Kristina SADAUSKIENĖ. L.Vyšniauskas: abejojimas – aktoriaus darbo dalis LEIDĖJAS 2021 UAB „Ilada

L.Vyšniauskas: abejojimas – aktoriaus darbo dalis

Šių metų pradžia Klaipėdos dramos teatro aktoriui Liudui Vyšniauskui kupina darbų. Didžiausias – pagrindinis vaidmuo žymios lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz kuriamame spektaklyje. L.Vyšniauskas įkūnys baroko dailės genijų Michelangelo Merisi da Caravaggio. Tai – pirmas toks didelis aktoriaus vaidmuo šiame teatre, tarptautiniame, lietuvių ir lenkų teatralus sujungiančiame kūrybiniame procese. „Aš net iš išvaizdos nepanašus į Caravaggio“, – sakė aktorius. Tai galima priimti kaip palengvėjimą. Net jei dailės istorijoje jis įrašytas greta didžiausių meistrų – gyvenime Caravaggio buvo linkęs į žiaurumą, kaltintas žmogžudyste. Įdomu, kad kalbantis su L.Vyšniausku, lengva pastebėti kažką jo povyzoje, raiškoje – sunkiai įvardijamų bruožų rinkinį, lengvai leidžiantį energingą, laisvalaikiu žvejoti mėgstantį aktorių įsivaizduoti vaikštantį Italijos gatvėmis prieš penkis šimtus metų.

Kristina SADAUSKIENĖ

Sudėtingas personažas

– Ieškant informacijos apie Caravaggio, jis atsiskleidžia kaip prieštarų kupina asmenybė. Kaip savo personažą apibūdintumėte pats?

– Sakyčiau, kad mes dar tik pradedame susipažinti. Ir ta pažintis neužsibaigia kuriuo nors repeticijų bloku ar premjera.

Caravaggio yra sudėtingas personažas. Jis maksimalistas, nori visko čia ir dabar, ir greitai. Neturi kantrybės kai kuriais klausimais. Jis buvo genialus dailėje, bet tai nereiškia, kad toks buvo ir gyvenime. Kai kuriais labai elementariais klausimais jis buvo gal net kvailas. Nuskriaudžiantis ne tik save, bet ir visus aplinkinius. Caravaggio genialumas labai susijęs, net neatsiejamas nuo jo žmogiško kvailumo. Jis turbūt negalėjo būti kitoks – už didžiules siekiamybes reikia susimokėti.

Mane domina ne tik pats dailininkas, bet ir jo aplinka. Jis tą aplinką stipriai veikė, kūrė savo gaivališku gyvenimu.

Dažniau tenka kurti fikcinius, išgalvotus personažus, bet šiuo atveju spektaklio centre – reali asmenybė.

– Kiek galvojote apie Caravaggio, kurdamas savo personažą? Ar jums svarbu istorinis tikslumas?

– Ne, jo nesiekiu. Manau, kad to ir nereikia daryti, nes ne tai esmė. Net vizualiai nesu panašus į Caravaggio. Nenoriu užsikrauti naštos, kuri nepadės sukurti vaidmens.

Ir jo asmenybės dydis manęs neslegia. Prieš spektaklį mažai apie jį žinojau: kad italas, kad neprastas dailininkas. ►

Anot L.Vyšniausko, klounada yra žmogaus gražioji pusė, jame gyvenantis vaikas. „Klounada man yra pasitikrinimas, ar jį dar turiu“, – sakė aktorius. Domo Rimeikos nuotr.

