brangiai kainuoja.

Ji pavargo būti skurdžios šeimos vaiku. Įprastinio mokyklinio gyvenimo nebėra, draugių nebėra. Tik su socialine pedagoge gali pasikalbėti – daugiau ji niekam neįdomi, nereikalinga. Sutinku, kad sunku. Toks gyvenimas panašus į dvasinę sausrą, kurioje reikia paprašyti Kuriančiąją Dvasią lašeliu pagirdyti perdžiūvusią žemę.

Kas užsivelka moksleivio drabužius, apsiauna jo batus, ateina į jo kambarį ir pakviečia kartu tamsoje ieškoti šviesybės kibirkštėlės, skurde – slaptingojo lobio?

Anksti pavargstame, anksti prarandame tikėjimą, kad sausros išvargintoje dykumoje žmogus gali prasiveržti kaip gyvojo vandens šaltinis.

Jūrų ristuvai vis čiužina jūrą, S.Šemerys, pamėgęs daryti eilėraščius, žaisti forma, rimais, smagiai, keturvėjiškai įsiveržia į mano dienas. Laiko ristuvai vis čiužina mintis. Vėjo, atveriančio duris, nykumoje įsikalinusioms sieloms, vėjo, griaunančio susvetimėjimo užtvaras.

Vėjo!

55

GINTARO LAŠAI

Kaligrafijos eskizai Iš spaudai ruošiamos knygos Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

***

***

Atkeliauju su vasarų triukšmu ir kurortinio gyvenimo spalvinėmis dermėmis, susitikimų, išsiskyrimų gravitacinėmis nuotrupomis.

Arbatą geriu rytais namuose, ne terasoje, už stiklo, už lango ūžia mašinos, skubančios į nežinią. „Arbata iš pakelio prasta, neskani“ – skaitau virtualioje erdvėje užrašytus žodžius. Tarsi jie ragautų tikrąjį mano kelionės skonį.

o dabar kaip ir vakar lašnoja virdulys dusliai kaukia virtuvėj ir koridoriuj dega lempa žvanga raktai ir grindys girgžda šito triukšmo paletėj nemiega nei diena nei naktis nei laikas spaudžiu laikus ir laikai nubėga pasivaikščiot prie jūros kur kriauklės kur riaumoja viena vienišystė vėjams švilpiant surankioja kirai ir žuvėdrų neleidžia išklysti toms žuvims kurios mirusios guli kurios žiūri o nežinios akys sprogsta tyliai kartu su medžiais su žydėjimo pumpuru – skelbiančiu pradžią

Beskonybės tiek daug, kad nesutalpinsi į jokią pakuotę, nesuvyniosi į celofaną.

Tik atminties tinklą užmesi ant iškedentų sparnų, iš vasarinių dermių...

Spengia ausyse amžinieji priekaištai, susilieja vėjai ir smėlis pripildo ligi pat gerklės, kad neįkvėptum, kad nesušuktum, nerėktum...

Daiva Molytė-Lukauskienė. Kaligrafijos eskizai.

56

GINTARO LAŠAI

aname gyvenime

Kęstučiui N.

dabar kai žiūriu į tavo įrašus FB į nuotraukas susitikimų ir išsiskyrimų laikas sustoja o norėtųsi kad tęstųsi toji amžinybė praeities vizijose kad fotografuodama tave atsistočiau šalia geidėm to selfio prie beržo rudenėjančiam kurorte žarstydami aukso lapus ir spardydami į šalis girdžiu kaip tolsti nuo mūsų. Tądien atsiskyrei ir niekas negalėjo sulaikyti ir suturėti išskrendančio krintantis turi sparnus ir tu tai regėjai visą laiką garsiai kartojai to riksmo pilnos mano ausys sklidini kambariai ir kiemai kai girdi ir nenori išgirsti aš užsikimšiu ausis įsižeisi nes velniškai gėda kai muša į sąžinę kai pasibeldžia galėjai neišnykt ir žinojai kad neišnyksi išnykęs...

