Andrius RAMANAUSKAS. „Tėvas“: atminties labirintuose be išėjimo? ŽURNALĄ REMIA

„Tėvas“: atminties labirintuose be išėjimo?

„Kodėl tu į mane žiūri, tarsi man būtų kažkas blogai? Man viskas gerai!.. Aš nepaliksiu savo buto!.. Juk čia mano butas, taip?“ – tėvas klausia nežinančios, kaip paaiškinti dukros Floriano Zellerio filme „Tėvas“.

Andrius RAMANAUSKAS

Pabaigos scenarijus

Koks bus mūsų gyvenimo pabaigos scenarijus? Senatvė – tai žvėris, lėtai naikinantis ne tik kūną, bet ir protą. Senatvinė demenci- ja – būsena kai fizinis skausmas nėra baisiausia, kas gali nutikti pabaigoje. Dažniausiai ji asocijuojasi su blėstančia atmintimi ir dėl to atsirandančiais orientacijos sutrikimais, kurie galiausiai išsivysto į senatvinę silpnaprotystę. Ši būsena ne tik iš atminties ištrina atsiminimus, įvykius, žmones ir daiktus, ji pamažu ardo žmogaus socialinius ryšius ir ištrina pačią asmenybę. Atmintis mums padeda orientuotis laike, erdvėje ir savo tapatybėje. Praradus šiuos tris orientyrus, gyvenimas tampa chaotišku labirintu be išėjimo.

Šešiems „Oskarams“ nominuotas filmas „Tėvas“ („The Father“, 2020 m.) tuo tamsiu labirintu ir vedžioja žiūrovus. Režisierius F.Zelleris – teatro dramaturgas iš Prancūzijos dar 2012 m. sukūrė pjesę tuo pačiu pavadinimu („Le Père“), kurią vėliau nusprendė adaptuoti filmui su sąlyga, kad pagrindinį sergančio tėvo vaidmenį atliks legendinis britų aktorius, dabar jau 83-ejų Anthony’s Hopkinsas. Anot debiutuojančio kino režisieriaus, jis troško A.Hopkinso, nes žiūrovai šį aktorių dažnai prisimena įkūnijantį stiprius, kitus kontroliuojančius personažus. Pamatyti tokį tipažą silpną ir pažeidžiamą, F.Zellerio nuomone, būtų prasminga, tai tik sustiprintų filmą apie senatvinę demenciją ir visus jos padarinius artimiesiems.

Pasakojimo metodas

Apie filmo siužetą. Entonis – pasiturintis anglų inžinierius, griežtai atsisako bet kokios sveikatos specialistų pagalbos. Nebematydama kitos išeities, jo suaugusi dukra Anė (akt. Olivia Colman) pati rūpinasi tėvu. Tačiau ligai progresuojant Entonis tampa vis nesukalbamesnis, piktas ir pagiežingas. Jis ima nebepažinti dukters, o faktai iš ankstesnio savo gyvenimo pradeda painiotis. Dukrai tenka pamažu susitaikyti su neišvengiamu sprendimu tėvą palikti slaugos namuose.

Šio filmo siužetą gana sunku tiksliai aprašyti. Greičiausiai todėl, kad dėl paties filmo konstrukcijos didelę juostos dalį žiūrovai paliekami nežinioje. Nors istorija nėra pasakojama iš sergančiojo perspektyvos, tačiau filmo forma ir struktūra nuolat sukuria pasimetimo jausmą. Kai atrodo, kad kaip stebėtojas žinai, kas vyksta, juosta pateikia prieštaraujančių faktų. Pradedi abejoti, ar žinai net elementarius dalykus apie personažus, kartais nesupranti įvykių eiliškumo, nors prieš minutę viskas buvo aišku. Toks pasakojimo metodas čia labai gerai suveikia, nes kūrėjų tikslas buvo ne sukrėsti žiūrovus netikėtais siužeto vingiais, o įsijausti į sergančiojo padėtį.

Tarsi galvosūkis

Režisierius norėjo pastatyti žiūrovus į unikalią poziciją. Tarsi jie eitų tamsiu labirintu ir abejotų viskuo, ką mato. „Tėvas“ nėra tik istorija. Tai visų pirma patirtis, ką reiškia palaipsniui prarasti visus inkarus, kurie jungia su realybe. Tarsi žiūrovai būtų sergančiojo galvoje. Teatro scenoje to perteikti

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Tėvas“ / „The Father“. Žanras: drama. Sukurta: 2020 m. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Režisierius: Florianas Zelleris. Prodiuseriai: Davidas Parfittas, Jeanas Louisas Livi, Philippas Carcassonnė, Christophas Spadonė, Simonas Friendas. Scenarijaus autoriai: F.Zelleris, Christopheris Hamptonas. Operatorius: Benas Smithardas. Garso takelis: Ludovico Einaudi. Vaidina: Anthony’is Hopkinsas, Olivia Colman, Markas Gatissas ir kiti. Trukmė: 1 val. 37 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų. Filmo „Tėvas“ režisierius F.Zelleris – teatro dramaturgas iš Prancūzijos, dar 2012 m. sukūręs pjesę tuo pačiu pavadinimu. Samuelio Kirszenbaumo nuotr.

s labirintuose be išėjimo?