ViziTinė koRTElė

Liudas Vyšniauskas gimė 1984 m. klaipėdoje. 2009 m. klaipėdos universitete baigė režisūros specialybės studijas. Tais pačiais metais kartu su kamile kondrotaite įkūrė klounų teatro studiją „Dulidu“. klaipėdos dramos teatre dirba nuo 2013 m. Vaidmenys šiame teatre: Damiras, Tonis, Vlado, Alanas – M.Gavrano „Poros“ (rež. R.kudzmanaitė, 2013), Finbaras – T.Murphy „Sugrįžimas“ (rež. A.Pociūnas, 2014), Matijas – i.Vyrypajevo „Girti“ (rež. l.Vaskova, 2014), Platovas, rusų kazokų atamanas – A.Juozaičio „karalienė luizė“ (rež. G.Padegimas, 2015), Paskualinas, luko brolis – E.De Filippo „kalėdos kupjelų namuose“ (rež. P.Gaidys, 2016), Trupės vadovas – S.Mrožeko „Petro ohėjaus kankinystė“ (rež. D.Rabašauskas, 2016), Pirmasis poeto palydovas – G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. o.koršunovas, 2016), Balu – R.kiplingo „Džiunglių knyga: Mauglio broliai“ (rež. k.kondrotaitė, 2017), Viršila, Verbuotojas, karys – „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą (rež. E.Senkovas, 2018), Henekas – T.Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (rež. o.koršunovas, 2019), Žona, sargybinis – J.Anouilho „Antigonė“ (rež. M.kimelė, 2019), Brolis – G.Grajausko „Tinklas“ (rež. A.leonova, 2020). Vaidmenys klounų teatro studijoje „Dulidu“: klounas, katinas kicius – J.Čepoveckio „klounas ir pelytė Micė” (rež. k.kondrotaitė, 2009), Meškutis – S.kozlovo „Ežiukas rūke” (rež. k.kondrotaitė, 2011), klounas – „Dykuma” pagal A.de Saint-Exupéry (rež. l.Vyšniauskas, 2012), Arklys Dominykas – V.V.landsbergio „Arklio Dominyko meilė” (rež. k.kondrotaitė, 2013), Vertūnovas – „Šapito Šardam” pagal D.Charmsą (rež. k.kondrotaitė, 2015), nojus – „nojaus laivas“ (rež. k.kondrotaitė, 2016), Skrudžas – Ch.Dickenso „kalėdų giesmė“ (rež. k.kondrotaitė, 2019). Sukūrė Pono Donaldo Martino vaidmenį klaipėdos pilies teatro spektaklyje – E.ionesco „nuplikusi dainininkė” (rež. A.Vizgirda, 2009). ◄ Esu matęs šiek tiek reprodukcijų, net nepasakyčiau, kad jo darbai labai įstrigo. Bet kaip ir su visais dalykais – prisijaukini ir jie tampa svarbūs. Dabar jau esu susipažinęs su Caravaggio paveikslais. Tai man didžiulė nauda.

– Sakote, kad spektaklis kuriamas pagal Caravaggio paveikslus. Kurie iš jų labiausiai įstrigo, rezonuojantys, artimiausi?

– Sunku išskirti kurį nors vieną – būta skirtingų kūrybos etapų, dailininkui rūpėjo įvairūs dalykai.

Labiausiai imponuoja „Mergelės Marijos mirtis“, „Šv. Mato pašaukimas“, „Šv. Rožinio Madona“.

Man labai įdomi režisierės pasiūlyta dramaturgija, žvelgiant per Caravaggio paveikslus – analizuodami kūrinius, stengiamės suprasti, kas jam buvo įdomu, juokinga, kodėl jis vienaip ar kitaip elgėsi, mąstė, kūrė.

Pabandyti ir pasitikrinti

ir artumą. Kalbu iš savo varpinės, aišku. Bet pats tikrai pajutau didesnę pagarbą kolegoms.

– Esate sakęs, kad ruošiantis vaidmeniui netrūksta dvejonių. Dėl ko abejojate?

– Klaidžiojimas, abejojimas, mąstymas – tai aktoriaus darbo dalis. Aišku, nors kada reikia iš tų abejonių išeiti. Geriausia, kad tai sutaptų su premjeros data.

Bet jei neabejotume, taip pat nebūtų gerai. Gali ateiti į pirmąją repeticiją tiksliai žinodamas, kaip vaidinsi. Būsi pastovėjęs ir pasiruošęs prieš veidrodį. Bet greičiausiai klysi.

Turi viską leisti per filtrą – stebi, ar pavyksta, ar tos emocijos, ar ta gama. Vėl bandai iš naujo. Aplink yra žmonės, kiti personažai, muzika, režisūra, dailė, judesys, kurie gali tau padėti.