Ženklas Nakties saulė pakilo virš seno klojimo ir ugnies vertikale iškeliavo...

Laikas būti. Laikas išeiti.

Tik artimuosius kartais išvystu dangaus debesyse.

Tai jų sukurti ženklai, senojoje maldaknygėje, paliktoje ant palangės.

Atverstoje knygoje. Šventųjų abrozuose žvelgiančiuose iš pirkios kampų. Šv. Agota sauganti nuo ugnies. Šv. Jurgis nugalintis slibiną, atrakinantis žemę.

Viską galinti Dievo motina Mergelė Marija ir Jėzus.

Nutaškytuose vandeniu paviršiuose, prie lauko virtuvės, medinėje geldoje, metalinėje šulinio rankenoje, suirusioje tvoroje, delnų prisilietimo ženklai skiriantys ir išsiskiriantys. Įspėjantys, perspėjantys. Ženklus danguje braižė paukščiai ir vėjai, ir žmonės.

Smingantis laikas.

Nykstantis išraižytuose ženkluose: linijose, dėmėse, taškuose, garsuose, vizualiuose akcentuose.

Žemėje, išraustoje kurmių.

Kryžiaus ženklas. Saulės ženklas.

Kelionės ženklas.

Miesto ženklas iškaltas akmenyje – simbolis, žymintis visas ribas ir apribojimus.

Dangaus ženklas. Tavo ženklas.

Tą kartą sušmėžavęs ugninis siluetas. *** šiandien vynotekoje sutikau vyrą jis buvo panašus į mano nuodėmklausį kunigą iš naujosios parapijos bažnyčios išpuoštos vitražais freskomis mozaikomis šventųjų gyvenimais tuose namuose buvo įsikūręs anoniminių alkoholikų klubas anoniminių gyvenimų ir išgyvenimų ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ tamsiųjų ir šviesiųjų fragmentų iš dvylikos žingsnių: pirmas antras trečias ketvirtas kai mano nuodėmklausys žvelgdavo į minią nuo šventoriaus regėdavau jame ne žmogų ir ne antžmogį ne dievą tėvą ne sūnų regėdavau kančios spalva pažymėtą jo raudoną veidą šiame kūrinyje dominuojantį akcentą kurį išvysdavo skubantys bėgantys einantys parapijiečiai pamenu kai pirmą kartą su tėvu važiavom pro šią bažnyčią aš garsiai sušukau: žiūrėkite vienuolyno fasade mozaika juokėsi ir tėvas ir jo sūnus išgirdę šiuos žodžius tik dievas ramiai žvelgė nuo sienos ir kai šiandien aš jį sutikau vynotekoje rankose jis laikė vandens butelį stovėjo laukė kol sumokėsiu už raudonąjį vyną du buteliai skaidraus ugninio gėrimo virtę į vandenį vandeniu virto

*** norėčiau uždrausto vaisiaus to geismo nokstančio rojaus soduose aprašytojo obuolio raudonskruosčio užnuodyto švelniai paliesti lūpomis vos vos lyžtelti *** porcelianinis indas apvirsta išsilieja jausmai juoda arbata suteka į lėkštelę išmargintą rytietiškais raštais minimalistinėmis vertikalėmis auksuotos paviršiaus dėmės žaidžiantys klajonių atspindžiai ir vienintelis klausimas be atsakymo kas aš esu? kas tu esi? *** Sėdėti mašinoje Ir piešti žuvį kuri 58