Kadrai iš filmo „Tėvas“ (rež. F.Zelleris, 2020).

nepavyktų, bet kinematografinės priemonės efektyviai leidžia patirti dezorientaciją.

Didžioji dalis veiksmo vyksta bute, kuris nuolatos kinta. Kiekvienoje scenoje šiek tiek pasikeičia baldų padėtis ar pakabintų paveikslų išdėstymas ir net kambarių suplanavimas. Mažos, kartais vos pastebimos metamorfozės personažų fone žiūrovus priverčia nuolat abejoti, kur vyksta veiksmas. Viskas lyg ir atpažįstama, bet niekada nesijauti tikras, kieno tai butas. Tėvo? Dukters? Kurios dukters? O gal tai slaugos namų palata?

Stebėtojai čia turi būti nuolat aktyvios būsenos, tarsi spręstų galvosūkį. Tik čia ieškoma ne sudėtingo sprendimo rakto ar kokios gilios prasmės, o paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, koks dabar laikas? Kur aš? Su kuo aš ir kas aš? Panašiai, kaip ir senatvinės demencijos etapais. Iš pradžių painiojamas laikas, paskui sunkiai identifikuojama erdvė

„Tėvas“ nėra tik istorija. Tai visų pirma patirtis, ką reiškia palaipsniui prarasti visus inkarus, kurie jungia su realybe.

ir galiausiai abejojama savo paties tapatybe. Žiūrovams tenka sudėti trūkstamas dėlionės dalis, kad elementarūs šios istorijos faktai taptų prasmingi.

Užburiantis vaidmuo

Kad ir kokia būtų išradinga juostos forma, be aktorių įtikinamos vaidybos toks filmas gali lengvai tapti nesuprastas ar net juokingas. „Oskarą“ už geriausią vyro vaidmenį laimėjęs A.Hopkinsas užburia savo darbu. Tikroviškas, žiaurus ir sąžiningas jo vaidmuo jau dabar kai kurių vadinamas geriausiu jo karjeroje. Jis pateikė širdį graužiantį, pražūtingą ir kartu gražų pasirodymą. Jis perteikė šios siaubingos ligos painiavą, baimę ir pyktį. Filme A.Hopkinsas be vargo, kartais vos per kelias sekundes pereina nuo žavingo pagyvenusio vyriškio iki tikrai bauginančio senio, nuo griežto, nepalenkiamo charakterio vyro iki pasimetusio vaiko.

Pats aktorius, pasakodamas apie šį vaidmenį, išliko kuklus ir dažnai minėjo, kad scenarijus buvo labai geras ir visas užuominas rasdavo ten. Todėl jam neprireikė daug pastangų ieškant teisingo priėjimo prie savo personažo. Jis dažnai nustebdavo, kad daugeliui atrodo, jog šį vaidmenį atlikti turėjo būti didelė kančia ir labai varginantis procesas. „Žinau, kad jūs norite įdomios istorijos apie mano vaidmenį, bet aš jos tiesiog neturiu. Niekada nebuvau tas aktorius, kuris perlenkia lazdą, ieškodamas ryšio su personažu. Visada atidžiai skaitau scenarijų, nes visi kabliukai būna ten. Kai ateina laikas vaidinti, einu ir vaidinu. Tiesiog ištransliuoju viską per save“, – pasakojo A.Hopkinsas.

Kad ir kaip viską paprastai bando aiškinti britų kino legenda, filmas be galo sunkus. Kaip ta realybė, kurią mėgstame ignoruoti. „Tėvas“ įtikinamai ir įtaigiai perteikia senatvės kančias, todėl ši juosta veikiausiai daugeliui pateks į filmų kategoriją „toks geras, bet daugiau niekada nenorėčiau patirti ir pamatyti to dar kartą“. Tačiau ir to vieno karto pakaks. Anot paties režisieriaus F.Zellerio, „šis filmas aktualus visoms kultūroms, nes daugelis žiūrovų turi panašių patirčių ir savų istorijų su artimaisiais. Nesvarbu, kur gyventume, sudėtinga situacija su mylimais žmonėmis, kai meilės tiesiog nebeužtenka, paliečia visus vienodai“. Ir tai kelia siaubą labiau nei Hanibalas Lekteris.