Džiaugiuosi, kad šįkart turėjome prabangią galimybę nuosekliai ieškoti. A.DudosGracz darbo metodas – ieškoti, bet ne šiaip sau, ne aklai. Pabandyti ir pasitikrinti.

Dirbant su tokia profesionalia režisiere – daug ramybės, eini pas ją su pasitikėjimu.

– Kaip einasi repeticijos? Juk dirbate su gana marga kompanija?

– Rezultatas bus aiškus per premjerą. O pats procesas labai įdomus. Man tikrai įdomu susitikti su tokia didele kūrybine grupe. Joje – žmonės, kurių nesvajojau susitikti. Jie liberalūs, demokratiški, laimingi. Tai – aukščiausios prabos šiuo metu kuriantys lenkų menininkai.

Labai smagu tuos žmones pažinti, ne tik dirbti su jais. Jei būtų buvęs greitas projektas, nespėtume pažinti vieni kitų. Džiaugiuosi, kad su lenkais susibičiuliavome, jie labai geri aktoriai, dirba rimtuose teatruose, įvairiausiuose projektuose. Bendravimas plečia akiratį ne tik profesiniu požiūriu – jų politinis, kultūrinis laukas yra kitoks nei pas mus. Jiems lygiai taip pat naudinga pažinti mus. Vyksta abipusiai mainai.

Dėl paties darbo – džiaugiuosi, kad jis sutapo su karantino pabaiga. Turiu laiko dirbti neskubėdamas, ramiai, įsigilindamas. Teatre juk skubėjimas yra natūralus būvis – vienas kitą nuolat lenkia terminai.

Toks darbas, kaip dabar, leidžia per repeticijas labai gerai pajusti kolegų svarbumą

Keturi banginiai

– Kas būdinga šiai režisierei?

– Ji mums pasakojo, kad savo metodą perėmė iš tėvo, garsaus tapytojo. Metodas paremtas keturiais banginiais – Biblija, antika, Antonu Čechovu ir Williamu Shakespeare’u. Šiame spektaklyje savo ieškojimuose daugiau rėmėmės antika ir Biblija. Tai diktavo mūsų nagrinėjami paveikslai. Režisierė matuoja tuo, kas jau labai seniai padaryta, sukurta. Juk visos temos iš tiesų jau apmąstytos. Tai žinant ir į tą paveldą atsižvelgiant, praplatėja ir tavo suvokimo laukas. Jei ieškai, kur atsiremti, kodėl neatsirėmus į tokius didelius banginius.

Beje, tai man susišaukia su laiku, kai važiuodavau į Vilnių pas brolį Skulptūros katedroje pasiklausyti darbų gynimo. Labai patikdavo dėstytojų analizės, apie ką ir kaip jie kalba. Meno kalba yra universali – kalbi ja arba ne. Pamenu, iš pradžių maniau, ko jie ten moko – mokytų tuos akmenis daužyti, kalti, lipdyti. Vėliau supranti, kad visi tai gali išmokti. Svarbiau, kaip mąstai, kaip žiūri į pasaulį ir į žmogų. ►

◄ – Lenkų ir lietuvių komanda kuria

spektaklį pagal italų dailininko gyvenimą ir kūrybą. Tai labai tarptautiška idėja. Kaip jus veikia šis tarptautiškumas, nepasimetate vertimo vingiuose?

– Tiesa, kalbos barjeras yra, bet mums labai pasisekė su vertėjais. Mūsų visų susikalbėjimas yra didžiulis su mumis dirbančio Nikodemo Szczyglowskio nuopelnas. Nuo vertėjo darbo greičio ir tikslumo priklauso labai daug. Juk sunku suprasti ir versti teatrinį žargoną. Atrodo, būtų paprasčiau, jei galėtume dirbti be vertėjo – kalbėti angliškai ar rusiškai, bet net ir manydamas, kad moki tas kalbas, gali pasiklysti vertimo niuansuose. Jei kažko nesuprasi, vėliau teks grįžti atgal, kažką perdaryti. Pasikartosiu, mums labai pasisekė. Vertėjui darbas su mumis reiškia nežmonišką krūvį ir nepertraukiamą susitelkimą į būrį žmonių.