Iššoko iš Svijanės ežero Gerti kavą Raibuliuojant vandens paviršiui Vėsinti bespalvį laiką Nekrintant medžių lapams Nutapyti peizažą ir Pakabinti paveikslą Ant plastikinės Pakelės kavinės sienos Papasakoti kaip gyvatė Tą naktį apsivijo Tavo koją Ir tylėti tylėti tylėti *** o jūs ponia neturite juodų apsauginių lateksinių pirštinių karantinas tęsiasi tarsi siaubo filmas jūs puošiatės šiomis guminėmis rožinės spalvos daugiafunkcinėmis o kur jūsų juodos spalvos kaukė jūs esate bekaukė beveidė be girdžiu kaip garsiai klykia policijos automobilis ir lekia link jūros švytuodamas visomis spalvomis čiulbant paukščiams pavasarį girdėt kaip sprogsta medžių pumpurai kaip sproginėja reaktyviniams lėktuvams kylant oras ir širdis o jūs neįsigijote lateksinių pirštinių internetiniame turguje kodėl ieškote šioje erdvėje už plastikinės sienos ir skydo esu tik aš o lateksinių pirštinių čia nėra yra bet nėra ponia užsidėkite kaukę

iš kur atsišauktų: giesme lakštingalos ar žvirblio.

Neįsižeisk, paukšti, kai kirai prie jūros, žiūrėdami į akis, sukapos geležiniais snapais tavo krūtinę, geisdami širdies.

Visos sakmės išklausytos, visi žodžiai išrašyti senuose papiruso ritiniuose, pergamentuose ar molio lentelėse, olose. Įkelti į Vilendorfo ar Milo Venerų lūpas.

Palieti apvalų pilvą, krūtis, artėji link vulvos.

Mylimiausia, laukiamiausia, geidžiamiausia iš karališkosios praeities. Sukurta iš žemės molio, marmuro, gipso, bronzos.

Ne tavo Venera. Ne. Ką tu mylėsi žiloje vienišystėje?

Ką tu mylėsi?

***

***

O ką tu mylėsi žiloje vienišystėje? Šioje ubagystės atskirtyje, ką tu mylėsi?

Skaitai senų draugų laiškus virtualioje erdvėje.

Jie nepasikeitė. Kad ir kur būtų,

Tai ašis – Tai gyvenimo mūsų vežimas.

Kožną kartą įklimpęs, Nurieda tolyn...

GINTARO LAŠAI

Vertimų virtuvė:

lietuvių ir lenkų literatūros susitikimai Nidoje Darina DETOLLI

Šiais metais Neringa yra paskelbta Lietuvos kultūros sostine. Kiek nutolęs kraštas, marių atskirtas nuo Klaipėdos, yra galingas savo istoriniu ir kultūriniu kontekstu. Daugeliui Neringa asocijuojasi su poilsiu, sielos turtinimu ir kūrybos skatinimo vieta. Šiuo metu Neringos širdyje Nidoje vyksta Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos kartu su partneriais – Varšuvos universiteto Baltistikos centru ir Lenkijos institutu Vilniuje – įgyvendinamas projektas „Literatūros vertimų virtuvė 2020“. Įgyvendinant literatūros vertimo projektą, siekiama stiprinti tarptautinius ryšius. Jau ne vienerius metus biblioteka bendradarbiauja su Baltistikos centru, kartu puoselėja lenkų ir lietuvių literatūros sklaidą. Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas projektas įgyvendinamas kūrybinių dirbtuvių forma Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos padalinyje – Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre Nidoje.

Projekte bendradarbiauja patyrę vertėjai ir pradedantieji – studentai. Vertimų kūrybinių dirbtuvių metu studentus konsultuoja profesionalūs vertėjai Agnieszka Rembiałkowska, Irena Aleksaitė, Vytautas Dekšnys.

Jie teikia rekomendacijas, dalijasi vertėjų darbo paslaptimis ir metodais, studentams padeda versti žymius lietuvių ir lenkų autorių kūrinius.

Iš lenkų į lietuvių kalbą verčiami šiuolaikinių lenkų poetų Annos Piwkowskos, Jaceko Gutorowo, Wojciecho Bonowiczo tekstai. Iš lietuvių į lenkų kalbą verčiama poetų žemininkų kūryba – Alfonso NykosNiliūno, Henriko Nagio, Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio, Juozo Kėkšto eilėraščiai.

Į lenkų kalbą taip pat verčiama lietuvių proza: H.Nagio „Autobiografija“ (1991), Juozo Girniaus „Žmogaus prasmės žemėje poezija“, A.Nykos-Niliūno „Nevermore.

Vytauto Mačernio portretui ir atminimui“, „Populiarumas ir poezija“.

Kūrybinių dirbtuvių programą papildys virtualios paskaitos: literatūrologo, Klaipėdos universiteto dėstytojo dr. Marijaus Šidlausko „Poetai žemininkai: tradicijos ir kontekstai“ ir Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos instituto mokslininkės dr. Małgorzatos Kasner „Audrų ir vėtrų poetas: Juozas Adomavičius-Kėkštas (1915–1981) ir žemininkai“.

Projekto dalyviams planuojama organizuoti ekskursijas Juodkrantėje, aplankant L.Rėzos kultūros centrą, ir Klaipėdoje – maršrutu „Literatūrinė Klaipėda tarpukariu“, taip pat susitikimus su poetėmis Daiva Molyte-Lukauskiene ir Dalia Tamošaus-

kaite, Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojais, kartu apžiūrint bibliotekoje veikiančią skulptoriaus Algirdo Boso kūrinių parodą „Poetai ir rašytojai medaliuose“.

Kūrybinių dirbtuvių pabaigoje jaunųjų vertėjų darbai bus pristatyti Neringos bendruomenei ir Klaipėdos knygų mugėje. Įgyvendinto projekto rezultatais taip pat bus pasidalyta ir virtualioje erdvėje – jaunųjų vertėjų darbai bus viešinami Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos ir Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro tinklalapiuose.

Tarptautiniai vertėjų susitikimai jau daugiau nei dešimtmetį organizuojami Lietuvos pajūryje. Tarp sėkmingai įgyvendintų projektų – „Pamario literatūra lenkiškai“ (2007), „Simonaitytė prabyla lenkiškai“ (2018) ir kiti.

Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras Nidoje įkurtas 2018 m.

KLAVB archyvo nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Prie Klaipėdos te a

Klaipėdos teatras XX a. pirmajame dešimtmetyje.

karietos, kad nuvežtų juos į šventę, besitęŽodis ir muzika, drama ir opera, komedija ir operetė senosiančią iki pat paryčių. sios Klaipėdos teatre susipynė į darnią visumą. Liudijama, Kiek kitokia padėtis teatre susiklostė kad tuomečių miesto gyventojų „alkis teatro kūrybai neturėjo po 61-erių sulaukusio teatro direktoriaus F.E.Morohno mirties 1857 m. ribų“. Klaipėdiečių pomėgis ir gana gilus meno supratimas buvo didelė paskata mieste vystyti profesionalųjį teatro meną, pasikviesti svečių iš kitų teatrų, rengti jų gastroles Mėmelyje. Sudegė ir buvo atstatytas

Jovita SAULĖNIENĖ

Puota muzikos mėgėjams Iki pat XX a. pradžios Klaipėdos teatras priklausė privatiems asmenims, kurie samdydavo direktorius. Jie formavo Klaipėdos teatro veidą. Vienas iš jų buvo Francas Eduardas Morohnas – talentingas kapelmeisteris, režisierius ir aktorius, kuris Klaipėdos teatrui vadovavo 1841–1857 m.

Pasak Heinricho A.Kurschato, F.E.Morohno teatras muzikos srityje pasiekė „tikras menines aukštumas, kurių 60

niekada nebepavyko pakartoti. Nuo G.Donizetti, W.A.Mozarto ir G.Rossini iki G.Verdi. Scenoje skambėjo visų žymiausių kompozitorių kūriniai. Trejų ar ketverių metų repertuaras buvo šventė, tikra puota muzikos mėgėjams“. Teisus Ludwigas van Beethovenas, sakęs, kad „muzika privalo išskelti ugnį iš žmogaus sielos“. Puikios režisūros muzikiniai spektakliai žavėjo miestiečius, atvėrė jų sielas grožiui ir žadino vaizduotę.