Garbingai susiorientavo

– Prieš tai jūsų spektaklis teatre buvo kardinaliai kitoks nei būsimasis. Agnijos Leonovos režisuotame „Tinkle“ pagal Gintaro Grajausko pjesę jus matėme tik projekcijoje. Kokį įspūdį paliko tokio virtualaus teatro atmaina?

– Kalbėjau gyvai per kinektą. Tai buvo labai keistas jausmas, nuotolinio bendravimo patirtis, kai negirdi publikos. Gali ją išgirsti, pajausti tik per partnerį scenoje. Bet tai – kaip ledų valgymas per stiklą. Pastatymas buvo sudėtingas, bet vizualiai išėjo gana įdomus. Tai – didelis scenografijos dailininkės Irinos Komissarovos ir videomenininko Arčio Dzervės nuopelnas. Išvis tai buvo keistas karantininis kūrybos etapas – repeticijos „Zoom“ platformoje, rezultatas irgi pusiau virtualus. Nenorėčiau tokio teatro visada, bet susiklosčiusioje situacijoje visai garbingai susiorientavome. Džiugu, kad tas spektaklis sulaukė nemažai gerų žiūrovų atsiliepimų.

– Spektaklis įspėja apie šiuolaikinių ryšio technologijų sąlygojamą atotrūkį tarp žmonių. Ar jums pačiam artimas šis įtarumas įtinklintai ateičiai?

– Silpnėja ryšys tarp žmonių ir mažėja vietų psichiatrinėse ligoninėse.

Aktorius L.Vyšniauskas – Žona, sargybinis. J.Anouilho „Antigonė“, rež. M.Kimelė.

Henekas. T.Słobodzianeko „Mūsų klasė“, rež. O.Koršunovas. Kemel Photography nuotr.

Džiaugiuosi, kai pavyksta praleisti dieną be ryšio, pavyzdžiui, išeini dienai į repeticiją arba žvejoti, o vakare pažiūri, kiek daug praleistų skambučių, kiek tų laikų, širdučių. Pažiūri ir eini ramus miegoti, bet visą dieną tame nemirkai. Tai tikrai nieko gero neduotų.

Bet kartais technologijos gali pagelbėti žmonėms neišprotėti, kažką nuveikti nuotoliniu būdu. Nėra labai gerai, bet vis šis tas. Ir dabar, kai to labai reikėjo, jos padėjo mums bendrauti, dirbti.

Bendravimo jausmas

– Sakote, nenorėtumėte ledų laižyti per stiklą, bet žiemos pabaigoje nuskambėjo jūsų ir kolegos Artūro Lepiochino vestas virtualus teatrinis žaidimas „Zoom Zoom In My Room“. Kaip jis atsirado ir kokių savybių turėjo jo formatas, kad būtų kiek įmanoma gyvas?

– Sulaukiau teatro vadovo skambučio. Sako, gal tau gims mintis padaryti kažką

Verbuotojas. „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą, rež. E.Senkovas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Teatriniame žaidime „Zoom Zoom In My Room“. Vitos Jurevičienės nuotr.

tokio įdomaus karantino metu. Oi, nemėgstu tokių skambučių. Pradėjau galvoti. Tada žiūrėjau daug „Zoom“ teatro. Nepatiko jis man. Geriau taip žiūrėti kokį nors filmą, serialą.

Kilo mintis, kad, jei neišjungsime žmonių kamerų ir mikrofonų, išsaugosime dalį bendravimo jausmo. O pats teatrinis žaidimas gana paprastas – aktoriai, pasakodami trumpas istorijas, galėjo pasitikrinti, kaip jie geba meluoti ar sakyti tiesą. Manau, kad žaidimas pavyko gana gerai, buvo aštuoni turai, finalas, prizai. Turėdavome nuo 60 iki 100 žiūrovų, buvo ir nuolatinių.

Visada smagu įbristi į naują upę. Pabraidžiojęs supranti, kad einant toliau ji gilėja, reikia įdėti daugiau pastangų.

– Kaip jus patį palietė karantinas? Ar spėjote pajusti jo melancholiją?

– Pirmiausia, apie kurį kalbame? Skiriu du – pernai nuo kovo iki birželio ir kitą, kuris tęsiasi iki pat dabar. To antrojo nepajutau – labai daug darbo, be to, teko persirgti COVID-19, priešą pažinau iš vidaus. Pirmasis karantinas buvo didesnis šokas organizmui ir dvasiai. Jis mums visiems buvo naujiena.

Man buvo toks periodas, kad vaikščiojau savo garaže, t. y. klounų teatro studijos sandėlyje, ir dėliojau dekoracijas iš vienos vietos į kitą. Ir galvojau, ką veikti gyvenime, kai tau atšaukia 80 spektaklių per tris su puse mėnesio. Iš pradžių galvojau išgelbėti pasaulį, po savaitės supratau, kad viskas gerai su tuo pasauliu, reikia gelbėti save ir kažką veikti. Susiradau visokių darbų. Čia pat atsirado „Tinklas“, pradėjome ruoštis Kalėdoms, filmavome spektaklį „Kalėdų giesmė“.

Iš pradžių galvojau išgelbėti pasaulį, po savaitės supratau, kad viskas gerai su tuo pasauliu, reikia gelbėti save ir kažką veikti.

Apibendrinant, buvo dvi savaitės, per kurias žmona viską lygino, kol išlygino. O aš iš vienos vietos į kitą perkėliau dekoracijas, bet faktiškai jokios tvarkos nepadariau.

Vaidindamas pailsi

– Pastarasis laikas daugelį privertė išmokti naujų buvimo ir veikimo būdų. Išbandėte virtualią terpę ir puikiai joje pritapote. Kokį teatrą įsivaizdavote, kai stojote mokytis aktorystės?

– Tiesą sakant, iš pradžių aktoryste nelabai žavėjausi. Tai atėjo jau po studijų. Nekėlė pagarbos aktorinis meistriškumas ir jį studijavę žmonės. Man atrodė, kuo kvailesnis žmogus, tuo geriau atrodo scenoje. Atrodė, kad režisieriai, scenografai, kompozitoriai – tie tai rimtesni žmonės. Aktorius toks be vieno šriūbo. Taip ir žiūrėjau – jei reikia pavaidinti, pavaidinsiu, išsiimsiu tą šriūbą. Bet paskui kažkaip tai, ką darai, pamilsti, pradedi kitaip matyti. Kai ko net ir vaidinti nereikia. Labai keitėsi ir tebesikeičia požiūris į aktoriaus profesiją.

– Kuo ji jums įdomi dabar?

– Kai vaidindavau daug spektaklių prieš karantiną, tai būdavo vienintelis laikas, kai galėjau tikrai pailsėti. Kai vaidini – užsiimi svetimais rūpesčiais, kurie yra surežisuoti, žinai, kaip jie baigsis. ►

◄ Na, scenoje nežinai, kas tau nutiks po sekundės, tai vaidybos dalykai, mes turime tikėti tuo, kas vyksta. Bet iš principo vaidindamas pailsiu. Liudas turi savo problemų, Nojus – savo, Caravaggio – savo.

Be to, aktorius turi savyje turėti noro maivytis ir bendrauti. Tai būdinga daugeliui žmonių, visi tai daro savaip. Man taip pat labai reikalingas bendravimas, susitikimai.

Įtraukė klounada

– Didelę gyvenimo dalį užima jūsų ir žmonos Kamilės Kondrotaitės įkurta klounų teatro studija „Dulidu“. Kokia buvo jos pradžia?

– Viskas prasidėjo nuo Kamilės diplominio spektaklio „Klounas ir pelytė Micė“. Jį vaidinom dviese. Dabar pamečiau skaičių, bet mes jį parodėme aštuonis ar devynis šimtus kartų. Ir rodėme maždaug devynerius metus. Jis buvo kurtas pagal daug kartų režisuotą Jefimo Čepoveckio pjesę. Joje labai paprasta istorija: klounas turi tokius varganus namučius ir juose gyvena pelytė, klounas jos bijo, ji jam trukdo, tad įsitaiso katiną, katinas – nekatiniškas, nenori gaudyti pelių. Mezgasi graži draugystės istorija.