Tuo laiku nusistovėjo nuoširdūs žiūrovų santykiai su teatrinio meno kūrėjais. Dažnai aktoriai po spektaklių buvo kviečiami į draugiškus pobūvius, kuriuos organizuodavo aplinkiniai dvarai. Prie teatro durų aktorių laukdavo ketvertu arklių kinkytos

Įdomiai baigėsi ir F.E.Morohno režisuotas paskutinis 1854 m. teatro sezono spektaklis „Nežaiskite su ugnimi!“. Taip sutapo, kad 1854 m. spalio 4 d. po šio spektaklio kilęs Didysis gaisras pelenais pavertė didžiąją dalį Klaipėdos. Teatras sudegė, o jo veikla beveik visiškai sustojo.

1855 m. buvo surasta laikina teatro buveinė. Naujojo teatro pastato durys buvo atvertos 1860 m. Tai progai muzikos direktorius Kolbė sukūrė šventinį himną, kurį giedojo visi trupės nariai. Neužmiršta ir sena tradicija – aktorė J.Morohn perskaitė teatro režisieriaus H.Linckės parašytą prologą apie gaisro apgadintą ir naujai prikeltą teatrą. Šventę užbaigė komedija „Gražioji sesuo“.

Po gaisro į teatro repertuarą buvo įtrauktos tik dvi operos: C.M.von Weberio

KULTŪROS ISTORIJA

e atro ištakų (2) „Laisvasis šaulys“ ir F.von Flotow „Alessandro Stradella“. Be abejo, tai netenkino teatro mėgėjų.

Svečiai iš Karaliaučiaus Aukšto muzikos lygio stygių stengtasi kompensuoti pasikviečiant į svečius kaimyninius teatrus. Žvilgsnis pirmiausia nukrypo į Karaliaučių, kurio menininkams Klaipėda ir jos uostas, molai, švyturiai darė „tikro jūros miesto“ įspūdį.

1862 m. įvyko Karaliaučiaus operos draugijos gastrolės Klaipėdoje. Kaimynai atvežė operų, operečių, muzikinių komedijų. Spektakliai buvo rodomi penkias dienas per savaitę ir buvo gausiai lankomi. Tada Klaipėda, pasak tyrinėtojų, „pirmą kartą išgirdo Richardo Wagnerio „Tanhoizerį“, Heinricho Marschner „Hansą Heilingą“, Giacomo Meyerbeerio „Robertą velnią“, Charlesio Gounod „Faustą“, Carlo Marios von Weberio „Oberoną“ ir kt.“.

Klaipėdiečiai itin mėgo Karaliaučiaus menininkus. Tų laikų miestiečiai rodė jiems dėmesį, dažnai kviesdavo aktorius į privačius pobūvius.

Operos „Faustas“ afiša. Spektaklis įvyko Mėmelio teatre 1935 m.

Režisierius – S.Dautartas, dirigentas – J.Kačinskas. Fausto partiją atliko solistas Antanas Kučingis.

Patiko ir atvykusiesiems: „Retos žuvys, omarai ir vėžiai, imbieras ir visų rūšių likeriai tarnavo kūno penui ir palaikė gyvenimo dvasią. Prie šios dietos mes, sausumos žiurkės, nebuvome įpratę.“ Taip rašė savo atsiminimuose aktoriai, svečiavęsi Klaipėdoje. Žinoma, tuose atsiminimuose minėjo nuotykius, patirtus teatro karavanui plaukiant per Kuršių marias, vieškelius, karavano sustojimus kaimo smuklėse ir ten užvirdavusį linksmą gyvenimą, kai šampaną puikiausiai atstodavo degtinė... Bet tai jau kita tema. ►

Teatro aikštė 1925 m. Čia vykdavo turgūs, spalvingi jomarkai.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Dirigavo R.Wagneris

Klaipėdos miesto teatras ir paminklas poetui S.Dachui „Taravos Anikė“.