Nuo to ir prasidėjo klounų teatro studija. Pamėgome klounados žanrą. Stengiamės į jį gilintis, jį analizuoti, važiuojame į įvairias dirbtuves, buvome Prancūzijoje pas šio žanro grandą Philippe’ą Gaulier. Kamilė vėl planuoja važiuoti į Prancūziją mokytis, aš – iš paskos.

– Kaip apibūdintumėte klounadą?

– Tai yra tavo gražioji pusė, tavyje gyvenantis vaikas. Klounada man yra pasitikrinimas, ar jį dar turiu.

Kad publika tave totaliai pamiltų, tu negali klouno vaidinti – turi jį atrakinti savyje.

– Klounas scenoje dažnai kenčia, bet visi žiūrovai juokiasi. Kas tai per fenomenas?

– Tai natūralu. Juoktis iš laimingo kvailelio lengviau nei iš savo nelaimių. Klounada padeda atsikratyti įtampos. Išskirčiau du jos

Skrudžas. Ch.Dickenso „Kalėdų giesmė“, rež. K.Kondrotaitė. Remigijaus Treigio nuotr.

principus. Arba tau nuolat nutinka nelaimės ir bandai išgelbėti save ir pasaulį, tai labai artima man. Arba tiesiog bet kokiais būdais bandai prajuokinti publiką, stengiesi, kad ji tave besąlygiškai pamiltų.

Tai nėra mistinis žanras. Jo taisyklės labai paprastos. Prancūzijoje priimta, kad jei su kolega gali 12 minučių išlaikyti be perstojo besijuokiančią publiką – tu esi klounas. Klouno įvertinimas – publikos juokas. „Yra daug kelių į sceną, bet teisingiausias – per publiką“, – kaip sakė Maja Pliseckaja.

Kad publika pamiltų

– Ar jūsų klounas kaskart kitoks, ar turite savo asmeninį personažą?

– Gali būti visaip. Galima ieškoti savo klouno, susikurti vieną personažą ir jį vystyti. Jis bus labai asmeniškas, neatsiejamas nuo tavęs, tavo fizinio kūno ir t. t. Tokį klouną galima kurti per visą gyvenimą. Šalia klouno dar yra bufonas – aštresnis, išryškintas, sutirštintas personažas, nebūtinai gražaus vidaus. Pavyzdžiui, garsusis Boratas – jis taip pat mokėsi pas Ph.Gaulier. Lietuviškas bufono pavyzdys – Algis Greitai.

Klouno sąžinė yra daug švaresnė nei bufono.

Dar vienas svarbus dalykas: kad publika tave totaliai pamiltų, tu negali klouno vaidinti – turi jį atrakinti savyje.

– Ar lengva juokinti?

– Juokinti sunkiau nei virkdyti. Būna, kai viskas eina kaip iš pypkės ir pats nesupranti, kaip čia taip. Bet būna ir sunkiau. Gali būti, kad žmonės sėdi kaip belgai – atvažiavo nuostabūs artistai, bet publika bloga. Dėl to geri klounai turi savo paruoštukes – patikrintus, visada suveikiančius dalykus. Nes negali leisti nė minutės sąstingio.

– Kaip apibūdintumėte tuos visada suveikiančius dalykus?

– Pas mus buvo japonas, kuris turėjo labai gerą triuką – jis tiesiog padarydavo tokį keistą judesį rankomis ir sušukdavo „bonjour“. To neįmanoma paaiškinti – jis pasako „bonjour“, ir žmonės visada žviegia iš juoko. Nesupranti, kas čia yra. Aišku, ir pats bandai pasakyti „bonjour“, bet niekas nesijuokia.

Turi atrasti tau veikiančius dalykus. Gali pavogti. Bet vogti negražu.

Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera – birželio 8 ir 9 dienomis. Spektaklio sukūrimo partneris – Adomo Mickevičiaus institutas.

Vertūnovas. „Šapito Šardam“ pagal D.Charmsą, rež. K.Kondrotaitė. Vytauto Petriko nuotr.

Nojus. „Nojaus laivas“, rež. K.Kondrotaitė. „Dulidu“ archyvo nuotr.