Gastroliavo Klaipėdoje ◄ Jau nuo pat pirmųjų teatro Klaipėdoje gyvavimo dienų sulaukta žinomų menininkų gastrolių iš įvairių teatrų. Pirmoji iš Lisabonos karališkojo teatro atvykusi šokėjų pora pasirodė baletų spektakliuose „Žizel“ ir „Dailininko sapnas“. Į Klaipėdą buvo pakviesti ir Rusijos dvaro aktoriai Alexanderis Liebe, Charlotte Frohn, Henris Huvartsas, iš Hamburgo – Victoras von Bausnernas, iš Magdeburgo – Marie Kriuger. F.Schillerio „Plėšikų“ pertraukose Amalie Lorenz iš Kopenhagos demonstravo šokio meną.

Teatras buvo sausakimšas aštuonis vakarus, kai scenoje pasirodė Anglijos šokėjų Westų šeima.

XIX a. 7-ajame dešimtmetyje didelis kultūros įvykis buvo Dancigo operos teatro gastrolės, kurių metu buvo parodytas 31 spektaklis. Juose griežė ir klaipėdiečio Roederio vadovaujama Klaipėdos miesto kapela. Tada pirmą kartą mieste nuskambėjo R.Wagnerio „Lohengrinas“.

Pasibaigus žiemos sezonui, gastrolių pasirodymai vykdavo Šaulių namų sodo koncertų scenoje. Vasaros vakarais tai buvo ypač maloni pramoga. Šaulių namų sode surengta maždaug dvi dešimtys spektaklių.

Teatro aikštė su vaizdu į Malkų (dabar Naujoji Uosto) gatvę.

62

Įsimintinas ir jau visiems žinomas vieno didžiausių vokiečių romantinės muzikos kūrėjų Richardo Wagnerio (1813–1888) gyvenimo epizodas, susijęs su Klaipėdos teatru. Kompozitorius 1836 m. liepą iš Magdeburgo atvyko į Karaliaučių, kur susižadėjo su publikos numylėtine, gražuole aktore Mina Planer. 1836 m. lapkričio 24 d.

R.Wagneris su ja susituokė Karaliaučiaus Tragheimo bažnyčioje. Karaliaučiuje jaunoji pora gyveno iki 1837 m. R.Wagneris dirigavo orkestro koncertuose, kūrė muziką.

Karaliaučiaus teatro draugija 1836 m. rugpjūtį ir rugsėjį gastroliavo Klaipėdoje, tad čia atvyko ir R.Wagneris. Savo „Autobiografijoje“ (1870 m.) kompozitorius apie tai rašė: „Liūdna viešnagė Klaipėdoje, apgailėtinas mano daliai tekęs vaidmuo, kai atsidūriau varganoje padėtyje, įskaudintas, kenčiąs nuo atšiauraus klimato, kuris net vasaros vakarais apgaubdavo mane šiurpia vėsa, mano meninei raidai tai buvo vėjais paleistas laikas...“ Tačiau pasididžiavimo jausmas, kad toks muzikos genijus pabuvojo ne tik mieste, bet ir jo teatre, J.Sembritzkio žodžiais tariant, „mojavo dirigento lazdele, apsimovęs baltas minkštos odos pirštines“, neapleidžia iki šiol.

Tik gal nebeužtenka šio fakto tik kartoti.

Tai tik keli fragmentai iš XIX a. Klaipėdos turtingo muzikinio gyvenimo, tik keli epizodai iš tuo laiku savo talentą dalijusių menininkų. Gilesnė pažintis mus įvestų į gražų, didingą ir gyvybingą meno pasaulį.

Pabaiga. Pradžia – „Durys“, 2021 m. balandis, Nr. 4(88)

Asmeninio archyvo nuotr.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8